0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
Bejausmis žvilgsnis žvelgė pro tikrai ne naują vaikų namų kambario langą. Atrodo, kad tik prieš savaitę šios akys buvo pripildytos ašarų, kurios be leidimo tekėjo jaunuolio skruostais, kai jo tėvo karstas buvo leidžiamas į žemę amžinam poilsiui. O gal ir neamžinam. Ką čia gali žinoti, galbūt prieš mirtį girtuoklis bus paslėpęs kur nors neleistinų horokrusų, taip norėdamas prisikelti ateityje. Bet šią idėją paneigė vien tai, kad tai buvo ne šiaip mirtis, o savižudybė.
Pagaliau pakilęs nuo lovos, kuri amžinai keldavo nelemtą kūno skausmą, Quentin užsimetė džemperio gobtuvą ir išžingsniavo iš kambario, kurį turėjo dalintis su kitais vaikų namų vyriškosios lyties vaikėzais. Jaunuolis žinojo savo planą, kurį vykdė jau trečią kartą per šią savaitę, bet kiekvieną kartą būdavo pričiuptas ir priverstinai atitemptas atgal. Juodas, didokas gaubtuvas slėpė Yann veidą, tuo pačiu metu slėpdamas ir jo tapatybę. Išsliūkinęs į koridorių grifas sparčiu žingsniu nužingsniavo iki vestibulio, kurio išvaizdos tikrai nepalyginsi su visu likusiu pastatu. Apsižvalgęs ir pamatęs, kad nė vienas darbuotojas nepastebėjo jo, šis dar labiau įsigaubė į didoką rūbą ir sparčiai dingo iš čia judėdamas kuo toliau nuo pastato. Quentin tikėjosi, kad pagaliau jo planas pavyko ir šiam nebereiks tupėti kambaryje su kvailais vaikėzais, kurie ir teverkšleno dėl visko. Jaunasis burtininkas tikėjosi, kad pagaliau bus laisvas ir apsigyvens ant kokio suoliuko, apleistame name, o blogiausiu atvėju, kad ir kanalizacijoje bei taip praleis atostogas, laukdamas naujų mokslo metų Hogvartse, kuris Yannui jau neberūpėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
Apsiaustas, pastebėjo ji po akimirkos, nemaloniai derinosi prie sienų. Reikėtų kažką daryti. Einant į verslo susitikimus prieš tai išsityrinėti koridorių ir kabinetų sienų spalvas. Kad apsiaustai nesiderintų ir nekiltų noras viešoj vietoj persirenginėti. Iš kitos pusės, prie sienų derantis apsiaustas ją suliejo su aplinka. Pilkšvi plaukai ir neįsimintinas veidas taip pat prisidėjo prie subtilaus nematomumo. Galbūt todėl vaikiščias, užsismaukęs gobtuvą ant akių ir šiek tiek komiškai sėlinantis koridoriumi, jos nepastebėjo. Brielė vyptelėjo jam pavymui.
Niekas iki šiol nežino, kiek tiksliai užtruko jos tylus ir įtaigingas pokalbis už tų prabangių durų. Tie, kuriems reikia, kartais spekuliuoja, kad visas sandėris buvo sudarytas per penkias minutes - jie greitai susitarė. Kiti spekuliuoja, kad pokalbis negalėjo trukti trumpiau pusvalandžio. Esą klientai mėgino nusimušti kainą. Beviltiškai. Žvalgybos, leidybos ir viešųjų ryšių (pagal poreikį) agentė Devers derėdavosi ypatingai retai. Tiksliau galbūt būtų teigti, kad išvis nesiderėjo. Visoje gyvenimo istorijoje buvo lygiai du derėjimosi atvejai, ir tie patys paslėpti po kalnais nereikšmingos informacijos, užkoduoti ant pergamento skiautelių ir nupiešti kerais. Niekas nebūtų sugalvojęs jų ieškoti.
