[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas sėdėjo apkabinęs Natalie, visą laiką įtemptai mąstydamas. Slaugė buvo absoliučiai teisi - švilpiai, kurių koledžui profesorius vadovavo vienerius ir daugiau metų, buvo pernelyg taikūs, kad jiems kažkas keršytų, kažkas jiems kenktų ir panašiai. Sorenas puikiai žinojo, kad bene vienintelis dalykas, kuriuo Švilpynės koledžui priklausantys mokiniai užkliūna kitiems žmonėms - jų egzistavimas. Egzistavimas kaip kai kurių vadinamojo Hogvartso ,,šiukšlyno" - mokinių, kurie yra gabūs magijai, tačiau dažnai esti purvakraujai, nepasižymintys nei pernelyg didele drąsa, nei gabumams ar atkaklumams moksluose, nei stropumu ar darbštumu, nei bjauriu charakteriu. Žodžiu, švilpiai neturėjo faktiškai nieko, kas būtų kam nors patikę, kam nors, kas nebūtų buvęs iš jų tarpo. Tokios priežasties pakako, kad jie nebūtų mėgstami - ir ne tas žodis ,,nemėgstami", - nekenčiami pašalinių asmenų, o retesniais atvejais - ir savų, kerštaujančių likimui už teisingus, bet nesmagius Paskirstymo kepurės sprendimus. Švilpiai netgi buvo žudomi it kokie žydeliai Antrojo pasaulinio karo metu - kai pasirodė Voldemortas.
- Vampyrams nereikia atrasti priežasčių kažkieno nužudymui,- šaltu balsu tarė Sorenas.- Žinai tokią pasaką? Vilkas užsipuolė prie šaltinio ėriuką ir norėjo jį sudraskyti, pasiteisindamas, kad šis sudrumstė jam vandenį. Kai ėriukas pasakė, kad jis ką tik atėjo ir vandens nė nepalietė, vilkas pasakė, kad vandenį sudrumstė jo tėvas, būdamas mažas, o dabar jis turįs atkeršyti. Bet kai ėriukas pasakė, jog ir jo tėvas negalėjo sudrumsti vandens, nes užaugo kitame ūkyje, vilkas neištvėrė ir pasakė: ,,Tu kaltas todėl, kad aš esu alkanas, ir tu turi išpirkti šią kaltę." - ir sudraskė ėriuką.- Sorenas blausiai vyptelėjo.- Vampyrė galimai tebuvo alkana, o švilpis pasimaišė jai po kojomis. Man tik įdomu, ko jam ten buvo maišytis, juk jau vėlus vakaras...- garsiai mąstė Sorenas, o tada išpūtęs akis pažvelgė moteriai į veidą.
- Tu tikrai? Tu pamanei, jog tai aš jį...?- Sorenas nebeužbaigė sakinio, nes jis ir taip buvo aiškus. ,,Aišku, kad pamanė. Juk jūs nedaug tesat pažįstami, ir ji dar pilnai tavim nepasitiki. O kur tu matei vampyrą, kuris toks gerutis būtų? Kur tu matei vegetarą vilką?" - plūdo mintys. Suvaldęs jų srautą, vyras atsiduso, pastebėdamas dingstančius su lavonu elfus.
- Ne, aš nebežiūrėsiu,- tarė vyriškis.- Jau viską, ko man reikėjo, pamačiau.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Hogvartso hilerė, Natalie Pierina Wright sėdėjo Soreno von Sjuardo, tos pačios mokyklos nuodų ir vaistų profesoriaus glėbyje, tvirtai apkabinta šaltų rankų, bei apkabinusi vyrą pati, ir klausėsi pasakos apie vilką su ėriuku. Norėdama bent kiek pralinksminti vakarą ironiškai pratarė, nors jautė, jog Soreno ne tik oda šalta, tačiau ir viduje jis šįvakar šaltas ir nenusiteikęs juokauti ar žaisti, kuris iš kurio geriau pasivaipys. Tačiau auksaplaukė, kaip visada, nevaldė liežuvio, nors šiandien tai galėjo privesti ir prie ne kokios kulminacijos.
-tai tada aš būsiu vilkas, o tu, ėriukas. – ji nė kiek nebijojo šio mielo juodabarzdžio vyro, kurio barzda dabar kuteno jai skruostą.
-o, Sorenai, atleisk man, jog pamaniau, kad tai tu tą berniuką, man tiesiog buvo šokas ir aš... aš žinau, tu geras. O kas man užėjo... – Nataša tikrai jautėsi nekaip, jog leido sau pagalvoti, kad tai Sorenas išgėrė jaunėlio kraują, ir dar mokinio. Juk yra pabaigusi visus medicinos mokslus, tiek žiobariškus, tiek magiškus! Kaip galėjo būti tokia višta ir neapžiūrėti, jog ilčių žymės nelaimėlio gerklėje smulkesnės, būtų iškart supratusi, jog tai vampyrės darbas. Viena Natalie ranka surado juodus von Sjuardo plaukus ir ėmė juos glostyti. Moteris puikiai suprato, jog profesorius sėdi šaltas, susikaustęs bei net piktas, ir tai, jog ji nuėjo per toli. Tačiau nieko negalėjo sau padaryti, ir su siaubu suprato, kad galėtų nueiti ir toliau.
-ne, tai tikriausiai man paranoja. Žinoma, tu teisus, vampyrė tiesiog buvo alkana, o švilppis pasitaikė nelaiku ir nevietoje, galbūt išėjo nusimaudyti nes susilažino su draugais, girdėjau, kad švilpiai mėgsta lažintis tarpusavyje, mat jų koledžas toks kaip ir pilkiausias, todėl, jie bent ten stengiasi pasirodyti, kuris geresnis. Tikėkimės, tai buvo klajoklė ir daugiau aukų nebebus. – auksaplaukė vėl sudrebėjo, prisiminusi, kaip jai besimokant trečiame kurse Hogvartse buvo atidarytas paslapčių kambarys, tada aukų skaičius augo milžiniškai ir finale pabaisa nusitempė į kambarį mokinę, laimei, Haris savo būsimą žmoną iš ten narsiai ištraukė. Natalie atsiminė, kaip trumpą laiką Džinė jai davė pasaugoti dienoraštį, o šis parodė auksaplaukei trečiakursiai savo prisiminimus, „Dieve, koks gražuolis tas Tomas Ridlis.“ Tada mąstė kvaiša blondinė trylikametė, net neįtardama, jog susidūrė su pačiu tamsos valdovu. Hilerė grįžo iš prisiminimų ir vėl sutelkė visą dėmesį į Soreną von Sjuardą, kuris, su kiekviena minute darėsi vis gražesnis. „Moterie, liaukis!“ jau griežtai pasakė sau Natalie, juk puikiai žinojo, jog gali apsikvailinti, nes toks susikaustęs ir subjuręs Sorenas gali pavaryti ją lauk, išsišaipyti, rėkti, užgauti... bet rodos, auksaplaukei šįvakar, tiksliau jau buvo vidurnaktis, niekas nerūpėjo, ir pirštai toliau klaidžiojo po juodus aksominius plaukus.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas auginosi barzdą dėl kelių priežasčių: pirmiausia, dėl stiliaus ir įvaizdžio, veido puošmenos; antriausia - per Kalėdas išbaltinus barzdą, jis norėjo kada nors tapti Kalėdų seneliu; o trečiausia - barzda padėjo vyrui nuslėpti kai kurias emocijas, o tai kartais būdavo tiesiog būtina, nors labai sunku.
- Būk, būk,- nusišypsojo Sorenas, neiškart supratęs Natalie pasakymą. Bet jos drąsa buvo žavinga. Greit Soreno šypsnys išsisklaidė it tas mažytis dūmelis, parūkstantis iš užgesintos žvakės apdegusio knato, dūmelis, paskleidžiantis vaško kvapą po visus namus. Tik šįkart kvapas buvo toji švelni, atlaidi nuotaika, kurios šešėliai išliko Soreno akyse, žvelgiančiose į Natalie Pierinos Wright akis.
