0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • IV kursas
  • *
  • 64
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #30 Prieš 5 mėnesius »
Berniukas apmąstė viską mintyse. Ką galėjo pasakyti, o ką geriau nutylėti. Atrodo, tokią istoriją būtų galima pasakoti dienų dienas, bet viską galima pasakyti ir vos keliais žodžiais. Žinoma, kas Sebastianas pasirinks trumpesnį variantą. Nebuvo linkęs atvirauti, o tiksliau buvo visai uždaras. Nemokėjo bendrauti nei su berniukais, nei su mergaitėm. Net nežinojo ar moka bendrauti su savimi. Jo elgesys net jam pačiam kėlė abejonių.
Čia juk Hogvartsas. Čia jis gali būti savimi. Juk niekur aplink nėra tėvo, kuris galėtų sumedžioti berniuką. Bet negi Sebas bijo? Jei pradės pasitikėti kažkuo, o po to baigsis taip pat. Bus vėl paliktas ir vienišas. Tai jau geriau per amžius bus vienišas, nei kažkas apmaus jo pasitikėjimą ir tik dar labiau įskaudins Azrielį. Vis dėlto berniukas norėjo papasakoti šiai mergaitei viską. Bijojo ir nežinojo kaip, bet norėjo.
- Žinai, net nežinau nuo ko pradėt,- pratarė tyliai.- Visą savo gyvenimą patiriu smurtą. Tai tęsiasi taip ilgai, kad negrįžtamai pakeitė visą mano esybę. Net nežinau kada tiksliai tai prasidėjo. Atrodo, būtų nelogiška smurtauti prieš kūdikį, bet net ir tuo jau suabejojau.
Jis kuriam laikui nutilo ir pažvelgė į ežero platybes. Bandė nuryti gerklėje susiformavusį gumulą. Negalėjo verkti, todėl turėjo pailsėti nuo šnekos. Net nežinojo ar pasakoti mergaitei toliau. Galbūt reiktų tiesiog atsistoti ir išeiti. Bet juk jau tiek daug pasakė, dabar negali palikti neužbaigto reikalo. Gumulas gerklėje niekur nesitraukė. Nebūk mižnius, Sebai,- tarė sau mintyse.
- Matai mano akis?- paklausė. Tai buvo tas dalykas, kurio nežinojo niekas, o Sebastianas ir dabar siaubingai bijojo tęsti kalbą,- Anksčiau jos buvo mėlynos,- jo vidų užliejo pyktis, o trumpi nagai susmigo delnus. Iki skausmo. Po kelių akimirkų jis atleido juos ir pažvelgė į delnus. Kraujas. Nekreipdamas dėmesio į pykčio ar skausmo ašaras jis tęsė:
- Buvau vos šešerių kai tėvas nusprendė, kad esu per daug panašus į motiną. Prirakino mane prie kėdės ir amžiams pakeitė akių spalvą į tokią rudą kaip jo. Iki dabar pamenu tą skausmą,- jis vėl trumpam nutilo ir atsikvėpė,- o ką aš galėjau padaryti? Ką gali padaryti mažas vaikas prieš suaugusį burtininką? Tik verkti. Bet neverkiau. Kad ir kaip skaudėjo. Nuo to laiko daugiau niekada neverkiau. Supratau, kad niekas nepasikeis dėl mano ašarų,- baigė kalbėti jis ir žvilgsniu tyrinėjo smėlėtą pakrantę. Ant smėlio nukrito viena ašara, po jos kita. Jis apsiausto rankove nubraukė likusias ant veido. Negalėjo verkti. Tik ne dabar.
And I might never be the one who brings you flowers, but I can be the one, be the one tonight

