1
2

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 320
  • Lytis: Vyras
  • Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti
Guolis. Greywindų namas
« Prieš 1 metus »
Irštva. Guolis. Vadink kaip nori, bet čia vis tiek rinksis vilkai.
Tarp Ūdrų Žabangų miškų, nutolęs nuo miestelio gyvybės, nedidelėje proskynoje stūksojo iš masyvių rąstų suręstas dviejų aukštų namas, dengtas tamsiai žaliomis čerpėmis – lakštais. Stogas kai kur buvo apžėlęs samanomis. Tamsiai rudos medienos sienos kontrastavo su šviesesnėmis ąžuolinėmis durimis. Virš jų, tokių pačių čerpių papildomą stogelį laikė dviejų vilkų skulptūros. Pats statinys didžiausiu dydžiu nepasižymėjo, bet mažiuku nepavadinsi.
Žemė aplink namą buvo neprižiūrėta: labai seniai grįstos baltos ir raudonos trinkelės buvo paslėptos po žolėmis ir žemių kauburiais. Tik kai kurios kyšojo pakankamai sveikos. Pati aplinka atsidavė mišku ir laukiniškumu: nesimatė jokių gėlynų, jokių vaismedžių – nieko, kas aiškiai pasakytų, kad čia nuolatos gyvenama. Trumpai tariant, čia atšliaužus reikiamu miško keliuku, pamanytum, kad čia seniai gyventa. Niūrią atmosferą kūrė ir toliau išvirtę, drevėti, nuplikę medžiai.
Tačiau, pravėrus duris, Guolio interjeras sakė ką kitą: „O taip, čia gyvenama, vaikuti. Aplinka skirta kvailiams nubaidyti. Tiek burtininkams, tiek žiobarams.“ Ne per plačiausias, neilgas koridoriukas jungė su iškart pastebima svetaine. Abiejų namo dalių sienos buvo rąstinės, netinkuotos. Abu taip pat apšvietė ore plaukiojančių žvakių sietynai. Koridoriuko grindis slėpė juodas, nešvelnus kilimas batams nusitrypti. Kairėje sienoje įtaisyta drabužių spinta, traukomomis durimis. Vienose iš jų buvo žmogaus dydžio veidrodis. Pasukus dešinėn, akis į akį susidurdavai su durimis, vedančiomis į tualetą ir vonią.
Prašnekus apie svetainę... tai pačiame Guolyje buvo antras pagal dydį kambarys, kurio pagrindinis akcentas – židinys, virš kurio kabėjo tauriojo elnio galvos iškamša. Gyvūno randuotas snukis ir kaklas kalbėjo tylią užuominą – „pasisaugok. Geri šunys, tik su silpnais nervais“. Šalia ugnies šaltinio visados gulėjo nepamainomų malkų rietuvė. Tarp šių namų gyventojų sklandė gandai, kad jei nuo Greywind negavai su jomis per makaulę – reiškiasi negyvenai. Ant krosnies atbrailos sudėliotos juodaplaukių žydraakių giminės nuotraukos buvo vienintelis įrodymas kam priklauso šis statinys. Antras akcentas esti ant sienų pakabinti ginklai. Galėjai pastebėti įvairiausias špagas, peilius, kastetus, asmeninius templinius ginklus. Žvilgsnį nukreipus žemyn, pamatytum, kad svetainės grindys klotos šernų kailiais. Viduryje žemas, lakuotas tamsiai rudas staliukas. Jo apatinė lentyna lūžo nuo „Magijos Žinių“ numerių, naudojamų pakuroms. Aplink staliuką iš šonų apstatyta minkšti jūros mėlynumo foteliais. Tarp jų – tokia pati sofa su krūva pagalvėlių. Už šių baldų, prie sienos, stovėjo juodas pianinas. Skaičiavo ne vienerius metus, bet ištikimas daiktas, prakentėjęs ištisas Guolio kartas. Sutvarkius skambėtų kaip naujas.
Jei eitum tiesiai iš koridoriaus ir kažkaip sugebėtum peršokti židinį, pastebėtum du bedurius įėjimus vienas šalia kito. Kairysis vedė į virtuvę, dešinysis – į privačią biblioteką. Virtuvėje jokių kilimų nebuvo. Čia galėjai lengviausiai pamatyti, kad kaštoninės grindų lentelės klojo apačią. Palei tinkuotas, pilkšvai ar melsvai baltas sienas su vienu, dideliu langu, buvo sustatyta visa virtuvinė įranga. Išskyrus tąją, su durimis. Ant jos pakabintas paveikslas su išvaizdžia mergina, dėvinčią prabangią purpurinę suknelę, o raudonuose plaukuose įsipynusią orchidėjos žiedą. Ją visi vadino Ledi ir ji buvo nepamiršta virtuvės valdovė. Ji, nesvarbu, ar namų elfas ar žmogus gamina valgį, visados mėgdavo greitakalbe saldžiu balsu malti apie maistą, dietas, viską kas susiję su virtuve. Stebuklas, kaip jos neišmetė iš paveikslo tokia šeima kaip Greywindai, žinant faktą, kad jie nepasižymi kantrybe. Netoli Ledi paveikslo, kampe, lubas rėmino siekianti lentyna, prištabeliuota kulinarijos knygų. Patalpos centre – masyvus stalas, karts nuo karto panaudojamas žvėrienos darinėjimui. Po juo buvo sustumtos paprastos, aukštos trikojės taburetės. Visa ši vieta, palyginus su visu namu, vienintelė atrodė kiek moderniau, su mažesniu kiekiu medienos ir medžioklės atributikos. Čia net buvo įprasta žiobariška elektros sistema su lempomis ir jungikliais, kai visas likęs namas tenkinosi žvakių, židinių ir saulės šviesomis.
Palikus virtuvę, galima patekti pro antrąjį įėjimą į asmeninę biblioteką. Jei svetainė, dar kitaip bendrasis kambarys, buvo antras pagal dydį, tai biblioteka - pirmas. Kambarys panašėjo į Hogvartso biblioteką: lentynos, lentynos ir dar kartą lentynos su daugybe knygų. Išsiskyrė nebent tik tai, kad visos grindys buvo vienas didelis kilimas, sienos rąstinės, įėjus, tamsiu paros metu tave virš galvos imdavo sekti žvakių guotai, o kambario giliausiame kampe bolavo keli minkšti tamsiai raudoni foteliai ir mažas, žemas raudonmedžio staliukas. Jis amžinai stūksojo apkrautas pergamentais, knygomis ir rašalo buteliukais. Kiek tolėliau nuo minkštojo kampo, prisišlijęs prie sienos dunksnojo vėlgi, nedidelis židinys, sugebantis apšildyti aplinką.
Už nugaros palikime bendrąjį kambarį, virtuvę ir biblioteką. Geriau pasekime tuos laiptus, kurie tamsavo svetainės kampe bei po savimi slėpė tuos du įėjimus be durų į virtuvę ir biblioteką. Jie girgždėjo, o turėklai pažymėti nagų rėžiais, kuriuos šiek tiek slėpė vijoklis, apsivijęs turėklus. Jo vazonas pastatytas pačioje laiptų apačioje. Įveikus šiuos laiptus, patenkama į antrą aukštą. Tiksliau, koridorių su šešiomis durimis, po tris kiekvienoje pusėje. Penkios iš jų priklausė miegamiesiems, šeštosios – gamtinė ir higienos įstaiga. Koridoriaus interjeras panašėjo į svetainės, tik be ginklų arsenalo. Jo gale švietė langas be užuolaidų. Bet ant palangės kėpsojo pelargonijų vazonas.
Svečių Guolis yra retai matęs. Jame pagrinde trynėsi tik dulkės.
Bet visgi, tikrai nori čia užeiti?
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą" By: Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 339
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #1 Prieš 11 mėnesių »
Tądien sutemo anksti. Gal todėl, kad visą dangų aptraukę lietaus debesys neleido saulei prasiskverbti ir pademonstruoti savo egzistavimą. Tačiau tik šviesos šaltiniui visiškai pasislėpus už horizonto, prapliupo lyti. Malonu iš debesų pusės, kad palaukė, kol visi ar bent dauguma spėjo susislėpti, jaukiai susisupti į pledus ir savo jaukiuose namuose susiglausti, mėgautis ar vaidinti tikrą šeimą. Tačiau prastuose rajonuose įsikūrę barai tą vakarą gavo nemažai uždarbio - žmonės, kurie neturėjo ar nenorėjo kažkur grįžti, savo liūdesio susirinko skandinti bačkoj ugninės. Ar kažko panašaus. Tad normalu, kad šį vakarą rajone švietė tik barų langai - kiti buvo tamsūs. Išskyrus vieną mažą langelį keisto aptriušusio pastato penktame aukšte. Bet irgi neilgai. Po valandėlės šviesa ir ten užgeso, pastatas liko stypsoti tuščias ir tylus. Atsivėrė ir trinktelėjo durys, skurdūs gatvės žibintai apšvietė išlindusią figūrą. Iš baro gatvėn sklido triukšminga ir neskoninga muzika, retkarčiais persipinanti su girtais balsais, dainuojančiais savas melodijas. Žmogysta trumpam sustojo prie atdarų baro durų. Lyg dvejodama stabtelėjo. Šviesa iš vidaus apšvietė juodas šilko garbanas, veidą slėpė gobtuvas. Figūra dvejojo. Galiausiai praėjo pro atdaras baro duris, pasitikdama tamsą ir lietų. Einant slopo muzika, buvo vis tamsiau, o lietus stiprėjo. Mergina (vaikinui figūra buvo per smulki) ėjo neskubėdama, lyg nebijotų likti šlapia iki siūlo galo ir tat jai net visai patiktų. Nutolusi nuo liaudies traukos vietų, kur buvo tamsu ir tylu, tik vienas kitas langelis švietė, ji apsisuko ant kulno. Na, žiobaras tikriausiai pamanytų, jog čia jam lietaus mirgėjimas lango šviesoje sukėlė tokį keistą miražą. O mergina tiesiog dingo.
