[Loras Lanisteris]

Christian išsitraukė trumpą, tamsiai rudą, rusišką cigaretę ir prisidėjo prie lupų. Cigaretė tarsi supratusi šeimininko norus pati užsidegė, arba bent taip atrodė. De Shevrez iškėlė ranką ir spragtelėjo pirštais, bet buvo akivaizdu, kad padvėjams tai nieko nereiškia. Senukas atsiduso. jau buvo bepanorąs prakalbti, bet jį aplenkė Arcadi:
- Sužaiskime žaidimą. Pabandykime atspėti vienas kito slapčiausią paslaptį. Juk susirinkome susipažinti, o kas geriau atskleidžia žmogų, nei jo tamsiausi sielos kampeliai. Tai itin jaudinantis ir patikimas žaidimas. Kiekvieno paslaptis bus nunešta anapylin, o tarp mūsų turėtų kilti pačios netikėčiausios reakcijos. Kas už ir kas pradės, ką kaltinti?
Pirma po šios kalbos prakalbo Evans:
- Na, kodėl gi ne. Siūlyčiau pradėti žmogui, kuris tai pasiūlė.
Cristian nusišypsojo ir įsmeigė akis į Marcusą ir lėtai pradėjo:
- Žinai ką man tai primena ,- mažasis proesorius tarsi kalbėjo visiems, bet jo žvilgsnis buvo nukreiptas į dantę. - Tarsi detektyvo pradžią, bet ši pradžia turi vieną nemalonų padarinį - žmogžudystę. - viena dama sėdėjusi prie stalo aiktelėjo - Bet kodėl nepasismaginus? Kadangi ne visi mane pažįsta, prisistatau - esu Christian de Shevrez. Flamangas. Anglijoje praleidau jau keturiasdešimt metų. Iš, kurių beveik visus esu Vizengamoto teisėjas bei teismo tardytojas. Dabar dar ir Hogvartso mokytojas. Dar ko nors reikia jums, kad mane nuteistumėte? Jei taip, klauskite Marcusai.
Pagaliau prie jų priėjo padavėjas. De Shevrez pažvelgė į jį ir tarė:
- Penkias taures "De Fenousi" 93  metų derliaus. - Padavėjui nuėjus dar tarė, tarsi teisindamasis. - Vaišinu.

[Vincent Lazar]

Į Arcari pasiūlymą atsiliepė du žmonės, iš kurių pritarimo ir tikėjosi. Visi kiti galėjo net neprasižioti. Buvo akivaizdu, kad žaidimas prasidėjo. Ir visai drąsiai į jį pirmas nėrė Christianas. Jo gyvenimo detalių Dante nežinojo, bet nieko naujo ir neišgirdo. Ką toks žmogus galėtų slėpti? Jis ne šiaip sau užima aukštas pareigas. Jei ir turi tamsią dėmę gyvenime, tai ši jokia paslaptis.
- De la Roya, Jūsų  taktika sakyti tiesą, kuomet kiti mano, kad meluojate. Tokiu būdu išlaikote viską "paslaptyje". Net neabejoju, kad būtent paprasti gyvenimo faktai yra raktas į Jūsų ūkanotą dvasią. Neteigiu, kad Jus lengva permatyti, bet besigilinant galima ir iš tiesų numirti nespėjus suprasti už ką, - Dante gurkštelėjo iš taurės ir akimis pasisuko į panelę Evans.
- Su Christianu aš esu susidūręs, o štai su Jumis - ne. Ir galiu duoti ranką nukirsti, kad kažką slepiate. Ką Jūs dabar dėstote? Magiškų Gyvūnų Priežiūrą? Jei manęs akys neapgavo, mačiau Jūsų egzotišką augintinį. Ar gerai nusimanote nuoduose?
Arcari uždavė klausimus pačius akivaizdžiausius. Tam, kad žmonės įsišnekėtų reikėjo tiesiog paplepėti apie tai, iš ko dar galima būtų pasijuokti. Jei žaidimas tęsis, kalbos ims rimtėti.

