[Lala]

Profesore Sexton,o jūs neplanuojat namų darbų užduot?

Jau buvau sukūrus, tik galiojimo laikas baigėsi... O dabar TINGIU. Ir laukiu kada nebebūsiu Edna.

[Vincent Lazar]

  Fleitos garsai šiltą pavasario vakarą. Giedras dangus atskleidė visą savo grožį ir neaprėpiamas platybes.
Šiek tiek žemiau tvyrojo ramybė. Nė vienas medžio lapelis, nė vienas krūmas ar žolė netriukšmavo šią ypatingą naktį. Ežero paviršius buvo lygus, kaip veidrodis, o jo gelmėse spindėjo tūkstančiai žiburiukų.
Kiek toliau, prie laužo, kuris traškėjo ir tiesė savo liaunus pirštus į dangų, skambėjo tyli melodija. Ji buvo tarsi pagrindinė paveikslo dalis, nors jos niekas negalėjo pamatyti, tačiau ji draugiškai sėdiniavo su tyla ir paslaptingai šnabždėjosi.
Visos puzlės centre sėdėjo mergina. Jos tamsūs plaukai, kaip krioklys, krito ant pečių ir kaip šalikas lengvai gaubė naktinėtojos kūną. Akys užmerktos, tačiau jų ir nereikėjo, kad pamatytume jos švytinčią sielą. Visa pozyva, kūno sudėjimas aiškino apie pilną išbandymų kario gyvenimą. Tačiau nejaugi ši nekalta būtybė, tokia rami, galėjo pabuvoti žiauriame karo lauke?
Miklūs jos pirštai švelniai laikė instrumentą ir grojo juo kaip savo kūnu. Koks talentas, kokia ištikima draugystė..
Staiga į mūsų akiratį tyliai įžengia kita gyvybė, kurią pastebime tik jai priėjus prie merginos. A, tai tik vilkas. Šis palydovas jau seniai pažįstamas su nakties burtininke, todėl nei jis, nei jis į vienas kitą nė nepažvelgia. Vilkas atsigula šalia laužo ir regis užsnūsta. Šiąnakt visi kas gyva panirę į drugelių sapnus...
  Staiga liepsna neramiai sujuda, subanguoja ir visą paslaptį nubloškia vėjo gūsis. Sušlamėjo medžiai, suraibuliavo vanduo, galvą pakėlė vilkas. Shana nustojo groti. Įsisvyravo mirtina tyla ir žvėris suurzgė. Kovotojai regis tai įtarimo nesukėlė - ji tik ramiai žvalgėsi aplink tarsi ieškodama priežasties sukeltam neramumui. Ar svečias slėpėsi, ar jo tiesiog nebuvo, bet mergina nieko nepastebėjo, nors vilkas vis dar buvo pasišiaušęs. Atsainiai nusisukusi, Shana neskubėdama prisitraukė krepšį ir ėmėsi paieškos operacijos. Išsitraukusi šilkinį maišelį, paženklintą šeimos herbu, Miur į saują pabėrė neaiškios mums kilmės žolelių. Ugnies apšviestos jos spindėjo dangaus mėliu, tačiau nespėjus įsižiūrėti, mergina mestelėjo turinį į liepsnas ir šios blykstelėjo tokiu mėlynumu, kokį pastebėjome prieš tai. Shana žiūrėjo į liepsnas ir tyliai kalbėjo užkeikimą. Balsui nutilus iš laužo šoktelėjo tūkstančiai žiežirbų, kurios kaip žiburiai švelniai spindėjo naktyje. Mes susižavėję stebime jų lengvą skrydį, tačiau mergina nenorėjo gėrėtis savo burtais. Ji žiūrėjo į tiesiai prieš save, kitapus laužo ir kažko laukė. Jos kūnas pagaliau įsitempė, o veidas išdavė nekantrumą, todėl ten pat atsisukame ir mes. Tai, ką pamatė Shana, ją nudžiugino, bet tuo pačiu ji surimtėjo. Naktyje sklandančios žiežirbos nusėdo ant nematomo svečio ir Miur galėjo įžiūrėti jo kontūrus. Supratusi tiesą "iš anapus", mergina atsipalaidavo ir užsimetė koją ant kojos. Pasidėjusi šalia savęs fleitą, tamsiaplaukė išsitraukė sausainį ir niekur neskubėdama atsikando, nenuleisdama akių nuo svečio. Išsižiojusi dar vienam kąsniui, kaip tik tuo metu, silueto viduryje sužibo juoda, tamsesnė už tamsą, ugnelė. Ji kabėjo ore ir neramiai liepsnojo, tarsi pustoma vėjo, bet Shana ir toliau atsainiai kramsnojo užkandį. Su paskutinio piršto lyžtelėjimu ta pati ugnelė, visą tą laiką plūduriavusi ne savame pasaulyje, ėmė ir išplito per visą perimetrą kaip garai. Pagaliau Kovotoja išsitiesė ir rimtai pažvelgė į naktinį svečią. Šyptelėjimas.