Caroline Wilding tą vakarą nesusigundė klubų ir barų linksmybėmis. Ji jau seniai negėrė, tačiau mėgdavo atsidurti žmonių šurmuly, nes vienai sėdėti savo penkių kvadratų kambariuke malonumas menkas. Net ir sveikas iš proto išeitų, na o ties čia ir baikime apie merginos psichinę būklę, kol neprireikė medicininio žodyno. Iškeliaudama oru ji nelabai galvojo, kur atsidurs. Tiesiog norėjo kažko, kažko, kas ištrauktų iš neviltin varančios monotonijos. Tikėjosi atsidurti nemiegančiame mieste, Londone, gal net kalnuose (na, baimė irgi jau nepriklauso monotonijai), tačiau atsidūrė kažkur vidur miško. Miela. Bateliai su kulniuku (taip, ji juo dėvėjo, nes pėdų skausmas irgi ne monotonija) susmigo į samanas. Rudos akys pakilo aukščiau, ieškodamos kurion pusėn eiti. Miškas buvo tylus ir tamsus, paslaptingas kaip iš vaikystės pasakų. Tačiau visgi kažkur tolėliau spingsėjo švieselė. O netrukus Carol jau stovėjo priešais masyvių rąstų dviejų aukštų apleistą namą. Šiaip būtų ėjusi ir praėjusi, jeigu ne šviesa lange ir vilkai. Pernelyg tikroviškai atrodančios vilkų skulptūros, kurios ir leido merginai kažkaip suvokti, kam priklauso ši buveinė ir ką gali rasti viduje. Gūžtelėjo pečiais ir patraukė grįstu takeliu artyn. Blogiau juk nebus, taip ar taip neturi ką veikti, o lietus jau įkyrėjo - atrodė kaip sulytas katinėlis.
Pirštinėta ranka tris kartus švelniai pabarbeno į duris. Lango šviesa krito tiesiai ant kiaurai permirkusių juodų garbanų, kyšančių iš po gobtuvo, tačiau veidas liko šešėlyje. Caroline neketino laukti, kol atidarys. Jei pažįsta šeimininkus, galėjai šaukdamas ir kaukdamas prastovėti visą naktį, o tie ir sureagavę nebūtų. Tad tiesiog ramia sąžine nuspaudė rankeną. Neužrakinta. Teisingai, ir ko bijot tokią naktelę, juolab įsikūrus girių glūdumoj.
Namas iš vidaus atrodė daug geriau nei iš išorės. Nusismaukusi kiaurai šlapią gobtuvą mergina spustelėjo plaukus, kad nors nevarvėtų kaip nuo šlapių skalbinių, o tada patraukė tolyn. Nusipurtė, praeidama pro veidrodį. Šito siaubelio dar neatsikratė, bet nieko, tik į sveikatą kartais. Šviesa sklido iš patalpos koridoriaus gale, kur ir patraukė mergina.
 - Labą naktelę, gerbiamieji. Kaip sekas nuo depresijos gintis kai tokia atmosfera, m? Kol neištrenkėt pro duris, tai aš net ir priežastį turiu ateiti - Džei man skolingas. Aš jį išmokiau nušviečiau skystosios nuodėmės tematika,- kreivai nusišypsojo, tebestovėdama tarpdury. Apgalvojo ir tokį scenarijų, kad tuoj bus mandagiai arba nelabai išprašyta laukan, todėl pernelyg vidun nesirovė. Tačiau visa povyza rodė, kad šįvakar mirkti lietuje jai visai nesinori.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • ***
  • 39
  • Lytis: Vyras
  • Aš nukankintas, bet nepalaidotas
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #2 Prieš 11 mėnesių »
- Šūdžiau, juk sakiau užgesinti šviesą, - tokie pirmieji gimtosios kalbos žodžiai išsiveržė iš vaikino burnos, jam pagaliau pamačius Guolio kontūrus ir blausią švieselę lange,- ale tinginys tai totalus,- kitokie ir panašūs bambėjimai adresuoti Džeimsui, sekė Luko žabtus, kaip ir skubrus žliugsėjimas miško takeliu link boluojančio ręstinio.
Pirmasis pavasarėjančios gamtos lietus pliaupė lyg už tėvynę. Tamsa neatsiliko. Ji paskandino milžinišką girią savo globoje. Su ja kovojo nebent nedrąsi švieselė, gluosnio lazdelės galiuke, šmėkščiojanti tarp apsamanotų pušų kamienų vienui viena.
Kita ranka prie nosies spaudė kruviną nosinę, kažkada buvusią baltą. Po pažastimi - per pusę vos neperlūžusią keliavimui skirtą šluotą ir dar kelias knygas, spėjusias atiduoti kokybę krentančiam vandeniui. Daiktai nespindėjo šviežumu. Visi blondino drabužiai taip pat: tie patys kareiviški kerzai nuo Anglijos Magijos ministerijos darbo laikų, ta pati sena gera striukė iš Dumštrango revoliucijos...
Išvada tik viena.
Nėra pinigų.
Po stogeliu lazdelę įsikandęs tarp dantų, laisvąja išsižvejojo raktus. Vaikino galvoje skraidžiojo tik viena mintis - jei ir toliau teks šlapti ir šalti, lėks tiesiai į ugnį išdžiūti.
Jis nepastebėjo aukštakulnių batelių žymių, šaunančių link medinių durų.
---
Moteriškas kaukšėjimas šiuose namuose jau neskambėjo daugelį metų. Ledi pabudo. Moters nutapytoje širdyje lizdą susisuko nerimas.
Kaukšt. Kaukšt.
Atvykėlė prakalbo.
Paprastai, ši, į paveikslą perkelta asmenybė, perkopusi dvidešimt penkerius metus, pasižymėdavo tikru motiniškumu rūpestingumu (kuris, beje, įgrisdavo iki gyvo kaulo), plepumu, pedantiškumu ir kitomis mergaitiškomis savybėmis. Atrodė, Ledi net musės negalėtų nuskriauti. Tačiau, tokiomis akimirkomis, nutapytoji nelikdavo naivia. Ji kurį laiką tylėjo. Čia ėmė spengti tyla. Galiausiai, iš virtuvės atsklido melodingas, išlavintas balsas:
- Net jei ir ką išmokėte Rafaelį, prašyčiau palikti šiuos namus, panelyt. Jis nieko apie jus neužsiminė. Išeikit.
---
Nelygūs pirštai nulenkė rankeną. Durys neužrakintos. Vaikinas kilstelėjo antakius.
- Tu juokauji,- ir pastūmė. Lietaus šniokštimas liko už medienos. Į veidą plūstelėjo beišsivadėjanti šiluma, kartu atnešdama nevyriškus balsus. Vieną jų pažino - Ledi. Antrasis? Tikrai ne Olivijos.
Šluotą paliko atremtą į sieną ir striukę paskubomis nusivilkęs sukišo spinton, lazdelę jau laikydamas paruoštą.
Sušlapusias knygas padėjo ant lakuotojo stalelio - jų bumbtelėjimas pranešė apie Luko įžengimą - priešais židinį. Šis stovėjo su vienomis žarijomis ir pelenais. Jokios, viską šildančios energijos. Pastarąja nekvepėjo ir pats Guolis. Net jei ir kas užeidavo pernakvoti iš dviejų Greywindų, pastatas likdavo nebylus, apmiręs. Be gyvybės.
- Džonai, ji turi išeiti.
Ledi jam viską atpasakojo greitakalbe, šiam vos įkėlus purviną kojinę į svetainę ir net nespėjus pasikeisti sukruvintos nosinės. O čia išvydo traukinyje sutiktą juodaplaukę, žemės rudumo akimis, visa povyza tikrai neketindama atgal grįžti į lauką. Taigi, jai paliktą šviesą ir atrakintas duris nurašė, šią akimirką netroškdamas gilintis kas, kaip, kur, kada ir kodėl. Deja, merginos nei matė, nei jos balso neatpažino Ledi, todėl dabar urzgė, kaip visados diskriminuodama asmenis, kurie arba nebuvo užsiminti pačių šeimininkų ir pristatyti kaip "normalūs", arba nepriklausė Greywindų šeimai:
- Ji nesaviškė. Aš pažįstu visus Greywindus. Ji ne iš šios giminės. Džonai Lukai Greywindai...
- O dieve,- sumurmėjo panosėje,- man nerūpi. Palik Carol ramybėj, tegul būna. Aišku, jei tu nori. - atsisukęs į šią pridūrė,- Niekas nenumirs.
Accio nosinės.
- Vėl susilupai?
Tyla. Džonas pasitrynė jau spėjusį nusidažyti mėlynomis ir violetinėmis spalvomis žandikaulį.
- Šita... jo?
- Eik tu... tau dvidešimt ar penkeri?!
- Žinau,- išsišiepęs atšovė, pagriebdamas nosines, atskridusias iš virtuvės,- ir man tikrai dvidešimt.
"Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą."
By: Šekspyro "Julijus Cezaris"

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 339
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #3 Prieš 10 mėnesių »
Pasigirdo balsas. Moteriškas - toks, kokio ji tikrai nesitikėjo išgirst po šiuo stogu. Nebent visgi bus apsirikus spėdama apie šeimininkus, tačiau tai mažiausiai tikėtina - ką jau ką, o intuiciją Carol turėjo neblogą.
- Aš tokio kaipo Rafaelio irgi nežinau,- suburbėjo panosėj. Tai ką, Džei ar Džonas pasirodo antrą pusę turi? Tai merginos nelabai jaudino, nė ant vieno etiketės su savo vardu neklijavo, tačiau neramino tai, kad kalbėtoja net nesiruošė pasirodyti.- Panelytė tuoj išeis,- atsakė.- Dramų nepri...- sustojo, išgirdusi atsiveriant duris.  Name buvo tamsu, matyt, niekas pernelyg nesivargino pasirūpinti tokiu žemišku dalyku kaip šviesa ar šiluma, todėl ir Caroline nenutuokė, kas įėjo vidun - pažįstamas ar dar viena staigmenėlė. Ranka nevalingai nusileido prie klubo. Refleksai, ką padarysi.  Tačiau artėjant žingsniams mergina sugebėjo įžlibinti dar ne pažįstamą, bet bent jau matytą naujojo Džei draugelio fizionomiją, tarp kita ko - ne geriausiam būvyje, ką liudijo ir kiaurai krauju permirkus ne pirmos jaunystės nosinė. Šiam tik spėjus peržengti svetainės slenkstį, moteriškas balsas, kurio savininkė vis dar nesiteikė prisistatyt, pažėrė išsamią ataskaitą. Carol, pasijautusi kaip prasikaltus mokinukė, tylėjo, tačiau nelabai drovėjosi apžiūrinėdama kambarį. Ji nepriklauso šiai šeimai.... Ji nesaviškė... moters balsas skambėjo ausyse. Na, ji buvo teisi - Carol jau nebepriklausė net Vaildingų šeimai, o ką jau kalbėti apie kitus. Pamesta ir blaškoma kažkur priklausomai nuo vėjo krypties ir nuotaikos. Buvo viena ir dėl to nelabai suko galvą. Ar bent taip sakydavo.
