[Clementine Martes]

((RPG, buvo ilgai neatrašinėjamas, dėl to įsiterpiu))

 Emillia vakare po pamokų buvo neblogai pavargusi. Aptikusi kiemelį, kur dar buvo keli mokiniai, klastuolėprisėdo šalia fontano kur buvo suolelis ir pradėjo tiesiog savaip ilsėtis. Ar tai paskaitydavo mitologijų knygą ar tai kažką papiešdavo iš vaizduotės. Apie tai, kas buvo prieš kokią savaitę, mergina jau net ir pamiršo ir nenorėjo apie tai galvoti. Na, bet kažkas leido visa tai prisiminti ir koks žmogus jau tai pridarė? O gi tas pats Dylanas! Emillia pastebėjo ar tai pasirodė, kad jis įeina į tą patį kiemą kur Emi. Klastuolė aišku nepasimetė, ji iškarto negalvojus nukrito ant žemės ir bandė pasislėpt po medžiu kuris kieme buvo. Pati Emillia gal nesimatė, jeigu tik jos išlindusios kojos. O mokiniai kurie žiauriai keistai žiūrėjo į klastuolę, Ema tik pradėjo rodyti visokiais gestais, kad jie atstotu nuo jos ir taip nežiūrėtu, kad Emi tada ir kilo noras jiems akis išdurti.
 Ir ką dabar man daryti? Kad tik jis nepastebėtu... Gulint ant žemės, taip toliau galvojo ir pastebėjo, kad ant suolelio liko jos daiktai. Reikės su tuo atsisveikinti matau.. Atsiduso mergina ir nežinia kodėl pažiūrėjo kairėn, na ir kaip be to, kad visai netoli buvo tas vaikinas, arba Emilliai tik taip atrodė. Bet ji buvo įsitikinusi, kad jis ją pastebėjo, na ir tai privedė prie minties, kad mergina neišsisuks..
- Amm... Labas? - Pasisveikino, - Aš čia vat pasiruošiau miegoti, tai nekreipk dėmesio.. - Pasakė lyg su tokiu "namioku", kad tas geriau net nepradėtu kalbas ir nusisuktu į kitą pusę ....   

[Dylan Frendlin]

Dylan'ą pamokos vis labiau ir labiau vargino. Kartais jis net nesuvokdavo, kam reikalinga praktika ar iš vis, darė kažką gerai. Tad šįsyk, vakare, vietoj to, kad užsiimtų namų darbais (kaupėsi daugiau ir daugiau, greitai galėjo iškilti visas kalnas), nusprendė išeiti pasivaikščioti. Pravėdinti galvą ir visas, joje buvusias mintis.
Vakaras, kai vyko eliksyrų gaminimas, jam vis nedavė ramybės. Dėl Dievo meilės! Jis pats nesuprato, kodėl neišmetė daiktų, likusių nuo gaminimo. Jie tebegulėjo krepšyje, kuris buvo paslėptas švilpio spintoje tarp megztinių krūvos.
Vienas žingsnis. Antras. Kiemas pasitiko savo svečią lyg jis būtų toks kaip visi. Galbūt taip ir buvo? Dylan'as gal ir būtų nuklydęs iki ežero, miško ar kvidičo aikštės, tačiau vaikinuko, kurio rankos buvo sukištos į tokio pat gelsvumo megztinį, tačiau pastebėjo kažką besislepiant ant žemės. Matė tik kojas, nieko daugiau, bet to pakako kiek paspartinti žingsnį. Emilia. Dylan'as suprato ją. Na, galbūt nevisai. Iš pirmo žvilgsnio, manė, jog mergina jo vengia. O galbūt taip ir buvo dėl to nelemto kvailo atsitiktinumo.
- Sveika, - atsitūpė šalia merginos, kurią tikrai pažinojo, - tikrai ruošiesi miegoti? - kilstelėjo antakius, - žinai, man taip neatrodo. Manau... Reiktų pasikalbėti apie tai, kas nutiko.
Dylan'as nežinojo ką daro ir kodėl. Norėjo tik kalbėti su ja. Daugiau nieko. Tik iškart atsisakytų pasiūlymo gaminti eliksyrus. Jie jam ir taip buvo ne prie širdies.