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • IV kursas
  • *
  • 115
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • We were in love with the sun
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #31 Prieš 5 mėnesius »
Auksė sėdėjo tykiai apsikabinusi kelius, o galvą šoneliu padėjusi ant jų. Ji nebuvo tikra, jog gebėtų judinti rankas, pirštus ar riešus. Ne dėlto, kad jie buvo lediniai, be jokios, net ir menkos šilumos užuominos. Marietta jautė, kaip stingo kraujas gyslose, o padaryti nieko negalėjo. Dvylikos metų amžiaus mergaitė stengėsi nepulti į dar vieną ašarų ataką, nors ir norėjo išsiverkti, tačiau visiškai nedegė noru pasirodyti viską imanti į širdį ir verksnė. Šalia gi sėdėjo Sebastianas. Sweet dreams are made of this. Who am I to disagree? I travel the world and the seven seas, everybody's looking for something. Jos galvoje skambėjo virpantys žodžiai, dainos, kurią kažkada taip mėgo, kurios kiekvienas žodis reiškė vis kitokį jausmą ir emociją, tačiau dabar visa tai buvo pamiršta ir palikta giliai praeityje. Hale įdėmiai klausėsi ne itin garsaus Azrielio balso. Vos pažvelgus į jo akis, suprato, jog kažkas ne taip. O dabar gavo atsakymą. Ji žinojo kaip sunku kalbėti garsiai išgyvenimus, apie kuriuos negalėjo žinoti niekas. Apie tuos, kurie slėpti giliausiuose sielos kampeliuose.
- Užjaučiu, - vos girdimai išpešė žodį, nors žinojo, kad jis nieko nepadarys, viskas strigo gerklėje, - na, yra dar vienas dalykas. Iš mano atminties ištrinti pirmieji septyneri mano gyvenimo metai. Tai tarsi žiojanti skylė, kuri pamažu traukiasi vis kažką artyn savęs, - pajuto vėjelio gūsį ir žvelgė į tamsias medžio šakas, - na, tai nėra svarbu.
Na štai, ji prabilo. To nežinojo net pusbrolis, kuris jai buvo itin artima asmenybė. Skruostu, kuris buvo atremtas į kelį, ir kurio nesimatė, nuriedėjo šalta ašara, o lūpos suvirpėjo.
Your love feels so fake..
I'll sit and watch your car burn
With the fire that you started in me.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • IV kursas
  • *
  • 64
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #32 Prieš 5 mėnesius »
Berniukas tik linktelėjo, kai Auksė pareiškė užuojautą. O ką daugiau galėjo padaryt? Šokti mergiotei ant kaklo? Net nebuvo dėl ko, nes tas vienas žodis negalėjo niekuo padėti. Sebastianas tylomis klausėsi vėl prabilusios antrakursės žodžių. Kas būtų jei iš jo atminties būtų ištrinta daugiau nei pusė gyvenimo? Galbūt būtų tik geriau, nes prisiminti tuos visus jo mėšlinus metus nebuvo labai smagi veiklelė. Nors vis dėlto, būtų dar keisčiau, nei dabar. Ne, geriau jau viską prisimins. Kada nors atkeršys. Atsilygins. Jo venas vėl užliejo pyktis, o po to baimė. Ar jis darosi toks kaip tėvas? Ar ir pastarąjį užplūsdavo tokie pykčio priepuoliai? Ne, Azrielis negalėjo tokiu tapti. Tapti monstru. Jo pirštai susmigo į vėsų smėlį.
  - Užjaučiu,- pasakė tą patį bereikšmį žodį mergaitei. Iš dangaus nusileido keletas lašų. Po pirmųjų pasileido ir kiti. Nieko nuostabaus. Tie debesys, atsiradę lyg iš niekur, nežadėjo nieko gero. Galiausiai, abu varnai sėdėjo lietuje. Bet Sebas nesistojo ir nenuėjo tolyn. Tiesiog sėdėjo. Gailėjosi prasitaręs mergiotei apie savo gyvenimą. Nežinojo kas jam užėjo. Nežinojo kas iš viso dedasi jo gyvenimėlyje. Neturėjo draugų, neturėjo net jokių pažįstamų. Buvo užsidaręs savyje jau keletą metų. Ir net nuo keisto išsipasakojimo, kuris įvyko dabar, visai nepalengvėjo. Žmonės meluoja. Tenka su tuo susitaikyt.                                         
And I might never be the one who brings you flowers, but I can be the one, be the one tonight