- Tu trukdai mano vakarą, - atmetusi plaukų sruogą, papriekaištavo mergina. Vilkas vis dar tyliai urzgė, bet užteko vieno griežto žvilgsnio ir nors nepatenkintas, žvėris nutilo.
- Ko tau čia reikia, demone? - pabrėžtinai ištarė paskutinį žodį. Gyvybės forma šyptelėjo supratusi kandžią pastabą, tačiau toliau ramiai sėdėjo.
- Jeigu nepatinka tai, ką matai, užtektų tik paprašyti, - žybtelėjo akys ir demonas įgavo žmogišką pavidalą, - juk aš čia svečias.
- Tik nereikia pataikauti. Man pažįstama tavo padermė, - taip pat maloniai atsakė ir nužvelgė įstabiai demoniškai gražų vaikiną. Į ją, skvarbiu žvilgsniu, žiūrėjo dvi migdolinės, išraiškingai rudos akys. Juodi plaukai, kaip varno plunksnos, krito ant jo veido, tokio subtilaus ir paslaptingo. Tobulai lygūs balti marškiniai, juoda liemenė ir paprastos juodos kelnės. Kaklą puošė subtilus, vyriška ranka rištas kaklaraištis. Rūbai sudarė įspūdį, jog jis...liokajus. Iš liemenės kyšojo grandinėlė - turbūt kišeninio laikrodžio.
- Gražus apdaras, - sarkastiškai išreiškė savo nuomonę Shana.
- Dėkoju, - visai neįsižeidė demonas. Tik šyptelėjo ir Kovotojos pasitikėjimas susvyravo.
- Kas tu? - suabejojusi paklausė.
- Ištikimas Jūsų tarnas, - visai rimtai ir pagarbiai atsakė vaikinas. Miur krūptelėjo tai išgirdusi. Ją apėmė toks jausmas, tarsi pažinotų priešais sėdintį. Tarsi kadaise jie tikrai buvo artimi. Tuo momentu pasimetusi, mergina nuleido akis, vengdama neaiškių jausmų.
- Tu tarnauji žmogui, - tarsi paklausė, tačiau jai buvo ir taip aišku. - Ir kodėl manęs tai nenustebino? - garsiai pagalvojo, šį kartą žvelgdama į naktinį dangų. Visą tą laiką, tas kelias akimirkas, lyg dar vieną šimtmetį, demonas žiūrėjo į merginą, o jo akių šiluma šildė žvarbią jaunos ledi sielą. Ji nieku gyvu neprisimins demono galvoje šmėkštelėjo mintis ir tai regis nuliūdino abu vienišus keliautojus.
- Ar turi vardą? - nutraukė mislią tylą Shana. Kiek patylėjęs svečias atsakė neigiamai. Tuo metu Miur pagaliau suėmė save į rankas ir įsmeigė savo tamsias akis į nepažįstamąjį.
- Tuomet tau čia daugiau nebėra ką veikti. Palik mane ramybėje, - rėžė Shana.
Tamsos pasiuntinys nusilenkė, kaip pridera, ir ištirpo laužo šviesoje. Įsisvyravo ta pati palaiminga ramybė, kuri viešpatavo pati pirma ir Kovotoja susimąstė. Vis dar orą glėbesčiuojantis laužas metė šešėlius ant žolės ir atrodė, kad ši banguoja kaip jūra. Į Shaną įdėmiai žiūrėjo vilkas, stebėdamas kiekvieną jos judesį, tačiau dabar ji tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į kojas. Užsimerkusi giliai įkvėpė ir atsiduso. Merginą apniko liūdesys ir ramybė. Tik kitokia, nei prieš tai. Pažvelgusi į sidabrines vilko akis, Shana netikėtai pajuto svetimą kvapą ir po akimirkos nusišypsojo.
- Tu kvepi prieskoniais, - tarė ją gaubiančiai tamsai, tačiau žodžiai išsisklaidė kartu su kylančiomis žiežirbomis. Žvėris išleido tylų ir trumpą kauksmą, po kurio atsistojo ir paliko Kovotoją vieną. Lydėdama akimis ištikimo draugo siluetą, Shana atsiduso ir taip pat atsistojo. Susirinkusi visus daiktus mergina paskutinį kartą žvilgtelėjo ten, kur sėdėjo jos praeitis, tuomet mostelėjo ranka, ištarė burtažodį ir pasitraukė iš savo pačios sapno...

