[Lumita Pandora OConnor]

  Būsima eliksyrų meistrė dar nežinojo apie savo sėkmingą ateitį, apie tai kas bus su ja po Hogvartso baigimo. Ji dar tik mokėsi džiaugtis turimais dalykais ir košmarai apie tėvus po truputį sklaidėsi praeityje. Pirmakursė kaip ir dera geriems mokiniams, o dar ir prefektams, sėdėjo koledžo vadovės dėstomoje pamokoje ir klausydamasi jos monologo mąstė.
  Tai buvo pirmas kartas, kai būdama pamokoje švilpė nenorėjo apsiverkti ar padaryti kažką kvailo. Jau spėję pažinti ją bendrakoledžiai tikrai nustebtų pamatę jos elgesio stabilumą. Deja, kol kas nei vienas iš jų neatkreipė į šią mergaitę dėmesio (galbūt tai net geriau?) pamokoje. Nors teko pripažinti, Nilsen labai norėjo susidraugauti su kitu mokiniu.
  Užsimąsčiusi ji išgirdo pamokos užduotį, tačiau nesupratusi ko trūksta išėjo ieškoti įkvėpiančio daikto. Nemažai kartų pasimetusi painiuose mokyklos koridoriuose, du kartus užklydusi į tualetą ir kartą į kito profesoriaus kabinetą, Nilsen pagaliau grįžo į nuodų ir vaistų kabinetą. Su savimi ji nešėsi kiek neįprastą daiktą, kurio net daiktu pavadinti negalima. Visas delnas, itin saugomas visą pasivaikščiojimo laiką buvo nusėtas dulkėmis.
  Vaikų namų Ekseteryje darbuotojai tikrai  būtų pasukioję šalia smilkinio pirštu, teigdami, kad jų (buvusi) auklėtinė išprotėjo. Kaip dulkės gali būti įkvėpimo šaltiniu?! Nu va taip, kito įkvėpimo šaltinio garbanotų plaukų savininkė atrasti nesugebėjo ilgai klaidinėdama pilies viduje.

[Alanas Senkleris]

Nuodai ir vaistai. Jie buvo stiklo kalnas, į kurį Alanas kopė kopė ir vis slydo žemyn. Grifas šioje srityje buvo visiškas nulis. Kartais kažkokiu paslaptingu būdu sugebėdavo sumauti ir paprasčiausius eliksyrus, kuriuos bandydavosi po pamokų. Žodžiu atėjęs į šitą pamoką buvo piktas ir blogai nusiteikęs.
Išgirdęs, kad reikės klydinėti po mokyklą ieškant kažkokio daikto galvojo, kad reiktų visiškai iš čia pasiplauti. Ir išėjo iš klasės su mintimi, kad negrįš.
Senkleris ilgai klaidžiojo koridoriais. Klajojo kovodamas su savimi. Aš netapsiu auroru be šito šlamšto. Sakė sau. Velniop. Gali būti dresuotoju arba dailininku. Arba atkeikėju. Kam tau reikia tapti būtent auroru? Man reikia ir taškas. Nukirto save. Bėgant metams jis suprato, kad Auroru tapti nenori. Ne, jokio noro. Jam tiesiog reikia. Kodėl? O gi tam, kad niekada nebeatsidurtų tokioje situacijoje, kaip ten, parke. Tam, kad visokių tipų siautėjimui padarytų galą.
Tuo metu, kai klajojo po koridorius ant peties miegojo Gringo. Voveraitė jau tapo ramesnė. Ne tokia padūkusi kaip anksčiau. Ir todėl vaikinas pasiėmė padarėlį į pamoką.
Alanas nusprendė sugrįžti į pamoką, o jam einant atgal toji pasiutvoverė pradėjo budintis.
Grifas užsuko į kažkokią seną klasę. Toji buvo nenaudojama. Ant stalo stovėjo sena pieštukinė ir iš jos vaikinas paėmė pieštuką. Alanas mėgo piešti. Žodžiu puikus daiktas eliksyrui gaminti.
Raudonplaukiui priėjus prie nuodų bei vaistų kabineto durų voverė jau nemiegojo. Ji tupėjo ir kažką uostinėjo. Alanas įžengė pro duris. Ėjo palei suolus ketindamas grįžti į savo vietą. Bet tada Gringo iškrėtė eilinį savo pokštą. Ji tik pasispyrė ir strykt, peršoko nepažįstamai mergaitei ant peties. Jos Alanas nepažinojo. Gal ir matė kada. Nežinojo kelintakursė toji yra. Manė, kad gal pirmakursė ar antrakursė.
- Aš labai atsiprašau. Tikriausiai išsigandai? - Pasakė pasiimdamas voverę atgal.

