[Nina Tyrion]

Marita klastingai išsišiepė, supratusi, kad naujasis jos pažįstamas mėgsta erzinti žmones.
-Jei norėjai mane išgąsdinti, reikėjo padidinti jį iki žmogaus dydžio. Dar efektingiau būtų tokį pamatyti vėlyvą naktį. Netikėtoj vietoj, kur žmonės paprastai jaučiasi saugūs... tualete. - mergaitė trumpam užsimerkė, bandydama įsivaizduoti tą sceną. Žiauru ir žavu. Po tokio reginio tualeto jau nebereikėtų.
Pirmakursė trumpam atitrūko nuo pokalbio. Ji dar kartą apsidairė aplinkui, atidžiai, lyg  pirmą kartą viską matydama. Pažvelgė į hibridą ir nusišypsojo. Atrodė laiminga ir pakylėta. Mėgavosi jausmu, kurį sunku apibūdinti paprastais žodžiais... kai niūrią kasdienybę prasklaido netikėtas įvykis. Kai žinai, kad nuo šiol niekada neteks gyventi ramiai ir nuobodžiai, kad aplinkinis pasaulis pilnas staigmenų, paslapčių ir šešėlių... Tai buvo pirma diena Hogvartse ir Marita norėjo išsaugoti šitą jausmą kuo ilgiau, nes žinojo, kad bėgant laikui žmonės smarkiai keičiasi, kartais pamiršdami mėgautis paprasčiausiais dalykais.
Sugrįžusi į realybę, trumpam įsispoksojo į Veliną. Tada prisiminusi, kad niekam nepatinka jaustis kaip eksponatais parodoje, nukreipė žvilgsnį šalin. Atrodė susikaupusi, lyg stengtųsi kažką išmastyti.
-Tu nepanašus į tokį, kuris dvoktų ir negalvoju, kad čia tavo vaikas. Tiesiog labai mažai bendravau su žmonėm, todėl tikriausiai taip ir neišmokau juokauti, - visai rimtai pasakė Marita. Atrodė liūdnoka.
Patogiai įsitaisiusi prie stalo mergaitė įsižiūrėjo į sieną, lyg matydama ten kažką įdomaus.
-Tu įdomus žmogus, ateini pavalgyt, kai jau visi išėję, - susimasčiusi ištarė. - Iš paskutinių žodžių spręsčiau, kad irgi iš žiobarų pasaulio... Aišku galiu ir klysti. Gyvenu ir klystu, - paskutinė frazė buvo keistoka, lyg ištarta ne Maritos, nes balsas nuskambėjo truputį kitaip. - Turiu vieną klausimą. Ši pilis yra didelė, su daug įdomių vietų, gal net ir pavojingų. - Pasisuko į Veliną, tačiau žvilgsnis vis tiek nuslydo pro vaikiną į niekur. - Kur naujokėlei apsilankyti pirmiausiai?... Kažką veikti tai reikia.

[Armand Desrosiers]

