[Leticija Mendel]

Mergaitė nežinojo apie ką čia Dori kalba, bet ir neklausė. Jokios Rensos nepažinojo. O jei tai dar vienos paslaptys, apie kurias ji nenutuokia, tai ir neklaus. Koks skirtumas kas yra Džam, Rensa ar dar kas nors.
Leticija tylėjo. Kai lazdelė buvo nušveista ant žemės norėjosi ją paspirti, nenorėjo jos kelti nuo žemės, atrodė,kad tai kažkoks žeminimasis prieš šitą merginą. Ar sunku paduoti? Ar tas taip sudėtinga? Sėdėdama ten manė,kad tėvas greičiausiai išvažiavo. Gal jam palengvėjo, kad ji negrįžo sutartu laiku.
Norėjo išrėkti, kad Dori jos neliestų, bet koks skirtumas?
O tos merginos balse skambėjo tokia pat neviltis, kaip Leticijos mintyse. Todėl ji pradėjo kalbėti.
- Aš jų nemačiau nuo tada, kai atvykau į mokyklą. Per kalėdas nesusitikome, nes atsirado kažkokia paskutinės minutės kelionė, per Velykas nesusitikome vėl. o dabar vasarą parnešiau laišką namo nuo aurio. Nežinau ko jis ten prirašė, bet mama supyko, bet iš namų manęs neišsiuntė. Tėvas manau... Na man tai atrodo, kad jis bijo, tai todėl atvežė mane dabar apsipirkti. Ir šiaip apsimeta, kad viskas yra kaip buvę, bet juk nėra. Todėl tiesiog palik mane ramybėje. Man viskas jau nusibodo.

[Dori Mendel]

Kai Leticija pagaliau prakalbo apie įtėvius, Mendel akys sužibo. Ir jose sušmėžavo ne liūdesys, ne užuojauta, o trupinėlis džiaugsmo bei pikdžiuga.
Mergina vos vos šyptelėjo. Kad ir kaip savanaudiška, bet ji nenorėjo, jog šitai mažvaikei būtų gerai. Nes tai reikštų, kad jai pasisekė, o Dori - ne. Tai būtų suknistai neteisinga ir nesąžininga. Kuo juodaplaukė prastesnė už Leticiją, kad šitą mergaitę tie šlykštynės mylėtų, o pačios Dori - ne?
- Ir man taip buvo, - pasakė. - Kol galiausiai per Kalėdų atostogas trečiame kurse, kai svečiavausi pas draugę, sužinojau, kad tie asilai manęs atsižadėjo, - dabar žvilgsnis jau tapo kupinas skausmo. - Atsirado mano biologinė motina, bet ir jai aš nerūpėjau. Teko gyventi vaikų namuose, žinai.
Dalį apie apleistą dvarą Mendel nusprendė praleisti. Šitai snarglei nereikia to žinoti. Kodėl Dori jai turėtų pasakoti savo išgyvenimus? Kodėl užsiminė apie mamą?
- O ką tu darysi? - paklausė. - Ateis diena, kai jie tave išmes kaip šiukšlę. Pamatysi. Jiems taip ir reikia, - primerkė akis. - Kad ir kiek vaikų jie vaikinsis, tikiuosi, kad visi bus burtininkai. Tegul kenčia. Čia jie nenormalūs, bjaurūs žiobarai. Ne mes.
Jausmai taip kaitaliojosi. Paskutinius žodžius ištarė tarsi jausdama bendrumą su Leticija.
- Kevinas yra visiška boba, - pridūrė. - Kvailas Rubėjos pastumdėlis. O aną su malonumu nudėčiau, - pagiežingai pasakė.

