[Mayra Llewellyn]

 Tas salstelėjęs skonis ir unikali tekstūra - Mayra nesuvokė, kaip viso šito pasiilgo. Nuo tada, kai sužinojo, kad laukiasi, tapo žymiai atsargesnė ir tokių užkandžių atsisakė. Negali sukontroliuoti kitų, ypač tų, kuriuos jie parenka savo puotai - šiais laikais net vaikai prigrūsti visokio šlamšto. Bet dabar Silvijos išrinkta auka buvo tobula. Gal ir visai gerai dirbti ligoninėje.
 Tik štai Dafydd reakcijos ji nesuprato. Sutrikusi, Mayra stovėjo su šakute rankoje ir žiūrėjo į vaikiną kaip į kokį nevisprotį. Kurį laiką net nesusivokė, ką tas bando padaryti, tiesiog stovėjo, rankoje vis dar tvirtai spausdama šakutę. Ak, vėl reikės megztinį skalbt. Ir tada tarsi suvokė, kas Dafydd netiko.
-PAŠVINKUSI?! ŠIANDIEN KARTU LAVONĄ PJAUSTĖM, KOKIA DAR PAŠVINKUSI?! PATS TU PAŠVINKĘS!-užriko mergina, stumtelėdama raudonplaukį nuo savęs.-Manai mane bando nunuodyt?! Tu šitaip apie mus galvoji, kad man, jų šventikei, jie norėtų pakenkti?! Jei nieko protingo negali pasakyti, verčiau patylėk, Dafydd.
Pasmeigusi vieną mėsos gabaliuką keptuvėje, ištiesė šakutę vaikinui.
-Pats paragauk ir įsitikink,-piktai tarė mergina ir pagalvojo, kad turbūt neturėtų raudonplaukiui bandyti sumaitinti žmogienos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nesuprato, ar Mayra nori užsiimti tuo, ką jis atvirai pasiūlė, ar ne. Deja, labai jau greitai tai tapo aiškiau negu aišku: mergina pradėjo siaubingai rėkti. Pirmiausia vaikinas baisiausiai sutriko, nes nesitikėjo tokios audringos reakcijos. Vis dėlto kažkuriuo momentu suprato, kad reikia įsiklausyti, ką buvusi koledžo draugė šneka, mat ji kalbėjo visiškai neįtikėtinus dalykus. Pjaustė ką? Kokį lavoną? Negi tai...? su siaubu klausinėjo savęs vaikinas nuoširdžiai tikėdamasis, kad Mayrai ir vėl kažkas užplaukė - kaip ir tada, kai ji pradėjo keistai elgtis kanalizacijoje, ar tada Magijos ministerijoje. Evelina? mintyse sugebėjo šitai išspausti Dafydd, tačiau garsiai šis žodis buvo per sudėtingas ištarti.
- Nesuprantu, ką tu kalbi, - stengėsi kalbėti kuo ramiau Dafydd, tačiau kai mergina atkišo smirdantį gabalėlį jam, vaikinas supyko. Vis dėlto pyktis nebuvo toks, kad jis prarastų kontrolę, tad sugebėjo gana ramiai paimti šakutę. Iš paskutiniųjų stengėsi nekelti balso, tad juto, kaip jis dreba: - Šito nevalgysiu nei aš, nei, tuo labiau, tu.
Raudonplaukis prisivertė prieiti prie keptuvės ir ją paimti. Kuo greitesniais judesiais išmetė viską į šiukšlių dėžę. Ir tik tada suprato, kad dabar atleidimo geriau tikrai nesitikėti - atrodė, kad Mayra yra tarsi pamišusi dėl šitos šlykštynės. Nėščiosios poreikis valgyti nesąmones? paklausė savęs buvęs klastuolis ir kuo tyliau atsiduso: juk jeigu taip, jis ką tik ir vėl baisiausiai susimovė!
Dafydd nuėjo prie sofos ir atsisėdęs užsidengė delnais akis. Ašarų nebuvo, tik baimė: o kas jeigu tai, ką kalbėjo Mayra - apie lavonus, jų pjaustymą ir šventikus, - buvo tiesa? Iš kur jam žinoti? Juk taip menkai ją tepažįsta! Vis dėlto labai norėjosi, kad tai būtų tik besilaukiančioms moterims galbūt būdingas keistas elgesys. Vaikinas svarstė, kaip pasielgti.
