0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1961
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #105 Prieš 2 metus »
Deja, nepanašu, kad gudrybė suveikė. Tik iš kur šita mergina galėjo jį pažinoti? Dar kartą žiūrėti jai į veidą visai nesinorėjo, tad Dafydd dar labiau susigūžė ir žengė porą žingsnių šalin. Nenorėjo tikėti, kad kažkas išties pristos prie jo tik tam, kad išsiaiškintų gal šešerių metų senumo istoriją. Tuo labiau, kad priežasčių jau ir pats neprisiminė - per daug visko nutiko gyvenime. Laikas kanalizacijoje, kuri buvo tapusi namais, dabar taip pat atrodė kaip iš kito pasaulio. Ne, dabartinis gyvenimas siejosi tik su nuostabia žmona ir trimis mažyliais, kurie jo laukia namuose.
- Gal per daug išgėrėte, - šiek tiek ramiau pratarė raudonplaukis, nors vis dar buvo neramu, kad merginą kažkas galėjo atsiųsti. Vėl pradėjo svarstyti, kas galėjo tai padaryti, kai ji pradėjo švaistytis grasinimais. Tai šiek tiek nustebino. Koks galų gale skirtumas, kodėl? liūdnai paklausė savęs Dafydd ir kelnių kišenėje susirado lazdelę. Niekada negali žinoti, ką kažkokia keistuolė sugalvos, nors vis dėlto tikėjosi, kad žiobarų gatvėje kautis nereikės.
- Geriau pasidėk lazdelę, kol nesulėkė žiobarai, - pratarė velsietis ir net nusipurtė - tokie žodžiai pernelyg priminė laiką, praleistą Magijos ministerijoje. Ne, apie tai geriau negalvoti. Geriausia būtų paprasčiausiai pasišalinti, tik kaip tą padaryti, kad keistuolė nepultų persekioti? Mayra, ką man daryti? Maldauju, padėk... mintyse kreipėsi į mylimąją vaikinas. Situacija atrodė visiškai be išeities. Žmonių aplinkui nebuvo, bet Dafydd įtarė, kad persikėlęs oru sukels tokį pokštelėjimą, kad susidomėjusių tikrai atsiras. Vadinasi, reikėjo, kad pristojusi mergina paslėptų lazdelę.
- Na taip, aš burtininkas, - tarstelėjo norėdamas laimėti šiek tiek laiko. Mintys sukosi tik apie Sautende likusius mylimus žmones. - Vis dėlto, kaip ir sakiau, mane su kažkuo supainiojote. Ir pasidėkite lazdelę, kol čia nesusirinko aurorai.
Mano buvę darbuotojai... nejučia pagalvojo Dafydd ir pakraupo: ką gali žinoti, galbūt valdžios institucijoje dar tebėra tų, kurie dirbo ir jam.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 271
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #106 Prieš 2 metus »
  Vakaras vis dar buvo begalo gražus. Bet jį gadino tai, kad jis bando išsisukti. Romai tai jau įgryso. Ji suprato, kad jis bando išsisukti. Bet buvusi klastuolė to tikrai negalėjo leisti. Roma pamatė, kad ir jis išsitraukė lazdelę. Tad tvirčiau suspaudė savąją.
- Aš nebijau žiobarų. Ir taip pat nebijau aurorų. O tu ką bijai? - pašaipiai paklausė Roma jo.
  Roma žinojo, kad dvikova čia tikrai nėra pati geriausia pasaulyje idėja, bet nežinojo ką daryti. Gauti kerų iš jo ji nenorėjo. Nors Roma tikrai buvo nuostabi kerėtoja, bet prie žiobarų akių tai daryti tikrai nebuvo kažkaip nuostabu. Atimsiu lazdelę ir viskas. Galvojo Roma žvelgdama į jį.