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • IV kursas
  • *
  • 115
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • We were in love with the sun
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #33 Prieš 5 mėnesius »
Auksė pakėlė galvelę nuo kelių. Ji pasijuto tarsi atsibudo iš kažkokio sapno, miglos ar iš svaigaus liūno, ją pažadino lietaus lašai. I'm shoutin' from the rooftop, baby. Come pick me up, come pick me up. Marietta jautėsi itin nejaukiai, krentantys vandens lašai nepaliko sauso plotelio, ji permirko kiaurai, darėsi šalta. Pick me up when I'm feeling low. Pick me up and show me home. Hale nustojo buku žvilgsniu žvilgčioti į Sebastianą ar į medžius. Akimirką net susiraukė, suvokusi visiškai nesmagią tiesą. Ką aš po galais padariau?! Kažkokiam nepažįstamam papasakojau savo paslaptis ir baisybes, kurių nieks neturi žinoti?! KĄ?! KODĖL?! Mare, nešdinkis! Auksė klupdama atsistojo, kadangi kūnas, peršlapęs ir toks nesąvas, visiškai jos neklausė. Ranka Marietta patraukė nuo skruosto plaukus, kurių galuose kabėjo lašai ir jie buvo prilipę.
- Aš, aš, - vos pralemeno, - jaučiuosi tikra kvai-kvai-lė, - greičiau! - man reikia eiti, - jau nusisuko ir žengė keletą žingsnių, bet atsisuko į berniuką, - nebandai niekam pasakoti. Geruoju tau tai nesibaigs, - nusprendė, kad tai ne koks grasinimas, o įspėjimas, ėmė drebėti, - galbūt susitiksim dar.
Ir tuomet apsisuko. Visa šlapia, permirkusi ir sušalusi bėgo pirmyn, klupdama, tačiau nesustojo. Nekreipė dėmesio į linkstančius kelius, plaukus, kurie lipo prie veido ir kaklo, jai terūpėjo tik dingti iš tos vietos ir viską pamiršti.
Your love feels so fake..
I'll sit and watch your car burn
With the fire that you started in me.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • IV kursas
  • *
  • 64
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #34 Prieš 5 mėnesius »
Lietus vis dar nesilpo, o jo lašai stipriai atsimušdamo į žemę, į odą, ant vandens jie sudarė lietaus paliekamus raštus. Abu jaunuoliai kūrį laiką tiesiog sėdėjo ir Sebas jau norėjo kažką pasakyti, bet Marietta buvo pirma. Dabar ji atrodė kaip išprotėjusi. Apšaukė berniuką ir jau ruošėsi bėgti. Net kai ji pradėjo kalbėti Azrielis jau galėjo nuspėti jos kėslus. Žinoma, dabar ji jautėsi nesaugi. Beje, kaip ir jis. Išsipasakojo visai svetimam berniukui. Tiksliau - tikrai menkystai, Sebo manymu. Mergiotė užkibo ant visiško menkystos kabliuko ir išsipasakojo. Tačiau galėtų suprasti, kad ir vaikinukas nesijautė gerai. Jei atvirai, tai visai sumautai. Jis net dabar nesugebėjo pratarti jokio žodelio ir taip nuraminti Auksę. Bent pabandyti. Iš mergaitės lūžtančio balso galėjo suprasti, kad šioji verkia. Gerai, kad lijo; niekas negalėjo pastebėti vėl Sebo akis paliekančių ašarų. Pasistengęs bent kiek nuryti gerklėje esantį gumulą jis pratarė:
  - Tada tiesiog eik!
Tegu eina. Bus lengviau. Mergaitei nutolus Sebas įsikniaubė į kelius. Dar vienas žmogus, kuriam patikėjo savo paslaptį paliko. Varnas sukūkčiojo. Koks kvailys sugalvojo, kad vaikinai neverkia? Azrielis neverkė. Bet būtų verkęs daug dažniau jei būtų galėjęs. Galbūt taip pasireiškia jo laisvė nuo namų - ašaromis riedančiom skruostais.
 Po kelių minučių jis atsistojo ir iš lėto nupėdino link pilies. Jam nerūpėjo lietus. Tegul nuplauna ašaras.
 Žmonės palieka. Tenka su tuo susitaikyt.                                         
And I might never be the one who brings you flowers, but I can be the one, be the one tonight