- Dėkinga iki širdies gelmių. Man tikrai neprošal išdžiūti,- pasakė. Visgi nelabai jauku buvo, galima sakyti, įsibrovus į namus, o juose atradus vien nepažįstamus ar tik kartą sutiktus žmones.
"VĖL susilupai"? Tai mėgėjas pagražint veidelius? Tik šį kartą teko pačiam pasipuošt, ką darysi, ir pralaimėt reik mokėti. Na, kaip sakoma, toks tokį pažino ir ant alaus pavadino; miela.
Ji nejaukiai pastovėjo dar minutę kitą, kol Džonas su iš virtuvės paslaugiai atkeliavusiomis nosinėmis tvarkėsi lupimosi pasekmes. Galiausiai supratusi, kad per daug svetingumo tikėtis šituos namuos neverta, paprasčiausiai prisėdo ant pagalvėlių pilnos sofos kraštelio.
 - Jeigu nepasirodysiu per daug nemandagi...- mhm, įsirovei į svetimus namus, įsitaisei kaip savuose. Kiek vėloka rodyt geras manieras, m?- Gerai, jau vėlu. Bet visgi, su kuo turėjau garbės ir malonumo bendrauti iki tamstai parsirandant, kad ir kuo užsiiminėjai..? Ir kur velnias Džei nunešė?- paklausė lyg tarp kitko, nors jį pamatyt rūpėjo. Negalėjo atsikratyt to nematyto, o kartu ir keistai pažįstamo rudų akių žvilgsnio.
Kol vaikinas buvo užsiėmęs, ji galėjo netrukdoma jį apžiūrinėti, daryti prielaidas be išvadų, išvadas be įrodymų. Naujumu ar ypatingumu jo apranga nespindėjo, tačiau kažkuo grėsmingas buvo jis pats. Keista. Labai keista. Keistos bangos sklido nuo šito blondino kruvina nosim. Iš kur jis toks atsirado? Kokian pragaran buvo nusidanginęs Džei per tuos metus, kai turėjo tariamai kapuose po pilku antkapiu gulėt? Akivaizdu, tenai tiko ir pritiko, tačiau visgi, ką pakeitė tie metai? Viską, ir Caroline Wilding tatai kuo puikiausiai žinojo.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • ***
  • 39
  • Lytis: Vyras
  • Aš nukankintas, bet nepalaidotas
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #4 Prieš 9 mėnesius »
Kiek anksčiau mintyse ji klykė, vien dėl nesugebėjimo išgirsti po nosim bambančios įsilauželės žodžių. Dabar ji ir vėl grįžo prie šios veiklos. Tarpusavyje supynusi išblyškusius pirštus bei nutaisiusi pagiežingai orią miną, mintyse ir vėl klykė už paveikslų deficitą šiuose negyvuose namuose. Kas ji per viena, kad Džonas leido likti?! Kad tik galėtų aną nemandagią, įžūlią, niekam tikusią žiurkę išvysti, tačiau... Paaiškėjo visai kas kita - Džonas dalyvavo muštynėse. Argi tau nuobodžiaujant, irgi būna penkeri kaip Brendonui?
Tuo tarpu, kol Ledi putojosi savo pačiose sultyse, bandydama apsimesti, kad tokios emocijos pas ją iš vis nerasta, vaikinas, sukruvinęs n-tąją nosinę, per akimirką išsitraukta lazdele tingiai išraitė vingį.
- Dėkinga iki širdies gelmių, mh. - virš galvų užsižiebė žvakių guotai. Gal kam jos ir primins vykusią romantišką vakarienę, bet kol ant sienų vis dar kabo žiobariški ginklai ir randuota elnio galva, čia gyvena žudikai, vyksta tragiški konfliktai bei skamba dramatiškos frazės, o tuo labiau neužtenka bapkių nusipirkti normalaus sietyno - geriau net nesvajoti apie tai. Ypač Greywindų namuose. Židinys ir toliau liko stūksoti tuščias, bandydamas savo kompleksus paslėpti svetainėje susidariusiuose šešėliuose.
 Džonas juokais pirštu pagrūmojo Carol adresu, - Aš būčiau dėkingesnis nuo širdies paviršių, jei sugalvotum džiūti kitaip, nes, jaučiu, man teks ieškotis visai ne nosinių, o skuduro....
- Nebent pati ruošiesi valyti ką prišlapinai, tuomet man viskas tinka,- Ledi saldžiai užbaigė, nenujausdama kokį žudantį antakių pakėlimą visai kitame kambaryje stovintis vaikinas padarė. Jis skėstelėjo rankomis.
Ša, Ledi, ša, tavęs niekas nesiklauso, tik be dramų,- šios mintys kažkaip liko užkištos burnoje. Nepasakytos, bet Ledi nutilo.
Rodos, susiprotėjusi negausianti pasiūlymo atsisėsti, įsilaužėlė atsargiai įsitaisė sofoje - toks paprastas judesys nepraslydo pro dvidešimtmečio jusles.
  - Tikrai? Nagla kaip tankas. Galėjai bent čia šviesą įjungti, o ne ten kažkur antram aukšte, ką,- gluosnio lazdele bakstelėjęs kraujuojančią nosį burbtelėjo šis. Gydomieji kerai, kurie dažniausiai būdavo didžiausia silpnybė, šiandien nusprendė nesispyrioti - kraujas sustojo. Patenkintas šyptelėjo.
 - Ledi,- išgirdęs klausimą, purvakraujis atsitūpė priešais laukuotąjį stalelį. Jo rankose kaipmat atsidūrė viena iš neštųjų knygų. Švelniai šią atvertęs bei niekur neskubėdamas ėmė versti puslapius iki reikiamo. Granitinės akys sekė besikeičiančias rašto eilutes,- ką turi žinoti apie ją, kad ji užknisa ir kad ji paveikslas. Nieko nenužudė, būk rami. - suradęs aštuoniasdešimt trečiąjame lape ieškotus nurodymus, knygą paliko atverstą ant staliuko, pats susikryžiavęs kojas atsisėdo.
 - Ko tu nori, galiu paklaust? - tono intonacija pasikeitė. Nors prieš keliolika akimirkų Džonas traukė pro dantį, vaizdavosi draugiškas bachūriukas, dabar persimainė į kažką šaltesnio. Veido mimika neįsitempė, netapo priešiška, ranka nenuslydo link lazdelės, tačiau akys surimtėjo.
Kas po velnių vos ne naktį įsikuria svetimuose namuose? Caroline Wilding, kaulėtoji gražuolė, taip traukusi dėmesį Hogvartse. Turėjusi ryšių su psichopatu Ašu ir visais kitais, galinčiais regzti kerštus. Užsinorėjo pasiklausinėti apie Džeimsą Greywindą mat. Įtarumas plius atsargumas įsjungė nieko nelaukdami. Apie ją visko girdėjo ir matė. Kas žino? Nieko blogo nepadarys, tik primins savo taisyklę, kainuosiančią gyvybes tiems, kas meta ignorą ant jos:
 - Aš tavęs nespirsiu lauk. Jei nori išdžiūk, džiūk, valgyk jei tik ką rasi, kad ir nakvok šiandienai. - švilpiškumas,- Bet pabandyk pakenti čia gyvenantiems ir aš tave nudėsiu,- juodu vis dar tebeskyrė tas pats tamsiai rudas lakuotas staliukas, apkrautas keliomis įprastomis knygomis apie siuntinių teleportaciją kelionmilčiais bei magiškąją kulinariją, o jis sėdėjo ant šernų kailių. Nesvarbu, kad šis žmogus priklausė Švilpynės koledžui - draugiškiausiam, lojaliausiam, daugiausiai dedančiam pastangas - bet esant ir tokiai situacijai, žodžiai nuskambėjo bauginamai.
Neišvaizdi žvėries iškamša nebyliai spiritrijo į jaunuolius, nežinia ką kurdama - baugumą ar smalsumą.
"Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą."
By: Šekspyro "Julijus Cezaris"

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 339
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #5 Prieš 9 mėnesius »
- Eik jau?-  bejėgiškai papurtė galvą. Gal net būtų nusijuokusi, jeigu ne ta paslėpta, bet visgi visur aplnkui tūnanti grėsmė, besiformuojanti į neatsakytus klausimus, taip ir pakimbančius ore.- Jeigu tik širdelei dėl to ramiau miegosis,- burų lazdelė atliko grakštų mostą, užbaigtą nelabai grakščių nukreipimu į save, ir drabužiai išdžiūvo, o garbanos liko dailiai tvarkingai papurentos. Net veidas, regis, pasidarė gyvesnis - jeigu jau nauoji kerus, kodėl nepanadojus dviejų iš karto.
Atsargiai akimis sekė preblandoje skendintį Džono siluetą. Jis galėjo ją nudėti vos tik įžengęs pro duris, tačiau vaikino kompanijoje Carol nesijautė labai saugi. Tarsi žiūrėdama prastą siaubo filmą, kurio pradžia turi būti graži ir nerūpestinga, tačiau kažkas tiesiog nesiklijuoja.
 - Ėėė, o čia  tai perspaudei,- įspėjamai iškėlė pirštą ir prastai mėgdžiodama išmintingos knygų žiurkės balselį prabilo.- Pirma, tankai nėra nagli, o antra, kad ir kokia bjauri, į gylyn į naus nesiraunu ir šviesų kur papuola nedeglioju,- tik tai pasakiusi susivokė, kad tokiu atveju namie yra dar kažkas. Nepatenkinta Ledi, ar kas ji ten bebuvusi, vis dar neketino nusiraminti, gal dėl to, kad jos šeimininkės autoritetas buvo kiek pamintas, o gal šiaip Carol nepatikima pasirodė, tačiau ji, pirmai progai pasitaikius, nutarė priminti apie save.
