[Keitas Kolinsas]

Keitas spirtelėjo akmenėlį. Gal ir gerai, kad šis pokalbis greitai baigsis, nes vis dėl to vienas iš maloniųjų tikrai nebuvo. Beveik geriau būtų prie puodelio arbatos pasėdėti su kokiu vilkolakiu (cha, Keitas nė pats nesusiprato, kokia tiksli ši mintis vis dėl to buvo).
-Pasirūpinti koledžu... Tai kalt taškus ir dalyvaut kvidiče? Okei, kapitone,-pačiu įmantriausiu kokiu tik sugebėjo tonu atsakė Keitukas. Tiesą sakant nebelabai ilgai ir teks “pasirūpinti” tuo koledžu. Jis jau penktame kurse, tad dar du meteliai ir... Na, tiesą sakant apie ateitį galvoti dar nesinorėjo, nes kokią gi profesiją galėtų rinktis minčių buvo keli apvalūs ir riebūs nuliai.
-Lik sveika, Lorijan,-atsisveikino ir vaikinukas ir pagaliau nužingsniavo kitais keliais, tik šįkart daug atsargiau ir tyliau, nes vis dėl to su niekuo susitikti nebesinorėjo.

[Florence Hailey Darcy]

  Pasitaikė giedra žiemos diena. Vėjas nesiteikė rodytis, užtat šaltukas vis taikėsi nukąsti Florencijos, žingsniuojančios ežero pakrante, nosį. Mintyse ketvirtakursė vis keiksnojo savo ploną ir niekam tikusį šaliką, bet ką jau padarysi, kad vasarą, kai apžiūrinėjo įvairių pirklių prekes, apie žiemos džiaugsmus bei rūpesčius visai nesinorėjo galvoti?
  Bet nieko baisaus. Tai, ką šią žavią popietę buvo suplanavusi rusvaplaukė, turėjo sušildyti. Taip pat padėti apsivalyti ne tik perkrautą drabužių lentyną, o ir sielą, mat išsipūtusi kuprinė šiandien savyje slėpė ne eilinius sąsiuvinius bei vadovėlius (nors buvo ir jų, tiksliau, vienas), bet ir suknelę. Ji buvo daili, išmarginta įvairiaspalvėmis gėlėmis, papuošta dailiomis klostėmis, tačiau, kad ir kaip buvo gaila šios grožybės, drabužis nešiojo baisią nuodėmę – buvo padovanotas motinos. Geltona kepure pridengtoje Florencijos galvelėje dar dabar aidėjo vasarą išgirsti žodžiai „kad abi būtume dar panašesnės“.
  Keturiolikmetė negalėjo sau to leisti. Kai laužavietė su keliomis užsilikusiomis malkomis jau buvo pasiekta, mergaitė paskutinįsyk perbraukė dailias gėles, nusviedė suknelę ir, mostelėjusi burtų lazdele, ištarė burtažodį.
  Laužas kaipmat įsiplieskė. „O kadaise degindavo ir raganas“, – prisiminė varnanagė. Gal ir pačiai dabar būtų neprošal sudegti?

[Auksė Marlena Hale]