(( Ką nors domina tęsinys? ))

[rulonaS]

Gal ir domina Iš kur semiesi minčių rašymui?

[Vincent Lazar]

Iš anime 


Rytas. Saulė. Pavasaris. Šypsena veide ir šiltas vėjas plaukuose.
Šiandien Shana jautėsi geriau nei bet kada, todėl pasipuošusi geriausia savo suknele, mergina laiminga lėtai žingsniavo link ežero. Nešdamasi savo ištikimąjį krepšį, Miur tyliai niuniavo kažkur girdėtą melodiją. Po kelių akimirkų ji jau stovėjo ant tiltelio krašto ir žvalgėsi po apylinkes. Nieko ypatingo nepastebėjusi nukreipė akis į ežero gelmes. Šis buvo toks skaidrus, jog matėsi smėlis, akmenys ir viena kita žuvelė, nardanti tarp saulės spindulių, besiskverbiančių pro stiklinę vandens uždangą. Paviršiuje atsispindėjo Shanos atvaizdas: besišypsanti mergina. Bet tos akys... Lūpos nusileido. Jau savaitė praėjo nuo tada, kai prisidengęs tamsa ją aplankė demonas.
- Sugrįžk, - be garso sujudėjo lūpos ir vanduo suraibuliavo išsklaidydamas ilgesingą merginos veidą. Staiga į nugarą pūstelėjo toks stiprus vėjas, jog Kovotojai teko susigūžti. Gūsis pasirodė dar stipresnis, todėl Shana nejučiom žengė pirmyn. Staigiai atsimerkusi Miur išplėtė iš nuostabos akis, suprasdama į kokias gelmes ji neria. Sekundė viena, kita, tačiau nieko neįvyko. Vėjas nurimo ir mergina pajuto kažkieno kūno šilumą, tiesiai už nugaros. Taip pat ji suvokė, kad to pačio žmogaus rankos laiko Kovotoją per liemenį, saugiu atstumu nuo tiltelio krašto.
- Būk atsargesnė, - nuskambėjo ramus balsas tiesiai merginai į ausį ir Miur krūptelėjo. Tada jis nuleido rankas ir Kovotoja turėjo progą pažvelgti į savo gelbėtoją. Abipusė šypsena.
- Kvietei? - pasiteiravo vaikinas. Miur tuojau pat surimtėjo, tačiau nebuvo kaip išsisukti.
- Laukiau tavęs, - priekaištingai tarė nužvelgdama priešais stovintį demoną.
- Prašau man atleisti, tačiau iš paskutinio pokalbio supratau,jog nenori manęs matyti, - kandžiai šyptelėjo.
- O tu kartais ne pats pirmas pasirodei? Regis norėjai kažką pasiūlyti? Tai ko nutylai? Ar aš jau galiu duoti nurodymą?
Nejau pamena? kažkaip rimtai nusiteikė vaikinas ir Shana tai pastebėjo. Suglumusi stebėjo jo žvilgsnį, kuris tyrinėjo josios, bet neradęs jokių ženklų,kad mergina ką nors žinotų, tariamas liokajus ramiai pridėjo ranką prie krutinės, atsiklaupė ir nusilenkė. Kovotoja žiūrėjo į jį tarsi iš aukšto ir jos balsas nuskambėjo, lyg atsklidęs aidas iš praeities.
- Ar tarnausi man, Rafaeli Chemos?
- Taip, mano ledi, - atsklido atsakymas.
Tuo metu, tyliai sušlamėjo medžiai, žolė, tarsi kažką šnabždėdami, tačiau Miur nė nekrustelėjo. Jos veide žaidė vos matoma šypsena ir tik ežero gelmės matė jai ant sprando švytintį sutarties ženklą. Nuo dabar iki pat pabaigos...