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1072
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • once upon a time.
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #35 Prieš mėnesį »
 Šiandienos vakaras (einantis į naktį) atrodė lyg Vincento Van Gogo piešinys. Nebuvo labai tamsu, tokia graži, laisvai atrodanti melsva spalva su skirtingais jos atspalviais. Šviečiančios, šiandien itin ryškiai matomos žvaigždės, atrodė kaip daugybė Saulių. Gražus, be galo įspūdingas dangus. Hogvartso pilis metė dailų, tvarkingą šešėlį ant gėlėtos pievos, ežero, uždraustojo miško. Vėjas buvo silpnas, o aplinka kerinti ir magiška (nenuostabu, juk čia burtininkų pasaulis!).
 Skarletė šiandien buvo itin laiminga, pagalvokit, lygiai penkias valandas ir trylika minučių atgal jai sukako dvylika. Tokios progos ji tiesiog negalėjo neatšvęsti, o kadangi yra entuziastinga planuotoja, nusprendė jog gimtadienį praleis apsupta kitų moksleivių kur nors prie laužo. Netgi veiklos sugalvojo, juk kaip vakaras be linksmybių?
 Dailūs balti pakvietimai į pasisėdėjimą netoli ežero su juodu rašalu viduje buvo išsiųsti porai draugių jau prieš tris dienas, prašymu pakviesti daugiau pažįstamų. Juk Skarletė Siuzana niekam neminėjo, jog šiandien – gimtadienis, pavadino tai tiesiog išvyka. Nenorėjo būti tokia savanaudė.
 Eidama dar gana šviesiu taku iki reikiamos vietos, išvydo pažįstamų veidų ir šyptelėjo. Su savim tempėsi medžiaginį maišelį su daug daug zefyrų bei keksiukų su įvairiais įdarais. Niekada nežinai kada prasidės maisto karas. Daugiau nieko neprireikė, apart žmonių. Nors daugumos nė nepažinojo, jai nerūpėjo, per daug džiaugėsi šiandiena.
 – Sveikučiai, – turbūt atrodė dabar linksmiausia, – kuris nors užkurkite laužą. Turiu zefyrų!
 Šypsena nuo jos nesitraukė nė per milimetrą, o džiaugsmas virto per kraštus, tikėkimės, nepasirodė keistuolė, sukvietusi nepažįstamus prie ežero. Greičiausiai niekas nė nenorėjo čia eiti ar buvo ne nuotaikoje.
 – Kad nebūtų tokia jau nejauki tyla, – mergaičiukė tyliau pratarė atsisėdusi ant žolės – gal norite kažką pažaisti? Nemanau, kad verta susipažinti visiems. Juk mūsų tiek daug! Nors, aš Skarletė Siuzana. Jei norėsite kreiptis, – raustelėjo.
„I think it’s miraculous that anybody survives themselves.” – Robert Downey Jr.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • II kursas
  • *
  • 373
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • tu sei il mio unico grande amore
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #36 Prieš mėnesį »