Jos nuomonė ir norai buvo blaškomi ledinių, arktinių oro masių vėjų bei šaltų vandenynų bangų. Vieną akimirką mergaitė dievino žiemos šaltį, o kitą - svajojo apie tik ką prabėgusį rudenį ir jo spalvotus medžių lapus.
Auksė nešėsi mažą kuprinytę ant vieno peties. Paltas buvo prasegtas, matėsi pilkas golfas ir languotos, geltonų atspalvių turėjusios kelnės. Ne kartą buvo prašiusi ir ministerijoje dabar dirbusio pusbrolio, tetos, pas kurią gyveno, kad panaudotų užmaršumo kerus. Kadangi jie to nedarys, turės pati išmokti. Ir išmoks, kai laiko turės.
Jau iš toli mergaitė matė siluetą ir ugnies liežuvius. Pati degė noru kuo greičiau sudeginti šeimos nuotraukas.
- Sveika, - šyptelėjo, vos ne iš pasalų prisistačiusi. Marlena nusiėmė kuprinę, atsegė ir ištraukė šūsnį nuotraukų. Visas jas be gailesčio numetė ant kažkokio drabužio draiskanų. Po akimirkos, jas ėmė gaubti ugnis. Ar jai pasidarė gaila? Ne. Nei kiek.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pamažu vakarėjo. Saulė jau paraudo, taip pranešdama, kad eina nakties poilsio. Tačiau dar buvo ne taip vėlu, kad profesoriai ir prefektai medžiotų koridoriais ar lauke vaikštančius mokinius. Tad Dafydd pasinaudojo proga išlįsti iš sunkiai patveriamo bendrojo kambario ir patraukė į lauką. Ten iš karto pasuko link ežero. Nors nebuvo labai didelis vandens mėgėjas, kartais sugalvodavo paplaukioti. Vakaras buvo šiltas, tad klastuolis nutarė, kad būtent dabar galima tą padaryti.
Deja, prie ežero visur trynėsi mokiniai. Ko gero, ne tik Dafydd norėjo pasidžiaugti vakaro šiluma ir ramybe. Tad velsiečiui teko keliauti gana nemažą atstumą, kol surado laisvą vietelę. Tai buvo kažkokia laukymė. Dafydd patenkintas nuskubėjo ten. Ir su geroka nuostaba pastebėjo, kad čia esama laužavietės. Klastuolis skubiai sukurpė planą: išsimaudys ežere, po to užsikurs ugnį ir ramiai pasėdės prie laužo.
Pirmoji plano dalis neišdegė. Vanduo buvo gerokai šaltesnis nei tikėjosi Klastūnyno mokinys. Jis įkišo kojos pirštus ir keikdamasis suprato, kad maudytis nenori. Ką gi, galiu pasėdėti prie laužo ir neišsimaudęs ežere kiek apmaudžiai pagalvojo Dafydd. Jis atsinešė kelis šakalius, nukritusius nuo netoliese augančių medžių. Ir tik tada suprato, kad nežino, kaip užkurti ugnį. Jokio burtažodžio tam reikalui nežino, o kaip tą padaryti be magijos, tikrai neįsivaizduoja.
Dafydd sunkiai atsiduso, atsisėdo ant žolės ir susimąstęs žvelgė į neuždegtą laužą.

[Miona Hera]