[Ema Evans]

Atrodo, kad pokalbio amplitudė susiaurėjo tik iki trijų žmonių sėdinčio prie plataus stalo, kas profesorei visai patiko.
Paslaptys.. Man patinka paslaptys.. Christian kalba tiesiai šviesiai, bet negaliu pasakyti, ką jis dar slepia..
- Su Christianu aš esu susidūręs, o štai su Jumis - ne. Ir galiu duoti ranką nukirsti, kad kažką slepiate. Ką Jūs dabar dėstote? Magiškų Gyvūnų Priežiūrą? Jei manęs akys neapgavo, mačiau Jūsų egzotišką augintinį. Ar gerai nusimanote nuoduose? - prakalbo Arcari.
Nuo įprastų dalykų iki įdomybių, ar ne?
- Šitiek spėjimų, profesoriau, pasitaupykite, nes po to greitai išsisemsite, o vakaras juk ilgas, - nusijuokė Ema. - Esate visiškai teisus - šiuo metu dėstau Magiškų Gyvūnų Priežiūrą, pati itin domiuosi įvairiais ropliais, o tai atspindi mano mylimasis Šedyras, Python viridis. Pasiėmiau jį iš savo namų kaip prisiminimą, dažniausiai būname kartu, tačiau jam nelabai patinka kelionės oru, tad šiandien teko jį palikti.. Nuodai mane labai domina, tačiau ne kokie nors eliksyrai. Domiuosi gamtoje randamais nuodais - įdomu žinoti, kad užtenka vieno lašelio augalo tinktūros suparalyžiuoti žmogui..teoriškai, - vėl šyptelėjo Evans ir atsisuko į Christian.
- Mane labai sudomino, kad šitiek laiko praleidote Anglijoje - negi nesinori kur nors pakeliauti? Galbūt Jūs turite kažką, kas Jums neleidžia išvykti iš Anglijos?

[Elena Cholmondeley]

Elizabeth grįžusi į vietą patempė lūpą. Nesuprato, apie ką vyksta kalba.
-Sveiki, aš esu Elizabeth Gleern, dėstau herbologiją. Nė vieno iš Jūsų, kolegos, nepažįstu. O kalbant apie žaidimą... kaip atspėsim?
Paprastai, man net atsakymo nereik. Elizabeth visgi susimąstė. ''Pradėt nuo Johny? Ilgiausiai su juo čia būnu. O gal su vienintele mokytoja?''
ji žvilgtelėjo į Evans. Taip. Reikia pradėti nuo jos. Ji tai jautė.
-Panele, nežinau, jūs dėstote magiškųjų gyvūnų priežiūrą?

[Loras Lanisteris]

- De la Roya, Jūsų  taktika sakyti tiesą, kuomet kiti mano, kad meluojate. Tokiu būdu išlaikote viską "paslaptyje". Net neabejoju, kad būtent paprasti gyvenimo faktai yra raktas į Jūsų ūkanotą dvasią. Neteigiu, kad Jus lengva permatyti, bet besigilinant galima ir iš tiesų numirti nespėjus suprasti už ką. - savo nuomonę išdėstė Arcadi.
Christian nusijuokė ir linksmai pažvelgęs į jaunąjį profesorių atsakė:
- Iš dalies jūs teisus, visada maniau, kad tiesa yra geriausias melas, nes papraščiausiai žmonės tiesos nenori girdėti. O dėl stengimosi mane permanyti, manau traktuosiu jūsų žodžius, taip, jog žmogus besigilindamas apie mane miršta nuo laiko. - jo akys šiek tiek sublizgėjo. - Nors ne visi miršta nuo laiko, juk taip Marcusai?
Po de Shevrez pasisakymo sekė dar kelios mokytojų pokalbių nuotrupos.
- Mane labai sudomino, kad šitiek laiko praleidote Anglijoje - negi nesinori kur nors pakeliauti? Galbūt Jūs turite kažką, kas Jums neleidžia išvykti iš Anglijos? - paklausė madam Evans.
Christian jei nusišypsojo ir pakėlęs taurę tarė:
- Į jūsų sveikatą panele , - šiek tiek išgėręs atsakė į klausimą tvyrantį ore, - Manau mane ne taip supratote, esu apkeliavęs daug pasaulio ir per tuos metus, kuriuos buvau Anglijoje. Man ypač patinka vakarų Europa ir arabų šalys. Matote dirbant manąjį darbą tekdavo daug keliauti, nors tiesą sakant į konfliktų sprendimus teko įsitraukti ir per atostogas, tiek svetur, tiek ir Anglijoje.

