2
3

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VII kursas
  • *
  • 284
  • Taškai: 43
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #210 Prieš 2 mėnesius »
Priešais stovinti mergaitė atrodė sumišusi. Šios mėlynose akyse pynėsi keli jausmai vienu metu. Šešiolikmetė puikiai žinojo, kaip turėjo jaustis Klara. Visai neseniai ir pati šviesiaplaukė taip jautėsi sužinojusi visą tiesą apie savo tikruosius tėvus. Tuo metu merginos viduje užvirė pyktis, liūdesys, skaudus suvokimas ir baimė. Šešiolika metų praleidusi manydama, kad yra paprasta burtininkė, ši sužinojo, kad visą laiką viduje tūnojo sukaustytas žvėris. Nuleidusi galvą juodakailė stebėjo jaunesniąją varnę savo šviesiai mėlynomis akimis. Turbūt jei ne akys išdavikės, vilkė būtų susiliejusi su miško tamsa ir vargu ar net kitas vilkolakis būtų šią pastebėjęs. Uždraustojo miško paviršiumi nuskambėjus Klaros balsui Davina kilstelėjo galvą. Kelias akimirkas mėlynakė tiesiog stovėjo stebėdama jaunesniąją varnę. Galiausiai nusprendė atsakyti į užduotąjį klausimą. Davina Murrell, mergina, kuri Didžiojoje salėje grojo gitara. Vilkė lėtai žengė kelis paskutinius žingsnius ir švelniai kilstelėjo Klarą nuo šaltos žemės. Galingas vilko kūnas šalia smulkios mergaitės atrodė kur kas grėsmingiau, tačiau savo galios juodakailė nė neketino naudoti. Dabar tenorėjo, jog priešais stovinti mergaitė nurimtų ir liktų saugi.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 191
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #211 Prieš 2 mėnesius »
Kaip keista buvo girdėti svetimą balsą savo galvoje. Atrodė lyg kažkas tyliai šnabždėtų jai į ausį. Mergaitei vis vaidenosi, kad kas nors yra visai netoli ir galbūt kėsinasi ją vėl pulti. Nors miške buvo tuščia ir tylu. Be galo tylu. Toji paslaptinga tyla netgi kažkiek trikdė varnę. Viskas atrodė kaip koks keistas slogus sapnas. Lyg viską matytų ir girdėtų pro miglą.
-Ką?...-sulemeno, vilkei atsakius į klausimą. Mergaitė tik sužiopčiojo nežinodama ką dar sakyti. Šis, rodos, visai platus ir normalus atsakymas, sukėlė tik dar daugiau klausimų. Rodos, visai draugiška bei miela varna yra vilkolakė. Klaros smegenys nesugebėjo apimti šitiek informacijos. Ar koledžo vadovas tai žino? O gal ji įsliūkino į pilį slapta? Gal kartu su ja gyvena ir daugiau vilkolakių? O kas jei kuris nors nėra toks geras kaip Davina? Mergaitė vėl prisiminė profesorės perspėjimą. Net oda pašiurpo nuo tokių minčių. O gal oda buvo pašiurpusi dėl šalčio? Klara net nepastebėjo, kad čia taip šalta.
-H-hogvart-tse m-mokosi...-norėjo apipilti vilkę klausimų lavina, bet drebulys tam trukdė. Lyg tai pastebėjusi vilkė galva kilstelėjo mergaitę nuo žemės. Kojos vis dar drebėjo, atrodė, kad tuoj vėl ją vėl išduos. Mergaitė instinktyviai įsikibo į vilkės juodą kailį. Net nusistebėjo kokie švelnūs plaukai. Jos pirštai netrukus sušilo ir Klarą kažkodėl apėmė noras tiesiog prisiglausti prie vilkės, užmigti čia ir dabar šiame miške.
Kur nežinia kiek kitų vilkolakių dar slapstosi. O gal jie tiesiog slepiasi pilyje? Laukia tobulos akimirkos, kad galėtų užpulti kokį nieko nenutuokiantį mokinį.
Pastebėjusi, kad gal kiek per stipriai gniaužė vilkės plaukus mergaitė šiek tiek atleido pirštus ir giliai įkvėpė stengdamasi nusiraminti.