- Mayra, nepyk, - gailiai paprašė Dafydd ir vėl atsistojo. Norėjo grįžti pas ją ir stipriai apkabinti, tačiau vidinis balselis perspėjo, kad tai dabar nesibaigtų geruoju. Taigi raudonplaukis taip ir liko stovėti prie sofos nežinodamas ką daryti.

[Mayra Llewellyn]

 Pyktis kunkuliavo Mayros viduje. Nesupranta, ką ji šneka? Kai ne kartą apie tai užsiminė? O kai Dafydd dar teikėsi išmesti jos maistą, mergina visai pasiuto. Kodėl jis negali tiesiog jos paklausyti?
-Durnius!-suriko juodaplaukė taip, kad turbūt girdėjosi kituose butuose. Dar akimirką šmėkštelėjo mintis, kad lygiai taip pat galėtų susipjaustyti ir išsikepti Dafydd, bet sveikas protas greitai ją nudangino kažkur giliai. Nereikia patraukti teisėsaugos dėmesio.
-Nepyk, nepyk, o su kuria savo vieta galvoji? Tu bent girdi, ką tau sakau?!-toliau šaukė Mayra, sparčiais žingsniais pereidama per visą butą iki miegamojo. Uždariusi duris, pasigedo spynos, tad tiesiog prisėdo ant grindų ir įsikniaubusi į delnus pravirko. Niekam niekada neįtiko tai, ką ji darė. Turbūt niekam ir nerūpėjo tai ar jos norai. Eilinį kartą iš jos buvo padaryta tik kažkokia lėlė, kuri turi elgtis taip, kaip jie liepdavo kiti. Ir eilinį kartą Mayra suprato, kad jos niekas niekada nemylės. Ji turi tik save. Net Dafydd, kurio žodžiais beveik patikėjo, regis, nesugebėjo suprasti, kad ji - atskiras suaugęs žmogus, priimantis sprendimus. Ne, jis buvo tik dar vienas besmegenis, norintis ja pasinaudoti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Panašu, kad šį kartą Mayra supyko rimtai. Dafydd neįsivaizdavo, kaip reaguoti. Kai ant jo staugdavo Brajanas, jis paprasčiausiai išeidavo iš namų ir negrįždavo kelias dienas. Deja, dabar įtarė, kad jeigu išeitų, tikriausiai negrįžtų niekada. Užsidarius durims vaikinas atsisėdo ant sofos ir giliai susimąstė. Padėtis atrodė visiškai be išeities. Ką tu padarei, kvaily? Visiškas idiotas! plūdo save raudonplaukis. Kadangi per laiką, praleistą Mayros bute, dar nespėjo pamiršti kanalizacijos įpročių, nepasibodėjo nueiti ir gerai apžiūrėti šiukšliadėžės: gal ką nors dar galima išgelbėti? Pats, žinoma, būtų galėjęs nuryti kelis tos šlykštynės gabaliukus, bet kažin ar jie tiktų merginai. Apmaudas pradėjo imti viršų. Dafydd juto: tuoj arba prapliups ašaromis, arba puls viską daužyti, nors labiausiai norėjosi trenkti sau. Kelis kartus giliai įkvėpęs priėjo prie miegamojo durų. Net nebandė jų atidaryti, tik prisiglaudė ir klausėsi, ar ką išgirs. O išgirdo tai, ko labiausiai ir bijojo - merginos raudą.
- Mayra, atleisk man, maldauju. Žinau, kad esu kvailys, žinau!.. Prašau tavęs... Ateik, primušk mane, jeigu tik tau nuo bus geriau. Mayra, aš myliu tave... Tave tokią, kokia tu esi. Ar tai buvo... Žmogus? - nuo tos minties vaikiną supykino, tačiau pasišlykštėjimo savo vaikų motina jis nejuto. Spėjo priprasti prie jos keistenybių? Galbūt. O galbūt tiesiog pernelyg brangino tą jausmą, kurį jai jautė. Giliai įkvėpęs pridūrė: - Jeigu reikia, nueisiu ir pats parnešiu tau... Maisto. Mayra, aš padarysiu bet ką, kad tau būtų gerai. Galiu dabar pat nueiti ir... - Užmušti žmogų? - Gauti bet ko, ko tu paprašysi. Kalbu rimtai, Mayra. Jeigu reikia, aš... - buvo labai nedrąsu ištarti tuos žodžius garsiai, tačiau vaikinas buvo tikras - jeigu mergina to paprašys, jis tai ir padarys. - Pasiaukosiu. Savanoriškai. Kad tik tu būtum laiminga...