[Clementine Martes]

Na už ką man tai? Emillia tiesiog negalėjo suprasti, ką ji tokio padarė, kad taip nusikalto ir dabar jaučia tokią didelę gėdą.. O akiniuotis dar norėjo pakalbėti. Ką čia kalbėti? Aš gi va miegu... Bandė jau pati sau įtikinti savo išgalvotą melą.
- Tai taip, taip. - Su sarkazmu jau pradėjo kalbėti. - Apie ką pakalbėti? Taigi nieko neatsitiko.. - Įjungė "kvailės elgesį". O Dieve, aš gi dar jį ankščiau mielu specialiai vadinau.. Kaip tai viskas kvailai atrodo.. Mergina suprato, kad niekur jai dabar nedingt ir nepasislėpti, dėl to atsistojo, nusivalė savus kelius bei prisėdo arčiausio suolelio.
- Gerai, galim pakalbėti ... - Droviai ištarė sakinį ir vis dar liko paraudonavusi. - Na, tai buvo tik toks "netyčiukas" tai nemanau, kad reikėtu tai priimti rimtai.. - Visaip pradėjo blaškytis ir niekaip negalėjo turėt tikslių minčių. Klastuolė pradėjo galvoti apie visokias menkas nesąmones, pradėjo galvot vos ne apie viską išskyrus tik ta Dylaną ir apie ta atsitikimą, kad ir vėl nejausti tokios stiprios gėdos kurios turbūt niekados gyvenime nejautė.
- Na, jeigu atvirai, aš nemanau, kad po to, galėsim likti paprastais pažįstamais arba draugais. - Kažkodėl Emillia pradėjo kalbėti atvirai, o po kiek laiko jos raudulys dingo ir pati surimtėjo. - Taigi, ką norėtum pats pasakyti ir kokias nuomones turi apie tai? - Pasidomėjo ir Dylanu. Gal čia ne viena Emillia jaučiasi taip, gal Dylanas dar pradėjo ten save kaltinti dėl to. O jeigu jis rimtai kaltina save...
- Žinai, tik nekaltink savęs. Aš tiesiog esu sunki asmenybė, dėl to iš musės darau dramblį. - Pabandė taip "nuraminti" Dylaną ir nežinojo ką toliau sakyti ar daryti, nes prasidėjo tos nejaukios tylos ....

[Dylan Frendlin]

Ką aš čia išvis darau? Dylan'as toliau tupėjo, mąstydamas apie žodžius, kuriuos visiškai nepagalvojęs išbėrė tarsi žirnius į sieną.
- Kaip čia pasakius... - nelabai kreipė dėmesį į kvailės elgesį, - regis, kiekvienas žmogus nutikimo sąvoką supranta skirtingai.
Švilpis kvailai šyptelėjo. Tik dabar suprato kokią kvailystę padarė apie tai užsimindamas. Bet jau dabar nepabėgsi...
- Tai tebuvo keistas, nelauktas nutikimas, - žiūrėjo į menkai matomą kuokštelį žolės, - žinoma, tai nebuvo nieko rimto ir panašiai. Be to, galėjo toje knygoje užsiminti, jog pirmiau tampi net pats sau nematomas.
Dylan'as bandė apgalvoti kiekvieną savo sakomą žodį, mat neatsargiai ištartas raidžių derinys galėjo regint viską pabloginti.
- Draugai... Pažįstami... - jis kažko panašaus ir tikėjosi, tad jokios papildomos emocijos neatsirado jo veide, - tik, galbūt, vis tiek galėsim bent jau sveikintis pamokose ar koridoriuose.
Jis vėl nesuvokė ką šnekėjo. Pirim, param, pam, pam. Atrodė, kad galvoje visos mintys žaidė keistą žaidimą. O tiksliau, idiotišką žaidimą.
- Iš tiesų, net nežinau. Nepriimu visko rimtai, tai tebuvo kvailas atsitikimas. Na, galėčiau pridurti, kad ta knyga geriau stačia galva nesiorentuoti, mat joje tikrai visko nerašo, - neiškentė ir atsisėdo pats, - ir, nemanau, kad reiktų vienas kito vengti.
Tai tebuvo viskas, ką šis švilpis sugalvojo sava galva tuo momentu. Param, param, param,
param, param. Dylan'as nesuprato kas per dainelė skambėjo jo makaulėje.
- Manau, kad nei vienas iš mūsų nėra kaltas, - tai buvo vienintelis dalykas, kurį apgalvojo anksčiau, - pažįstu sunkesnę asmenybę. Tu tikrai nesi sunki, tad gali ir savęs nekaltinti.
Tiri, tiri, para... Užsičiaupk! Jam šiaip ne taip pavyko nutraukti tą keistą dainelę galvoje.