Niekas iki šiol nežino, kiek laiko ji praleido vaikų namų direktorės ofise. Pro gražias medines duris ji išėjo su pergamento skiaute apsiausto kišenėje ir veikiai nejaučiamai dvelkdama kerais. Akys buvo apsiniaukusios, tačiau lūpų kampučius kreipė vypsnys. Ji akimirką sustojo koridoriuje.
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
  Gaubtuvas slėpė vaikinuko veidą ir dažnai būdavo patempamas žemiau, kad kuo geriau paslėptų šio tapatybę, neatskleistų kas jis toks yra ir nebūtų pargabentas atgal į vaikų namus, kurie per tokį trumpą laiką Quentinui tapo tarsi pati nemėgstamiausia vieta pasaulyje. Na, bent jaunuolis taip manė, nors kažkur giliai savyje suprato ir žinojo, kad yra daug prastesnių vietų šiam pasaulyje už paprastus vaikų namus, tačiau tai pripažinti sau neleido. Žingsnis po žingsnio ir mokinys žygiavo niūriomis Londono gatvėmis, taip pamažu toldamas nuo vaikų namų, ieškodamas slėptuvės ir atrasdamas savyje vilties, kad galbūt šį kartą liko nepastebėtas, nebegrįš ten. Deja, tačiau visos viltys ir geros mintys dingo kai vaikino rankas sučiupo tvirtos apsauginio rankos. Tvirto sudėjimo vyriškis dar kažką sakė Yannui prieš pradedant jį vestis atgal į vaikų namus, bet jaunojo burtininko smegenys neįsisavino ir nė neišgirdo nei vieno ištarto žodžio. Šis tik kaltino save, kad ir vėl nepavyko pasprukti, kad ir vėl buvo sučiuptas. Nemalonus, kiek grubokas paauglio vedimas/tempimas į vaikų namus, iš šono turėjo atrodyti tikrai nekaip. Nors Beaux ir manė, kad buvo pakankamai daug atitolęs nuo šio pastato, tačiau labai greit ir vėl atsirado jame, vestibiulyje. Pro gaubtuvo dengiamą veidą grifuko žvilgsnis susitiko su nepažįstamos moters žvilgsniu, bet greit nutrūko.
- Žinau kur mano kambarys, nereikia manęs vesti - kiek grubokai sumurmėjo vaikinukas ir ištraukęs ranką iš apsauginio gniaužtų, nesiklausydamas nė vieno jo tariamo žodžio, pasitvarkė gaubtuvą ir nusiminęs, piktas ant savęs, pradėjo žygiuoti kambario link.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
Žinoma, jos nestebino tai, kad pabėgti pabandęs vaikiščias buvo kaip mat parvilktas atgal. Siri akimirką pasvarstė, kodėl šitiems vaikams niekas neparūpina psichoterapijos. Velniai žino, su kokiu apleidimu, traumuojančiomis patirtimis ir pasaulio žiaurumais jie susidūrę. Jeigu ne bėgimas iš vaikų namų, tai bent simboliškas, išorinę išraišką turintis bėgimas nuo savęs.
Ji atsiduso ir ruošėsi žengti žingsnį tuo prie jos apsiausto bjauriai derančiu koridoriumi lauk, bet judviejų - jos ir berniūkščio, manhandlinamo (būūū, nuskuskit mane, švarios kalbos propaguotojai) link savo kambario - akys akimirką susitiko ir pilkaplaukė moteris mintyse nusikeikė pati ant savęs. Kad juos kur tuos motiniškus instinktus, nejaugi nėra kitų būdų apsisunkinti sau gyvenimą. Siri dar akimirką uždelsė, o tada vėl pradingo už sunkių, prabangių durų, mintyse kviesdama savo paukštį Lando, su kuriuo palaikė draugiškus santykius.