[Bonė Aneta Iden]

 Buvo vėsi vėlyvo rudens diena. Oras, dar prieš kelias savaites dvelkęs vasaros šiluma, atvėso. Lauke kaukė ledinis vėjas, savo gūsiais drebinantis langų stiklus. Į stogą, lyg kalvotas kelias vingiuojantį virš vėtrą atremiančių sienų, barbeno lietaus, sumišusio su ankstyvu sniegu, lašai. Jie grojo tą pačią liūdną, melancholišką melodija.
 Tai buvo retas atvejis, bet šį kartą Alisos melodija nepaveikė.
 Paprastai lietus mergaitei reikšdavo vienišumą ir liūdesį. Jis suskleisdavo pievose žydinčių gėlių žiedus, nunešdavo tolyn spalvingus lapus ir svajones, vietoje jų grąžindamas tuštumą ir ilgesį. Tačiau šį rytą lietaus lašai gaivino veidą tarsi rasa ir budino pasaulį, ragindami gamtą nepasiduoti artėjančiai žiemai ir tebedžiuginti žmones savo stebuklais.
 Taigi, švilpynukė, įžengusi į nejaukų Nuodų bei Vaistų kabinetą, jautėsi ne taip, kaip visada. Jos nekamavo nerimas ar baimė. Priešingai - širdį šildė kažin koks keistas, nepažįstamas ryžtas ir noras įrodyti visiems - naujajai profesorei, bendraklasiams ir visam pasauliui, kad gyvenimas rožinis.
 Pamokos tema, atrodo, nuostabiai atitiko dvylikmetės nuotaiką.
 -Įkvėpimo eliksyras - argi ne nuostabu?! - pamanė savo pačios šešėlio gąstelinti antrakursė.
 Alisa kantriai išklausė mokytojos užduotį. Tokią nuostabią akimirką jos netrikdė nei nejauki aplinka, nei žiaurokas Morgan tonas, nei ją varstantys žvilgsniai. Mergaitė buvo - tiesiog neįtikėtina - drąsi.
 Po katilu suliepsnojus smagiai ugnelei, švilpynukė netgi panoro šokti. Jos sieloje taip pat degė ugnis.

[Erka Forrm]

  Prie Erkos prisėdo Dori, o tai tikrai nudžiugino klastuolę. Čia kentėti su drauge tikrai buvo daug geriau. Taip, tikrai siaubinga, bet bent kiek geriau.
- Labas, - su šiek tiek daugiau entuziazmo nei Dori tarė violetinplaukė. - Aišku einam! Gal bent kiek atsipūsiu po šios profesorės, - tarė violetinių plaukų savininkė ir pamatė, kad Dori prisidegė cigaretę bei pradėjo rūkyti. - Tu rūkai? - paklausė ji, o tada prisiminė, kad Auris minėjo, kad jie abu meta rūkyti. - Ai, tiksliai. Auris praeitais metais kažką minėjo apie tai, kad jūs metat rūkyti, - tarė ir padarė pauzę, o tada pamatė, kad ją įkvepia cigaretės bei išgirdo dar vieną klausimą. - O aš net nežinau kas mane įkvepia. Bet ir nenoriu žinoti. Praktikos vis tiek nedarysiu.
  Erka klausėsi profesorės, kurios žodžiai tikrai jos nedžiugino. Na, visų profesorių žodžiai jos nedžiugino, tačiau šios kažakip ypatingai. Ypač jai nepatiko tai, kad švilpiai ir grifai būtų netekę po 20 taškų, o klastuoliai ir varniai po 50. Taip, Varno Nago mokiniai jai nerūpėjo. Tas pats buvo ir su klastuolių taškais, tačiau ši nelygybė jai nepatiko. Tuo labiau ji norėjo dar labiau panervinti šią profesorę.
- Ei! Kodėl kiti koledžai neteks mažiau taškų?! Suprantu, jūs esate tikrai nenormali ir prijaučiate tik tokių pat koledžų mokiniams. Nesuprantu kodėl ir Varno Nago mokiniams nuimsit daugiau taškų. Jie juk tokie pat nenormalūs kaip ir kiti du koledžai bei jūs, - tarė ji.
  Gana greitai po savo žodžių violetinplaukė pamatė iškeltą profesorės lazdelę. Laimei, po ranka turėjo savąją.
- Protego, - tarė ir kerai nepasiekė Erkos. - Expelliarmus, - tyliai, kad niekas negirdėtų tarė ji nukreipusi lazdelę į profesorę.