Kilstelėjo antakius ir prunkštelėjo.
- Tai nebūtų naujieną, nes legendiniai Hario Poterio draugai dažniausiai būdavo užpulti tualetuose, - šyptelėjo, faktas kad Hogvartso legendinius didvyrius puikiai žinojo, kiekvieną tą veikėją, kurie kaip ir nepakluso logikos dėsniams, neveltuj tai vadinama legendomis. - Kas be ko mergaitės, mergaičių tualete, labiau išsigąstų manęs negu kokio nors trolio ar hibrido,  - pasakė. - Nors ir jų išsigąstu nes galėtų laisvai jas suvalgyti, sutraiškyti ir dar velnias žino ką padaryti, - užsimerkė ir padėjo hibridą ant žemės, nusivalė delnus į servetėlę. - Tokio mielučio niekas neišsigąstų, teks pirkti kitą gyvūnėli, - atsiduso.
Stebėjo mergaitę. Taip ir nepaklausė iš kur ji... Tad tegali tik spėlioti. Japonė? Bet akcento nesijautė ir šiaip jokie poelgiai nerodė kad ji yra iš Japonijos ar dar kokios Azijos šalies. Velinas irgi pats atrodė kaip japonas, gražus japonas. Cha, cha, cha kaip gerai apie save vaikinas mano, nereikėjo toms mergaičiukėms jam skirtį dėmesio per vakarėlius, gaila kad dabar visas dėmesys dingo, kartu ir su mergaitėmis. Perbraukė su ranka sau per plaukus.
Išgirdęs, ką šioji pasakė susimąstė. Gi jis tai pat nebendravo su žmonėmis visus penkerius metus, bet dabar laisvai bendrauja, tik kad dažnai atsidūsta prieš baigdamas sakinį, nes kalbėjimas labai vargina, o ypač kai sakai ilgus sakinius ir negali atsikvėpti... Bet turbūt greitai viską prisimins, vis gi buvo vakarėlių siela pradinėse klasėse, na tokie ten tie vakarėliai ir būdavo, heh, lyderis visur... Tad turbūt tasai ir lėmė Velino plepumą ir juokelius, ir kitokį socialinį mėšlą kurį jį darė visai nepanašiu į kokį hikikomori.
- Man patinka tyla, nors kartais jos nekenčiu, - tyliai pasakė. - Kur apsilankyti pirmiausią naujokei? Į biblioteką, tai pati pavojingiausia vieta iš visų, - šyptelėjo, jis tikrai nerizikuos naujokėlės gyvybę ir ji tikrai neprivers Velino jos nusivesti į kokią pavojingą patalpą. Nors faktas biblioteka tai pat gali būti pavojinga... Gi gali užgriūti ant tavęs knygų lentyną ir tada reikės atkasti žmogų kažkaip tai...

[Nina Tyrion]

Išgirdusi, kad biblioteka yra pati pavojingiausia vieta, Marita liko taip šokiruota, kad net išsižiojo, akys išsiplėtė - lyg išgirdus, kad lauke už lango vyksta pasaulio pabaiga. Nors pasaulio pabaiga būtų ne tiek netikėtas, kiek smagus įvykis... Užsičiaupk, durne, musė įskris. Kelias minutes nesugebėjo nieko pasakyti, po to šiek tiek apsiprato su mintimi, net užsičiaupė. Pagalvojo, kad galbūt ją bando apgauti...
-Neabėjoju, kad biblioteka labai pavojinga, - pasakė labai rimtai. - Uždraustajame miške blogiausiu atveju pakvepuosi žmogus grynu oru, o bibliotekoj pilna dulkių... O jei reik mokytis iš knygų, gali pradėti skaudėti galvą. - Nutilusi pasikrapštė smakrą ir truputį suraukė antakius, atrodė juokingai protinga, lyg stengtųsi kažką sugalvoti, išstenėti kokią genialią mintį.
Pasijuto stebima, todėl pamanė, kad galbūt juokingai apsirengusi, arba kažkur išsitepė. Tad tą pačią akimirką žvilgtelėjo žemyn, bet nieko ypatingo nepastebėjo. Patriotiškas ryškiai mėlynas megztukas su varnanagių simboliu, truputį per didelis, šiek tiek nuslėpė beviltiškai smulkią Maritos figūrą, kurią tuo pačiu metu išryškino aptempti juodi džinsai. Buvo mano papai du - vienas dingo, nerandu... Ne, ką aš bandau apgauti. Nė vieno nebuvo. Gailiai atsiduso, lyg per laidotuves. Gal spokso todėl, kad aš be uniforminio apsiausto... Koks skirtumas, pirma diena - šventė, aš šventiškai pasipuošusi.
-Turiu tave nuvilti. Niekas tavęs neišsigąstų, jei pamatytų mergaičių tualete, nebent gerai vožteltų per galvą, už tai, kad landžioji kur nereikia. Bent jau aš taip galvoju. Nebent jau bandei ten įlįsti ir kažką išgąsdinai, na toks senas jau turbūt daug spėjo savo gyvenime nuveikti... - Atsisuko į Veliną, veide švietė ironiška šypsenėlė, bet tamsios akys buvo rimtos, susimasčiusios, net gi šiek tiek liūdnokos. Tikriausiai dirbtinė šypsena buvo brandos ženklas, truputį neįprastas vienuolikmetei.
-Tau patinka tyla, bet gal norėtum kur nors nueiti pasivaikščioti? Kur ne taip pavojinga, kaip bibliotekoje... - tyliai sukikeno. - Nežinau, kodėl tu nekenti tylos, man ji visada patinka. Tyla neįžeis, neduos į galvą, nebent neužstos kelio mintim... Na jei nenori kur nors eiti su manimi taip ir sakyk, visai suprantu, kad dideli vaikai turi savų paslaptingų, suaugusių reikalų ir nė trupučio nenori tampytis su įkyriom vienuolikmetėm.

