[Jasmin Berlin]

Mokytojai beaiškinant užduotį prie pirmakursės priėjo Elna. Jasmin jai nusišypsojo, ir nelaukusi atsakymo, atsisėdo šalia. Mokytojo atnešė indą su ypatinguoju vandeniu ir pakabuką. Vanduo neatrodė, kad skirtųsi nuo paprasto vandens: permatomas, lyg ir ta pati konsistencija, kvapo irgi nebuvo. Mergaitė pasiėmė pakabuką ir jį užsisegė. Tada labai atsargiai atsisuko indelį ir truputį drebančiomis rankomis iš indelio pasisėmė vandens. Uždariusi indelį mergaitė kiek palaikė jį rankose. Išgirdusi Elnos balsą Berlin pakėlė į ją akis.
-Tai dabar man reik su galvot klastą ir ją mintyse pasakyt ar kaip?  Nelabai supratau.
Nelaukdama draugės atsakymo mergaitė norėjo pabandyt padaryt klastą, tačiau pirma reikėjo ją sugalvoti. Hmmm, ką čia padarius?.. Gal ji norėtu gauti iš akmenuko? Prisiminusi įvykį su mokytoja ir kaip jinai gavo iš akmenuko Jasmin pradėjo krizenti, nors to neturėjo daryti, buvo kiek nemandagu. Hmmm, gal kažką padarius su ugnimi? Mergaitė kiek blogai jautėsi darydama kažką blogo savo naujam pažįstamam žmogui, galbūt jau ir draugei. Mergaitė tiesiai atsisėdo prieš El, giliai įkvėpė oro ir pažvelgusi į draugės nemažas akis, mintyse tarė: Vaikščiojimas per degančias žarijas. Sulaikiusi kvapą, pirmakursė laukė, kol kažkas atsitiks.

[Rafaela Ginoble]

 - Geriau neklausk, - pasišlykštėjusi pati savimi Dalli nusipurtė. Betės buteliuke esančio vandens spalva dabar buvo tamsiai žalia, tokia, kokia atsiranda panaudojus paskutinįjį raudonplaukės mintyse atsiradusį burtą.
 Pagavusi grifės žvilgsnį linktelėjo. Ilgai laukti neteko - buteliuko turinio spalva labai greitai tapo sodriai žalia. Žaliaakė tyliai šyptelėjo sau po nosim, supratusi, kaip ją dabar kankina vaiduotėje. Tačiau žaluma ilgai neužsibuvo, greitai ją pakeitė purvina ruda. Spalvos keitėsi kas kelios akimirkos - ruda, pilka, raudona, melsva, vėl pilka. Galiausiai vanduo tapo skaisčiai žalias, identiškos spalvos buvo Dallifrėjos akys.
 Smalsiai pažiūrėjusi į suolo draugę ir pakreipusi šonan galvą, varnanagė pasiteiravo:
 - Kokia buvo tavo paskutinė... hm, mintis? - pakėlė antakius, - Tiesiog vandens spalva kraupiai panaši į.. - nebaigė minties, užtat pakėlė ant kaklo kabantį buteliuką prie savo akių.

[Džeimsas Greywindas]