[Clementine Martes]

 Emillia tik tylėjo ir nieko kažką svarbaus nesakė, kai Dylanas atsakydavo į klastuolės žodžius. Mergina tik giliai kvėpavo ir žiūrėjo į vieną tašką, o visi švilpio žodžiai buvo "praėję pro ausį ir išėję".
- Na, tai vienu žodžiu, tiesiog pamirškime. - Šyptelėjo ir taip primerkė akis, o pati atsistojo nuo suolelio ir jau nebegalėjo būti toje nejaukioje situacijoje
 Pagaliau, visas tai pasibaigė. O vos ne visą savaitę slėpiausi nuo jo ir elgiausi kaip kokia it kvailė..
Na, puiku...
 Klastuolė tik atsiduso ir jau pradėjo dairytis, o po to pažiūrėjo į vaikiną.
- Aš manau, kad turiu eiti. - Pasakė. Nebegaliu būti jau čia. Norėjo irgi tai pasakyti, bet jos mintys pasiliko tik jos galvoje. - Jeigu rimtai, netgi neįsivaizduoju, kaip toliau su tavim bendrausiu. Man tas pernelyg nejauku bus. - 'Atplūdė' drąsumo banga, kur Emillia sako tiesiog viską 'tiesiai šviesiai'.  - Na, todėl... Iki? - Pakėlus vieną antakį atsisveikino ir lyg vienu metu paklausė dar. Na, pamojavus Dylanui mergaitė jau pradėjo išeidinėti lėtu žingsniu, jausdama ir vėl nejaukų jausmą. Klastuolė vis galvojo, ar ne kvailai pasielgė, taip atstumdama tą tokį žavų ir netgi kiek patrauklų vaikiną, juk jai netgi pasirodė, kad Emi ir Dylan būtu gan puikūs draugai. O tai gal ne? Turbūt vat tas Emillios "gal" ir privertė taip pasielgti. Eh.. Atsiduso ir jau vos neišėjo iš kiemo, bet tada kažkas sustabdė Emi kiek keistu ir neįprastu veiksmu..

[Dylan Frendlin]

Dylan'as tiesiog tupėjo ir kalbėjo. O kas jam beliko? Tas keistas nuotykis su eliksyrais švilpį gan stipriai išmušė iš vėžių. Nors, jei kas būtų sugirdęs Tiesios eliksyro ir paklausęs ar to nenorėtų pakartoti, vaikinui būtų tekę smarkiai raudonuoti.
- Pamirškim, - vyptelėjo šiaip ne taip pritardamas, nors jo atminties stalčius visiškai nesiruošė to įgyvendinti, - taip bus geriau.
O, kad kas nors žinotų, kaip Dylan'as sau melavo. Jis žiūrėjo į žolę, kai mergina, kuri pamažu ėmė patikti, atsistojo. Ne, ne, ne.
Ir dar kartą NE! Švilpis greitai išsitiesė bei pažvelgė jai pavymui. Visą šitą savotišką spektaklį, o galbūt muilo operą ar net nedidelę dramą vainikavo atsisveikinimas, privertęs dar labiau sunerimti Dylan'ą. N E P A S I D U O S I U! Galvoje minties balselis po vieną raidę sušuko žodį ir it pabudęs, švilpis pasileido tekinas link Emilios. Jis nebuvo labai sportiškas, o bėgimo praktiškai nemėgo, tačiau džiaugėsi, kad su juo atsisveikinusioji nežingsniavo greitai. Pasivijęs merginą, spėjo šmurkštelėti priešais ir visiškai neleidęs susigaudyti, ją pabučiavo. Ir ką gi, ką gi... Žiūrėk, kam pasisekė.