[Leticija Mendel]

Letė nežiūrėjo į Dori. Nenorėjo jos matyti. Jautėsi nekaip. Jei būtų vyresnė. Ne. Jei kvaili įstatymai leistų nepilnamečiams gyventi savarankiškai išvyktų į kitą šalį... Už kokius pinigus brangute? Niūriai užsidavė opus klausimas. Prakeikti pinigai. Kodėl negalėčiau dirbti? Labai norėjosi iškeliauti kur kitur ir pradėti gyvenimą iš naujo. Gal ir neblogai toji magija. Kai tik sukaks septyniolika ir ji bus pajėgi puikiai kerėti maus iš šitos šalies. Cha. Jei ne magija niekada nebūtum apie tai ir pagalvojus. Vėl nutraukė save.
- Tikrai liūdnas reikalas. - Bespalviu balsu atsakė į netikėtai išgirstą pasakojimą. - Tikrai liūdnas. - Pakartojo nepakeldama akių į Dori. Norėjo užrėkti, kad nevadintų tėvų asilais. Bet o kodėl ne velniai rautų? Kodėl gi nepavadinus jų šitaip?
- Šneki nesąmones. - Toliau abejingai kalbėjo. - Pati jauti kaip nusišneki? Kodėl kiti vaikai turi tai patirti? Geriausia būtų jei išvis jie nieko nesivaikintų. O ką aš darysiu tave turėtų jaudint mažiausiai. - Išvis ką ji galėjo atsakyt į tokį klausimą? Jei tėvai išmes. O tas kada gal nutiks. Kai jų negąsdins Aurio laiškas. Tada ji irgi keliaus į vaikų namus ir tiek. Paprasta čia matematika.
- Taip. Kevinas yra pastumdėlis. - Kam neigti faktus? - O kas tada? Kas pasikeistų? Ir toliau liktum išmesta iš namų. Taip kad nereikia. Na ar jau galiu eiti? Ar turi dar kokių klausimų? - Pati neįsivaizdavo kaip drįsta taip kalbėti ar elgtis. Ar ji visuomet buvo tokia? Gal dėl to mokykloje ir buvo vienišė? Ar ji visada spinduliavo tokią griežtą energetiką ir dėl to niekada neturėjo daug draugų? Tas pokytis, Hogvartsas atvėrė joje kažkokią nepažįstamą merginą. Nejau aš visada tokia buvau? Dar kartą paklausė savęs.

[Dori Mendel]

- Pažiūrėk į mane, kvaiša! - sušuko Dori.
Ji ir vėl ėmė nervuotis. Ją erzino, jog ta mažvaikė į merginą net nepažvelgia kalbėdama su ja.
- Pažiūrėk, pasakiau! - rėkė.
O netrukus ir dar labiau susinervino.
- Man nerūpi kiti vaikai! - suspigo. - Nerūpi nei tu, nei dar kokie nors, jei tik jų bus! Aš tik noriu, kad jie kentėtų! Rubėja ir Kevinas! Jie! Suvoki tai ar ne?! Nes kai jie tave išmes, suvoksi!
Ji negalėjo patikėti, jog, regis, nėra taip, kad Leticija jų nekęstų. Logiškai mąstant, jie dar neatsisakė jos. Bet logiškai mąstyti dabar buvo sudėtinga. Kažkokia proto dalelytė priminė Leticiją minint Aurio laišką. Tai ko jis ėmėsi? Ar ir jis figūruoja čia? Ne, Dori tikrai nieko nedarys. Ji neklaus jo. Man nerūpi, tarė sau mintyse.
- Nekenčiu tavęs! - ir vėl šaukė. - Nekenčiu, tu kvaila mažvaike! Nekenčiu!
Dori pastūmė mergaitę. O tada nukreipė burtų lazdelę į ant žemės besimėtančią knygą ir kerais tiesiog supjaustė ją į skutelius.
- Diffindo! Diffindo! Diffindo!
Suprato, kad blogai elgiasi. Kad vėl daro nesąmones. Ką sakytų Alanas, jei sužinotų? Kuo Leticija kalta, jog tie asilai ją įsivaikino? Bet ji įžūli. Įžūli, bjauri mergiotė.
Mintys ir emocijos, šiek tiek sveiko proto, viskas galvoje ūžė ir pynėsi. Kad nepasielgtų dar labiau beprotiškai, Mendel tiesiog ėmė ir pokštelėjo oru iš šitos vietos.