(( Trumpas post'as, paaiškinimas kas kaip ir kodėl. Gal ne visai aišku, bet toliau tiesiog bus įdomiau ^^))

[Vivian de Havilland]

Labai faina tikrai. Tik apie tuos demonus...br...nemėgstu siaubo ir melanholizmo. Na, bet aprašyta labai gražiai. Dar vienas klausymas. Kodėl dabar dauguma rašytojų rašo tragiškai? Ir mano, kad rašymas kyla iš kančios ( ta prasme rašo ir kankinasi?) na, kaip tik paimu bibliotekoj knyga ir liūdna. Tai venas persipjauna, tai nuo stogo nušoka...ir t.t. Kai skaitau istorines, bent jau nesižudo niekas

[Sadoko Miraclle]

Dievinu anime, ir susižavėjimu skaitau tavo tavo (rašliavas). Tu rašai taip užvedančiai, ir nebanaliai. O tai svarbiausia. ;p

[Vincent Lazar]

- Dievaži kokia karšta diena, - krisdama į kėdę išstenėjo Miur.
- Taip, ledi, - pritarė Rafaelis dėdamas ant stalo du bokalus šalto gėrimo. Shana mojuodama ranka stengėsi atsivėsinti, tačiau Varno Lizde buvo dar karščiau, nei lauke. Negelbėjo ir trumpa medvilninė, tamsiai mėlyna suknelė, kurią dėvėjo Kovotoja. Nors visi lankytojai regis džiuvo akyse, Rafaelis, apsirengęs kaip visada, visai nesiskundė. Miur užsivertė bokalą ir keliais gurkšniais jį ištuštino. Kadangi demonas nesiruošė gerti, mergina prisitraukė jo punšą. Tik pajutusi vėsų virpuliuką per nugarą, Shana atsikvėpė ir atsilošė. Tuomet surimtėjo ir nužvelgė smuklę. Tokią karštą dieną dauguma žmonių sėdėjo prie vandens telkinių, šešėliuose, bet atsirado ir tokių, kurie nuovargį skandino šalto gėrimo stikle. Tokių buvo nemažai ir visi įvairaus plauko, tačiau jie rūpinosi tik tais reikalais, kurie neišvengiamai veržėsi į jų asmeninę erdvę: rūpesčiai namuose, problemos darbe, interesų konfliktai tarp pažįstamų..
Shana prunkštelėjo ir nusuko akis į tamsią patalpos pusę.
- Kas nors Jus neramina? - pasiteiravo liokajus, nors nesujudėjo nė vienas veido raumuo, išduodantis emocijas. Miur nieko neatsakė. Kurį laiką Rafaelis laukė atsakymo, o vėliau ėmė dairytis po šiandieninio pasaulio smuklę.
- Per daug ramu. Jaučiuosi tarsi atostogaudama. Tie žmonės, jų reikalai... Viskas taip kasdieniška. Tarsi nepritapčiau... - suraukė savo ir taip rimtą veidą Shana. Demonas atsisuko ir nesupratingai žvilgtelėjo. Mergina mostelėjo ranka ir nusuko akis į langą. Iš kur tas netikrumo jausmas? Tarsi kažkas stebėtų iš aukštai mano menką gyvenimą. Nepatinka man tas žvilgsnis...
- Atrodote per daug susimąsčiusi, ledi. Siūlau pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, o ne sėdėti čia, kur verda pilna galybė nuvargusių minčių.
Shana žvilgtelėjo į priešais sėdintį vaikiną ir akimirkai pastebėjo rūpestį rudose akyse. Demonas šviesią iliuziją nutraukė akis badanti tiesa. Mergina užsimerkė ir atsiduso. Net jeigu jo nematau, jaučių jį. Visada šalia... Demonas...