Už durų ji ir šįkart buvo neilgai, užteko vieno kito žavingo įtikinėjimo, kad ne, tai negali būti užmokestis vietoj paslaugos, juk tai ji daro vaikų namams paslaugą, argi ne? Ponia, su kuria jai buvo malonu turėti reikalų, širdingai sutiko. Užteko prasimanyto vardo, tą akimirką sugalvoto parašo brūkštelėjimo, ir Siri vėl pasirodė koridoriuje, šįkart apsiausto kišenėje grūdosi dar vienas, magija nė kiek nedvelkiantis žiobariškas popierius, kurį pirma pasitaikiusia proga ji išmes į šiukšliadėžę.
Žygis iki ano Quentin Yann durų buvo neilgas ir nenuotykingas. Gal ir gerai, negali žinoti, kaip jis reaguos į žinią, kuri jo gyvenimo turbūt drastiškai nepakeis. Brielė nenorėtų pirmą minutę šluostyti snarglių nuo pikto paauglio nosies.
Pasibeldusi ir palaukusi, kol durys priešais jos nosį pranyks, Siri prasižiojo ir pasakė pirmus į galvą šovusius žodžius apie situacijos pokyčius:
- Mano vardas Siri Devers, nuo šios akimirkos aš esu tavo globėja, nori to, ar ne. Ar turi klausimų?
Moteris mintyse kone skausmingai susiraukė į savo pačios pareiškimą ir šaltą toną, bet ak, negali visi gelbėtojo kompleksą turintys asmenys būti dar ir taktiški.
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
  Pikti ir greiti žingsniai skambėjo per visą vestibiulį ir vaikų namų koridorių iki vaikinukui skirto kambario. Šie buvo tokie garsūs ne dėl to, kad Quentinas stengėsi juos tokiais padaryti, o dėl to, kad koridoriai buvo beveik tušti, juose puikiai skambėjo aidas. Grifukas nė pat nepajautė kaip smarkiai užtrenkė kambario, kurį turi dalintis su kitais vaikų namų gyventojais, duris. Tik garsiam, nemaloniam garsui pasigirdus, šis suprato kiek daug jėgos taip naudojo ir net pats krūptelėjo nuo nemalonaus, netikėto garso. Tiesa pasakius, Yann šiuo metu elgėsi kaip kvailas hormonų veikiamas paauglys ir pats tai puikiai suprato. Tačiau šis vis dar buvo per daug įskaudintas po tėčio mirties, kuri tikrai labai paveikė paauglį ir paliko didelę juodą skylę jo gyvenime, kurią sunku sutvarkyti, užpaišyti, tad per daug nesirūpino savo paauglišku elgesiu.
  Giliam atodūsiui palikus Beaux lūpas, šis pasidavęs nuėjo prie lovos ir atsisėdo ant jos, galvą pasirėmė delnais ir tiesiog žiūrėjo į ant grindų vaikštantį vabaliuką. Jaunuolis nebežinojo ką daryti su gyvenimu, rodosi, kad visi artimi ir svarbūs jam žmonės, pamažu išnyko ir paliko jį vieną, vienišą ir nežinantį ką daryti, kur dėtis.
  - Nereikia skaityti pamokslų. Žinau, bėgti negalima, nes ten man nesaugu, o čia saugu ir aš čia visko turiu, ko man tik gali reikti, bla, bla, bla ir taip toliau, - durims sugirgždėjus, prasivėrus, nė nepakėlęs galvos tarė jaunasis burtininkas, tačiau išgirdęs visai ne tą balsą ir ne tuos žodžius, kuriuos tikėjosi išgirsti, pakėlė kiek sutrikusį, bet nusiminusį ir nepatenkintą žvilgsnį nuo grindų.
  - Turiu. Kodėl aš? Daug kam čia daug labiau reikia to negu man. Aš vis vien vieną gražią dieną iš čia pabėgsiu, - nerodydamas per daug emocijų balse ar veide, tarė Quentin. Žvilgsnis nepastebimai skanavo nepažįstamąją moterį, su kuria kelis kartus prasilenkė koridoriuje, tarsi norėdamas išgauti kuo daugiau informacijos nė nepaklausus.