Grifas ramiai stebėjo porininkės veidą. Ji žino. Ji skaitė mano mintis...- liūdnai pagalvojo trokšdamas kuo greičiau dingti iš klasės, bet bala kas žino kada pamoka pasibaigs. Vaistų sandelys...turbūt ten bus tvarsčių,- pridūrė mintyse nepastebimai išsitraukdamas lazdelę ir šia bakstelėdamas į paslėptą plaštaką, sumurmėdamas burtažodį, stabdantį kraujavimą. Randelis liks su žodžiais, o juos reikia paslėpti.
- Gali pradėti, - tyliai sumurmėjo vos kai Tris išlemeno pasiūlymą. Juodaplaukis liūdnomis akimis žvelgė penktakursei į veidą, tačiau rodos ši vengė jo žvilgsnio. Aš pabaisa, Tris. Ir dabar tu tai žinai,- pamintijo atsiversdamas vadovėlį. Praskleidęs kelis lapus įsipoksojo į juose surašytą informaciją apie magiškojo vandens spalvų reikšmes. Paskutinįsyk dirstelėjęs galbūt dabar buvusios draugės pusėn, grįžo prie vadovėlio informacijos. Inkstintyviai dešine ranka nestipriai suspaudęs kumštyje buteliuką, atsiduso ir žvilgtelėjo jo pusėn. Bespalvis tyras vanduo tapo tamsiai raudonu, beveik juodu su pilkos splavomis priemaišomis. Džeimsas palingavo galva tyliai taręs:
- Nukryžiavimo kerai... Mes vieną kitą tuoj mintimis nužudysime,- dešinė jo ranka gulėjo ant vadovėlio parodydama tamsiai raudonos spalvos reikšmę, tuo tarpu kairioji ramiausiai gulėjo, varstoma dilgčiojimų.
- Na ką dabar aš pradėsiu.
Tačiau šįsyk neužsimerkė. Savo mėlynomis akimis stebėjo juodąsias priklausančias bendrakoledžei. Prieš akis iškilo vaizdas kaip velnio raizgai apsivynioja Tris kūną, neleisdami nė nepakrutėti ir ją dusina. Jokio kraujo, jokio peilio. Įkvėpęs oro, grifas bejausmiu veidu žiūrėjo į savo vaizduotės vaisių; savyje nejautė nieko, nei pasimėgavimo nei liūdesio. Jei dabar priešais jį sėdinti mergina peržvelgtų jo mintis, šios skambėtų taip: " Tik tak tik tak dink iš mano minčių Tris tik tak tik tak Dink...".
Netrukus nutraukęs tokias mintis ir vaizdinius keturiolikmetis nusuko akis nuo grifės ir mintyse tarė: Sakė, kad šia užduotimi mūsų nebando sukiršyti, bet man rodos taip nėra. Jo jau mus sukiršino,- turėamas save ir Tris omenyje užbaigė apmąstymus.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Ką galiu padaryti, kad vien kokį blogą nutikimą prie tavęs bandant prikabinti man ima diegti paširdžius,- burbtelėjo, galbūt užtektinai aiškiai, kad Nero išgirstų dar, o galbūt ir ne. Nebuvo didelio skirtumo tarp to, ar žodžiai pasieks jo ausis, vistiek, kad ir kaip gėdingai tai galėjo būti skambėję, mergina vistiek tvirtai būtų laikiusi savojo įsitikinimo.
-A-ah? A-Atleisk, kad tenka taip daryti,- šnabžtelėjo, vistiek jautėsi kalta, kad nesugeba netgi tokių elementarių dalykų atlikti, bent trupinėlį per save peržengiant - tikrai silpna ir beviltiška mergiūkštė ji buvo. Viena ranka laikydama buteliuką rankose, akis laikydama įsmeigtas į Nero lazdynmedžio spalvos raineles, Junko tarsi ėmė smalsauti, kas per mintys turėjo suktis jo galvoje, kad berniuko palyginus šviesi oda buvo papuošta spanguolių raudoniu - galbūt dar keisčiau buvo regėti bendraamžį, tokį svarbų jos menkame gyvenime, į ją kaip galima labiau susikaupusiai žiūrintį ir raudonuojantį.
-Tai.. kaip išblukusi vyšninė?- kelis kart tankiau sumirksėjusi sumirksėjusi ir nutraukusi dviejų skirtingų rudos atspalvių akių žiūrėjimą viens į kitą, klastuolė pakėlė buteliuką su spalvotu vandeniu savo akių lygyje, kad ir Nero galėtų apžiūrėti.
Atsivertusi vadovėlį ir prasklaidžiusi visus storus puslapius su įvairiausiais spalvų spektrais ir šių paaiškinimais, Junko pastebėjo vyšninę, ryškią ir tvirtą kaip spalvą aprašymą, dėl visa pikto perskaitydama kelias šio nuotrupas ir garsiai.
-Vyšninė būtų netikėto pobūdžio pavojus, kurio galutinis rezultatas gali būti geresnis arba blogesnis negu tikėtasis, ir visa tai priklausys nuo pavojuje esančio žmogaus,- kiek sutrikusiai perskaitė, realiai, čia niekas ir nebuvo paaiškinta. Pasklaidžiusi dar kelis puslapius, aptiko dar vieną tinkantį aprašymą,- Bet va čia, kuo labiau išblukusi spalva, tuo mažesnis arba.. mažiau skausmingas? Arba sunkiai prisiskaitytų kaip pavojus,- suraukusi antakius, nes kas čia per velniava, mergina tiesiog užvertė knygą. Kažkokia nesąmonė, kuri nieko taip ir nepaaiškina - nieko daugiau.
Nusiimdama grandinėlę ir vos norinčių lankstytis ledinių pirštų pagalba vėl gražindama šią švilpiui ant kaklo, ketvirtakursė pusę lūpų šyptelėjo, galbūt norėdama padrąsinti Nero, nors veikiau save - kad šį kartą pavyks, gi realiai jam niekaip nekenks, tai tik praktika, niekas daugiau.
-Nors ką jau tokio galvojai, kad visas veidas raudoniu buvo nudažytas?- paskutinę akimirką pasmalsavo, prieš įremiant tamsesnių atspalvių akis į šio šviesesnes, įtemptai galvodama, kaip kažkoks manekenas, tiesiog netyčiomis turintis identiškai į Nero panašią nuotrauką vietoje veido kenčia iš niekur atsirandančius skausmus, kenčia taip, kad net ir riksmas ausyse aidėjo. Žinoma, tai nebuvo Nero, nebuvo ir nebus, tai nėra Nero - tikimo save mergina, jau paskendusi toje lazdyno spalvoje ir prieš akis regėdama, kaip manekenas - ne Nero, ne Nero - iškrenta pro devinto aukšto langą, ne, yra agresyviai pro šį išstumiamas jos šaltų rankučių, o dar leisgyvis kūnas yra agresyviai badomas smailių stiklo šukių, gulinčių šalia taip, kad ir kraujas taškosi į šalis, regėjo, kaip iš per didelės subadytos skylės pilve ima regėtis žarnų ir organų gabaliukai...
-A-ar k-kažkas vyksta?- drebančiu, vos ne verksmingu balsu užklausė, norėdama kaip galima greičiau užsimerkti ir vyti tokias mintis lauk.

