[Klarė Konė Karter]

Kiek nukabinusi nosį Grifų Gūžtos kapitonė skraidė aikštės pakraščiu. Ilgų rungtynių nuovargis darė savo, koncentracijos į reikiamą užduotį lygis, jei galėtų būti fiksuojamas, butų nusiritęs iki neigiamos skalės dalies. Ir kai labiausiai nesitikėjo, per kelis metrus nuo Klarės pasirodė šmaukštas. Auksaspalvis kamuolėlis rodos panoro paerzinti grifiukę, kol ši nenutrenkusi šluotos specialiai joms skirtame sandėliuke, nepatraukė laiptu maršu į aukščiausiame mokyklos bokšte įsikūrusį miegamąjį.
Nakties šviesoje šmaukštas atrodė dar magiškiau. Metalinis burbuliukas, pasipuošęs paukščio plunksnų raštą primenančiais išgraviruotais sparnais. Jį reikėjo sekti, tarsi medžiotojai laukinėje gamtoje, kur negalėjai nuspėt, nei kur pasuks grobis, nei su kokiomis sąlygomis reiks susidurti siekiant triumfo prieš skraidūną.
Išgirdus, jog kritlį vėl atsikovojo grifiukė puolėja, atrodė lyg svarstyklių pusiausvyra tarp žaidžiančių geltonųjų ir raudonųjų vėl balansavo ties viduriu. Raudonapsiaustei teko skristi šalia švilpių komandos gaudytojos. Tačiau priešininkei, ne taip kaip Beatrice prieš tai, Klarė Konė neturėjo ką pasakyt. Septyniolikmetei labiau tiko tylus žaidimas, sukoncentruotas į darbą, kuris turėjo būti padarytas. Kamuolėlis greitai nardė ore, pabėgimui naudodamas staigių posūkių techniką. Kiti žaidėjai nebuvo labai toli nuo gaudytojų, todėl skristi labai dideliu greičiu būtų buvę rizikinga. Keli neatsargūs šluotos posūkiai ir už netyčinį priešininko stumtelėjimą galėjai gauti pražangą. O šios kaip žinia kainavo prabangai priklausančius taškus.
Žaliaakė net negalvojo, kad tamsioje aikštėje žaisti kvidičą bus nepalyginti jaukiau. Žiūrovų palaikymą galėjai puikiai girdėti, tačiau dėl specifinio apšvietimo nesimatė palaikančių sirgalių veidų. Įtikinti save, jog žaidi tik su įrašytu triukšmo fonu nebuvo sunku. Todėl nebuvo sunku ir bent kiek nors atsipalaiduoti. O tas buvo būtina norint judėti kuo greičiau ir kuo tiksliau. Ypač su jau nuo nuovargio ir menko judėjimo pradedančiomis stingti galūnėmis.
Septyniolikmetė greitoje, tiesioje atkarpoje kiek pasimuistė. Pajudino vieną koją, paskui kitą. Atleidusi rankas nuo šluotos lyg grodama muzikiniu instrumentu pakrutino pirštus. Kai reikės čiupti sparnuotą aukselį į rankas, pirštai bent funkcionuos, neleisdami itin greitam kamuoliukui išsiveržti iš delnų iki pergalė bus įskaityta.
Dabar, kai jau galėjo aiškiai matyti ir lėkti paskui aukso šmaukštą, galėjo tikrai žinoti, septintakursė kapitonė iš paskutinių jėgų nenusileis priešininkei ir pergalingo kamuoliuko sieks visais įmanomais būdais, net jeigu reiktų stryktelt nuo šluotos, norint pasiekti laisvo kritimo greitį įgavusį pergalingą skraidūną.
Šmaukštas žaidė su abiejų komandų žaidėjomis, priversdamas jas labai labai pasistengti. Ateik čia, ir galėsim keliauti namo, švęsti prie šilto židinio. Mintimis ir vėl kalbėjosi su šmaukštu. Sutemus aikštėje buvo vėsoka, todėl židinys dabar būtų buvęs puikus sprendimas, arba maža nešiojama ugnelė, kuri apsaugotų Klarę ir nuo ko nors, norinčio stumtelt ar nustumti nuo šluotos. Grifų Gūžtos gaudytoja prisivijo šmaukštą taip, jog šis buvo kairėje jos pusėje. Daugumai nebūtų buvę patogu, bet dabar strazdanota gaudytoja galės išnaudoti savo pranašumą. Dabar tu būsi mano, jaukindamasi šmaukštą, tarsi laukinį gyvūną ramiai ištiesė kairę ranką dar labiau į priekį, lyg norėdama paglostyti. Pirštais galėjo justi metalą, tereikėjo pasistengti suspausti šmaukštą.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]

[Elride Endlercat]

Jei atvirai, grifė norėjo nusileisti ant žemės ir tiesiog išeiti iš aikštės. Jai viskas stipriai atsibodo. Nuotaika bangavo iš džiaugsmo į nusivylimą, iš įtampos į nuobodybę be veiksmo. Ji net savo pozicijoje nebuvo, o skraidžiojo gindama kitus. Keista, kad jos dar neišvarė iš aikštės, nors žaliaakė nesupyktų. Juk pailsėtų šiek tiek...
Bet ji vis dar kabėjo ore, išsekusi ir be emocijų. Jei būtų drąsesnė ir be sąžinės, turbūt dingtų iš aikštės ir pamirštų kvidičą ilgam, bet, deja, drąsos trūko, o sąžinę mergina turėjo, bent kol kas.
Nė nežvilgteldama, kas vyksta aikštėje, nepažiūrėjusi į švilpių atmušėją, kaip įprasta, Elridė patraukė link Grifų Gūžtos gaudytojos. Ji žinojo, kad tas vaikinukas bandys ją numušti.
-Ir visgi, kokia aš puiki gynėja... Juk gynėjai turi ginti, o aš ir ginu... Na, ne lankus, bet vis tiek...-tyliai su savimi kalbėdama baltapūkė nužvelgė Klarę, Prietema neleido puikiai matyti gaudytojos, bet dėl to nieko nepakeisi. Grifiukei kilo dar daugiau klausimų, kas jei vaikai žais iki pat ryto, kaip jie galės visiškai aklinoj tamsoj žaisti? Ar kažkas panaudoję magiją apšvies aplinką? Bet atsakymus sužinoti galės tik kai tai įvyks, nors nežinia, ar įvyks.
Nužvelgusi tribūnas baltapūkė šyptelėjo, sirgalių mažėjo, tad aikštėje darėsi šiek tiek tyliau. Mergaitė jau suko savo žvilgsnį kažkur tolyn, kai, rodos, kažką pastebėjo netoli savęs. Ji krūptelėjo ir įsitempė. Nesuvokdama, ar jai tiesiog pasivaideno, ar iš tikrųjų ten kažkas buvo, juk galėjo koks muštukas praskristi nespėjus sureaguoti, suspaudė lūpas. Geriau apsidairiusi aplink save Elridė šiek tiek atsipalaidavo. Regis, jai tik pasivaideno, mat nieko daugiau nepastebėjo. Dėl viso pikto paauglė nužvelgė Klarę, kad įsitikintų, jog jai tikrai pasivaideno.
Bestebint vyresnę grifę paauglei kilo mintis ją padrąsinti. Galbūt tai padėtų pagauti šmaukštą? Bet, deja, mergina to nepadarė, nes sugalvojo, kad jos šūksniai gali išblaškyti gaudytoją ir grifai praras šansą laimėti. O to, aišku, Elridė nenorėjo, juolab, kad ją tada imtų kaltinti už išblaškymą.
Mergaitė atsisuko į savo ginamus lankus, kol kas jie buvo tušti ir susivokė, kad per visą tą laiką galėjo ramiausiai pasimokyti triukų. Taip kvidiče reikia žaisti, o ne nesąmones išdarinėti, bet žaliaakei buvo per daug nuobodu, kad tiesiog kabėti ore ir viskas. Bet, deja, kai paauglė panoro išbandyti kažką akys pastebėjo atmušėją, žmogų, dėl kurio ir skrido link Klares, kad tik apsaugotų. Ir žiūrėdama į švilpį, vėl pajautusi pyktį švilpiui, grifė nusprendė, kad atmušėja niekados nebus. Kad ir kaip linksma būtų laidyti muštukus į žmones, juk jie jos nekęs, kaip dabar mergina nekenčia Keito. Galbūt jei būtų daugiau pamąsčiusi apie tai, būtų nusprendusi, kad ir tas švilpis nekaltas, tai tik žaidimas, bet, deja, muštukas buvo paleistas taikinio link ir visos mintys paspruko iš galvos.
-Ginti Klarę, ginti Klarę...- tyliai kartojo sau stebėdama muštuką ir Grifų Gūžtos gaudytoją.