- Nieko baisaus, aš nepykstu, jeigu kas... Tikiu, kad tu galėjai ir kažką ne to apie mane pagalvot, visgi juk dar nesam gerai pažįstami... - Soreno žvilgsnis nuklydo prie lango, liežuvis greit bėrė guodžiamus žodžius, nors krūtinėje kažkaip keistai skaudėjo.- Bet aš jau daug metų vegetaras,- Sorenas parideno sarkazmo kamuolėlį slaugei, žinodamas, kad ši pagal kai kuriuos asmenis - žemiausios kokybės humoro rūšis labai ją atgaivina. O profesorius pajuto kutenimą sprando srityje - keistai malonų.
- Tau ne paranoja,- ramiai kalbino Sorenas, pasitelkdamas tą žemą, ramų balsą, su kuriuo jo protėviai gundydavo ir užmigdydavo aukas. Sklido kalbos, jog vampyrai ir dainuoja pasakiškai it kokios undinėlės, tačiau Nuodų ir Vaistų išmanovas niekuomet nė nebandė patvirtinti ar paneigti šių gandų.
- Jeigu bus daugiau aukų, aš pasistengsiu rasti tą grobuonį,- nei pasižadėjo, nei ne vyras.- Nors ją reiktų rasti bet kokiu atveju ir iškaršt kailiuką, pakabint ir išdulkint it seną kilimą. Su šluota.- tarė, ir susigėdo, staiga prisiminęs ir suvokęs, kad žodis ,,išdulkinti" galėjo būti suprastas ne viena reikšme.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Beklaidžiodama po juodus, barchatinius Soreno von Sjuardo plaukus, Natalie Pierina Wright staiga susimąstė: „apskritai, o kokia yra gyvenimo prasmė? Prasmė kam, man? Moterei, kuri net sugebėjo savo vienintele dukterimi atsikratyti, užuot pabandžius ją paversti geresne, net jei ir iš pakaušio kyšo Voldemortas? Moterei, kuri baigė Hogvartsą geriausiai iš laidos, tačiau to proto ir žinių neužteko išgelbėti mylimą žmogų? Kokia prasmė dabar būti šio vyro glėbyje ir mėginti užsimiršti, jei jis priklauso kitai ir yra vedęs? Kokia neteisybė, kad tokios moterys, kaip gerbiama, arba nelabai gerbiama, magijos ministrė Gabriella von Sjuard, gauna tokius puikius, kvapą gniaužiančius vyrus tiek vidumi tiek išore, kaip Sorenas von Sjuardas? Juk ji neverta jo, jei rįžtasi išdavystei, reiškia nemyli ištikrųjų, o šis, dievaži dievukas, šitiek laiko dalijęs paguodą ir tiesęs pagalbos ranką kitiems, nusipelnė ir pats būti supamas šilumos, mylimas, o svarbiausiai... gerbiamas. O dabar, gyvenimo prasmės nei jam, nei man, nei tam šiąnakt žuvusiam vaikui? Kur pasaulio sąžinė? Juk tam švilpinukui tebuvo keturiolika, jis veikiausiai net nesugebėjo pamėginti suvokti didžiosios gyvenimo prasmės. Beje, o kur ji yra? Neturiu nei mylimo, nei tuo labiau mylinčio vyro, neturiu vaikų... nieko neturiu, belieka vėl lazdele panaikinti šį stiklą ir iššokti lauk, išlaisvinant visus aplinkinius nuo savęs. Nors ne, geriau pompastiškiau: reikia užlipti ant astronomijos bokšto, ir ten paleisti į save žalią, avados kedavros kerų žaibą, tada bent mėnesį kalbės prisiminę. Ak, tokia jau ta mūsų visuomenė, nieko čia nebepakeisi: kaip likau bevaikė, taip ir liksiu, kaip ir buvo Sorenas kitos, taip ir liks. Aš tik viena čia, niekam nereikalinga painiojuos aplinkui tarsi kruvinasis baronas, žvangindama grandinėm, atgailos ženklu. Už tai, kad nesugebėjau atrasti gyvenimo prasmės. Ne, palauk Nati, tau kažkas negerai!...“ jau mėgino save tramdyti, kai apmąstymus nutraukė tylus juodaplaukio vyro šnabždesys. Sorenas ją guodė, darė tai, kas jam įgimta, nieko už tai nesitikėdamas iš gyvenimo, jokio atpildo, nors greičiau jį patį reikėjo guosti dėl nemeilės. Natalie mintyse iššovė viena iš guodimo dėl išdavystės išraiškų, ji net nusipurtė apie tai pagalvojusi, tačiau Sorenas buvo taip arti... kalbėjo jai į ausį visokius keistus dalykus, bet ne jo žodžiai buvo svarbiausi, daugiausiai auksaplaukei reiškė jo žemas gundomas balsas, šią minutę ji buvo pasirįžusi bet kam, ko tik jis paprašytų, buvo pasirengusi eiti ten, kur tik Sorenas būtų panorėjęs ją vestis. Hilerė bandė pasitelkdama visą savo psichologijos žinių bagažą išsivaduoti, bet kur tau! Tobulas vampyro kvapas užvaldė ir padedamas jo balso ištrynė bet kokį likusį sveiko proto pėdsaką. Moteris stengėsi įsižiūrėti į naktį, esančią už lango, kuri šiuo metu jau it juoda marška plėšikas auką, dengė ne tik Hogvartsą, bet ir visus laukus, uždraustąjį mišką. Čia trūko tik vasaros žaibų, griausmo bei audrų, ir būtų buvę tobula, tačiau dabar žiema, ir galima tik krintančias snaiges stebėti, kurių nei vienos nesimatė nežinia kodėl, ar kad Natalie jau prarado sveiką protą, ar kad iš tiesų nesnigo. „Sninga nesninga, kam rūpi, noriu von Sjuardo ir taškas. Ne, palauk, ka?! Natalie Pierina Wright, ex Dumbledore, tuč tuojau mesk iš galvos šitas kvailas mintis! Girdi mane! Tuoj pat! Ne. Nieko nebus, tu, šlykštus sveikas prote, jukš iš čia, neždinkis...“ slaugė mėgino ginčytis su savimi, tačiau tas kvailas, tarsi užvaldytas proto lopinėlis, lyg narkotikų prisirijęs ramiai varė savo, iš paskutiniųjų jėgų šūkčiojant sveiko proto likučiams, užčiaupdamas ir nugrūsdamas juos giliausion galvos kertelėn, iš kurios anei vienas cyptelėjimas nebūtų girdimas. Rodės, viskas aplinkui susiliejo į vieną polifoniją, vampyrui toliau kalbant, o juodai jo barzdai šiurkščiai kutenant švelnią odą.
-vegetaras, tu? vegetaras! Tu kraugerys, va taip. Gaudai visokius vargšhelius žvėrhelius ir siurbi kraują... nesvarbu tau, kad galbhūt ta khiaulė ghyvent norhėjo. – tik paskui prisiminė, jog iš pradžių kalbėjo apie žvėrelius, paskui pradėjo apie kažkokią tai kiaulę, liežuvis pynėsi lyg girtos. Koks skirtumas! Kai noras pakartoti tai, kas įvyko Soreną prigirdžius meilės eliksyro, jau viršija visas proto ribas? „ją reiktų rasti... iškaršt kailiuką...? Oho koks jis išdykęs!“ mąstė auksaplaukė, visai neišmanydama, kaip galėtų sukelti nuodų ir vaistų profesoriui lygiai tokias pat vidines audras kaip ir jis dabar jai sukėlė, ir negailestingai kelia toliau: „išdulkint it seną kilimą....? ne, šito jau gana! Sudief razumėli, ir man buvo gera leisti laiką su tavim.“ Liūdnai pamintijo Natalie.
