[Luke Ronan Hale]

  Luke žiūrėjo į profesorių išpūstomis akimis, negalėdamas patikėti, kaip greitai šis sutvarkė klasę. Nors berniukas jau spėjo apsiprasti su mintimi, kad magija egzistuoja, jį vis dar nustebdavo matydamas ją naudojant. Luke atsitokėjo tik išgirdęs savo pavardę, o sužinojus, kad skraidantys žirgai egzistuoja, grifiuko veidą nušvietė plati šypsena. Profesoriui paaiškinus užduotį berniukas šiek tiek susirūpino - jis nežinojo nei kas ta nešyklė, nei kur jis atsidurs, tačiau pamatęs pažįstamą klastuolę drąsiai žengiančią prie profesoriaus ir siekiančią nešyklės, jis giliai įkvėpė ir (per) greitai atsistojo, netyčia kliudydamas kibirą ir jį nuversdamas. Grifiukas iš kart pajuto į žandus plūstantį kraują, tačiau pasistengė išlikti ramus ir greitai jį pakėlęs pastatė į vietą. Priėjęs prie profesoriaus berniukas jautė vis dar kaistančius skruostus ir sumurmėjęs greitą atsiprašymą atsargiai palietė nešyklę ir dingo iš klasės.
  Luke nusileido skaudžiai susitrenkdamas kelius, laukymėje apsuptoje kalvų, padengtų švelniai šiūruojančia vėjyje, aukšta žole. Grifiukas atsisėdo ant žemės ir rankomis prasklaidė jį supančią žolę, ieškodamas dėžėje paliesto daikto. Savo kairėje jis ranka užkliudė kažką šalto ir metalinio. Pažvelgęs į radinį ir pamatęs savo mėlynas akis žvelgiančias atgal, jis suprato, kad tai veidrodis. Atidžiau jį apžiūrėjęs, berniukas pastebėjo, kad jo nugarėlė buvo dengta žalvariu, kuriame iškalti ratu bėgantys vilkai, įsikibę vienas kitam į uodegas, supo viduryje esantį keistą simbolį, kuris Luke priminė kažkada istorijos vadovėlyje matytas runas. Pakėlęs akis į dangų jis pamatė, kad šis nusidažęs šiltais raudonais ir oranžiniais atspalviais, kažkur tolumoje girdėjosi jūros ošimas, ši vietovė berniukui priminė jo gimtinę - Airiją. Bandydamas nusikratyti grasinantį užplūsti ilgesį, Luke pašoko nuo žemės ir apsidairė ieškodamas jam paskirto gyvūno. Tai padaryti buvo ganėtinai sunku, nes žolė berniukui siekė lig krūtinės, bet galiausiai jis pastebėjo žolėje esantį tarpą ir atsargiai prie jo prisiartinęs pamatė ten gulintį rudą lyg kaštonas kumeliuką, tačiau jis nebuvo paprastas - ant gyvūno nugaros styrojo maži, dar šiek tiek pūkuoti sparneliai. Berniukui priėjus arčiau kumeliukas pakėlė galvą ir išsigandęs jo pašoko nuo žemės, tačiau nebėgo.
- Viskas gerai...Nebijok, aš tavęs neskriausiu... - tyliai kalbėjo berniukas, lėtai besiartindamas prie padarėlio ir pamažu tiesdamas link jo ranką. Kumeliukas suprunkštė ir papurtė galvą, tačiau vis dar liko vietoje. Kai Luke priartėjo prie kumeliuko ir pabandė paliesti jo galvą, šis stiga atšoko ir nubėgęs kelis metrus vėl sustojo, smalsiai stebėdamas berniuką. Luke ir vėl pradėjo lėtai žingsniuoti prie jo murmėdamas padrąsinančius žodžius, pats nežinodamas kam jie skirti - kumeliukui ar jam pačiam, o gal abiem... Likus keliems žingsniams kumeliukas vėl ruošėsi atšokti, tačiau tai pastebėjęs Luke sustojo ir atsisėdo ant žemės ir užsimerkė. Jis taip sėdėjo ilgą laiką, laukdamas kol kumeliukas pats prieis ir galiausiai taip atsitiko. Berniukas pajautė, kad jo plaukus kažkas rupšnoja ir atsimerkęs nusijuokė, tai kumeliuką šiek tiek išgąsdino, tačiau šį sykį jis nebėgo, o tik atsitraukė.
-Gerai drauguži, dabar aš labai lėtai atsistosiu, o tu niekur nebėk. - Luke pasakė lėtai kildamas nuo žemės ir jo nuostabai kumeliukas nepajudėjo iš vietos. Berniukas ištiesė ranką ir pabandė paliesti jo kaktą ir jį nustebindamas antrą kartą kumeliukas leidosi paglostomas, tačiau grifiukui vos atitraukus ranką pabėgėjo tolyn. Luke nusekė jį ir šį sykį kumeliukas pats pradėjo risnoti artyn jo, tarsi prašydamas berniuko jį dar paglostyti, ką Luke ir padarė. Staiga kumeliuko ausys pakrypo jam už nugaros ir Luke išgirdo iš kažkur už kalvų skambantį žvengimą. Jis švelniai uždėjo ranką ant kumeliuko kaklo ir jį stumtelėjo garso pusėn, šis pakluso ir jie abu pradėjo žingsniuoti link garso šaltinio. Staiga ant prieš juos esančios kalvos pasirodė trys žirgai su nuostabiais sparnais, pamatęs berniuką vienas iš jų piktai suprunkštė ir atsistojo piestu ruošdamasis pulti. Tačiau kumeliukui nušuoliavus prie jo, žirgas greitai apsiramino ir kartu su kitais nurisnojo į kalvos papėdę piktai prunkštelėdamas. Luke neturėdamas ką daugiau daryti ir nežinodamas kaip grįžti atgal atsigulė ant žemės ir pradėjo stebėti rausvai saulės nudažytus debesis, kol galiausiai nejučiomis užsnūdo.