 -  Prašom, ir išvalyta, ir sutvarkyta, dar pageidavimų bus?- plius vienas klausimas, pakabintas ore. Ar dėl jo, ar dėl o kito, tačiau atmosfera kambary pasikeitė.
Štai mergina ir čia tokia pati kaip ir visur kitur. Kažkodėl tikėjosi surasti Džei. Arba juos abu. Prieš Džoną ji nuo pat pirmos minutės jautėsi kažkuo prasikaltusi. Plius, jo nepažinojo. Gerai, nepažinojo jų abiejų, bet minusinės begalybės intervale Džei taškelis būtų buvęs arčiau nulio. Malonu susipažint. Galvojau jau nepasirodysi... Pasikeitimas, teisybę pasakus, buvo neįtikėtinas. Tarsi tas pats žmogus per akimirką iš nerūpestingo jaunuolio pavirto tyliu, atsargiu, apdairiu ir daug ko šitoj ašarų pakalnėj mačiusiu kariu. Geresnio žodžio mergina mintyse nerado.
 - Geras klausimas,- vyptelėjo, nors abiem buvo aišku, kad iš to jokios naudos. Jokių ėjimų aplinkui. Pirštais apčiuopė kišenėn paskubom įkištą aptrintą pakelį. Ašas nerūkydavo, tačiau ji... Retkarčiais, o ši akimirka būtų viena iš tokių. Išsitraukė vieną ir pakuotę pastūmė per stalą Džonui. Akimirką patylėjo, sukinėdama tarp pirštų cigaretę.- Matai,jeigu pasakyčiau, kad čia atsidūriau visiškai atsitiktinai, tu, savaime suprantama, nepatikėtum. Todėl sakykim taip: šitam gyvenime nelabai turiu daugiau ko veikti, tik išdyginėti prieš sveimų namų duris ir kištis į kitų pasaulius.
Ranka, kuria laikė cigaretę, pasirėmė ant kelių. Blausi šviesa nuo šeimininko taip maloniai parūpintų žvakių krito ant juodų garbanų, tačiau veidas liko šešėlyje.
 - Ačiū už rūpestį, aš turiu ir kur,- melas.- ir iš ko,- melas.- ir dėl ko gyventi,- melas kvadratu. Jeigu būtų turėjusi dėl ko gyventi, nebūtų čia atsibeldus pusiaunakty.
Carol atšlijo. Gal minutę sėdėjo nejudėdama. Jau atrodė, kad atsistos ir išeis, tačiau ji nusijuokė. Kimiu, negyvu juoku.
 - Pirmyn, į sveikatą, aš tau net ačiū pasakysiu,- nors žodžiai buvo ironiški, balse sarkazmo ar pašaipos neliko nei lašo. Mergina pasilenkė arčiau, šykšti šviesa palietė blyškią odą.- Ant šito svieto nebeliko nieko, dėl ko norėčiau gyventi,- pastarieji žodžiai buvo ištarti tyliai, tačiau tvirtai.
Carol žinojo, kad žaidžia ugnim. Nujautė. Tačiau vis tiek lyg niekur nieko atsistojo, ir, pasinaudodama viena iš oru plaukiojančių žvakių, prisidegė žiobarišką sveikatos gadintoją. Švelnus dūmas pasklido aplink, tačiau Ledi tikriausiai nelabai pageidajamus ratilus ji naikino lazdele. Jeigu Džonas tikrai toks, koks dedasi esąs, savo rankose dabar turi visus kozirius. Tereikia jais pasinaudot. Ji pasakė daug. Gal net per daug.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • ***
  • 39
  • Lytis: Vyras
  • Aš nukankintas, bet nepalaidotas
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #6 Prieš 9 mėnesius »
Ji - tarsi užgesti besiruošianti žvakė, kantriai lūkuriuojanti šalto prisilietimo užpausiančio dagtį negyvai arba kaitrios liepsnos, įkvėpsiančios naujų jėgų gyvuoti. Tokią ją matė Džonas. Tokią ją matė visi, kas tik sugebėjo knaisotis. Caroline Wilding, kaulėtoji gražuolė.
- Ava, štai kas ištisai neleidžia ramiai miegoti. Ogi vanduo, - stebėdamas merginos veidą tarė jis. Ar tik pasivaideno ar tikrai jos veidas tapo gyvesnis?  Papurentos garbanos, akimirksniu išsausėję drabužiai... magija, - Kokia ironija, o jis man visai patinka. - šnekėdamas jautė pašnekovės žvilgsnį, atsargų ligi kraštų. Kas sukosi šios galvoje - galėjo tik numanyti.  Tuo tarpu savoje švilpio galvoje vyravo planų virtinė ir tylus klausimas: koks jos kitas žingsnis? Kas toliau?
Kitas žingsnis - juokingai iškeltas rodomasis pirštas, papildytas nevykusiai parodijuojamu knygžiurkės (kaip dažniausiai kilusios nuo Varno Nago laukų) balseliu, bandančiu įrodinėti žiobarų didėlėlesniams kūdikėliams - tankams - nesant naglams, nors pagal visą numąstytą kūrėjų planą, jiedu turėtų aiškintis šeimyninius santykius, o ne blūdinti pakloniais.
- Kažkas nelankė žiobarotyros pamokų… - sumurmėjo pakankamai garsiai, kad išgirstų,- žinoma, suverskime viską sienoms, juk tai taip paprasčiau ar ne?
Caroline išsitraukė cigaretę, o kitu judesiu nedidelis kartoninis pakelis buvo pastumtas Luko kryptimi. Pilkos akys lėtai nukrypo į priklausomybės dėžutę, čiupinėtą ne kartą. Tikėjosi po sekundės pakvipsiant taip pažįstamiems nikotino dūmams, o kūne ir vėl susiformuos ta pati trumpalaikė palaima, bet juodukė tik sukinėjo cigaretę tarp laibų pirštų. Ji, ko gero nenutuokė, kad tik neseniai šis vyrukas atsisakė minėtosios žiobariškosios priklausomybės.
Nemaniau, kad rūkai. Kas išmokė, Carol?
- Darai per greitas išvadas,- tyliai įsiterpė, - bet tarkim, - ir nepratarė nė žodžio kol Wilding nebaigė. Rankas Viljamsas sudėjo ant mažojo staliuko, vis dar beskiriančio juodu saugiu atstumu. Pakelis per siūlelį rėmėsi į paraudusius, mėlynuojančius blondino krumplius. Nuodėmė visada šalia. Kaip ten sakė tėvukas? Atsikratyti drąsiai ir tiesiai. Jokių asmeniškumų. Tokį būdą naudojo ir Gyvenimas bandydamas atsikratyti šešėliuose paskendusios rudaakės egzistencija.
Krumplius nerimastingai pasitrynė. Kažkas artėja. Nujautė.
Ar ji meluoja? Kur? Iš ko? Ir dėl ko? Paskutinįsyk užklausęs Džei apie išsibarsčiusius Mirtininkus, anas sugebėjo numykti neturįs minties kur visi pasidėję, tuo labiau Carol. Kažkur giliai sukirbėjo nerimas, nepatogiai įsisukęs skrandyje. Negi pas Ašą?…
Reakcija į perspėjimą… Lietaus barbenimas susiliejo su negyvu juoku, kimiu, pasiekusiu kiekvieną klausos nervą, kiekvieną kampelį, priminusiu kapines. Tylus skęstančiojo šauksmas? To ir reikėjo tikėtis iš šios personos. Ne iš baimės susigūžusių pečių, riksmo, kviečiančio kovai, ne. Juokas - va kas pasirodė.
Išpažintis pakibo kažkur virš plaukų, tarp plūduriuojančių spingsulių. Vaikinas pasviro į priekį alkūnėmis pasiremdamas, o sunertą kumštį priglausdamas prie švariai nuskusto smakro. Viljamsas tylėjo. Akys, šviesiai pilkos, jos išdavė viską - vos juntamą pyktį, desperatišką norą padėti, baimę ir prieraišumą. Jis pravėrė lūpas:
- O jei ne? - filosofiškas klausimas. - Ką tik sakei turinti, - atšlijus dvidešimtmetei, palengva išnėrė pirštus veriamai įbesdamas akis į baltą it pienas veidą,- jei meluoji, meluok iki galo.
Tas jausmas.
Ore plaukiojanti žvakė šįsyk atstojo įprastą rūkančiųjų ugnies šaltinį, dabar panaudotą Caroline visai ne tikrąja paskirtimi. Dūmai pasklisdavo ir pavymiui dingdavo po aliai vieno lazdelės kryptelėjimo.  Ši mergina nuovoki, aiškiai matyt. Ledi tikrai nemėgo dūmų. Bet ko gi ji tyli?
Vaikinas atsistojo.
- Taigi… išsiaiškinom. Virtuvė kairėje. Kambarį rinkis bet kurį tuščią. Jie laiptais į viršų, kapiš? Jei ko reikės klausk manęs arba Ledi, vaiduoklių nėra.- su paskutiniu žodžiu žengtelėjo atstuptas, rankose laikydamas jau kitą knygą pabrinkusiu viršeliu. Ko jau ko, bet šios paukštės sparnų neketina laužyti.
"Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą."
By: Šekspyro "Julijus Cezaris"

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 339
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #7 Prieš 8 mėnesius »
Argi ne ironija. Žiobarotyros ir savaime užsidegančios šviesos ypatumai atrodė paskutinis dalykas, kurį Carol būtų pradėjusi aiškintis su Džonu. Tie metai žurnalistikos nenuėjo veltui - ji mokėsi. Mokėsi, kokius klausimus užduoti, kaip elgtis, kokiu tonu kalbėti, net kada plaukus pasitaisyti, norint sukurti vienokią ar kitokią atmosferą. Tačiau kažkodėl nujautė, kad jo tai neveiks. Tie pigūs plunksnagraužių triukai, žaidžiantys su elementaria žmogaus prigimtimi... Šis šviesiaplaukis atrodė galįs nugalėti ne tik kitus, bet ir kai ką, kas gerokai stipresnis - save. Įdomu, ar taip buvo visada.