*

Beata Pat

Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
Pagaliau išaušo tą dieną. Tą minutė. Tą sekundė. Pagaliau Poliana stovėjo prie vaikų namų durų, atėjusi įsivaikinti dviejų nuostabių (bent jau taip jai sakė) mergaičių. Ar aš būsiu gera mama? Ar aš sugebėsiu pasirūpinti ne tik savimi, bet ir dar dvejais žmogeliais? Dvejojo Stresavo trumpaplaukė. Viskas bus gerai. 1,2,3,4... Su kiekvienu skaičiumi įkvėpdama bandė nusiraminti devyniolikmetė. Atsimink Isabelle ir Jessica. Jessica ir Isabelle. Na, o dabar į vidų. Ir pravėrusi dūris įžengė į vaikų namus žinodama, kad iš jų išeis jau su savo teisėtom globotinėm dukrom...
Vos žaliaakė įžengė į vidų, ji tiesiu taikinių patraukė prie prižiūrėtojos lango, bet deja, ten nieko nebuvo. Apsidairiusi aplink save ir neturėdama ką veikti tamsiaplaukė nužingsniavo prie vaikų darbų ir pradėjo juos žiūrinėti.
-Kažką pametėte? - paklausė šiurkštus balsas sutrikdęs Polianą.
- Taip. Tiksliau ne. - atsisukusi greitai pasitaisė žaliaakė, - Aš esu Poliana Marker arba panelė Marker.
Ir trumpaplaukė padavė ranką priešais stovinčiai moteriai, kuri Polianai rodos net nežadėjo duoti rankos. Kelias sekundes jos tylėjo, už kažkurių durų girdėjosi vaikų balsai, bet vestibiulyje buvo tylu.
- Geerai, man kažkuri darbuotoja sakė ateiti šia valandą. - nutraukusi tylos pauzę prašneko trumpaplaukė, - Sakė, kad reiks su pildyti šūsnį įsivaikinimo dokumentų ir susipažinti su mergaitėmis...
Moteriai pamojus į kėdes prie sienos devyniolikmetė nuėjo ir atsisėdusi pradėjo laukti tos akimirkos kai pamatys Jessic'ą ir Isabell'ę. Isabell'ę ir Jessic'ą...

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai: 39
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Zoey stovėjo vestibiulyje. Šiandien jai buvo liepta apsirengti ,,normaliai". Ji turėjo atrodyti formaliai, kadangi kažkoks vyras atvažiuos jos apžiūrėti. Juk ji buvo it daiktas vaikų namams. Richter labai tikėjosi, kad jis bent bus geras. Na, kad nemuš jos ir ji turės pastogę virš galvos bei lovą. Ir tikėjosi, kad jis nebus koks pedofilas.
Mergaitė netryško labai dideliu džiaugsmu, kadangi jai teko grįžti iš Hogvartso per pavasario atostogas čia. Ir visą laiką iki šiandienos kentėti.
Vis tik violetinplaukei teko paklausyti auklėtojos. Ji apsirengė kreminės spalvos megztinį ir juodos spalvos sijoną. Tai buvo jos gana oficiali apranga. Marškinių vilktis nenorėjo, kadangi su jais atrodytų kaip vaiduoklis. Balta spalva dar labiau pabrėžtų jo baltą veidą. Mergina to labai nenorėjo, tad apsirengė kita spalva. Švilpynės koledžo mokinė giliai atsiduso. Ji bijojo susitikimo, bet kartu jo ir norėjo. Norėjo ištrūkti iš šių tikrai nemielų vaikų namų. Norėjo suprasti ką reiškia turėti kažką kas būtų šeima. Žinoma, su mama jai buvo gera, bet visa tai buvo taip seniai. Richter užsimerkė. Ašara nuriedėjo jos skruostu. Tos mamos meilės ilgesys kiekvieną dieną ją vis labiau žudė. Ji vis labiau ilgėjosi meilės. Jai pabodo būti stumdomai, skriaudžiamai ir nemylimai. Ji tiesiog norėjo turėti tai ką turi normalūs vaikai turintys tėvus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Zoey Richter »