- Expelliarmus! - sušuko Roma nutaikiusi lazdelę tiesiai į jį. Roma buvo įpratusi tikėtis geriausio. Tad ir dabar tikėjosi, kad kerai bent jau kaip pavyko.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1961
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #107 Prieš 2 metus »
Kodėl šitam žmogui būtinai reikia žeminti? Argi taip blogai, kad Dafydd saugo magijos pasaulio slaptumą ir laikosi įstatymo? O gal tai kokia nusikaltėlė, savo malonumui daranti viską, kad sugriautų burtininkų gyvenimą? Na, jo, Dafydd, gyvenimą ji jau bandė sugriauti, tik vaikinas neketino tam pasiduoti. Atsakyti į absurdišką klausimą tiesiog nebuvo prasmės, dabar tiesiog norėjosi keliauti sau ir pamiršti šitą susitikimą, kuris buvo visai neilgas, bet sukėlė pernelyg daug netinkamų minčių ir jausmų.
Vaikinas ir vėl mintyse šaukėsi Mayros, tačiau nespėjus apie ją pagalvoti keistoji mergina šovė kerais, tad teko skubiai gintis. Laimei, ne veltui Dafydd kurį laiką dirbo aurorų štabo viršininku, tad nesunkiai kerus atmušė. Savų leisti neketino, bet tikėjosi, kad merginai to užteks, kad susiprotėtų beprasmės dvikovos netęsti. Žengęs arčiau jos sumurmėjo:
- Geriau pasidėk lazdelę gražiuoju, kol nieko neatsitiko.
Įtarė, kad viskas nebus taip paprasta, tad savąją ir toliau laikė rankoje. Visai neturėjo jėgų čia kautis. Kai pagalvoji, juk tenorėjo šiek tiek apmąstyti savo veiksmus ir būdą prieiti prie mylimiausių žmonių. O kuo visa tai baigėsi?.. Kažkokia eiline nesąmone, kuri trukdė ne tik pagalvoti, bet ir paprasčiausiai grįžti namo. Kaltė suspaudė širdį, bet Dafydd juto, kad pirmiau turi nuraminti šitą išprotėjusią merginą, nežinia dėl kokių priežasčių sugalvojusią prie jo prisikabinti.
- Nežinau, kur ir ko prisisapnavai, bet tiesiog palik mane ramybėje ir keliauk sau, - ramiu tonu pratarė Dafydd ir kilstelėjo lazdelę. Neketino ja naudotis, bet mergina to, ko gero, nežinojo.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 271
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #108 Prieš 2 metus »
  A prisisapnavau, kad egzistuoja toks Dafydd? Tikrai gali būt, - besijuokdama tarė Roma. Vakaras buvo tikrai puikus. Roma dabar mielai nusipirktų kokį skanų gėrimą ir pasėdėtų kokiame parke ar šiaip kur gamtoje. Bet ji jau priėjo prie jo ir pradėjo kalbėti. Tad dingti kur nebuvo. Roma žinojo, kad naudoti kerus beprasmiška. Aš į jį sėkmingai kerų turbūt nepaleisiu, bet ir jis ne. Tad ji tiesiog žvelgė į jį ir galvojo kaip viską užbaigti.
- Žinai aš kai ką sugalvojau. Gal... - bet sakinio Roma nebaigė. Jai ši idėja nebepatiko. Tad galvojo kas galėtų būti geriau.
- Dabar jau tikrai sugalvojau, - šypsodamasi tarė Roma ir priėjo kiek arčiau jo. Tada sustojo. Roma nežinojo ar daro teisingai, bet ši idėja atrodė geriausiai. Tad ji priėjo kiek galima arčiau jo. Tada užsimojo. Lyg bandytų trenkti. Roma iš tikrųjų buvo stipri, bet norėjo dingt iš čia. Tad visai jo nepalietus nusisuko ir nuėjo. Po kelių sekundžių jos visai nebesimatė.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1961
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #109 Prieš 2 metus »
Pašaipus merginos tonas nesutrikdė. Dafydd jau suprato, kad vienintelis jos šiandienos tikslas buvo pasišaipyti. Ką gi, tai tikrai buvo ne pirmas kartas, kai kas nors taikiniu pasirenka ne ką kitą, o jį, Dafydd Carwyn Llewellyn. Kartais vis dar kildavo klausimas, kodėl jis yra toks tinkamas žeminimui ir patyčioms, bet viduje jau buvo su tuo susitaikęs.