[Mayra Llewellyn]

 Bjaurus kūkčiojimas supurtė merginos kūną. Ji nebežinojo, kodėl taip žliumbia. Nebenorėjo pykti, bet vis tiek ta bjauri emocija niekur nedingo, o tamsus miegamasis tarsi budino visus malonius prisiminimus apie vaikiną, kuris stovėjo už durų ir maldavo jos pasigailėjimo. Nuo jo žodžių mergina įsiverkė dar smarkiau. Ji nesijautė verta jokios aukos ir jai reikėjo Dafydd gyvo ir šalia. Netik jai, bet ir dviems mažiems berniukams jos viduje, kurie kitais metais išvys pasaulį. Atimti iš vaikų galimybę augti šeimoje atrodė tiesiog žiauru.
 Sunkiai atsistojusi ant kojų, Mayra apgraibomis surado rankeną ir atidarė duris. Šviesa, sklindanti iš svetainės, kelioms sekundėms apakino ją, bet nelaukdama, kol akys apsipras su ja, juodaplaukė priėjo ir apsikabino Dafydd. Parėmusi galvą ant jo peties, ji žagtelėjo.
-Dafydd...-tyliai nutęsė ji.-Ar tu angelas, pasiųstas manęs globoti?-karštos ašaros vėl pabiro iš akių.-Dafydd... Nepalik manęs. Niekada. Prašau. Aš tau viską atleisiu, tik nepalik manęs.
Mayrai buvo sunku suprasti, kodėl vien mintis, kad raudonplaukis gali išeiti ją taip gąsdino. Ir kodėl skaudėjo kiekvieną kartą, kai jis kalbėdavo apie pasiaukojimą. Ir kodėl jo žodžiai nebeatrodė melagingi...

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd stovėjo ir laukė. Neįsivaizdavo, ar Mayra juo patikės, nežinojo, ar dar iš viso ją kada nors pamatys. Atrodė, kad pasakė viską, ką galėjo. Dabar teliko sužinoti, ar mergina išlįs iš kambario.
Tiesą sakant, raudonplaukis, pamatęs atsidarančias duris, kiek sutriko ir netgi išsigando. Tai buvo tai, ko jis labiausiai ir norėjo, bet neįsivaizdavo, ką Mayra darys. Staiga pajutęs ją savo glėbyje velsietis nesuprato, ką jaučia, tačiau nutarė apmąstyti tai vėliau. Dabar tvirtai apglėbė merginą. Aš? Angelas? apstulbo vaikinas, tačiau nieko nesakė. Tik stovėjo ir leido Mayrai išsiverkti. Beveik laukė jos pykčio ar gal netgi smurto, tačiau merginai, atrodo, to nebereikėjo.
- Aš tikrai nesu angelas, - sumurmėjo Dafydd. Užmerkė akis ir pabandė suprasti, kodėl Mayra jam viską atleidžia. Negarsiai pratęsė: - Aš esu tik kvailys, nesugebantis suprasti kito žmogaus. Aš... Man reikia tavęs. Būtent tavęs, - vaikinas nutilo ir pradėjo svarstyti, ar vertėtų užsiminti, kad jam reikia ir Evelinos, kurios, tiesą sakant, nereikėjo visai. - Tokios, kokia esi. Aš nemeluoju. Taip - Tauerio tiltas buvo... Prisipažinsiu, kad tai buvo tik... - buvo labai sunku surasti tinkamą žodį. - Neturiu kaip to pateisinti, - galiausiai suprato, kad žodžio nesuras. - Bet... Kai pasakei apie vaikus... Neįsivaizduoji, kiek daug man tai reiškia. Ir... Aš nemeluoju, kai sakau, kad myliu tave. Padarysiu dėl tavęs bet ką. Tai tu esi angelas, kuris priima į savo gyvenimą tokią gyvenimo šiukšlę kaip aš. Niekada nepajėgsiu tau už tai atsilyginti.