[Melisa Keyes]

Pasibjaurėjusi Melisa lengvai stumtelėjo bernioką, kuris buvo už ją vyresnis gal kokiais dviem metais.
-Kvaily, tu! Kodėl ištuštinai savo skrandžio turinį tiesiai ant manęs?- pasiėmusi savo storą užrašinę trinktelėjo vaikinui per galvą.-Nu fuj,-sudejavo raudonplaukė.
Netrukus Melisos drabužiai ir plaukai buvo sutvarkyti profesoriaus pagalba.
-Džiaukis, kad pačiam skalbt nereikėjo,-suniurzgėjo mergina ir suvėlė vaikino plaukus.
Išgirdus, jog profesorius padėkojo Melisai už atvertą langą, šyptelėjo. Paėmusi plaukų gumutę šiaip ne taip susirišo plaukus į aukštą uodegą ir atsistojusi nupėdino iki profesoriaus pasiimti nešyklės. Pasiėmusi grįžo prie Kristoferio.
-Sėkmės,-nusišypsojo ir nuklydo link spintos. Atsidūrusi spintoje lengviau atsikvėpė ir prilietusi nešyklę užsimerkė. Pajutusi lengvą kilstelėjimą, mergina atsimerkė. Aplink ją buvo ūkanotas miškas, girdėjosi keisti šnabždesiai.
-Uh, šiurpu, galima namo?-nusipurtė Melisa.
Pasiknisusi savo suknios kišenėje apčiuopė burtų lazdelę.
-Po velniais, kodėl aš čia?- raudonplaukė išsigandusiomis akimis apsidairė aplinkui.
Visur tamsu nors į akį durk.
-Lumos,-ištarė mergina ir lazdelės galiuke pasirodė šviesa.-Nepraskysk, Melisa, ir ieškok to suknisto gyvūno, kurį prisijaukinsi.
Paėjusi kelis žingsnius į priekį raudonplaukė paslydo ir nučiuožė žemyn nuo kalvos. Prieš ją išdygo keletas šviečiančių akių.
-O, mama, kur tu?- sumurmėjo varniukė.

[Mayra Llewellyn]