[Bandymas uždengti Klarę stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 4, 3]

[Jasmine Diana Amneta]

 Dėkoju savo šeimai, kad esu pusiau vykęs žmogus.
 Kartais nežinai kuo ko pradėti. Atrodo, kad mintys sukasi galvoje kaip vaikiškas žaislas - vilkelis ir nė nebando sustoti. Minčių vilkelis išblaško visas mintis ir nebeprisimeni Žiobarotyros temos ar eliksyro sudedamųjų dalių, mat mintyse skraidžioja visokios nesąmonės, susikaupti nepavyksta, o visi profesoriai, apsimetantys, kad jiems taip nenutinka, žiūri piktu žvilgsniu, lyg norėdami tave paskersti, supjaustyti gabalėliais ir suvalgyti arba nunuodyti arbata ir sumaitinti savo rožinėms katėms.
 Jasmine nė nesuvokė, kad turi kritlį. Jau automatiškai norėjo žvalgytis ir galvoti ką vėl reiks ginti (pasirinkimas paprastas - Klarė arba Areina, į kitus Keitas nemušė), tačiau atsispyrusi šiam norui, kryptelėjo šluotą žemyn ir šitaip apskrido Roaną, kadangi, nors ši buvo josios sesuo, tačiau nenorėjo su ja pyktis ir muštis dėl kamuolio - grifė taip išvengė atakos  ir galimų sesers kritlio atėmimo veiksmų.
 Jeigu aš būčiau kritlis, man atsibostų gyventi ir nusižudyčiau. Diana pradėjo mąstyti žvelgdama į žemę, kurią aptraukė tamsa, tačiau netrukus pakilo ir galėjo žiūrėti į dangų, kuris buvo ne ką šviesesnis. Visi ant tavęs laiko prakaituotus delnus, tave sukalioja, krato, plėšo, kai bando atimti, o tada meta kaip nereikalingą vaiką gegutė ir gauni smegenų sutrenkimą. Pažvelgė lanų pusėn ir garsiai, gal pernelyg garsiai nusikeikė, pamačiusi, kad lankų beveik nesimato. Iš atminties bandė atkurti vaizdą, tačiau tamsoje matėsi neryškūs metalo kontūrai, kurie suspindo paskutiniame saulės spindulyje. Ir pradingo, kadangi saulė pasislėpė ir pabėgo dirbti vakarinėj pamainoj - apšviesti žemes už Atlanto. Vargšelei niekas nemokėjo algos, tačiau ji dirbo sunkų darbą. Panašiai kaip Clau.
 Jei nieko nesimato - vadinasi, nieko nesimato ir taškas. Būtų galima bandyti kažką įžiūrėti arba mesti kamuolį tiesiai Dievui (ar Oliviai) į langus, tačiau pagailo kritlio - dar paskui jo neras netyčia. O kamuolys tvoskė šalčiu ir buvo šaltas šaltas, lyg ką tik jo nešildė Ro rankos. Tačiau mat juk turi kas nors vykti šiame kvidiče - jei ne lepuolis šmaukštas, kuris nenori būti pagaunamas bus sugautas, tai bent jau ateis tamsa ir trugdys kitiems, kad tribūnose sėdintys Hogiečiai galėtų saldžiai pasijuokti iš kvidičininkų nesėkmės. Nors turbūt visi sėdi ten sustirę, tačiau Amneta nutuokė, kad greičiausiai elfai privirė kokią toną arbatos ir visiems dalina.
 O jeigu kvidičas nebūtų kvidičas? Kur po velnių man tą kamuolį mesti? Amneta dar kartą įtempė visus veido, akių ir kokius tik yra raumenis ir pamačiusi labai neryškų, tačiau vis dėl to - lankų siluetą, užsimojo. Septintakursė pasistengė išjudinti visus sušalusius raumenis ir juos sušildyti, kad metimas būtų kiek tikslesnis (jei taip buvo įmanoma) ir stipresnis (labiau įmanomas dalykas). Nebegalvodama ar viską atlieka teisingai, Diana paleido metė kritlį.

[Metimas perėmus kritlį - 2; 4]

[Olivia Eier]