Visada... Toks pat neapibrėžtas žodis kaip ir niekada. Ji įsivaizdavo, kad niekad negalės ištrūkti, kad niekada nebenorės kalbėti ar matyti. Manė, kad visada prasitrainios pakapėm taip ir laukdama gailesingos rankos, kuri palengvntų ar užbaigtų kančias. Galų gale - kiek žmoni at šito margo svieto savo gyvenimą nugyveno lygiai taip, kaip tikėjosi? Kaip vylėsi? Kaip norėjo? kiek tokių "aš visada" ar "aš niekada" išsipildė?
Cigaretė prieblandoje sužioravo, trumpam nušviesdama aštrių bruožų veidą, ir švelniai permatomas dūmas vėl pasklido aplinkui, lengvu miglos šydu pridengdamas, palikdamas paslapties. Ji ne tiek jautė nikotiną kraujyje, kiek paties proceso eleganciją ir paslaptingumą. Kiekvienas judesys, pasukimas, papurtymas - viskas taip pažįstama, o kartu kaskart nauja ir neįprasta.
Atidžiai ją stebintis galėtų nesunkiai pamatyti, kad nors nugarą laiko laisvai, megina retai neatsiremia sėdėdama. Panašiai buvoir dabar - nerūpesingai sukinėdama žiobarišką sveikatos gadintoją, ji sekė vaikino reakciją į jos išsireiškimą. Melo detektorių nereikėjo, kad suvoktum, kad tiesos Carol žodžiuose buvo ne daugiau nei Džei paeityje džiaugsmingų, šviesių ir nekaltų epizodų. Vos matomai pasuko galvą, kad šešėlis kiek pridengtų veidą. Bevek jokių gestų, tik tas pats mąslus, nesikeičiantis žvilgsnis į tolį, tarsi kiaurai sieną matytų atsakymus.
Lietaus barbenimas tarsi skaičiavo sekundes. Tylos, galvose besisukančių minčių, neištartų klausimų, tamsos ir šalčio kupinas sekundes.
Po lašą už kiekvieną ašarą.
Po lašą už kiekvieną žaizdą.
Po lašą už kiekvieną nuoskaudą.
Po lašą už kiekvieną vakarą, tokį kaip šis, kai tamsoje pasislėpusi paeitis grasina prasiveržti kiekvieną sekundę.
Trys
Du
Vienas
Ji tylėjo. O ką gali pasakyt žmogus, ką tik atidavęs visas savo kortas į rankas to, kurio nepažįsta. Cigaretė vėl atsidūrė prie lūpų, tačiau nespėjus įtraukti ranka nusviro ant kelių. Džonas visgi prabilo pirmas.
 - Bėda ta, kad melas ir tiesa pernelyg dažnai yra per arti vienas kito,- lūpos vos krutėjo, tačiau tyloje, drumsčiamoje tik lietaus, suprasti buvo galima kuo puikiausiai. Pirmą kartą per visą laiką jis pažvelgė jai tiesiai į akis - nesislėpdamas ir atvirai - o tai buvo gerokai per stipru, kad mėgintų tuo pasinaudodama kažką suprasti. Teįstengė atsakyt tuo pačiu - bent po vieną sąžiningą žvilgsnį per vakarą. Nebloga pradžia, ar ne?
Gal tą jėgą jautė ne viena. Tačiau Džonui pradėjus aiškinti tokius žemiškus dalykus, Carol teįstengė automatiškai kilstelėt cigaretę prie lūpų.
 - Tai visgi nesivašini?- balsas gal buvo kiek kimesnis nei paprastai, tačiau šiaip niekuo neišsidavė apie tai, kas buvo. O gal ir nieko?- Ar žiobariškos silpnybės nevilioja?- kilstelėjo antakį ir atsistojo. Vaikino staigų pasitraukimą suprato kaip pokalbio pabaigą, tačiau vis dar neįsivaizdavo, kaip turėtų elgtis - likti ar išeiti. Kaip sakoma, jeigu jis mandagus, dar nereiškia, kad su pasimėgavimu... Nors Ašo tipažo vaikinai ant kiekvieno pamiškės namo nesimėto.
 - Geriau nepykdysiu Ledi, bijau, kad nelabai ji mane myli,- šyptelėjo vien lūpomis.- Tačiau visgi - Ar šitam pasviety Džeimsas dar nors kartais pasirodo?- žvilgsniu apmetė šaltas ir negyvenamas patalpas. Tačiau šis klausimas turėjo potekstę - ir gan aiškią. "Ar jam viskas gerai?"
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • ***
  • 39
  • Lytis: Vyras
  • Aš nukankintas, bet nepalaidotas
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #8 Prieš 8 mėnesius »
Seniai jau nebe švelnūs, šiurkštūs pirštai sustojo ties antrąja sakinio dalimi, naujas pergamentas sudirgino šiuos ir alkūnėmis nusirideno virpulys. Ji prakalbo. Lietaus lašai tarsi mažyčiai bombonešių sprogmenys, ritmingai pasiekdami langus, kūrė monotoniją, puskurčiam vaikinui užgoždami iš Wilding lūpų išskridusius žodžius, dingusius šešėliuose. Jis suraukė kaktą, įtempdamas vienintelės begirdinčios ausies klausą. Net ir tyloje, drumsčiamoje tik lietaus lašų simfonijos, ne viskas girdėjosi idealiausiai. Tai buvo akimirka, pareikalavusi kritusios savivertės, įkyrių minčių ir užgauliojimų savo vardo adresu, smarkiau spurdinčios širdies dūžių bei kito žingsnio nerimo... praeityje. Laikas ėjo, o negalia tapo savų lūpų juoku. Raukšlės kaktoje išsilygino, o žemiau susiformavo šypsnis.
- Mhm, ką sakei? Ne visi kurti girdi,- aiškiai ir garsiai jis ištarė, visai kitaip nei sėdinčioji gražuolė.
Pasitikėjimo lygis aukščiau hipogrifo galvos.
Pieniškam šokoladui prilygstančios švelniai rudų rainelių akys, pridengtos šešėlių ir žoruojančios cigaretės - šie pridavė baugaus tamsumo - sutikusios šviesias granitines atsakė tuo pačiu. Be melo, sąžiningai. Kontaktas tetruko pernelyg trumpai - o galėjo kitaip! - ir žvilgsniai išsiskyrė; artumas, jaustas kaip niekad stipriai, pasitraukė. Tu palaidojai Lukreciją.
Žvalumą teikiantis nikotinas, toks žiobariškas šūdas, atsidūręs tarp juodaplaukės pirštų, iškėlė seną jauseną. Įkvėpti dar. Dar. Kaip senais gerais laikas. Jukgi, sutiko Caroline po šitiekos metų, proga yra. Ir nuotaika yra. "Nagi" - tas, kuris sėdi ant kažkurios pusės peties sušnibždėjo gundydamas,- "Nesunku gi, vaišino. Palaikysi kompaniją."
  - Deja, ne, atsisakysiu. - Džonas, viešniai pakilus, užvertęs antrąją knygą pakišo po pažastimi,- Aš mečiau, o ko jau ko, skausmo nemalšinu tokiu absurdu.
Vidinis velniūkštis liko paslikas vartytis palei batų kulnus.
Iš kitos povyzos nesunku suprasti esant abejonei, kad ir Caroline pavyzdžiu, ją gali lengvai identifikuoti ir padėti išspręsti, su sava sunkiau - suprasi, nors priimti sprendimą tik vienam užtruks. Pilkšvas raineles pridengė blakstienos. Pirštai nuslydo ties lazdelės buveine. Delne atgulus, knygą švelniai paguldė lakuotojo stalelio glėby. Grindys sugirgždėjo, kojinėtoms pėdoms išžengus iš šernų kailių kilimų. Jis apėjo sofą, link senojo pianino, kiurksojo beužsipildančios dėžės, suruoštos kelionei. Sienos, su akį rėžinčiais šviesiais lopais, ten kur visai neseniai kabėjo ginklai, liko tuščios. Pokalbis ėjo į pabaigą.
  - Visada taip, ir mane pjovė, - pripažino. Ne už devynių jūrų marių žengtą progreso pėdsaką užpustė dirbtinė, tik lūpų šypsena, išdygusi Caroline veide. Viljamsas sučiaupė lūpas,- mėgtų labiau, jei... ir vėl? - Džeimso vardas. Trūkt už vadžių vėl iš pradžių. Merginos balse skambėjo Guolio palikimo užuomenos potekstė... o gal ne?
  - Perkūnas griebtų,- du lietuviški žodžiai ir taškas,- o tu tikrai jo ieškai. Kuom tau Rafaelis skolingas, ką? - lazdelė sustojo judesyje, dėžė pasiliko nesupakuota. Šviesaplaukis vieta užsuktos nugaros atsuko veidą. Akys, tegu jos nieko nesako.
  - Tau su atmintimi blogai, Caroline,- lazdelė atsidūrė šalia šono,- aš nepasakysiu nieko, kol neįsitikinsiu tavo nekaltumu, pameni?
O jam tikrai negerai. Olivija, kur tu pasidėjai?
Rodos, iki sienų prilipusių, tiek kartų matytų namo papuošimų - įvairiausių ginklų - perdavimas pirkėjui bei keli papildomi galeonai dar palauks. Kurgi. Caroline čia.
"Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą."
By: Šekspyro "Julijus Cezaris"

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 339
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #9 Prieš 8 mėnesius »
Velniop... Jis rimtai negirdi ar apsimeta? Turint galvoje, kad Džei suvarytų kūno dalių kiekis tikriausiai jau tapo atvirkščiai proporcingu sveikoms, gal ir su draugeliu tas pat.
 - Ne visi kurti girdi, ne visi nebylūs kalba, ne visi numirę vis dar sėdi ant svieto, gadindami nervus sau ir aplinkiniams,- vyptelėjo pasitaisydama plaukus. Kartoti ką pasakiusi neketino. Bus lemta, susižinos. Juolab, kad žodžiai nebuvo nei valstybinė, nei šeimyninė, nei dar kokia paslaptis.