Ketvirtakursė grifiukė visiškai neturėjo noro kažką svarbaus veikti. Diena buvo tiesiog sutverta švęsti gimtadieniams, tačiau mergaitė vis tiek jautėsi apniukusi kaip didžiuliai kamuoliniai lietaus debesys, pranašaujantys audrą. Tik šviesiaplaukė abejojo, ar galėtų vakarėjant ant kažko siusti ar džiaugtis sulaukus keturiolikos. Net nenumanė, ko visiems taip patinka tokias dienas švęsti. Juk jos nieko neypatingos. Tik tiek, kad parodo, kaip greit lekia laikais, - mintijo sau įsitaisiusi tarp knygų rietuvių.
Kai kaip niekada niūrios bibliotekos sienos ėmė mergaitę spausti iš visų pusių, Miona nusprendė, kad būtų pats tas išeiti į lauką ir pamėginti pasidžiaugti saulės spinduliais. Todėl griebė ką tik pradėtą skaityti knygą ir patraukė iš bibliotekos, o vėliau ir iš pačios pilies laukan. Vakaras buvo palyginti labai šiltas. Jau pradėję dažytis medžiai ošė pučiant lengvam vėjeliui. Jei ne lapus metatys medžiai, nebūtum pamanęs, kad dabar ruduo. Buvo per daug šilta, todėl jau keturiolikos sulaukusioji atsisagstė mantiją ir patraukė ėžero linkui. Rytais čia prabėgdavo, todėl gerai žinojo, kad šalia jo yra nuošali laužavietė, prie kurios bene niekas nesilanko.
Kai buvo gal keliasdešimt metrų iki laužavietos, pasitaisė akinius įsižiūrėjo ir pamatė, kad kažkas nugara į ją sėdi ant rąsto. Kiek pasvarsčiusi nutarė, kad jei žmogui nepatiks jos draugija, galės pasišalinti.
Jau iš trisdešimties metrų pažino raudonų plaukų kupetą. Dafydd. Norės, išeis, - nutarė ir toliau ryžtingai ėjo prie laužavietės. Abejojo, ar Dafydd dar kažkiek parodys savo vidaus, todėl buvo bene užtikrinta, kad bus toks pat bjaurus kaip ir anksčiau. Per žolę nesigirdėjo mergaitės žingsnių, todėl žinojo, jog klastuolis jos negirdi.
- Labas. - Tarstekėjo ir nuėjo prie kito rąsto. Atkreipė dėmesį, kad laužas neužkurtas, tačiau apsimetė nepastebėjusi. Dar įsižeis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažkokia mintis, šmėžavusi Dafydd galvoje buvo pertraukta. Iš pradžių klastuolis net nesuprato, kas gi atsitiko. Tik apsižvalgęs pastebėjo mergaitę. Tą pačią mergaitę, su kuria susidūrė visai neseniai. Kai įsigavo į prefektų vonią. Susitikimas buvo keistas. Ir gana nemalonus. Tad Dafydd, ir šiaip nemėgstantis kai kas nors prie jo artinasi, švelniai tariant neapsidžiaugė, kai pamatė būtent šį žmogų. Ar ji mane persekioja? piktai pagalvojo velsietis. Jis žvilgtelėjo į mergaitę, tačiau nieko nesakė. Nepasisveikino ir nepasakė nieko pikto. Tik vėl atsisuko į nedegantį laužą ir susimąstė. Kokią minutę buvo viskas gerai, tačiau vis tik Dafydd juto mergaitės buvimą. Tad jis, jausdamas kylantį pyktį, atsigręžė į ją ir paklausė:
- Ką tu čia veiki?
Klastuolis jau žinojo, kad dažniausiai prašymas išeiti neveikia. Tiesą sakant, jis dažniausiai to reikalaudavo. Ir vis tiek nepavykdavo likti vienam. Tad šį kartą velsietis net nesivargino ko nors sakyti. Jis nutarė, kad reikia pabandyti griebtis kitos taktikos - grifę ignoruoti. Jis, uždavęs klausimą, net nesiklausė atsakymo, tik patogiau įsitaisė ant žolės.

