[Rolandas Senkleris]

Na gerai. Jis kol kas sutiko baigti kalbėtis apie demoną. Bet tik kol kas.
- Turiu tau kai ką. - Dirstelėjo į elfą. Atsinešė dar ir knygą iš savo bibliotekos. Nes tas elfiūkštis dar būdamas dvare jau spėjo įsisukti į ją. Rolandas jį užtiko savo kabinete tame pačiame fotelyje, kur rado pirmą kartą skaitantį knygą. Žinojo, kad elfas jos nebaigė, todėl nusprendė atvežti. Tai buvo istorinė knyga apžvelgianti namų elfų istoriją nuo pradžių iki šių laikų. Rolandas tą dieną rado elfą skaitantį ir besiraukantį. Atrodė nusiminęs. Pats Senkleris jos nebuvo skaitęs, jam jos reikėjo tik dėl to, kad tai buvo vienas iš pirmųjų leidimų. Bet elfui palikus tą knygą ramybėje pervertė ją. Šiek tiek. Knyga buvo pilna žiaurumo. Iš burtininkų pusės žinoma. Bet gale buvo rašoma jau kiek apie kitus dalykus, apie tai, kad elfų padėtis gerokai keičiasi. Bet tik ne šito. Tada pagalvojo. Jo gyvenimėlis tai ne kažką. Bent jau buvo. Sužinojęs kam tas elfas priklausė dabar jau galėjo pasistengti padaryti taip, kad jie nebesusidurtų netyčia kokiam priėmime. Tie žmonės juk lankėsi dvare. O Rolandas susivokė, kad jam visai nesinorėtų, jog tas užsispyręs, senas elfas pakliūtų tiems žmonėms į akis.
Ir tai koks gi jis naivuolis. Patikėjęs Rolando pažadu. Kas neleistų Rolandui jo sulaužyti? Kad ir koks Tedis atrodė kitoniškas elfas, vis tiek buvo naivus. Patikėjęs burtininko pažadu paleisti, jei kas nepatiks. Ne, laužyti jo Rolandas ir nesiruošė. Bet vis tiek. Aišku nesiruošė čia aiškinti, kad elfiūkštis sukėlė kažkokius susirūpinimo ar noro pasirūpinti jausmus. Bet taip jautėsi.
O knygą atvežė dar todėl, kad Elfas perskaitytų ir jos pabaigą, ne vien tuos dalykus, kurie jį liūdino.
- O, Tedis taip ir nespėjo pabaigti. Ačiū.
- tai dabar galėsi baigti. Bet prisimink, kad tai senas leidimas ir paprašyčiau jį patausoti. - Tedis paėmė knygą į rankas.
- O koks skirtumas senas ar jaunas leidimas?
- Tiesiog tai turi vertės.
- Kokios dar vertės? Ar nuo to keisis knygos turinys?
- Žinoma ne.
- Tai koks tada skirtumas?
- Tiesiog pirmieji leidimai brangesni, vienetiniai. Jie turi istorinę vertę. Parašyti ant senovinio popieriaus, dažnai kaip kitaip iliustruoti. Išleisti dar pačių rašytojų. Neperleisti antrą kartą. Daug įvairių dalykų susideda.
- Tedžiui labiau rūpi knygos turinys.
- Tai ir skaityk sau.
Jie pavalgė. Buvo daug terlionės su vaikais žinoma. Bet to jis neėmė galvon.
- Puiku, einam pasivaikščioti. - Maistas buvo geras, valgydami jie šnekėjosi.
O po to visi ėmė vaikštinėti po namą. Pradėjo nuo vidinio kiemelio.