- Na taip, prisisapnavo, - gūžtelėjo pečiais. Balsas skambėjo abejingai, ir tai buvo labai neblogai. Visai nesinorėjo parodyti šitai besišaipančiai panelei, kad jos šnekos kažkaip paveikė. Be reikalo likai prakeiktam Londone. Argi nesupranti, kad turi skubėti namo? pradėjo plūsti save vaikinas.
Merginai staiga priartėjus Dafydd sutrikęs pažvelgė į ją. Nesuprato, ko jai gali reikėti - negalvojo, kad ji išties ruošiasi trenkti. Tai būtų pernelyg kvaila ir beprasmiška. Ji kažką sakė, tačiau tai velsiečiui rūpėjo mažiausiai. Tiesiog norėjo greičiau keliauti namo ir apkabinti brangiausius žmones pasaulyje.
Ir tada nepažįstama mergina dingo. Dafydd sutrikęs žiūrėjo į tą pusę, kur ji nuėjo, ir bandė suprasti, kas čia atsitiko. Kelias akimirkas velsietis stovėjo sustingęs ir pasiruošęs gintis: neabejojo, kad tai buvo tik gudrybė siekiant jį apkvailinti. Dėl tos priežasties vaikinas laukė. Suprato dabar turintis tiesiog išnykti oru, bet norėjo parodyti bjauriai merginai nesantis toks kvailas. Vis dėlto jai nesirodant raudonplaukis nutarė, kad ji tiesiog nuėjo. Tai kėlė nemažai klausimų, bet Dafydd nesistengė į juos atsakyti. Jau nebežinojo, ko čia atėjo, tik suprato turėjęs eilinį ne itin malonų susitikimą. Apie jį, žinoma, Mayrai tikrai nepasakos. Ne, geriau tiesiog grįžti namo ir tvirtai apkabinti brangiausią žmogų pasaulyje.
Dar kartą nužvelgęs gatvę, kurioje kadaise susipažino su Elijah, Dafydd apsisuko ant kulno ir pokštelėjęs išnyko.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 857
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #110 Prieš 2 metus »
Deoiridh dar niekada nesijautė tokia maža ir kvaila. Ji nesuprato kažko, kas buvo ypatingai svarbu. Jeigu taip nebūtų, Sigurdas nereaguotų… Taip.
Laimei, išlindus į gatvę buvo galima apsižvalgyti ir bandyti susigaudyti, kur eiti toliau. Tai suteikė kelias akimirkas laiko. Žodžiai, kuriuos kalbėjo islandas, buvo labai sudėtingi ir keliantys pernelyg daug minčių. Prieš kokį milijoną metų jiedu išsiaiškino ar sutarė esantys pora, nors škotė draugo nelaikė savo vaikinu. Sigurdui paminėjus meilę Deoiridh sutriko. Ji negalvojo, ką jaučia vaikinui, užteko to, kad jis buvo svarbus. Ar gali būti, kad… Ne, tokia mintis buvo pernelyg gąsdinanti. Galvoti apie tą nemalonų vyriškį buvo paprasčiau. Vis dėlto galvoje sukosi visai kitokios mintys, tad teko skubiai nuleisti akis į šaligatvį. Kad jau pradėjo apie tai kalbėti, reikėjo išsiaiškinti iki galo, tik nuo ko pradėti?
Škotė neįsivaizdavo, ar jai nepatiko tai, ką darė tas bomžas. Buvo baisu, taip, bet nemalonu? Deja, šito Deoiridh negalėjo pasakyti. Vis tik pasakyti “nežinau” irgi negalėjo, atrodė, kad tai būtų Sigurdą įskaudinę. Ir vis dėlto… Bučinys tikrai buvo bjaurus - kai tas priskretėlis prie jos prilipo, norėjosi, kad tai būtų ne jis, o islandas. Ar tai ir yra tas fizinis ryšys, apie kurį draugas kalbėjo? Na, Sigurdas niekada… neatsegė sagos (Deoiridh prisiminė jos taip ir neužsegusi). Bet ar jai norėtųsi, kad šis žmogus tą padarytų? Būtų įdomu pripažino škotė.