Buvo nei šis, nei tas. Muštukas jau ne pirmą sykį pasityčiojo iš žaidėjų, nuskrisdamas sau kažkur ir nieko nesužalodamas. Tačiau, deja, Olivios atmuštas kritlis pateko į grifų, o tiksliau Jasmine Dianos rankas. Ah, kodėl šis žaidimas jau taip ilgai tęsiasi? Visi žaidėjai jau buvo išvargę, be poilsio, ne ką mažiau pavargę ir žiūrovai, kvidičo rungtynės tokios alinančios tiek fiziškai, tiek emociškai. Tačiau reikia kovoti iki galo.
Mergaitė apsižvalgiusi po tamsią aikštę grįžo į savo vietą. Šiaip ne taip surado tuos svarbiuosius lankus. Jai ir vėl gali tekti juos ginti nuo grifų gaudytojų. O gal neteks, galbūt Beatrice pagaus aukso šmaukštą ir užbaigs varžybas, jai kol kas sekėsi puikiai. Antrakursė nebuvo tikra, ar Klarė jau pamatė aukso šmaukštą, tik matė, kad viena paskui kitą laksto dvi skirtingų spalvų, vadinasi ir komandų figūros. Tačiau tai tebuvo spėjimas, nes tai galėjo būti kad ir gaudytojai ar kokių nors kitų pozicijų žaidėjai.
Sutemus lauke pasidarė labai vėsu. Oras dieną buvo tobulas, tačiau dabar tikrai buvo nekažką. Žinoma, aikštėje viskas virte virė, tačiau tai nereiškė, kad žaidėjai irgi nejaučia šalčio, o ypač Eier, kuri turėjo būti vienoje vietoje prie lankų. Ji skraidžiojo aplink juos, tačiau tai nė kiek negelbėjo. Net tikėjosi, kad kas nors pasirodytų prie šių lankų ir duotų jai užsiėmimo.
Aikštėje, kiek girdėjo iš komentatoriaus, dėjosi labai įdomūs dalykai. Keitas taikėsi į Klarę, o grifų gynėja stojo jos ginti, bet mergaitė negirdėjo ką toliau sakė, nes užsižiūrėjo į tas pačias dvi skirtingų spalvų figūras, taip aršiai kovojančias tarpusavyje. Arba tik taip Oliviai atrodė, arba sutemus šiek tiek atslūgo įtampa aikštėje. Ji jautėsi kiek laisviau, na neskaitant šalčio.
Beatrice, greičiau pagauk tą nelemtą aukso šmaukštą ir užbaik šią kankynę, - galvojo gaudytoja ir mintyse iškilo vaizdinys kaip jos komanda švenčia pergalę, o grifai liūdi pralaimėję. Niekam nelinkėjo blogo, tačiau savo komandai tik geriausio. Tikėjosi atšvęsti pergalę. Ir kuo greičiau, tuo geriau.
Labai netikėtai gynėja pamatė link lankų artėjančią Jasmine. Ką? Dabar? Ji taikys į lankus? - išsigando švilpė, nes tai buvo labai netikėta. Mergaitė giliai įkvėpė ir neturėjo kito pasirinkimo, ar taip ar taip reikėjo juos ginti. Širdies pulsas vėl pagreitėjo, o ji ramino save. Juk ji tikrai puikiai pasirodė praeitą kartą. Tikėjosi, kad pasiseks ir dabar. Tamsoje viskas kiek sunkiau. Visa taktika šiek tiek keičiasi. Geriau būtų kamuolį pagauti, tačiau šiuo atveju bus mažesnė tikimybė apginti lankus. Todėl nusprendė tiesiog ranka ir vėl atmušti. Pakilo kiek aukščiau lankų, dėl Jasmine pozicijos. Paskrido šiek tiek kairiau, taip atsidurs kritlio kelyje. Blogiausias dalykas žaidžiant tamsoje - tai, kad priešininkas gali netikėtai priartėti ir atsidurti prie pat.
Dvylikametė nė nesusigaudė kai pamatė link jos skrendantį kritlį. Kojomis suspaudė šluotą, iškėlė abi rankas aukštyn ir sudėjusi abi rankas kartu nuleido jas maždaug iki pečių lygio ir prisimerkusi pabandė kritlį atmušti kuo dešiniau, į kitą pusę nuo grifų puolėjos.

[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 2; 3; 4]

[Džeimsas Greywindas]

Po tokių posūkių, nenuostabu, ją suimdavo abejingumas, džiaugsmas, pyktis - įvairiausias spektras emocijų, kaip niekad intensyviai štumruojančių visu pajėgumu pastaruoju metu, o jei tiklsiau, būtent per kvidičo rungtynes. Akistata su Klastūnynu tebuvo sąnarių pramankštinimas, toks fainutis ir vos vos nekaltas žaidimėlis. Tuo tarpu visai nebroliškas (nors giliau pasikapsčius koledžų aukšinamos vertybės turėjo bendrų panašumų) mačas prieš Švilpynės komandą prilygo gerai virtinei dešimties magijos mokslo dalykų egzaminų maratonui per vienut vinutėlę dieną. Kad ir kokie jausmai kilo ir kas ką priminė, šiąminutinė nuotaika atstojo dvejojimo stovyklą.
Mergina keliais švelniai pristabdė Kometą.
Ar ji tinkama atmušėjo pozicijai? Merlinai švenčiausias, ji tokia nevėkšla. Tiek praknist taikliai nenutaikius?… Apgailėtina.
Ari veidas apsiniaukė, nukramtyti lūpų kampučiai nusviro.
Nenoriu. Nenoriu nieko daugiau daryt. Pavargau.
Įprastai ketvirtakursė nekreipdavo dėmesio į tylą gadinantį palaikymo batalioną, sėdimąsias sustačiusį aukštai iškilusiose tribūnose. Tamsėjanti aplinka visgi privertė nenoromis nukreipti žydrąsias akis pastarųjų link. Nesugebėjo įžvelgti sėdinčiųjų veidų, užtat kuo puikiausiai girdėjo sirgalių balsus. Ne, išgirdusi raginimus Švilpynės mokiniams, Areinos širdyje neužsidegė ryžtas perspjauti varžovus. Ne, drąsinantys šūksniai Grifų Gūžtos adresu neįkvėpė azarto ir drąsos. Triukšmas, kiek aptilęs bei tapęs vangesniu, vis tiek giliai dirgino atmušėjos nervus, keldamas tik pyktį, kurį užspaudusi, liko dykai kyboti apžergusi šluotą. Šaltas abejingumas išstūmęs raudonąjį kraują, užliejo grifės arterijas ir venas. Užmerkė apsiblausiusias akis. Visiškai užgožus juodumai, ši atsiduso. Šaltis, gniaužiantis rankas, rankos, traškinantis pečių kaulus, tik dar labiau sustiprėjo. Nieko nedaryti. Toks buvo paskutinis jos noras. Kažkur toliau nežinia kam klyktelėjus, keturiolikmetė pasimuistė, sustingusius pirštinėtus pirštus atitraukdama nuo lygios, bet šaltos kaip velnias, blokšto medienos. Nieko nedaryti. Balti tumulai antrąsyk išsiveržė iš Ari burnos. Nieko nedaryti. Nieko nedaryti. Nieko…
Šaltį ūmiai pakeitė pamažu plintanti šiluma. Tai iliuzija? -  toli pagalvojo, vieną iš plaštakų įbrukusi į lietaplčio kišenes. Šilta… Taip šilta, juolab reikiamybė pajudėti išgaravo lyg nebūta. Nieko nedaryti… Atrodė, užmigs. Akis uždengusių vokų juoduma ramino, viena po drabužiais šylanti ranka tuoj tuoj bus vienas žingsnis laimės keliu, bet šilumą užgožė judesius sukaustęs ledinis drebulys, iškeltas užtelėjusio vėjo šuoro.
Kas čia dabar?
Ketvirtakursė nenoromis kilstelėjo blakstienas. Kol ji nusimuilinusi tykiai snūduriavo, aikštė pavirto kito ėjimo šachmatų lenta. Figūra - kieno, neatpažino - veržėsi į lankus. Kas turi kritlį? - vangiai pamintijo, prasimerkdama plačiau. Ir taip neatpažino kontūrų savininko ar savininkės.
- Koks skirtumas, - pajudinusi lūpas, perkeitė ranką, atgulsiančią drabužio kišenėje. Blokštą perėmusi į kitą, ausys pagavo iki gyvo kaulo pažįstamą zvimbimą.
O tu Dieve švenčiausiasis. Nieko nedaryti. Nepavyks. Muštukas jau buvo įpusėjęs savo kelią, kuomet mergina galiausiai išsijudino iš vietos. Paskutinėmis sekundėmis, it per miegą ir sapną plaukianti atmušėja kūrė negailėdama šluotos. Ši krūpčiojo nuo aliai vieno pasukimo.
Viena…
Smūgis. Švilpio pusėn.