[Clementine Martes]

 Buvo tokia nejauki minutė. Kai Emilliai nusiraminus, išeidinėjo ir galėjo nepergyventi apie tai. Bet ne! Kaip be tų dramų gi! O ką klastuolė galėjo tuo metu padaryti? Tai buvo pernelyg netikėta ir
jai tai buvo didelis šokas. O dar tie kiti mokiniai, kurie irgi buvo kieme, išsižioję žiūrėjo. Tik dar plojimų betrūko.
 Emilliai pritrūkus oro, iškarto nuo vaikino atsitraukė ir jį pastūmė, kad dar labiau atsitrauktu.
- T-u.. Ar tu čia jau iš įpročio ar ką? - Susiprotėjus pasakė. Jau net norėjo trenkti vaikinui per veidą, bet pagalvojo, kad taip ji perlenks lazdą.
 Pati Emi negalėjo tuo metu žiūrėti Dylanui į akis. Mergina išvis negalėjo pajudėti. Lyg sustingo. Jos mintys visur blaškėsi, o pilve buvo tie 'drugeliai'. Klastuolė nežinojo ką jai daryti. Dabar taip išeiti gi negali. Tuoj gal dar kartą pabučiuos. O ką jinai žino? Gal taip bus? 
 Merginai apsidairius, visi mokiniai į juos žiūrėjo lyg laukia pratęsimo. Lyg tai būtu kažkoks spektaklis ar drama. Klastuolė nuo to dar labiau pasimetė ir visa išraudonavo. Tipo čia jau ją kiekviena dieną bučiuoja ir ji lyg žinotu kaip tokiose situacijose elgtis.. Bet tie mokiniai tikrai tuo metu trukdė. Tad, Emillia paėmė Dylaną už rankos ir pradėjo jį vesti ten, kur tik jie galėtu būti dviese, be jokių žiūrovų. O tai padarius, klastuolė spėjo parinkti žodžius kuriuos sakys tam akiniuočiui.
- D-dabar rimtai.. Aš neįsivaizduoju, kokie tau čia mėnuliai nušvietė, kad taip elgiesi.. Bet kas čia ką tik buvo? - Klastuolei pasakius, pradėjo galvoti, ar būtent taip reikia reaguoti į tokias situacijas?

[Dylan Frendlin]

Bučinys ir neturėjo trukti ilgai, tačiau jis buvo pamiršęs apie aplinkinius. Regis, jiems ši drama patiko. Dylan'as nesupyko kai Emilia jį švelniai pasakius, patraukė tolyn nuo savęs. Tačiau vaikinuko akys lakstė po šalis tarsi ieškodamos pagalbos, kurios, kada labiausiai reikėjo, nebuvo. Tokį dėsnį savo gyvenime jis buvo nusistatęs.
- Norėjau tave pabučiuoti, - išpyškino, tačiau ne taip garsiai, kad kas nors aplink girdėtų, - žinoma, nenorėjau kambaryje iki pareikalavimo. Tačiau dabar, pri-pri-pripažįstu, norėjau, - šiaip ne taip išmikčiojo ir pats nustebo savo elgesiu, - negalėjau susilaikyti. Aš... - nutrūko bei akimis žvelgė į šone augusio medžio kamieną, - tiesiog, atrodai man labai graži. Net daugiau.
Iš šių žodžių būtų buvę galima padaryti tam tikrų išvadų, tačiau Dylan'as vylėsi, kad tie, kurie tai stebėjo girdėjo ne viską. Vaikinukas nenustebo ir nesipriešino, kuomet mergina jį ėmė tempti į nuošalesnę vietą. Netgi buvo dėkingas mintyse. Žiūrovų jam tikrai dabar nereikėjo.
- Negalėjau sustabdyti savęs, - žiūrėjo į Emilią, tuomet nusuko žvilgsnį kairiau, - tu man patinki.