[Dori Mendel]

Dori nustebo, kai Erka pasakė, jog Auris jai pasakojo apie savo ir tamsiaplaukės metimą rūkyti. Vyresnysis Senkleris minėjo, jog bando atvesti Erką į doros kelią ar kažkaip panašiai, tačiau Mendel net nenutuokė, jog jis galėtų pasakoti kokius nors asmeninius dalykus apie save ar apie tuos, su kuriais bendrauja. Klastuolei parūpo, koks ryšys juos sieja. Dar ji pagalvojo apie tai, jog Auris iš tiesų yra mokinių mėgstamas profesorius. Sutaria su Erka, kuri šiaip jau nesimpatizuoja profesoriams, o be to, Sakura pasakojo, jog jis ją mokė ne tik transfigūracijos, bet ir groti gitara. Kad ir ko raudonplaukis būtų prisidirbęs praeityje, jo širdis išties buvo gera. Tuo šešiolikmetė beveik neabejojo.
- Jau nebe, - atsakė draugei. - Bet noriu ją paerzinti, - tyliai pridūrė metusi žvilgsnį į profesorę.
Tačiau merginų pašnekesį sugalvojo nutraukti būtent naujoji profesorė, kuri ėmė bartis ir paleido vandens srovę į Erką, o tada pakreipė į Dori. Erka spėjo apsiginti, o Dori sušlapo, bet paskui šoktelėjo už Erkos, kuri gynėsi apsauginiais kerais. Ji nesitikėjo, kad eliksyrininkė galėtų taip pasielgti.
- Bet jos mane įkvepia! - suriko profesorei turėdama omeny cigaretes.
Deja, cigaretė nuo vandens jau buvo užgesusi. Mendel susinervino dėl tokio profesorės veiksmo - vandens paleidimo į mokines - ir pradėjo šakotis.
- Aš viską pasakysiu direktorei! - šaukė ji. - Negalima į mokinius laidyti kerų! Nieko aš nebevirsiu! - ir apvertė savo katilą, nors iš tikrųjų juk buvo pradėjusi virti nesąmonę, o ne eliksyrą.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas sėdėjo pirmojoje nuodų ir vaistų pamokoje. Jis buvo girdėjęs apie praeitų metų profesorę ir tikrai nenorėjo su ja susidurti. Žinoma, tikimybė, kad ji dėstys ir toliau buvo milžiniška, tačiau viltis berniuko galvoje dar kažkur kirbėjo, o tai jau buvo daug. Laimei, profesorė buvo nauja. Tą jis sužinojo ne iš išvaizdos ar dar kokių dalykų, o iš vardo. Grifas puikiai žinojo, kad praeitos profesorės vardas buvo visiškai kitoks. Tiesa, ir ši profesorė tikrai galėjo būti pikta bei bjauri, tačiau Walgunas tikėjosi, kad ji tokia nebus. Juk tikėtis nedraudžiama, ar ne? Vienaip ar kitaip būtų puiku jei ši profesorė išties būtų gera. Pagalvojo berniukas. Gyvendamas žiobarų pasaulyje berniukas suprato, kad žmonės geba pirmą įspūdį padaryti gerą, tačiau tik vėliau atskleidžia savo tikrąjį veidą. Profesorė jam pasirodė pakankamai gera ir berniukas tuo džiaugėsi. Na, bent kol kas profesorė atrodė gera.
  Vis dėlto šiuo metu buvo pamoka, todėl tikrai reikėjo mokytis. Grifas neįsivaizdavo koks daiktas galėtų jį įkvėpti, tačiau vis dėlto praktikos užduotį atlikti reikėjo, todėl jis išėjo į koridorių tikėdamasis ką nors surasti.

