[Edgar Jeffter]

Mokiniams apsikeitus planais, Edgar'as ėmė analizuoti jį. Nors analizuoti nebuvo ką. Abu žemėlapiai iš esmės buvo identiški, juk jų kūrėja buvo ta pati. Svarbiausios nuorodos buvo - paslėpti faktai. Išsiaiškinęs, kuriuo taku turėtų eiti jis nieko nelaukdamas patraukė.
- Gerai, einu. Susitiksim čia pat,- tarstelėjęs nuklumpino taku apsuptu medžių. Tai iš ties gražus parkas ir oras buvo idealus pasivaikščiojimui. Nebuvo nei per karšta, nei per šalta. Žodžiu, buvo pats tas. Edgar'as eidamas vis dairėsi, tai į vieną, tai į kitą medį. Norėdamas pamatyti savąjį. Bet pagal planą jis turėjo būti dar kiek toliau. Šis kelias turėjo vesti ir prie to pačio namelio, kur šalia jo turėjo būti dar vienas faktas. Bet pirma buvo nusitaikęs į vietą esančią parke. Dar paėjęs, apie šimtą metrų stabtelėjo. Pasisuko dešiniau ir ėmė eiti žolynų, tarp medžių. Kažkur čia turėjo slėptis vienas iš ieškomų daiktų. Tačiau, kur tiksliai, dabar teko aiškintis pačiam, nes toje vietoje buvo daugybė medžių. Akimis nusibraižė ribas, kuriose turėtų būti jo paieškos objektas. Tik šiose ribose buvo kelios dešimtys medžių. Juos visus šešiolikmetis ėmė atidžiai apžiūrinėti, apeidamas aplink juos, apžvelgdamas kamieną nuo apačios iki viršaus. Ir taip apžiūrinėjo vieną po kito medį iš eilės. Kažką aptikti pavyko ties kelioliktu medžiu. Jis turėjo nemenką drevę savo kamiene, tik pastaroji buvo kokio pustrečio metro aukštyje. Vaikinas kadaise yra kabarojęsis į medį, tačiau šio kamienas buvo kiek stambesnis. Nepaisant to, jis vis tiek bandė ropštis. Po truputėlį, karts nuo karto slysteldamas žemyn, kabinosi už stambesnių ir tvirtesnių medžio rievių. Galiausiai rankomis užsikabino už skylės, esančios medyje, kampo ir pritrukęs kiek įmanomą aukščiau, dėjo alkūnes jos vidun. Norėjo kažkaip atsisėsti, bet nelabai patogu tai padaryti buvo. Apgraibomis įkišęs rankomis ėmė ieškoti pergamento ritinėlio. Neaišku ar jis buvo ten. Kol kas viskas ką pavyko apčiuopti buvo tik samanos įaugusios drevėje. Darėsi vis sunkiau išsilaikyti, todėl dar pesimetė ant kitos rankos ir pabandė pasikapstyti kitoje pusėje. Kažką užčiuopė. Tas kažkas buvo dalinai šlapias. Taip buvo tikriausiai nuo susikaupusios drėgmės medyje. Ištraukęs nežinomą daiktą, grifas žvilgtelėjo į jį. Tai buvo, tai ko jis ieškojo. Iš lėto ir atsargiai nusikabarojęs ant žemės, perbraukė pirštinuota ranka sau per kaktą, nusivalydamas prakaitą ir dar pažvelgė į ritinėlį. Pusė jo buvo sušlapęs. Tad, kad jo netyčiomis nesuplėšytų, jo dar kol kas neatrišo. Grįžęs ant to paties takelio, iš kurio ir išsuko, šeštakursis patraukė juo toliau, namelio link.