  Jau prieš keletą dienų prie savo lovos mažoji italė rado baltą atviruką su pakvietimu į išvyką. Kaip reikalas sumišo. Suprato, kad ten bus jai nepažįstamų žmonių, o tai kėlė keblumų. Su tais kitais vaikais reikės kalbėtis. Nepažįstami žmonės vertė ją jaustis nepatogiai. Visada. O ir pačios Skarletės itin gerai nepažinojo – ot, vos porą kartų persimetė žodžiu ar dviems.
  Kilo ir kitų sunkumų. Ar tai bus oficiali išvyka? Ar reikia ką nrs su savimi atsinešti? Kvietime nieko nenurodyta, tačiau iš kur jai žinoti, kaip čia priimta? Namie pas senelę kažkur eidami į svečius visada nešdavosi pyrago. Ar bent vyno.
  Kelias valandas preiš sutartą laiką visgi pradėjo ruoštis. Išbandė ant savęs vieną suknelę – per laisva ir pernelyg primena saulę bei jūrą, netinka. Pilkas sijonas ir baltas megztukas atrodė pernelyg oficialiai. Galiausiai supsichavo ir visu svoriu griuvo ant lovos, pasiruošusi joje išgulėti iki pat ryto.
  Tik dešimt minučių prieš nutarė visgi eiti. Tiek to, džinsai ir balti marškinėliai bus gerai. Dar pagriebė džemperį, jeigu kartais pasidarytų per šalta ir nugarmėjo laiptais žemyn.
  Lauke ją pasitiko gaivus pavasarinis oras bei be galo žvaigždėtas dangus. Net nustebo – paskutinįsyk tokį dangų matė vasarą. Italijoje. Vos prisiminus saulėtą salą jos kūnas pajuto čionykštį šaltuką ir mergailė pasigailėjo leidusi savo mintims nutolti taip toli nuo Škotijos.
  Tik linkelėjo jau susibūrusiems vaikams, pernelyg susidrovėjusi tarti nors žodį. Užtat prašymą užkurti laužą pasitiko su tyliu džiaugsmu, kuris atsispindėjo šypsniu veide.
  Čia jau buvo sukrautos malkos ugniai užkurti, tad darbo beveik nebuvo. Iš galinės kelnių kišenės išsiėmė burtų lazdelę.
  – Incendio, – tarstelėjo, ore brėždama žvakės liepsnos simbolį.
  Iš lazdelės galiuko ant malkų pasipylė žiežirbos, kurios po kelių sekundžių pasivertė ugnimi. Štai dabar ugnis smagiai spragsėjo, taip ir kviesdama visus susiburti aplinkui ją. O dar bus zefyriukai! Dievaži, trūksta tik gitaros ir dainų, o pasijus kaip vasaros stovykloj.
  Nedrąsiai atsisėdo ant rąsto šalia Skarletės. Šiai prisistačius, rudaplaukė pajuto ant savęs poros vaikų žvilgsnius ir, nejaukiai pasimuisčiusi, nutarė irgi prisistatyti – beveik nieko nepažinojo.
  – Mi chiamo...  – kostelėjo, – oi, tai yra, aš Rafaela, – pabandė nusišypsoti, tačiau tai labiau priminė sumišimo grimasą negu šypseną. Tikėjosi, kad tamsoje nieks to nepastebės. Ir iškart pasigailėjo nepasiėmusi akinių, kurie paslėptų jos vietos sau nerandančias akis.
credo solo in te grande amore