Vis dėlto viena vis tiek nebuvo aišku: taip, jai nebuvo malonu, galiausiai tą suprato. Tačiau iš tiesų nieko baisaus neatsitiko. Negi tas vyras norėjo padaryti kažką daugiau? Jeigu taip, kas tai yra? Ir ar tokių dalykų reikia klausti Sigurdo, ar Matthew? Mamos pati sau atsakė į klausimą mergina ir pajuto, kaip suspaudė širdį. Pirmą kartą suprato, kaip jai trūksta būtent šio žmogaus. Su Matthew apie Sigurdą vis dėlto nekalbėsi.
- Ar nori pasakyti, - tyliai pradėjo mergina bandydama negalvoti apie liūdnus dalykus, - kad tą… fizinį ryšį turėtume kurti mes? Tu ir aš? Man nepatiko tai, ką darė tas apskretęs žmogus, bet… Jeigu tai būtum buvęs tu, būtų geriau. Nebijočiau ir…
Mintis taip ir liko neužbaigta. Ir vėl iškilo klausimas, ar reikėtų tęsti temą. Ko gero, buvo verta bandyti, kad ir kaip būtų baisu.
- Sigurdai… Aš neturiu mamos, kuri man tai paaiškintų, - tarsi pasiteisino dėl savo neišmanymo Deoiridh ir toliau spoksodama į šaligatvį. Redakcija buvo visai netoli, bet dabar tai rūpėjo mažiausiai. Tai, kas vyko čia ir dabar, buvo nepalyginamai svarbiau. - Vis tiek nesuprantu, kodėl tu taip išsigandai. - Ar aš pasakiau tą žodį, kurio taip atkakliai vengiau?.. - Buvo nemalonu, bet… Jis man nieko nepadarė. O jeigu… jeigu jis kažko nespėjo padaryti, ar gali man paaiškinti arba… parodyti, kas tai turėjo būti? Ir… kaip man žinoti, kada… Na, kad kažkas gali atsitikti?
Galiausiai išdrįso pakelti akis į Sigurdą. Norėjosi jį apkabinti, tačiau kartu kažkas stabdė. Taigi Deoiridh taip ir liko stovėti laikydama draugo ranką, tačiau neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti ar daryti toliau.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 393
  • Lytis: Moteris
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #111 Prieš 2 metus »
Pamažu pasakodamas Sigurdas pagaliau išlindo į išsvajotąją dienos šviesą. Tačiau mažiau slegianti aplinka nepadidino iškalbos, o tuo labiau - pasitikėjimo savimi. Visą tą laiką bijojo pažvelgti į škotę, lyg nenorėdamas išvysti, kokį poveikį padarė jo žodžiai. Vis dėlto uždavęs klausimą pakėlė galvą. Atrodė, kad Deoiridh įtemptai mąsto, dar nėra priėjusi kažkokio sprendimo, tad jis kantriai laukė. Ir slapta jaudinosi. Ar ji viską suprato? Gal reikėtų... Mintis staiga nutraukė pasigirdęs tylus balsas, privertęs suklusti ir susikaupti, mat gatvė buvo triukšminga. Nuo netikėto sakinio tęsinio akys išsiplėtė, vaikinas tiesiog negalėjo patikėti savo ausimis. Visa laimė, kad mergina tik tikrinosi, ar teisingai suprato jį, nes priešingu atveju... Papurtė galvą, norėdamas išmesti įkyrias mintis, o kartu ir užplūstantį raudonį.
-Ne... - paprieštaravo, bet nespėjo daugiau nieko pridurti, nes draugė vėl prabilo.
Šįkart neteko itin nustebti, tačiau replika nuliūdino Sigurdą - akys taip pat nuklydo žemyn, narstydamos šaligatvio plyteles. Ne tik dėl to, kad draugė neturėjo žmogaus, su kuriuo galėtų pasišnekėti tokiomis temomis, bet ir dėl to, jog pačiam irgi beveik neteko pažinti motinos. Tylus atodūsis, tarsi įkūnijantis panašią abiejų jaunuolių patirtį, paliko lūpas.