[Beatrice Georgiana Riddle]

„Gana, tai netikra!“ Šaltas, aukštas spigus balsas grąžino Beatrice į tikrovę. Sunkiai alsuodama ji sugebėjo grįžti iš ją užvaldžiusios vizijos, tačiau vienas klausimas nedavė merginai ramybės: kodėl Tom nepasinaudojo šia jos silpnumo akimirka ir neperėmė valdžios, juk paskutiniu metu elgiasi taip, lyg būtų jos apsėstas, tai kodėl tada grąžino ją iš nesvarumo būsenos? Mėgindama sutelkti žvilgsnį panelė Riddle nukreipė dėmesį ties mėlynomis Džei akimis, mat jos dabar buvo ryškiausias ir labiausiai padedantis susikonsentruoti dalykas. Išvydusi ten viziją, kaip ją, vargšę beginklę merginą ima smaugti velnio raizgai, pažvelgė į vandens spalvą, ir išvydusi jį tamsiai žalią, su juodomis priemaišomis, mintyse pasižymėjo, jog žalia spalva žymi augalą, juodos priemaišos, velnio raizgus. Tada įsivaizdavo kaip iš jos delnų pliūpteli mėlynos liepsnos ir velnio raizgai atsileidžia, nuleipsta, o jaunas mėlynakis vaikinas guli tamsoje, balta ranka nuleidžia lazdelę, išvaduodama jį iš skausmų. Tamsiaakė drąsiai pasilenkė per stalą prie pat vadinamosios pabaisos ir sušnabždėjo:
-nesvarbu kuo gimei, kas tavo tėvai ar protėviai, svarbu laiku prisiminti, kas iš tiesų esi ir viskas bus gerai. Mūsų širdyse slypi pati didžiausia jėga, galinti nugalėti bet kokią prigimti ar net galingiausią magiją, reikia tik tikėti. Ir ne, aš nedingsiu iš tavo minčių, nes visai nebijau to, ką ten išvysiu, juk puikiai žinau, kad nieko negalėtumei nužudyti tik dėl savo malonumo. Sukiršyti mūsų niekas negali, nes mes esame laisvi. Nepamiršk šito. – baigusi ji atsitraukė ir paleido jo žvilgsnį, tada sutelkė mintis į vandenį, kuris dabar buvo tarsi įprastas vanduo, neatspindintis jokių blogiečių planų, tačiau Tris žinojo, jog visai netrukus, gal po keleto savaičių, o gal dienų, jis pakeis spalvą, ir tada jau nebebus galima nuleisti lazdelės, nes prieš ją gulės nebe draugas, o tikrų tikriausias priešas. Sidabraplaukė mergina, klykianti tamsoje – ir šito Tris daryti nereikėjo. Nereikėjo kelti skausmo tai, kuri pasirįžusi ją ginti nagais ir ragais, na gal ne ją, bet vis tiek.