[Lekiančio muštuko į Klarę atmušimas į Keitą 3; 2]

[Kajus Arno Wintersas]

Muštukas praskriejo šalia pat galvos.
Kajus staigiai atsitraukė nuo Beatrice ir lengviau atsiduso.
-Beatrice, geri draugai tada esat, jei tave ignoruoja,- sarkastiškai įsišiepė jaunasis kapitonas, džiūgaudamas viduje, kad gaus progą pamalti liežuviu. Kas jau kas, liežuvis tai tikrai nepavargo per šias rungtynes, o ir žodžiai nukreips mintis nuo išsivadėjančios baimės,- Kaip manai, žasime iki ryto ar bemaž dabar viskas pasibaigs?
Kajui bekalbant, širdis vėl pradėjo normaliai plakti- trijulė vėl sveika ir gyva.
Netikėtai, džiaugsmingai suūžė Grifų Gūžtos sirgaliai. Kajus iš nuostabos pakėlė antakius.
-Kas dabar nutiko? - berniukas nustebo ir prisimerkė, vos įžiūrėjo kitus žaidėjus.
Lengvas išgąstis įsimetė į širdį, kaip į žaizdą pūlinys - komentatoriui paskelbė, kad Roanai nepavyko periimti kritlio iš Jasmine, o Klarė jau gaudo aukso šmaukštą.
Pagautas baimės, apsižvalgęs aplinkui, rudaplaukis suprato, kad šešiolikmetės bendrakoledžės nė kvapo - išdūmė aukso šmaukšto toliau gaudyti.
Orą sudrebino muštuko atmušimas ir Kajus kaip paleista kulka nušvilpė link Keito.
Gavęs trumpučio poilsio, kapitonas truputuką atsigavo- prablaivėjo iš sukausčiusio nuovargio, mintys prašviesėjo.
Šluotos virbai smagiai skrodė orą, o Kajaus akys šaudė į visas puses. Berniukas matė, kaip Keito paleistas muštukas skrieja į Grifų Gūžtos gaudytoją ir kapitonę.
Kad tik pavyktų tau, Keitai!- norėjo viltingai sušukti Arno, deja, šūksnis pasiliko mintyse.
Liftas turi dvi kryptis: aukštyn ir žemyn.
Liftą valdo kiekvienas žmogus. Pasirinkdamas mygtuką jis nusprendžia, kur tiksliai keliaus liftas. Kajus rungtynėse su Varno Nagu pasirinko garbingai pralaimėti, o šiose? Jis gali lėkti link Keito, pasiruošti bendrakoledžio gynybai arba likti čia aukštai, padagėje ir stebėti visus it akyli pelėda. Pastarasis sprendimas gali atnešti pralaimėjimą, tad nenuostabu, kad dabar, tamsiaakis rudaplaukis  šimtu procentu užtikrintas lėkė link Kolinso.
Areina gali mušti, bet kuriuo momentu.
Kajus žaibiškai atsirado prie aviniškų plaukų ir auskarų savininko.
-Sveiks gyvs! O gal tuoj negyvs?- Kajaus veide pasirodė keista šypsenėlė. Jis mėgo juokauti, net ir tais momentais, kai nevertėtų to daryti,- Vis dar prisimeni mano pasiūlymą, susijusį su kepiniais? Jei nudaužia mane- tau kažką iškepu, o jei tave - tu man? Prisimeni dar? - tamsiaskis to paklausęs nusisuko ir įsistibeilijo į vakaro tamsą.
-Mums turi pavykti, Keitai, mums turi pavykti. Mes turim laimėti,- sušnibždėjo sau Kajus.
Atrodė, tą akimirką viskas nutilo.
Ir tada, pasigirdo trenksmas.
Ir zvimbimas.
Juodasis muštukas, susileidamas su po truputį tirštėjančia tamsa, lėkė į Keitą arba Kajų - priklausys nuo tikslumo.
Berniukas atsiduso, pakratė rankas, nuimdamas nuo pečių įtampą. Kaip visada atstatė petį.
-Nagi, nagi. Ataik čionai.
Kvidičas žiaurus dalykas, tačiau, neneikim - įdomus dalykas. Juk visad širpuliukai nubėga kūnu, kai svarstai, kas šį kartą nutiks. Kam šį kartą pasiseks, kam ne. Tą momentą, Kajus maldavo mintyse, kad pasisektų Švilpynės komandai.

[Bandymas uždengti Keitą stojant tarp jo ir į jį skriejančio muštuko 3; 5]

[Fiona de Treebook]

Ir ne. Jis neįskrido į ją. Kiek laukė, kiek troško, bet ne. Nors po tuo troškimu slėpėsi siaubinga baimė, kad vis dėl to pataikys. Ir tada bus blogai. Labai blogai. Bet nepataikė, tad dabar Fionos širdį užplūdo tokia palaima... Kaip ji džiaugėsi, kad neįvyko tai, ko ji taip norėjo. Ir nenorėjo tuo pat metu. Pasisukusi į už jos esančias merginas, pamatė jas irgi sveikas gyvas. Į nei vieną tas mini kamuoliukas nepataikė. Visa laimė.
-Na, sekasi kol kas, tiesa?-pasakė šioms.
-Bet bus sunkiau viskas,-nusiminė.
-Labai sutemo jau, tiesa? Būsiu šalia, jei ko reiks, šūktelkit.
Ir nuskrido. Negalėjo pasitraukti toli, nes tada ne tik nematys (na, kol kas dar matė), o ir negirdės. Ta žiūrovų fonograma viską užgoš. Nors žiūrovų apmažėjo. Dabar jau kur ne kur tik matėsi stebėtojas, nes vis dėl to vakaras. Pamokoms ruoštis, namų darbus daryti reikia prieš naktį. O gal tiesiog vakarienės nuėję. Kad ir kaip bebūtų, jų buvo mažiau. Juk ir taip jau visą dieną stebėjo šitas rungtynes. Negi ir visą naktį jas žiūrės?
-Pala, ką?-tamsiaodė sustojo.
-Mes žaisime visą naktį? Jetus...-nustebo labai. Bet jos niekas neišgirdo, mat visi tikriausiai stebėjo tyliai Jasmine metimą, kurio Fiona nematė. O galėjo. Būtų palaikiusi draugę. O dabar tiesiog skraidžiojo niekur. Mat mąstė, kad kritlio neras, vis tiek jis pas ką nors. Pamąstė, kad šmaukštas tik vienas. Ir jam negalima duotis sugaunamam. Kitaip jau seniai būtų pasibaigusios rungtynės. Tikriausiai, jei jis būtų žmogus, būtų tikras narcizas. Labai išpuikęs ir žiūrintis, kad tik jį visi gaudytų ir žavėtųsi juo. Brrr... Nenorėčiau tokio sutikti. Ir vis dėl to tam narcizėliui reikėjo dėmesio. Neveltui paskui jį lakstė dvi merginos, ir išvis šitą žaidimą žaidė. Juk žaidimo esmė – pagauti šmaukštą? Nusprendusi nukeliauti pas šmaukštą, ji nuskrido pas Klarisą. Šiai trūko labai nedaug iki tikslo, ir tada, jei jai pavyktų visu delnu jį suimti, grifai laimėtų. Pirštų galiukais vos ne lietė aukselį, tad trūko tikrai visai nedaug. Ir kad ir kaip jai puikiai sekėsi, vis dėl to, į ją buvo nutaikytas beveik nematomas tamsoje kamuoliukas, duodantis labai skaudžius smūgius (taip manė Fiona). O Klarei antro smūgio tikrai nereikėjo.
Puolėja stengėsi būti netoliese, kad galėtų staigiai prireikus ginti. Ir štai ta proga atėjo. Mergina šovė į muštuką, tikėdamasi numušti jį nuo tikslo, ir taip apsaugoti gaudytoją. Juk geriau pačiai imtis veiksmo, nei laukti, kol tas daikčiukas paliks mėlynę.