[Tanya Crystal Meyer]

Taip, nebuvo ji durna, todėl prieš atvedant ją iki Varno Nago bendrojo kambario, ji išklausinėjo paslaugiojo Varnanagiečio kur čia galima bus ir pavalgyti. Jis kruopščiai apibūdino salę ir dar parodė kur ir nuvedė ją į bendrajį kambarį. Na Tanya iš Varno Nago bendrojo kambario, atėjo iki čia ir įėjusi, pamatė tik du mokinius šnekučiuojančius tarpusavyje. Mergina nesitikėjo nieko sutikt, todėl tik nustačiusi įprastą išraišką, nuėjo prie stalo. Ji akimirksniu kažkaip stebuklingu būdų susirado Varno Nago stalą ir prisėdo prie jo. Kažkaip nebuvo malonu čia būti kai tie mokiniai taip slapčia tarpusavyje kalba, gal jie pasimatyme? Kas žino. Tanya atmetė savo plaukus atgal ir įsitaisiusi, tik deptelėjo į mokinius, pažiūrėdama ar jie nežiūri ką ji čia veikia. Nieko įtartino nepamačiusi, mergina žvilgtelėjo į lubas ir paskui akys sugrįžo prie maisto. Ji pasiemė obuolį ir ėmė griaužti jį, apžiūrinėdama salę. Iš tiesų jai ji priminė iš dalies bažnyčią, į kurią kartais su tėvais eidavo, tai ir vėl apniuko namų prisiminimai. Mergina atsiduso ir graiuždama obuolį, stebėjo lubas, susikėlusi ir susikryžiavusi kojas ant suolo. Taip ji buvo svajoklė. Tanya nieko nematė aplinkui save, tik stebėjo lubas ir galvojo apie savo praeitį, ji vis dar negalėjo suprasti kaip ji čia atsidūrė. Tanyps mėlynos akys stebėjo lubas, tik lubas. Nieks daugiau neveikė tik akys, burna ir ranka, laikantį obuolį. Žinojo kad kai tik pabaigs obuolį, ji norės dar valgyti, todėl iš čia neišeis, kol nepasisotins vaisiais. Išvis įdomu kada paskutinį kartą valgė mėsą. Tanya nuo tos minties susiraukė ir nusišypsojusi, vėl atsikando obuolio, vis dar užvertusi galvą į lubas. Nenuleido tiesiog nuo jų žvilgsnio, per daug pasinėrė į savo apmąstymus, kurie pastaruoju metu, dažnai ją užvaldydavo. Aišku ji stengėsi valgyti kuo tyliau, kad tie toliau esantys mokiniai neatkreiptų į ją dėmesio.

[Armand Desrosiers]