[Dori Mendel]

Dori ir Alanas keitėsi žvilgsniais. Merginai teko kąsti sau į lūpą, jog tramdytų kylančią šypsenėlę. Nereikėjo, kad raudonplaukio tėvai ką nors pastebėtų.
- Ne, viskas, jis gali eiti, - atsakė mergina.
Jie valgė ir šnekėjosi. Jaunoji mama džiaugėsi, kad pamaitinti dvynukes pasišovė seneliai. Bent kartą galės pasimėgauti maistu. Aišku, jos valgydavo pačios, bet joms reikėdavo viską sugnaibyti, vis pavalyti, kur pridrebia, kartais pasmeigti šakute, jei nepavykdavo pačioms. Tiesą pasakius, pamaitinti nuo pradžios iki galo būtų buvę paprasčiau, bet gi mažylės norėdavo pačios, o kur dar Amelijos pramoga viską mėtyti.
Dori nustebo, jog Rolandas įteikė Teodorui knygą. Ir ne bet kokią, o iš savo bibliotekos. Seno leidimo. Negalėjo suprasti, nuo kada vyresnysis Senkleris tapo tokiu geradariu. O elfiūkštis, jis kalbėjo gana įžūliai. Ne, ne, su manim tai jau šitaip nešnekės, tarė sau mintyse Dori nusprendusi vėliau jam atrašyti pylos.
Valgant visos įtampos atslūgo, Dori daug šnekėjosi su Elija apie darbą, mergaites, buitį, gyvenimą Godriko Dauboje. Žvelgdama į Alano tėvus, padedančius mergytėms valgyti, ji pajuto tokį dėkingumą kažkam, galbūt visatai. Juk ji turi gražią šeimą. Tik ar jos nusipelnė?
Liepė sutvarkyti Teodorui visa, kas liko po vakarienės, tik baldų pernešimą nutarė palikti vėlesniam laikui, kai išeis mylimojo tėvai. Vis tiek labai ilgai jie neužsibus, jau vakaras, o ryt į darželius ir darbus.
Jie visi kartu išėjo į kiemelį. Dori pamojo į tvartą, kuriame būna gyvūnų, taip pat parodė rūkyklą, kurioje vienas kaimynas rūko mėsą. Matė, kad Fisgibons spokso pro langą. Labai tikėjosi, jog nesugalvos išlįsti. Ir dar tikėjosi, kad Amelija nepradės šūkauti, kad čia būna sena tarka.

[Alanas Senkleris]

Tėvas jį dar kartą nustebino. Ir Alanas ėmė svarstyti ar tik jis nesusirgo. Regis ne. Kas gi jam pasidarė? Ar jis tikrai davė knygą elfui?
Apie viską kažin kiek laiko tikrai negalvojo. Dori užsikalbėjo su mama. O jis su tėčiu šnekėjosi apie vieną tokį priėmimą, kuriame Rolandas lankėsi ir kuriame jam pavyko gauti seną rankraštį parašytą vieno tokio gyvūnų tyrinėtojo. Alanui pasidarė įdomu ir  jis norėjo perskaityti tą rankraštį. Kuris buvo žinoma bibliotekoje. Specialiojoje lentynoje užkerėtas taip, kad galėtų ten išlikti. Senam pergamentui reikėjo tam tinkamos temperatūros. Kadangi buvo labai senas.
Paskui jie išėjo. Lauke prašliaužė Bevardė kartu su Šššele. Jos kažkur dingo. Dar lauke ganėsi ponis. Buvo graži diena ir dėl to jį trumpam išleido. Jiems priėjus rukyklą gal iš medžioklės grįžo Horas ir pralėkęs jiems virš galvų nusileido Senkleriui ant peties. Taip paskui ir pravaikščiojo su paukščiu po namus. Išrodė jau beveik viską, liko mergaičių ir svečių kambarys viršuje.

[Rolandas Senkleris]

Pavalgę visi išėjo pasivaikščioti. Keista, bet nejuto didžiulio nepasitenkinimo, kad jo sūnus pasirinko tokią gyvenamą vietą. Na ir kuo gi ji prastesnė už dvarą kuo logiškai mąstant? Namus jie buvo gražiai apsistatę, vaikams čia patiko. Tiko net Alano zoologijos sodui. Kas blogai, kad namas senas? Bet gi dvaras irgi senas ar ne? Jo mintyse čia vis tiek buvo namelis. Bet jeigu jiems gerai. Kas iš to, jei imtų dabar plėšytis ir plyšauti apie tai, kad tai prasta vieta jiems gyventi. Per prasta, per skurdi. Pats jautė ir puikiai suvokė, kad elgdamasis ramiau ir nuolaidžiau gali daug daugiau įtakos turėti, nei jei imtų aiškinti. Kad ir kaip bebūtų norėjosi kada nors reikalus perduoti Alanui, bent jau pabandyti juos perduoti. O pastaruoju metu jie kartais apie šį tą pasišnekėdavo. Rolandas jam galėdavo papasakoti apie savo darbus, prekybos subtilybes, priėmimus ar dar kažką ir Alanas nebepuldavo šiauštis. Pats ėmė domėtis šeimos istorija kur kas labiau, nei tuo tarpu, kai Rolandas ėmė ir patapo didžiausiu sūnaus priešu.