[Ema Evans]

Ar tarp jų kažkas buvo? Mėtosi žodžiais kaip peiliais, gali būti pavojinga įsiterpti..
- Į jūsų sveikatą panele , - šiek tiek išgėręs atsakė į klausimą tvyrantį ore, - Manau mane ne taip supratote, esu apkeliavęs daug pasaulio ir per tuos metus, kuriuos buvau Anglijoje. Man ypač patinka vakarų Europa ir arabų šalys. Matote dirbant manąjį darbą tekdavo daug keliauti, nors tiesą sakant į konfliktų sprendimus teko įsitraukti ir per atostogas, tiek svetur, tiek ir Anglijoje.
- Et, nesu tokia įžvalgi kaip judu, o galbūt sunkiau dėl to, kad nei trupučio jūsų nepažįstu, - nusišypsojo Ema.
Jis neuždavė klausimo,galbūt reiktų kreiptis į Dantę..
- O jūs, profesoriau, atrodote labai įdomus žmogus, galiu lažintis, kad paslapčių turite daugiau nei aš. Skubėjimas, rūkymas, skvarbios įžvalgos.. Galbūt buvote Auroras? - nukreipus akis į Arcari paklausė profesorė.
Na taip, šaunuolė Evans, labai į temą žmonių klausinėji..
Išgirdus žingsnius už nugaros, ji nepastebimai greitai įkišo ranką į kišenę ir staigiai žvilgtelėjo sau už nugaros. Visi raumenys atsileido, kai ji pamatė, jog už jos praėjo tik, grįžusi į savo vietą, profesorė:
- Sveiki, aš esu Elizabeth Gleern, dėstau herbologiją...
Vis dar išlikus paranoja, jergau, tvardykis..
- Panele, nežinau, jūs dėstote magiškųjų gyvūnų priežiūrą? - išgirdo jai skirtą klausimą Ema.
- Taip, taip, magiškų gyvūnų priežiūrą. Mūsų dalykai sudaro juk visą artimąjį pasaulį aplink mus - flora ir fauna..
Nebeturėdama ką daugiau pasakyti, Evans atsisuko į Arcari, laukdama jo atsakymo..

[Vincent Lazar]

- Iš dalies jūs teisus, visada maniau, kad tiesa yra geriausias melas, nes paprasčiausiai žmonės tiesos nenori girdėti. O dėl stengimosi mane permanyti, manau traktuosiu jūsų žodžius, taip, jog žmogus besigilindamas apie mane miršta nuo laiko, - Christianas kaip visada savo atsakymu nepalikdavo jokių neaiškių galų, už kurių būtų galima užsikabinti. - Nors ne visi miršta nuo laiko, juk taip Marcusai?
Dante šyptelėjo ir kol kas pasiliko nebylus. Ema pasidomėjo kolegos apie keliones ir Dante turėjo laiko pamąstyti. Ar jis norėtų veltis į šaltąjį karą su teismo tardytoju? Arcari neturi tokios galios, neturi tiek patirties, bet jam tai baimės nekėlė. Juk jis kitoks. Jo gyvenimas kitoks. Ir visi turi savų privalumų, kurie gali lemti paskutinio veiksmo pabaigą. Ir vis gi... ar verta lipti į vieną valtį su priešais? Dar kartą praplovęs gerklę Arcari niekaip negalėjo nuleisti akių nuo de la Roya veido. Jis jam priminė vieną žmogų... Tikras detektyvas. Ir už šio stalo sėdi nekaltas, nusikaltėlis ir detektyvas. Kuris yra kuris? Ir kurią pusę palaiko kiti? Užsigalvojas ne iš karto išgirdo klausimą. Jis pasiekė profesorių kaip aidas iš galvos gilumos.
- Galbūt buvote Auroras?
Marcusas padarė pauzę, per kurią atsisuko, nusišypsojo ir grįžo absoliučiai į save.
- Buvau. Aštri akis, ūmus protas, panele. Penkerius metus tarnavau savo šaliai, kol mirtis netapo mano pačio šešėliu. Esu labai pažeidžiamas, - tarė lyg sarkastiškai, lyg kažką slėpdamas. - Kartais pasiilgstu seno gyvenimo, bet tokia kompanija kaip šiandien priverčia suprasti, kad gyvenimas per trumpas vien žmogžudysčių stebėjimui. Kai po pasaulį vaikšto tokia graži ir tokia baili būtybė, ją turi kažkas apginti, - Dantes akys blykstelėjo. - Nors esu įsitikinęs, kad puikiai mokate apsiginti ir pati, - užbaigė gana lengvabūdiškai ir pakėlė taurę į visų sveikatą.
- O štai jūs, pone Christianai, atvirkščiai, žmonių neginate. Koks jausmas dirbti teisėju?
Klausimas buvo provokuojantis. Patirtis jau seniai įrodė, kad kai kurie stovintys už plaktuko turėtų sėdėti teisiamųjų suoluose.