Šyptelėjo. Jam patikdavo kalbėti su mergaitėmis, tokiomis jaunutėmis mergaičiukėmis. Jos linksmos, bet kai kurios būdavo tikrai kek... Ah... Blogas žodelis, geriau jo čia nevartoti, nes Marita buvo tikrai miela Velino akimis. O tas mielumas pasireiškė tuo kad šioji kone viskuo tikėjo. Bibliotekos dulkės. TIKRAI pavojinga, nors faktas kad minėdamas biblioteką turėjo visai ką kitą galvoje.
- Tai, taip, uždraustasis miškas išvis nėra pavojingas, - pasakė baisiai rimtu tonu, kiek per rimtu, tad buvo galima suprasti kad juokauja.
Pastebėjo kad šioji pajuto jo žvilgsnį ir pradėjo akimis ieškoti kas blogai, bet ne... Vaikinas ne dėl to į ją žiūrėjo, kartais būtų gerai kad kiekvienas galėtų skaityti mintis, tada būtų išvengtą visokių nesusipratimų, kaip kad dabar. Oi... Gi varnas pasijuto lyg koks iškrypėlis nužiūrinėją vargšę mergaitę, ai... Koks skirtumas. Ta mergaitė buvo graži, tad kaip jau nežiūrėsi. Ką tik pasibjaurėjo savo mintis ir ką po velniais galvoja septinto kurso moksleivis. Papurtė galvą.
- Jeigu vožtų man tai tada ta ranka nukristu, nes... Man negalima vožti, baisiai skauda tada ranką, - kreivai šyptelėjo. - Taip, taip, aš toks senas kaip va šita pilis, nuveikiau daugybę smagių dalykų ir taip toliau, - nusijuokė, tai melas. Per visus hogvartso metus jis nieko doro nenuveikė, tik mokėsi ir skaitė, bet šiais ir praeitais mokslo metais pasikeitė ir vėl tapo vakarėlių siela, tik va per juos nieko įdomaus nenuveiksi, nes mergaitės tikros tsundarės nerodo savo jausmų jam. O tai erzino.
Visą tą laiką stebėjo varniukę, šioji atrodė labai rimta, turbūt turi tragišką praeitį kaip ir jis. Būtų ją supratęs jeigu nenorėtų pasakotis, nes ir pats niekam nepasakojo apie savo netektis nes jė nervindavo kitų patarimai ir nesąmonės.
- Ne, ne, aš laisvas kaip paukštis, - tai nuskambėjo taip, lyg toji būtų klaususi ,,ar turi merginą?'' prunkštelėjo nuo tos minties. - Galime eiti kur nori, na beveik kur nori, - ištarė ir vėl pašiaušė savo plaukus.
Netrukus pamatė kad atėjo dar viena naujokė. Oho. laimingi metai varnams, galės vėl taurę laimėti, tad Velinui neteks gailėtis kad padėjo kalbėti. Šyptelėjo ir visiškai atsisuko į atėjūnę. Visai graži, kaip ir kiekviena varnanagė, heh, gražuolių rinkimus galima daryti net ir spėkit kas laimėtų? Velinas. Aišku kad jis, nes mergaitės vieną už kitą tikrai nebalsuotų.
Netrukus suvokė kad toji naujokėlė kaip ir medituoja ar ką daro, nes žiūrėjo tik į lubas ir dar valgė obuolį. Gal meldžiasi? Ne. Vaikinas taip niekada nesimelsdavo, o kas liesdavo Dievą tai jau suvokdavo. Suskliaudi delnus, persižegnoji sukalbi maldą, persižegnoji ir viskas. Dar galimą laikyti rožančių jeigu turi arba kryžių. Bus toks šikna ir atkreips į save tosios dėmesį.
- Sveika naujokėle, gal prisėstum šalia mūsų jaukios kompanijos? - išspaudė šiltą šypseną.

[Tanya Crystal Meyer]

Ji toliau sedėjo ant suoliuko, sukryžiavusi kojas ir užvertusi galvą į lubas. Kažkaip buvo pripratusi kad ją nužvelginėja, nes senoje mokykloje netrūko pašaipų tik dėl jos uždarumo ir išvaizdos, mat neįtiko kad ji labai plona. Ir tikrai nesitikėjo kad į ją kreipsis. Ji baisiai lėtai atlošė galvą į priekį ir vis dar su obuoliu rankose, atsisuko į Veliną su Marita ir kilstelėjusi antakį, apsidairė aplinkui. Neradusi nieko kito, išskyrus vienišą save sėdinčią toliau nuo jų, sumirksėjo ir žvilgsnį nukreipė į vaikiną.
-Ar aš? - tarstelėjo ir atsikandusi obuolio, vis dar juos stebėjo. Buvo keista kad kreipėsi į ją. Na gal tiesiog čia mokykla buvo draugiška, nežinojo nes ji čia visai neseniai. Išvis neįsivaizdavo kad tokia uždara mergina galėtų kristi kam nors į akis, nebent tik pasižiūrėti į jos figūrą ar kažkas panašiau į tai, todėl kažkaip kiek nejaukiai pasijuto. Išvis jei ji bendravo su kuom nors, tai tik dėl kokių nors projektų ar dar kažkokio bieso. Tanya tikėjosi kad ir čia taip bus. Kas merginai padėjo ištverti vienatvę, tai buvo jos vyresnėlis brolis, kuris visada ją kur nors išsitempdavo, pabendraudavo, net kartais su draugais išsivesdavo. Na tai kažkaip pilnai neužsidarydavo savyje ir dėl to buvo labai dėkinga jam. Tanya net pamiršo kaip reikia su žmonėm bendrauti, tai nereiks nustebti jei ji ką nors netaip pasakys ar leptelės. Ir tai va dabar negražiai kažkaip pasielgė pasakydama "Ar aš?". Ji tyliai prunkštelėjo iš savo nemokšiškumo bendravime ir tik stebėjo kitus du Varnanagius, neturėdama ką ir pasakyti. Nejau dabar sakys "Atsiprašau, leiskit pabandyti iš naujo - Sveikas, taip turbūt norėčiau prisidėti prie tos šiltos kompanijos.", ne ji taip nepasakytų, nes tiesiog tai jai nebūtų būdinga ir išvis, ne toks lygis kad pultų visų atsiprašinėti už savo elgesį. Mat iš dalies patys žmonės ją ir u-darė savyje, juk darželių laikais, ji buvo viena iš aktyviausių ir linksmiausių darželinukų, o dabar ji yra menka ir užsisklendusi savyje būtybė, gyvenanti ir pilnai nepražūstanti bendravime tik savo brolio dėka. Na iš dalies jai padėjo ir jos mylimas šuo Tornadas, kuris vedžiojamas visada nueidavo į lankomiausias žmonių vietas, kad mergina bent jau su pažįstamais pasisveikintų. Na žodžiu daug buvo dalykų jos gyvenime, bet šie buvo pirmieji šiuo metu šovę į galvą.