[Miona Hera]

Miona atsivertė knygą ir laukė. Nė pati nenumanė, ko. Paslapčia kartais vis mesdavo žvilgsnį į Dafydd, tačiau jis susikaupęs žiūrėjo į pilką vietą, kurioje turėtų žaisti ugnies liežuviai, maloniai šildantys odą.
Po įtempto laiko tarpo, kai grifiukei jau darėsi keista, ko jis piktai neužrėkia, klastuolis pagaliau išdrožė klausimą.
- Na, kaip matai, - kilstelėjo knygą, - atėjau pasimėgauti šiuo įstabiu vakaru kartu su knyga.
Miona iškart sumojo, kad jis nė nesiklauso atsakymo, todėl tiesiog vertė puslapį ir pradėjo skaityti naują skyrių. Saulė pamažu leidosi, ir, nors ji dar švietė pakankamai, kad būtų galima matyti toli vaikštinėjančius mokinius, skaityti darėsi sunku ir nepatogu, todėl ketvirtakursė grifiukė nusprendė įsižiebti šviesą.
- Žinai, būtų smagiau, jei laužas degtų, - atsargiai tarstelėjo ir išsitraukė lazdelę. - Jei tu nieko prieš, žinoma. - Ir mostelėjusi lazdele įžiebė ugnį. Iškart aplinkui pasidarė šviesiau. Prašviesėjo tamsūs rąstų kampeliukai, kurių viename, visai šalia Mionos rankos, slyoėjo didelis juodas voras. Mergaitė krūptelėjo ir tuoj susiėmė. Šalia klastuolio geriau nebijoti. Todėl tik nusišypsojo vorui ir vėl atsisuko į Dafydd.
- Tai... Kaip sekasi?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd girdėjo, kad Miona atsakė, bet nebūtų galėjęs pasakyti, ką ji kalbėjo. Tai klastuoliui buvo pernelyg neįdomu.
Pamažu temstant Dafydd apsidžiaugė, kad nemokėjo įkurti laužo, nes jam patiko žiūrėti, kaip tamsėja. Būdamas pilies viduje jis to nė nepastebėdavo, tad buvo tikrai smagu žiūrėti, kaip lėtai lėtai temsta. Deja, šitai iš paskos atsivilkusiai grifei tas netinka...
- Žinai, būtų smagiau, jeigu nedegtų, - atrėžė Dafydd, kai mergina uždegė ugnį. Savaime suprantama, velsietis nežinojo jokio burtažodžio, kuris tą ugnį užgesintų. Berniukas kurį laiką žvelgė į ugnį ir drėbė: - Būčiau norėjęs, būčiau užsidegęs. O jeigu tau čia per tamsu, visada gali nešdintis ten, kur šviesiau.
Dafydd nė nekrustelėjo, kad užgesintų laužą. Jis stengėsi neparodyti, kad nebūtų žinojęs, kaip tą padaryti. Tikėjosi, kad jam nelabai reaguojant mergina teiksis išeiti pati. Tačiau po kurio laiko sekęs klausimas lyg ir rodė, kad ji nenusiteikusi kur nors iš čia eiti. Gana ilgą laiką Dafydd į klausimą neatsakė. Tikėjosi, kad taip grifę įžeis ir ji nebenorės kalbėti. Tačiau po gerų kelių minučių klastuolis vis tik panosėje burbtelėjo:
- Puikiai.
Jis nebuvo tikras, ar grifė jį išgirdo, tačiau tai velsiečiui ne itin terūpėjo. Jis tik atsigulė ant žolės ir pradėjo žvelgti į dangų. Degdama ugnis skleidė malonų garsą ir kvapą, tad klastuolis visai džiaugėsi, kad atsirado kažkas, kas sugebėjo uždegti ugnį. Tik, žinoma, merginai to Dafydd nesakė.