[Loras Lanisteris]

Marcusas vėl flirtavo su panele Evans. Jei jie pasistūmės savo santykiuose. Manau jis ją nustebins. - mintyse sukrizeno de Shevrez. Paskui sekė malonus pokalbis apie savo praeitį. Nieko naujo, ar nieko ko nebūtų galima sužinoti vienu laiško užklausimu, taip tai primena tylą prieš audrą. Baigęs vaikinas atsisuko į senuką ir praatrė:
- O štai jūs, pone Christian'ai, atvirkščiai, žmonių neginate. Koks jausmas dirbti teisėju?
Christian lėtai nuleido taurę ir pažiūrėjo į Arcari. Įdomus vaikis, visada malonu, kalbėtis su žmogumi, sugebančiu galvoti savo galva, net jei įžulumas ir veržiasi su kaupu, bet ką padarysi jaunystė - kvailystė, net jei ta jaunystė ir tęsiasi gana ilgai Tuomet de Shevrez prakalbo ramiu balsu:
- Neginu žmonių? Nemanau. Visada stengiuosi padėti. Pirmiausia galvoju apie teisingumą, toks mano moto. Gali būti mes abu padedame žmonėms, tik skirtingais būdais. Teisėjo darbas - atsakingumo reikalaujanti misija. O Vizengamoto tardytojo - tai dviguba atsakomybė nes tai didelė galia. Ir manau manęs nieks neapkaltins, kad savo pareigos neįvygdžiau. Galiu atsakyti prieš Dievą, galiu atsakyti prieš karalienę, galiu tai atsakyti ir prieš Arcari, jeigu reiks ir prieš dar aukštesnias jėgas. Jei jus kas nuskriaudė, tai nereiškia, kad būsite nuskriaustas dar kartą. Manau, kad jus patenkinau, jeigu ne, atsiprašau, bet ,manau, galėsite atsakyti ir į mano klausimą - ar neslegia niekas jūsų sažinės?

[Vincent Lazar]