[Rosemarie Mortimer]

Prisiartinusi prie medžių, Rosemarie atidžiai juos apžiūrėjo. Deja, visi jie buvo daugiau ar mažiau panašūs, nei vienas niekuo neišsiskyrė, o ir aplinkui ne itin ką atrado, tad septintakursė vėl ėmė apžiūrinėti planą. Tik patyrinėjusi dar keletą minučių, išnaršiusi kiekvieną simbolį, pastebėjo tam tikrą žymę, kuri tikriausiai rodė, kur paslėptas ritinėlis. Žinoma. Tikriausiai buvo kvaila manyti, jog žemėlapis liks nepakitęs – juk išnaršyti visą kvadratinį kilometrą per penkiolika ar dvidešimt  minučių tiesiog neįmanoma fiziškai.
Taigi galiausiai aptikusi nuorodą, varnanagė nužingsniavo jos link. Ilgai žvalgytis neteko, mat šulinys čionai tebuvo vienas, todėl perėjusi aikštę skersai, Rose lėtai apėjo aplink jį. Šalimais nieko nepamatė, tad ėmė stuksenti bato nosimi į sumūrytus į sienelę akmenis. Jie buvo stebėtinai tvirti, tačiau štai vienas lyg ir klibėjo. Pasilenkusi mergina truputį jį pakrapštė, tačiau pasiduoti akmuo neketino, todėl galiausiai  vėl atsitiesė. Šiaip ar taip, už akmens tojo fakto būti tikriausiai negalėjo – tiesiog nėra vietos.
Priėjusi tokias išvadas, varniukė pasistiebė ant pirštų ir žvilgtelėjo virš šulinio stogelio. Nieko įdomaus, apart kelių trūkstamų čerpelių, nepamačiusi kiek nusivylė bei atsirėmė į šulinio kraštą. Šiek tiek palūkuriavo, svarstydama, kur galėjo būti prašapęs jai reikiamo pergamento ritinėlis, ir galiausiai su trenksmu atvožė šulinio dangtį. Apačioje te pamatė akliną tamsą, o ausys pagavo tyko vandens teškenimą. Nesimatė ir to, ar viduje nėra kokio įdubimo, kuriame galėjo glūdėti susukta skiautė, tad Rosemarie, nusitvėrusi už šulinio kraštų, atsargiai persisvėrė. Akims apsipratus su tamsa, septintakursė lyg ir pamatė kažką boluojant dar truputį žemiau. Jei ištiesčiau ranką...
Mergina viena ranka atleido šulinio kraštą ir ištiesė ją į priekį. Trūko labai nedaug, tiek nedaug, jog rodėsi, kad užtektų vos poros milimetrų. Varnė kiek galėdama labiau išsitempė, o pirštai jau užčiuopė tą kažką, slypintį tamsoje. Tačiau ji persisvėrė šiek tiek per daug ir pajuto kažin kokį truktelėjimą skrandyje. Dusliai riktelėjusi loštelėjo atgal bei paskubomis atmetė ranka. Vėl ja užsikabinusi už kraštu, atsistūmė ir atatupsta nuvirto ant minkštos žemės. Gerai bent tiek, kad visgi spėjo sugriebti tąjį daiktą.
Žvilgtelėjus žemyn į delną, merginai vos akys ant kaktos neišvirto. Rankoje ji laikė kerpėmis ir kažkuo gličiu aptekusį nedidelį pagaliuką. Ji vos į šulinį neįsivertė dėl velnio nešto ir pamesto pagaliuko. Ir dar dar išsimurzino visą ranką.
Sviedusi šalin tąjį medgalį, Rose pakilo nuo žemės ir kiek drebėdama vėl priėjo prie šulinio. Rankomis suėmė rankeną bei ėmė lėtai kelti iš jo kibirą. Šiam priartėjus prie viršaus, suėmė už jo, pastatė ant tam skirtos briaunos ir... Ir dar kartą išplėtė akis, mat puspilniame vandens kibire plaukiojo pergamento ritinėlis, perrištas kaspino. Tiesa, visas šlapias, bet neabejotinai tas, kurio ji ir ieškojo. Nieko nelaukusi sumerkė rankas į vandenį, tuo pačiu nuplaudama glitėsius, bei atsargiai išėmė skiautę. Burtų pagalbą ją išdžiovinusi, įsidėjo į kišenę ir atsiduso. Vos neįsivertė į šulinį, nors tereikėjo iškelti tą prakeiktą kibirą.