Pasirėmė ranka ant kelių, cigaretę vis dar tebesukinėdama tarp pirštų. O ką, trukdo? Rūkymas jai nebuvo būdas malšinti skausmą ar užmušti emocijas. Žiobariška chemija - kitas reikalas. Ji pigi, apskaičaičiuota, nuvalkiota pakampėm. Tačiau į nikotino svaigumą ji veik nekreipė dėmesio. Tai jai buvo ritualas - elgantiškas, rafinuotas, be jokios skubos - tarsi šokis. Kaip ne kiekvieną dieną ir ne bet kur eini šokti, taip pat ir su rūkymu. Tam reikia laiko, nuotaikos, atmosferos. Ir žmogaus.
 - Metė mat... Aš irgi svaigintis mečiau, tik kaži kiek ilgam...- nustebusi palingavo galva.- Aišku, pagarba iš mano pusės, galiu ir susirinkt, kad pagundos nebūtų,- miklūs pirštai aptrintą dėžutę paslėpė tarp apsiausto klosčių, tačiau pradėta cigaretė vis dar smilko merginos rankose. Tačiau mintyse Carol visgi turėjo vienintelę išvadą apie visus "aš mečiau", "verčiu naują puslapį", "pradedu iš naujo". Tokių dalykų paprasčiausai nėra, tiesiog duotuoju momentu gyvenimas susiklostė palankiai tokiems žodžiams pasakyti. Užteks Likimui mirktelėti, o pažadai ir priesaikos jau skris per sniegą pavėjui pelenais ir dulkėm, lydimi trokšto gyvenimo duženų.
Rudos akys sekė kiekvieną vaikino judesį, vis trumpam nuklysdamos prie nublukusių sienų lopų, tamsių trafaretų, kurie liudijo, kad ir čia kadais buvo gyvybės, galbūt net skambėjo juokas, o žmonės gyveno gražiai, kiek tik įmanoma taip gyventi šitam pasauly. Tačiau trumpą blyksnį greitai išsklaidė pats Džonas - kažką pasakodamas apie santykius su Ledi, kad ir kaip tai jiems abiems buvo neaktualu, jis traukėsi tolyn, tarsi tarp savęs ir Carol vieną po kitos statydamas nematomas sienas, kol galiausiai mergina liko spoksoti į jo nugarą. Daug naudos iš tų penkių sekundžių sąžiningumo, jeigu jas po to glaistom tonomis netikrumo.
 - Teoriškai lyg nieko, praktiškai - nusigėrimą,- ji nemelavo. Net mintyse nebuvo padariusi išvados, kad kažkodėl jai rūpi tas juodaplaukis mėlynakis, kurio teoriškai turėjo neapkęsti ir jam nurašyti praėjusių metų tuštumas.- Mano nekaltumu... Seniai nebėra kuo įsitikinti,- vyptelėjo, nepaisydama dviprasmybės.- Bet jeigu jau būčiau norėjusi jam kažką padaryti, pastaruosius metus nbūčiau sėdėjus ir spoksojus į vieną tašką, kuo sėkmingai užsiėmiau iki tol ir tikriausai vėl užsiimsiu,- kartėlio balse nesijuto. Tik vos vos.
Mergina pasisuko, tačiau ne durų link,bet greitai įveikusi juos skiriantį atstumą atsistojo visai šalia - beveik galėjo girdėti jį įkvepiant, matyti kiekvieną netvarkingai skritusią vis dar drėgną plaukų sruogą. Gerokai per arti.
 - Kaip pageidauji įsitikint? Tiesos eliksyras? Spėju kaip tau per daug neoriginalu. Legilimantija? Labai prašom, neatsakau, kad pamatysi vaizdų, kurių šiaip nepageidautum. Ar jums labiau priimtinas kraujas? Juk atrodo daug elegantiškiau...- šįkart ji taip pat kalbėjo tyliai, tačiau dėl mažo atstumo ir aprimusio lietaus girdėti buvo galima aiškau.
Lėtai įkvėpė. Neturėjo supratimo, kaip į tokį išsišokimą reaguos Džonas. Galėjo tik spėlioti, o tos spėlionės irgi matyt buvo tolokai nuo realybės. Galbūt turėjo pasitraukti, apsisukti ar bent nuleisti akis, tačiau tesugebėjo keistai atbukusi stovėti vietoje, ieškodama bent kokios emocijos kibirkštėlės granitinėse akyse.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • ***
  • 39
  • Lytis: Vyras
  • Aš nukankintas, bet nepalaidotas
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #10 Prieš 8 mėnesius »
Išgirdo.
Tas niekur nedingęs žodžių tembras išplaukė tarsi iš amžių glūdumos, pažįstamas ligi nagų įpjovų. Bet ar tai ji, ne dar viena kaukė?
- Palik filosofijas kitiems pašnekovams, Caroline. Šiandien man jos neįdomios.- jokios šypsenos, jokio jos kampučio krustelėjimo, ne bejausmis, bet ir ne švytintis veidas palydėjo merginos vypsnį. Varno garbanoms tinkamai sugulus (lyg grožis čia būtų svarbiausias...) atgulė išvada viena - ši, neketina kartoti to, kas buvo vėliau pasakyta. Kaip gražu.
Cigaretė vis dar smilko jos pirštų prieglobsty.
  - Tai mesk ir šitą,- kaži kokio jausmo, gal vos apčiuopiamo ir giliai nukišto rūpestingumo prieskonis turėjo pasiekti dvidešimtmetės ausis. "Nebūtina" - būtent šis neištartas žodis palydėjo jos miklias rankas ir kartoninę dėžutę, dingusią tarp klosčių. Švelnūs dūmiai pamažu nyko virš galvų. Bet pagarbos frazė, sumišusi su nežinia kuom, vis dar skambėjo ausyse.
Jam rūpėjo visi. Džeimsas, bala kas žino kur nusidanginęs; Areina, toli šiaurėje; Olivija, daugelio žiburėlis ir džiaugsmas irgi bala kur Helga žino - jo šeima, vienintelė, gerai pakvaišusi, nežinanti kas toliau ir kodėl. Jo namai. Ir Caroline, čia prieš akis, nebežinanti kas toliau laukia jos gyvenime.
It prarastas, neturėtas vyresnis brolis, ramstis pražūtingame Gyvenime, padedantis išvysti kitiems rytmečio saulę, bet pats neišlendantis iš savo kiauto. Karys, ignoruojantis savo pačio lazdelės judesio suknežintą koją, trukdančią žengti tvirtą žingnsį tolyn. Tokį matė Džoną visi, kas tik netingėjo šį išvysti.
Nujautė kiekvieną sekamą savą judesį. Kas toliau... Rankomis įsisprendęs į šonus jis susijuokė. Lengvai ir skambiai, taip, kaip senaisiais savo mokyklos laikais. Taip, kuomet lūpos pakyla apnuogindamos dantis, o juokas skamba nevaržomai. Vešlių auksinių plaukų sruoga užkrito ant akių, šešėliu paslėpdama apibus šių atsiradusias juoko raukšles. Šaltas aršumas, gyvavęs visai neseniai, dingo prilygęs rūkui.
  - Galėjai šitą iškart pasakyt,- nuostaba, ji niekur nedingo; sumišo su šviesiu juoku,- rupkė, reiškias ne aš jį pagadinau. Šaunuolė. Jei jau taip, pati ir ištrauk, ot gaidys, dabar visiškai nenori skirtis su ugnine.
Lietus, net ir tas nebeliko monotoniškai įkyrus.
Ir akimirką galėjai patikėti, kad prieš nosį vis dar tas pats Švilpynės mokinys, po pažasčia besinešiojantis Astronomijos vadovėlį, o laisvalaikiui beklajojantis Hogvartso ežero pakrante.
Bet ne tas pats.
Tas jausmas, užgimęs krūtinėje, vardu Juokas, palengva užleido vietą Švelniam Susikaupimui.
  - Tikrai? - vos juntamą kartėlį balse pasekė vienodo metų skaičių nešiojančios hogvartsietės pasisukimas vaikino kryptimi. Ji atsidūrė pernelyg arti. Bruožai, granitinėmis akimis paslapčia sekti dar Hogvartso suole, pasikeitę bei pridengti niekur nedingusių liepsnų atšvaitų... Kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas akies kryptelėjimas, lūpos pravėrimas, kiekviena netvarkinga ir tvarkinga drabužio klostė, plaukų sruoga - viskas tapo patiekta judviem ant paauksuotos lėkštutės. Apie jį jai. Apie ją jam.
Susikaupk.
Lietus ženkliai aprimo. Tyliausi žodžiai virto garsiausiais.
 - Tu ir vėl sau prieštarauji. Jei neturėtum kuom, neminėtum nei Tiesos eliksyro, nei dar kažko. - jis palinko dar arčiau. Širdis, šoktelėjo aukščiau, tuo tarpu veidą bandė išlaikyti ramiu. Akys sakė viską.
Žaidimas?
Jo ausys pagavo lėtą įkvėpimą. Carol artumas... Lazdelė pašonėje. Vaikinas, ramiai perkėlęs tarp mažylio ir didžiojo tarpupirščių, bukasis lazdelės galas atsisuko į blyškiąją juodaplaukę. Smailusis, pagrindinis kerų kelias, nusikreipė į patį šeimininką.
  - Aš ne vampyras, - likę laisvi dešiniosios rankos pirštai pakilo ties marmurinės odos veidu ir švelniai nubraukė iškritusią varno blakstieną. Džonas atsitiesė.
  - Baigei žaidimus, Carol? Turiu darbo.
"Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą."
By: Šekspyro "Julijus Cezaris"

*

Prisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 320
  • Lytis: Vyras
  • Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #11 Prieš 7 mėnesius »
 - Kiek jam buvo?
Devyniolikmetis nusuko akis. Juos tebeskyrė tik stalas.
Jis prisimerkė, saulei ištrūkus iš marmurinio debesies prieglobsčio. Žolynai, kedenami švelnaus vėjo, bangavo tarsi jūra, o jis gulėjo jos viduryje, tarsi beviltiškas skenduolis, taip neįkvėpęs deguonies darsyk. Viršum suklykė paukštis.
Taip ramu...
Vėjas talžė veido odą. Ausyse kaukė.
Džeimsas išnėręs rankas iš po pakaušio, lėtai atsisėdo. Juodos akys, ne šviesiai mėlynos, įsmigo į betylinčią Uždraustojo miško tankmę.
  - Regis... - sumurmėjo jis; žodžiai neišlėkė tolyn - tyla tęsėsi,- tavo viršus, Hortacijau.