[Severia Fry]

"Na ir kompanija," - pagalvojo Severia eidama link varnanagių stalo, - "jei Hogvartse kada nors vyktų keistuolių konkursas, šitie laimėtų jį be didelės konkurencijos". Tuoj pat pasigailėjo tokių savo minčių, nes prisiminė, kad žadėjo būti malonesnė aplinkiniams. Net ir mintimis. Todėl sėsdamasi pasisveikino su savo koledžo mokiniais ir - stebuklas - nusišypsojo. Sunku pasakyti, ar tai buvo nuoširdi šypsena. "Kažkur skaičiau, kad užtenka vieną kartą prisiversti nusišypsoti ar nusijuokti ir paskui tai pavyksta jau savaime... Įdomu, ar tikrai."

Maisto pasirinkimas nebuvo pats didžiausias. Ant stalo garavo didelis puodas grikių košės, kurios - neįtikėtina - niekas nevalgė, šalia buvo lėkštė dar šiltų skrebučių ir du stiklainiai: vienas su riešutų sviestu, kitas su aviečių džemu. Severia paėmė du skrebučius, pirmąjį užtepusi riešutų sviestu, o antrąjį - storu džemo sluoksniu, juos suvožė ir voila - jos pusryčiai paruošti. Prisipylusi pilną stiklinę pieno ėmė valgyti.

Pliūkšt! Pelėda, atnešusi rytinį paštą, pataikė tiesiai į stiklinę su pienu, kuris pasipylė per visą stalą. Mergina, nespėjusi nė kaip reikiant atsikąsti savo sumuštinio, tuoj pagriebė stiklinę ir pastatė ją atgal. Deja, buvo per vėlu sustabdyti baltąjį potvynį, kuris nusinešė ne tik progą ramiai papusryčiauti, bet ir Severiai adresuotą laišką. Kad ir kaip mitriai jį pačiupo, ant voko užrašytas adresas jau buvo spėjęs išsilieti gražiausiais ornamentais. Ko gero panašus likimas ištiko ir voko turinį. Skurge - pieno bala akimirksniu dingo nuo stalo paviršiaus. Žiūrėdama į vos įskaitomu tapusį raštą ant voko, Severia iš visų jėgų stengėsi prisiminti burtažodį, kuris padėtų sutvarkyti šitą nedidelę problemėlę. Aparecium - niekas nepasikeitė. "Ką gi, bent jau žinau, kad nėra nieko parašyta nematomu rašalu." Giliai atsidususi pažiūrėjo į prakąstą sumuštinį su riešutų sviestu ir aviečių džemu. Valgyti nebesinorėjo. Vis dėlto prisivertė atsikąsti dar porą kąsnių, o iš naujo įsipylusi pieno atsargumo dėlei iš karto jį išgėrė. Paėmusi dar šlapią voką, Severia pakilo nuo stalo ir išėjo.