[Džeimsas Greywindas]

Man tikrai reikės mokintis oklumantijos,- toptelėjo grifui kai kompanionė paskelbė, kad nedings iš jo privačių minčių erdvės. Nebijai? Tai gerai, kad nebijai to ką pamatysi, bet bent jau suteik man kiek nors privatumo, dėl Merlino kojinių švarumo,- suzyzė mintyse įkvėpdamas prikvėpuoto kabineto oro, kuris prašyte prašėsi būti ar nebūti pravėdintas- kaip kam patogiau.
- Tris, tu manęs dar normaliai nepažįsti. Tu negali sakyti ar aš jusiu malonumą kažką žudydamas ar ne. Tu tiesiog nežinai. Nežinai nei kas aš nei koks aš padaras... tai nekelk bereikalingų hipotezių, manydama kad jos yra nenuginčijamos, nepamiršk šito,- parodijuodamas penktakursę pabaigė šaltoku tonu. Tačiau netrukus atsiduso, perbraukdamas pirštu per kairę plaštaką paslėptą truputį apkruvintoje apsiausto rankovėje. Paleidęs akių kontaktą su Beatriče apžvelgė klasėje susirinkusiuosiu: kažkur sedėjo transifigūracijos pamokoje matytas švilpis, galiausiai akys užmatė ir pačią Junko... Nusukęs žvilgsnį nuo kitų kreipėsi į grifę:
- Tęsime užduotį ir toliau kenksime vienas kitam mintyse ar tiesiog viską ignoruosim ir užsiimsime kita veikla?- paklausė ir iš įpročio visai pamiršęs įrėžtus du žodžius vidinėje plaštakos pusėje pasikasė viršugalvį visu gražumu atidengdamas prakeiktuosius žodelyčius.
- Kad tave velniai pakavotų...- kažkaip ne taip nusikeikė ketvirtakursis supratęs savo klaidą, greitai susigrizbo nuleisti kairę ranką ir vėl paslėpti pradinėn būsenon.

[Beatrice Georgiana Riddle]