[Edgar Jeffter]

Edgar'as neskubėjo. Jis turėjo dar pakankamai laiko, todėl palengva judėjo namelio link, šalia kurio turėjo būti antras ritinėlis. Namelis nebuvo toli, todėl netrukus mokinys jį pasiekė. Namukas nebuvo itin išvaizdus. Matėsi, kad jis gerokai apleistas. Taip spręsti galėjai iš pilkai juoda spalva pasidengusių medinių sienų, kurios atrodė labai trapiai. Pergamento ritinys turėjo būti netoli jo, tačiau vaikinas iš pradžių nusprendė atidžiau patyrinėti pastatą. Palipęs pora laiptų, vedančių ant nedidukės  namelio terasos, priėjo prie durų. Šios irgi atrodė itin senos. Rodėsi, kad vos prisilietęs prie jų, priversi jas subyrėti. Vis gi pirmasis įspūdis buvo klaidingas. Trumpaplaukiui atsidūrus prie durų jis paėmė už rankenos ir pabandė jas atidaryti. Rodos, jos buvo užrakintos. Stipriau jas patraukinėjus neatrodė, kad net bandydamas jas išspirti sugebėtum tai padaryti. Nors kas žino, juk grifas jų išspirti nebandė. Dar priėjo prie netoliese buvusio lango. Bandė žvelgti į vidų rankomis prisidengdamas akis nuo šviesos, kad geriau matytus kas viduje. Viduje nieko nematė. Nič nieko, apart aklinos tamsos. Gal tai buvo užkerėtas namelis, gal saugantis dar kokias paslaptis, bet Edgar'as jį su jomis ir paliko. Nusileidęs nuo terasos, pasuko dešiniau ir užėjo už namo kampo. Pagal planą ten turėjo būti ritinėlis. Nieko matyti šioje zonoje nebuvo. Tik žolė. Žolė ir vienas kelmas, kišantis iš po jos. Tikriausiai čia. Kitų idėjų ir neturėjo. Na, nebent, jog ritinėlis mėtysis pievoje, bet tai būtų kiek keistoka. Kelmas irgi buvo gerokai aptrūnijęs, kaip ir pats namelis. Po kelmu matėsi nedidukė anga, iškelta šaknų. Kištelėjęs ranką, žaliaakis greitai apčiuopė kažką. Taip, šį sykį nereikėjo itin vargti. Antrasis ritinėlis su faktais buvo jau jo rankose. Nuvalęs nuo jo ir nusipurtęs nuo pirštinės keletą aplipusių skruzdžių patraukė atgalios į aikštę. Per ilgai irgi nenorėjo užsibūti. Gal jo draugė jau baigė atlikti užduotį ir dabar laukia jo, todėl nenorėjo jos versti laukti.
Už keliolikos minučių jis jau buvo toje vietoje, kurioje atsidūrė tik atkeliavęs. Apsidairė aplink. Varnės dar nebuvo matyti. Nudžiugo, kad neprivertė jos laukti. Pats priėjo prie paminklo ir atsisėdo, atsiremdamas į burtininko statulos koją. Tuomet pasiėmė abu šiandienos radinius ir atrišęs juos ėmė skaityti faktus, kad nešvaistytų veltui laiko.

[Rosemarie Mortimer]