[Leticija Mendel]

Kodėl ji turėjo spoksoti į tą merginą? Bet jei jau taip reikia. Mergaitė pakėlė į ją akis kupinas pasipiktinimo.
- Ir ką? Dabar geriau? - Jausmai buvo abipusiai. Leticija irgi jos nekentė. Ir bijojo. Nors ir bandė sau pačiai įrodyti, kad ne. Bet kai knyga išlakstė skutais negalėjo neigti to fakto. Taigi, kai Dori dingo oru žiauriai palengvėjo. Bet ir apėmė graudumas. Išmes. Ar ją rimtai išmes? Staiga panoro pati išeiti. Kol taip nenutiko. Net nežinojo kur reiktų pasidėti. Bet būtų geriau. Ji prisėdo ant žemės ir apsipylė ašaromis. Pykčio, skausmo ir nežinios ašaromis. Būtų neblogai, jei atsivertų žemė ir mane pasiimtų. Pagalvojo po kurio laiko piktai braukdama ašaras nuo akių.
Dar kiek pasėdėjusi, kad nurimtų susirinko sveikus daiktus. Velniop tą Dori sugadintą vadovėlį. Paliko skutus ant žemės. Net dabar nežinojo kurios knygos neteko.
Leticija išlindo iš to užkampio ir nupėdino gatve link išėjimo. Buvo tikra, kad Kevinas jos nelaukė. Gal ir neblogai. Pareis namo per labai ilgą laiką. Tada pagalvojo, kad neturi pinigų metro bilietui. Taigi kaip parsibels namo nežinojo. Ir visgi rado jį laukiant. Taigi namo grįžti pavyko.

[Milanas Lestreindžas]

Rugsėjo diena nusitaikė žvarboka. Nors buvo pati rudens pradžia. O Milanas stirksojo atsirėmęs į sieną vilkėdamas tik džemperiu, kurį jau reikėjo skalbti. Striukė, kaip ir šiltesni batai ar kiti šilti rūbai gulėjo spintoje, namie. Ten, kur jie įsikūrė su Gruode. Bet jis ten nosies nekišo jau senokai. O ten dar buvo tiek merginos daiktų. kuriuos reikėjo perrinkti. Išsiųsti jos tėvams. Žadėjo jiems palikti raktus. Bet paskui išvis pradėjo jų vengti.
Gyveno pas draugelius. Tai pas vieną, tai pas kitą. Turėjo kažkiek daiktų pasiėmęs, bet ne per daugiausiai. Laiką leido nuostabiai tiesiog. Darbas, kurio dabar nekentė, viskas ten priminė Gruodę. Tada vakkaras ar savaitgalis ir tada jau prasidėdavo. Kartais su draugeliais rūkydavo suktines. Namai aplamai buvo persmirdę cigarečių arba suktinių dūmais. Kokteiliukai, klubai, panos. Gyveno nesveikai. tiesiog beprotiškai. Atrodė neišsimiegojęs, akys užraudusios. Niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad viduje dega, tiesiog pragariškai dega. Kad jį drasko skausmas ir liūdesys. Tie, kas pažinojo Milaną iki Gruodės nebūtų matę didelio skirtumo. Tik tiek, kad pradėjo klajūnišką gyvenimėlį kraustydamasis nuo vieno draugo namų iki kito. Tų pažįstamų kažkaip susirasti jam nebūdavo sunku.
Dabar stovėjo atsirėmęs į kažkokios parduotuvės sieną ir rūkė. Neseniai pristatė užsakymą į kvidičo prekes. Dabar turėjo laiko ir galvojo ką veikti.
Tada staiga pastebėjo artėjant pažįstamą merginą. Kurios vardo nei už ką nebūtų prisiminęs. Bet tikrai žinojo, kad ją pažįsta. Mokyklos laikais vadindavo Tylene. O dar žinojo, kad ji bendraudavo su gruode mokyklos laikais. Jis šveitė nuorūką ant žemės ir ją sutrybė užgesindamas.
- Ei, sveika. Seniai bematyta. - Šūktelėjo jai.