[Bandymas uždengti Klarę stojant tarp jos ir į ją lekiančio muštuko – 3, 4]

[Roana Amneta]

Roana išvydo, kaip kritlis vis dėl to pasilieka sesers rankose ir grifė su juo nuskrieja link Švilpynės lankų šaunuolė Džes suniurnėjo Ro mintyse. Mergina jautėsi taip, tarsi kažkas jai trenkė per veidą šlapiu skuduru ir parodė taukuotą špygą arba taukuotą vidurinį pirštą kaip dabar populiaru tarp žiobarų.
Jai nepasisekė ir vėl.
Rausvaplaukė sutramdė iš krūtinės gelmių kylantį nevilties prisisunkusį rinksmą. Po paraliais! Jai nepasisekė!
-Olivia!- suriko keturiolikmetė, lėkdama paskui Jasmine,- Lankai! GINK JUOS!
Švilpė tikėjosi, kad jaunesnioji švilpė greitai sureaguos ir tiksliai apgins geltonųjų lankus.
Tuo tarpu, pasigirdo zvimbimas. Atmušėjai vėl susikibo vienas kitam į atlapus, bet šį kartą - tai jau tikrai aršiai. Keito paleistas muštukas į Klarę, staiga, pasisuko kita linkme - į patį pirmąjį muštuko mušėją.
Keitas.
Roana staigiai atliko viražą ir nudūmė gelbėti Kolinso. Širdis lipo pro gerklę, šaltas vakaro vėjas čaižė puolėjos apsaugas. Mergina jautėsi nekaip - nelaiku iš atminties kylantys prisiminimai apie prefektų vonią sujaukė Amnetos mintis. Mergaitiškas nedrąsumas kėsinosi surankinti švilpę ir nesvarbu, kad šioji buvo pakankamai drąsi.
-Ne!- suriko pati, lyg atsibudusi iš košmaro - košmaro, prisisapnavusio nelaiku.
Kaip tik tą akimirką išvydo šalia Keito ir Kajų. Roana nė nestabdydama šluotos greičio įsiterpė tarp draugų ir į jų vieną lekiantį juodąjį muštuką, ji gins Keitą, net jei tai jai kainuotų gyvybę (nors abejotina, kad kvidičas atima gyvybes)
Roanos akys merkėsi, organizmas laukė smūgio. Prieš užsimerkdama šioji pastebėjo, kad Olivia bando ginti lankus nuo Jasmine Dianos Amnetos atakos.
- Džes, prašau nepataikyk,- lūpos savaime krustelėjo ir ketvirtakursė galutinai užsimerkė, vildamasi, kad šios rungtynės greitai pasibaigs ir nebereiks bijoti muštukų trenksmo ir čiupinėti kritlio.
Ramiai. Tau viskas bus gerai.
Areina nieko nenutrenks.

[Bandymas uždengti Keitą stojant tarp jo ir į jį lekiančio muštuko: 6; 4]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 9
Beatrice Mae Peck: 9
Klarė Konė Karter: 10
Elride Endlercat: 10
Jasmine Diana Amneta: 9
Olivia Eier: 10
Areina Greywind: 8
Kajus Arno Wintersas: 8
Fiona de Treebook: 9
Roana Amneta: 7

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Jasmine Dianai Amnetai.
Areina Greywind [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Roana Amneta [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 5; 2
Beatrice Mae Peck: 4
Klarė Konė Karter: 6; 1; 6
Elride Endlercat: 2
Jasmine Diana Amneta: 5; 6; 2; 3
Olivia Eier: 4
Areina Greywind: 1
Kajus Arno Wintersas: 2
Fiona de Treebook: 6; 4; 2
Roana Amneta: 5
Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.
Beatrice Mae Peck nesugauna aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Jasmine Diana Amneta tiksliai meta kritlį į lankus.
Olivia Eier atmuša kritlį.
Areinos Greywind atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Keito Kolinso.
Fionos de Treebook atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Roanos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Keitą Kolinsą.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis skrenda oru.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

[Keitas Kolinsas]