[Amelija Senkler]

Bet pažaisti Amelija iš pradžių gavo visai neilgai, mat mažylės buvo pakviestos valgyti. Šį kartą valgyti padėjo seneliai. Raudonplaukė maivėsi kiek įmanydama. O vėliau žaidė su nauja barbe ir kitais žaislais. Dar išsiprašė Arielės pasisupti ant arkliuko, tačiau nauja barbe pati dalintis neketino.
Vėliau jie visi išėjo į kiemą, ten Amelija pasakojo seneliams apie gyvūnus, rodė ir šaukė, kur kieme laiką leidžia sena tarka. Tada vaikštinėjo po namus, o mažoji Senkler tapo šiek tiek irzli, nuo isterijos sukėlimo stabdė tik Horas. Kam ten vaikščioti po virtuvę, tėvų miegamąjį, vonią? Kai jie pagaliau išlindo iš svečių kambario, buvo pasiektas tikslas: dvynukių kambarys.
Štai čia jau Amelija akivaizdžiai pralinksmėjo, tauškėte tauškėjo, bandė kalbėti daugiau ir garsiau už sesę. Pristatinėjo visus žaislus, buvo labai įsijautusi.

[Arielė Senkler]

Arielei visai nepatiko, kad reikėjo valgyti ir šį kartą spyriojosi ir niurzgėjo. Ji juk jodinėjo, o dėl to, kad reikėjo valgyti turėjo nulipti nuo savo žirgo.
Pavalgius visi išėjo į lauką ir čia jos nuotaika kiek pasitaisė. Lakstė aplink senelius ir tėvus ir pertraukinėdama seserį pasakojo apie ponį. Tikrą, kuris dabar vaikštinėjo palaidas.
Paskui atėjo nuobodesnė dalis, nes visi kažkodėl vaikščiojo po namus. Bet paskui pagaliau nuėjo į jų kambarį ir Arielė pabandė pristatyti seneliams savo pliušinius žaislus, parodyti knygeles, kurias gavo darželyje.
Arielė dar norėjo išrodyti virtuvėlę ir visus indelius, nors seneliai jau matė tuos daiktus, bet jai patikdavo rodyti ir sakyti koks daiktas kam tinkamas. Puodelis yra reikalingas gerti, šakutė valgyti ir taip toliau.

[Alanas Senkleris]

Na aišku, kad kieme atgijusi Amelija išrėkalojo viską apie seną tarką ir visą kitą. O šiaip viskas ėjosi gerai. Jie pasivaikščiojo po namus. Alanas net parodė tėvams palėpę. Seilius aišku net nelindo iš savo lizdo ir jie jo taip ir nepamatė. Paskui visi dar kiek pasėdėjo, pasikalbėjo svetainėje. O paskui tėvai išvyko namo. Visi atsisveikino ir Alanui palengvėjo. Pagaliau parodė jiems kur gyvena, kažkaip visai nebesinorėjo to slėpti.
Diena pasibaigė. Namas liks sveikas gyvas, tą Alanas irgi žinojo. trapus santykis su tėvais irgi liks kuo sveikiausias. Atrodo šaltieji laikai, kai viskas ėjosi šitaip siaubingai nebeturėtų sugrįžti. Ir puiku. Alanas jų ir nepasiilgo. Tik buvo taip gaila, kad Frederikos su jais nebėra.