-truputėlį, drįsčiau teigti, esi prijaučiantis žiaurumui tiesa? Nori iškaršti kažkokiai vargšei merginai kailiuką ir susukti jai protelį? O tada dar vargdienėlę ir išdulkinti kaip seną kilimą? – kalbėjo Nataša pašnibždomis tiesiai juodaplaukiui į ausį, lūpomis jausdama šaltą odą. Savo balso ji ir pati nepažino, kažkoks žemas, gomurinis, aksominis ir kupinas grėsmės natų, žadančių publikai grandiozinę kulminaciją. O ką jai reikėjo daryti dabar? Juk neturi nieko tokio, kas galėtų privilioti tokią tobulą būtybę kaip Sorenas von Sjuardas, vyras, spaudžiantis ją glėbyje, atimantis protą ir mėginantis sudeginti, jos pačios susikurtose liepsnose. Ji tik žmogus, neturintis nei tokios dailios odos, nei tobulo viliojančio balso, nei apskritai nieko tobulo, tinkamo privilioti vampyrui. Nebent kraują, tačiau tai būtų jam tik maistas. Švelnūs pianistiški pirštai tyrė kiekvieną šaltos lygios baltos profesoriaus odos milimetrėlį, mikliai nardydami tarsi Sergėjaus Rachmaninovo muzikinį momentą op.16 nr.4 būtų sumanę atlikti. Kita vertus, ar tai ką nors keičia? Suvokimas smogė taip žaibiškai, taip sunkiai, lyg pats tasai fortepijono vidurius dengiantis dangtis būtų per nagus kaukštelėjęs ir privertęs sucypti iš skausmo. Gabriella von Sjuard yra graži, nemirtinga, praleidusi su juo beveik pusę gyvenimo, o kas ji? Ji tik praeivė, maža pilka dulkė, kaip va ana, ta ant sienos iš kairės penktame centimetre nuo žemės, ir dar su šūdina reputacija. Pažįstama šiam žmogui, atleiskite, vampyrui vos kelias dienas, susitinka antrą kartą... nebūtų suknista pianistė, kad šitaip įsisvaigtų. Juk tik nepataisomas menininkas gali įsimylėti iš pirmo žvilgsnio, juk tik muzikantui gali nutikti taip, jog po mėnesio draugystės nuneša pareiškimus susituokti per ateinančias tris dienas. Staiga Tašos mintys ir vėl it paplūdusios pianistės nušoko į drambliuko svajonių sodus.
Ji sėdi kažin kokio sodo, karkasinio namelio verandoje, šalia gražus juodabarzdis, juodaplaukis vyras, abu jauni, na, tokie, kokie yra dabar, aplinkui laksto kokių penkių metukų amžiaus tamsiaplaukis berniukas auksinėmis akimis, balta, dailia, lygia oda, ir tokiais pat aštriais dantukais. Vaikiukas krykščia iš džiaugsmo ir savo skambiu balseliu kažką mėgina paaiškinti jį besivaikančiai mergaitei. Pastaroji maždaug trejų, plaukučiai šviesesni, o akys kaip ir brolio bei tėvų, auksinės. Jos tembras melodingas ir šypsena plati plati... atidengianti žavias smulkutes iltis. Visur žydi sodas, žali plotai driekiasi patamsindami dangaus žydrynėss atspalvį. Ko daugiau ir bebūtų galima trokšti?... Natalie sėdėdama žvelgia savo auksinėmis akimis tai į vyrą, tai į sūnų, tai į dukterį. Džiugios nuotaikos neapleidžia žinojimas, jog kažkur už kelių šimtų metrų ežere su draugais maudosi jau suaugusi jos pirmagimė.
Tikriausiai skaudžios mintys apie dukterį ir grąžina hilerę iš svajonių šalies į tikrovę, tačiau razumėlio, anaiptol neatiduoda, galima sakyti, visiškai jį ištraukia, net iš tos tolimos galvos kertelės.
-Sorenai? Galima? – paklausė ji šiek tiek atsitraukusi, jūros spalvos akys buvo išsiplėtusios it apsiuosčiusios mergužėlės. Dabar ji, švelniai tariant prigirdyta amortensijos, vampyro kerų. Staigiai, kaip tik ji viena temokėjo, auksaplaukė prisitraukė Soreną dar arčiau ir pavogė iš jo netrumpą bučinį, tada skubiai pasilenkusi prie vampyro ausies sušnabždėjo – tik nieko nesakyk. – ir grįžusi į praitą padėtį, nukarosino dar vieną. Kažin kur prasmego visas kabinetas, auksinė, jame vyraujanti spalva dabar buvo dingusi be žinios, be menkiausios užuomenos, jog kada nors apskritai egzistavo. Ji norėjo ištrūkti, tačiau kaip, kaip ištrūkti iš liepsnos, kuri tave degina, o tu, pririštas it koks viduramžių raganius, pasmerktas mirti, sudeginti. Liepsna užgožia viską, viską kas gyva, įtraukia į save gruobuonies troškimais, iltimis, ledu. Taip, šioje liepsnoje buvo vienas išsigelbėjimas, tai ledas, amžinas, artimas... tačiau kartu ir toks tolimas... tarsi žvaigždės danguje, matytos, bet už lango siautė pūga.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris palikęs už nugaros Kiauliasodžio Merlino gatvę, jau lėkė priešais Džeimsą su sužestu Edgar'u.
Naktis buvo tamsi ir kraupi, girdint sužeistojo nelygų, silpną žingsniavimą. Igoriui buvo sunku bėgti, neastigręžus atgal į grifus, nes žmogiškas kraujas, kuris įkėriai lindo  į rudaplaukio garbaniaus nosį, gundė paleisti nuo vadžių savo savitvardą. Slapstūno užkerėtas užkeikimas dar labiau pasireiškė, tad Igoris tyliai šnopuodamas, bei kovodamas past su savim,  sugniaužė kumščius, stengdamasis, kad nagai įsirėš į odą ir prikels skausmą iš numirusiųjų. Mėlynai pilkų akių savininkas trumpam užsimerkė. Kad šis pragras greičiau pasibaigtų.-meldėsi jaunasis burtininkas ir atgniaužiąs kumščius, kaupdamas paskutines jėgas, atidarė milžiniškas pilies duris.  Lyg  per miglotą sapną, švilpis stengėsi atidaryt kiekvienas Hogvartso duris su kuriomis susidurdavo mokiniai, kad šios nepridarytų ir taip nereikalingų rūpesčių.
Uždusęs nuo skubėjimo ir  įtampos, kuri grojo nervais, garbanius palčiai atvėrė Slaugės Wright kabineto duris  ir pasitraukė, duodamas kelią įbroliui ir sužeistajam, o paskui nulėkė į kabineto gilumą pas slaugę ir savo gynėją, kojotą, kuris šeimininkui pasirodžius išnyko. Visas drebėdamas  jaunuolis prisiartino prie Wright ir virpančiu balsu iš baimės, kad Edgar'ui gyvymėlis eina į pabaigą, suvapsėjo:
-Edagar'as... Jis sužeistas...- tik ties sušniokštė Igis, bamdydamas išmesti iš galvos saldaus kvapo pablūdusią Džeimso bendrakoledžio ranką.
Atsirėmęs į šaltą kabineto sieną, švilpis liūdnu, sielvarto prisunkusiu žvilgsniu pažvelgė į perbalusią Edgar'ą ir Džeimsą, kuris  išpaskutiniųjų stengėsi suvaldyti savo atgamitinę pusę, kuri buvo žiauresnė už sužeistą Edgar'o ranką.
Atsiduso. Gyvenimas žiauru.