[Luna258]

Didžioji salė buvau laabai didelė! Visi vyresni mokiniai šypsojosi mums, o pirmakursiai susijaudinę žvilgčiojosi aplink. Aš drąsiai priėjau prie mėlyno sidabruoto stalo, ir pakėlusi nosytę pasisveikinau. Prie mokytojų stalo sėdėjo Minerva Makgonagal! Ji mano mamos ir mano būsima transfigūracijos mokytoja. *fangirling* Šiuo metu man buvo neramu tik dėl tėvų reakcijos, kad pakliuvau į Varno Nagę. Stalas šnipždėjosi apie pirmas pamokas, kvidičą ir apie būsimąjį bendrajį kambarį. Žvalgiausi aplink, ir sekiau pokalbių temas.

[Kaja Stark]

Kaja susižavėjusi stebėjo žvaigždėtą dangų, it tikrą, Didžiosios salės lubose.  Krito žvaigždės, nutiesdamos svaigų kelią link svajonių. Į skliautuotas lubas žiūrėdavai užsimiršęs, paskenęs mintyse tuščia galva, spėliodamas iš kur radosi gyvybė. Tada dingtelėdavo mintis, kad visas mums žinomas pasaulis tėra iliuzija ir išnyks pokštelėdama lyg balionas, mažo burtininko siųstais kerais. Tada nesigailėsime nieko, nes vienintelis tikras dalykas yra mirtis, ji mus atitrauks nuo kasdienybės darbų.
Bet vis dėl to, ar valgant reikėtų galvoti apie mirtį? Galbūt obuolių pyrago skonis primena nurimusį vėją... Ne, nusprendė Kaja ir toliau kibo į dieviško skonio desertą. Skanios iliuzijos tesiąsi ilgai, pagalvojo, kai sotaus vaiko šypsena pasirodė veide. Deja, nebuvo su kuo ja pasidalinti. Nors buvo pirmųjų mokslo metų galas, mergaitei sunkiai sekėsi susirasti gerų draugų. Vyresnieji - pasipūtę ožkiukai, o jos amžiaus vaikai - na... ne itin draugiški. Jau pačią pirmą savaitę susidarė draugų grupelės, tačiau nei į vieną Kajos niekas nesiteikė priimti. Arba ji pati nenorėjo bendrauti su riboto mąstymo žmonėmis. Žinojo, kad jai reikia keisti požiūrį, bet tai nėra taip paprasta kaip atrodo. Švilpynės koledžas garsėjo puikiu humoro jausmu, pakankamai dažnai sveika juoko dozė peraukdavo į piktas pašaipas. Knygų žiurkių pasitaikė ne viena ir ne dvi, bet, kad ji dar ir atrodytų lyg nužengusi iš Marilyn Manson koncerto? To jau per daug pakelti tolerancijos mintį pametusioms smegenims.
Tai nesvarbu, nuvijo liūdnas mintis Kaja ir pakėlusi galvą pamatė į salę įžengiant dar neregėtą mergaitę mėlyna uniforma. Galbūt reikėtų ją užkalbinti, svarstė. Sutelkusi drąsą pakilo nuo Švilpynės koledžo suolo ir rankoje nešdamasi taurę apelsinų sulčių grakščiai nustriksėjo link užmatytos mergaitės, kuri kaip tik sėdosi prie Varno Nago stalo.
- Šalin! - riktelėjo, kad kažkoks varnanagis padarytų jai vietos šalia busimosios draugės.  Ji buvo graži: blondinė, didelių tamsių akių. Kaja spėjo, kad mergaitė neturėtų būti vyresnė nei antrakursė.
- Sveika, aš Kaja Stark, - akinamai nusišypsojusi pradėjo naują pažintį.