- Eime, jei manai, kad man taip bus geriau, - atsistojo Miur ir nė nežvilgtelėjusi į Rafaelį nuėjo link išėjimo. Dar nespėjus jai prisiliesti prie durų rankenos, šalia atsidūrė liokajus.
- Taip, mano ponia, - keistai šypsodamasis tarė jis ir atvėrė duris. Kovotoja atsainiai tylėdama išėjo. Saulė blykstelėjo į akis ir mergina greitai uždengė jas ranka. Prastas sumanymas... sustenėjo ir pabandė apsidairyti, tačiau akis vis dar perštėjo. Staiga ant jos krito šešėlis ir Miur plačiai atsimerkė. Šį kartą jau nustebusi Shana pažvelgė į Rafaelį, kuris malonia veido išraiška virš jaunosios ledi laikė dailų skėtuką. Shana nežinojo ką sakyti ar daryti, todėl pirmas prakalbo demonas:
- Eime?
Kovotoja linktelėjo ir keista porelė nužingsniavo keliu.
Nors mokslo metai dar nesibaigė, tačiau Shana jau seniai nesilankė pamokose ir regis niekas to nepastebėjo. Ne pirma diena, kai ji šitaip elegantiškai apsirengusi vaikštinėjo tai miestelyje, tai mokyklos teritorijoje. Su ja visuomet būdavo Rafaelis, todėl mergina niekada nesijautė vieniša, net jeigu abu tylėdavo. Shanai atrodė, kad jie buvo pažįstami praeitame gyvenime, o gal net dar ilgiau. Gal dėl to dabar mes kartu? Ar todėl tą naktį jis pasirodė? Kas mus sieja? Klausimai ėmė suktis ramybės trokštančioje galvoje. Kryptelėjusi į šoną Miur pajuto šiltą vaikino kūną ir tuojau pat nurimo. Šyptelėjusi atsitraukė ir nustojo apie tai mąstyti. Jie praėjo klaidžius skersgatvius ir išėjo į aikštę, kurios centre tryško fontanas apsuptas įvairių mūrinių būtybių. Shana patraukė link jo ir užsimerkusi paskendo malonume, kuomet purslai nugulė ant jos įkaitusio kūno. Klausydamasi ošimo, kuris užgožė visus kitus garsus, Miur uodė gaivų vandens aromatą, jautė kaip siela prisipildo skaidrumo, akyse žibėjo saulės zuikučiai. Pro visą skaistumo šydą lengvai prasiskverbė prieskonių kvapas ir mergina suvokė nesanti viena, net paskendusi savo mintyse. Atsidususi Kovotoja atsimerkė ir atsuko trumpoms svajonėms nugarą. Prieš ją stovėjo realus gyvenimas - tamsus ir nepažįstamas. Demonas... Mano gyvenimas... Sugrįžusi į tikrovę ji nutaisė atsainų veidą ir patraukė pirmą pasitaikiusia gatve. Staiga pro Kovotojos akis šmėkštelėjo šešėlis ir dingo kažkur už nugaros. Shana sustojo ir atsisukusi apsižvalgė. Šalia stovintis Rafaelis nedelsdamas švelniai, bet tvirtai stumtelėjo rudaplaukę iš nugaros pirmyn ir tyliai ištarė:
- Nesižvalgykite, eikite pirmyn. Aš viską sutvarkysiu..