Keitas galvoje jau girdėjo energingą, įsivaizduojamo komentatoriaus balsą.
Na štai Kolinsas smarkiai atmuša muštuką... Jis lekia dangumi... Lekia lekia ir.. AK KOKS NUSIVYLIMAS! Mušimas netaiklus! Komanda daužo Kolinsą keptuvėmis, o tada jį padega! Minia šėlsta!
Keitas papurtė galvą.
Nors... Jei jį padegtų tai nebūtų toks ir blogas likimas. Bent jau šaltis  atsikabintų.
Išgirdus Kajaus komentarus, veide nejučia sužibo maža beviltiška šypsenėlė. Smaragdo spalvos akyse šmėžavo nevilties ir nusivylimo šešėliai.
-Negyvas, Kajau, negyvas,-atsakė jaunajam komandos kapitonui Keitas,-O kas dėl maisto, tai atrodo čia niekas niekam nieko nekeps, nes muštukų nebesugebu atmušti, o be to po žaidimo turbūt ir rankų nebeturėsiu!-burną paliko garų debesėliai, kurie naktiniame danguje atrodė dar ryškesni ir nori nenori priminė, kad temperatūra buvo nukritusi žemiau minuso. Vaikams, apsirengusiems plonais megztinėliais ir apsimuturojusiais savo koledžų šalikais, o dar sušilusiems visos šios beviltiškos varžybos turėjo baigtis ligoninės lova ir bjauraus skonio vaistais nuo peršalimo. Dabar, net jei kam pataikytum į nosį, tai turbūt ta kraujo srovelė sustingtų į šiurpų varveklį, kurį galėtum nusilaužti ir panaudoti kaip kitų metų helovyno dekoraciją. Turbūt žmonėms daugiau įvarytum šleikštulį, nei siaubą, rodydamas ir sakydamas “ČIA MANO NOSIES KRAUJAS”.
Kolinso galva nelabai tvarkingai dirbo, nes nuovargis ir kaulus rakinantis šaltis vis dėl to darė savo, nesvarbu kiek laiko save įtikinėtum nepasiduoti. Galų gale visos motyvacinės, galvoje vykstančios kalbos pasirodė visiškai beprasmiškos. Juk, kad ir kiek save įtikinsi, vis tiek atrodo jog ilgas smailus ir vis dar ryškiai raudonu laku (vėl užuomina taikoma į grifus) nulakuotas fortūnos nagas, tą nelemtąjį juodulį nukreipdavo tik tolyn ir tolyn, visai nekreipdama dėmesio į jaunojo švilpiuko pastangas. Vis dėl to ne vien tik Kolinsas sulėtėjo-visi žaidėjai buvo tarsi apsnūdę, lyg kas būtų kartu su tamsa užleidęs ir migdančios miglos užsklanda. Šiaip būtų gan smagu žaisti tamsoje, jei dar būtum susišildęs lašiuku nelabai leidžiamo gėrimėlio ir žaistum su draugais. Dėja, dabar buvo kitaip. Žaidei, kai į nugarą kartu su šalčiu, lyg plaktuku, kaleno ir baimė pralaimėti. Žaidei, kai mokyklos suole sutikti žmonės tapo priešais. Žaidei... Žaidei, net kai nuovargis tave smukdino žemyn.
Dabar, priešingai, nei anksčiau, Keitas po liūdnų minčių motyvacijos toli gražu neatgavo pamestos motyvacijos. Beviltiškumo gumulas, į kurį buvo susimaizgiusi jo širdis, niekuo nepasikeitė. Vaikinas niekur nesiskubindamas apžvelginėjo nakties dangų, apsnūdusiomis akimis. Rega pamažu liejosi, nes garbanius sutelkė žvilgsnį ties ant blakstienų besiilsinčiomis, dailių formų snaigutėmis. Tik staiga prieš akis sušmėžavo išsiliejęs siluetas su... Rausvais plaukais. Tai buvo Roana. Keito širdutė suspurdo tik dabar jau ne iš jaučiamos simpatijos, o todėl, kad pamatė paskui merginą lekiantį muštuką!
-Žaidi mano jausmais, fortūna,-sumurmėjo sau panosėje švilpis, bet baimė kirbanti viduje neleido liūdnoms mintims užguiti savęs. Keitas puolė merginai iš paskos ir muštukui nė nespėjus paliesti jos besiplaikstančios plaukų sruogelės, tvojo muštukui su tokia jėga, kad jau nė nebesirūpino kur tas nelemtas daiktas nuskris. Svarbu, kad toji mergiotė, taip sugebėjusi sujaukti auskaruočio protą, buvo saugi. Iki to laiko, kol nieko nenutiko, Keitas buvo ramus.

[Atmušimas į Areiną Greywind 5;2]

[Klarė Konė Karter]

Prie neryškaus apšvietimo buvo sunkiau suprasti kaip tiksliai sugriebti aukso šmaukštą, kad šis neišslystų iš mažų ir kaulėtų Grifų Gūžtos gaudytojos rankų. Ir nors dieną nebuvo šalta, sutemus pirštai kiek apledėjo ir nežinia ar dėl šalčio, ar dėl blogo sučiupimo, o gal dėl abiejų kartu sudėjus, šmaukštas išsisuko nuo Klarės Konės gniaužtų.
Po krūvos keiksmų, pasukusi atgal paskui kamuoliuką, septintakursė išgirdo apie raudonųjų komandos metimą į lankus, kurį atmušė švilpių gynėja. Tokiais momentais taip norėjosi prisidėti prie puolėjų ir padėti pelnyti tuos dešimt taškų, galinčius nulemti kvidičo sezono baigtį, jei komandos bus laimėjusios po lygų skaičių rungtynių. Grifai jau per antrą žaidimą iš eilės nesugebėjo pelnyti taškų. Ir tai tikrai nebuvo gaudytojos bendrakursių puolėjų kaltė. Jos žaidė gerai, tačiau buvo dienų kaip tyčia ir tokios pakliuvo būtent žaidžiant mokyklos taurės rungtynes.
Vien kritlį įmesti į lankus aišku neužteko. Todėl vietoj to, kad padėtų draugėms, vyriausioji Karter turėjo sugauti šmaukštą. Nelaimėtoms rungtynėms papildomi taškeliai padės nebent žiūrovų akis praskaidrinti, tuo metu, kol kitos prognozės negalėjo būti tokios optimistiškos ir galutinė svarstyklių persvara nebuvo aiški. Klarė tuo metu stengėsi išvilioti šmaukštą iš aikštės vidurio, kur bet kada galėjo būti pavojinga. Kritliui puolėjų rankose judant tai vienų, tai kitų lankų link, muštukais mėgo pasisvaidyti atmušėjai, o dar vienos nuo smūgio liksiančios mėlynės ar neduok nublizgintas šluotos kote, kažko blogiau, septyniolikmetė kapitonė tikrai nenorėjo.
Skraiduole žaliaakė stengėsi pernelyg neatsilikti, juolab, kas švilpė niekaip neatsiliko. Gal panaudoti klaidinantį manevrą? Tai būtų buvę labai rizikinga, tačiau kai abu gaudytojai nebuvo toli nuo šmaukšto, vienas posūkis į klaidingą pusę galėjo būti puiki proga. Šio manevro Grifų Gūžtos gaudytoja niekada nebuvo panaudojusi žaidžiant rungtynes. Per treniruotes tai buvo smagu. Nukreipti šluotą į kitą pusę, viena akimi stengiantis pastebėti kur iš tiesų lekia šmaukštas. Manevrą atilkti patogiausia buvo, kai šmaukštas skrisdavo pažeme, ypač netoli tribūnų ar tarp lankų, kur pasigauti jį po apsukraus ėjimo būtų patogiausia.
Bet galimybė vėl pamesti šmaukštą iš akių buvo per daug didelė. Rungtynės truko jau labai ilgai. Tokių ilgų per savo septynerius metus Hogvartse neteko regėti. Žaidėjai buvo pavargę, darė daug daugiau klaidų, nei tik pradėję žaisti. Klarės, nors ir vienos vyriausių ir sunkiau nuvarginamų, akys vis tiek nebebuvo tokios žvitrios. Galėjo netyčia paleisti šmaukštą, o jei geltonapsiaustė priešininkė neprarastų koncentracijos į kamuoliuką, viskas labai greit galėtų pasibaigti Grifų Gūžtos komandos nenaudai. Tokios nesėkmės strazdanė  sau neatleistų. Tik ne po tokio ilgo kovoto laiko.
Septintakursė nusprendė ir toliau kovoti labiausiai sąžiningu, įprastu gaudytojams būdu. Telaimi greičiausiais, vikriausias ir mikliausias. Ir nors įprastai kiek abejojo savo pajėgumu, tačiau tamsioje aplinkoje buvo kiek lengviau pasitikėti savimi. Gal dėl to, kad protas nuo įkyrių minčių kiek pavargo ir leido šluotos kotą į rankas perimti instinktams. Juk žmonės kažkada vis dėl to buvo medžiotojai, o vienintelis skirtumas tarp šmaukšto gaudymo ir medžioklės buvo tas, jog auksinio kamuolėlio pagavus niekas nesuvalgydavo vakarienei.
Dar vieną tinkamą progą pričiupti Klarė užtaikė būtent prie tribūnų. Jei pavyks prispausti prieš pakylant, sparnuotis spurdės jos rankoje.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 2]