*

Prisijungęs Clemence Ameli Martes

  • III kursas
  • *
  • 243
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • daddy, just one more time
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #37 Prieš mėnesį »
  Clemencija visai buvo ir pamiršusi apie Skarletę. Juk jų draugystė buvo nuo pat mažens ir dabar jos beveik nebendrauja. Jai tai taip buvo miela, kad ji gavo pakvietimą,todėl nusprendė atnešti kokią dovaną iškylai (nors visai nesitikėjo, kad tada bus Skarletės gimtadienis). Mergaitė iškepė porą keksiukų, kaip dėkojimą už pakvietimą.
  Dėl aprangos labai nesireikšmino. Aprengė pilką suknelę kuri buvo iki kelių, be jokių iškirpčių kas uždengė jos pečius, pati suknelė nebuvo labai prilipusi prie Clemencijos kūno, ji tokia yra labiau laisvesnė. Mergaitė labai nesipuošė, nedėjo jokių papuošalų ar ten nesidažė, jai tai nerūpėjo. O ant galo, nors ir prie suknelės nelabai dera, ji aprengė juodus sportbačius su baltais raišteliais.
  Martes susiruošė pernelyg anksti, nes kaip buvo nurodyta laiške, iškyla bus kur kas vėliau. Tuo metu ji visai neturėjo veiklos, nežinojo ką ji galėtu padaryti. Kuo buvo didesnis jos nuobodulys, tuo labiau ji darė keistesnius dalykus. Galop suvalgė vieną keksiuką. Antrą. Trečia. Keksiuką už keksiuką ir jų pasiliko tik... Du. Ameli truputi nusivylė, bet juk niekas nežinojo, kad ji juos gamino?
  Galų galiausiai atėjo laikas, kai Clemencei reikėjo jau išeidinėti. Dar kartą sušukavus plaukus, ji pasižiūrėjo į veidrodį, nusišypsojo ir išėjo iš mergaičių kambario, o prieš išeinant pasiėmė tuos du keksiukus kuriuos ji laikė rankose. Nors ir tai, pakeliui ji juos suvalgė. Velniop. Garbanė nuvalė savo rankas, kurios susipurvino nuo keksiukų, patrindama juos į suknelę ir tada truputi supurvino suknelę. Klastuolė kiek sarkastiškai iš šios situacijos pajuokavo ir pasistengė nekreipti į tai dėmesio, o jeigu kažkas apie tai pakomentuos, ji už save nieko nepažada, nes užmuš.
 Einant iki iškylos, vakare, Ameli galėjo pasiskųsti tuo, kad ją visą sukandžiojo uodai. Ir ji dar supurvino suknelę ir atėjo be dovanos.. Bet ji visus tuos skundimus pamiršo kai atėjo prie susitikimo vietos ir pamatė kiek daug žmonių yra čia susibūrę. Mergaitė nieko nelaukiant iškarto pribėgo prie Skarletės ir ją užpuolė apkabinimais.
 - Paaasiilgaauu. - Dar stipriau apkabino.
 Jau kiek vėliau, mergaitė priprato prie aplinkos ir labai sudrąsėjo. Martes aplinkui apsižvalgė ir jai ši iškylą pasirodė kiek nuobodoka. Netgi Siuzana paklausė ką galima būtu daryti. Mergaitė greitai tai apsvarstė ir nieko nelaukiant jais ir pasidalino.
 - Aš, aš, aš žinau!! - Pati pirmoji pašoko ir pradėjo šūkauti. - Papasakojam siaubo istorijas arba galim pažaisti tiesą drąsą. O jeigu ką nors rimtesnio tai ir butelį. - Į visus šelmiškai pažiūrėjo ir neišlaikius, pradėjo tyliai kikenti.
I may be broken
but I'm not asking to be fixed