[Džeimsas Greywindas]

Jei tik galėtų atsidustų, bet jo prilaikomas nesąmoningas kūnas trukdė tai atlikti. Dabar tik sugriežė dantimis. Prisiekė Merlinu, tikrai ims nekęsti ligoninių, o gal tiksliau šio naujosios slaugės kabineto. Kurgi jo nemėgsti, kai ne pirmas kartas, kai į jį atitysi nelaimėlį- žiemą- švilpinuko lavoną, kurį nudaigojo vampyrė, dabar- bendrakoledžį bendrakursį Edgar, su siaubingai sudraskyta ranka, šiuo metu be sąmonės. Bent jau viduj penkiolikmetis džiaugėsi, kad pastarasis be sąmonės, kadangi šiam nereikėtų kentėti laiptų pakopų... plius jam pačiam nereikėtų klausytis Ed aimanų. O tai jį užknistų dar labiau nei svylanti amuleto grandinėlė, kėsinanti pasmaugti. Kai įstitempęs Igoris atidarė duris, (lengviau kveptelėjo, nes neužtektų noro tas dureles atidaryti- greičiau pats jas išspirtų) dėbtelėjo į vidų, puikiai žinodamas kas jame vėl nutiks. Kol įbrolis panaikino gynėją, pats nieko nesakęs kūną pasodino ant pirmos pasitaikiusios kėdės- kaip pirmą kartą čia apsilankė - pastebėjo išburtą lovą - dabar akys to neužmatė. Sueis ir kėdė. Akimirksniu patalpoje pasidarė karšta, bent jau Džeimsui, trūko oro, o kraujo kvapas ir toliau grojo nervais. Kaip jis sugebėjo būsimą penktakursį atvilkti iki čia nuo pačios Kiauliasodžio pagrindinės gatvės, a? Bet dabar tai nesvarbu. Piktai nukepė bejausmiu veidu ir akimis nervingą įbrolį- "Ko tu čia jai aiškini kas čia sužeistas? Ir taip matyti"- atsisuko į išbalusį vaikino veidą. Ką daryt? Ką daryt? Ką daryt?...- skambėjo juodaplaukio galvoje,- Sustabdyk kraujavimą, šunie. Pasirodo jo kerų neužteko, kad bent jau normaliai sustabdytų tą kraujavimą, nors jei ir sustabdė, dabar jis atsinaujino. Bet... Kodėl jis išvis padeda sužeistąjam? Galėtų tiesiog nueiti ir palikti hilerės valiai. Juk jis ne medikas ir net nežino kaip sustabdyti šį kraujavimą. Ir pats turi dabar bėdų. Papurtė galvą. Ne, taip neleistų pasielgti moraliniai principai- kas galėtų palikti draugą nelaimėje? "Kokie mes sentimentalūs ir kalbūs..."- per prisiminimus nuaidėjo sidraplaukės vampyrės žodžiai. Stipriai užmerkė akis ir jas vėl atmerkė. Vaizdas buvo susiliejęs kaip ir visada. O jau naviai manė, kad vėl galės normaliai matyti.
- Ką daryti toliau? - pakankamai tyliu tonu paklausė, akimirką atsisukęs į hilerę parodydamas savo apsiblausiusias akis, po to vėl veidą nusukdamas į sužeistąjį, lazdeliais mostais sumažindamas kraujo plūdimą iš sudraskytos rankos. Na, bent jau taip kažkaip padės Edgarui.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Natalie sėdėjo savo kabinete, ligoninės sparne. Nusprendė, jog bent trumpam reiktų išlįsti iš tos irštvos, kurioje gimė du jos sūnūs, o trečiasis mažylis tebeglūdėjo yščiose. Hogvartso mūšių baisumai moteriai prilygo pirmajam bei antrajam žiobarų pasauliniams karams. Tiesa, kai kurie diktatoriai tebelaksto kažkur Rumunijoje vampyrais bei avinolakiais, juk vienas jų sukūrė tą pabaisą Delphini, kuri išgraužė Raveną su Fasiru iš jos. Apžiūrinėdama save, tikrindama paskutiniojo mažylio sveikatą, kurio gyvybė vis blėso, auksaplaukė išgėrė dar vieną žmogaus kraujo dozę. „Feee!“ nusisukusi tėškė stiklinę į žemę, ši savo ruožtu pažiro smulkiomis šukelėmis. Tas garsas glostė Natalie ausį tarsi būtų buvęs gražiausias Frederiko Šopeno noktiurnas. Pastaruoju metu mokinių pas ją neatklysdavo, buvo tik viena kliedinti sužeista pirmakursė, berods iš varno nago, ir pora švilpinukų. Hilerė pažvelgė pro veidrodinį langą į juodą, tarsi kruviną naktinį dangų. Puikiai žinojo, jog duktė šiąnakt miega paslapčių kambaryje, kad galėtų pažindyti žmogaus krauju vos pabudusius dvynukus iš mažyčių pipečių. Juk kol kūdikiai jiems reikia stiprėti, vadinasi, gyvūnų kraujas netinka. Auksaplaukė užsimerkė, ji mąstė apie Soreną, kuris tebegulėjo be sąmonės, apie sūnus, apie Beatričę bei mažylį kovojantį su mirtimi joje. Moteris jautė, jog bus mergytė, net vardą buvo jai sugalvojusi. Nostalgija pasigrobė ir nunešė į pusiau sapnų karalystę, už lango tvyranti tamsa vertė pasiduoti viltims. „Sorenas pabus, jis stiprus.“ Natalie galvoje plaukiojančios mintys žaibiškai keitė viena kitą. Ji pažvelgė į magiškus dokumentus, gulinčius ant stalo, belieka jai paliesti savo burtų lazdele žodelį taip prie savo vardo ir jos pavardė pasikeis. „Natalie von Sjuard. Ar gali būti kas gražiau ir skambiau? Bet ne.“ Hilerė numetė lazdelę ant stalo, ji pasirašys tik tuomet, jei pavyks išsaugoti dukrytės gyvybę. Ir kodėl jai taip nesiseka su mergaitėmis? Staigiai supykino ir šone pasijuto nežmoniškas skausmas.
-Episkey. – sušnabždėjo moteris paliesdama vėl pasičiupta lazdele dešiniuosius šonkaulius ir skausmas išblėso, jį pakeitė skubūs žingsniai koridoriuje, suplėšę kruviną nakties ramybę bei jos vienatvę. Po keliasdešimt sekundžių atsilapojo kabineto durys ir pro jas įlėkė berniukas su gynėju. „Kojotas lygtais.“ Dar moteriai nespėjus gerai įsidėmėti sidabriškas padaras, matyt neatlaikęs įtampos, ištirpo ore. Gynėjo savininkas prisistatė artyn jos ir pranešė, jog sužeistas kitas berniukas. Pirmas atėjusysis buvo švilpis.
-O varge, švilpiai jūs švilpiai, ar mokat saugotis? Nieko neveikiu pastaruosius kelis mėnesius, kaip tik lopau jūsų koledžo narius. – nuobodulio tonu urgztelėjo hilerė. Iškart mintyse suprato, jog elgiasi kaip tikra varnanagė, rėžia žmogui tiesiai į akis ką galvoja, juk nereikia taip, paprastai švilpinukai geri bei jautrūs. „Ech... tas nėštumas. Ir irzulį man sukelia... dar Sorenas nepabunda.“ Pabambėjusi truputį ant švilpio, truputį mintyse ant savęs atsigręžė į tą pusę kur iš garso buvo galima spręsti, kažkas atvilko nabagą. Ak, kaip Natalie pasigailėjusi savo žodžių ištartų vaikinui geltona uniforma, blogai pasijuto, kadangi atsisukusi išvydo ne kleipstantį mažvaikį vilkintį geltonai, o tokio pat amžiaus kaip ir pirmasis berniukas du grifų gūžtos atstovus, iš kurių vienas ir buvo sužeistas. Abu raudonarmiečiai neatsiliko viens nuo kito papilkėjusiais veidais, vienas jų tvardėsi, kitas... tai neapsakoma. Iš juodaplaukio grifo rankos buvo nieko nelikę.
-tu vaike man atleisk, tiesiog jau nervai nebelaiko. – atsiprašė Nataša švilpio ir pridūrė grifui, mėginančiam sustabdyti nukentėjusio kraujavimą. – ar pajėgsi nutįsti jį ant lovos Džeimsai? – hilerė pažinojo tą juodaplaukį ketvirtakursį žydromis akimis, prieš kelis mėnesius jis buvo atitempęs jai lavoną, po to, teko prisidėti prie jo apmokymų mūšiui. Vaikinams pasitraukus nuo kėdės ir dairantis lovos ji mostelėjo lazdele ir kėdė pavirto tuo, kuo reikėjo, ligoninės lova. Gerai, kad buvo vietos jai įsitekti. Nesigilindama, žiūri vaikinai ar ne, išėjo ar ne, auksaplaukė skubiai palinko ties ligoniu vienoje rankoje jau gniauždama skalpelį. Vienas negailestingas pjūvis ir dalis vaikino rankos nukrito ant lovos šalia.
-jei norėsit vemti... – tarusi kabineto gilumai vėl transfigūravo kitą kėdę kibiru. Pati buvo seniai pripratusi prie tokių dalykų, tačiau tokie vaikinai, ketvirtakursiai, tikrai ne. Vienu lazdelės mostelėjimu ji galėjo pradanginti amputuotą kūno dalį, tačiau sukurti naują buvo svarbiau. Susikaupusi, suraukusi antakius moteris raitė ore devyniukes, kurios tarsi liejosi su penkiukėmis. Ant sužeistojo grifo rankos liekanos žliugo karštas tąsus skystis, kuris stingdamas virto į metalinę ranką. Šioji prasidėjo nuo alkūnės ir viršutinėje dalyje ėjo iki pat pirštų galų, o vidinėje iki dilbio vidurio. „Ak, kaip sureaguos pabudęs ir tai pamatęs berniukas? Juk jis dar visai paauglys.“ Hilerė rūpinosi visų ligonių tiek fizine, tiek psichologine būkle, tačiau jai žūtbūt reikėjo pamiegoti, to reikalavo viduje vis silpstanti būtybė. Melsdamasi, jog atlydėję vaikinai nebūtų palikę kabineto ji atsisuko ir išvydusi juos tebeesant paprašė.
-pasilikite su juo kol prabus ir paaiškinkite kas įvyko, man labai gaila, tačiau dalis rankos jau buvo nepataisomai nupuvusi, privalėjau ją pašalinti. Aš pati trauksiu miegoti, nes esu pavargusi. – moteris instinktyviai uždėjo ranką ant motinystės paženklinto pilvo kauburėlio, kur tūnojo jos mažylė. Pradangino nupjautą rankos dalį ir apsisuko eiti. Tada stabtelėjo, sugrįžo atgal prie lentynos ir nukėlė nuo jos žalsvai juosvo skysčio pilną buteliuką. Eidama atgal prie durų įteikė jį Džeimsui.
-išgerk, bus lengviau kęsti troškulį. – tarė pašnibždomis – šitas tau tiks, aš beveik įsitikinusi, kas tu esi. – ir daugiau netarusi nei žodžio nutolo koridoriumi.