-Supratau, - spustelėjo delną stipriau, - viskas gerai...
Ne viskas gerai... Tai liudijo ir kitas Deoiridh sakinys. Ji nesusivokė? Akimirką išsigandęs pagalvojo, kad niekaip nepajėgs išaiškinti tos informacijos. Galbūt ji nėra pakankamai suaugusi, jog suprastų? Bet... Nors ir paskendęs savo mintyse, islandas išgirdo likusius klausimus, sukėlusius tikrą audrą viduje. Jie paskatino pagaliau susivokti, kad jo išstenėtas monologas buvo bevertis. Na, gal beveik. Bet vis tiek nesinorėjo pažvelgti į tas tyras mėlynas akis. Tačiau reikėjo kažką daryti, juk negalėjo jos palikti visiškoje nežinomybėje.
Sigurdas giliai įkvėpė ir paleidęs delną sumažino atstumą tarp jų:
-Jei kas nors tiek prisiartins arba labai atkakliai spoksos, žinok, kad norima... pasielgti su tavimi taip, kaip elgėsi tas bjaurus vyras. - žvilgsnis trumpam pasiklydo Deoiridh veide. Netikėtai tarp jaunuolių susidarė keista atmosfera, privertusi kilstelėti pirštus ir užsegti paskutinę sagą. Tai užtruko šiek tiek ilgiau, nei tikėjosi. Rankomis nukeliavo kažin koks virpulys, bet jis jau atsitraukė. Nespėjus nusistovėti sunkiai apibūdinamai tylai dar pridūrė:
-Sužinosi, kai ateis laikas. - vaikinas kalbėjo jai kaip mažam vaikui, dėl to pasijautė gana prastai. Vis dėlto rado savyje jėgų pakelti akis. - Ne dabar, bet kada nors.
Nė pats nežinojo, į kurį klausimą atsakė šiais žodžiais, tačiau mintys neketino nurimti, keldamos tikrą uraganą galvoje. Troško jų atsikratyti, nors islandas nenumanė, kaip. Žvelgdamas į škotę vylėsi, kad ji ūmai stebuklingai susivoks, bet neišsakė savo kvailų norų. Vietoj to tik ištarė:
-Eime?

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 857
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #112 Prieš 2 metus »
Viskas buvo sunku. Gerokai sunkiau nei Deoiridh tikėjosi. Ko gero, itin stipriai prie to prisidėjo tai, kad ji anksčiau niekada nežinojo, ką reiškia neturėti mamos. Kaip sakoma, nežinai (ar šiuo atveju - negalvoji), ir galvos neskauda. O dabar…
Dabar, ko gero, visų svarbiausia ir blogiausia buvo tai, kad Deoiridh neįsivaizdavo, kaip jaučiasi Sigurdas. Gali būti, kad jam apie tokius dalykus kalbėti taip pat nebuvo paprasta, o ji… Kaip kokia mažvaikė nieko nesupranta. Žinoma, vaikinas nepradėjo juoktis, bet ar ji gali būti tikra, kad nepavertė situacijos dar blogesne?
Sigurdo žodžiai davė naudos: Deoiridh suprato, ko reikėtų vengti. Ar bent jau taip atrodė jai pačiai. Vyro žvilgsnis tikrai atrodė nemalonus. Vis dėlto kitos problemos išspręsti nepavyko - škotė vis tiek nesuprato, ką tas žmogus norėjo padaryti. Vis dėlto dar kartą bandyti klausti nesiryžo. Sigurdo balse buvo kažkas, sustabdęs nuo tokio bandymo.