-prašom ponaiti Greywindai, jūsų privatumas. – kiek įsižeidusi Beatrice nusuko nuo jo akis ir vėl įsmeigė jas į vandens buteliuką ant kaklo.
-gerai, tada atsakyk man, kodėl mokaisi grifų gūžtoje, o ne klastūnyne? Kodėl? – tėškė mergina klausimą grifui kai šis tarsi ją parodijuodamas vėl ėmėsi save bjaurinti. – gal pagaliau nustok savęs nekęsti ir pamėgink priimti tokį, koks esi? Tu pats nežinai kas aš esu, bet aš žinau kas aš esu, todėl ir nepridarau problemų aplinkiniams, nes aš sėdžiu grifų gūžtoje todėl, kad pati kepurės paprašiau, kai šioji norėjo paskirti mane į klastūnyną, tame ir slypi tikroji aš. Per ilgą laiką išmokau priimti save tokią, kokia esu, o ne taip kaip mano motina, numetė prie našlaityno durų kaip kokį šunį ir apsisukusi nuėjo. Tu privalai susitaikyt su tuo, ką turi, tačiau tai nereiškia, jog prigimtis yra stipresnė už tave. – baigusi mergina nė nekilstelėjo akių nuo vandens ant kaklo.
-koks skirtumas, kenksim, nekenksim, vis vien tai tik žaidimas, palyginus su tuo, kas laukia. Ir man neprireiks to kvailo vandens, jog galėčiau pamatyti, ką rezga  mano priešininkas. Mūšio lauke greičiausiai jo net nebus. Tai vaikų žaidimai, tuščias laiko stūmimas, kad tik greičiau praeitų šita kvaila pamoka. – baigusi bambėti ji pakėlė akis norėdama pažvelgti į draugo išraišką, tačiau tik švyst! Visu gražumu jo plaštaka, o joje, du žodžiai krauju išrašyti: „Nė negalvok.“ Vaikinui kvailai nusikeikus ji pratarė:
-sorry, tačiau šįkart tikrai nelindau į tavo mintis, bet kas čia? – paklausė penktakursė, ranka rodydama į ten, kur mėlynakis ką tik paslėpė savo kruviną riešą. – ką reiškia tie žodžiai? Ir kas juos ten užrašė?

[Damla Bouhouti]

-Žinoma, kad nepykstu,- nusijuokė Damla ir patapšnojo pusseserei per petį. Visai netrukus stiklinis buteliukas kabojo ant šviesiaplaukės kaklo. Pasitvarkiusi plaukus, Bouhouti laukė, kol kas nors atsitiks.  Žvelgdama tiesiai į žydras rausvaplaukės akis, Damlą apėmė labai keistas jausmas, o prieš ją atsivėrė vaizdas, kai jos taip mylima pusseserė nupjauna pirmakursės pirštus ir sukiša į burną, priversdama suvalgyti.
-Kaip tu iš vis gali apie tai galvoti?- pasišykštėjo klastuolė ir greit nusikabino buteliuką nuo kaklo,- šlykštu,- nusijuokė ji, pažiūrėdama į Lisette, kuriai, rodos, taip pat neypatingai patiko tokie dalykai.
-Manau, kad šiandienai užteks,- nusijuokė Damla, padėdama buteliuką ant stalo ir nusukdama žvilgsnį į lango pusę.

[Lisette la Claire]

Lisettei vis iš galvos neišėjo tas baisus vaizdas, tačiau, kai jos pusseserė Damla nusiėmė buteliuką nuo kaklo, rausvaplaukę kiek suėmė juokas.
-Baik, juk žinai, kad negalėčiau to padaryti realybėje,- vos laikydama juoką kalbėjo antrakursė. Lisette, paėmusi buteliuką į savo rankas, kiek pasukiojo jį tarp pirštų.
-Mums ir nebereikia daugiau to daryti,- šyptelėjo rausvaplaukė,- užduotį baigėme.
Lis padėjo buteliuką atgal ant stalo, ir parėmusi galvą rankomis apžiūrėjo klasę: kai kurie jau nuobodžiauja, tačiau vis dar nemažai mokinių atlieka užduotį. Rausvaplaukė nusuko žvilgnsį į Damlą, kuri savąsias akis buvo įbedusi į langą. Lisette padarė tą patį: pasirėmusi ranka galvą, rausvaplaukė žiūrėjo, kaip už lango lėtai leidžiasi snaigės.