[Nelanna Light]

Lyginant su šilta vasara, ši diena pasitaikė gana vėsi. Nelanna, įsisupusi į šiltesnę mantiją, kulniavo pagrindine Skersinio skersgatvio gatve vaistinės link. Prieš didžiąją išvyką reikėjo jai pasipildyti atsargas, išsivirti besibaigiančius eliksyrus. Kai tėtis ją rekomendavo kažkokiam savo draugui, taip pat tyrinėtojui, Nelanna netvėrė džiaugsmu. Pats tėtis jos dar nesiima į savas ekspedicijas prisidengdamas jos patirties stoka, bet bent jau kažkam kitam rekomenduoja. O Nelannai kiekviena didesnė ekspedicija visada išeina į naudą. Įgavusi daugiau patirties, kurią nors dieną pelnys tėčio pasitikėjimą.
Mergina jau buvo netoli vaistinės, kai išgirdo ją šaukiant. Atsisukusi į balso pusę, ji pamatė pažįstamą vaikiną. Šis atrodė prastokai. Na, ne taip gerai, kaip tą kartą, kai bandė reguliuoti Gruodei gyvenimą Naujųjų metų sutikimo šventėje pas profesorių Levinsą prieš daugiau nei dvejus metus.
- Labas, - stabtelėjo pasisveikinti. Nežinia kodėl, bet tarsi nuojauta jai pakuždėjo, kad vertėtų prieiti. - Taip, nemažai laiko praėjo nuo tos šventės. Kas naujo?

[Milanas Lestreindžas]

- Sveika. - Vos nepasakė Tylene. Bet laiku susiėmė. O paminėjus tą šventę nejučiom krūptelėjo. Norėjo pradėti veržtis prisiminimai. Kaip tą dieną jie šoko. Pirmą kartą. O paskui, kaip pirmą kartą ją apkabino sproginėjant tiems kvailiems fejerverkams. Bet jis neleido jiems išnirti.
- O laikas greitai bėga. Ai. Nežinau. Dirbu. Dar ten pat. Šluotų visada visiems reikia. O kas naujo tavo gyvenime? - Įdomiausia tas, kad nelabai ką apie ją ir bežinojo. Na, bet plepėti su ne itin pažįstamais žmonėmis. Čia jam buvo įprasta. Mokykloje jie minimaliai persimesdavo keliais žodžiais ir tiek.
Kaip čia išsiaiškinus koks jos vardas? Et, nutarė elgtis kaip visada. Drožti tiesiai šviesiai.
- Gal ir keistai nuskambės. Bet primink koks tavo vardas? - Pasistengė nusišypsoti. Jau ėmė gailėtis, kad ją užkalbino. Juk ji tikrai paklaus apie Gruodę. Na, tada jis pasakys, kad jie seniai išsiskyrę ir tiek. Gal net po tos šventės. O tada jie juk išvis tebuvo draugai ir tiek. Jis pasakys šitai merginai, kad nieko nežino. Nes papasakoti tiesos ne. To nepajėgs padaryti.

[Nelanna Light]

- Viskas po senovei. Ir aš vis dar dirbu, - gūžtelėjo pečiais. - Jau pradedu vykti į sudėtingesnes ekspedicijas, kai kurios jų ir kelias dienas trunka, jei reikia eiti toliau, - pasipasakojo, bet nebuvo tikra, ar jis apskritai buvo girdėjęs, kuo ji užsiima baigusi mokyklą.
Bet gal Gruodė bus papasakojusi, svarstė mintyse. Nors ir su pačia Gruode jau seniai nebuvo bendravusi. Įdomu, kaip jai sekasi.
Milanui paklausus jos vardo, mergina prunkštelėjo. Toks pats, kaip ir mokykloj. Kaži, ką Gruodė jame įžvelgė?
- Aš Nelanna, - kiek įmanoma maloniau pasakė. Jei net vardo neprisimena, tai kam reikėjo ją užkalbinti? Keisti tie vyrai, neįmanoma jų suprasti. - Tai tu gamini šluotas? - pasiteiravo. Kad jau kalbasi su juo, galima ir daugiau paklausinėti.

[Milanas Lestreindžas]

Ekspedicijas? Kažkodėl ši mergytė jam nesiderino su ekspedicijom. Milas ir nežinojo kuo ji išvis užsiima.
- O, tai tu keliauji? Geras. Įdomu. Kokios tai ekspedicijos? Ar ieškai užkerėtų daiktų? - Mėgstu geras istorijas. Pagalvojo.
- Ak taip tikrai. Nepyk. - nusijuokė. Labai galėjo nutikti, kad jei jie susidurs dar po kokių poros metų pamirš merginos vardą ir vėl.
- Daug ką veikiu. ką paskiria, tą darau. Prisidedu prie šluotų gamybos, konsultuoju klientus, vežu užsakymus, va kaip dabar. Kartais bandau naujas šluotas. Labai jau įvairus darbas. Bet gal išeisiu iš jo. - Netyčia leptelėjo. Visai nenorėjo to sakyti. Ji galimai galėjo paklausti kodėl. Ai, juk sugalvos kažką. Meluoti juk taip papprasta. Ir kol kas Nelanna nieko nesakė apie Gruodę. Labai gerai.
- Kuo šiaip užsiimi be darbo? - Stūmė laiką galvodamas kur šiandien nusitrenks.