-Hogvartse mokosi vilkolakiai? Kodėl niekas man to nesakė?-suraukusi antakius tyliai paklausė.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VII kursas
  • *
  • 284
  • Taškai: 43
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #212 Prieš 2 mėnesius »
Stovėdama tamsoje skendinčiame miške Davina atidžiai stebėjo sutrikusią mergaitę kartu gaudydama bet kokius girdimus garsus. Tik regis, šių beveik nebuvo. Miškas ne tik skendėjo tamsoje, bet ir tyloje. Kažkur toli girdėjosi tylus šakų traškėjimas, bet garsas tik tolo. Vis dar neprarasdama budrumo vilkė stovėjo šalia jaunosios varnės leisdama šiai tvirtai įsikibti į jos kailį. Nuo šios rankų sklindantis šaltis prasiskverbė pro švelnų, purų vilkės kailį, tačiau netrukus išsisklaidė. Vilkolakės kailis ne tik neleido sušalti merginai, tačiau šildė ir sušalusias mėlynakės rankutes. Nenorėdama, jog mergaitė sušaltų ir vėliau susirgtų Davina labiau prisiglaudė prie jau sušalti spėjusio varniukės kūno. Nurimk, tu saugi. Švelnus ir mielas balsas pasiekė Klarą. Turbūt įgimtas instinktas padėti ir saugoti kitus neleido palikti Klaros. Visada pasiruošusi padėti ir saugoti. Pačios šviesiaplaukės galvoje nuskambėjo švelnus tėvo balsas. Atrodė, jog šis būtų stovėjęs šalia ir šypsojęsis savo dukrai. Žinodama, jog taip nėra ir miške stovi tik jaunesnioji varnanagė vilkė nė nekryptelėjo galvos, nors nuoširdžiai troško, jog šis būtų pasirodęs ir apkabinęs savo vienturtę dukrą. Nesvarbu, jog šių kraujas nebuvo tas pats. Net ir sužinojus tiesą mėlynakės jausmų ją užauginusiems žmonėms nepakeitė. Mintis apie tėvus nutraukė nuskambėjęs Klaros klausimas. Davina nė nepajuto, kaip mergaitė atleido jos kailį. Hogvartse mokosi ir kitos antgamtinės būtybės, tačiau neturėtum jų bijoti. Drąsindama jaunesniąją varnę vilkė tik žvilgtelėjo į šią savo šviesiai mėlynomis akimis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Davina Murrell »

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 191
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #213 Prieš 2 mėnesius »
Net pati nepajutusi mergaitė šyptelėjo iš Davinos žodžių. Širdis net suspurdėjo pagalvojus, kad kas nors ją saugo. Klara jau buvo pamiršusi kaip stipriai jai trūko šito. Kai kas nors rūpinasi tavimi ir saugoja. Užaugusi be savo tėvo, o motinos ir jos santykiams atšalus Klarai tiek daug dienų tekdavo pasikliauti tik savo jėgomis. Ir Hogvartse, ir namuose ji tiesiog rūpinosi savimi ir kitais. Retai kada prašydavo pagalbos, o ir tokios kaip tikros draugės nelabai ir turėjo.
-Ačiū,-sušnabždėjo nusukdama galvą, kad Davina nepamatytų jos liūdnos veido išraiškos. Giliai atsidususi ji papurtė galvą, norėdama išvaryti tas mintis iš galvos. Laimei tas švelnus balsas galvoje pagelbėjo šitam.
-Kitos?-merginos žodžiai iškart prabudino Klarą. Staigai pakėlė galvą ir nejučia vėl apsižvalgė, ieškodama kokių šešėliuose besislepiančių būtybių. Jos galvoje vėl nuskambėjo pavojaus varpai,-Kiek maždaug?...-sumurmėjo nedrąsiai klausdama. Nežinojo ar Davina gali išduoti tokius dalykus, o gal tai yra tokia didelė paslaptis. Ir ji vienintelė tik žino tai. Kas jei kiti sugalvos ją nužudyti, kad neišduotų visko.