Išejusi iš kambarėlio, kuris, pasirodo, buvo spinta, Mayra įdėmiai stebėjo paukštį. Feniksas pakreipęs galvą irgi stebėjo ją. Šiame kambaryje buvo daug narvų su įvairiais laukiniais gyvūnais.  Mergaitė po truputėlį artinosi prie paukščio, negalėdama atsistebėti. Kas gali būti toks žiaurus ir įkalinti tiek daug laukinių gyvūnų... Mayra atsargiai artinosi prie paukščio, kai staiga narvelio dureles laikantis užraktas sulūžo ir feniksas, pajautęs laisvę, išskrido iš narvelio. Klastūnė su nuostaba stebėjo šį nuostabų paukštį. Feniksas, apskridęs ratą aplinkui kambarį, kuris ,turbūt, buvo gyvūnų sandėlys, nutūpė ant narvelio viršaus ir pakreipęs galvą žvelgė į Mayrą. Mergaitė atsargiai ištiesė ranką, rodydama, kad nėra ko bijoti, bet feniksas, bijodamas nepažįstamo žmogaus, nuskrido ir atsitūpė ant karnizo. Mergaitė atidžiau apžiūrėjo iš kažkokio metalo padaytą narvelį ir rado paberto maisto. Paėmusi saują jo, klastuolė priėjo prie užuolaidų ir ištiesė ranką link paukščio. Šis (ar ši?) susidomėjęs stebėjo margaitę. Tada pakėlė sparnus, ir nusklendė pakankamai žemai, kad pagriebtų maisto iš Mayros rankos, bet pakankamai aukštai, kad jos nepaliestų. Matyt bus įpratęs valgyti iš rankų nepažįstamiems. Feniksas, tupėdamas ant narveio viršaus, įdėmiai stebėjo mergaitę. Gal reikėtų prisivilioti jį arba ją į narvelio vidų? Juk vis dėlto aš jį arba ją išleidau. Taip pagalvojusi, Mayra prakišo ranką pro narvelio virbus ir laukė. O feniksas pakreipęs galvą atidžiai ją stebėjo. Tada purptelėjo į narvelio vidų ir pradėjo lesti Mayrai iš rankos. Kol fenikso dėmesys buvo nukreiptas kitur, mergaitė išsitraukė lazdelę ir su burtažodžiu Reparo pataisė narvelio užraktą ir uždarė feniksą. Tada atsargiai ištiesė ranką ir jį (arba ją) atsargiai paglostė. Feniksas neprieštaravo ir kažkodėl išmetė plunksną. Mayra atsargiai ją pakėlė nuo narvelio grindų ir pakėlė priešais šviesą ir gėrėjosi, kaip keičiasi įvairūs žalsvi ir juodi atspalviai magiškoje plunksnoje. Tada atsargiai užsikišusi ją už diržo, Mayra atsisuko į užuolaidas. Reikėtų palikti kažką šiems pabaisoms prisiminimui. Ir nusprendė paleisti visus gyvūnu. Burtais Mayra atrakino narvelius ir pasipylė daugybė gyvūnų laukan. Tada nukreipusi lazdelę į užuolaidas tarė:
-Incendio.
Užuolaidos užsidegė, o tuo tarpu Mayra paėmė veidrodėlį į ranką ir atsirado Magiškų Gyvūnų Priežiūros kabinete. Pasitikrino ar liko plunksna, ir ,ačiū dievams, ji ten vis dar buvo. Atsargiai mergaitė pridengė plunksną savo apsiaustu, kai staiga ją supykino. Gerai, kad šį kartą nebuvo netoli profesoriaus, o apie kibirus klastūnė buvo visai pamiršus, tad Mayra netyčiomis užpylė dar skrandžio rūgšties ant vargšo Yin-Yang kilimo. Kas čia per vėmimo diena. Sublogavusi mergaitė atsisėdo į savo vietą, vos turėdama jėgų pajudėti.

[Matilda Edison]

Viki nieko nelaukusi priėjo prie mokytojo, pasiėmė nešyklę, kuri bemaž tilpo delnan, net nespėjusi gerai jos apžiūrėti iškart pradingo klasėje.
Viki atsidūrė miške. Dangus nors ir mažai matėsi per medžių šakas, bet buvo apsiniaukusi diena. Mergaitė patraukė mišku. Ji tyliai mąstė ką norėtu prisijaukinti. Viduje jai kažkas šnabždėjo jog būtu smagu prisijaukinti hipogrifą. Jai taip beeinant, už nedidelio krūmo kažkas suplasnojo Ne jau ten Hipogrifas?, mergaitė praskleidė krūmo šakeles ir išvydo galingą sparnais besimuturiuojantį Hipogrifą. Vikiai net burna atvėpo. Bet tuo pačiu pasidarė ir keista, kagi hipogrifas gali veikti vidurį tankaus miško, juk jie labiau myli dangų, o ne žemę. Ir tik po kelių minučių Viki pastebėjo- hiprogrifo viena koją buvo įsipainiojusi virvėje, greičiausiai tai buvo kilpos spąstai. Viki suprato, jog turi padėt, tad tyliai išsitiesė iš po krūmo, kad hipogrifas ją pamatytu.

[Claudia Otilia Stephalt]

Cladiai pasiėmus nešyklę ši iškart ją perkėlė. Mergaitė atsidūrė miško laukymėje. Buvo gana saulėta ir šilta. Cladiai ši aplinka patiko, čia jautėsi kaip vasara. Ją užliuliavo prisiminimai apie vasarą Londonę kur ji ir gyveno... Staiga jos mintis išblaškė keistas sujudimas, vienuose krūmuose. Claudios prisiminimai nutrūko, dabar ji atgal sugrįžo prisiminė pamokos užduotį- prisijaukinti gyvūną. Krūmuose vėl kažkas subrazdėjo. Claudia staigiai atsisuko, bet nieko nematė aplink buvo tik krūmynai. Vėl triukšmas- šįkart trakštelėjo šakelė visiškai netoli Claudios. Mergaitė vėl atsisuko į tą pusę šįkart pamatė brūkštelėjant per lapus kažką baltą- Gal tai vienaragis? Nee negalėtu būt vienaragis, jie ne tokie drąsūs. Claudia įkišo ranką į kišenę ir pajautė kažką minkšto tai buvo duona- Kaip ji čia atsirado?
Nulaužus keletą gabaliukų Claudia juoš išdėliojo, ties tomis vietomis kur girdėjo ir šiektiek matė nepažįstamojį padarėlį, nuojautą jai kuždėjo, kad prieš duoną jis neatsilaikys ir išlįs...