Vis tik paskutiniai žodžiai palietė jautrią stygą ir privertė atsitraukti. Atrodė, kad draugas kalba su ja taip, lyg ji būtų maža kvaila mergaitė. Deoiridh nustebo dėl užplūdusios emocijos, tačiau tai ją įskaudino. Pasidarė netgi kiek pikta: Sigurdas, regis, nebebandė paaiškinti, kas vyksta, tiesiog… Palaikė ją vaiku? Gal nusprendė, kad ji yra per jauna, pamatyti… Na, tai? Atsirado senis irzo škotė, tačiau atkakliai stengėsi neparodyti šio nepasitenkinimo. Vylėsi, kad anksčiau ar vėliau išties sužinos, ką nemalonusis tipas norėjo jai padaryti.
- Turėsiu omeny, ačiū, - sumurmėjo. Atrodė, kad žodžiai ištarti per vėlai, tačiau tai buvo vienintelis į galvą atėjęs būdas nuslėpti kiek subjurusią nuotaiką. Buvo apmaudu, kad draugas iki galo taip nieko ir nepaaiškino, bet kartu tai parodė, kad jų draugystė turi eiti kažkokia linkme. Ar ta, Deoiridh nežinojo, bet vylėsi išsiaiškinsianti.
Ir vis dėlto buvo skaudu. Buvo galima apsimesti, tačiau mergina juto: liūdniausia buvo ne dėl to, ką darė tas bjaurus vyras (vis dėlto taip nieko ir nepadarė…), o dėl to, kad ji taip ir liko kažko nesupratusi. Dar skaudžiau buvo tai, kad Sigurdas akivaizdžiai nutarė, kad ji “per maža” tai sužinoti. Kažin kodėl taip negalvojo tas nemalonus tipas? Tai sukėlė dar daugiau klausimų, į kuriuos škotė neturėjo atsakymo.
Visiškai paprastas draugo kvietimas eiti dar labiau sutrikdė. Deoiridh norėjo šnekėti tol, kol viską išsiaiškins, bet puikiai suprato, kad šiandien to padaryti nepavyks. Bijojo pažvelgti Sigurdui į akis, nes atrodė, kad žvilgsnis pasakys per daug. Taigi spoksojo į šaligatvį ir bandė patraukti redakcijos link. Deja, tai buvo pernelyg sudėtinga. Galvoje sukosi pernelyg sudėtingos mintys, bet galiausiai pavyko linktelėti.
- Eime, - vos girdimai iškvėpė ji.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Morgan Lindsey

  • Burtininkė
  • ***
  • 38
  • Lytis: Vyras
  • Paskambink man jei tau liūdna
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #113 Prieš 1 metus »
Pagaliau šį rytą mergina išsiruošė į taip ilgai lauktą ramų pasivaikščiojimą gražiąją Oksfordo gatve-Londone. Šį karta ji buvo apsirengusi šviesiai pilkus džinsus, raudonus languotus maršinius bei švesiai rudos spalvos striukę. Rausvi merginos plaukai buvo surišti į vieną didelę "uodegą". Merginai tai buvo neeilinis savaitgalis šiandien jos aštuonioliktas gimtadienis, o ji kaip visada viena. Kuo toliau Morgan ėjo tuo labiau žvarbėjo oras. Kojas taip pat skaudėjo, norėjosi tik prisėsti.Gaila prie žiobarų negalima burti  pagalvojo mergina aplinkui apsižvalgiusi. penkis šimtus metrų paėjusi į priekį Mergina atsisėdo ant suoliuko priešais kažkokia žiobarų parduotuve kurioje pardavinėjo baldus. bent jau yra galimybė pailsėti.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 528
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #114 Prieš 1 metus »
Juzefas greitu žingsniu ėjo Oksfordo gatve. Reikėjo užbėgti už kokio kampo ir oru persikelti namo. Buvo siaubingai šalta, pūtė stiprus vėjas, o plikis šiandien nepasiėmė šaliko. O kas, jeigu jis peršals? Kas, jei peršalimas komplikuosis į plaučių uždegimą?
Skubėdamas Levinsas pabandė užsidengti kaklą su palto apykakle, bet tai, žinoma, negelbėjo. Rankoje jis laikė puodelį šiltos kavos. Gurkštelėjo, gal bent tai padės neperšaldyti gerklės? Bet po akimirkos nusigando. Tačiau juk vėjas kaip tik pavojingas, jeigu esi šlapias. O jei dabar jis per odą pasieks mano gerklę? Jeigu dabar sušaldys tas vietas, pro kurias bėgo kava? Ar tai įmanoma? Gal nereikėjo pirkti tos kavos...