-Aš niekam nepasakosiu,-skubiai patikino mergaitė. Nors jai be galo knietėjo sužinoti ar ji vienintelė iš visų šito nežinojo. Tiesą sakant ji be galo norėjo sužinoti kokios būtybės ir kiek jų mokosi kartu su ja tose pačiose klasėse. Ne tai, kad jai buvo įdomu ar smalsu. Klarai tik rūpėjo žinoti kokios galimybės, kad kas nors gali ją nužudyti miegant. Gal tada žinotų kaip apsisaugoti. Juk atsarga gėdos nedaro.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VII kursas
  • *
  • 284
  • Taškai: 43
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #214 Prieš 2 mėnesius »
Stovėdama šalia jaunesniosios varnanagės Davina juto, kaip šios širdis kelis kartus smarkiau suplaka. Regis, ištarti juodakailės žodžiai paveikė Klarą. Šešiolikmetė buvo pasiryžusi saugoti šią varniukę ir neleisti, jog kas nors ją sužeistų, net jei reikės pačiai nerti tiesiai pavojui į nasrus. Regis, tapusi vilke šviesiaplaukė prarado baimės jausmą. Miško paviršiumi nuskambėjus Klaros klausimui juodakailė kilstelėjo galvą. Nurimk, viskas gerai. Bandydama nuraminti Klarą mėlynakė atsistojo šalia jos. Šiuo metu Hogvartse yra vos keli vampyrai ir vilkolakiai, tačiau nė vienų iš jų neturėtum bijoti. Jie nepuls nei tavęs, nei ko nors kito. Apie tai, jog net ir profesoriai yra antgamtikai Davina nusprendė nutylėti. Bent jau kol kas. Nenorėjo, kad jaunoji varnė išsigandusi nuspręstų nebeiti į pamokas. Manau, pilyje ir daugiau yra mokinių, kurie apie tai nežino. Nors merginos balsas taip ir liko nenuskambėjęs mišku, tačiau žinojo, jog Klarą jį išgirdo. Tiesa, ir pačiai mėlynakei buvo keista bendrauti mintimis, tačiau buvo lengviau nei manė. Vis dėl to mielos šypsenos kiti nematė. Juodame kailyje spindėjo tik dvi šviesiai mėlynos akys.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 191
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #215 Prieš 2 mėnesius »
Klarai vis atrodė keista, kad vyresnioji varna ją taip saugo. Juk jos beveik nepažįstamos, bet viskas, rodos, elgėsi kaip senos geros draugės. Ar kaip kokia vyresnioji sesuo. Mergaitė suraukė antakius, bijodama, kad viskas gali pasisukti į blogąją pusę.
Nors Davina mergaitę tikino, kad nėra ko bijoti, Klarai vis tiek buvo neramu. Vien mintis, kad už jos kambario sienų gali šmirinėti, ar velniai žino ką daryti, kokie vampyrai nedavė jai ramybės. Gal jai tik reikėjo laiko apsiprasti su ta mintimi? Juk visko tiek šiandien nutiko. Tiesą sakant nuo visko kas šiandien nutiko ir šiek tiek apsiraminus Klarą apėmė toks nuovargis, kad net ant kojų susvyravo. Užsimerkusi atsiduso. Ak taip norėjo tiesiog užmigti ir leisti visoms keistenybėms pasibaigti.
Merginos balsui vėl nuskambėjus galvoje, varnei per nugarą nubėgo šiurpuliukai.  Atsimerkusi pakėlė galvą ir pažvelgė į mėlynas akis.