[Clementine Martes]

 Iš kiekvieno Dylan'o pasakyto žodžio, Emi jautėsi kiek neaiškiai. Dar tas "norėjau tave pabučiuoti", vedė klastuolę iš proto. Mergina pradėjo jaustis taip, lyg ant jos kakto parašyta 'visi kas norit, bučiuokit!".
- Norėjai, todėl ir pabučiavai? Ką? Ar su tavim viskas gerai? - Pakėlė antakius. - A-š gi ir-gi daug ko noriu, tarkim dabar tau trenkti per veidą, bet laikausi, ane? - Jau norėjo užsiimti už galvos, bet tada ją pertraukė Dylan.
- Kas per... Tai man dabar tavęs čia bijoti? - Nesupratus paklausė. Bet tada klastuolė iš tos tokios piktos raganos pasivirto į mažą mergaitę? - Graži? Man atrodo, kad dėl to, nebučiuoja.. - Vos sugebėjo pasakyti tai ir pati negalėjo tiesiog neparaudonuoti. Dieve šventas, kodėl aš patenku į tokias situacijas.. Sukandus savas lūpas pradėjo galvoti ir tylėjo. O ką jai dar pasakyti? Širdis nuo to pradėjo daužytis dar stipriau. O balsas vis labiau pradėjo drebėti.
 Na, bet paskutiniai žodžiai, Emillia tiesiog pribaigė. Tada ji jau tikrai norėjo tiesiog pamojuoti greitai ir, ir vėl pabėgti nuo tos situacijos. Turbūt tokie žodžiai kaip santykiai, jai kažkas yra neįmanomo pagal ją.
- Ar tu kartais šiandien nebandei kokių nors ten haliucinatų? - Pakėlė viena antakį. Bet tada ir vėl pasimetė. Klastuolė tiesiog tylėjo ir nežinojo ką pasakyti. Lyg čia kiekvieną dieną jai prisipažįsta ir ji jau čia įpratus ir žino, kaip į tai reaguoti.
- Puiku.. - Kažką sugebėjo pasakyti. - Aš nežinau, ar galėčiau atsakyti tuo pačiu. Na gal.. - Suabejojus pradėjo dairytis visur, kad tik nežiūrėti akiniuočiui į akis. - Nors žinai, manau, kad irgi patinki. - Tikiuosi nedarau klaidos, sakydama tai, kur pati neesu įsitikinus tame. Emillia atsiduso ir nusišypsojo vaikinui, o pati pradėjo abejot ar išvis, tai ką jinai pasakė yra tiesa. Už tai mintyse pradėjo save keikti.

[Dylan Frendlin]

Atrodė, kad kiekvieną sekundę po kojomis prasivers plyšys ir Dylan'as nugarmės gylyn. Gylyn į pragarą. Jis tiesiog stovėjo bei nieko nedarė. Negalėjo net praverti lūpų, ištarti nei vieno žodžio.
- Taip, aš to norėjau, - galvą pasukiojo į šonus, nesuprasdamas kodėl, - negalėjau susivaldyti!
Tai tebuvo vienintelis logiškas paaiškinimas. Švilpis tikėjosi, kad logiškas. Nes dabar, tai jo galva visiškai nedirbo ir nesiruošė dirbti. Tik ne tokiu momentu, kuomet atrodo, kad tuoj, už keletos akimirkų, degsi pragaro ugnyje. Jo akys nukrypo į palyginus gana lengvai kalbėjusią Emilią. Dylan'as matė lengvą raudonį jos veide ir tik šyptelėjo. Tas raudonumas jai taip tinka... Jis akimirką pasijautė it prigėręs meilės eliksyro. Idiote, ji tave už tą tavo bučinį nudobt nori.
- Visokių liucinatai, haliucinatai ar kaip ten jie vadinasi niekados manęs netraukė, o tuo pačiu, nemanau, kad kada nors jų gyvenime ragausiu, - vyptelėjo šiaip ne taip atsakęs į klausimą. Švilpio akys gaudė kiekvieną merginos judesį, tad pagavo ir šypseną veide, kuomet (bent jau jam taip pasirodė) Emilia atsakė tuo pačiu. Dabar jau visas išsivėpęs, laimingas ir trykštantis šiokiu tokiu energijos antplūdžiu, atsargiai palietė merginos plaukų sruogą bei patraukė į šoną, nuo veido. Bet visados žiūrėjo tiesiai į akis.