[Melisa Keyes]

Tūnoti miške Melisai niekada nepatiko. Ji jausdavosi labai nejaukiai, visuomet galvodavo, jog ją kažkas stebi, todėl šis atvejis nebuvo išimtis, nes ją tikrai stebėjo bent du gyvūnai.
Pasitaisiusi raudoną bandaną esančią jai ant galvos ši atsistojo ir susitvarkė savo plačią suknią. Susiraukusi žvilgtelėjo į būtybes prieš ją ir sudrebėjo.
-Jūs juk geri, ar ne?- nusišypsojo Melisa bandydama savo nuraminti.
Staiga debesys dengę ūkanotąjį mišką išsisklaidė, pradėjo šviesti saulė. Raudonplaukė prieš save išvydo du knyslius (niffler). Varniukė jau buvo pasiruošusi bėgt nuo jų kuo toliau, bet suprato, jog šie - visiškai nepavojingi padarai.
-Taigi,- nejaukiai kostelėjo mergina.-Man kaip ir reikėtų jus prisijaukinti.
Knysliai akylai žiūrėjo į Melisą nesuprasdami nei žodžio ką ji pasakė.
-Am, aš Melisa,- nusišypsojo raudonplaukė.
Jai dingtelėjo, jog knysliai mėgsta imti įvairius daiktus, papuošalus, todėl iš kišenės išsitraukė žalvarinį žiedelį ir paleido jį sau prie kojų. Žiedeliui pasiekus žemę, knysliai staigiai pribėgo prie jo ir pagriebę nušokavo nuo Melisos tolėliau.
-Ką man su jumis daryti?-atsiduso raudonplaukė.-Norit dar žiedelių?
Ji išėmė iš kišenės dar vieną žiedelį, mostelėjo lazdele ir ištarė:
-Geminio,-jo rankoje atsirado darr daugiau žiedelių.
Šiuos ji apmėtė aplink savo ir laukė kol knysliai prisiartins ir pradės ją laikyti sava.

[Morgana Buterfield]

  Išsivėmusi ir pasijutusi geriau, Morgana atsitiesė ir patraukė juodą kibirą. Išgirdusi praktinę užduotį ugniaplaukė pakilo ir kiek svyruodama nuėjo iki dėžės kurioje turėjo būti nešyklė. Atsirėmusi į stalą ji pajuto kaip truputi pradėjo svaigti galva, pasukusi galvą nuo dėžės jau žadėjo išsivemti, tačiau niekas nelėkė lauk. Taip pastovėjusi kelias akimirkas ji galiausiai pasijuto geriau ir tada paėmė nešyklę. Tai buvo maža metalinė taurė papuošta prasižiojusia gyvate.
  Vos tik Morgana paėmė taurę ji kelias akimirkas juto malonų vėjelį, o po to vėjas sustiprėjo, pradėjo taršyti merginos plaukus, juos velti. Klastuolės apsiaustas tai pat pakilo ir dabar ji pajuto velnišką šaltį naršantį po pliką merginos kūną. Staiga ją ir vėl supykino, tad vos tik gana skaudžiai kritusi ant žemės ji pasisuko į kitą pusę išsivemt.
  Ranka nusivaliusi burną ji pažvelgė į vemalus šalia jos ir susiraukusi atsargiai atsistojo. Merginai kiek svaigo galva todėl ji ranka pasirėmė į storą ąžuolo kamieną ir apsižvalgė. Ji buvo kažkokioje proskynoje. Garbanė susiraukusi atsitraukė nuo medžio, apėjo savo paliktą „dovaną“ ir atsistojusi laukymės vidury pažvelgė į dangų, kurio tiesą sakant, nesimatė.
  Staiga išgirdusi keistą klyksmą ir garsų  sparnų plazdėjimą ugniaplaukį susigūžė ir akimis pradėjo ieškot to padaro.