[Džeimsas Greywindas]

Nusukęs akis nuo merginos klausėsi jos tarimų žodžių, klausėsi visko ką buvo galima išgirsti šioje patalpoje.
- Patekau į Grifų Gūžtą dėl to, kad buvau kovotojas nuo lopšio kaip ir tu...- nutesė panirdamas į tą vakarą kai dalyvavo paskirstymo ceremonijoje. Nejaukiai jautėsi tada tarp vienuolikamečių šaikos, bet padėtį taisė tai, kad šalia trynėsi ir Igoris, patekęs tokion pačion padėtin kaip ir jis. Prisiminė kai kepurė vardino jo savybes aiškindama, kad nebus suprastas ir panašiai...
Tačiau netrukus atsisuko į porininkę sutikdamas jos juodas akis ir menkai šyptelėjęs palinko taip arti prie jos ausies tyliai sušnabždėdamas:
- Man rodos tau ilgiau reikės susitaikyti su tuo kas aš esu, o ne man...- nutilęs atsiduso vangiai pagalvodamas, kad gal bus visai ir atvirčiai, bet pamiršdamas faktą kad tuoj draugę įtrauks ne itin pavydėtinon padėtin ir užrūstins savo bendrarasius, prakalbo negirdėta senąja kalba:
- Ja er nätty haloowy
Dotæn tjanoor
Ja han wereati'van valli
Wapyr'van beigjêr
Wadig'van ânsiktr
Jan blsud il iae
Mali il satý
Aeol il pærand
Ja er en siwn swodic
Juaro som natten... - tyliai šnekėjo į ausį Beatričei, kol galiausiai atsitiesęs ir sunėręs rankas tarė:
- Kai išriši ką čia pasakiau sužinosi mano paslaptį, jei iki to laiko nemirsi...
Galbūt tai didžiausia klaida kurią padariau...bet...Jei taip tai bus ją galima ištaisyti, ne pasaulio pabaiga,- pamanė, kai antakiai vis kilo aukštyn, kol galiausiai sustojo vietoje.
- Per daug klausimų Tris,- sumojo ir iš po drabužių ištraukęs sidabrinę grandinėlę  su amuletu panašiu į Beatričei duotą žetoną. Ką gi, jei atsiveriame tai atsiveriame...- sumurmėjo mintyse leisdamas grifei tik užmesti akį į Suvaržymo amuletą.
-Jis užrašė tuos žodžius,- dalį tiesos pasakęs greitai paslėpė pakabutį po drabužiais, taip parodydamas kad neatsakys į kitus užduotus klausimus. Dešine ranka nusiėmęs vandens buteliuką nuo kaklo, ir jį palengva padėdamas ant atverstų vadovėlio puslapių pridūrė:
- Kol kas to tau nebūtina žinoti, Tris,- pakreipęs galvą pro petį žvilgtelėjo į krentančias snaiges, sukeliančias jaukumą ir šiokį tokį mieguistumą. Dabar visai nieko būtų apsižvalgyti Uždraustąjame Miške...

[Edgar Jeffter]

- Tai vadinasi nepyksti,- nusijuokė Edgar'as, nesuprasdamas neapsisprendžiančios merginos. Pasirodo, po sėkmingai atliktos užduoties. Juodaplaukis stebėjo Kiyomi, kaip šioji tarp nedidelių savo delnukų sukioja butelaitį. Kai suolo draugė įsitikino, jog vanduo įgavo reikiamą spalvą, buvo laikas pradėti užduotį, todėl savo miškų žalumos akis, vaikinas nudelbė į antrakursę. Tačiau nebuvo tikras, kad varniukės akys žiūri visą laiką į jį, nes kartais rodėsi, kad jos pabėga kažkur į šoną. Iš visokių jaunesnės draugės mimikų, ketvirtakursis niekaip negalėjo suprasti ar ji ką nors išsiaiškino, ar tik bando dar vis tai padaryti. Po kelių minučių spoksojimo Edgar'as jau nebeištvėrė ir paklausė:
- Tai kiek ilgai dar žadi aiškintis?