Vaikinas švelniai perbraukė merginai per plaukus ir nejučia prisiminė Mioną. Ko gero, pirmą kartą širdies neperdūrė skausmo strėlė. Tai tapo tarsi įrodymu jam pačiam, kad jis išties jaučia tą meilę, apie kurią tiek šnekėjo. Šis supratimas padrąsino jį paprašyti:
- Tik prašau - papasakok viską, ką turėčiau žinoti. Aš išsigandau. Aš priimsiu bet ką, tik maldauju - pasakyk man.
Dafydd laikė merginą glėbyje. Pakėlė jos galvą, kad galėtų pažiūrėti į akis. Įtarė, kad jo paties akys buvo šaltos ir galbūt netgi piktos, tačiau labai tikėjosi, kad Mayra sugebės iš jų išskaityti, kad dabar kalbėjo vien tik tiesą. Juk, šiaip ar taip, už gyvenimą kanalizacijoje blogiau nieko negali būti. O kuo žmogiena blogiau nei žiurkiena?..

[Mayra Llewellyn]

 Jai kartais atrodė, kad skendo jausmų jūroje. Tai buvo audra, talžanti ją iš visų pusių, kol ji nustodavo suvokti, kur viršus, o kur - apačia. Taip dabar stovėjo Mayra, pasimetusi savyje, o jos pirštai spaudė Dafydd marškinėlius taip, kad pabalo krumpliai. Vaikinas buvo tarsi inkaras, laikantis ją realybėje ir neleidžiantis pasimesti. O ir raudonplaukio žodžiai pamažu ramino šėlstančią vidinę audrą. Ji rūpi. Ją myli. Bet ar ji gali atsilyginti tuo pačiu? Pirmą kartą gyvenime Mayra išsigando, kad nemoka mylėti. Nemokės mylėti ir savo vaikų ir niekada nepamils Dafydd. Bet štai, stovėdama taip arti vaikino, ji pati nenorėjo tikėti savomis mintimis, bet bijojo, kad viskas pasibaigs taip pat, kaip ir su Luku - ji jausis suvaržyta ir vieniša. O tada puls pirmam pasitaikiusiam žmogui ant kaklo, kaip kad tada nutiko prie Tauerio. Vienkartinis primityvių poreikių patenkinimas ir viskas. Ir štai kaip tai baigėsi.
-Dafydd...-prikimusiu balsu kreipėsi į raudonplaukį Mayra,-Aš... Manau, kad tave myliu,-žodžiai nuskambėjo neužtikrintai ir baikščiai, kaip kokia nederama paslaptis.-Ir ne, tu angelas, nes tik angelai moka mylėti. Demonai nepažįsta to jausmo, jiems tenka tik kūniška šiluma. Ir mūsų laukia labai ilgas pokalbis. Ar tikrai to nori dabar?
Žiūrėdama Dafydd į akis, ak, tokias panašias į jos, Mayra atsargiai ištiesė ranką, palietė vaikino veidą ir kaip maldą sušnabždėjo:
-Atsiprašau. Atsiprašau... Atsiprašau...
Ir pabučiavo raudonplaukį atsargiai, tarsi viską vėl darytų pirmą kartą. O gal tiesiog norėjo suprasti, koks jausmas juos sieja.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jiedu stovėjo apsikabinę beveik remdamiesi į sieną. Dafydd jautė, kad abiems reikia šiek tiek laiko pabūti ramiai ir tyliai. Bent jau jam pačiam reikėjo jausti, kad Mayra išties yra čia, su juo. Kad ji niekur nesiruošia dingti, kad jis jai yra reikalingas - net jeigu ir ne tiek, kiek jam pačiam reikalinga mergina. Pabučiavęs juodus jos plaukus Dafydd suprato, kad jaučiasi netikėtai gerai. Dabar atėjo suvokimas, kad Mayros išėjimas iš kambario galbūt įtikino ją jo pasakytų žodžių nuoširdumu. Vienintelis žmogus iki tol, su kuriuo taip nuoširdžiai kalbėjosi Dafydd, buvo Miona. Bet ji jau buvo praeitis. Dabar raudonplaukiui reikėjo Mayros buvimo šalia.