[Elanora Herbera Mildness]

Elanora įėjusi į didžiąją salę tuoj pat nudrožė prie Varno Nago stalo. Ji atsisėdo, įsidėjo į lėkštę valgių ir pradėjo valgyti. Nora beveik nejautė maisto skonio, nes įtemptai mąstė. Ją kankino nenumaldomas smalsumas. Šį rytą ji išgirdo kažką kalbantis apie Paslapčių kambarį ir dabar tiesiog mirtinai norėjo sužinoti jo istoriją. Atsidususi Nora nusprendė vėliau apie tai pagalvoti. Tačiau kažkas vistiek kirbėjo jos galvoje. Ji staiga padėjo įrankius ir išsitraukė naują Magijos žinių numerį. Ji tuoj pat rado rūpimą straipsnį apie elfų žudynes. Juk Nora visuomet buvo už elfų, goblinų ir kitų, už burtininkus žemesnių, padarų teises.
Rasti penkių elfų lavonai... yra tikimybė, kad už šį nusikaltimą yra atsakingi mirties valgytojai...
- Šiurpu, - sumurmėjo Nora. Juk rudųjų elfų ir taip mažai, o čia... Ji vėl palinko prie valgių. Norėčiau, kad visa tai tebūtų sapnas... niūriai pamanė Nora. Ir dabar aš pabusčiau bendrojo kambario krėsle, ir eičiau daryti namų darbų į biblioteką...
- Biblioteka!
Norai tarsi protas nušvito. Na žinoma, biblioteka! Kaip ji anksčiau apie tai nepagalvojo? Numetusi įrankius ant stalo, ji pagriebė kuprinę ir išlėkė iš salės.

[Klerė Hikari]

Keitė atsisėdo prie Varnanagės stalo. Ji jau seniai priprato prie ją nuolatos supančių mėlynos ir bronzinės spalvų. Kad ir ką sau teigtum mėlyna atpalaiduoja smegenis, negali ant jos pykti.
Šįryt Keitė pusryčiavo kaip ir kiekvieną kitą įprastą rytą. Nė nenutuokė, kad kas nors bus kitaip.
Tačiau netrukus priešais ją nutūpė didžiulė, gražuolė liepsnotoji pelėda su ritinėliu, pririštu prie kojos. Keitė vos nepaspringo blynu.
-Rube!-aiktelėjo ji. Pelėda linksmai suūbavo. Keitė atrišo raštelį Rubei nuo kojytės ir jį perskaitė.

Miela Keite,
Tikimės, kad viskas gerai. Nerašai laiškų. Kaip sekasi moksluose? Ar susiradai draugų?
Mudu su tavo tėčiu nutarėme, kad tau geriau turėti Rube. Mes į namus nusipirkone naują pelėdą.
Mama

Netverdama džiaugsmu Keitė paglostė Rubę. Pelėda draugiškai gnybtelėjo mergaitei ausį.

[Brielle Siri Devers]

((Elena, tu negali rašyti, nei ką sako kitas žmogus, nei ką veikia. Gali rašyti tik už save. Ir nebūtina dialoge rašyti kursyvu. Kursyvu yra rašomos tavo personažo mintys, paprastu šriftu visa kita, o pastorintu - burtažodžiai. ))

[Elena Gilbert]

((Ačiū už pastebėjimus ir kritiką, taisausi. Bent jau stengiuosi. Labai!))