[Miona Hera]

Hera kantriai laukė atsakymo į josios klausimą. Netgi tada, kai jisai piktai rėžė repliką apie laužą. Mokinukei norėjosi mestelti, kad gali jį užgesinti, jei jau nori, bet susilaikė. Lauke jau temo, todėl būtų buvę kiek nesaugu, jei jisai tikrai laužą užgesintų. Kita vertus, mergaitė ėmė kiek abejoti jo būrimo sugebėjimais, todėl jautėsi kur kas pranašesnė, žinodama, kad moka ne vieną burtažodį, padedantį apsiginti. Juk tiek knygų perskaitė tikrai ne veltui.
Po dar kelių minučių Miona buvo beužmirštanti apie savo klausimą, bet jis atėjo. Toks tylus ir tingus, kad atrodė lyg nenorėtų būti išgirstas.
- A, gerai, kad viskas gerai, - tarstelėjo. O ką daugiau ir bepridursi?
Tuojau pat klastuolis atsigulė ant žemės ir įsispoksojo į dangų. Priekaištų apie laužą ji nebegirdėjo, todėl nutarė, kad nėra ko tada apie jį užsiminti. Vakaro tyla apgaubė savo šydu, ir mergaitė paskendo savo mintyse. Kažko paėmė liūdesys ir ji giliai atsiduso. Na ir gimtadienis.
Ugnis maloniai šildė, todėl vakaro žvarba taip nekandžiojo pirštų galiukų. Saulė buvo arti horizonto, kas rodė, kad netrukus gali prireikti eiti atgal į pilį. Aplink raudoną dangaus rutulį ėm trauktis pilkėjantys debesys, kurie pranašavo, kad naktį gali būti lietaus.
- Na, netrukus jau reiks grįžti vidun, nemanai? - kreknkštelėjusi tarstelėjo. Visada po ilgos tylos mergaitė kiek prikimdavo. Gailėjosi, kam nepasiėmė vandens. Taip pat ir alkis ėmė kaži ko graužti. Į vakarienę taip ir nenuėjo. Iš nevilties įkišo ranką į kišenę ir apčiupė kelis saldainius. Juos ištraukė ir suskaičiavo, kad buvo keturi. Mėtiniai.
- Nenori? - atkišo porą klastuoliui. Juk reikėjo kažkaip su juo susidraugauti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vis dėlto Miona jį išgirdo. Ir netgi reagavo. Tačiau tai Dadydd nė kiek nejaudino. Kaip ir nejaudino to, ką apie jį šita mergina pagalvos.
Kurį laiką buvo tylu. Ir klastuolis tuo mėgavosi. Tyliai degė ugnis, jis žiūrėjo į dangų, o atėjūnė tylėjo. Tik, žinoma, ilgai neištylėjo. Dafydd nuostabai, ji užsiminė apie ėjimą į vidų. Dafydd stengėsi neparodyti, kaip jis trokšta, kad ji tuojau pat eitų į vidų. Tad kurį laiką patylėjęs atsakė:
- Nežinau. Gal...
Žinojo, kad tai yra keistas atsakymas, kuris, tiesą sakant, nepasako nieko. Tačiau klastuolis reagavo į jam pasakytus žodžius, o tai jau buvo nemažai.
Netrukus velsietis išgirdo, kaip ji brazda. Dafydd tikėjosi, kad ji keliasi nuo rąsto ir ruošiasi eiti į pilį. Deja, ji tik pasiūlė kažką jam. Ar ji nenori tiesiog nuo manęs atstoti? piktokai pagalvojo Dafydd, nė nežvilgtelėjęs, ką gi jam siūlo grifė. Jis tik pratarė:
- Ne.
Ir daugiau nieko. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad galbūt tai gali įskaudinti merginą, tačiau tai klastuoliui nerūpėjo. Juk ji tik eilinė merga, kuri būtinai turi priskresti, kai aš noriu būti vienas pagalvojo Dafydd. Galiausiai jis neištvėrė ir paklausė:
- Pala... Juk berods jau ketinai eiti atgal į pilį?