Beplaukis dar labiau paspartino žingsnį. Dairėsi užkampio. Žinojo, kad grįžęs namo išgers dvigubą dozę sirupo, kurį išrašė hilerė. Šiuo metu paranojiškos baimės ėmė viršų, Juzefas suprato, kad jos nepagrįstos, nelogiškos, bet nieko negalėjo padaryti. Bijojo ir viskas.
Kai netoliese mėlynakis pamatė atokią vietą, pradėjo bėgti, o tada... O tada užkliuvo už kažkieno kojų. Kažkoks žmogus sėdėjo ant suoliuko ir Juzefas sugebėjo apsivožti. Jis plojosi ant žemės užsigaudamas kelius ir delnus, o kava jau girdė asfaltą.
- Velnias, - burbtelėjo jis. - Žiūrėkit kaip sėdit, - besistodamas jis ėmė versti kaltę žmogui, o pažvelgęs į jį pamatė jauną merginą, nors tikėjosi išvysti kokį nors pagyvenusį kostiumuotą vyrą su laikraščiu rankose.

*

Neprisijungęs Morgan Lindsey

  • Burtininkė
  • ***
  • 38
  • Lytis: Vyras
  • Paskambink man jei tau liūdna
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #115 Prieš 1 metus »
Atrodo šio ryto sugadinti negalėjo niekas, aišku jis ir turėjo būti tobulas juk 18 nesueina kasmet. Morgan niūnavo kažkokią ramią lopšinę ir atrode jog paukščiai jai pritarė. gal tai ženklas jog šiandiena bus tobula? pagalvoja panelė. Ant tų žodžių skūbėdamas kažkoks plikis nublizgintu pakaušiu užkliuvo už merginos kojų ir dėjosi į asfaltą, bei susižeidė.
-aš labai atsiprašau-pratarė raudonplaukė.
-gal jeigu nebūtūmėt taip skūbėjas jūsų kakta būtų dar sveika, ir aš tikrai nesu kalta jog nemokate dėt savo kojų tiesiai. Nereikia vaikščiot kaip pingvinui.- apėjusi tris kart aplink plikajį nepažystamą Lindsey nežinojo ką daryti. jam padėt atsikelt ar atsistos pats? Ar jis sveikas? šiek tiek pritūpusi melynų akių savininkė ištiesė ranką kaip pagalbos ženklą.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 528
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #116 Prieš 1 metus »
Levinsas jau kėlėsi pats, tačiau tą pačią akimirką mergina ištiesė savo ranką. Beplaukis ją paėmė ir atsistojo. Atvirkščiai turėtų būti, Juzefai, ar ne? Visai subobėjai, mintyse pagalvojo. Vyrukas buvo susigėdęs, mat apkaltinti žavios merginos dėl savo žioplumo jis tikrai neketino. Ir kas galėjo žinoti, kad ant suolelio sėdės daili persona?
Juzefas pradėjo juoktis, kai ji palygino plikšiaus ėjimą su pingvino.
- O jūs šmaikšti, - pasakė panelei. - Atleiskite. Buvau susimąstęs. Nepastebėjau jūsų. Ar neužgavau? - pasiteiravo ją nužvelgdamas neva dėl to, kad įsitikintų, jog per šį susidūrimą mergina nenukentėjo, bet iš tiesų vertino visai kitus dalykus.
Mėlynakis nuo žemės pakėlė popierinį kavos puodelį ir jo dangtelį. Išmetė visa tai į šalia suoliuko esančią šiukšliadėžę. Tada prisėdo.
- Taigi, kuo jūs vardu?
Mergina atrodė labai jauna, bet tikrai pilnametė. Juzefas norėjo pasiūlyti jai kavos, bet kol kas nedrįso.