*

Neprisijungęs Noah Erick Wolfhard

  • Burtininkas
  • ***
  • 75
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
Šylantis pavasario oras, pro atvirus buto langus kuteno Noah skruostus. Vyras ieškojo ką apsirengti, šiandien ypatinga diena, Noah keliaus į Londono vaikų namus. Ką gi jis ten veiks? Atsiims savo į vaiknamį įkištus vaikus? Deja, bet ne. Tie velnio nešti ir pamesti padarai jau prieš dvi savaites įvaikinti. Noah ten keliaus įsivaikinti dukros, su kuria susipažino tik dokumentuose. Rudaplaukis norėjo iš naujo pabandyti, pabandyti būti tėvu. Wolhard suprato, jog nuoširdžiai niekada nemylėjo Sabrinos, Avos ir Samuel'io, tai jį graužė, tačiau jis nesustojo. Šokęs į paprastą juodą kostiumą, pasirišęs vaivorykštės spalvų peteliškę, vyras paliko savo butą, atsiduso ir sėdo į savo mylimą juodą BMW. Londono vaikų namai buvo kitame miesto gale, labai jau toli nuo Nojaus buto, pėstute nenueisi, o ir būsimai dukrai nebus malonu eiti. Londonas buvo ganėtinai ramus, gatvėse automobilių buvo nedaug. Paspaudęs greičio pėdalą, Noah skuodė gatvėmis ir vis artėjo link Londono vaikų namų. Už gero pusvalandžio, Wolhard sustojo prie Londono vaikų namų metalinių vartų, kurie atrodė baugiai. Vargšai vaikai. Pagalvojo žmogus, įkišęs savo vaikus į šitą baisią vietą. Aulinukų kaukšėjimas malonino Noah ausis, tai buvo tarsi muzika. Giliai įkvėpęs, Noah patraukė duris ir pateko į gana prabangų vaikų namams, vestibiulį. Jo akis pasitiko mergaitė, matyta dokumentuose. Noah nebyliai jai šyptelėjo. Rudaplaukis priėjo prie senos, apkūnios moterėlės ir išaaiškino situaciją ir dėl ko čia atvyko. Moteriškė pirštu parodė į administracijos duris ir mergaitę.
- Ačiū.
Noah nuėjo prie mergaitės.
- Labas, tu tikriausiai Zoey, aš Noah, galimai tavo tėtis. - Pasisveikino ir prisistatė rudaplaukis, bei šyptelėjo. Wolhard stengėsi neatrodyti keistai, bet tai jam nelabai sekėsi.

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai: 39
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
Richter stovėjo vestibiulyje kiek nejaukiai, kadangi labai bijojo, jog čia atbėgs kiti vaikai ir pradės juoktis. Juk ji buvo apsirengusi kiek kitaip nei įprastai, o vaikams tik ir reikėjo pasityčioti iš kitų. Sijonų ji nesidėdavo beveik niekada. Na, nebent tada kai būdavo kažkokia proga arba tada kai bėgo į teatrą susitikti su Dori. Tas susitikimas buvo tikrai smagus.
Greitai didelės ir sunkios durys prasivėrė. Tarpduryje pasirodė aukštas vaikinas. Jis buvo visai simpatiškas, vilkėjo juodus drabužius. Po kaklu buvo pasirišęs vaivorykštės spalvų peteliškę. Žalsvų akių savininkė buvo tikrai labai nustebusi, kadangi nesitikėjo, jog jos ateis gana drąsus žmogus, kuriam greičiausiai patinka vaikinai. Na, gal ir merginos. Ji nežinojo ar jam tikrai patinka vaikinai, gal jis tik palaiko LGBTQ narius. Greitai jos greičiausiai būsimas globėjas apdovanojo mergaitę šypseną. Ji nuleido akis į žemę. Galvojo, kad atrodo gana keistai su tais savo violetinės spalvos plaukais.
- Labas, - ištarė pasisveikinimą jam priėjus arčiau jos. Stengėsi nesielgti droviai ir kvailai. - Taip, aš esu Zoey. Malonu susipažinti, - nedrąsiai ištiesdama ranką ištarė Richter pavardės nešiotoja.

*

Neprisijungęs Noah Erick Wolfhard

  • Burtininkas
  • ***
  • 75
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
Noah patiko mergaitės plaukai, pats neseniai mąstė apie persidažymą, tiesa, ne violetine spalva. Prie Wolhard artėjo Vaikų namų direktorė ir priėjusi, pasikvietė Noah į kabinetą ir liepė Zoey palaukti už durų.
- Nesutinku. Manau ji turėtų eiti kartu, visgi, manau, jog Zoey šiandien keliaus kartu su manimi, tai padės mums suartėti. - Pareiškė vyras direktorei, šiai idėja nepatiko, bet galiausiai sutiko. Noah dirbtinai nusišypsojo ir įėjo į kabinetą paskui direktorę neužverdamas durų, palaukdamas Zoey.
Prisėdęs, jis giliu žvilgsniu pažvelgė į direktorės akis. Ant stalo padėjęs dokumentus kurių reikėjo, Noah apsižvalgė. Kur aš savo vaikus įkišau... Ar Noah graužėsi dėl savo sprendimo, atiduoti savo vaikus į tokio tipo įstaigą? Ne. Su mažais vaikais vienas hemorojus. Direktorė atsivertė Noah pateiktus dokumentus ir įsmeigė akis į popierius. Kryžiaus kelias prasidėjo.