[Melisa Keyes]

Melisa laukė akimirką, dvi, o gal net tris, bet knysliai vis nesiartino. Ši paėmusi savo bandaną pririšo prie jos visus žiedelius kiek turėjo. Bandaną užkabino ant medžio šakos ir pajudino, žiedeliai sukėlė lengvą žvangėjimą, knysliai žvilgtelėjo į garso šaltinį, bet greit vėl nusisuko. Raudonplaukė vėl pajudino savo kūrinį. Knysliai vėl atsisuko ir vienas iš jų priartėjo. Melisa lėtai pritūpė ir paėmė padarėlį į rankas. Knyslys pradėjo spurdėt ir bandė ištrūkt iš garbanės rankų. Ši nenorėdama jo sužeisti, bet ir paleisti, pasidėjo sau ant kelių, pati jau buvo atsisėdusi ant sudžiūvusių lapų krūvos. Knyslys šiek tiek aprimo, Melisa paglostė jo galvutę.
-Tu mielas,-nusišypsojo.-Labai,-pridūrė.
Antrasis padarėlis jau buvo dingęs iš Melisos akiračio, o pirmasis visaip glaustėsi prie merginos. Raudonplaukė priglaudė padarėlį prie širdies ir iš kišenės išsitraukė nešyklę. Pagalvojusi apie kabinetą, užsimerkė. Ji vėl greit atsirado spintoje, gyvūnelio ant jos kelių nebuvo, tik ranka buvo priglausta prie širdies. Melisa išėjo iš spintos ir apžiūrėjo savo drabužius, šie buvo ir apiplyšę ir išpurvinti, o plaukai išvis išsitaršę į visas puses.
-Tikiuosi tam mažyliui nieko nenutiko,-Melisa ištarė ir grįžo į savo vietą.

[totalusidiotizmas]

Vishali viską pramiegojo. Tikėkite ar ne, ji iš tikrųjų visą spektaklį pramiegojo. Tad ir visi vėmimai nepažadino jos. Prabudo ji jau viskam pasibaigus, ir profesoriui išvalius kabinetą. Šiek tiek apsimiegojusi, bet išklausė praktinę dalį. Teoriją ji leido sau pramiegot, kadangi ji nedavė jokių taškų, ir varnė neturėjo nė menkiausio noro pasakoti apie savo Vėdryną. Tad dėl to labai nesikrimto. Kai dėžė su nešyklėmis atsidūrė prie profesoriaus, ji neskubėjo bėgti atlikti užduoties. Ji buvo vis dar apsnūdusi, tad reikėjo pabusti. Kol dauguma vaikų jai spėjo ir iškeliauti, ir pati Derleth atsistojo, ir nužingsniavo iki dėžės. Joje buvo įvairių daiktų, paverstų nešyklėmis. Dauguma jų jos nedomino. Nė kiek. Bet vienas jai krito į akį. Tai buvo kišeninis laikrodis. Ji jį atsargiai ištraukė iš dėžės ir apžiūrėjo. And jo dangtelio buvo išgraviruitas saulėlydis. Saulė, dangus, jūra, paplūdimys. O pati saulė skendo vandenyje. Jai jis patiko. Tik jai nebaigus tų apmąstymų vaizdas pradėjo raibuliuoti, lietis. Jai paskaudo akis bežiūrint, tad stipriai užsimerkė. Po kelių akimirkų ji pradėjo girdėti jūrls garsus. Nors ne.. labiau vandenyno.  ji pamanė. Tik jai nespėjus atsimerkti, ji skaudžiai krito ant kažko. Atsimerkusi, šiek tiek buvo šokiruota. Ji buvo kažkokiame paplūdyme.
 - Turbūt niekada nepriprasiu prie tų nešyklių.. - sumurmėjo ji.
 Vandenynas buvo itin ramus. Per daug ramus.. Cha, tai nuskambėjo lyg iš kokio detektyvo. Detektyvė Derleth.. neee.  Aplink paplūdimį buvo daugybės miškų. Jai ta vieta lyg ir patiko. Pasukusi galvą, ji pasižiūrėjo ant ko taip skaudžiai krito. Ogi būtent toje vietoje buvo žvyro. Visur kitur tik smėlis. Nelemtas likimas..   Ji atsistojo ir priėjo prie vandens. Atsargiai įlipusį į jį, pastovėjo jame. Vandenynas buvo itin ramus. Jokio virpesio. Ji jau buvo besisukanti eiti atgal, tik ji pastebėjo vandenį judant. Bangelės vis stiprėjo, dažnėjo ir didėjo. Vishali tai kėlė nerimą. Ji kelis žingsnius žengtelėjo atgal, bei neišlipo iš vandens. Jos maža širdelė pradėjo plakti labai stipriai ir greitai.
 Jai nespėjus nieko pagalvoti daugiau, iš vandens iššoko didžiulis gyvūnas. Na, jis buvo kokių dviejų metrų aukščio. Bet jai to užteko. Ji sustingusi ir persigandusi stovėjo vietoje. Gyvūnas buvo arkliažuvė. Galva, priekinės kojos ir krūtinė su kaklu buvo kaip arklio. O uodega buvo žuvies. Jai jis atrodė labai gražus. Iššokęs, jis atsistojo ant dviejų priekinių kojų ir su uodega judino vandenį. Jis, iš aukštai, įdėmiai į ją žiūrėjo. Varniukei jis atrodė toks didingas. Nors šio gyvūno pavadinimas buvo arkliažuvė, Vishali patiko jį vadinti vandens žirgu labiau. Staiga jis pakreipė galvą, ir priėjęs arčiau pradėjo ją uostinėti. Jai perėjo šiurpas per visą kūną. Jai tai ir patiko, bet ir buvo baisu.