Shana rimta veido mina linktelėjo ir ėjo toliau. Ji pilnai pasitikėjo demonu, todėl neabejojo, jog jis pagaus juos sekančią gyvybės formą. Kaip liepta, nesidairydama, mergina ramiai žingsniavo siaura ir tuščia gatvele, tačiau liokajaus šalia nebebuvo. Kurį laiką ji ėjo tyloje, pasukdama tai į vieną, tai į kitą gatvę, atsipalaidavusi klaidžiojo po miesto labirintą. Deja, bet Rafaelis nesirodė jau per ilgai ir Shana susirūpino. Staiga ji pajuto įbestą į ją žvilgsnį, tačiau šis pasirodė kažkoks kitoks.. Shana nupurtė šaltis ir jos kūnas sustingo. Akys buvo plačiai atmerktos,o sielą krėtė baimė. Kas tai? paniškai mąstė, negalėdama pajudėti iš vietos. Tą momentą ji norėjo,kad Rafaelis būtų šalia. Kur tu? Ar neturėtum manęs gelbėti?!
- Ra..fa... - stengėsi išstenėti pagalbos šauksmą, tačiau jos balsą nukirto alsavimas tiesiai į kaklą. Shana nutilo ir jautė, kaip nekviestas svečias šypsosi.
- Jis tau nepadės. Niekas tau nepadės, - nuskambėjo moteriškas, šalčiu dvelkiantis šnabždesys. Kažkas šlapio prisilietė prie nuogo merginos peties ir Miur suprato, kad nepažįstamoji ją palaižė. Shanai norėjosi bėgti, rėkti, ką nors daryti! Tačiau baimės gniaužtai ją laikė taip tvirtai, jog beveik plėšė į dalis. Pagaliau nustojusi spurdėti Kovotoja nutilo ir ėmė įdėmiai klausytis. O buvo ko. Nepažįstamoji vaikščiojo pirmyn atgal, tiesiai merginai už nugaros ir savo pranašumu erzino Miur.
- Manei, kad demonas už tave viską padarys? Kad apsaugos savo gležną gėlelę? Cha! Tarsi mano auka turėtum būti tu. Turbūt niekada neatėjo į galvą, kad gali persekioti ne tave, - paskutinį sakinį medžiotoja sušnabždėjo į ausį. Ir išties, Shana nė akimirkai nesuabejojo,jog seka būtent ją. Tačiau jeigu pagrindinis tikslas ne ji, tuomet kas? Staiga suvokusi tiesą Miur ir vėl ėmė spurdėti, bet pačios jos proto sukurtas tinklas laikė ją stipriau už bet kokį vyrą. Moteris ėmė skardžiai juoktis, tačiau Shanai buvo nė motais. Dabar ji labiausiai troško pamatyti Rafaelį. Na kur gi tu? Kodėl negrįžti? Kodėl laužai mūsų sutartį?! Apimta pykčio ir ryžto, Kovotoja tyliai sušnabždėjo burtažodį ir žiedas ant jos krutinės įsiplieskė juoda ugnimi. Taip atlaisvinusi ją veržusias virves, Miur pagaliau giliai įkvėpė ir sušuko:
- Rafaeli, rask mane ir išlaisvink! Tai įsakymas! - ir tuo metu ant merginos sprando sužibo sutarties ženklas, primenantis apie sandorį - tarnauti šeimininkui.
- Taip, mano ledi, - suvirpėjo oras nuo demoniško balso ir žvėris atšoko nuo savo aukos.