Galiausiai apraminusi mintis, Rosemarie dar kartą išskleidė planą ir šiek tiek jį patyrinėjo. Nustebo pamačiusi, kad antrasis faktas turi būti kažkur namelyje, mat ir pati netoli ten paslėpė vieną iš savųjų. Na, bet tai greičiausiai neturėjo reikšmės, tad ji tik gūžtelėjo ir nužingsniavo tos vietos link. Eiti ilgai neteko, mat prieš tai buvo veik pačiame viduryje, o paieškų erdvė tęsiasi tik po pusę kilometro į visas puses, tad praėjus geroms šešioms minutėms, jau stovėjo vietoje. Apsidairė žiūrėdama, kad galbūt čionai bus grifas, bet, regis, jie prasilenkė. Arba jis čia dar nebuvęs.
Šiaip ar taip, per daug nestoviniuodama, septintakursė prisiartino prie namelio durų ir truktelėjo. Šioms neatsidarius, truktelėjo stipriau, tačiau nieko nepašusi atsitraukė bei nužingsniavo prie artimiausio langelio. Prisikišusi ir prispaudusi rankas prie pat stiklo bandė įžvelgti, kas gi galėtų glūdėti šios aptriušusios trobelės viduje, bet pamatė tik tamsą. Hm, gal vertėtų išdaužti.
Nuvijusi panašias mintis, Rosemarie atsitraukė kiek atokiau ir patrypčiojo vietoje. Niekaip neapsisprendė, ar jai bandyti eiti vidun, ar geriau apžiūrėti viską aplink namuką. Na, jei viduj nieko nerastų, tai tikriausiai tik bereikalingai sugaištų laiką ir jėgas.
Nusprendusi pradėti nuosekliai, nuo išorės, varnanagė apėjo aplink pašiūrę. Retkarčiais sustodavo vis paklibinti kokios ne tokios tvirtos lentos, tačiau nei už vienos nieko nerado. Galiausiai taip nieko ir neaptikusi, Rose sunėrė rankas, pakėlė galvą viršun ir jau norėjo atsidusti, tačiau, deja, vos nešūktelėjo iš laimės, mat iš po stogelio atbrailos pamatė išsikišusi antrąjį ritinėlį. Jo kaspinas karts nuo karto silpnai plestelėdavo, judinamas vėjo gūselių, ir tarsi kvietė ją jį pasiimti.
- Accio, - bedusi lazdelę skiautės link, ištarė
Pagaliau ji galėjo bent kiek padžiūgauti, nes ritinėlis po truputį ėmė ristis artyn. Vos jam nusileidus į Rosemarie delną, šioji apsisuko bei patraukė atgal į aikštę. Niekaip nenustojo galvoti, kaip pasisekė, jog su šiuo ritinėliu buvo palyginti lengva, ir, kad visgi nebandė lįsti namelio vidun. Eidama atgal, mergina paskubomis išvyniojusi pergamento skiautes, perskaitė ir silpnai šyptelėjo. Faktai jai buvo dar nežinomi, tad ir patiko.
Vėl pasiekusi aikštę, vaikiną pamatė jau lūkuriuojantį jos. Šis sėdėjo atsirėmęs į burtininko koją ir rodėsi romus it avinėlis.
- Ar ilgai manęs lauki? - priartėjusi pasiteiravo. – Beje, kaip sekėsi?
Rose apsidairė ieškodama, kur jie buvo palikę nešyklę. Ją pamačiusi, greitai nubėgo ton vieton, pakėlė nedidelį mažmožį ir grįžo pas Edgarą. Ištiesusi ranką į priekį, kad ir jis galėtų prisiliesti prie juos atgabenusio daikto, atsiduso. Tiesą sakant, jau nė nesuskaičiavo kelintą kartą per praėjusią valandą. Šiaip ar taip, nors pamoka buvo įdomi, tačiau ji jautė šiokį tokį nuovargį.
Vos grifui prisilietus, septintakursė vėl pajuto tą truktelėjimą skrandyje ir jie netrukus nusileido į savo vietas magijos istorijos kabinete. Pamoka dar nebuvo pasibaigusi, bet greičiausiai ne tiek daug jos ir buvo likę.

[Bethany Landworth]

   Betė baigė rašyti informaciją užrašinėje, o po to ėmė vartyti stambią ir seną (bet gal vis gi įdomią?) knygą, nežinodama, ką gi daugiau ir beveikti. Po kelių puslapių perskaitymo pasigirdo plojimas ir profesorė prabilo. Bet ji taip greit šnekėjo, kad mergina vos vos suprato ir spėjo įsiminti. Jai dingtelėjo, kad gal būt reiktų užsirašyti bent dalį informacijos, kad paskui nereikėtų lėkti pas mokytoją klausti, bet ji persigalvojo, nes pamatė, kad Melisa jau rašo. Jei reikės, paprašysiu jos, kad pasidalintų užrašais. Na, tikiuosi, kad pasidalins... Profesorei baigus savo tiradą, Bethany tik atsiduso ir galvoje peržvelgė visą informaciją, kurią įsiminė. Iš tiesų, grifė net nustebo, kiek daug atsiminė, bet vis dėl to jautė, kad kažko trūksta, nes buvo keletas nelogiškumų.
   - Hm... Melisa, galiu trumpam žvilgtelti į tavo popierėlį? Nespėjau visko įsiminti, - šyptelėjo ir atsargiai paėmė skiautelę, o tada greitai viską permetė akimis. - Ačiū. Dabar jau tikrai žinau visą informaciją.
   Ketvirtakursė peržvelgė profesorės atneštą turinį ir pasiėmė lapą bei pieštukus. Viduryje lapo juodai nupiešė paminklą, aplink jų rudus namus (dėl savo namo pasistengė, nenupiešė kažkokios rudos šūdo krūvos), didesnius žalius augalus, pilkus takelius ir takus, kitus objektus. Kadangi rudaplaukė nebuvo labai gera piešėja, žemėlapis panašėjo į spalvų marmalynę, o ne į normalų žemėlapį, pagal kurį susiorientuotų bet kas. Deja, šį ,,žemėlapį'' galėjo suprasti tik Betė. Bet... to juk užtenka, ar ne? Jei profesorė taip pat nesupras, keturiolikmetė galės jai išaiškint. Mėlynakė šiaip ne taip pabaigė žemėlapį ir ėmė galvoti apie kitą užduotį.