[Džeimsas Greywindas]

Kai viskas buvo sutvarkyta- kėdė paversta lova, Edgar paguldytas ant šios, bei pasiruošta tolesniems veiksmas, kuriais ir užsiims hilerė, Džeimsas manė galėsiąs kol kas pasišalinti, bet vos išvydo aštrų skalpelį moters rankose, kūnu nuėjo Ponas Šiurpulys. Papurtė galvą kai Hogvartso naujoji slaugė transfigūravo kėdę į kibirą, jei Igis su juo užsimanytų palengvinti savo skrandžių turinį. Tik kumštį prie lūpų pridėjo kai bendrakoledžio ranka paliko kūną. Suvarė dantis į palyginus labai ploną kaip jam kumščio odą. Kaip užhipnotizuotas stebėjo išskydusį mėsos gabalą, tvardydamasis. Lyg per rūką girdėjo ir matė ką šneka Natalie, akis laikydamas tik įsmeigtas į vieną tašką. Kojos nelaikė, norai irgi. Akuto tik tada kai hilerė įbruko jam kažkokį butelaitį su bala kokiu skysčiu. Kvapas, tiesa sakant tikrai buvo ne koks, net ir neatidaręs juto nemalonų kvapiūkštį. Krūptelėjo kai Natalie užsiminė, kad gali numanyti jo rasę.
-Ačiū,- sumurmėjo, bet nebuvo reikalo. Vistiek Igoris turbūt jau išgirdo, o be to Edgar be sąmonės- neišgirs. Atitraukęs kumštį, drebančiais pirštais paėmė eliksyro buteliuką ir keliais šuoliais išsinešdino iš kabineto, vos moteris, kvepianti nauja gyvybe, dingo koridoriuje. Kapų tyla nutrūko akimirksniu. Dusdamas susirietė dvilinkas, ranka įsiremdamas į sieną. Buteliukas iškrito iš saugaus glėbio ir vos per stebuklą nesudužo ant grindų, neištaškydamas žalsvai juosvo skysčio. Trūkčiojimai įkvėpė ir užsikosėjo. Apėmė silpnumas ir išgąstis kai suvokė kosėjantis krauju. Pilkos koridoriaus grindys vietomis nusidažė tamsiai raudonu, tiesiogine prasme karštu, verdančiu krauju. Ne, tai ne pabudimo pasekmės ir ne karščio. Tiesą sakant jau buvo prie jo pripratęs. Tai buvo kažkas blogiau. Tirštas, geležimi, bei puvėsiais atsiduodantis kraujas lipino gerklę, trukdydamas kvėpuoti. Sužiaukčiojo, bet susitvardė. Bala apačioj vis platėjo. Galiausiai atsitiesė atbula ranka nusivalydamas lūpas. Jautėsi prastai, ne neprastai, o kaip skiedrovežiu pervažiuotas, burtiniškai- lyg hipogrifų partrenktas. Atsišliejo į sieną gaudydamas kvapą. Pajuto švelnią, šiltą srovelę. Pridėjęs dešinės rankos pirštų pagalvėles prie nosies šnervės ir šias atitraukęs pastebėjo kraujo pėdsakus. Susierzino. Kas vyksta? Burtų lazdės mostu panaikino savo kraują ant žemės ir pasigriebęs nuo šios buteliuką su eliksyru, įsidėjo į apsiausto kišenę- verčiau pasilaikys kritiniu momentu. Visgi troškulys kaip ir buvo praėjęs. Beveik. Susitvarkęs, pasiryžo dar pasilikti šalia brolio ir palaukti kol Ed pabus. Gi reik paaiškinti kas nutiko, nes be paaiškinimo totaliai šiks į kelnes ir apvers visą Hogvartsą. Gal. Šiaip ar taip, nežinojo kaip Grifų Gūžtos atstovas į tai reaguos, visgi dar mažai laiko turėjo galimybę jį geriau pažinti. Vėl įsmuko į slaugės valdžios karalijos irštvą, stengdamas nežiūrėti į nelaimėlio metalinę ranką. Prisiminė kaip slaugė meistriškai raitė lazdele devynetukes ir panašiai, kaip tąsus skystis formavosi į ranką. Atsinešęs kėdę, šią pastatė šalia pažįstamo lovos ir susikūprinęs, rankas ant kelių padėjęs, atsisėdo. Kaip visada nuvargusiu žvilgsniu perbėgo patalpą. Atsiduso ir pasiruošė laukti, vis dar beęsančiam Igoriui žvilgsniu pasakydamas: "Jei nori, eik ilsėtis, aš jam pasakysiu kas nutiko".