*

Neprisijungęs Bethany Gronmigfar

  • IV kursas
  • *
  • 323
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kitaip žinoma kaip Medutis
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #38 Prieš mėnesį »
Bethany puikiai prisiminė kas per viena buvo ta Skarletė, kur ją susitiko ir koks pirmasis prisiminimas išliko atmintyje. Visgi, gavusi pakvietimą, susigėdo dėka savo elgesio pirmojo susitikimo metu - ji elgėsi kvailai ir rūsčiai, o Siuzana tryško džiaugsmu taip, kad net apie jos psichinę būklę pagalvojo.
Medutis pirmiausia pasirūpino nedidele dovanėle : drobiniu maišeliu rankų darbo saldainių ir nedideliu, gėlytės formos sidabriniu pakabuku su grandinėle. Varnė tiksliai nežinojo, ką mėgo šventės organizatorė, tačiau vylėsi, jog ji nenusivils.
Bethany valandą mąstė kaip apsirengti. Visi drabužiai mėtėsi ant grindų, stalo, spintelės, lovos bei visur kitur, visame kambaryje. Kai liko pusvalandis iki suplanuoto išėjimo penkiolika minučių anksčiau, pagriebė pilką, ilgų rankovių, maišo tipo suknutę, kurios vidus buvo padengtas lengvai šildžiusiu, švelniu pūkeliu. Priderino baltus sportbatukus, plaukus ištiesino ir žirklėmis sulygino netvarkingus galus. Tiesa, Medutis dar nepriprato matyti savęs vos pečius siekusiais plaukais. Rausvu blizgiu perbraukė per lūpas, o mėgstamiausiu kosmetiniu pieštuku, suteikiančiu žibėjimo, padailino veidelį. Blizgėti jai beprotiškai patiko. Vos nepamiršo vieno tušo sluoksnio, gražesniam žvilgsniui. Antakius ryškinti nebebuvo laiko.
Pagriebusi blizgiame popieriuje papuoštą dėžutę su dovanėle, greitai nužvelgė veidrodyje savo išvaizdą bei išbėgo lauk.
Vietą pasiekė anksčiau nei tikėjosi, bet pastebėjo daugiau veidų, nei tikėjosi. Laužas pamažu degė, kas privertė šypteli. Stabtelėjusi Bethany akimis susirado Skarletę. Nekreipusi dėmesio į keletą mergaičių šalia jos, priėjo šiek tiek susijaudinusi ir ištiesė ranką su dovanėle.
- Čia tau, - prikando lūpą, - su gimtadieniu!
Daugiau nieko nepasakiusi, mergaitė jau ruošėsi dingti, tačiau nusprendė bent šiandien nesislėpti, todėl pasiliko šalimais. Kadangi idėjų ką veikti, neturėjo, tad tyliai dairėsi ieškodama kažko, ką norėtų ar kas norėtų ją užkalbinti. Išgirdusi Clemencijos pasiūlymus, nesusilaikė ir plačiai nusišypsojusi pasižiūrėjo link jos.
- Man patinka, - mirktelėjo.
You're all I wanted
Just let me hold you..

*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 142
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • He's a boy-king, but he's a bastard with a problem.
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #39 Prieš mėnesį »
 Berniukas apie išvyką sužinojo vos keletą minučių po pirmojo kvietimo gavimo. Tiesa, jis jo negavo. Ir Skarletės nepažinojo. Tiksliau, varnanagė jo nepažinojo, o klastuolis, kaip jau aišku, mėgsta stebėti žmones, tad nieko nenuostabaus, kad antrakursis dabar eina link ežero stovyklavietės. Net nežinojo kokia proga, kokio velnio, bet Teodorui juk svarbu žinoti visus Hogvartso įvykius.
 Įžengęs pro uždegtą laužą ir mokinių būrį, atsisėdo tolėliau nuo kitų, besiklausydamas pokalbio. Siaubo istorijos jį sudomino. O žaidimai buvo per daug ne jo. Jei ir nuspręs ką žaisti, jis neprisidės. Tik pagalvokit, jei Theodore tektų pabučiuoti kokią mergaitę. Vienu atveju, jis būtų pažemintas, nes nežaistų, kitų atveju, jog ne įvykdytų užduoties, o trečiu, jog įvykdytų. Beveik nėra kur dingti. Tiek žaisdamas, tiek nežaisdamas prisidarys gėdos, nors ir to jausmo nejaučia, bet, jei kada nors išgis, kokie prisiminimai liks? Nėra kelio atgal. Teks pasiklauti dabartimi.
„I don’t need an Iron Man suit. I’m already a weapon of mass seduction.” – Robert Downey Jr.