-Tu negali dabar atvirsti į žmogų, tiesa?-paklausė ir kreivai šyptelėjo, nenorėdama atrodyti kiek nedraugiška.-Keista girdėti... na žinai,-nerasdama tam tikrų angliškų žodžių ji tiesiog pirštai patapšnojo sau per smilkinį. Nežinojo kaip tiksliai apibūdinti tą jausmą kai Davina kalbėjo su ja mintimis. Bet tai tikrai neįprasta.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VII kursas
  • *
  • 284
  • Taškai: 43
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #216 Prieš 2 mėnesius »
Stebėdama jaunesniąją varnę Davina tik kryptelėjo galvą užjaučiamai žvilgtelėdama į jos mėlynas akis. Dabar Klara atrodė ne tik sutrikusi, tačiau ir pavargusi. Regis, naujiena, jog Hogvartse mokosi ne tik burtininkai, bet ir antgamtinės būtybės, paveikė mergaitę. Turbūt ir pati šviesiaplaukė būtų taip reagavusi, jei tėvai nebūtų papasakoję apie Hogvartsą ir jame besimokančius mokinius. Jautriai vilkolakio klausai sugavus mergaitės balsą mėlynakė žvilgtelėjo į dangų. Naktinį dangaus skliautą puošė žybsinčios žvaigždės ir ryškus mėnulis, nušviesdamas tamsoje skendinčius medžius. Šio šviesai prasiskverbus pro tankias medžių šakas šviesiai mėlynos vilkės akys sublizgo tarsi mažučiai brangakmeniai. Vis dėl to nakties tamsa pamažu blėso užleisdama vietą naujai dienai. Tolumoje ėmė ryškėti kur kas šviesesnis dangus. Kryptelėjusi galvą Davina atsisuko į Klarą. Ne, tačiau netrukus ims švisti, tad keliaujam į pilį. Papurčiusi galvą vilkė ėmė lėtai žingsniuoti pilies link leisdama jaunajai varnanagei sekti paskui. Puiki vilkolakės rega leido drąsiai žengti pavojingų miško keliu. Suprantu, man taip pat vis dar keista bendrauti mintimis. Juodakailė žvilgtelėjo į šalia einančią mergaitę.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 191
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #217 Prieš 2 mėnesius »
Švisti? Kiek laiko aš čia jau esu? Suraukė antakius ir taip pat pakėlė galvą ieškodama kažkur bekylančios saulės. Net keista atrodė, kaip greitai laikas prabėgo. O juk, rodos, ji čia vos valandą kokią pabuvojo. Kaip kokiame sapne, kur laikas neegzistuoja. O gal tai ir yra sapnas? Klara sugrįš į lovą ir pabudusi supras, kad viskas yra netikra. O jei ir tikra, jei kartu su ja ir mokosi vilkolakiai bei vampyrai, mergaitė vis tiek apsimes apakusia. Eis į pamokas, gyvens kaip gyveno. Apsimes, kad nieko net nežino, niekur nesivels. Ir tikrai tikrai daugiau į mišką nekels kojos. Ne... jai jau užteko tokių staigmenų.
-Taip... reiktų jau grįžti į pilį,-sumurmėjo pritardama. Stengėsi negalvoti apie ryte laukiančias pamokas ir kaip ji per jas miegos. Gal jai pavyktų apsimesti susirgusia? Nors greičiausiai ir taip ji susirgs. Juk vos ne visą naktį išbuvo miške.
Stengdamasi neparvirsti už iš žemės išlindusiu šaknų ar akmenukų, Klara sekė paskui juodą, susiliejančią su tamsa, vilke. Susikaupusi stengėsi ne parklupti. Kas buvo ne taip lengva kaip iš šono tikriausiai atrodytų. Bet laimei lyg žinotų, kad mergaitė beveik nieko nemato, vilkė ėjo iš lėto. Išgirdusi vėl tą patį balsą Klarai kojos susipainiojo ir ji vos ne prarado pusiausvyrą. Atsirėmusi į medį jį papurtė galvą.
-Man viskas gerai,-patikino Daviną. Tada šiek tiek suraukė antakius prisimindama jos žodžius.-Vis dar keista bendrauti mintimis?-pakartojo jos žodžius.-Ne visada buvai vilkolakė?