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai: 39
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
Greitai prisistatė direktorė. Zoey rauktelėjo savo antakius. Įprastai ta moteris čia neprisistatydavo taip greitai. Ypač kai Richter kažkas atvažiuodavo apžiūrėti. Direktorė visada norėdavo, kad mergaitę kas nors paimtų kaip kokį nors daiktą. Juk jai visi vaikai tebuvo daiktai, kurių reikia atsikratyti. Violetinplaukė jau buvo pratusi prie buvimo daiktu. Ir tetos namuose buvo daiktu.
Ji jau buvo pasiruošusi laukti už durų, tačiau vaikinas atvaževęs jos pasiimti paprieštaravo tai moteriai. Švilpė draugiškai šyptelėjo vaikinui apsidžiaugdama. Ji įėjo kartu su greičiausiai būsimuoju globėju. Mergaitė visai norėjo, kad būtent jis taptų globėju, tačiau kol kas tai dar nebuvo aišku.
- Taigi, šiandien aš jau galėsiu važiuoti? - gana drąsiai paklausė Zoey direktorės. Jai buvo įdomi ar ši ragana ją išleis namo su šiuo nuostabiu jaunuoliu. Ji norėjo tapti jo dukra. Nors ir netikra. Bent kol kas vaikinas atrodė fainas ir geras.

*

Neprisijungęs Noah Erick Wolfhard

  • Burtininkas
  • ***
  • 75
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
Noah buvo laimingas, tačiau ši vieta jį žudė iš vidaus. Kiek tu gali skaityti, sena ragana neraliuota. Ar neįžlibini ar tiesiog smegenėlių trūkumas... Noah susiraukė ir papūtė lūpas. Giliai atsidusęs dar kartą žvilgtelėjo į Zoey. Pagaliau baigusi skaityti, direktorė pradėjo kažką burbėti, labai neaiškiai, pasirodo, ji burbėjo net ne Noah ar Zoey, o sau! Wolhard nuoširdžiai gailėjo visų čia esančių vaikų, su tokiu žmogumi ir galimai despotija dvelkiančiu vadovavimu galima išprotėti. Zoey paklausė gana malonaus, Noah ausiai klausimo. Šis šyptelėjo, labai nežymiai. Rudaplaukis stebėjo direktorės elgesį, ši niršo ir rodos tuoj pratrūks. Taip ir buvo. Moteris pradėjo rėkti ant Zoey. Wolhard neištvėrė, trenkė kumščiu į stalą ir atsistojęs, pradėjo rėkti ant direktorės:
- Ką jūs sau leidžiate?! Čia jums ne teatro lėlytė, kurią galima tampyti už virvučių, tai yra bręstanti nuostabi asmenybė, kuri gali labai greitai sudužti į šipulius! Jūs neturite jokios teisės neleisti man įsivaikinti Zoey Richter, mano dokumentai tvarkingi. Labai pageidauju kuo greičiau patvirtinti įsivaikinimą ir aš su Zoey keliausiu į naujus jos namus. - Kalbą baigė giliu atodusiu.
Atsisukęs į Zoey, pamatė iš sijono galo kyšantį įdomios, kažkur matytos medienos galą. Negali būti. JI BURTININKĖ?