[Melisa Keyes]

Peržvelgusi dar kartą profesorės susakytas užduotis Melisa atsiduso. Ji pavargus, galvoja tik apie miegą ir vandenį.
-Naudokis kiek tik reikės, jeigu tik įskaitysi,-šyptelėjo mergina, kai Bethany paėmė popieriaus skiautelę su užduotimis.
Žvilgtelėjo į bendraklasės žemėlapį ir iš nuostabos išplėtė akis.
-Oho, tavo žemėlapis gan keistas, bet tuo pačiu ir nuostabus,-Melisos balse galima buvo išgirsti nusistebėjimą.
Greitai nusukusi akis nuo žemėlapio į storą knygą apie paminklą, pradėjo ją vartyti ir ieškoti faktų apie paminklą. Pastebėjo keletą jau jai senai žinotų faktų, todėl tęsė ieškojimą toliau. Jos akis užkabino vienas mielas faktas, todėl pagriebusi pergamentą iškart jį užrašė:

Žiemą sniegas atrodo kaip megztos kepurėlės ant statulos galvų.

Pavarčiusi knygą ir paskaitinėjusi dar keletą pastraipėlių Melisa rado nemažai faktų, todėl pasirinko jos atžvilgiu įdomų ir lengvą faktą.

Poterių paminklas žiobarams atrodo kaip obeliskas su išraižytais per pasaulinį karą (nežinomą I ar II) mirusių aukų vardais.

Suvyniojusi abi pergamento skiautes aprišo jas kaspinu, kurį buvo davusi profesorė.
-Pasiruošusi tolimesnei užduočiai?-vos pramerkdama akis paklausė Melisa savo suolo draugės.

[Bethany Landworth]

   Merginos mintis pertraukė draugės balsas. Bethany į ją atsisuko ir susiraukė.
   - Keistas? Tikrai taip. Nuostabus? Tikrai ne. Bet štai tavo žemėlapis - tikrai geras ir, svarbiausia, suprantamas, o ne toks kaip mano...
   Grifė nežymiai šyptelėjo ir atsivertė ant stalo gulinčią maždaug keturių šimtų puslapių knygą, kurią atnešė profesorė. Kiek pakaičiusi suprato, kad čia apie Poterių paminklą surašyta daugiau informacijos, nei toje dvigubai storesnėje knygoje, kurią atsinešė pati. Na, bet joje yra daug daugiau įvairių istorinių vietų bei paminklų, tad rašytojams, ko gero, nelabai norėjosi plėstis su kiekvienu objektu... Keturiolikmetė dar kiek pavartė knygą ir užsirašė pirmąjį faktą, kuris jai pasirodė gan įdomus.

Visi keliai bei takeliai Godriko Dauboje veda prie Poterių šeimos paminklo. Tai reiškia, kad nevalia pamiršti šio objekto ir meilės Poterių šeimoje, nes ji yra pavyzdys visiems kitiems.

Tada mokinė ėmė ieškoti ir antro fakto. Visi šeši likę faktai buvo nuobodoki, tad Betė pasitelkė skaičiuotę ir užrašė išskaičiuotą sakinį.

Pirmiausia Poterių šeimos paminklas buvo pastatytas šalia jų buvusių namų, tačiau paskui jį perkelė į Godriko Daubos vidurį (Godriko Daubos parkas), kad jį dažniau aplankytų ir kad visi žinotų, kur jį rasti.