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VII kursas
  • *
  • 284
  • Taškai: 43
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #218 Prieš 2 mėnesius »
Žengdama lėtais, tyliais žingsniais Davina klausėsi miške tvyrančios tylos. Atrodė, jog sniegui nuklojus visus medžius ir žemės paviršių, užmigo visi gyventojai. Pavojingas miškas staiga tapo ramiai miegančiu grobuonimi. O galbūt taip bandė tik apgauti į jį užklydusius mokinius. Nerasdama atsakymo, kodėl miškas toks ramus ir tylus, vilkė atidžiai klausėsi bet kurią akimirką laukdama puolimo. Vis dėl to, regis, miškas neketino sukelti pavojaus varnėms. Pastebėjusi, kaip mergaitė susvyruoja, juodakailė staigiai sustojo žvilgtelėdama į jaunesniąją varnę. Ši tarsi žinodama, ko Davina ketina klausti, atsakė į klausimą. Tyliai nusijuokusi savo mintyse vilkė žengė kelis žingsnius arčiau Klaros leisdama įsikibti į juodą kailį. Nors mergaitė tikino, kad jai viskas gerai, tačiau juodakailė nerimavo, jog kitą kartą Klara gali skaudžiai susižeisti. Vis dėl to juk keturios kojos pusiausvyrą laikė tvirčiau, be to mergina puikiai matė tamsoje. Leisdama jaunesniajai varnei atsigauti Davina sustojo. Netrukus miško tylą perskrodė mergaitės klausimas. Ne, anksčiau nė nenumaniau, jog esu vilkolakė. Apie tai sužinojau visai neseniai. Žvilgtelėjusi į Klarą Davina pasisuko į pilį ir palaukusi, kol mergaitė įsikibs į juodą kailį, ėmė lėtai žingsniuoti. Vos po kelių akimirkų medžių tankumą pakeitė pilies vaizdas ir pro tankias medžių šakas ėmė skverbtis pirmieji saulės spinduliai. Nardydama tarp šakų ir krūmų saulės šviesa švelniai perbraukė spinduliais per juodą vilkės kailį. Žvilgtelėjusi per petį juodakailė nužvelgė kylančią saulę. Netrukus šalia Klaros stovėjo nebe juodo kailio vilkė, o šešiolikmetė mergina. Juodą kailį buvo spėję pakeisti juodi džinsai ir megztinis, ant kurio krito ilgi, šviesūs merginos plaukai. Atsisukusi į jaunesniąją varnę mėlynakė žaviai kilstelėjo lūpų kampučius.
-Ar vis dar atrodau pavojingai?-nusijuokė ir palaukusi Klaros žengė pilies link.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 191
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #219 Prieš 2 mėnesius »
Su Davinos pagalba Klara žengė per tylų mišką. Netrukus pro medžius pasirodė didingos pilies kontūrai. Mergaitė sustojo ir kaip įprastai prarado žadą matydama miegančią pilį. Ją vėl apėmė keistas pojūtis, kad sapnuoja. Tarsi net nebūtų viso to dalis ar tiesiog netyčia pateko į šį magišką pasaulį, kur kartu tarp burtininkų gyvena vampyrai, vilkolakiai ar kitos būtybės.
Dangus po truputį pradėjo šviesėti, o kartu su juo pranyko ir žvaigždės. Apstulbusi mergaitė pakėlė galvą grožėdamasi vos išlindusiais saulės spinduliais, nušviečiančiais sniegą ant medžio šakų. Atrodė, kad medžių šakos padengtos sidabru. Kas Klarai priminė vieną girdėtą pasaką. Suraukusi antakius bandė prisiminti pasakos detales, bet, rodos, atmintis visa tai ištrynė.
Klaros dėmesį patraukė tas pats draugiškas balsas. Tik šįkart skambėjo ne jos galvoje, o visai ne toli, priešais ją. Mergaitė nesusilaikė neišsižiojusi iš nuostabos. Vilkės vietoje stovėjo matyta ir pažįstama varnanagė. Nejučia ji apsižvalgė ieškodama kur nors pasislėpusio juodo gyvūno, bet šio niekur nebuvo.
-Ne...-sušnabždėjo, balse vis dar pilna nuostabos.-Ne, neatrodai...
Sumirksėjo kelis kartus, tarsi vis dar būtų sunku patikėti tuo ką matė. Davinai pradėjus eiti link pilies Klara skubiai nusekė paskui ją.
-Tu nesijauti pavargusi?-paklausė. Jai vis dar buvo sunku patikėti, kad visa tai vyresniajai varnai visiškai natūralu.-Na... juk taip pat visą naktį nemiegojai.
Klara tai jautėsi pavargusi. Už kelių valandų turėtų prasidėti pamokos, o ji net akių neužmerkė per visą tą laiką.