Merginai prakalbus jis pajuto, kad jai baisu. Balsas skambėjo... Neužtikrintai? Nedrąsiai? Dafydd nebuvo tikras - kaip ir dėl to, ar Mayros žodžiai apie meilę buvo tiesa. Vis dėlto dabar tai nebuvo labai svarbu - jeigu ji apie tai prakalbo, vadinasi, sutinka priimti jausmą iš jo - o tai jau buvo didelis žingsnis.
- Ką tu kalbi? - kuo švelniau paklausė Dafydd, nors keista užuomina apie demonus jį kiek išgąsdino. Žiūrėjo merginai į akis ir bandė ką nors iš jų išskaityti.
- Nereikia atsiprašinėti, - sumurmėjo jis ir atsakė į bučinį. Atrodė tarsi Mayra būtų keistai įsitempusi, tačiau Dafydd suprato: ji turi pasakyti kažką išties svarbaus. Įtarė, kad tai nebus kažkas, ką norėtųsi išgirsti, tačiau žinojo: jis priims bet ką, net jeigu... Į galvą neatėjo niekas pakankamai baisaus, kas galėtų sukelti bent menkiausią abejonę. Kiek pasvarstęs nuvedė Mayrą iki sofos ir apgaubė juos abu pledu - pačiam darėsi vėsu, o ir merginai kaip koks kvailys pasiskubino nutraukti megztinį...
- Aš čia. Ir esu pasiruošęs išklausyti bet ko, ką turi pasakyti. Vienintelis dalykas, kurio prašau, - nieko neslėpk nuo manęs, - tyliai, kad netyčia nenugirstų buto sienos, ištarė Dafydd priglausdamas merginos veidą sau prie krūtinės.

[Mayra Llewellyn]

 Dafydd ramino ją vien savo buvimu šalia. Tai buvo pavykę tik dar vienam žmogui, kuris atrodė kaip tolima praeitis - negi tiek daug visko įvyko per kelis mėnesius? Laikas taip sparčiai bėgo, o ji net nepajuto.
 Mayra prisiglaudė prie vaikino, kuris kaip kokia krosnis skleidė šilumą. Jeigu būtų įmanoma ignoruoti, kas čia įvyko mažiau nei prieš pusvalandį, reikėtų tik kokio kvailo filmo fone ir jie galėtų taip snūduriuoti. Bet raudonplaukio prašymas niekaip nedingo iš merginos minčių, tad teko tik pradėti viską pasakoti nuo pradžių:
-Nežinau, nuo kur pradėti, bet... Na, galima sakyti, kad bendradarbiauju su tam tikromis būtybėmis, kurias žiobarai bei dauguma burtininkų vadina demonais. Aš vykdau jų paskirtas užduotis, o jie man... Padeda. Viena iš užduočių buvo suburti grupę žmonių, kuriais pasinaudodama galėčiau atlikti... Tam tikrus dalykus... Kaip kad ritualinės aukos. Ir kanibalizmas. Ir... Keletas kitų dalykų, turbūt įsivaizduoji, ką veiktų apsvaiginta suaugusiųjų grupė. Bet matai, su manim kitaip. Aš galiu su jais bendrauti tiesiogiai, galiu juos... Jausti, jei jau taip įvardinus. Mūsų ryšys daug artimesnis. Jeigu norėsi, galėsiu supažindinti tave su jais. Manau patiksi.
Vos vos šypsodamasi, Mayra pakėlusi akis, kuriose matėsi kažkas jai nebūdingo, žiūrėjo į Dafydd.
-Dafydd, negi nesmalsu?-sušnabždėjo mergina.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd laikė apsikabinęs merginą ir laukė, kada ji prabils. Neskubino, nes buvo tikras: dabar atėjo tas laikas, kada ji pasakys tiesą. Nežinojo, kodėl, tačiau šituo raudonplaukis net neabejojo.
Ir štai Mayrai prakalbus jis nebežinojo, kaip reaguoti. Tiesą sakant, vaikinas kažkodėl labai nenustebo. Ar kažko panašaus ir tikėjosi? Gal ir ne. Tačiau vaizduotė jau buvo pripiešusi tiek baisiausių scenarijų, kad tai, ką pasakė mergina, nebuvo kažkas visiškai neįsivaizduojamo. Vis dėlto Dafydd nežinojo, ką sakyti. Visų pirma, jis nelabai ką suprato. Buvo sunku patikėti, kad tokie dalykai, apie kuriuos kalba Mayra, gali būti tiesa. Vis dėlto kažkas viduje kuždėjo, kad būtent taip ir yra. Merginai užsiminus galimybę su "jais" susitikti, Dafydd nustebo. Kiek jis prisikankino kiekvieną mielą šeštadienį likdamas vienas namuose... Tai atrodė kaip galimybė to išvengti, bet kartu ir gerokai gąsdino.