[Nelanna Light]

- Aš hilerė, - burbtelėjo. - Pati nieko neieškau, tik gelbėju kitų kailį. Jei nesugeba apsiginti nuo magiškų būtybių, kartais tenka ką nors lopyti. Bet taip, ekspedicijų tikslas - rasti paslėptas relikvijas, artefaktus ar šiaip kažką, kas domina žmones.
Nelanna svarstė, kiek šiam vaikinui iš tiesų rūpi, ką ji veikia gyvenime. Kiek prisimena jį iš mokyklos, neatrodė jis taip, tarsi jam rūpėtų kiti žmonės. Bent jau tokią nuomonę buvo susidariusi.
- O, - tarstelėjo. - Įdomiai skamba kažką gaminti. O kodėl negali kažkas kitas nuvežti tų šluotų klientams ir juos pakonsultuoti? Ar visi tokie barbės devyndarbės, ar tik tu? Atrodytų logiška užsiimti tik vienu darbu, kurį moki geriausiai, o kitus patikėti kažkam kitam. Ar dėl to ir nusprendei išeiti iš darbo, kad turi taip plėšytis į skirtingas puses?
Žinoma, Nelanna negalėjo neigti, kad pastovus darbas, kai visada ta pati vieta ir panašios situacijos, jos visai nežavėjo. Juk dėl to ir pasirinko būti keliaujančia hilere, o ne dirbti monotonišką darbą Skutelyje.
- Mėgstu laiką leisti gamtoje, tiesiog pasivaikščioti miško takeliais ar pievomis. Kartais pati susirenku augalus ir išsiverdu eliksyrus, nes man taip patinka labiau, nei pirkti paruoštus. Tikriausiai tau tokia veikla nuobodi, - nusijuokė. - Tad natūraliai kyla tas pats klausimas ir tau - o ką tu veiki, kai nedirbi?

[Milanas Lestreindžas]

Merginai kalbant ėmė jausti nerimą. Hilerė. Dar viena hilerė. Ir nepajuto kaip ėmė ir pasipylė klausimai.
- Juk turi visada su savimi burtų lazdelę taip? - Gruodei mirus jos lazdelė nebuvo rasta. Bet jis manė, kad ji kaip visada turėjo ją kuprinėje. Juk pamesti negalėjo. Bet prižiūrėtojai aiškino, kad jokios lazdelės Gruodė neturėjo. Dieve, kaip ji galėjo jos neturėti šalia savęs? - Ar gerai sekasi gynybiniai kerai? Ar tau. ar... -Jis užsikirto. Bet vis tiek paklausė. - Ar nebaugu eiti nežinia kur su nepažįstamais žmonėmis? - O kas, jeigu jie ją paliktų ištikus bėdai? Gruodę tas idiotas prižiūrėtojas paliko vieną ten.
- Tiesiog kas kurį laiką keičiamės veiklomis. Galėčiau apsistoti ties viena. bet konsultuoti žmones man patinka. - O gal patiko?
- Planavom... - Ir čia vėl užsikirto. Kokia klaida visgi buvo ją užkalbinti. Draugeliai, su kuriais skriejo vakarėlis po vakarėlio nieko juk nežinojo apie jo veiklas, o Gruodę gal ir buvo matę kokį kartą. Su jais šnekėjo apie niekniekius. O dabar teko imtis sunkių temų. Milanas norėjo pasakyti, kad jie su Gruode planavo kada nors įsteigti savo šluotų centrą, bent mažas dirbtuvėles. Ir todėl jis stengėsi išmokti daug dalykų, keisti savo veiklas. Bet to taip ir nepasakė.
- Ne. Tiesiog nusibodo ir noriu išeiti. - Peršoko prie kito atsakymo.
O toliau buvo išvis blogai. Milanas dar labiau atsirėmė į sieną. Rodėsi bandė į ją sulįsti. Išvykos su Gruode į gamtą, kai ji ieškodavosi augalų eliksyrams. Laikui bėgant ji įgudo. ir tempėsi jį kartu.
- Nenuobodi. - Tarė kažkaip tylokai. Norėjo pareikšti, kad tai neįdomu. Bet negalėjo. Nes mintyse klajojo su Gruode miškeliuose ar pievose. Jų namuose būdavo augalų, kuriuos ji ruošdavo savo eliksyrams. Prisiminė dabar kaip dvelkė jų mažas butelis. Tais augalais. Milas panoro bėgti kuo toliau nuo šitos merginos. Kokia nesąmonė buvo ją kalbinti.
- Ai. - Pasistengė, kad balsas skambėtų atsainiai. - Varau po klubus. Ar kokius koncertus. Naktinėju vienu žodžiu.
To jau nedarė daug laiko. Nereikėjo jam to. Bet dabar, kai viskas sugriuvo vėl pradėjo tą pašėlusį gyvenimo būdą. Tik seniau jam būdavo smagu. O dabar tiesiog stengėsi užsipilti akis, maltis tarp žmonių ir kažkaip tempti laiką.