[Ellie Barlow]

Patingėjusi atsakinėti į teorinius klausimus, pasakoti, ką ji nori auginti ar augina, mergiotė geriau pasiklausė kitų pasakojimų, stengdamasi tvardytis, jog pati neišlietų savo skrandžio turinio. Dėkui dievui, visa ši velniava tuoj pat buvo sutvarkyta ir rytinės košės nebegalėjai matyti nė ant pačio tamstos, kilimėlio ar net kokio vaikėzo, atsisėdusiu ne vietoje. Laimei, pačios grifės toks chaosas nepalietė. Va, ką reiškia, kai kresteli kiek atokiau nuo visų. Vieni privalumai. Jautriosios nosies taip pat nebedirgino, kas prisidėjo prie be galo įtemptų dvylikametės raumenų atpalaidavimo. Dabar jau gerai.
Išklausiusi (o gal praklausiusi) profesoriaus kalbą, antrakursė nupėdino dėžės link ir be didelių ceremonijų, išsitraukė iš medžio išraižytą obuolį - nešyklę bei tuoj išvydo visai kitas spalvas.

[Torė Finitsis]

Mergaitė šiandien buvo nuostabiai nusiteikusi. Ji kaip visada pramiegojo pusryčius. Nors tuo nesidžiaugdavo, bet dabar jautėsi lyg būtų gavus antrą šansą gyventi. Pusryčiams buvo patiektas pagedęs maistas, todėl daugelis sublogavo. Tuo prefektė įsitikino atsisėdusi ant vieno iš foteliukų magiškų gyvūnų priežiūros klasėje. Buvo tiesiog siaubas. Torė tik susigūžusi sėdėjo tolimiausiame krėsle ir tikėjosi būti neapvemta. Iš to pakraupimo net nespėjo pasireiškti teorijoje. Visa laimė, kad pasibaigus teorijai, profesorius sutvarkė tuos vėmaliukus, nes ir kvapelis buvo nekoks.
Torė atidžiai išklausė praktikos, o tada jau net nereikėjo jokio sugedusio maisto. Užteko išgirsti žodį ,,nešyklė". Varnė visa širdimi nekentė nešyklių, o šių metų pamokose jų reikėjo pernelyg dažnai. Vis dėlto, Torė tik tylomis nuėjo prie dėžės ir rankoje sugniaužė aplūžusią gervės statulėlę. Toks elgesys iškart aktyvavo nešyklės galias ir Torė pradėjo nenumaldomai suktis ore. Vienas, du, trys sūkuriai. Košmaras. Galiausiai, mergaitė tėškėsi į žemę. Dabar ir ji galėjo pasakyti, kad jai buvo bloga. Juk nešyklės ne be priežasties užsitarnavo Torės neapykantą. Prefektė šiaip ne taip pakilo nuo žemės ir apsižvalgė. Šioje vietoje buvo pakankamai šilta, o pro medžių šakas skverbėsi saulės spinduliai. Torės spėjimu, ši miško vieta turėjo būti netoli proskynos, nes buvo pernelyg šviesu, todėl mergaitė pradėjo kulniuoti tiesiai mišku. Ir kaip ir spėjo, visai netrukus, priėjo proskyną. Nors, ši nebuvo visai įprasta. Žemę dengė švelni pievelė, bet dangaus nesimatė, nes medžiai sudarė savotišką stogą. Tačiau buvo vienas keistas dalykas - čia nebuvo jokio gyvūno. Varnė negalėjo patikėti. Negi tikrai nėra? Ir staiga kai kas atsitiko. Galbūt Torei tik pasivaideno, bet antrakursė buvo įsitikinus, kad ją kažkas stebi.                                         

[Vintė Adamson]