[Rensa]

  Rensa slankiojo koridoriais vis nerasdama daikto, kuris ją įkvėptų. Nagi! Nejaugi tokio daikto šioje nuostabioje pilyje niekur nėra? Pilis tokia nuostabi, didelė, paslaptinga. Šioje pilyje knibžda daug paslaptingų bei pavojingų daiktų, o kokio paprasto daiktelio, kuris mane įkvėptų nėra! Nesąmonė kažkokia! Pagalvojo Cavallon pavardės nešiotoja. Ji praėjo daugelį koridorių, laipiojo laiptais ir net į Varno Nago bendrąjį kambarį buvo užsukusi, tačiau nerado nieko kas ją įkvėptų. Taip mergaitė gana ilgai ir vaikščiojo. Tada grįžo į Varno Nago bendrąjį kambarį dar kartą apsidairyti. Vėl grįžusi į jį ji užlipo į miegamuosius ir prie savo lovos rado paliktą rašalo buteliuką. Matyt būsiu palikusi jį čia. O kodėl kitu atveju jis čia stovėtų? Ak, koks jis nuostabus. Toks paslaptingas. Menantis daugybę istorijų, kurias pasinaudodamas žmogaus ranka jis ir užrašo. Pagalvojo Rensa ir atidžiai peržiūrėjo buteliuką. Staiga jai toptelėjo, kad būtent rašalas ją įkvepia. Jai patikdavo rašyti viską ką sugalvodavo. Visokias istorijas, eilėraščius. Varniukė nusprendė, kad būtent tai yra tas vienintelis daiktas, kuris iš tiesų ją įvepia. Oranžinių plaukų savininkė grįžo į klasę, tačiau jau nešina rašalo buteliuko.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas išėjęs į koridorių iškart pradėjo dairytis. Toli eiti jis nenorėjo. Tikėjosi, kad ras daiktą šalia bei greitai, nes tikrai norėjo spėti atlikti visą praktiką, o ne tik dalį jos. Apsižvalgęs nepamatė jokio daikto, kuris jį įkvėptų. Visur buvo tik dulkės. Vienos dulkės šiame koridoriuje. Pagalvojo grifas ir nusprendė bent dalį išvalyti, todėl išsitraukė lazdelę.
- Scourgify, - tarė jis, tačiau visiškai nieko nenutiko. - Scourgify, - vėl pabandė jis ir tada pagaliau pavyko. Dalis koridoriaus nusišveitė, tačiau tik labai maža dalis. Realiai, tik lopinėlis prie pat klasės durų. Iš manęs nekoks kerėtojas. Pagalvojo Walgunas, o tada apsidairė vėl tikėdamasis pamatyti kokį daiktą, tačiau taip nenutiko. Sugaišiu laiko kur nors labai toli eidamas, tačiau gaištu laiką ir čia valydamas bei ieškodamas. Juk reikia nueiti bent žingsnelį. Dar pridėjo mintyse Walgunas, o tada patraukė koridoriumi Grifų Gūžtos bendrojo kambario link. Buvo tikras, kad tik ten yra daiktų, kurie jį įkvepia.