[Nelanna Light]

Netikėtai pasipylę klausimai apie jos darbą nustebino Nelanną. Negi tikrai jam įdomu, ką ji veikia?
- Na, žinoma, - nustebusi dėl tokio keisto klausimo atsakė. - Kurgi dar galėtų būti mano burtų lazdelė? Niekada nežinau, ar sugebės tas porininkas apsiginti. Neretai ir pati kažkiek padedu, jei tik leidžia situacija. Nepasitikiu bežodžiais kerais, visada burtai stipresni juos panaudojus turint lazdelę rankoje. Gynybinius kerus moku kažkiek... na, noriu pasakyti... Jie man geriau sekasi, nei puolamieji, kuriuos taip pat stengiuosi išmokti. Dėl viso pikto. Periodiškai lankau treniruotes. Bet turi suprasti, kad aš nesu kokia kerėtoja. Man niekada nesiseks koviniai kerai taip gerai, kaip profesionalams. Aš hilerė ir specializuojuosi į gydomuosius kerus labiau, nei į kovinius. Iš manęs to tikimasi, - išpylė vienu įkvėpimu. - Turiu jais pasitikėti, - atsiduso. - Jie mane nusamdo, kad padėčiau atlikti darbą. Sumoka pusę sumos iki ekspedicijos, o likusią dalį - po jos. Neturiu kito pasirinkimo. Jie manimi taip pat turi pasitikėti, juk galiu būti kokia apsišaukėlė. Bet dabar dažniausiai mane randa pagal rekomendacijas. Jau kurį laiką neturiu pati ieškotis darbo.
Po to interviu "Milžino pėdoje" ji neatsigynė pelėdų. Net pakėlus savo įkainius, vis tiek atsirado žmonių, norinčių ją pasikviesti į savo ekspedicijas. Geras to pavyzdys - išvyka į Velykų salą netrukus po to, kai padidino savo paslaugų kainą.
- Konsultuoti žmones ir man patinka, - nusišypsojo. - Suprantu, kodėl kartais norisi ir tuo užsiimti. Kartą per savaitę radijo stotyje "Milžino pėda" vedu trumpą laidą "Hilerio patarimai". Jei įdomu, gali paklausyti. Bet jeigu tau patinka šitas darbas su šluotomis, kodėl nori išeiti? Ką planavot daryti?
Atrodė, kad vaikinas pats sau prieštarauja. Tai mėgsta jis savo darbą, tai jau nori eiti lauk. Arba jis tiesiog kažko jai nesako...
- O, atrodo smagiai leidi laisvalaikį, - tarė šypsodamasi. - Aš niekada nesu buvusi klube, - tyliai prisipažino. Visai nenorėjo jam atvirauti, bet kažkodėl išsprūdo.