[Clementine Martes]

 Emillia tiesiog buvo sutrikusi. Lyg vienu metu ji abejojo dėl savo poelgio, bet kitu metu džiaugėsi? Ir lyg tyčia, Dylan'as žiūrėjo būtent jai į akis. Lyg tuoj prigaus, kad klastuolė iš dalies melavo. Lyg tuoj pamatys, kad Emillia išvis yra pasimetusi ir nesupranta ką daro.
- T-tai, k-kas d-dabar b-bus? - Mikčiodama vos sugebėjo išarti sakinį. Bet įkvėpus giliai oro, sugebėjo nusiraminti. - Ar tai galima pavadinti, kad čia pradžia santykių? - Paklausė, nors jau pati puikiai žinojo atsakymą. Ema tai tiesiog buvo logiška, kad dabar prasidės kažkas tai tikrai. Bet klastuolę kamavo klausimas, ar jai to reikia? Juk vos ne kiekviena kaimo mergiotė to norėtu. Draugauti su gan simpatišku vaikinu kuris dar turi daug teigiamų savybių. Greitai apsvarsčius tai mintyse, Emillia sau uždavė klausimą - ką ji praras? Taigi atvirkščiai, visa šita situacija yra labai puiki ir netgi kiek romantiška. Todėl Ema tik dar kartą nusišypsojo Dylan'ui ir pradėjo jaustis drąsiau.
- Kažkaip net nežinau, ką dabar daryti. Gal nori grįžti atgal į tą kiemą? - Kažką pasakė, po kiek nejaukios tylos. O pati paėmė vaikinui už rankos ir pagalvojo, kad dabar kiekvieną kartą kai jį matys reikės kažkaip panašiai elgtis. Netgi neįprasta.. Mintyse nusijuokė ir pradėjo netgi mėgautis su tokia 'romantišką atmosferą'. 

[Dylan Frendlin]

Dylan'as būtų galėjęs į ją žiūrėti valandų valandas. Jis jautė savyje, kad neturi vadinamų ,,blogiuko" savybių. Tiesą sakant, jam to visiškai ir nereikėjo. Švilpis neįsivaizdavo savęs apsimetinėjančio kietuoliu ar žeminančio kitus. Tai jam netiko. Nusikratęs tokių minčių, vaikinukas pakėlė savo akis aukščiau, visiškai nenorėjęs įkyrėti. Ir taip jautė, kad pernelyg ilgai į Emilią spoksojo.
- T-t-u-r-b-ū-t, - sugebėjo tik išmikčioti, - turbūt tai ir yra vadinamoji santykių pradžia.
Ehehem, what's happening to me? Viskas gerai, tik nusiramink. Tarsi mažas berniukas, nors toks jau nebebuvo, Dylan'as ėmė raminti save mintyse. Jos šypsena tarsi užbūrė jį, pasistengęs iškart šyptelti, švilpis suvokė, kad turbūt atrodė it išsiviepęs kvailys. Vaikinukas nespėjo nieko atsakyti kai jau buvo paimtas merginos už rankos.
- Žinoma, taip, taip, - spėjo greitai atsakyti ir žengė žingsnį kiemo link.