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris stengėsi ignoruoti kandžius hilerės žodžius ir jai neatsikirti. O tai buvo gan sunkoka-,bet dabar neapie tai.  Kraujui mušant skruostus, ir jaučiant, kad vilkolakiški inkstintai po truputį vėl užmiega, švilpis stebėjo ligoninės sparno karalienės veiksmus, kurie kaip įmanydami stengėsi išsaugoti Edgar'o gyvastį. Na, šiam veiksmui, kai hilerė panaikino Džeimso bendrakoledžio ranką ir nieko nedelsdama pradėjusi, raityti devyniukes ir penkiatukes, rudaplaukiui prireikė daugiau susitvardymo nevemti, mat tai buvo nebepakeliama. Atsiremdamas į sieną, kaip per miglą,  Igis nusuko žvilgsnį ir nurijo šlykštumą. To per daug, ir užsimerkė. Visgi, jaunuolis ,bet kaip stengdamasis neatsiribojo nuo veiksmų, kurie vyko jam prieš nosį, nes tam neleido atgamtiška klausa.
Lyg šviesai prasklaidžius tamsą, lyg saulei prasklaidžius tamsius audros debesis, pasigirdo tylus skambtėlimas, kuris buvo skirtas stiklinės kilmės daiktui. Igis sukando dantis. Matyt, Natalie pasiėmė stiklinį buteliuką ar butelį, kurį duos Edgar'ui.
-nusprendė rudaplaukis, ir dar labiau užsimerkė, nė netrokšdamas pamatyti dar vienos šlykštynės, bet... jis klydo. Nustebęs klausėsi hilerės žingsnių, kurie artėjo link Džeimso buvimo vietos, ir Igoris vis labiau suprato, kur čia šuo pakastas. Kai vos Natalie pradingus, įbrolis taip po gi greitai išsinešdino iš kabineto, ir rudaplaukis atsimerkė. Viena, kita ausim klausydamasis, ką gi veikia Džei ir kaip dunksi, plakdama nelaimėlio Edgar'o širdis, Lorijanas-Greywindas atrėmė savo galvą į sieną ir atsiduso.
Jo galvoje vis aidėjo hilerės žodžiai, kurie skelbė, kad ji gali numanyti Džeimso rasę. Jaunuolis nusipurtė iš išgąsčio. Igis žinojo, kas yra netikras jo brolis, ir bijote bijojo, Džeimso rasės, ir be ne reikalo. Vien pagalvojus apie savo įbrolio rasę, švilpį aplankė šiurpuliai. Ir kodėl Jie sukūrė tokias pabaisas, kaip Džeimsas?- nesuprato  rudaplaukis, žvelgdamas į užmerktas Edgar'o akis. Kas Jiems už tai?
Netikėtai vėl atsidarė durys, nutraukdamos švilpio padrikusias mintis, ir pasirodė pats Igorio įbrolis- pavargęs, nusilpęs. Šiam pasiėmus kėdę ir atsisėdus šalimais Edgar, Igoris prislinko prie netikro brolio. "Ne" -papurtė galvą mėlynai pilkų akių savininkas, parodydamas grifui , kad neis ilsėtis. "Aš nepaliksiu tavęs vieno", ir nuėjo pasiimti kėdės, kurią pasistatė  trupučiuką toliau nuo Džeimso. Igoris atsisėdo ir apsišarvojo geležine kantrybe. Laikas laukti.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Tas vakaras turėjo būt kažkoks kitoks, ir ji, patyrusi hilerė, privalėjo tai pajusti. Viskas atrodė kitaip: vaikai, vyras... rodės jai, jog nieko aplinnkui neliko, viskas ištirpo, aplink liko tuščia erdvė, gaubianti ją visą, paskendusią neregimybėje. Natalie gulėjo lovoje savo kabinete, liūdnai atmindama vaizdus, kai dar buvo auksaplaukė Dumbldoro meilė.
-Albai... – sukuždėjo vos vos pravertos raudonplaukės lūpos ir šioji nugrimzdo miego užmarštin. Taip taip, vampyrai nemiega, tačiau būtent čia ir nutiko kažkas blogo, kažkas nelemto.
-Suzana... – šnabždėjo visur bučiuodamos mylimojo lūpos, ji virpėjo, jai buvo pirmas kartas. Taip, ji žinojo, jog Johanas pats donžuaniškiausias vyras žemėje, bet meilė...
-myliu tave... – pala, ką? Ji negali mylėti kažkokio Johano, Albas, Sorenas... kas tai?
-kas tai? Paleisk man...
-nagi mažyte, juk žinai, kad nuo manęs nepabėgsi. – smegenys voliojo kažką nepaaiškinamo, ji privalo nubusti, nubusti, nubusti...
-mama, mama, nubusk, maaamaaa! Neee! Maldauju tavęs, mama, nubusk... nubuuusk!... – pasiekė tolimas, ūkanų gaubiamas balsas. Sapnų burtai. Suvokė hilerė, ji atsidūrė viename ankstesnių savo gyvenimų, kuriame buvo kažkokia penkiollikmetė kaimietė Suzana. Sukaupė savyje tūnančią šviesą, pastangas, išsitraukė lazdelę sapne, ir žiebė į glamonėjantį ją vyrą.
-Realitus vertis! – viskas aplink sukosi, prie lovos stovėjo jos pačios duktė, tačiau kambaryje dar kažkas buvo, kažkas, ko čia tikrai neturėjo būti, Nataša suprato: taip lengvai neišsisuks. Staigiai pašokusi kaukštelėjo dukrai lazdele per pakaušį, užburdama šią praskiedimo kerais.
-sustink – dar sušnabždėjo ir atsisuko užpuoliko pusėn. Ne, tai nebuvo tas pats Johanas Faustas, sapne ją glamonėjęs donžuanas, tai buvo aukštas nematytas vyras, mėginantis dengti veidą rankomis. Vampyrė norėjo šokti prie jo, perplėšti gerklę dantimis, surikti Soreno vardą, galbūt pati kilstelėti lazdelę, tačiau žalias žaibas trenkė krūtinėn pirmiau, negu spėjo apie visa tai pagalvoti.
-Albas Dumbldoras... – dar kažką norėjo pasakyti užpuolikui, tačiau teištarė Beatričės tėvo vardą, išgirdo dūžtant stiklinę sieną. Paskutinis dalykas, kurį pajuto, buvo šaltas nakties vėjo glėbys. Štai kas priglaudžia mirties valandą, ne mylimasis, o vėjas...

[Beatrice Georgiana Riddle]

Nežinia ko tą šaltą vakarą Beatričė beldėsi į ligoninę pas motiną, tai jau tikrai ne dėl to, jog ką nors skaudėjo. Ne, galbūt tiesiog norėjo apie viską pasikalbėti, atsiprašyti, kad nepakvietė į kuklias vestuves, papasakoti, jog turi sūnų, nudžiuginti Natalie, kad šioji taip pat turi anūką. Kabineto duris įveikė nesunkiai, tačiau motinos raudonos ševeliūros už stalo nesimatė, kas be galo nustebino ponią Riddle. Mergina, pasidabinusi auksiniais plaukais patraukė jūros spalvos užuolaidą ir žioptelėjo išvydusi lovoje miegančią Natalie. Ką?  Juk vampyrai nemiega!
-mama...? – pajudino už peties, manydama, kad hilerė galbūt tik ilsisi arba apsimeta. Nevirptelėjo nė vokas, nepasikeitė kvėpavimas... Beatričė persigando.
-mamyte... – mergina pravirko, galvoje iškilo vaizdinys: Sorka, Kavanas, trys vaikai, mažylė šviesiaplaukė Tegana, sakanti, jog nepaliks jos vienos, ir Tomas, jo paklaikęs žvilgsnis jai nubudus su durtine žaizda rankoje. Pala pala, ar tai reiškia, jog mama gali numirti? Ar tai sapnų burtai? Negalėdama tuo patikėti feniksė vis purtė ir purtė nejudrų kūną.
-mama, mama, nubusk, maaamaaa! Neee! Maldauju tavęs, mama, nubusk... nubuuusk!... – šaukė, klykė iš visų jėgų, nors ir žinojo, nepadės. Tik staiga, lovoje gulinti moteris pašoko. Keli lazdelės judesiai ir Tričė liko susmukusi prie lovos, nejudri. Siaubas sukaustė septyniolikmetės kūną, išvydus žalią žaibą, trenkusį motinai tiesiai krūtinėn. Ne, ne, neee... deja, Georgiana buvo visiškai nebyli, ji stebėjo šviesiaplaukį vyrą, ką tik nužudžiusį jos motiną, knietėjo paklausti kas taip liepė, tačiau pančiams nukritus, nieko nelaukusi ji griebė auką, suleisdama gerklėn smailias baltutėlaites iltis. Žmogus sugargaliavo, lazdelė iškrito jam iš rankos, auka mėgino gintis nagais, dantimis, kojomis, rankomis... vveltui, naujagimės būta stipresnės. Baigusi doroti maistą dabar jau raudonų akių savininkė priėjo prie išmušto lango, pažvelgė žemyn. Raudoni plaukai draikėsi naktyje, gintarinės akys užgesusios nebeieškojo mylimų. Ar tai tokia baisi toji mirtis? Mergina nušoko žemėn, nusileido šalia motinos lavono tylutėliai, švelniai kaip gazelė.
-mama. – sušnabždėjo. Nežinia kiek taip stovėjo, nežinia kiek ašarų išliejo, bet... vampyrai neverkia, jiems tiesiog drąsko krūtinę sielvartas ir tiek. Na tai kodėl suprantam tik tada kai prarandam? Kuo čia buvo kalta jos motina? Kodėl jos vyras taip bijo sapnų burtų? Ką jis padarė ne taip? Tūkstančiai klausimų plūdo merginos galvą, tačiau nei vieno atsakymo. Visa kruvina, nuo pat lūpų iki marškinių krūtinės, grifė siena užlipo atgal į motinos kabinetą, nukabino tėvo porttretą, pasistatė ant stalo ir ilgai piktai žvelgė. Tada, išsitraukė plunksną, pergamento, ir užrašė.

ji atminė jo veidą
užmerkusi akis
pajuto stiklas dūžta
ją nešasi naktis

dar kartą atsimerkė
sužiurusi aukštyn
pro išdaužtąjį stiklą
jai vyras šypsojosi baltais dantim

tada ji užsimerkė
ir vėl išvydo jį
tą pasakų herojų
lyg būtų jo glėbį.