[Beatrice Georgiana Riddle]

Rodos, pasekdama vaikino mintis, nors dabar jų neskaitė, Beatrice Sandra Riddle nusikėlė į paskirstymo vakarą, kaip didžiojoje salėje sėdėjo prie grifų gūžtos stalo šalia Edgar ir Arijos, sutelkusi visą savo dėmesį į mažiukus, bailiai mąstančius, kas jų dabar laukia. Pamena, tada, tarp visų tų vienuolikamečių galvų išvydo du vyresnius vaikus, gal jos amžiaus, gal jaunesnius. Vienas jų buvo Džeimsas, o kitas... Igoris kažkoks, tačiau taip pat Greywindas. Tada Tris šmaižiojo akimis po naujokų minią ir lyg kokia psichologė naršė naujokų mintis, atsirinkdama, kurie būtų verti grifų gūžtos koledžo uniformos, lyg būtų kokia paskirstymo kepurės padėjėja. Dažniausiai, jos atsirinkti vaikai patekdavo arba į grifų gūžtą, arba į varno nagą. Klastuoliai ir švilpiai galėjo eiti lapėms. „Prašau?“ pasigirdo balselis galvoje. „Atsiprašau, bet šiuolaikiniai klastuoliai tikrai subingalviai.“ „Mano laikais irgi ne ką kitokie buvo: Abroksas Smirdžius, Orajanas Blekas, Niurzga, Gilys... visi jie tokie, net toji Kresida Lestreindž. Sekiojo paskui mane it kokie šunyčiai.“ Atsiliepė visai neįsižeidęs Tom. „tikras klastuolis turi būti budrus, vikrus, ir nevisada norintis pakenkti žmonėms. Merlinas ir aš, bei pats Salazaras Klastuolis esame verti klastūnyno vardo.“ „O tasai kūnas, kurį išsirinkai?“ pasiteiravo mergina. „Cha! Tas kūnas bus mano kūnas, kadangi žmogutis esantis jame ne ką stipresnis už tą pačią Junko ar kokį kitą bailį, klastūnyno atstovą.“ Piktai nusivaipė jos minčių draugas. Pravedusi su juo trumpą pokalbėlį penktakursė vėl nukreipė dėmesį į Džeimsą.
-esi būtybė Džei, žmogaus pavidalo, mąstanti, pilnavertė būtybė. O kokių demonų sutvertas, man neturi reikšmės. Aš priimu tave tokį, koks esi. Nes bent jau giliai širdyje, pabaisa neesi. – o išgirdusi draugą prabylant senovine kalba atkirto.
-Gaudeamus igitur,
iuvenes dum sumus!
Post iucundam iuventutem,
post molestam senectutem
nos habebit humus. – baigusi sakinį nusivaipė – tai dabar ir pats ieškokis ką visa tai reiškia. Tiesa, iš tavo kalbos supratau kelis žodžius, bet nieko čia man doro nepasakei. Taip, kad gali nesinervint, jog kažką užrūstinsi. Nes užrūstinsi tik mane ir aš tada imsiu šnekėti senąja Romos imperijos kalba, ir mudu nebesusišnekėsime. – nusišypsojo grifė vaikinui. – žadu gyventi ne tik kad ilgai, bet dar ir amžinai. – parodė liežuvį ji draugui. Jai pasiteiravus apie žodžius, krauju įrėžtus Džei plaštakoje, mėlynakis parodė žetoną, kurį buvo davęs ir jai, nešiojosi jį ant kaklo ir tvirtino, kad tai suvaržymo amuletas, kuris užrašė žodžius. – aaa. Tai čia kaip ir kokia tavo grandinė, pančiai, kurie primena kaip elgtis, kad nenuklystum į šoną? – ironiškai tarstelėjo Beatrice ir pasekusi vaikino pavyzdžiu taip pat nusikabino vandens buteliuką nuo kaklo, pastatė jį ant stalo ir nukreipė akis uždraustojo miško link. „Kaži, ką dabar ten veikia Phini...“ pamintijo. – čia niekam nieko dar nebūtina žinoti... – mįslingai nutęsė tamsiaakė stebeilydamasi pro langą, tarsi tikėdamasi, jog pro du sulipusius medžius išlįs raudonakė figūrėlė ir pasileis mokyklos link.