Atrodė, kad kolega akimirkai susimąstė, o gal tiesiog padarė pauzę akių kontaktui, kuris regis turėjo prikaustyti Marcusą prie kėdės. Toks šaltas lietus apliejo vyrą ir jis išspaudė šypseną, kai Christianas pradėjo kalbėti.
 - Neginu žmonių? Nemanau. Visada stengiuosi padėti. Pirmiausia galvoju apie teisingumą, toks mano moto. Gali būti mes abu padedame žmonėms, tik skirtingais būdais. Teisėjo darbas - atsakingumo reikalaujanti misija. O Vizengamoto tardytojo - tai dviguba atsakomybė nes tai didelė galia. Ir manau manęs nieks neapkaltins, kad savo pareigos neįvygdžiau. Galiu atsakyti prieš Dievą, galiu atsakyti prieš karalienę, galiu tai atsakyti ir prieš Arcari, jeigu reiks ir prieš dar aukštesnias jėgas. Jei jus kas nuskriaudė, tai nereiškia, kad būsite nuskriaustas dar kartą. Manau, kad jus patenkinau, jeigu ne, atsiprašau, bet ,manau, galėsite atsakyti ir į mano klausimą - ar neslegia niekas jūsų sąžinės?
Suvalgiau kelis žmonės, kelis užkasiau galiniame kieme, apiplėšiau turtingų kapus ir užsiiminėju nelegalia veikla sau mintyse pajuokavo Dante ir net nusijuokė.
- Atleiskite, kai ką smagaus prisiminiau, - apžvelgė susirinkusius ir pridėjo taurės kraštą prie lūpų. Vėsus skystis atgaivino gerklę ir maloniai nubėgo žemyn. - Mano sąžine slegia keli dalykėliai. Kelios mirtys, keli dingimai. Bet tai niekaip neįrodo, kad aš prie to prisidėjęs. Žinot, būnant Auroru tenka daug pamatyti ir pačiam sudalyvauti. Ne viskas puošia mano gyvenimo istoriją. Bet dėl to nesu mažiau atsakingas ar mažiau vertinu žmogaus gyvybę. Turbūt niekas geriau už mane nežino, ką reiškia stebėti gyvybės ir mirties kovą.
Balsas buvo ramus, o veidas gana rimtas. Šį kartą Dante nė kiek nejuokavo. Aišku, nepasakė nė dalies tiesos, tačiau ar kam nors galėjo kilti įtarių klausimų po to, kai jis šitaip paniro į nemalonius prisiminimus ir paskleidė tokią pačią nuotaiką aplink? Nebent tik tiems, kurie turėjo skvarbią akį. Toks vyras kaip Arcari tikrai nėra jautrus ir retai kada apgailestauja dėl savo pasirinkimų. Tačiau dabar jis iš tiesų kai ką prisiminė ir veido neapleido ta rimtis. Tylos akimirka pamąstymas užsitęsė ir teko prabilti, jei nenorėjo būti vėl ko nors užklaustas.
- Panele Evans, kur jūs užaugote? Sakėte, kad savo pitoną pasiėmėte iš namų. Turbūt ten daug tokių žavių sutvėrimų yra. Ir kuo užsiiminėjote anksčiau?
Dante tik akis pasuko į jos pusę, o poza išliko tokia pati.

[Ema Evans]

Dante paklaustas nusijuokė. Evans pirmą kartą išgirdo juokiantis.
Jo juokas.. gražus..
- Atleiskite, kai ką smagaus prisiminiau, - apžvelgė susirinkusius ir pridėjo taurės kraštą prie lūpų. Vėsus skystis atgaivino gerklę ir maloniai nubėgo žemyn. - Mano sąžine slegia keli dalykėliai. Kelios mirtys, keli dingimai. Bet tai niekaip neįrodo, kad aš prie to prisidėjęs. Žinot, būnant Auroru tenka daug pamatyti ir pačiam sudalyvauti. Ne viskas puošia mano gyvenimo istoriją. Bet dėl to nesu mažiau atsakingas ar mažiau vertinu žmogaus gyvybę. Turbūt niekas geriau už mane nežino, ką reiškia stebėti gyvybės ir mirties kovą.
Atmosfera pasidarė rimta, juokas išsisklaidė nepalikęs nei pėdsako. Evans stebėjo Arcari minčių kupinas, rimtas akis, tad net nustebo, kai jis staiga jas atsuko atgal.
- Panele Evans, kur jūs užaugote? Sakėte, kad savo pitoną pasiėmėte iš namų. Turbūt ten daug tokių žavių sutvėrimų yra. Ir kuo užsiiminėjote anksčiau?
Reiktų kaip nors išsisukti..
- Kad ir kaip būtų keista, užaugau Prancūzijoje, - šyptelėjo Ema. To užteks, - Mano šeima mėgo gyvates, todėl augino namuose pitonus. Augau labai magiškoje aplinkoje, todėl ir gyvatės persismelkė magija. Šedyras labai puikiai jaučia pavojų - jei ne jis, greičiausiai čia nesėdėčiau, - dėstė Evans. Ne greičiausiai, o tikrai. - O anksčiau.. na, prieš atvykdama čia dirbau vaistininke vietinėje miestelio vaistinėje. O prieš tai.. keliavau. Daug ir ilgai, - dar viena šypsenėlė.
Temos rimtėja, vakaras ilgėja.. Kiek dar informacijos apie save paliksiu?
Fone nuskambėjo žymus Šopeno valsas. Ema užmerkė akis, prieš akis sumirgėjo juodi ir balti pianino klavišai.
- O Jūs domitės muzika? Galbūt kuo nors grojate? Jūsų pirštai puikiausiai leistų Jums būti profesionaliu pianistu, - vėl atsukusi akis į Dante paklausė Evans.