*

Neprisijungęs Dafydd Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 60
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #220 Prieš 1 savaitę »
Pamažu vakarėjo. Saulė dar nebuvo nusileidusi, tačiau jau galėjai pastebėti, kad diena artėja prie pabaigos. Tačiau šilumos dar netrūko, tad Dafydd patraukė pasivaikščioti. Klastuolis buvo kiek susimąstęs. Kaip visada, iš bendrojo kambario jį ištraukė pernelyg didelis mažųjų mokinių keliamas triukšmas. Velsietis buvo piktas. Jis negalėjo pakęsti to šūkavimo ir juoko. Dafydd be galo nepatiko, kai kažkas buvo laimingas. Ar taip buvo dėl to, kad jis pats visą gyvenimą buvo ujamas? Galbūt. Klastuolis šito nežinojo. Žinojo tik tiek, kad nepakenčia kitų žmonių laimės.
Tad nenorėdamas matyti, kaip koledžo draugai smagiai leidžia laisvą laiką, Dafydd išėjo į kiemą. Kad galėtų pabūti vienas. Ir vėl. Velsietis kartais ir pats susimąstydavo, kaip tai yra liūdna. Užuot pasistengęs įsilieti į smagią koledžo draugų kompaniją, jis nuo jos bėga... Tačiau Dafydd negalėjo to pakeisti. Jis pernelyg nekentė žmonių. Bet kodėl tau tada nusibosta būti vienam? paklausė savęs klastuolis. Jis niekaip negalėjo suprasti, kas jam yra. Iš kur tokios mintys? Iš viso - nuo kada jis galvoja apie tokius dalykus?!
Kad ir kaip ten būtų, galvoti Dafydd patraukė į uždraustąjį mišką. Vien jau pavadinimas sako, kad ten eiti negalima, tačiau velsietis vis daugiau ir daugiau laiko praleisdavo būtent miške. Ko gero, tai nebuvo maištas. Tačiau geri vaikučiai į mišką dažniausiai neina, tad klastuolis tikėjosi, kad pagaliau nieko nesutiks. Šitoje mokykloje mokosi per daug vaikų pagalvojo Dafydd, kai jam einant miško link prabėgo trys gerokai jaunesni moksleiviai.
Pagaliau klastuolis pasiekė mišką. Jo gilumoje jau buvo beveik tamsu. Tai berniuko negąsdino, jis drąsiai žingsniavo tankmės link.
Suradęs keletą medžių, kurie augo ratu taip, kad jų viduryje galėjai patogiai įsitaisyti, Dafydd stabtelėjo. Tokia viena jam buvo kaip tik. Pakankamai toli, kad nieko nesutiktų. Pakankamai jauku, kad norėtųsi čia būti. Tad klastuolis nieko nelaukęs įlindo į "kambariuką" ir patogiai įsitaisė ant samanų. Buvo šiek tiek gaila tik to, kad neatsinešė nieko užkąsti.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VII kursas
  • *
  • 571
  • Taškai: 38
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #221 Prieš 1 savaitę »
Diena, einanti į pabaigą, ir lėtai besileidžianti saulė, nudažiusi dangų kraujo raudonumu, pranešė apie artėjantį vakarą. Šviesiai melsvą dangų pamažu ėmė keisti kiek tamsesnis, priversdamas Hogvartso pilyje uždegti pirmąsias šviesas, o lauke laiką leidusius mokinius - sugrįžti į vidų. Tiesa, ne visi pasirinko kelią atgal. Daugeliui mokinių grįžtant į pilį, Luna žingsniavo tiesiai iš jos. Regis, pomėgis, vakarą praleisti Uždraustajame miške, niekur nedingo.
Žengiant lėtais, tačiau tvirtais žingsniais, ryškiai mėlynos akys stebėjo pro šalį žingsniuojančius mokinius. Šių balsai ir juokas netruko užlieti visą Hogvartso pilį. Dar prieš kelias akimirkas buvusi pakankamai tyli, tvirtovė ir vėl nubudo parodydama, jog joje ir vėl gausu mokinių.
Veide žaidžiant neryškiai šypsenai, septyniolikmetė prasilenkė su paskutiniu į pilį įžengusiu jaunuoju burtininku ir leisdama dar šiltam, regis, nuo vasaros likusiam vėjui kedenti ilgus, tamsius plaukus, žengė miško link.