  Klasėje įsivyravusią netvarką keliais lazdelės mostelėjimais galbūt išvalyti ir galima, tačiau ne gražią dieną sugadinti panorusį skrandį. Atverti langai bei švari aplinka visai nepagerino berniuko savijautos. Hubertas norėjo prasmegti skardžiai žemę; gėdos prisidarė visiems mokslo metams į priekį. Gerai bent tai, kad atvejis nebuvo vienetinis, kiti vaikai taip pat pasidalino nesuvirškintais sugedusios tyrės likučiais. Tačiau jis buvo tas, kuris viską pradėjo. Deja, net negalėjo profesoriaus atsiprašyti, mat nesustodamas pildė juodą kibirą. Taip pat norėjo paaiškinti ir tai, kad omenyje turėjo kraupą, gyvūno pavadinimą irgi puikiai žinojo, tiesiog suklydo tardamas, mat su fonetika jam klaikiai nesisekė, į pasaulį paleisti garsai nuolat įgaudavo deformacijas.
  Vienoje rankoje laikydamas kibirą, į kitą garbanius nedrąsiai pagriebė nešyklę. Po kelių sekundžių apsidai... Ne, tiesą sakant, po kelių sekundžių jis kaip reikalas privėmė vietoje, į kurią ką tik atkeliavo. Tik po to pakėlė galvą bei neskubiai apžiūrėjo aplinką - pievą, prikrautą šieno kupetų. Jei gerai spėjo, nepaliko Britanijos valdų.
  Staiga vaikinuko ausis pasiekė keistas garsas. Panašu, kažkas nuo jo bėgo. Atsigręžęs varniukas išvydo mažą padarėlį, skuodžiantį tolimesnės šieno kupetos link. Tikriausiai, tai ir buvo jo užduoties gyvūnas. Lengviau atsipūtė. Nors profesorius tikino jokių mirtį galinčių sukelti padarų į pagalbą nepasitelksiantis, Šefleris bijojo ko nors didelio ir nedraugiško. Ši būtybė, nors gerai įsižiūrėti nebuvo galimybės, nepriminė nei vieno iš šių bruožų atitikmenų. Tik ar nebus ją, žaibo greičiu lekiančią nuo žmogaus, dar sunkiau prisijaukinti?

[Vintė Adamson]

  Kol visi vėmė, Vintė spietėsi klasės gale. Suprato, kad bendraklasiai taip elgėsi ne savo noru, tačiau buvo šlykštu ir gana. Kai patalpa pagaliau buvo išvalyta, o kilęs šurmulys kiek aprimo, varniukė lėtai grįžo prie profesoriaus ir kitų vaikų grupės. Plumptelėjo ant vieno iš sėdmaišių bei pasiruošė įdėmiai įsiklausyti į praktinės užduoties aiškinimą. Pražioplinėjo teoriją; nenorėjo ir antrosios pamokos dalies praleisti.
  Mergaitė visai neapsidžiaugė, kai sužinojo, jog reikės kontaktuoti su realiu gyvūnu. Vieninteliai, kurių nebijojo, buvo jos sfinksas Ziuzana bei boružėlės. Neilgas sąrašas. Nerimavo, kad nepajėgs įvykdyti užduoties. Jeigu padarėlis nebus mielai atrodantis, sėkmingo darbo nebuvo galima net tikėtis.
  Visgi nors kartą Hogvartso sielos putliaskruostei parodė malonę, ir ji atsidūrė mielumu, tiesia, lygiai tokiu pat pavojingumu, tačiau koncentruokimės į gerus dalykus, šviečiančių skraidančių jūrų arkliukų apsuptyje. Buvo apie juos skaičiusi kelis mokslinės literatūros kūrinius, žinojo, kad gyvena Škotijoje, tad nemanė nukeliavusi itin toli. Vienuolikmetės kairėje tyvuliavo didžiulis ežeras, atrodantis gaivinančiai, bet ir baugiai. Panašu, visi geri šios vietovės dalykai turėjo ir tamsiąją pusę.
  Mažiems sparnuotiems padarėliams dūzgiant pirmyn atgal, Adamson, jų vengdama kaip velnias kryžius, pasvarstė, nuo ko būtų verta pradėti. Tikriausiai, reikėtų išsirinkti tą vienintelį, su kuriuo sieks susidraugauti. Tačiau jie visi tokie greiti! Žinojo, kad prisijaukinti reikėjo ne tik jai gyvūną, bet ir gyvūnui ją - nepataisomą bailiukę. Būtent tuomet pastebėjo atokiau nuo likusiųjų beskrajojantį, lėtais judesiais mažus sparnelius krutinantį rūšies atstovą. Geresnio varianto, akivaizdu, rasti negalėjo.
  Drebindama kinkas, pirmakursė pajudėjo būtybės link.