Vaikinas atsirėmęs plaštaka smėlin, atsistojo.  Judesiais, tokiais lėtais ir klimpiais, nuo marškinių ir kelnių nusibraukė žemes bei žoles, buvusio mokinys delne atsirado nematyta lazdelė, mintyse užgijusi lazdyno vardu. Lengvai šią suimdamas be klausimų, drąsiai, kiek per skubiai, žengė pirmus žingsnius vasarėjančia pieva, tuščia ir nebylia it kapinės. Paukščiai nebeklykė. Vėjas dingo. Žolė po kojomis bangavo.
Kiekvienas žingnis buvo nesuvokiamas. Nedaug teapžėlusį kauburėlį, paskendusį medžių šešėlyje - čia karaliavo naktis - atrado be didelių pastangų. Pasirodo, tas pats nenugludintas, vieta kelrodžio paliktas kumščio dydžio akmuo, gulėjo niekieno nejudintas. Goblinas direstelėjo į nesužalotą, bebarzdį vaikino veidą ir galingu metimu nusviedė akmenį miško glūdumon. Šiam bumbtelėjus kažkur toliau, tęsė magija iškasti kauburėlio paslaptį.
Žolė tapo lentomis, šios grindimis, medžiai išnyko.
 - Nevaidink šventuolio, Hortacijau. Kam tu grąžinai palaikus? Niekam.
  - Aš nežudau vaikų, Džei. - prieš vaikiną jis romiai pastūmė juodajį bloknotą sulig storiausiu Magijos Istorijos vadovėliu. Šio randuotas veidas sustingo. - Tu tikrai manei, kad Alohomora apsaugos tavo paslaptis? Esi bailys ir dar didesnis kvailys.
Palei langus stūksančiais bėgiais prašvilpė Hogvartso ekspresas.
  - Nepamenu. Gal dvylika, trylika,- nenoriai iškošė pro dantis, - ir kas tau iš to? Numirsi?
  - Atsibusk.

Rafaelis praplėšė akis. Kruvini pirštai slystelėjo kriauklės briauna, smakras vožėsi į šios kampą ir ausyse suskambo varpai. Tamsoje susmuko kūnas. Bilstelėjo grindis pasiekusios lazdelės liekanos, drakono širdies gysla išsinėrė. Antroji. Ji dingo juodumoje. Griuvo pilvu, užsigaudamas dešinįjį šoną. Vonioje išsiplėšė užspaustas urzgimas, atsimušęs sienose. Skausmas - jis degino. Jis temdė akis, trukdė kvėpuoti ir blaiviai mąstyti. Viena didelė baimė sukaustė stuburą, prispaudė krūtinę. Oro!

Viršuje taip tylu. Ir vonioje. Barbeno lietus, skambinantis palanges. Vėsa glostė šlapius skruostus, tamsius varno plaukus. Raudonis jau dažė kilimą ir plyteles. Išvargęs vaikino kūnas pasiliko vietoje. Plaukiojo tarp šio ir ano pasaulio.
Kraujo lašas už nepasakytą tiesą.
Kraujo lašas už baimę.
Kraujo lašas už Džoną.
Kraujo lašas už Livi.
Kažkur smarkiau pūstelėjo vėjas, suduodamas senąjam Guolio stogui. Šis gailiai sutraškėjo, suvaitojo. Švilpesys užgožė jo kruvinų dantų tylų vienut vienutėlį žodį, jau nesuprastą šešėlių ir sienų.
Ne?
Nekarpyti nagai cyptelėjo susikirtus su nugludintomis plytelėmis. Visa turima jėga, plėšiant skausmui, palei šoną paliekant šlykštų klaną, pasirėmė alkūne, slystelėjo, kėlėsi. Kita įsirėmė sukandęs dantis. Tik ne savo pačio namuose.
  - Džo...nai...
Kaip tamsu.
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą" By: Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 339
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #12 Prieš 6 mėnesius »
Pirmą sekundę net nesusigaudė, as įvyko. O gal palaikė sapnu. Faktas, kad šitame kambaryje, šitą akimirką, šiomis aplinkybėmis ji tikrai nesitikėjo išvysti Džoną besijuokiantį. Jis juk karys. Tamsus. Bet kitaip nei Džeimsas - Džei tamsa buvo nakties. Toji, kuri pasiglemžia dieną, eina didyn ir tamsyn. O Džonas buvo šešėlis. Jo tamsą saulė galėjo išsklaidyti, ar bent nuvaikyti kažkur tolyn, palikti tik mažytę žymę pakilusiuose lūpų kampučiuose ir apie akis susimetusiose juoko raukšlelėse. Juokas skambėjo tyrai, nerūpestingai ir gyvai, tarsi nuo priešais stovinčiojo pečių akimirksniu būtų nuritinta visa per anksti užkrauta Skausmo ir Paslapties našta. Carol suvokė, kad Džonas čia atsirado jau kiek pagyvenęs, spėjęs suklysti ir pasitaisyti, išmokti Pamokas Didžiąja Raide. Tačiau dabar pamatė kitokį - be saugojimosi, be šaltumo, be santūrumo ar nepasitikėjimo. Tokį, koks tikriausiai buvo anksčiau. Kaip visi mes kažkada.
Nejučia šyptelėjo ir pati. Beveik nuoširdžiai - liežuvis neapsivertė ką kandaus leptelėti.
 - Tu tik paklausyk... Jis visada buvo nenuspėjamas. Nors... Po teisybei, tai buvo visiškas atsitiktinumas, bet nesistebiu, kad jam patiko. Po tos man visos ugninės beskonės,- vyptelėjo, vis dar paslapčia neatsistebėdama tokiu paprastu ir žmogišku dalyku kaip juokas. Keista buvo kaip niekur nieko kalbėti apie trečiąjį asmenį. Negalėjo pasakyti, kad pažįsta Džeimsą Greywindą, tačiau matė jį augantį, besiblaškantį tarp pusių ir dar nesuvokianti, kad gerų ir blogų nėra - yra dvi grupės savanaudžių, ginančių savo tiesas. Ar bent taip įsitikinusių. Jos pažinotas vaiknas ieškojo vietos sau. Todėl ir buvo beprotiškai įdomu, kokį jį matė Džonas. Juolab, kad ketveri metai prabėgo. Ketveri metai kiekvienam atskirai. Ketveri metai jai iš įbaugnts paaugliukės tapti jauna moterimi. Atstumas ne toks mažas, kaip atrodytų.
Matyt, viena laiminga akimirka dar neatsveria velniažin kiek ir dar trupučio nelaimingų.
O jau atrodė, kad...
Daugtaškis.
Mintyse.
Ir ant popieriaus.
Liepsnos atšvaitas, atsimušęs pilkose akyse.
Jose užsidegančios ir užgęstančios emocijos.
Sujudančios lūpos.
Žodžiai, nors pasakyti be galo tyliai, labai aiškūs.
 - Kaip tiek patyręs, turėtum žinot, kad melo nėra, yra tik skirtingos tiesos. Ir tau pačiam rinktis, kuria tikėsi,- lūpos vos judėjo iškvepiant. Regis, deguonies molekulės perpus praretėjo.
Per arti.
Gerokai per arti, kad galėtų išsilaikyt kaip norėjo.
Svetima ranka pakilo aukštyn, atsargiai, tarsi ją valdantis nebūtų tikras, ar tai gerai.
Prisilietimas. Paprastas, nešiurkštus, lengvas. Instinktyviai užsimerkė. To jau buvo per daug.
Žengė žingsnį. Tolyn nuo jo. Dar, ir dar atgal. Akimirkai stiklas nuo akių nukrito, ruda spalva sužibo tuo, kuo jau seniai nebuvo - įsisenėjusia, gilia, beveik paniška baime.
Carol manė, kad jau pasveiko. Suaugo. Nebebijo. Tačiau vėl atsidūrė prie žmogaus, netyčiomis, netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, netinkamomis aplinkybėmis. Nieko keista, kad smegenys sureagavo taip, kaip mergina niekad nebūtų tikėjusis. Džonas tikino save atsistojusi prie sienos, nuleidusi galvą, vis dar mėgindama išsivaduoti iš prisiminimo. Per daug ryškaus. Tas pats, kuris juokėsi. Juokas. Pilkos akys. Pilkos. Ne juodos.
 - Dovanokit,- ištarė jau beveik savo balsu, tik kiek prkimusiu nuo sulaikyto kvėpavimo. Dar nespėjus sugalvoti, ką reikėtų pasakyti, merginą išgelbėjo garsas. Duslus dunkstelėjimas viršuje, beveik nustelbtas lietaus barbenimo, bet visgi girdimas.- Mano žiniom, paveikslai nevaikšto?- Carol kilstelėjo antakį, tuo pačiu žvilgtelėdama į lubas. Nebuvo tikra, ar jis girdėjo, tačiau visiškai neabejojo, kad paprastai užlipti laiptas viršun galimybės nebus.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • ***
  • 39
  • Lytis: Vyras
  • Aš nukankintas, bet nepalaidotas
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #13 Prieš 4 mėnesius »
Ji šyptelėjo, bemaž šykščiai, beveik nuoširdžiai. O  atrodė - neįmanoma. Tos juodos garbanos to linkio neužgožė. Gražu. Caroline Wilding, kaulėtoji gražuolė.
- Klausau,- tarė jis, šypsenos jau nebetalpinantis dantyse,- ne, nuspėti jį lengva - arba rėks, arba tylės, arba gers, arba ne, paprasta. - ir užbaigė kitus žodžius palydėdamas šypsniu. Nesistebiu, žinok, nesistebiu, Carol.
Kai nusprendė...
Artumas.
Nepamirš.
Kai pakėlė ranką - abejojo, kai ją nuleido - tikėjosi mergaitiško smūgio, kai ji užsimerkė - nieko. Juodaplaukė žengė atgal, iš inercijos Viljamsas siektelėjo jos rankos, bet sekundę susilaikė ir liko vienui vienas; lietus draugijos nepalaikė. Tada mintys sprogo - kas toliau? Užteko pusantros minutės bandymo suvokti kas nutiko, kurio klaida ir ne ir granitinės akys pamatė įsišaknijusį siaubą žemės rudumo - tokiose kaip Džeimso - rainelėse. Metaforinis stiklas sudužo.