[Amelija Senkler]

Buvo vėlus vakaras. Na, ne toks ir vėlus. Apie dvidešimt pirmą valandą. Bet tokiu metu Amelija ir Arielė ruošdavosi miegoti.
Šiandien dvynukės nusprendė migdytis pačios, be mamos ir tėčio. Lovelės kambaryje jau stovėjo kitos, šiek tiek didesnės, dabar mergaitės jose gulėjo. Kambaryje buvo jauki prietema.
Buvo balandžio mėnuo, savaitė po Velykų. Sesutės vilkėjo pižamytes, Amelijos buvo rožinė su barbe. Ji vis dar dievino šias lėles, visa jų armija, gyvenanti barbių namelyje, laukė rytojaus.
Amelija po pagalve turėjo sutraiškytą velykinį margutį. Slėpė jį lovoje. Tėvai nustebo, kai mergytė pasišovė kas rytą pati klotis lovą, nes šiaip visiškai nenorėdavo nieko tvarkytis. O viskas buvo dėl to margučio, kurį raudonplaukė ketino išsaugoti. Deja, jis nebeatrodė gražiai ir pradėjo smirdėti.
- Fu, - tarė Amelija. - Jisai smirda, - atkišo Arielei kiaušinį.

[Arielė Senkler]

Arielė įsitaisiusi lovytėje nusižiovavo. Senkler vilkėjo rausvą pižamėlę su arkliukais. Mylimiausiais savo gyvūnais. Žaisliukai buvo suguldyti, visiems pasakė labanakt prieš miegą. Jie jau miegojo. O mergaitė irgi taikėsi prisnūsti. Sesučių lovytės buvo sustumtos viena su kita ir Arielė jaukiai įsitaisydavo šalia dvynukės.
Ji aišku žinojo apie Meli paslaptį ir nieko nesakė tėvams. Bet dabar tas kiaušinis atrodė bjauriai. Ir Arielė susiraukė užuodusi kaip jis smirda.
- Fui. Reikia ismesti Meli. - Ji apsidairė. Buvo prietema. Bet vis tiek savo kambarį gerai pažinojo.
- Gal pro langą? Duok as ismesiu. - Šiukšlinti negražu. Bet jeigu eis žemyn ieškoti šiukšlių dėžės, tada mama ar tėtis pamatys tą smirdantį kiaušinį. Taigi nesugalvojo ką daugiau daryti. Reikės užlipti ant palangės, atidaryti langą ir išmesti. Tai pasirodė kaip puikus nuotykis.

[Amelija Senkler]

Amelija norėjo išsaugoti šitą margutį, todėl sesers mintis, kad reikia jį išmesti, nežavėjo. Mažylė susiraukė. Tačiau tuo pačiu metu ji žvelgė į kiaušinį ir suvokė, kad nieko nebus. Jis ne tik, kad buvo visas sutraiškytas, nebegražus, bet dar ir dvokė.
Galbūt mama ir tėtis galėtų sutaisyti margutį burtais, tačiau mažoji Senkler neketino to prašyti, nes bijojo gauti pylos už tai, kad pasislėpė kiaušinį. Todėl įvertinusi visus už ir prieš mergaičiukė tarė įduodama Arielei kiaušinį:
- Gerai.
Aišku, neketino gulėti ir žiūrėti, kaip sesė užsiims linksmybėmis. Ne, tikrai ne.
- Tu išmesk, o aš atidarysiu, - sukomandavo.
Tada išlipo iš lovos, užsiropštė ant palangės ir ėmė klibinti lango rankeną.
- Neišeina, - pažvelgė į savo dvynę.

[Arielė Senkler]

- Jis bjaurus Meli. Tu pati zinai. - Mėgino paaiškinti matydama rūškaną sesutės veidelį.
Ji nustebo, kad Amelija neprieštaravo dėl to, kad Arielė viską padarys. Bet viskas greitai paaiškėjo ir ji šoko iš lovos.
- ne, as noriu atidaryti. - Raudonplaukė nubėgo per kambarį ir paskui sesę užsikabarojo ant palangės. Meli jau bandė atidaryti langą.
- Duok man. - Pabandė ir Arielė, bet langas neatsidarė. O jai pasidarė labai bjauru laikyti tą kiaušinį rankoje. Gal įkišti jį į spintą? Bet suprato, kad ten jį tikrai suras.
- Gal Tedis gali ismesti? - Garsiai galvojo. Dabar padėjo jį ant palangės, nes nenorėjo laikyti. Deja, bet išsiterliojo rankytę. Nubraukė ją į pižamą, bet geriau nepasidarė.
- Fui. Dabar viskas smirda. - Pareiškė.
- O tavo pagalvė neissipurvino?