[Vintė Adamson]

  Atsargiai tipendamas šieno kupetos, kurioje pranyko reikiama būtybė, link, Hubertas spėjo dukart apsivemti, sykį savo vėmaluose paslysti ir net burtų lazdelės pagalba nusiprausti, vėliau nusausinant drabužius. Nelabai produktyvi užduoties vykdymo pradžia.
  Pasiekęs prailgusios keliasdešimties metrų kelionės tikslą, garbanius nenutuokė, ką turėtų daryti. Padarėlio lyg ir nesimatė, tad negi jam reikės pradėti šokti gundymo šokius bei laukti būtybės pasirodymo? Žinoma, drovuolis niekuomet nebūtų šio, nutuokė, neveiksmingo metodo išbandęs, tačiau vien tokia mintis skruostus privertė raudonuoti.
  Nuo nežinomybės išgelbėjo pats gyvūnas; nors ir baikštus, tikriausiai, pasižymėjo smalsumu. Kupetos paviršiuje pasirodė mažas snukutis, išsiskiriantis plačia nosimi. Jei varniuko neapgavo magiškų gyvūnų priežiūros pamokų metu įgautos žinios, tai buvo porlokas ((en. porlock)).
  Iš nuostabos keturiolikmetis žengtelėjo žingsnį atgal, tačiau, greitai supratęs, jog reikia išnaudoti pasitaikiusią progą, vėl sumažino jį ir gyvastį skiriantį atstumą. Svarstė ko imtis, kai, kokia staigmena, pasirodė seni draugai vėmalai. Vaikinukas sukniubo ant sausos žolės. Liga jį kaip reikiant išsekino, rodos, pats iki šiol to nebuvo supratęs. Jau ruošėsi taip ir gulėti ant saulės įkaitintos žemės, kol varpo dūžis grąžins į klasę, o Hubertas galės keliauti pas medicinos darbuotojus, kai ant savo sprando pajuto kažkieno letenėlę. Rudos akys greitai surado šalia išdygusį tą patį padarėlį. Pastarasis, tikriausiai, netruko suprasti, kad moksleivis net norėdamas negalėtų jam padaryti nieko blogo. Ilgaplaukis nusišypsojo. Nebuvo tikras, ar tai galima vadinti prisijaukinimu. Tai jam grįžus į klasę spręs profesorius.

[Vintė Adamson]

  Kai Vintę ir atsiskyrėlį skraidantį jūrų arkliuką teskyrė metras, mergaitė sustojo. Itin bijojo į ją įsmigusios poros šviesiai žydrų akių. Jau kone ruošėsi bėgti, kai suprato neturinti saugios vietos. Tebuvo ji, ežeras ir jūrų arkliukai. Vieni giliai vandenyje, kiti - ore, panosėje. Reikėjo įveikti per stipriai besidaužančią širdutę bei prisijaukinti tą būtybę.
  - Labas, - negarsiai sušnabždėjo. - Aš Vintė. Adamson. Nesu tikra, ar gali mane suprasti, tačiau, jei ne, pasistengsiu kalbėti kuo malonesniu tonu. Gal, ee, žinai, - patraukė pečiais, - pavyks tave suvilioti. Labai tavęs bijau. Dabar vaidinu narsią, tačiau tu gąsdini, - gyvūnas priskrido arčiau. Vienuolikmetė vos susilaikė neatsitraukusi. - Nežinau, ar gerai darau, su tavimi šnekėdama. Jei ne, tai kelio atgal nėra, - nervingai sukrizeno. - Skaičiau apie jus, tačiau nepamenu, kaip esate prijaukinami, - maži sparneliai dabar plasnojo dar arčiau. - Ir kada žinoti, kad užduotis pavyko. Žodžiu, nežinau nieko. Beje, man vis dar baisu, - priminė arkliukui. - Ar tu žinai, ką šneku? - bailiai pažvelgusi į mažą kūnelį tarė. Garsinio atsakymo nesulaukė, tačiau būtybė pakinkavo galvele. - O. Nebuvau tikra. Lyg ir, jei neklystu, tai priklauso nuo jūsų rūšies?.. - leido suprasti, laukianti patvirtinimo arba paneigimo. Gavo pirmąjį. - Žinai, gal man reikėtų nedaugžodžiauti. Manau, kad esi ganėtinai protingas. Esi? - "taip". - Tai va. Aš tau tikrai nieko blogo nepadarysiu. Tikrai. Nes labai tavęs bijau. Todėl gal galėtum tiesiog, na, e, nežinau... Ko tau reikia prijaukinimui? - atsakymo trumpaplaukė nesulaukė. Arkliukai nešneka žmonių kalba. - Mano klaida, atleisk. Bet gal tu galėtum... Nežinau... Nutūpti ant mano peties? Aš nuo tavęs pagaliau atstočiau, ir tai man būtų didžiulė paslauga. Pažadu pasistengti nuo tavęs nepabėgti.
  Pastarųjų žodžių laikytis buvo sunku, tačiau padarėliui, nežinia, kokių paskatų vedamam, pildant jos prašymą, vienuolikmetė kantriai sukando dantis. Šitoks prisijaukinimo įrodymas truko vos kelias sekundes. Tuomet nuskambėjo varpo dūžis.