[Roana Amneta]

  Kaip Roana mąstė taip ir įvyko - Areina nenutrenkė nieko, nes KEITAS NETAIKLIAI TRENKĖ PER MUŠTUKĄ IR ŠIS SKRAIDĖ SAVA VALIA PO PARALIAIS toptelėjo paauglei. Kas per deja vu ir keista rungtynių eiga?!
  Atsidususi, puolėja pažvelgė į Keitą. Keista jog vaikinas jai šiandien net nepamojavo - juk jis tikrai pamena kas buvo prefektų vonoj. Nebent Keitas ne Keitas oi, tik neprisigalvok nesąmonių, Ro sudrausmino save, jis privalo būti susikaupęs
  Pažvelgusi į juodaplaukį, nuskrido šalyn. Būtinai šiam trenks su keptuve (na, virtuvėje juk tokių tūrėtų būt, kiek pamena pati Roročka, o jei nebus - užmaukšlins jam puodą ant galvos ir taškas) po rungtynių.
  Dažnas galvojimas ką dabar darytų vietoj skraidymo šioje arenoje žaidžiant kvidičą, atkeliavo ir dabar. Rausvaplaukė (nors niekas negali atmest galimybės, kad šioji persidažys iškart po rungtynių) nusikeikė, jau pradėjo ryškėti viena kita žvaigždelė, o šie vis dar aikštėje. - Sugaukit povelnių kažkas tą prakeiktą aukso šmaukštą. - Kiek įtūžusi šuktelėjo ir nuskrido šluotkočiu kažkur į šalį nestipriai atmušdama muštuką. Pradėjo nekęsti šio žaidimo, nežinia ar buvo gyvenime koks dalykas, kurio mergiotė nekęstų labiau už kvidičą. Nors, gal ir buvo, tačiau dabar jaunoji Amneta to neprisiminė, nenorėjo prisiminti. Jau pamiršusi ir skaudantį šoną, nudūmė kuo toliau, lyg norėdama pabėgti nuo savęs.
  Netrukus jaunuolė išgirdusi keistą garsą atsisuko - šią vyjosi muštukas, nežinia ar kieno paleistas ar laisvai skrendantis. Sutrikusi prašovė netoli Keito ir išgirdo tą lemiamą garsą - blokšto mostelėjimą ir susidūrimą su juodoju. - Ačiū. - Tarė Keitui ir nulėkė tolyn. Apsižvalgė ką turėtų daryti ir išsyk susirado veiklos.
  Tikrai keistos rungtynės toptelėjo puolėjai kai ši vėl gaudė kritlį, šis skriejo taip lyg kažkas būtų nubrėžęs liniją. Olivia vėl gerai pasidarbavo ir Roanai teko vėl pulti darban. Tikėjosi, jog šį kart niekas neperims. Juk tai taip nesąžininga būtų.

[Gaudymas: 2, 4, 5, 6]

[Elride Endlercat]

Pasigirdo gilus atodūsis. Mergaitė nelabai suprato, ar Keitas, kaip ir ji buvo visiškai išsekęs, ar jam matomumas trukdė, nes jo muštukas vėl nuskriejo ne ten, kur turėjo. Aišku, tai teikė šiokios tokios laimės, bet nesinorėjo, kad pastangos kažką apsaugoti būtų veltui.
-Et, nejau man vienai čia taip pabodo?-savęs klausdama paauglė nužvelgė aikštę ir, kadangi neturėjo veiklos, patraukė link vienos iš puolėjų, kuri, kaip ir gynėja, stengėsi apsaugoti komandos draugus. Kokio velnio Elridė nusprendė taip paskraidyti nemąstant, kad ji vis dar žaidžia kvidičą, nežinia, bet turbūt jai tiesiog per daug viskas atsibodo...
Paauglė prisigretino prie komandos draugės ir išspraudusi šypseną pamojo ranka taip pasisveikindama. Ką pasakyti mergina neturėjo, bet jai norėjosi kalbėti ir kažkaip stumti laika pakol viskas baigsis. Grifės pilvas suurzgė dar kartą, tačiau jį ignoruodama žaliaakė neskubėdama nužvelgė švilpių lankus.
-Kaip manai, ar mes dar ilgai žaisime? Jie pasiduoti nenori...-antrąją dalį ištarusi kiek liūdniau mergaičiukė vis tiek išspraudė šypseną. O kad jūs žinotumėte, kaip ji tingėjo kažką daryti. Juk buvo jau naktis, nors dažniausiai toks metas, tai jos aktyvumo laikas, bet ne šį kartą, tikrai ne šį. Elridė sumirksėjo, jai ėmė kilti jausmas, kad akys tiesiog limpa viena prie kitos ir toks dalykėlis visiškai nepatiko.
Nusivylusi savo padėtimi mergaitė nužvelgė lankus, kuriuos turėtų ginti, o tada švilpių puolėją, ji gaudė kritlį, tad šis bet kada galėjo skrieti link jų, bet tai nekėlė emocijų. Žaliaakė neskubėdama ėmė sukti ratus kažkur netoli savo lankų, tada sumąstė, kad pagaliau reiktų kažką išbandyti linksmesnio. Juk džiaugsmo ir laimės tikrai trūko visame žaidime. Paauglė nužvelgė dabartinę situaciją, viskas buvo taip keista. Žmonės pavargę, bet vis tiek žaidžia, emocijų buvo nebe daug, nesigirdėjo šūksnių, ar kažko panašaus, nebent mergaičiukė per tiek laiko ir klausą prarasti spėjo... O seniau, kai ji dar stovėjo tribūnose ir žiūrėjo, kaip žaidžia vyresni mokiniai, juk ten buvo tiek emocijų ir ryžto! Bent mergaičiukei taip atrodė.
-Viens, du, Trys... Elridė tuoj kažką nužudys...-tyliai niūniuodama mergaitė padidino savo greiti, visgi, skristi buvo malonu. Juolab, tik taip skraidydama be kažkokios užduoties ji leido sau pasimėgauti. Akies krašteliu nužvelgė savo komandos gaudytoją. Kilo noras su ja apsikeisti pozicijomis, nors ir to šmaukšto pastebėti nemokėjo, bet bent skraidyti turėtų laiko į valias ir mėgautųsi tuo. Bet, deja, gaudytoja mergaitė nebuvo ir vargu, ar kada bus. Geriausiu atveju grifiukė galėtų keliauti į puolėjos vietą, kadangi jau spėjo įsitikinti, kad atmušėja būti taip pat didžiulis siaubas.
Ir štai, kaip gali būti keista, taip beskraidydama mergina atsidūrė netoliese savo komandos atmušėjos. Iš pradžių paauglė pamanė, kad visgi nebegins jos, kadangi švilpio mušimai buvo amžinai nesėkmingi, bet geriau apgalvojusi ir nusprendusi, kad atsarga gėdos nedaro, ar kaip ten žmonės sako... patraukė link Areinos akimis ieškodama, kur yra švilpis, arba jau lekiantis muštukas.