[Miona Hera]

- Na gerai, pasiliksiu tuos du kitam sykiui. Ne visi ir mėgsta mėtinukes, - gūžtelėjo pečiais ir įsidėjo saldainį į burną, kitus tris vėl saugiai suberdama į kišenę. Knygos jau nebeėmė. Beviltiška buvo ramiai ją paskaityti, todėl įsispoksojo į ugnį ir svarstė, kaip vaikinuką partempti į pilį. Saldainis vis barkštelėdavo į dantis, todėl galų gale jį sukramtė. Buvo jau benuryjanti, tik išgirdo, kaip klastuolis tiesiogine to žodžio prasme pasiūlė jai iš čia dingti. Miona iš netikėtumo paspringo ir prireikė kelių akimirkų, kol atkosėjo ir nustojo graužti gerklę. Vandens prašyti tikrai nenorėjo. Be to, abejojo, ar jis jo nešiojasi.
- Dafydd, - apsvarstė, kaip sudėlioti žodis, - tikrai reiktų eiti. Ne tik man, bet ir tau. Jei nenori, kad koks kitas prefektas ateitų ir nutvertų mane ir tave besiginčyjančius, ir neskirtų arešto mums abiems.
Miona iš tiesų gerai nežinojo, kas būtų, jei ją tokiu metu aptikų besitrainiojančią su šiuo berniūkščiu aplink ežerą ir neatliekančią savo pareigų. Na, aš bent jau stengiuosi.
- O jeigu nenori eiti, tada teks kęsti mano buvimą čia. - Tarsi metė iššūkį mokinukė ir atsigulė ant rąsto. Žinojo, kaip Dafydd nepakenčia kitų, todėl eilinį sykį ėmėsi kitų būdų aplenkti jį keliais žingsniais.
Keturiolikmetė toliau žvelgė į dangų ir stebėjo vieną po kitos užsižiebiančias žvaigždes. Artėjo nakties žvarba, todėl net laužas nebegalėjo labai gerai sušildyti. Po truputį ėmė šalti kojų ir rankų pirštai. Šviesiaplaukė jau norėjo grįžti vidun, tačiau neleido pareiga. Negaliu jo palikti čia vieno. Velniai žino, kas naktimis slampinėja po Hogvartso teritoriją.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd taip ir nesuprato, ką gi jam siūlė mergina. Tačiau tai nebuvo itin svarbu. Vis tiek nebūtų nieko, ką jis būtų paėmęs. Tik jau ne iš šitos jį persekiojančios grifės.
Jai pradėjus kosėti klastuolis atsisuko, tačiau nedarė nieko, kas tokiu atveju galėtų merginai padėti. Visų pirma, jam nelabai terūpėjo. Vis tiek nemirs šmėstelėjo galvoje. Be to, Dafydd nė nebūtų žinojęs, ką reikėtų daryti. Velsietis nė nepagalvojo, kad šis kosėjimas galėjo prasidėti dėl jo nemandagių žodžių. Dėl to tai, ką Miona kalbėjo po to, jį kiek nustebino.
- Tau tikrai neturi rūpėti, ką man reikia daryti, - rėžė Dafydd. - Jeigu nori skirti areštą, prašom. Bet aš iš čia niekur neisiu.
Klastuolį jau gerokai pradėjo erzinti šitos merginos buvimas čia. Ir tuo labiau jos pareigingumas. Jeigu jau ji tokia pareiginga prefektė, kodėl čia trinasi ir nieko nedaro? pagalvojo velsietis. Tada jam į galvą toptelėjo siaubinga mintis: negi jos pagrindinė pareiga yra persekioti mane?! Tai būtų buvę kiek keista, nes klastuolis gana dažnai sėdėdavo savo kambaryje ir niekur neidavo. Tačiau kaip kitaip paaiškinti faktą, kad būtent ji prie laužo, kur niekas neina, atsidūrė tuo pačiu metu kaip ir jis?
- Gerai, būk, - abejingai mestelėjo Dafydd. - Jeigu neturi ko prasmingesnio veikti.
Klastuolis tikėjosi, kad jo nuolankumas privers merginą išeiti. Kad ji patikės, jog ir jis kažkada pareis į pilį. Nes panašu, kad ji tikrai stengiasi jį partempti atgal...
Pamažu vėso, tačiau klastuolis nė už ką to nebūtų pripažinęs. Dėl to jis gulėjo ir nejudėjo, nors darėsi vėsiau ir vėsiau. Po kurio laiko ramaus gulėjimo jis paklausė:
- Bet kodėl tau taip rūpi, ar aš pareisiu į pilį, ar ne? Tikrai yra ir daugiau mokinių, kurie slampinėja ten, kur jiems nepriklauso.