O jis ten ją ir rado
Ant tų šaltų uolų
O kraujas josios veidu
tik srūva upeliu.

Jis šaukia ją vardu
Bet guli ji rami
Jis klausia jos kur tu
O ji tyli, tyli

Jis žiūri jei į veidą
į ašarų lašus
nors jos širdis ir tyli
bet siela nepražus

žaliose jos akyse
mato jis beribę jūrą
raudonuos jos plaukuos
saulėlydžio gaisus

tiktai ant jos krūtinės
smaragdinio žalumo
trys ašaros bespindi
jos visad ten ir bus.

Koks apgailėtinas gyvenimas, ji, visiška našlaitė, išsitepusi motinos žudiko krauju, sėdi prie stalo, priešais pasistačiusi tėvo portretą ir rašo eilėraštį. Kas jai dabar beliko? Vyras ir sūnus. Nes neaišku ar po to, ką padarė, net Džeimsas norės su ja kalbėtis. Paspyrė prie kojos esančia lavono galvą, šioji pašliaužė per tris centimetrus ir sustojo.
-pabūsiu čia slauge, kol atsiras pamaina, ir nieks tenemėgina man sutrukdyti, išmesiu von! O šito... – darkart pastumė koja lavonėlį – iškamšą pasidarysiu. – kalbėdama su savimi paėmė mirusiojo lazdelę, motinos irgi.
-šita bus kaip įkaltis žudiko tapatybei nustatyti, o šią pasiliksiu kaip Natalie palikimą. – kiek dar ji kalbėjo su savimi, kiek dar vaikštinėjo, niekas nežino. Galiausiai sustojo prie veidrodžio, ketindama nujuodinti plaukus, deja, jie jau buvo atgavę natūralią spalvą. Tuomet septintakursė pabandė juos pašvviesinti – veltui.
-pasirodo šokas ir galias atima. – sukaupusi paskutines jėgas ištiesė delnus įžiebdama juose amžinąją ugnį, sušnypštė balsu kviesdama Safirą...
-dėkui Dievui, bent ttai liko. – jei kas būtų dabar atėjęs į kabinetą, ar atėjęs kitą rytą, vis vien jo nebūtų pažinęs. Užkoncervuotas lavonėlis, kad nesmirdėtų, tebegulėjo po stalu, už kurio sėdėjo tamsiaplaukė moteris, krauju aptaškytomis lūpomis ir marškinių krūtine.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Visi žmonės anksčiau ar vėliau pasirįžta pokyčiams. Gyvenimas jau toks yra, kad tiesiog jų reikalauja. Juk dar prieš pačią garsiąją slaugę Pomfri čionai kažkas dirbo, o po jos atvykusi panelė Wright greitai persimainė į ponią von Sjuard. Pastarąjai mirus negi paliksi tokios šaunios mokyklos ligoninę be jokio slaugo? Deja, taip. Be slaugo ją teks palikti, kadangi ir mokykla nestovi vietoj, ir ta keičiasi. Anksčiau, madam Pomfri laikais, su žiburiu sunkiai būtumei radęs antgamtiką, o dabar? Pilnos pakampės tų perkūnėlių priviso, kone kas antras slepia esąs vampyras ar vilkolakis, nors tai kuo puikiausiai matyti. Kaži kokie baisūs laikai atkeliauja į Hogvartsą, jei sugeba žūti net vampyrė nuo mirtingojo rankos, tai kas gi vyksta? Johanas Konstantinas Tvardovskis, vienas balčiausių visų laikų magų, gavo skubų laišką iš Tomo Viljamo Ridlio, vieno juodžiausio visų laikų mago, jog  Hogvartse reikalinga jo pagalba. Ir štai dabar, pusamžis aukštaūgis vyras jau darbavosi kabineto interjero pokyčiais, juk nesėdės tarp auksu ir jūros žalumu tviskančių rakandų. Hileris, alchemikas ar kaip dar ten jį pavadinti, įsikūrė daugiau lentynų, mat reikėjo sutalpinti ne tik vaistų buteliukus, bet ir knygas, o kur dar visas eliksyrininko arsenalas. Staigiai ryškią moterišką atmosferą pakeitė klasikinis derinys: tamsiai rudas ąžuolinis stalas stojo vietoj masyvaus raudonmedžio baldo, pergamentinė netvarka tučtuojau baigėsi, dabar pergamentai dailiai sugulė stalčiuose, rašalinė su plunksnakočiais taip pat. Apskritas stiklinis stalelis pasiliko, tačiau įmantrius auksinius tyliai dūzgiančius prietaisus papildė švelniai čiurlenantys sidabriniai. Klasicizmo stiliaus raudonmedžio kėdės iškeliavo į privačią palatą, kartu su senuoju stalu, o čionai atsirado renesancinės, taip pat tamsaus ąžuolo. Kas pasiliko taip pat, tai veidrodinis langas per visą sieną tebeleidžiantis pažvelgti į tai, kas dedas už jo, tačiau kartu puikiai apsaugantis esančių kabinete privatumą. Dar pasiliko auksaspalvės šilko užuolaidos, lengvai krintančios stiklinės sienos šonu, ir jūraspalvė širma, skirianti gyvenamąją kabineto dalį nuo dirbamosios. Užrašas ant durų taip pat pasikeitė, dabar jis išdidžiai skelbė: Hilerio Tvardovskio kabinetas.

[Celeste Victoria Lavenza]