Pavojinga ir baimę kelianti medžių karalystė, regis, su džiaugsmu pasitiko dažną lankytoją. Per šešerius metus praleidusi nemažai laiko Uždraustajame miške, mėlynakė nebejautė jokios baimės. Galbūt dėl to, jog per kiekvieną pilnatį turėdavo progą ištyrinėti visas apylinkes? Kad ir kaip ten bebūtų, dabar mėlynakė žingsniavo gilyn į mišką. Tik visai netrukus šalia jaunosios anglės nuaidėjo lūžtančios šakos garsas. Stabtelėjusi ir atsisukusi garso link, Luna išvydo rudai pilko kailio vilką.
-Sveikas, drauguži,-šyptelėjusi tamsiaplaukė pritūpė ištiesdama ranką į augintinį. Laimingas rudakailis liuoktelėjo į priekį ir lyžtelėjo merginos ranką. Nusijuokusi septyniolikmetė perbraukė ranka per vilko kailį ir stryktelėjusi ant kojų, nužvelgė naktinėti nusprendusį augintinį. Regis, nesužeistas ir sveikas, plėšrūnas džiaugėsi matydamas savo šeimininkę. Dar kartą perbraukusi ranka per augintinio kailį, tamsiaplaukė pasuko gilyn į mišką, leisdama vilkui žingsniuoti šalia.
Netrukus netvarkingai augančius medžius pakeitė ratu suaugę galiūnai. Užuodęs nepažįstamojo kvapą, vilkas pritūpė kiek arčiau žemės ir uosdamas naują kvapą, ėmė sėlinti į ratu suaugusių medžių vidurį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Luna Gardner »

*

Neprisijungęs Dafydd Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 60
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #222 Prieš 1 savaitę »
Kažką panosėje niūnuodamas Dafydd buvo visiškai atsipalaidavęs. Jis žinojo, kad čia yra vienas ir tikrai joks profesorius neateis čia ieškoti vakare lauke besitrinančių mokinių. Tad jaudintis tikrai nebuvo ko.
Tačiau staiga klastuolis kažką pajuto. Ne išgirdo. Ne pamatė. Jis kažką pajuto. Klastuolis kiek sunerimęs pašoko ant kojų. Negi vis dėlto kažkas vaikšto po mišką? pagalvojo velsietis. Jis bandė save raminti. Tačiau jausmas buvo toks keistas, kad į galvą toptelėjo nelabai įtikima mintis. Ar ten nežmogus?
Dafydd išsitraukė burtų lazdelę. Jis puikiai žinojo, kad, jeigu prireiks, tikrai nesugebės tinkamai ja pasinaudoti. Tačiau jeigu ten vis dėlto žmogus, klastuolis vylėsi, kad iškeltas ginklas atėjūną išgąsdins. Velsiečio siaubui netrukus jis pamatė kailį ir žvilgančias akis.
- Kas per?... - neužbaigė klausimo klastuolis. Jis nebuvo gyvūnų žinovas, tačiau atėjęs padaras buvo kraupiai panašus į vilką. - Iš kur tu čia? - gerokai drąsiau nei jautėsi paklausė Dafydd.
Velsietis skubiai galvojo, ką daryti. Bėgti tai jis tikrai nebėgs. Jeigu šitas padaras puls, klastuolis gal ir nukentės. Tačiau prieš tai spės neblogai trinktelėti į snukį. Žinoma, Dafydd neturėjo noro būti užpultas. Tad jis lėtai ir neskubėdamas pasitraukė kiek įmanoma toliau nuo atėjusio žvėries, tačiau neišėjo iš medžių rato.
- Ne, bjaurybe, - garsiai pasakė klastuolis. - Taip lengvai tu manęs neišgąsdinsi. Ateik čia!
Velsietis iškėlė lazdelę ir pradėjo laukti, kada gi vilkas jį puls. Iki pat tos akimirkos jis nė nesuprato, kad žvėris čia ne vienas. Tačiau staiga jis pastebėjo kažkokį šešėlį ir, nutaręs, kad ten galbūt mokinys, paklausė:
- Ei, tu. Ar čia tavo gyvūnėlis?