Žvelgdamas Mayrai į akis bandė kažką iš jų išskaityti, tačiau nesisekė. Nuolatinė baimė su kuo nors susidurti akimis, matyt, atėmė iš vaikino bet kokį sugebėjimą iš jų ką nors sužinoti.
Smalsumo buvo. Ir jo buvo daug. Deja, Dafydd įtarė, kad jeigu išties reikėtų su "jais" susidurti, baimė jame nugalėtų. Kaip reikėjo atsakyti į šitą klausimą? To vaikinas nė neįsivaizdavo.
- Ar tai... - bandė pats užduoti klausimą Dafydd. - Ar aš su jais susipažindamas nepakenkčiau tau? Ir berniukams?
Ar ir jiedu turės tai daryti? Ar yra būdas tave iš to ištraukti? Ar... Aš aš "jiems" nebūsiu kliūtis? klausimų lavina užgožė vaikino mintis, tačiau garsiai jų jis neuždavė. Tik pabučiavo merginai kaktą ir stipriau priglaudė prie savęs stengdamasis suvirškinti tai, ką išgirdo.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra sukikeno, kai Dafydd prisiglaudė ją arčiau. Vaikinas reagavo stebėtinai ramiai, o tas jai patiko. Nežinia kodėl, bet mergina tikėjosi prieštaravimų ir draudimų, ką buvo girdėjusi iš kitų moteriškių, kai šių vyrai sužinodavo, ką jos veikia laisvalaikiu. Na, suvalgyti Dafydd būtų buvę gaila - jis Mayrai per daug patiko, o ir valgyt nebūtų buvę ką. Ne, geriau leisti jam prisijungti, suprasti, kad su jos sargų pagalba, jis galėtų pasiekti viską ir tada pamažu plėsti savo grupę. Ar tikrai nori visą gyvenimą vergauti? Šiek tiek susiraukusi, Mayra pradėjo tylėdama mąstyti. Ne, ji nenorėtų, kad jos vaikai nueitų tais pačiais klystkeliais kaip ji. Savo rankomis atimsiu tai, ką gavau, išmainysiu save į taiką tarp žemės ir dangaus. Evelinos mintyse pašnabždėta pranašystė trenkė ne prasčiau už kokią kuoką. Ji niekada neištrūks, niekada nesugebės pakelti rankos prieš tuos du padarėlius, tūnančius jos viduje. Mayra nejučiomis padėjo ranką ant pilvo. Net jei ji negali ištrūkti, turėtų daryti viską, kad jos vaikų nepasiglemžtų Tamsa. Ir Dafydd. Jie neturėtų kentėti dėl jos klaidų.
-Dafydd, ar tu krikštytas?-po ilgokos pauzės pakėlė akis į raudonplaukį mergina ir paklausė. Tada, prisiminusi anksčiau užduotą klausimą, pridūrė:
-Ir aš nežinau. Negaliu numatyti jų reakcijos.
Tave matytų kaip įrankį. Kaip ir mane. Dvi marionetės kažkokiame žaidime. Užsimerkusi, šeštojo lygio vadovė atsiduso ir sumurmėjo:
-Ar turime braškinių ledų?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd laikė glėbyje Mayrą ir mąstė. Iš paskutiniųjų bandė iki galo suprasti tai, kas jam dabar buvo paaiškinta. Klausimų vis dar buvo milijonas, tačiau vaikinas net neįsivaizdavo, nuo ko pradėti. Tad kol kas tiesiog tylėjo.
Klausimas, kurį uždavė Mayra, buvo toks netikėtas, kad raudonplaukis net sutriko.
- Ee... - teištarė jis. - Manau, ne. Nežinau. Niekam, hm... Nerūpėjo.