[Bethany Landworth]

   Betė kiek išsigando Dallifrėjos klausimo, tačiau, nors ir bailiai, vis tiek į jį atsakė:
   - Na... mano paskutinė mintis... buvo... ehm ehm. A... ak...akkių iš... akių obuolių... akiųobuoliųišėmimas.
   Prikandusi lūpą grifė paraudonavo ir nusisuko. ,,Kaip aš išvis galėjau apie tai pagalvoti? Pasirodžiau tikrai šlykšti. Gal sumeluot reikėjo??.''. Atsisukusi Bethany vėl prakalbo:
   - Tai... am... kaip ir... mūsų užduotis baigta..? Taigi... ką dabar darysim?
   Nebesugalvodama, ką čiia dar pasakyti, mergaitė pasekė Dalli pavyzdžiu ir paėmė į rankas buteliuką. ,,Tamsiai žalia... Ką tai galėtų reikšti? Ką tai primena? Logiškai mąstant... spalva turi atspindėti kankinimą... O Avada kedavra... lygtais... tų kerų spalva... tamsiai žalia. Ar ji irgi apie tai pagalvojo?''. Atsisukusi į savo draugę rudaplaukė meiliai šyptelėjo, kad neatrodytų pikta, ir paklausė:
   - Klausyk, aš tau pasakiau savo paskutinę mintį, o dabar tu pasakyk. Sąžiningai. Ar... pagalvojai apie Avada kedavra?

((Eliza: nereikia paryškinti burtažodžio, jei nepaleidi kerų.))

[Skarletė Siuzana Vein]

-Pykstu,- nusijuokė varniukė,- o aiškintis dar žadu ilgai, nes tu man trukdai susikaupti. Vis kalbi ir garsiai kvėpuoji, tai ką man dabar daryti? Atsisėsk, užsidenk savo nosį ir burną, o tai yra nekvėpuok ir leisk man atlikti užduotį,- vaidindama supykusią ji staiga prisiminė,- beje, tu man dar nepasakei kas tie negeri dalykai. Prašau, kitaip mirsi, nes nežinai koks mano planas, be to vandens. O gal jį sudaužyti? Juk apkaltinsiu jį? Šaunu... Bet Kiyomi nesudaužė ir nutilusi įsispoksojo į žalias Edgar akis. Tai pala, koks jo planas? Susikaupk, Kiyomi, susikaupk. Ragino save varnanagė. Ir po kiek laiko jai pavyko, Harlė šoktelėjo iš vietos, o ant kaklo buvęs buteliukas nutrūko bei jame buvęs turinys pasklido ant žemės ir lyg kokia blogio aura kilo aplink antrakursę.
-Edgar? Kas čia darosi? Profesore? A-ašš net-tyčia,- baimės pilnomis akimis, pradėjo ašaroti ir suklupo ant magiško vandens balos. Pamokose vien tik nelaimės...

[Rafaela Ginoble]

 Mergina nusijuokė, išgirdusi suolo draugės atsakymą. Gerai, kad buvo pasikabinusi buteliuką sau ant kaklo, kitaip jis tikrai nukristų ant grindų ir sudužtų.
 - Ką gi, žavu, - vis dar juokėsi. Kiek apsiraminusi, pridūrė, - Na, labai originali mintis, tai jau tikrai.
 Apsižvalgiusi po klasę pastebėjo, jog daugumą mokinių vis dar praktikavosi, vos pavienės poros buvo baigusios darbą. Dirstelėjo į šalia jos sėdinčią grifę.
 - Naaa... - nutęsė, - turbūt reikia laukti, kol profesorė paskelbs naują užduotį, - gūžtelėjo pečiais, - Nes tikrai nemanau, kad čia bus pamokos pabaiga, - metė trumpą žvilgsnį į laikrodį, - O gal.
 Jau pradėjo nuobodžiauti. Ėmė dar sykį apžiūrinėti visus mokinius, galiausiai žalių akių žvilgsnis sustojo ties jos pačios delnais. Kai ausis pasiekė Bethany balsas, pakėlė galvą, atsisukusi į ją.
 - Ak, taip, - gūžtelėjo pečiais. - Turbūt logiška, be to, manau, kiekvienas apie ją pagalvojo, - kilstelėjo antakius, parodydama, kad ir Betė greičiausiai tą patį įsivaizdavo. Galiausiai draugiškai nusijuokė, sušvelnindama žvilgsnį.