- Tai neįmanoma! - išgąstingai riktelėjo moteris ir tuo metu Shana susmuko ant grindinio. Sunkiai alsuodama girdėjo, kaip vos už kelių metrų virė kova. Atgavusi judėjimo laisvę Miur atsistojo, bet kojos dar sunkiai laikė merginos kūną, todėl sulinko ir Miur būtų parpuolusi, jei ne tvirtos Rafaelio rankos. Prilaikydamas savo ponią demonas nenuleido akių nuo priešais stovinčios moters, ja žinomos,kaip Kurono Akira. Shana pakėlė galvą į užpuolikę ir įdėmiai nužvelgė. Antrą dešimtmetį gyvenanti mergina turėjo trumpus, šviesius plaukus papuoštus rože, tokia juoda, kaip ir visa jos trumpa suknelė. Dailiai nuaugusias kojas akcentavo aukšti, auliniai batai - tokie elegantiški, jog atrodė, kad mergina juos prižiūri labiau už bet ką kitą. Visa tai bylojo apie tuštybės pilną sielą, todėl Kovotoja niekinamai šyptelėjo. Atsakydama ši tik sužaibavo savo alyvų spalvos akimis.
- Visada buvai paklusnus šunytis...Rafaeli? Taip dabar tave vadina? Koks žemas vardas, - atmetė plaukus nekviesta viešnia.
- Kurono Akira, - žybtelėjo demono akys. - Nors esi nemirtinga, tačiau širdis negyja. Kaip žmogiška, - pastebimai šyptelėjo liokajus. Kurono pasišiaušė ir pervėrė žvilgsniu vaikiną.
- Padugne tu! Amžiais lakstai paskui savo šeimininko sielą. Ar nereikėtų pačiam susitaikyti su praeitimi!
Rafaelis surimtėjo ir atrėmė Shana į pastato sieną. Visą šį laiką Kovotoja klausėsi, tačiau dar neatsigavusi nuo motes kerų viską matė lyg per sapną. Demonas pasitaisė baltas pirštines, slepiančias jo miklias rankas ir neatsisukdamas pareikalavo įsakymo.
- Atsitraukiam, Rafaeli, - sukaupusi paskutines jėgas tvirtai tarė Shana ir neteko sąmonės. Rafaelis spėjo pagauti jos gležną kūną ir paimti ant rankų.
- O ne, niekur jūs neisit, - klastingai nusišypsojo Akira, tačiau gerą nuotaiką tuojau pat išgaravo, kuomet Rafaelio paleistas durklas smigo tiesiai merginai į tarpuakį. Sustingusi ji žnektelėjo ant nugaros, o demonas nusinešė jaunąją ledi kuo toliau, į saugesnę vietą. Gatvelėje, tarp namų įsitvyrojo tyla. Suglebęs kūnas tysojo ant grindinio, o tuščios akys žiūrėjo į dangų, kuriuo kaip tingūs katinai plaukė debesys. Kažkur netoliese karktelėjo varna ir nemirtingosios akis trūktelėjo. Lėtai pakėlusi ranką, Kurono suėmė durklą ir ištraukė. Numetusi į šoną, sunkiai atsikėlė.
- Ir amžiais tas pats. Bailys... - trindama tą vietą, kur dar prieš akimirką žiojėjo skylė, niurnėjo ne kas kita, kaip vampyrė. Nors dar prieš porą minučių gulėjo be jokių gyvybės ženklų, dabar ji jau šoktelėjo ant kojų ir tvarkėsi suknelę, bei plaukus. Žiūrėdama į tą pusę, kur pradingo demonas su mergaite, Akira nemaloniai raukėsi.
- Dar susitiksim, Rafaeli, - sušnypštė ir akimirksniu tapo šešėliu susiliejusiu su aplinka. - Dar susitiksim...

[Diamond Fabes]

Perskaičiau visas tavo rašliavas. Man patikti. ; )

[Yura Natayaki]

Žiauriai fainai. Dar vienas įrodymas, kad anime tikrai įkvepia.