Galiausiai ketvirtakursė surišo popieriukus mėlynu kaspinu, nustūmė į kraštą ir padėjo galvą ant suolo bei užmerkė akis. Nuo labai greito skaitymo kiek paskaudo galvą ir akis, tad ji sumanė pailsėti. Tačiau nenorėdama gaišti labai brangaus laiko ji atsisėdo kaip normalus žmogus ir pažvelgė į savo draugę.
   - Manau taip. O tu, kaip matau, mieliau lovoj drybsotum, - nusišypsojo Melisai.

[Edgar Jeffter]

Perskaityti Edgar'o faktai, buvo jam nežinomi. Nieko keisto. Iš vis ką sužinojo apie šį paminklą ir šią vietovę, tai padarė per šiandieną. Ir tai, tai tikriausiai tebuvo kruopelytė iš viso to, ką galėjo sužinoti. Vien tai galima buvo spręsti iš knygos, duotos mokytojos.
Ne užilgo jis išgirdo pažįstamą balsą. Pakėlęs akis pamatė ateinančią draugę.
- Neilgai,- šypteldamas atsakė ir pasistūmėjęs rankomis nuo grindinio, pakilo ant kojų.
- O sekėsi neblogai, tik turėjau vargo su vienu medžiu, į kurį užrioglinai ritinėlį,- apsimestinai piktai sumurmėjęs žengė arčiau Rose, kuri ėjo paimti nešyklės. Kai ji turėjo savo rankose daiktą, gražinsiantį į realybę, vaikinas prisilietė prie jo. Akimirka ir jie vėl sėdėjo klasėje tarp kitų mokinių, kurie jau buvo grįžę, o gal dar net neiškeliavę. Na, tai iš tiesų nelabai rūpėjo grifui, jis tik džiaugėsi, kad pagaliau baigė užduotį.
- Dėkui labai tau už pagalbą,- išlankstydamas nuoširdų šypsnį padėkojo vyresnei mergaitei. Tuomet susirinko visus buvusius reikalingus daiktus nuo suolo, pasiėmė rastus faktus ir pakilęs iš vietos dar atsigręžė į varnę.
- Tai susimatysim greitu metu,- taip pareiškė, turėdamas omenyje, jog mokiniams reiks susitikti dėl tų užsilaikiusių skolų su saldumynais. Po to palengva nužingsniavo prie von Peach suolo. Ant jo sukrovė visus mokytojos duotus reikmenis ant stalo bei padėjo išvyniotus pergamento ritinius su kolegės užrašytais faktais.
- Tai aš jau eisiu?- paklausė nužvelgdamas profesorę, bet nelaukdamas atsakymo judėjo durų link, pro kurias netrukus išėjęs paliko klasę.

[Melisa Keyes]

Susieškojusi savo suknelės plačiose kišenėse burtų lazdelę, padėjo ją ant stalo ir žvilgtelėjo į žemėlapį.
-Ša, jis nuostabus, su manim nepasiginčysi,-nusijuokė Melisa.-Ir taip, aš mielai dabar eičiau susitikti su savo drauge lova,-nusižiovavo mergina.
Žvelgdama į savąjį žemėlapį pagriebė nuo stalo savo burtų lazdelę ir jos galiukų dūrė į siaurą takelį prie Poterių šeimos namo.
-Hidiet,-negarsiai ištarė ir apibūdinusi ritinėlį mąstė kur paslėpti kitą faktą.
Apžvelgusi žemėlapį sustojo ties paminklu ir žibintu esančiu šalia.
-Hidiet,-taip pat negarsiai ištarė mergina durdama į žibintą ir trumpai apibūdino fakto ritinėlį.-Nueisiu paimti nešyklę,-Melisa pakilo iš savo suolo ir nustriksėjusi iki profesorės paėmė nešyklę.
Grįžusi prie suolo ir palaukusi kol draugė baigs darbą su žemėlapiu, kartu su ja prilietė nešyklę ir užsimerkė, o atsimerkusi prieš ją puikavosi Poterių šeimos paminklas.
-Oho, jaučiuosi keistai, lyg skraidyčiau,-nusijuokė mergina.-Senai čia buvau, o tu kažkur čia gyveni?
Apžvelgusi aplinką, apėjusi paminklą ir merginai nepastebėjusi pažvelgusi į žibintą, prabilo:
-Turime apsikeisti žemėlapiais, ar ne? Imk, tikiuosi kažką suprasi, o man duokš savo šedevrą,-nusijuokė mergina.