[Vincent Lazar]

Suskambo muzika ir visus čia susirinkusius ji paveikė vis kitaip. Aišku tik viena, jog ji įpūtė lengvesnio vėjo į nusikaltėlių ratelį. Net tema pasikeitė. Šalimais sėdėjusi profesorė užsimerkė ir ėmė mėgautis pianino garsais, o Arcari pabaigė gerti ir atsilošęs atsipūtė. Kelioms akimirkoms visi ėmė kalbėti tai apie šį, tai apie tą.
- O Jūs domitės muzika? Galbūt kuo nors grojate? Jūsų pirštai puikiausiai leistų Jums būti profesionaliu pianistu, - prasivėrė Emos lūpos ir nuskambėjo ne ką mažiau gražesnė už valso melodija.
- Groju fortepijonu. Stovi mano kabinete, - pritardamas tokiai temai Dante nusišypsojo. - Bet dažniau pirštus miklinu rašydamas. Mano tėvas buvo geras rašytojas ir išmokė mane. Tai tapo tarsi įpročiu. Šios dėmelės nuo pirštų niekada nebe atsiplaus, - pažiūrėjo į dešinės rankos pirštų galiukus, kurie buvo tamsesnis už visą ranką. - Tačiau tokios smulkmenos puošia žmogų. Kaip kad jūsų pitonas arba pypkė. Sakykite, kada ėmė mėgautis tabaku? Tai kaip nors susiję su gyvenimo būdu, konkrečiais įvykiais...?
Arcari jokiu būdu nenorėjo gluminti vakaro damos, tiesiog klausimas pats šitaip susiraitė. Vis gi įdomu. Daug toks smulkmenos pasako apie žmogų. Net jeigu tai paprastai neįprasta gyvenimo istorija verta knygos. Ant veido nuslinkusią plaukų sruogą profesorius patraukė atgal ir tuo pačiu akimis nuklydo už kavinęs langų. Ten jau temo ir kavinėje kaupėsi šilta, jauki atmosfera. Ar nepašokus? pagalvojo sau ir atsisuko  į kolegę. Kai ši baigė kalbėti Arcari pastatė tuščią taurę, kurią visą laiką suko tarp pirštų, ant stalo, pakilo ir lengvai nusilenkęs tarė:
- Malonėsite pašokti su manimi?

[Ema Evans]

- Groju fortepijonu. Stovi mano kabinete, - pritardamas tokiai temai Dante nusišypsojo. Šypsena jo veidą puošė kaip lakštingalos melodija saulės apšviestą miško lopinėlį. - Bet dažniau pirštus miklinu rašydamas. Mano tėvas buvo geras rašytojas ir išmokė mane. Tai tapo tarsi įpročiu. Šios dėmelės nuo pirštų niekada nebeatsiplaus, - tik dabar Evans pastebėjo, kokia šviesi profesoriaus oda. Vos ne tokia pat kaip mano..o gal net baltesnė.. - Tačiau tokios smulkmenos puošia žmogų. Kaip kad jūsų pitonas arba pypkė. Sakykite, kada ėmė mėgautis tabaku? Tai kaip nors susiję su gyvenimo būdu, konkrečiais įvykiais? - vėl klausimas į Emos pusę.
- Na, kad jau prisipažinote, privalėsite man ką nors pagroti, - nusišypsojo mergina. - Kada ėmiau mėgautis tabaku? Seniai.. Akys gali apgauti, tačiau nesu tokia jauna, kaip atrodau, - nusijuokė profesorė. - Pirmą pypkę paėmiau į rankas kai išėjau iš namų, - Evans patamsėjusios akys įsmigo kažkur į sienos kampą. Pabėgau.. - Bet kad ir kiek šalių aplankiau, malonesnio skonio tabako nei sakurų neradau. O atsipalaiduoti niekas geriau nepadeda kaip pasisėdėjimas balkonėlyje su vaizdu į natūralią gamtą ir natūraliu tabako aromatu, - akys vėl atgavo natūralią spalvą ir šilumą.
Atmosfera vėl atsipalaidavo, leisdama Emai jaukiau jaustis. Valso muzika maloniai glostė ausis, kviesdama pasinerti į jos gelmes. Žmonių šurmuliavimas kavinėje atrodė ne toks garsus kaip atėjus, nors žmonių į vakarą rinkosi vis daugiau ir daugiau. Išgirdus ant stalo pastatomos tuščios taurės suskambėjimą, Evans nevalingai atsisuko į tą pusę.
- Malonėsite pašokti su manimi? - lengvai nusilenkęs paklausė Dante.
- Jei tik kviečiate, - su šypsena atsakė Evans ir atsisuko į Christian. - Atleiskite, bet manau, kad net Jūs pats neatsisakytumėte tokio džentelmeniško kvietimo, - vėl nuskambėjo profesorės juokas. Ema pakilo nuo stalo ir nusilenkė kaip rūmų dama, - Nors aš taip pat stengiuosi neatsilikti.
Taip, gerai, kad pradėjo groti muzika..