*

Neprisijungęs Morgan Lindsey

  • Burtininkė
  • ***
  • 38
  • Lytis: Vyras
  • Paskambink man jei tau liūdna
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #117 Prieš 1 metus »
Džentelmenišką poelgį šį kartą padarė Morgan, bet kitąsyk būtinai šis žavus plikis išties kam nors pagalbos ranką ir prisimins ją. - Tik šmaikšti? - papūtė lūpas, laukdama daugiau komplimentų į savo pusę. Dievino pagyrimus, kas jų nedievina, haha. - Tai mažiau mąstykit, pone, gal ilgiau gyvensit, - sukikeno, - ir nedaužysit taip dažnai galvos. - Ne, sveika ir gyva kaip matote, skirtingai nei tu. Naujas bičiulis atrodė nusiteikęs pokalbiui, kadangi nepaliko jos vienos. - Mano vardas Morgan, o jūs kas būsit? - Tik dabar pastebėjo, kad Juzefas gal dešimčia metų vyresnis turėtų būti įdomus pašnekovas. - Gal išgerkime po puodelį kavos, kad jau dėl manęs netekote saviškio? - pasiūlė pirma. Tikėjosi, kad jis arba atsisakys mandagiai arba pavaišins pats, Lindsey piniginėje šiandien tegulėjo penki svarai ir gal šešiasdešimt ar septyniasdešimt pensų.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 528
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #118 Prieš 1 metus »
Nors Juzefui mergina iš pradžių pasirodė drovi, tačiau šią akimirką jis suprato, kad vis dėlto ji ne iš kelmo spirta. Ir drąsi, ir iniciatyvi. Štai, kol Levinsas bijojo ją pakviesti kavos, kol svarstė, kaip čia pajuokauti dėl to ant žemės išmesto ankstesnio puodelio, ji ėmė ir pati pasiūlė tos kavos jiems išgerti.
- Aš esu Juzefas, - taip pat prisistatė. - O, žinoma, kaip tik ketinau pasiūlyti tau kavos, Morgan, - nusišypsojo merginai. - Keliaujam? - pamojo į tolį ir pradėjo lėtai eiti. - Taigi, ką veiki gyvenime? - paklausė norėdamas artimiau susipažinti.
Ir ėmė svarstyti, ką pačiam reikės apie save pasakyti. Įprastai Levinsas bendrauja su burtininkėmis. Tikimybė, kad Morgan yra burtininkė, buvo labai labai maža. Juk Londonas pilnas žiobarų. Tad plikšiui beliks sakyti, kad jis dirba siuntų pergabenimo įmonėje. Ne, tikrai nesakys, kad yra paštininkas. Kokią merginą sužavėtų paštininkas? Sakys, kad gabena kokius nors pavojingus siuntinius krovininiais automobiliais. Ir nelabai jau ten meluos. Juk ir gabena. Tik kad oru.

*

Neprisijungęs Morgan Lindsey

  • Burtininkė
  • ***
  • 38
  • Lytis: Vyras
  • Paskambink man jei tau liūdna
Ats: Oksfordo gatvė
« Atsakymas #119 Prieš 1 metus »
Morgan Juzefas nei patiko nei nepatiko. Ta plikė nebuvo labai traukianti.Juk kokia idiotė norėtu susidėti su pusamžiu galimai žiobaru vyru? Pradėjo galvoti Mergina. Jai net nebuvo labai keista jog šiuo metu eina su visai nepažystamu vyriškiu kuris tuo pačiu ir žioplas kaip barsukas, juk ji graži jauna mergina šiandien švenčianti savo aštuonioliktajį gimtadienį. Plikio klausimo paklausta raudonų plaukų savininkė pasimetė, juk ji negalėjo pasakyti kad j moko vaikus virti nuodus bei vaistus.
-A...aš mokau šunis o kaip tu?-Taip Morgan tikrai labai gerai apibūdinai tuos kvailus padarus, vaikai-šunys visi sutiks jog tai vienas ir tas pats. Nei vieni, nei kiti nelabai moka mąstyti.
-Kur užsuksim kavos?- norėdama nukreipti temą nuo profesijų gilinimosi panelė neramiai pratarė.