[Rensa]

  Grįžusi į klasę Rensa pradėjo gaminti eliksyrą. Žinojo, kad gaminant eliksyrus suklysti yra labai lengva, o kai kuriuos gaminant galima užtrukti tikrai labai ilgai, todėl ji nusprendė nė kiek nedelsti. Mergaitė susirinko visus igredientus. Tada išgirdo profesorę, kuri pasakė, kad jei kas nors kažką padarys grfai ir švilpiai neteks po 20 taškų, o varniai ir klastuoliai po 50. Tai jai atrodė baisi neteisybė, tačiau nusprendė į ją numoti ranka, kad netektų prarasti tiek daug taškų. Su mintimis, kurios tik ir aiškino kokia tai bloga neteisybė Rensa tęsė eliksyro gamybą.
  Rensa buvo beveik baigusi gaminti eliksyrą. Bebuvo likę tik išsirinkti skonį, todėl Cavallon pavardės nešiotoja atidžiai apžiūrėjo buteliukus bei kiekvieną jų pauostė. Po kiek laiko ji vis dėlto išsirinko skonį, kuris jai atrodė skaniausias ir įsilašino į eliksyrą. Ji pasirinko vanilę. Tada visiškai pabaigė gaminti eliksyrą. Baigusi atlikinėti praktiką oranžinių plaukų savininkė atsikvėpė bei ėmė laukti pamokos pabaigos.

[Walgunas Levinsas]

  Nuėjęs į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį Walgunas visgi rado daiktą, kuris jį įkvepia. Tai buvo knyga. Knyga apie eliksyrus. Deja, jam buvo pernelyg gaila tos knygos net mažo popieriaus gabablėlio, todėl nusprendė jos neimti. Kiek laiko dar pasivaikščiojo po Grifų Gūžtos bendrąjį kambaryje, o paskui nusprendė, kad tai buvo vienintelis daiktas, kuris šiuo metu jį įkvepia. Nors kitų daiktų ir nebuvo jis buvo tvirtai nusprendęs knygos neimti. Visgi praktiką atlikti reikėjo, todėl berniukas pasiėmė pirmą jam po ranka paitaikiusį daiktą. Taip, tas daiktas jo neįkvėpė, tačiau gerų daiktų naudoti nenorėjo. Daiktas, kuris netikėtai jam pasitaikė buvo paprasčiausias sulūžusios plunksnos gabalėlis. Šis daiktas jam tikrai nepatiko, tačiau berniukas tenorėjo atlikti praktiką ir galbūt savo koledžui uždirbti kelis taškelius. Daugiau jis nieko nenorėjo.
  Grįžęs į klasę Walgunas pradėjo gaminti eliskyrą. Sumetęs visus igredientus bei viską pakaitinęs ir pamaišęs jis sustojo. taip, kelios gaminimo dalys dar buvo likusios, tačiau jis norėjo pailsėti. Bandydamas spėti jis viską darė kuo greičiau. Taip, teisingai, bet tikrai skubėjo. Truputį pailsėjęs jis tęsė savo eliksyrą, kuris begaminant jį netikėtai sprogo. Tikriausiai nereikėjo naudoti daikto, kuris man nepatinka. Pagalvojo grifas.

[Morgan Lindsey]

Pamoka ėjosi tragiškai. Nors ko tikėtis iš tokių kvailių Hogvartso mokinių kuriuos moko tokie patys kvailiai profesoriai. Kai kuriais mokiniai jaunoji profesorė didžiavosi, bet tokiais kaip rukančioji mergaitė bei jos didžiausia pasaulio idiotė draugė profesoriai kėlė liūdėsi.Tikėkimės jog nors venas nelemtas mokinys padarė gerą eliksyrą. Dalykas kurio šiandien Morgan nesiruošė daryti-tikrinti eliksyrų. Juk kam įdomi kažkieno įkvepianti įdėjų arbatėlė, o gi niekam. Mergina tokį lengvą "kompotą" išvirtu net vidurį nakties.
-Pamoka baigėsi, visi tuč tuojau skrendat iš mano klasės kol neužnuodijau nu arba kol neužmušiau su kėde.
eh, kad nebūtų tų ataskaitų išleiščiau visus šiuos sumautus eliksyrus. pasibaigus mintims mergina įsipatogino savo šiltame krėsle ir tesė kryžiaodžio sprendimą.

pamoka uždaryta