[Vincent Lazar]

Marcusas lengvai suėmė moters ranką ir nusivedė ją toliau, kur buvo atlaisvinta nedidukė aikštelė. Sustojęs pasisuko į Emą, per žingsnį priėjo arčiau ir lengvai,santūriai apkabino ją per liemenį. Valso ritmas buvo itin paprastas ir neįpareigojantis, todėl kai tik Dante pajudėjo į šoną, jo partnerė pasekė tuo pačiu žingsneliu. Taip jie neskubėdami sukosi ant parketo. Dantes veidas šiek tiek sušvelnėjo. Vis gi šokis turi teikti malonias emocijas. Dabar, kai buvo dar arčiau kolegės, jis pagaliau galėjo įsižiūrėti į kiekvieną veido išlinkį, užuosti pačius lengviausius kvapus, pajusti ritmingą širdies plakimą.
- Esate graži moteris. Sunku būtų pasakyti, kiek Jums metų. Išduokite paslaptį, ar ilgai gyvenate? Pažadu, kad niekam nesakysiu.
Arcari apsuko panelę Evans ant kulniuko ir vėl prisitraukė arčiau.
- Klausiu nenorėdamas atskleisti didžiosios Jūsų paslapties, bet tiesiog iš smalsumo. Matote, galbūt mes esame labiau panašūs, nei atrodo iš pirmo karto. Visais laikais buvo sunku rasti giminingų žmonių. Ypatingai dabar, kai draugai dažniau tampa priešais, nei gyvenimo partneriais.
Ritmas įgavo pagreitį ir įsisukę jiedu kaip viesulas apskriejo aikštelę ir vėl ramiai judėjo toliau.
- Apskritai atrodote kaip daug matęs žmogus. Nesinori kartais su kuo nors pasidalinti tuo, ką matėte, patyrėte? Būti vienam žmogui yra labai žalinga. Nesiperšu į klausytojus, tiesiog kalbu, kad žinotumėte. Aš niekada neskubu, todėl ir kitų neskubinu. Svarbiausia juk idėja, - nusišypsojo ir šį kartą nutilo laukdamas atsako.

[Ema Evans]

Ritminga valso muzika užburiamai skambėjo ore, kai du profesoriai šoko aikštelėje ramiu valso ritmu.
Ak, kaip nujaučiu galybę klausimų, jis tiesiog dvelkia smalsumu.. Nors tai juk nėra blogai. Bent jau tikrai ne jam.
Muzika leido abiems atsipalaiduoti, įtampa, tvyrojusi prie stalo, sumažėjo iki minimumo.
- Ar jūs visada taip trykštate komplimentais?  Jūsų smalsumas tiesiog nepasotinamas, tačiau tuo pat metu ir labai žavingas. Man tiesiog būtų nepatogu bent šiek tiek jo nenumalšinti, - nusišypsojo Evans. - Kadangi net menkiausias žodis neprasprūsta Jums pro ausis, galiu išduoti, jog gyvenu ilgai. Galbūt ilgiau, nei pati norėčiau. Bet vis atsiranda malonumų, kurie įkvepia norą vis dar pabūti.. Kokią trukmę apima žodis 'ilgai' palikime vėlesniam laikui, tikiuosi, kad nesiruošiate niekur dingti iš mokyklos..
Apsukę kelis ratus greitesniu ritmu apie aikštelę, jiedu vėl grįžo prie raminančio valso tempo.
Kas galėjo pamanyti, kad ir čia yra tokių žmonių?
- Tuo, ką mačiau, pasidalinti neužtektų dešimties metų, net jei ir labai trumpai pasakočiau, bet galbūt ir surasiu Jums įdomių istorijų, - nusijuokė Evans ir palinko Arcari prie ausies, - Nors teigiate, kad atrodau kaip daug matęs žmogus.. nejaugi iš tiesų manote, kad aš esu paprastas žmogus? - Emos balsas buvo toks tylus, kad ji nebuvo įsitikinus, ar pats adresatas ją išgirdo. Dar kartą apsisukus ant kulniuko, nenuleisdama nuo Dantes akių savo žvilgsnio, profesorė su smagia šypsenėle tarė:
- Jūs vis klausinėjate ir klausinėjate apie mane - paslaptis už paslaptį, būtų itin įdomu ir apie jus kai ką sužinoti. Jei mes esame gan panašūs, kiek laiko Jūs gyvenate? - smaragdinis akių žalumas tarsi norėjo perskaityti atsakymą iš Arcari akių.