- Dieve. - sušnibždėjo. Tai tebuvo tik paprastas judesys, o tiek prisiminimų. "Turiu darbo?" Tik tai sugebėjo pasakyti? Neapgalvojęs? Juk žinojo!
Caroline traukėsi savy kovodama su praeitimi, tai žudė švilpišką būdo prigimtį - padėti, apsaugoti, pasirūpinti. Nulenkusi galvą. Pasimetusi. Išsigandusi. Jos prikimęs balsas, beveik savo ankstesnio atspalvio spalvos, pratarė formaliai, keista forma lyg kreiptųsi į Magijos ministerijos darbuotoją, vadovą arba į keletą veidų tuo pačiu metu. To užteko lazdelę laikyti rankose laisviau, bet ne paslėpti megztinio rankovėje, vaikinas nudūrė akis. Buvo problema. Nepaleis, nes ji jam svarbi. Ir Rafaeliui. Belenkaip. Svarbi.
Lietus ir toliau dundėjo vargšu Guolio stogu.
- Nusiramink, viskas gerai, - švelniai tarė nė nepasijudinęs, nusmeigęs nosį į šernienos kilimus. Galbūt keli žingsniai ją ir vėl išgąsdins, nerizikavo. - viskas gerai,- jau sau pabaigė kilstelėjęs veidą, jame ryškėjo... nežinia koks jausmų eliksyras: čia susirūpinimas, čia atsargumas, čia supratimas, čia nusivylimo krupelė. Akys kaip visados viską išdavė dar ryškiau.
Nė neįsivaizdavo ką daryti. Pirmąkart gyvenime. Ramintojas iš šio veikėjo buvo prastas, sugebėjo tik šalia atsisėsti, išklausyti. Būtent to užtekdavo draugo atvejais, kai susinervinimas nepasiekdavo aukščiausio lygio ir būdavo apsieinama be riksmų. O ar to užteks šios būtybės atveju?
Būtų ir prastovėjęs kaip kvailys su keliais žodžiais dantyse, jei ne atkutęs Wilding klausimas bei bumbtelėjimas ten kažkur aukštai.
- Ne, nevaikšto po paraliais, kas per klausimas?
Ledi, nutapytoji virtuvės šeimininkė, kalbantis paveikslas slopiai melodingu balseliu įsiterpė lyg po pietų miego:
- Džonai, kada Džeimsas sakė grįš?
- O, kas atsibudo, - su mintimi išsivaduoti iš atmosferos sąstingio po Carol atšlijimo ir nekokios jausenos metė šviesaplaukis perjungdamas kitą pavarą, akimirksniu,- nesakė nieko, gi žinai jį. - stebėdamas viena akimi merginą šnekėjo pastarasis. Bet garsas buvo neįprastas (dribtelėjo... kūnas?), intuicija sakė eiti. Akimirką susiraukęs galvojo.
- Tikiuosi, tai ne tavo vaidyba ir jokių trolių neprikvietei,- atsargiai rinko žodžius vaikinas žvairuodamas čia nuo laiptų į antrą aukštą, čia grįždamas prie merginos silueto pakeltu antakiu kaktoj,- nes kitaip paveikslai tikrai pradės vaikščiot, panele, girdi? Ledi, rėk kiek širdis leidžia, net jei ji pasijudins tik colį šalin. - paveikslas pritarimai tarstelėjo sutikdamas:
- Žinoma, Lukai.
- Tikiuosi, visa tai be reikalo,- tyliai sumurmėjo savo ausims, kai kojinės jau trypė laiptų dulkes, o visa kita liko už nugaros. Tikėjosi ir norėjo. Negalėjo taip būt, kad žmogus, silpnas prieš savo atsiminimus imtų ir nesvyruodamas atliktų keršto aktą, ar ne? Tik ne Caroline. Ji nestabili.
 Džono šešėlis nuvinguriavo antro aukšto koridoriaus sienomis, šviesos nedegė, orientavosi tamsoje, nors suknistos grindys girgždėjo (velnias!). Tarp pirštų lengvai laikė burtinišką įnagį - vonia čia pat. Laikėsi arčiau sienų. Grindų girgždesys sutapo su durų ir Greywindas iškėlė lazdelę - tamsu.
Tyla.
Stovėjo nebyliai.
Niekas nejudėjo.
Lumos.
Už sieksnio gulėjo pažįstamas kūnas; žodžiai užstrigo tarp dantų, pastebėjus kraupiai kruvinas plyteles, mirgančias melsvoje burtažodžio šviesoje.
Tyla.
Tada žingsniai - Džonas pasilenkė, atversdamas draugą veidu į lubas, kartu žaibuojančiomis akimis nuskenuodamas aplinką. Širdis daužėsi it pašėlusi.
O gal Caroline tik vaidino, kad jai reikia Džeimso, galbūt ji jau pasidarbavo? - blykstelėjo mintys ir užgeso. Ne, neįmanoma. Raumenis sutraukė siaubas, kad ir kas tai padarė. Žodžiai išnyko. Mintys irgi. Nemalonus skonis sukilo burnoje, atkeliavęs iš skrandžio, bet susilaikė sukąsdamas liežuvį.
- Oi tu, šūdžiau...
 Tik tegu ana stovi vietoje...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Džonas Lukas Viljamsas Greywindas »
"Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą."
By: Šekspyro "Julijus Cezaris"

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 339
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Guolis. Greywindų namas
« Atsakymas #14 Prieš 3 mėnesius »
Būtų sekusi iš paskos, jei ne pasimetimas. Nustebino pati save, jeigu taip galima pasakyti. Kodėl tamsa išliko? Jai dvidešimt, nebe keturiolika po velnių. Keturiolikos ji galėjo būti palaužta, įbauginta, laužyta ir klijuota, ir vėl laužyta. Jautė, kaip po truputį iš kiekvieno kūno lopinėlio traukiasi šiluma, užleisdama vietą taip ilgai nejustam speigui. Visos grandinės, kuriomis visą tą siaubą buvo užrakinusi giiausioje minčių kertelėje, sušaldytos ledo nukrito tarsi žaislinės. Ji prisiminė viską.
Šaltį. Skausmą. Šiltą kraują ant odos. Raudoną sniegą. Vėsiu marmuru alsuojančius pilies koridorius ir akmenines palanges, kai šiurpai skverbiasi iki kaulo, o į lango stiklą lygiai ir vienodai barbena lietus. Ji buvo pamiršusi. Buvo pamiršusi, ką reiškia, kai rankos niekada nesušyla, buvo pamiršusi, ką reiškia, kai košmaras tampa gražesnis už realybę, buvo pamiršusi degančią odą, veidrodyje atsispindintį akių stiklą, gniuždančią paniką ir visa tai palaimingai nuplaunančią nebūties bangą. Ranka nuslydo prie klubo. Tablečių ji nevartojo jau daugiau kaip trejus metus. Visą tą laiką laikė šitą dalį atskyrusi nuo savęs. Pasąmonė apie save primindavo tik sapnais, ir tai kur kas rečiau. Iš kur galėjo žinoti?
 - Taip, gerai,- pakartojo. Prieš akis vis dar slankiojo šešėliai, tačiau dabar ji juos išgyveno jau ne kaip penkiolikmetė. Tačiau paaugus neatrodė lengviau. Skausmas minta skausmu. Per tuos metus patyrė visko, kitaip, bet nuo to netapo atsparesnė. Atvirkščiai. Jautėsi dar labiau sulaužyta nei tada, kai prieš aštuonerius metus gulėjo ant raudonai nusidažiusio sniego, o širdies tvinksniams atitarė prieš akis kapsintys kraujo lašai. Vis nesiliaujantys. Tada ji norėjo pasiduoti, norėjo, kad tuksėjimas krūtinėje pagaliau liautųsi ir atneštų išganingą tylą. Dabar ji jau mėgino kabintis į gyvenimą. Ilgam?
Džonas. Jis buvo kitoks. Trys sekundės. Tiek prireikė pakeisti temą, nuotaiką, laikyseną. Viską. Neužsistovm. Einam tolyn. Skauda, dūžta, bet reikia.  Carol nutylėjo. Kad ir kaip pasirodė, ji neatsigavo. Dar ne.
Nutarė įsikišti ir Ledi, jiedu su Džonu ėmė aptarinėti kažkokias Carol nesuvokiamas tikimybių teorijas. Užfiksuoti sugebėjo tik Džeimso vardą. Daugiau nieko. Tebevėpsojo buku žvilgsniu tolį.
 - Per ilgai su Džei laiko praleidai, jaunuoli,- suburbėjo nepajudindama galvos. Bet kuris, nors kiek ją pažinojęs, būtų suvokęs, jog tokio dalyko tu norėdamas nesuvaidinsi. Bent jau mergina negalėjo. O jis? Rūpesčio, noro kibirkštėlė akyse, pirštų šiluma ant skruosto, nejučia ištiesta ir per prievartą sustabdyta ranka? Ar tai buvo vaidyba? Gal ir jai jau buvo per daug. Per daug metų vienai.
Girdėjo Džoną patyliukais kopiant laiptais. Buvo susirūpinęs, gal net išsigandęs - šito nenuslėpsi. Gal būtų ir Carol, bet raudonas rūkas nuo akių vis dar nesitraukė. Prisiminimai plūdo vis nauji, iš skirtingų sąmonės kerčių, puolė, sprogdino visas užtvaras, visas barikadas, keršijo už kiekvieną ramiai išmiegotą naktį, kiekvieną be kvaišalų ištvertą dieną, kiekvieną mintį ir kiekvieną šypsenos pėdsaką lūpų kampučiuose. Beveik apgraibom nuslinko prie tos pačios sofos, kur, atrodo, prieš amžinybę čiuopė trapias kito žmogaus minčių gijas. Dabar tas jausmas atrodė toks tolimas ir blankus, palyginus su grįžusia baime. Padėjo galvą ant kelių gindamasi nuo nesibaigiančio žodžių ir vaizdų srauto. Jau svarstė, ar verta pamynus savo principus traukti cigaretes, kai ausis pasiekė patyliukais ištartas Džono keiksmas (ar "ne visi girdintys kurti" ir kalba garsiau?). Kilstelėjo galvą, mėgindama sufokusuoti pasklidusius daiktų kontūrus.
 - Gyvų yra?
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019