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai: 39
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
Mergina susikaupusi stebėjo direktorę. Kažkodėl jautė, kad viskas nesibaigs gerai. Įprastai ta moteris tai nesielgia. Ji būsimiems globėjams leidžia leisti laiką su Zoey, iki tol kol jie nusprendžia, kad mergaitė per tyli arba jiems pradeda nepatikti jos plaukai. Arba jie išgirsta, jog violetinplaukė mokosi ,,internatinėje mokykloje", kuri iš tiesų yra Hogvartsas, kuriame ji bent jautėsi kažkaip reikalinga. Nors iš tiesų ir ten jos niekam nereikėjo. Visas reikėjimas greičiausiai buvo tik iliuzija, kad priversti jaustis save geriau. Juk visi norime jaustis reikalingi kažkam. Nes jei nesijauti reikalingas, jautiesi taip it būtum niekas. It niekur nepritaptum.
Greitai jos mintys pasiteisino. Vaikų namų vadovė pradėjo rėkti ant jos. Sakė, kad ji greičiausiai nevažiuos, sakė, kad ji niekam nereikalinga. Tradiciniai jos riksmai. Mergaitė prie jų buvo pripratusi, tačiau Noah, panašu, kad nenorėjo su tuo taikstytis. Zoey šyptelėjo. Kaip tik tada jai prireikė pasitaisyti sijoną, kadangi jis gulėjo ne taip kaip reikia. Mergaitė net nepajuto kaip išlindo jos lazdelė.
- Aš noriu važiuoti namo su Noah. Jis vienintelis bent kol kas manęs neatsisakė, - tyliai pasakė violetinių plaukų savininkė susikišdama lazdelę atgal į savo sijoną ir uždengdama ją džemperiu.

*

Neprisijungęs Noah Erick Wolfhard

  • Burtininkas
  • ***
  • 75
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #28 Prieš 2 metus »
Noah aprėkęs Vaikų namų direktorę pasijuto labai daug ko pasiekęs, na, nekasdien išeina pamokyti kažkokia kvaila senę, kuri savo krėsle jau 20 metų tik lašininius augina. Vaikai yra vaikai, senės yra senės, ir nieko bendro tarp jų bendro nėra. Noah akimis šaudė tiek direktorę, tiek Zoey. Matėsi, kad ta sena ragana neturi ką pasakyti. Netrukus, prabilo Zoey, Wolhard pamerkė jai akį. Direktorė tik dar labiau įniršo.
- Kadangi neturiu preteksto atsisakyti Zoey ir mano dokumentai yra labai tvarkingi, reikalauju, įforminti įvaikinimą ir aš su Zoey keliausiu į jos naujus namus, nors, gal pradžiai užsuksim į prekybos centrą. - Ištarė, šyptelėjo ir įsmeigė akis į direktorę. Ši tariamai linktelėjo ir sėdo prie kompiuterio tvarkyti dokumentų. Vyras priėjo prie Zoey.
- Taigi, nuo šiandien tu tampi Zoey Richter-Wolhard. - Tarė ir šyptelėjo. - Hogvartsas. - Dar pridūrė, labai tyliai, kad tik Zoey išgirstų. Net jeigu ji ne burtininkė, ji kažkada sužinos Noah tapatybę.

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai: 39
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #29 Prieš 1 metus »
Šiandienos diena vis tik nebuvo tokia tragiška, kokia Zoey galvojo, kad ji bus. Jos globėjas iš tiesų buvo šaunus vyras. Tiesa, Richter kol kas jo dar neperprato. Noah buvo įdomus, tačiau ir keistas, tad jį perprasti buvo kiek sunku. Na, ir Zoey nebuvo super gera žmonių perpratėja, tad kartais turėdavo keblumų su tuo.
Išgirdus sakinį apie prekybos centrą, violetinplaukės akys sužibo. Ji niekada nebuvo apsilankiusi tikrame prekybos centre, tačiau žinojo, kad ten yra visokiausių parduotuvių. Galbūt ten galėsiu nusipirkti naujų plaukų dažų... pagalvojo Richter. Jos violetiniai dažai jai patiko, tačiau ji norėjo ko nors įdomesnio. Galbūt tamsiai mėlynų plaukų ar žydrų, o gal netgi rausvų arba raudonų. Apsisprendusi bent kol kas mergaitė nebuvo, bet žinojo, kad tikrai norės pakeisti plaukų spalvą.
- Džiaugiuosi tuo, - šypteldama tarė mergaitė. Po kitų jos naujojo globėjo žodžių, švilpės akys sužibo ir šypsena praplatėjo. Jis dar ir burtininkas! - Aš būsiu penktakursė, - tyliai ištarė Zoey nueidama prie durų. Vestibiulyje jau turėjo gulėti jos daiktai.