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VII kursas
  • *
  • 571
  • Taškai: 38
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #223 Prieš 1 savaitę »
Rudai pilko kailio plėšrūnui ėmus sėlinti link ratu suaugusių medžių vidurio, Luna atidžiai nužvelgė matomą medžių tankumą. Safyrinėms akims užkliuvus už kažkieno šešėlio, mergina žengė kelis žingsnius arčiau. Nuo aukšto kamieno ir į viršų iš keltų šakų krentantis šešėlis paslėpė tamsių plaukų savininkę.
Lėtai artėdamas prie patogiai įsitaisiusio mokinio, vilkas stabtelėjo nužvelgdamas šį. Vaikiui staigiai išsitraukus burtų lazdelę ir nukreipus ją į jį, vilkas grasinamai suurzgė. Klastuoliui ėmus trauktis ir toliau nenuleidžiant nukreipto ginklo, rudakailis pritūpė prie žemės akylai stebėdamas naująjį miško lankytoją, tačiau išgirdęs už nugaros artėjant šeimininkę, žvėris išsitiesė ir kryptelėjo galvą į septyniolikmetę.
Drąsiai priėjusi prie savo augintinio, Luna perbraukė ranka per purų kailį ir žvilgtelėjo į kiek toliau stovintį vaikiną.
-Vienintelis bjaurybė, kuris čia yra, esi tu,-šiurkščiai atkirto nužvelgdama keliais metais jaunesnį mokinį,-vargu, ar norėtum, jog jis iš tiesų prie tavęs ateitų,-šyptelėjo.
Atėjusi į mišką mergina nesitikėjo, ką nors sutikti, ypač, vaikį, kuris, regis, buvo tikras pasipūtėlis ir be jokių mandagumo manierų. Ką gi, safyrinių akių savininkei tai nebuvo kliūtis. Šalta ir žiauri charakterio pusė leido puikiai bendrauti su tokiais žmonėmis. Kaip visuomet švelnesnė ir jautresnė varnės pusė liko nustumta į šalį.
-O dabar nuleisk lazdelę,-kiek švelniau paliepė vis dar žvelgdama į stovintį vaikiną. Nors šis ir stengėsi neparodyti baimės, tačiau akys ir kiek greičiau plakanti širdis išdavė, ką kitą.

*

Neprisijungęs Dafydd Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 60
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #224 Prieš 1 savaitę »
- Ak, tai aš čia bjaurybė? - supurkštė Dafydd. - Taip. Aš čia urzgiu ant kitų.
Klastuolį visai sudomino ši situacija. Visų pirma, jis tikrai nesitikėjo, kad čia laisvai lakstys vilkas. O tuo labiau jis nesitikėjo, kad šis gyvūnas yra kieno nors augintinis. Ir ko tik žmonės neprisigalvoja pagalvojo velsietis.
Merginai pasakius nuleisti lazdelę Dafydd šių žodžių nepaisė. Jis pernelyg nepasitikėjo žmonėmis. Taip ir matė, kaip vos jam nuleidus ginklą mergina užsiundo žvėrį. Tad klastuolis ir toliau laikė lazdelę nukreiptą rudakailio pusėn.
- Tai... - nutęsė Dafydd. - Kaip tu sugalvojai auginti tokį... Hm... Na, sakykim keistą gyvūną?
Nors klastuolis labiau už viską pasaulyje norėjo likti vienas, šį kartą suprato, kad teks taikstytis su šitos merginos draugija. Pats išeiti neketino. O ją išvaryti nebus lengva - turi pernelyg neįprastą ginklą. Tad velsietis apsimetė, kad neprieštarauja, kad ji atėjo kaip tik čia. Tikėjosi, kad kada nors vilkas nustos taip keistai žvelgti į jį. Tada bus galima atsipalaiduoti. Ir sugalvoti, kaip likti vienam. Dafydd neketino trauktis iš čia tik todėl, kad prisistatė kažkokia mergiotė su vilku.
- Beje, aš Dafydd, - mestelėjo po kurio laiko, staiga suvokęs, kad ši nepažįstama mergina yra, ko gero, pirmas žmogus, kuriam klastuolis pasakė savo vardą. Kiek padvejojęs jis atsisėdo ten pat, kur sėdėjo prieš tai. Tačiau lazdelės nenuleido. Žvilgsnio, įsmeigto į vilką, taip pat.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019