*

Neprisijungęs Catrille Devina de Liuka

  • III kursas
  • *
  • 56
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip tai, kodėl iškart ne?
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #40 Prieš mėnesį »
Raudonplaukė negavo kvietimo, kurį parodė šviesiaplaukė varnė, nusprendusi pasikviesti draugijon. Katrilė keletą kartų buvo susidūrusi su Bethany, spėjo priprasti ir vadinti ją Medučiu, tačiau Skarletės nepažinojo. Visgi, visokie vakarėliai klastuolei patiko. Bent jau šioks toks pasižmonėjimas, jos nuomone. Pasiimti nieko nenorėjo, o kam? Jos nuomone, viskuo rūpintis toji Skarletė, kurios antro vardo ir pavardės neprisiminė, nors Medučio klausė ne kartą.
Kaip visada, prie veidrodžio ir rūbų spintos raudonplaukė praleido dvi valandas. Kaip jai, labai trumpas dvi valandėles. Galop, užsisegė languotą, lengvai aptemtą, raudonos ir juodos spalvos sijoną, siekianti kelių viršų. Vyšninė, trijų ketvirčių, vientisa maikutė puikiai tiko. Juodi batai su platformomis pridėjo keletą centimetrų ūgio. Paleistos raudonos plaukų bangos krito ant pečių. Dažytis nesidažė, bet neapsiėjo be raudonų lūpų.
Pamažu Devina atžingsniavo iki vietos. Laužas degė, pažįstamų veidų matėsi mažai - mergaitė daug ko nepažinojo. Suradusi laisva vietelę toliau nuo kitų, kad nekristų į akis, bet neatrodytų atsiskyrusi, prisėdo. De Liuka nemėgo nei šio žaidimo, nei siaubo istorijų. Abu užsiėmimai atrodė kvailai. Mergaitė ranka atsirėmė į žandikaulį. Lūpų kampučiai pakilo, o galvoje šmestelėjo keletas žavių minčių, kurios žaidimą galėtų paversti įdomesniu. Katrilei nebuvo įdomu ar kas ją pastebėjo, vienumoje ji jautėsi geriau, nors tai ir slėgė. Išvis, bendravimas atrodė kažkas keisto.
I used to be summer, but now i'm cold.

*

Neprisijungęs Mavenas Domantas Morgenstern

  • I kursas
  • *
  • 15
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #41 Prieš 2 savaites »
Mavenas linksmai pasišvilpaudamas žingsniavo link ežero. Saulė jau senai buvo pasislėpusi už medžių viršūnių, tačiau vienas kitas jos spindulys vis tiek rasdavo kelią ir paspigindavo į akis.
  Einant pramintu takeliu jis vis žvalgėsi į žaliuoti pradedančią gamtą. Rankas jis laikė sukištas į kelnių kišenes, vienoje iš jų spaudė burtų lazdelę.
  Priėjęs prie ežero jis pažvelgė į skaidrų, kone kiaurai permatomą vandenį. Pritūpęs Domantas įkišo ranką į vandenį ir nustebo koks jis šiltas buvo. Apsižvalgęs ar nieko aplinkui nėra garbanius pradėjo nusirenginėti. Likęs tik su trumpikėm jis truputi pasitrynė rankas. Buvo vasaros pradžia ir vėjui papūtus šalti šiurpuliukai nueidavo per visą kūną. Nieko nelaukęs jis įlipo į vandenį ir paėjęs kelis žingsnius nėrė. Kelias sekundęs pabuvęs po vandeniu jis išnėrė ir pirmasis dalykas kurį jis padarė tai pasitrynė akis, o po to perbraukė per plaukus, kad šie nevarvėtų jam ant veido.
  Nežinia kiek laiko Mavenas plaukiojo ežere, tačiau iš jo išlipo kai jau buvo visiškai sutemę. Lėtai ir sunkiai ant šlapio kūno užsitempęs savo drabužius, pakilios nuotaikos jaunuolis patraukė mokyklos link. 
I love the way your eyes light up when someon says, “ It might be dangerous”.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017