[Raven Fitzbert]

Marcelė, dar visai nežinojusi kur yra koks kabinetas, kur mokytojas, kur mokinys, ką galima liesti, ko ne, kur galima eiti, kur ne, ir panašiai, ėjo koridoriumi. Visai nepažįstamu koridoriu. Rankose glaudė dvi knygas, pažastimi buvo suspaudusi pliušinį ančiuką. Geltonos spalvos. Nublukęs. Apdraskytas. Ji pajuto gryną orą, kvėpavo, ašaros, atrodo, veržėsi į priekį, bet ji laikėsi. Garbingai. Verkti dėl to, kad blogai parašė testą? Ir, kad net jos žaislas jai nepadėjo? Ir maldos? Net šokoladas tirpo rankose, kai ji neturėjo jėgų įsidėti į burną, kai klausimas buvo per sunkus. Ji nėra tokia protinga kaip kiti. Išsiterliojo rankas. Šokoladu. Jai nesisekė. Ji kvėpavo. Giliai. Metas mokytis. Taip ji stovėjo kelias minutes, mokyklos kieme. Kaip čia atsidūrė - nežinia. Atsisėdo ant suoliuko ir nepaleisdama žaislo iš rankų, atvertė knygą. Ji nieko nesuprato, raidės liejosi, negi ji verkia? Ir vėl? Atsiduso vėjas ir numetė knygą nuo kelių, Martai teko ją pakelt, bet stojantis, akys užtiko kitą vaiką. Panašaus amžiaus.
-Eee, labas,- tarė.

[Gabriel Anthony Conte]

Berniukas žingsniavo koridoriaus. Buvo pabėgęs iš pamokos, o jos laikas taip greitai praėjo, kad Eliotas suabejojo ar pamokos šiandien ne trumpesnės nei kitomis dienomis. Kodėl sėdint pamokoje ji trunka daug ilgiau negu ją pravaikštai veltui? Varnas vis dar stebėjosi kaip sugebėjo patektį į savo koledžą. Nors proto galvoj turėjo, bet dažnai mėgdavo jį paiilsinti. Nors gal kaip tik buvo tikras varnius. Kam eiti į pavyzdžiui Ateities būrimą? Ko naudingo ten išmoks? Nebent bobučių marazmų. O žinot kodėl Ateities būrimas yra Elioto mėgstamiausia pamoka? Nes į ją jis neina. Į daugelį pamokų eina vien tam, kad kažko išmoktų, o Ateities būrimą mieliau praleidžia šiltoje lovoje.
Pirmakursis net nepastebėjo kaip atėjo iki kiemo. Atrodo, tiesiog ramiai klaidžiojo po koridorius ir savo mintis, o štai kur atsidūrė. Atsirėmė į vieną iš kolonų ir apžvelgė kiemą. Ant suolelio sėdėjo mergaitė ir verkė. Matyt bandė susitvardyti nesriūbaujant ir skaityti knygą, bet aiškiai matėsi, kad jai nesiseka. Eliotas tylomis šypsojosi kai knyga iškrito mergiotei iš rankų, o mažylė suskubo jos paimti. Tik, žinoma, viskas negalėjo pasibaigti ramiai, nes Eliotas neliko nepastebėtas. Jis dabar visai nenorėjo noro bendrauti, o štai dabar niekur neišsisuks.
  - Labas?- atsakė kai mergaitė pasisveikino. O ką dar galėjo pasakyti? Pradėti pliaukšti visokias nesąmones?

[Raven Fitzbert]

Ugniaplaukė, pakėlusi knygą, stovėjo. Jai buvo nejauku, ko gero dėl to, kad berniukas buvo už ją daug aukštesnis, neaišku, gal ir vyresnis. Nežinojo, vėlgi, ką sakyti, ar pasiūlyti veiklos, atsisėsti, paprašyti išeiti.
-Ar nori prisėsti?- paklausė, tačiau matėsi, kad nei sėdėti, nei kalbėti varnius nenori. Pati tik klestelėjo ant suoliuko krašto vėl, bet padėjo knygą šonan, neskaitė. Prašvietė rudenio saulė, vėjas nuvilnijo per plaukus, nupūtė ašaras. Dėl visa ko, jas nusivalė antgalia ranka, vėliau dar ir su apsiausto skvernu. Besimėgaudama paukščių skridimu virš vaikų galvų bei krentančių lapų šlamesiu, prisiminė esanti šalia kito mokinio, berniuko. Šiais metais tik su tokiais jai ir kliūna susitikti, nors, tiesą sakant, pakliuvo ir mergaičių ir nuotaikos gana puikios.
-Ar nori apie kažką pakalbėti, kad jau susitikom?- nedrąsiai paklausė.