[Milanas Lestreindžas]

Kuprinėje. Ar dar nežinia kur. Pagalvojo, bet neatsakė.
- Taip žinoma, tokiose kelionėse ją būtinai reikia nešiotis. Aš tiesiog... - kodėl kalbant su ja gaunasi tiek nebaigtų sakinių. Na gerai, koks skirtumas. Vis tiek jau išjudino tai, ko nereikėjo. Padarė klaidą, kad ją užkalbino ir dabar reikia kažkaip pabaigti šį pašnekesį.
- O, turi su kuo pasitreniruoti įvairius kerus. Tai labai gerai. - Baik, gana. Ji ne Gruodė. Nieko jai negali nutikti. O ir šiaip kas tau darbo?
- Tiesiog. Labai svarbu apsaugoti save tokiose ekspedicijose. Suprantu, kad neįmanoma nusimanyti apie visus kerus. Tiesiog į tokias ekspedicijas reikia pasiruošimo. Dėl visa ko. - Tu jau visai... Viskas, sakyk jai, kad turi eiti ir tiek. sakyk Iki Nelanna. Bet ji kalbėjo toliau ir Milanas liko klausytis.
- Ar tavęs tos išvykos nebaugina? - Kodėl ji ten eina? Ar irgi mano, kaip Gruodė, kad žmonėms būtina padėti? Nebūtina. Žmonės yra niekšai. Niekšai! Gruodė juk išgydė tą asilą, o jis... Tada, kai apie tai galvojo veide pasirodė neapykantos išraiška. Negalėjo susilaikyti.
Ne, jam nebuvo įdomios tos rubrikos. Bet. Bet ji irgi mėgsta rinkti žolynus ir šiaip. Negalėjo grubiai dabar atsakyti, kad tos laidos jam nerūpi.
- Geras. Ar seniai vedi tas rubrikas? -Vėlgi negalėjo atrėžti, kad nekamantinėtų ko nereikia. Juk pats apie tai užsiminė. - Nežinau. Noriu pertraukos nuo to darbo. O planavom. Nieko. Nesvarbu. Pamiršk. - O tada. Automatiškai ėmė ir užsidavė klausimas. - O norėtum nueiti?

[Nelanna Light]

- Taip, turiu, - nusišypsojo. - Sesers vyras kartais pamoko naudingų kerų. Jis profesionalus dvikovų dalyvis.
Ką čia pasakoji, pyko ant savęs mintyse. Jam juk visai neįdomu, kas ir kada mane kažko moko.
- Suprantu, kad turiu būti atsargi, - gūžtelėjo pečiais. - Tačiau baimės nejaučiu. Kai buvau tik ką baigusi pirmą kursą, tėtis pasiėmė mane į vieną iš jo organizuotų ekspedicijų. Na, jo tos ekspedicijos daug ilgesnės ir sudėtingesnės, nei man dabar tenka dalyvauti, bet man ta išvyka paliko didelį įspūdį. Tėtis nemažai ką išmokė mane, kaip apsisaugoti, kaip pasirinkti, su kuo keliauti ir panašiai. Ir visai nesvarbu, kad daugiau jis manęs į savo išvykas neėmė. Bet aš neprarandu vilties, - nusijuokė.
Jei dabartinė išvyka gerai klosis, galbūt tėtis pagaliau supras, kad ji jau turi pakankamai žinių ir gali prisijungti prie jo komandos. Bet dabar svarbiausia nesusimauti. Jo pažįstamas tikrai papasakos tėčiui, kaip jai sekėsi.
- Jau šiek tiek daugiau nei metus, - kiek pagalvojusi pasakė. - Pradėjau pernai vasarą. Ta mano laidelė labai trumpa, maždaug iki dvidešimt minučių. Nelabai norisi išsiplėsti, klausytojams bus nuobodu.
O ir pati ji sunkiai rastų laiko ilgesnėms išvykoms į "Milžino pėdą". Tad džiaugėsi, jog visiems tiko tokia trumpa, bet dažniau vykstanti laida.
- Tikriausiai pertrauka būtų į naudą, jei nežinai, ką toliau nori veikti,  - susimąstė. - Aš nežinau, kas ten būna tuose klubuose, tai sunku pasakyti, ar norėčiau nueiti. Gal ir būtų įdomu. Patenkinti smalsumą ir sužinoti, kas tai per dalykas.