[Amelija Senkler]

- Žinau, bet jis mano draugas, - pasakė Amelija turėdama omeny kiaušinį. - Bet jis senas ir turi mirti, - gūžtelėjo pečiais.
Aišku, Amelija nesuvokė, kas yra mirtis. Tiesiog žinojo, kad seni žmonės miršta. Galbūt taip yra ir su kiaušiniais.
Ir Arielei nepavyko atidaryti lango. Joms reikia burtų lazdelių.
- Ne, - atsakė dėl Tedžio. - Padarysim kitaip.
Raudonplaukė nulipo nuo palangės ir paėmė savo burtų laizdelę. Žaislinę, žinoma. Mostelėjo ja lango pusėn. Lazdelė sumirgėjo.
- Bandyk dabar, - pasakė.
O tada apsigalvojo.
- Nebandyk, aš pabandysiu. Palauk, - paliepė.
Amelija pasižiūrėjo po savo pagalve.
- Fuuu, - numetė ją ant žemės. - Sipurvino, - susiraukė.
O tada nuskubėjo vėl lipti ant palangės. Nutuokė, kad sesė neklausys ir pirma pabandys atidaryti langą po burtų, bet tuo pačiu vylėsi, kad palauks.

[Arielė Senkler]

- Pasakyk jam labanakt. - Ar prieš mirtį taip sako ji nežinojo. Išvis kas yra mirtis neįsivaizdavo. Tik žinojo, kad tada esi senas ir miegi.
Arielė susidomėjusi žiūrėjo ką darys Meli. Nuo palangės ji vis dar nelipo. Meli pradėjo kerėti. Ak, kaip gaila, kad ji pati nepasiėmė savo burtų lazdelės. Mažylė neklausė ką sakė jai dvynukė ir vis tiek pabandė atidaryti. Juk tereikėjo pakelti rankytę. O Meli reikėjo ir prieiti prie palangės ir vėl užlipti ant jos.
- Nesidaro. - Pakomentavo šį faktą.
- Kviesiu Tedį. - Ji jau žinojo, kad užtenka pašaukti vardu ir tada Tedis atsiranda. Tą ji ir padarė. Šūktelėjo jo vardą ir pasigirdo pokštelėjimas. Elfas stovėjo šalia jų prie lango.
- Ir ką mažosios panelės čia dabar daro? - Stebėjosi elfas.
- Tedi, Meli kiausinis mirė. Reikia jį mesti pro langą. Ir jos pagalvė purvina. - Paaiškino viską elfui mergaitė.
- Kas mirė? - Elfas jai pasirodė išsigandęs. Bet tada jis pamatė ant palangės padėtą kiaušinį.
- Ak jis. Jis supuvo. Sugedo. Ką jis veikė pas mažąją panelę Ameliją?
- Jis jos draugas. Jis miegojo Meli lovytėje.
- Vaje, tai patalynė išsitepė. - Tarė elfas. Tada spragtelėjo pirštais ir margutis dingo. Jis pervilko Amelijos patalynę.
- Ar tu nesakysi mamytei ir tėveliui? Jiems gal nepatiktų. Tu gali nesakyti?
- Na gerai. Bet negalima maisto laikyti savo lovoje. Jis supųna ir tiek. Maistą reikia suvalgyti. - Arielė nusliuogė nuo palangės.
- Ar panelės bandė darinėti langą? - Arielė dėl visa ko papurtė galvą. - Tai tegul niekada ir nebando. Negalima darinėti langų. O be to jie ir neatsivers. O dabar panelės turi eiti miegoti. - Jis pastebėjo purvinas mergaičių rankas ir vėl spragtelėjo pirštais. Jos pasidarė švarios. Arielė įlipo lovon. Elfas ją apklostė.
- Labanakt Tedi. Ji trumpam atsisėdo ir apkabino elfą. Mylėjo jį, kaip ir mamytę, tėvelį, meli ir visus kitus.