Žengiant link Didžiosios salės, Elena vis galvojo apie tai, kaip labai ji nori valgyti. Pravėrusi duris, greitai pastebėjo ilgus stalus, tačiau savojo koledžo atskyrė iš karto dėl mėlynų-auksinių papuošimų. Tiesa, visi stalai buvo papuošti skirtingai, skyrėsi papuošimų spalvos, formos, nors maistas visur puikavosi toks pats. Tik einant link Varno Nago stalo Elena suvokė, kad vėluoja, nes kiti, sėdintys jau buvo kaip reikiant įpusėję savo vakarienę, o kai kurie jau gardžiai valgė desertus. Vien jų rūšių mergina neskaičiavo, - turbūt būtų pametusi skaičių. Nors jos šeima ir buvo pasiturinti, toks maisto kiekis mokinę gan pribloškė.
Ji atsargiai prisėdo šalia merginos, kuri buvo įnikusi į kažkokį laikraštį. Maistas šiai nelabai rūpėjo, mat jos lėkštė buvo vis dar pilna. Elena pačiupo vieną iš lėkščių ir nužvelgė patiekalus. Įspūdingi kepsniai, trijų rūšių salotos, ąsočiai, pilni gėrimų, keptos daržovės, ryžių pudingai, kepti kalakutai... Ji minutę pamąstė, ir abejingu veidu pradėjo krautis apskrudusius brokolius bei ryžių pudingą.
Maisto skonis buvo nuostabus. Besimėgaudama Elena girdėjo, kaip mokiniai bandė naujus burtažodžius, apšnekėjo mokytojus, tarėsi apie namų darbų užduotis bei turnyrus. Gyvenimas čia virte virė.
Kai jos lėkštė jau buvo tuščia, o pilvas pilnas, ji paėmė šokoladinį pyragaitį. Jis atrodė kaip puikus desertas. Elena paragavo pyragaičio, nurijo. Skanu, tik... Kažkas pradėjo lyg virte virti merginos skrandyje. Skruostai pradėjo degti, o akys ašaroti. Vaizdas užtemo, ir neišėjo ištarti nė žodelio. Krūtinę lyg tai kas užspaudė. Gerklę pradėjo tampyti skaudus kosulys, kai mergina pajuto kosinti... krauju.
-Ei!, - išgirdo kažką šaukiant, - kažkas! Čia mergaitei bloga!! Kasn...
Daugiau ji nebegirdėjo. Sąmonė užtemo, ar čia pabaiga? , dar pagalvojo, kai pajuto, kaip ją pakėlė nuo stalo ir pradėjo nešti.

[Meibelė Casarano]

-Oho,-Amelios akys išsiplėtė iš nuostabos, kai ji įėjo į Didžiąją Salę. Stalai buvo nukrauti valgių ir gėrimų, o lubos... Lubos buvo nepakartojamos.
Amy atsisėdo prie Varno Nago Stalo. Mergaitė niekaip negalėjo išsirinkti, ko ji norėtų. Čia buvo tiek nuostabių dalykų! Galų gale atsidūsėjusi (ji pastaruoju metu dažnai dūsavo) varniukė į lėkštę įsidėjo skrudintos vištienos, apskrudusių minkštučių bulvių, kažkokių jai nematytų salotų, geltono lyg kiaušinio trynys omleto, keistos rūšies pomidorų (jie kažkodėl buvo mėlyni - žinoma, buvo ir raudonų, bet jie Ameliai visiškai nepasirodė įdomūs) ir pradėjo valgyti. Įpusėjus porciją, į jos lėkštę įkrito laiškas gražiame, iš pašto pirktame voke. Tikriausiai nuo Palmyros ir Tonio, pamanė mergaitė.
-Taip, taip, žinoma,- tyliai nusijuokė Amy, jai į ranką vėl kaptelėjus pelėdžiukei. -Pažadėjau, vadinasi, gausi.
Amelia padavė Moli skrebutį.
-Pyrago tau galima tik per šventes. Ir nereikia lia lia. Ačiū, kad atnešei laišką. Tu nuostabi. O dabar - skrisk į tą savo Pelėdyną. Galbūt po kelių dienų ateisiu, galėsi vėl pasiskraidyti.
Mergaitė laišką nusprendė atplėšti Varno Nago bendrajame kambaryje. Įveikusi maistą, likusį lėkštėje, ji pasiėmė ir įsidėjo į kuprinę šokoladinį keksą. Jis atrodo skaniai.
Amy, pagaliau soti ir nebekankinama alkio, išėjo iš Didžiosios salės.

[Elza Intex]

Elza adbėgusi i didžiaje salė ji pamatė pilna valgiu ir gėrimu,nubėgusi toliau atsisėdo prie Varno nago stalo. Ji nedrasiai pasiėmė sakute,bet staiga prie jos pribėgo mergaite kuria ji buvo sutikusi miegamajeme.
Džiainė -Labas, tai ką radai dižiaja sale,šaunu o aš vos nepasiklydau,bet paskui sutikau mokytoja ir man parodė kelia.
Elza -Šaunu,tai gal prisėsi prie manes?
Džiainė -Gerai.
Ir ji atsisėdo šalia Elzos ir abidvi pasiėme šakutes ir peili,Džiainė isidėjo apskrudintos kulšialės,biški salotu ir isipilė pudingo,o Elza dvi dešrelias,salotu ir isipilė moliugu sulčiu. Pavalgiusios jos abidvi nulipo nuo kėdžiu ir abidvi nuėjo i pamokas.