[Miona Hera]

Mionai kilo noras garsiai atsidusti. Dažniausiai mokiniai apsisukdavo grįžti į bendruosius kambarius ją vos pamačius ar ištarus žodžius ,,Jau vėlu". Bet šis mokinys buvo tikras išbandymas. Neabejojo, kad taip jis neklausydavo visų prefektų, todėl suprato, kad teks sugalvoti kitą taktiką. Mano buvimas jo nenervina, saldainių atsisakė, net nuo žemės nesikelia, kai jau renkasi šalta rasa. O kur dar tai, kad jau ne pirmąsyk susitinkam vėlų vakarą... - mintyse vardino grifiukė.
Aplink buvo tylu tylu, saulės jau beveik nebesimatė. Oras kvepėjo ežeru, žole ir krentančiais lapais. Rąsto paviršius nebuvo tobulai lygus. Vis dėlto, čia žmonės ateina retai, todėl keturiolikmetė ir nesistebėjo, kad dėl vieno medžio išlinkimo ėmė mausti dešinį petį. Tačiau mergaitė kentėjo. Žinojo, kad bet koks judesys gali sudrumsti tą įtemptą kaip smuiko styga tylą. Bet tokia tyla šviesiaplaukei ir netrukdė.
Kad ir kaip buvo keista, ramybę nutraukti ne ji, o Dafydd. Nesuprato, ar klausimas piktas, ar smalsus. Tiesiog buvo per daug panirusi ramybėn, kad suprastų intomaciją. Tačiau klausimą ausys sugavo. Ir akimirką Miona pasijuto tarsi sučiupta dėl pačiai nežinia ko. Juto, kaip slenka sekundės, tačiau atsakymo vis nesurezgė. Žinojo, kad privalo atsakyti, bet bijojo pasakyti kažką ne taip.
- Tiesiog tu buvai pirmas, kurį sutikau lauke. Nemanai, kad vakarais gali kas nors slankioti Hogvartso teritorijoj? Jeigu tau kažkas nutiktų, atsakyčiau aš ir kaltę nusineščiau į pačius kapus.
Atsakymas Mionai skambėjo kažkaip nelogiškai, bet ką tu gali į tokį klausimą atsakyti?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tyla užsitęsė. Dafydd uždavė klausimą, kas nustebino ir jį patį. Tačiau gerokai labiau nustebino tai, kad Miona į jį neatsakė. Klastuolis jau paruošė kandžią pastabą apie tai, tačiau kaip tik tada grifė teikėsi prasižioti.
- Aš buvau pirmas? - nepatikėjo Dafydd. Jis buvo tokiame užkampyje, kad jo nuomone, ateidama mergina turėjo sutikti daugybę žmonių. - Sakyčiau, kad tu tiesiog prie manęs kabinėjiesi. Jau gali pabaigti, man neįdomu.
Velsietis gulėjo ir mąstė apie tai, kodėl ji Miona pristojo būtent prie jo. Ar jai patinka, kai kas nors nenori, kad būtų šalia? Keistuolė... Kad grifė yra keista, klastuolis jau seniai nusprendė, tad ši išvada tik tarsi patvirtino ankstesnį nuosprendį.
- Man neįdomu, kas kur slankioja, - rėžė Dafydd. - Ir man nieko neatsitiks. Gali keliauti namučio, ačiū.
Velsietį suerzino toks merginos rūpestingumas. Visų pirma, berniukas nebuvo prie to pripratęs. Be to, jis ir pamiršo, kad Miona yra prefektė ir jos pareiga prižiūrėti, kad mokiniai tokiu laiku jau būtų pilyje.
- Jeigu kažką neši į kapus, jau gali pradėti, - leptelėjo Dafydd. Ir tik po kiek laiko suprato, kad tai gali nuskambėti kaip palinkėjimas mirti. Ot velnias... pagalvojo klastuolis ir šiaip ne taip pridūrė: - Aš nieko blogo neturėjau omeny...

[Miona Hera]

Miona iš tiesų negalėjo patvirtinti, buvo Dafydd pirmas lauke sutiktas žmogus ar ne. Vis tiek ėjo paskendusi savo mintyse ir beveik nieko nematydama. Todėl atsakymą į galimai retorinį klausimą Miona nutylėjo ir ir toliau stebėjo žvaigždes. Močiutė mėgdvo jai pasakoti įvairias pasakas ir legendas apie dangų. Bet, kad ir kaip ten būtų, žvaigždynų įsiminti grifiukei labai dažnai nepavykdavo.
Kai klastuolis atkirto jai, kad nerūpi, nutiks jam kas, ar ne, Miona žiojosi atrėžti, jog jos tokia ir pareiga. Atrodė, kad jis visai pamiršo, jog ji - prefektė. Tačiau priminti mergina nespėjo. Tai, ką vėliau pasakė Dafydd, tiesiog suspaudė gerklę ir neleido nieko ištarti. Miona negalėjo nė pajudėti. Net tada, kai berniokas pasakė, jog nenorėjo jai pasiūlyti mirti, šviesiaplaukės akys sudrėko. Vaizdas išskydo, nieko ryškaus nebematė, ir žinojo, kad jei sumirksės, išriedės bent viena ašarėlė. Grifiukė nė pati nežinojo, ko taip susigraudino, tačiau nutuokė, kad nieko gero iš to nebus, todėl palaukė minutėlę, kol nurijo ašaras, ir prikimusiu balsu prabilo:
- Juk žinai, kad per gimtadienius žmonės linki ilgiausių ir gražiausių gyvenimo metų?
Tuojau pat nežiūrėdama į vaikinuką pakilo ir pasiėmė šalia savęs gulinčią knygą. Net odinis viršelis neguodė.
Pamažu kilo pyktis, bet pamėgino išlikti abejinga, nes žinojo, kad klasuoliui kaip tik patiks, jei ji parodys savo liūdesį ar pyktį.
- Žinai, iš dalies tikėjausi, kad nesi toks bjaurus, - abejingai tarė ir lazdelės mostelėjimu užgesino ugnrį.