Nespėjus net susimąstyti, ar brolis krikštytas, Mayra vėl prabilo, ir Dafydd tik tada prisiminė uždavęs klausimą. Atsakymas, deja, buvo toks nekonkretus, koks tik galėjo būti. Vaikinas puikiai suprato, kad jeigu kada nors ir susipažins su jais, tai atsitiks ne artimiausiu metu. Jam reikėjo labai rimtai apie tai pagalvoti.
Atrodė, kad jiedu taip sėdėjo labai ilgai. Dafydd net spėjo pagalvoti, kad Mayra užmigo, kai išgirdo jos tylų klausimą. Prisiminęs, kaip į jį pažiūrėjo parduotuvės darbuotoja, kai jis šeštadienį iš neturėjimo ką veikti nuėjo į parduotuvę ir nupirko gal dešimt litrų braškinių ledų, nusišypsojo.
- Žinoma, - ištarė jis ir atsargiai atsistojo nuo sofos. Pasiekęs virtuvę pajuto, kad kvapas tebėra stiprus. Nejučia sustingo. Stengėsi apie nieką negalvoti, kuo greičiau nuėjo iki šaldytuvo ir paėmė vieną pakuotę pageidautų ledų. Pačiupęs ir patį didžiausią šaukštą grįžo prie sofos. Drebančiomis nuo šaltų ledų rankomis Dafydd atplėšė pakuotę ir padavė Mayrai šaukštą. Iš galvos niekaip nėjo vienas klausimas, tik neįsivaizdavo, kaip jį užduoti.
Vėl įlindo po pledu ir apsikabino merginą. Pakštelėjęs į žandą sumurmėjo:
- Aš sakiau, kad priimsiu viską. Taip ir yra, prisiekiu. Tik noriu paklausti... Ar vaikams yra galimybė to išvengti? Ar... Tu darai tai savo noru? Jeigu esi verčiama, ar negali... To užbaigti?
Tik nemanyk, kad aš pykstu, tik nemanyk, kad aš pykstu... kartojo sau Dafydd. Tarsi norėdamas įrodyti, kad tai yra tiesa, priglaudė savo lūpas prie jos.
- Aš myliu tave, - sumurmėjo vaikinas ir pirmą kartą nė akimirkai dėl to nesuabejojo.

[Mayra Llewellyn]

 Negerai. Buvo labai negerai. Būtybės, su kuriomis ji dirbo, labai gražiai priklausė krikščioniškajai savo padermės atšakai. Namuose kryžių, šventintų popiežiaus, ji neprisikabins, Dafydd turi pats pasistengti, kad jos nedarytų jam įtakos.
 Paėmusi iš raudonplaukio ledus, Mayra pakabino tos rožinės gėrybės ant šaukšto galo ir susimąstė. Eilinį kartą nusišypsojusi dėl vaikino žodžių, įsitaisė patogiai šalia jo ir sušnabždėjo:
-Man atrodo, aš tave irgi,-tada atsikrenkštė ir Labai Rimtu Balsu pratęsė:
-Dafydd, turi pasikrikštyti. Bet kurioje bažnyčioje, svarbu, kad krikščioniškoje. Berniukus irgi krikštysim, reikia surasti jiems krikšto tėvus. Ir galėtum parnešti šventintų žvakių. Tų vaškinių, ne parafino. Reikės kartais uždegt vaikų kambaryje. Ir... Ir...
 Mayra vėl įsidėjo į burną šaukštą ledų. Nelabai suprato, kodėl juos per nėštumą taip pamėgo, bet dabar tai buvo vienas iš mėgstamiausių desertų. Saldžios, saldžios netikros braškės indelyje.
-Aš tai darau savo noru. Tai - mano pasirinkimas. Kai jie suaugs, galės daryti, ką panorės, o dabar aš tiesiog... Bandysiu juos apsaugoti. Nuo klaidų, kurias dariau pati. Tikiuosi man padėsi, nes daug kur mano rankos surištos kontrakto. Hm,-dar vienas ledų šaukštas buvo iškastas iš dėžutės.-Ir... Blogiausiu atveju, išsinešdinsiu aš.