Iš pamokos ankščiau laiko išėjus, mergina tiesiog ryžtingai žingsniavo pirmyn - tikslą gi turėjo, vienaip ar kitaip, pasiekti. Nebuvo mokinių ar mokytojų, ar tai net ir pagalbinių tarnų, besitrinančių kelyje - tik merginos žemakulnių batų keliamas aidas ir lietaus barbenimas į stoglangius ir žinoma, pačius langus, kūrė naujus garsus, nustelbiančius tuščius koridorius.
Nebūtų patikėjusi, kad profesoriai čia tokie nekompetetingi - tai jau tikrai, nematė prasmės tikėtis kažko gero ir iš likusio šūsnio, kurių pamokos tik tesiruošė vykti. Nors, žinoma, ko tikėtis iš tokios mokyklos, bandančios primesti esančią teisingą ir dorybingą, maišant rūšis, kilmes ir dar didesnį kiekį nesuderinamų dalykų.
Nuo drabužių protarpiais ant žemės nutikšdavo vanduo - bandžius šiuos džiovintis su burtais nelabai kas išėjo, tikriausiai reikėjo kaltinti išnaudotas jėgas ir atplūstantį ją pasiglemžti susirgimą, kuriuo buvo tikra, kad turėtų būtų apdovanota. Žinoma, nebent - o tai buvo stiprus nebent, pilnas užklausimo ir nepatikimumo - ligoninės darbuotojai bus bent šio to verti dar neprasidėjusiuose susirgimuose.
Įėjusi pro tinkamą koridorių, ar bent manė taip pati, iš niekur niekur ją pačią pasitiko čiaudulys - nagi nagi, tikėjosi, kad jeigu tikėsis, jog liga bus, ji nuspręstų ją nuvilti ir nepasirodyti, ar bent jau vėliau! Pajuto, kaip ir šąla galūnės, reikalaujančios šilumos - kurios, žinoma, tokiame pigiame Hogvartse, kur  radiatoriai yra neįsivaizduojamas dalykas, tikrai pačios nesušils. Planavo eiti į likusias šiandienos pamokas, tačiau neatrodė, kad taip greitai sugebėtų ir sušilti, ir išdžiūti, ir visiškai atsigauti.
Ir toliau išdidžiai laikydama galvą, Celeste priėjo reikiamą vietą - hilerio kabinetą, nieko nelaukiant tris kartus pasibelsdama į medines duris ir šias praverdama. Bent jau iš ten, pro kur atėjo, tematė eliksyrų ir knygų galybes, tačiau nė vieno personalo darbuotojo ar kažko iš tos pusės.
-Laba diena?- šuktelėjo, prisėsdama ant tamsaus ąžuolo kėdės ir apsidairydama aplink, stebėdamasi kabineto savotišku profesionalumu ir prabangumu.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Johanas skaitinėjo vieno žiobarų kuriamo istorinio filmo scenarijų, šį vis papildydamas bei pabraukydamas. Klausyk, karts nuo karto imdavo bambėti, jog siužetinė linija nevisiškai teisinga, o kartais vis paaikčiodavo, tarsi prisimindamas kokias nors jaudinančias scenas. Žiobariškasis menas savotiškai žavėjo baltąjį raganių, suteikdamas stebuklų kupinoje kasdienybėje didesnės prasmės džiaugtis pasauliu. Ties viena vieta sustojo, auksinis plunksnakotis pakibo virš pergamento, lyg nesirįžtų uždėti savojo nuosprendžio, mažytis rašalo taškelis užtiško ant žodžio: „Grafienė“. O taip, grafienė de Peyrac, ji buvo be galo didinga moteris: auksaplaukė, žaliaakė, visai tokia kaip Bona Sforza. Liūdnokai mintijo Tvardovskis, mėgindamas burtais panaikinti dėmę, tačiau apsigalvojęs paliko ir pervertė lapą. Tegul ir grafienės gyvenime būna bent mažutėlaitė dėmė. Kitąsyk sulaikė plunksną ties grafo vardu, tačiau čionai neapdairiai dėmės nepaliko. Johanas tiesiog stabtelėjo pamąstyti, kaip jam reiks gydyti Hogvartso mokinius, kaip jie jį priims, sutiks... nesuspėjus daugiau apie nieką pagalvoti, iš darbui skirtos kabineto dalies atsklido garsus melodingas pasisveikinimas. Dite perdant! ((lotyniškai „po velnių“)) keiktelėjo mintyse aukštaūgis atsistodamas. Net nedavė laiko pasiruošti, jis tik apie juos pagalvojo, o viena jau čia! Ir dar mergaitė! Būtų berniukas bent atėjęs... ech... hileris atstūmė jūraspalvę uždangą, skiriančią dvi erdves ir pasirodė darbo kabinete. Aukštaūgis, vilkintis galutinai užsagstytą juodą apsiaustą lig pat žemės, taip pat juoda pirštine apmauta ranka mandagiai kilstelėjo skrybėlę nusilenkdamas pacientei. Na tai kas, kad ji panėšėjo į sumurgdytą kačioką, ji buvo dailiosios lyties atstovė, o šis vyras vis dar nesugebėjo atsikratyti aristokratiškų manierų, kuriomis buvo auklėtas nuo pat lopšio. Auksiniai merginos plaukai bei žalios akys padarė Johanui didžiulį įspūdį. Nors ir sulyta, aplamdyta, apibrozdinta... klastūnyno atstovė atrodė klasiškai.
-Salve, virgo, kuo galėčiau būti naudingas? – puikiai matė, jog mergina tenori išdžiūti, galbūt susitvarkyti menkutes žaizdeles, o galbūt ir dar ko nors... tačiau vis dėlto, darkart išgirsti šviesiaplaukės balso neatsisakė. Be to, Tvardovskiui darėsi įdomu, kur šioji šitaip išsigrąžino, juk tokioms kaip priešais sėdinti panelė, reiktų pilyje, šalia savojo grafo sėdėti ir groti kokiu nors skambiu instrumentu. juodų akinių dengiamomis akimis, hileris nužvelgė aristokratiškus dailiosios lyties atstovės pirštus. Kaži, ji kuo nors groja?

[Celeste Victoria Lavenza]

Net jei nereikėjo ilgai laukti atsakomųjų verbalinių žodžių ar pačio žmogaus, atsakingo už viso prižiūrėjimą ligoninės skyriuje, Celeste spėju visus užkampius permesti savo ryškiai žaliomis akimis - viskas buvo taip švaru, kad atrodė tik vos uždėta; netgi dulkės užkampiuose pačiuose nebuvo prisikaupusios, ko būtų galima retai tikėtis, tačiau mintis, kad vyriškis galėjo turėti tarnaitę, valančią ligoninės palatas buvo savotiškai komiška.
Taigi, kaip spėjo mergina, hileris Tvardovskis, kaip bent jau skelbė lentelė ant durų, pro kurias įžengė ji, turėjo būti naujas savo darbe - o gal ir visai gerai, galbūt ji buvo ir viena pirmųjų mokinių, atėjusių čia, kas galbūt kiek trikdė žmogelį, dėl ko buvo galima spėti, kad hileris savo darbą bandys atlikti dar kruopščiau, nes yra naujoje aplinkoje. O gal ir ne? Na, tol, kol viskas susidėlios į gerumą jai, tai nebuvo itin svarbu.
Vyriškis buvo kaip vyriškis -- gal kitų vadinama išskirtine apranga apsirengęs, tačiau Celestei jis keistai kėlė prabangios ir aukščiausios klasės operos žiūrovą, išsidabinusį prieš ponią, kurią ruošėsi lydėti, kas, žinoma, niekada nebuvo minusas -- ar bent taip temanė, tikėdamasi dar vienos įprasto ir nenuginčijamai menkinančio aukštuomenę kreipimosi. Teko keliskart tankiai sumirksėti ir įdėmiau įsižiūrėti į vyriškį dėl tokio netikėtumo - tik akimirką trumpą išplėtė akis, ranka prisidengdama burną, iš kurios sklido tylus sukrizenimas.
-Labai malonu sutikti žmonių kaip jūs, pone Tvardovski. Po tokios neetiškos pamokos ir pamanius būčiau, jog visas manierizmas ir etiškumas išplaukė iš žmonių atminčių,- ir pati klastuolė akimirkai atsistojo, rankas susidėdama ant permirkusio lietuje sijono ir šiek tiek linktelėdama - toks pažįstamas gestas reikalavo mandagumo ir iš jos pusės, gi nebuvo neišauklėtos šeimos vaikiščias, nežinąs įprastinių elgesio taisyklių,- Pagalbos iš Jūsų prašyčiau su žaizdomis ir nubrūžinimais, kartu galbūt kokio apsisaugojimo nuo peršalimo bei slogų, nes, turėčiau pasakyti, lietus tikrai nėra gailestingas panelėms kaip aš.
Ir pati mergina akimirką trumpą apsižiūrėjo save - nagu bakstelėjo netoli žaizdelių veido ir kelių gilesnių ant rankų, tylomis sau murmėdama apie "šita, ir šita", tarsi jos nebūtų akivaizdžios. Nuo kopimo į medį ir juolab - šokimą iš jo ant kelėnų bei rankų buvo galybės nubrozdinimų, kuriuos vietose vainikavo smulkūs jau užsimetę kraujo šašai, o nuo tada, kai Džeimsas - tai yra, Greywindas neapžiūromis trinktelėjo ją į medį, galėjo jausti mažiuką, tačiau vis vien iškilusį gumbą ant kaktos.
Pajuto gerklėje besikaupiantį kutenimą, pačią paskutinę akimirką suspėjo nusisukti į kitą pusę ir užsidengti prieš išleidžiant dar vieną prislopintą čiaudulį.
-Atsiprašau, tikrai nenorėčiau drįsti užkrėsti ir Jūsų.. Nors galbūt, kaip hileriui, ligos puola daug rečiau?- atsiprašomai šyptelėjo, dirstelėdama į daug aukštesnį vyriškį.