[Vincent Lazar]

Arcari gaudė kiekvieną kolegės žodį ir dėjo į atskirą stalčiuką - vieną dieną šių nuotrupų prireiks dideliems sprendimams priimti, o kol kas jis mėgavosi skambiu moters balsu. Jos akys žybsėjo nelyginant žvaigždės, tik gudri šypsenėlė neleido jose paskęsti. Dantei tai priminė jo seserį. Kiek daug jį vyrų buvo apvyniojusi apie pirštą... Tačiau Arcari niekada toks nebuvo. Jo bendravimas su moterimis buvo grynai solidus ir ribos savo nuotaikai pakelti jis niekada neperžengdavo. Marcusas vyras mandagus.
Kai moteris palinko pašnabždėti kelių žodžių į ausį, jos kvapas nukėlė profesorių į Japoniją, nors niekada ten nebuvo. Sakuros maloniai paglostė sielą, o žodžiai privertė akis žybtelėti.
- Žmogus tėra terminas mąstančiai būtybei įvardinti. Niekada nedrįsčiau pasakyti, kad jūs tik žmogus. Nors nevisi tai pastebėtų. Ypatingai jūsų gundančias ausis, - truputį arčiau pasilenkęs nusišypsojo ir nelaukdamas kol išvys pasikeitusią veido išraišką apsuko panelę aplink save. Toliau kalbėti tęsė įprastu tonu, lyg prieš tai nieko nesakė.
- Komplimentai patys pasirenka vietą, laiką ir žmones, todėl nereikia manyti, kad pigiai jus bandau sužavėti, - šyptelėjo palenkdamas Evans į šoną. - Ir atsidėkodamas už šokį pasakysiu, kad gyvensiu dar pakankamai ilgai, kad išklausyčiau visą Jūsų istoriją. Ir galiu padaryti taip, kad ir Jūs savo istoriją pratęstumėte dar kelioms kartoms. Ar ne per daug išsidaviau? - nutaisė komiškai sutrikusią veido miną ir lengvai nusijuokė. - Nepriimkit visko, ką sakau, už gryną pinigą. Bet iš istorija tikra: kartą eidamas pro Kambario iki pareikalavimo duris patekau į tikrą stebuklų šalį. Šio nutikimo vis dar nesuvokiu sava galva, bet jis labai įspūdingas, - lyg siūlydamas kelionę į neatrastus kraštus pažiūrėjo į partnerę ir nusišypsojo. - O jei jus domina rimti faktai, tai ieškau kai ko, kas padarytų mane nemirtingą.
Paskutiniai žodžiai nuskambėjo taip rimtai, o Dante išlaikė tokį ramų veidą, jog akimirką atrodė, kad šis ANJM profesorius truputį kvaištelėjęs. Nors moterims nemirtingumo idėja galėtų pasirodyti pikantiška, o vyriškis nuotykių ieškotojas/mokslininkas. Arba nepataisomas romantikas. Vienaip ar kitaip Dante buvo pasiruošęs tokias mintis išsklaidyti.
- Meilės, - po pauzės tarė ir tuo metu pasibaigė muzika.
Jis atsitraukė, šypsodamasis nusilenkė ir pakvietė išeiti į lauką užraukti vieną kitą dūmą bei ten pratęsti pokalbį.