Bandydama suprasti, ar tikrai paminėjo visus svarbius punktus, Mayra toliau naikino ledus, o jos susimąstęs žvilgsnis atidžiai sekė laikrodžio rodyklę. Lygiai septintą virtuvėje pradėjo skambėti merginos telefonas, bet ji net nesiruošė judintis iš vietos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ar Dafydd reikėjo Mayros meilės? Jis to nežinojo, kol kas užteko to, kad ji buvo šalia. Kad nebepyko. Ir vis dėlto jos žodžiai vertė jaustis geriau. Vaikinas įtarė, kad Mayra nori jį mylėti, o su noru galbūt kada nors ateis ir pats jausmas. Tad kol kas užteko to, ką turėjo: vis dėlto tai buvo daug daugiau negu kada nors anksčiau gyvenime.
Toks krikšto sureikšminimas nustebino Dafydd. Jis žiūrėjo į Mayrą ir mąstė, kodėl tai turėtų būti taip svarbu. Vaikinas neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo bažnyčioje - ar iš viso ten buvo buvęs.
- Kodėl tai taip svarbu? - galiausiai paklausė raudonplaukis. - Aš, na... Kaip tai daroma?
Dafydd klausė, ką kalba mergina. Tiesą sakant, išgirdęs, kad ji tai daro savo noru, pajuto šiokį tokį nusivylimą. Nors konkrečiai nieko apie jos šeimą nežinojo, suprato, kad ten būta daug problemų, tad, ko gero, tikėjosi, kad šitai nutiko dėl šeimos priežasčių.
- Žinoma, padėsiu, - tuoj pat pratarė Dafydd, vos tik Mayra ištarė pakankamai suprantamus žodžius. Jis nežinojo, apie kokias klaidas kalba mergina, tačiau lyg ir suprato: ji nori apsaugoti vaikus nuo "viso šito".
- Ne, - staiga griežčiau nei ketino pasakė velsietis. - Niekur tu nesinešdinsi. Kad ir kas atsitiktų, mes pergyvensime tai kartu.
Dafydd nutilo ir susimąstė. Šiek tiek nustebo, nes suprato: prieš kelias savaites jis būtų padaręs bet ką, kad tik galėtų likti vaikų gyvenime. O štai dabar... Pirmiau galvojo apie tų vaikų motiną. Jis glostė Mayros nugarą, kai pasigirdo telefono skambesys. Dar nepripratęs prie to garso Dafydd beveik pašoko. Vis dėlto nenustojo bėgioti pirštais po juodaplaukės marškinėlius ir, nors ir labai nenorėdamas nuo jos pasitraukti, galiausiai paklausė:
- Atnešti?
Vis tik Dafydd tikėjosi neigiamo atsakymo: suprato labai norintis, kad šiuo atveju Mayra pasirinktų jį, nes įtarė, kad skambina kažkas iš jų.

[Mayra Llewellyn]

 Nuostaba. Tokią reakciją iššaukė Dafydd žodžiai. Mayra netik kad nežinojo, kaip reaguoti, bet nežinojo ar ji išvis to nusipelnė. Nors, koks vyras norėtų likti su dviem mažais vaikais? Bet dabar didelė Mayros dalis troško ramybės ir rutinos. Be pykčių, be netikėtumų, be suknistų skambučių vakare. Todėl ji leido dėmesio reikalaujančiai melodijai skambėti per visą butą, susigerti į sienas ir pradingti kažkur, o pati padėjo galvą ant raudonplaukio krūtinės, vis dar apsikabinusi aptirpusius ledus.
-Nereikia. Jei labai svarbu, paskambins dar kartą,-abejingai valgydama šaltą desertą tarė Mayra.-Žinai, kartais žmonės per daug paklūsta tavo nuomonei. Kartą užsiminiau, kad melsva jai labiau tinka nei žalsva, tai ji žalsvą suknelę sudegino. Ir dar man padėkojo. Koks keistas žmogus.
 Po minutė telefonas nutilo ir juodaplaukė kalbėjo toliau:
-Dėl krikšto nežinau. Manęs nekrikštijo bažnyčioje, turėsi eit ten ir pasiklaust. Nepamiršk žvakių. Reikės laikyti jas svetainėje, nes miegamajame negalima. Į ten ir kryžių nenešk. Žodžiu, nieko švento.
 Pasimuisčiusi, Mayra padėjo ledus ant staliuko ir pakišo savo ledines rankas Dafydd po marškiniais. Greitai perbraukusi per nebe taip ryškius šonkaulius, sukikeno.
-Dafydd, tai nori gyvent kartu su manimi? Amžinai?-prisiglaudusi, sušnabždėjo mergina.