[Bandymas uždengti Areiną stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 6, 3]

[Džeimsas Greywindas]

Tai pasidarė nepakenčiama. Kiekvienas ėjimas, kiekvienas smūgis tebuvo dar vienas didelis laiko gaišinimas - kritlis skraidžiojo tai nuo vienų, tai nuo kitų rankų taip ir rezultatyviai neįskrisdamas į nė vieno koledžo lanką, o šmaukšto, to mažo nenaudėlio, jokiose rankose, nors atčiupinėtas kaip reikiant, neatgulė. Nulis prieš dešimt. Kankynė tęsėsi toliau.
Šluotoktį perėmusi kairiąja plaštaka, Areina Greywind nestabdydama skrodė tamsųjį dangų toliau. Akies krašteliu ji bukai stebėjo komandos draugų ir varžovų judesius, mintys tylėjo, jokio plano nebuvo. Ėmus veikti automatiškai - pamatai muštuką ir leki - nervus ėdęs stresas bei kitas velnias išgaravo daugiau nebejaudinęs jaunosios merginos. Teliko tik šaltis, graužiantis kaulus. Dar vienas nenaudėlis, kurį numuš su tokiu maloniai garuojančiu, sustabarėjusius pirštus šildančiu arbatos puodeliu, tokia megztinių ir raudonai geltonų kojinių kalnu, kad iki pilnos laimės trūks tik atleidimo nuo namų darbų ir pamokų balagano bent mėnesiui.
Tiesą sakant, į kvidičą po šių rungtynių daugiau nebežiūrės džiaugsmingomis akimis. Tai jau tikrai. O dar labiau į Švilpynės mokinius.
Į orą atmušėja pakilo pakankamai aukštai - iš čia matėsi jau ne be žaidėjų batų raišteliai, bet anų šalmų viršugalviai. Dabar tik atskirk tu juos kad mandra… - pamislijo stebėdama Roanos Amnetos bandymą atsikovoti raudąjį kritlį iš neutralios zonos. Klarės ir Mae Peck nesimatė. Kur jos - bala kas žino. Laiko ieškotis jų, nebebuvo. Pasigirdo širdžiai mielas garsas. Atseit.
Zvimbimas.
Keitas nesnaudė, nors lažinosi, net ir jis norėjo sustoti atsipūsti. Mergina palenkė skraiduolės kotą, pasileisdama priekin. Muštukas, dabar jis ateina jos - kiti variantai šitam ėjimui neegzistavo. Klarę, grifų gaudytoją, jau bandė šturmuot, nepavyko. Ačiū Merlinui. Išleidusi garų kamuolėlius, pasileido pasitikti perkūno oželio. Reikiamame kumštyje suspaudusi nugludintą blokštą užsimojo.
Pokšt.

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice: 2; 3]

[Kajus Arno Wintersas]

Ačiū, Dievui,- atsikvėpė Kajus, stebėdamas, kaip muštukas netiksliai praskrieja šalia jo ir Keito.
-Na, gal ir neturėsi rankų, o gal turėsi,- vyptelėjo vaikis,- Po rungtynių sužinosim,- atseit šmaikščiai tarstelėjo trečiakursis ir nulėkė Beatrice saugoti,- Gerų smūgių! - palinkėjo, bet vargu ar Keituks išgirdo.
Kol kas fortūna asmeniškai dalinai stovėjo Švilpynės pusėje- pastaraisias kartais Areinai mušant, nei vienas Kajaus ar/ ir kitos bendrakoledžės ginamasis nenukentėjo nuo juoduilio. Todėl, Kajus, nors pavargę, viduje džiūgavo. Tačiau, džiaugsmą greitai sužlugdė prisiminti komentatoriaus žodžiai, kad Beatricei nepasisekė sugauti aukso šmaukšto. Pergalės viltį tik žadino supratimas, kad ir Klarei taip pat nepasisekė sugauti savo neapkenčiamos aukos, kuri senų seniausiai visiems tampė nervus.
-Kad kuo greičiau pasibaigtų rungtynės,- sumurmėjo po nosimi,-Noriu laimėti, bet man jau nesvarbu koks bus rezultatas,- atsidūsavo berniūkštis, labiau palinkdamas į šluotos priekį.
Kajus pralėkė šalia pat Roanos, kuri vėl eilinį sykį bandė sugauti kritlį, pro lankus, įdėmiai saugomus Olivios, ir muštuką, lekiantį Areinos Greywind buvimo vietos. Įdomu, o patys muštukai orentuojasi erdvėje?- kvaila mintis dingtelėjo galvon.
Beatrice figūra artėjo. Iš vakaro tamsos lindo geltona spalva, merginos rudi plaukai, Kajus galvą galėjo jau guldyti ant ešafoto - matė jos gražias rudas akis.
Beatrice jam priminė Melijandrą, bet tik trumpam - šešiolikmetė parodė per šias rungtynes tiek kantrybės, kiek Mela sugebėtų parodyti per kelis kursus - toks jau gyvenimas.
Berniukas norėjo bendrakoledžei padėti - sumąstyti kokią taktiką, deja, galva jau nebeveikė, jau nepriiminė sunkių užduočių, reikalaujančių strateginio ir loginio mąstymo. Kajus buvo pavargęs, kaip ir visi kiti kvidičininkai.
Tik skirtumas, tas, kad dar sugebėdavo pamalti liežuviu.
Priskridęs artyn prie gaudytojos, berniukas suprato, kaip sunku matyti kitus žaidėjus, o ką bekalbėti apie aukso šmaukšto pastebėjimą.
Kajus pajuto tą naštą, slegiančią šeštakursės pečius ir dar karščiau panoro šių rungtynių pabaigos. KIEK DAR LAIKO JIE VISI KANKINSIS SU ŠIUO KVIDIČU!?
Mintys vėlėsi, kaip žodžiai ant liežuvio galo, nuovargis žlugdė, tamsa varė neviltį, nervus tampė nesugaunamas aukso šmaukštas- šios rungtynės atrodė, kaip pati geriausia kankinimo priemonė.
O kur dar pavargę pirštinėti pirštai vos nestiriantys nuo artėjančio šaltuko?
Kajaus viduje tvyrojo sumaištis- nors ir norėjo rungtynių pabaigos, žinojo, jei jie pralaimės - atiduotų viską, kad laiką atsuktų atgal ir vėl pasirašytų belenkiek laiko truksiančioms rungtynėms, kad tik laimėtų su komanda prieš Grifų Gūžtą. Na, taip, pasirodo jo egoistiška pusė.
Netikėtai mintis nutraukė vėl tas pats, n kartų girdėtas muštuko zvimbimas.
Kajus žvilgtelėjo stiklinio žvilgsniu į atlekiantį muštuką.
Ane, vėl bandys nutrenkti Beatrice? Ne per daug nori?
Kūnas, šluota automatiškai susidėliojo į reikiamas vietas, Kajus paskutinįsyk atsiduso, įkvėpė.
Ir pasiruošė.
Taip ilgai laukiamui smūgiui.
Nutrenk mane, aš niekam nereikalingas šiame žaidime.

[Bandymas uždengti Beatrice stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko: 5;6]