[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Baimingai nurijęs seilę Eion dirstelėjo į direktorę. Tiesą sakant, nė nesuprato, ar sakinį, kuris jį ir pažadino, sušuko tik sapne, ar ir balsu. Jeigu šūktelėjo tokią nesąmonę klasėje, labai negerai. Ar užteks atsiprašyti direktorės?
Stengdamasis apie tai negalvoti permetė akimis vadovėlio puslapį. Tada dėbtelėjo į atsineštą knygą.
- Nori pasakyti, kad ta žinutė gali būti bet kur knygoje? Ar įsivaizduoji, kiek aš čia užtruksiu, kol ją rasiu? - labiau retoriškai nei Kajos paklausė klastuolis. Stengėsi nespoksoti, kaip jai sekasi, bet kai nieko nenutiko, pajuto kažką panašaus į užuojautą. Neabejojo, kad ir pačiam nepasiseks.
- Pabandyk dar kartą, - bandė drąsinti Kają ir pastūmė pergamentą jai atgal. - Tikrai ne visada iš karto pasiseka. Neabejoju, kad surasi tą tekstą. Ar mano buvimas šalia tave trikdo? Galiu persėsti.
Apsidairęs pamatė laisvas vietas priekyje. Jos nelabai viliojo - galimai rėkavus nesąmones įsitaisyti tiesiai direktorei po nosimi buvo tiesiog gėda. Bet jeigu Kajai nuo to bus geriau, gal ir verta? Vis tik kol kas liko čia ir atsivertęs bet kurį knygos puslapį bakstelėjo į jį lazdele ir tarstelėjo:
- Aparecium.
Nieko nenutiko.
- Kaip man žinoti, ar aš ne ten ieškau, ar tiesiog nepasisekė kerai? - retoriškai paklausė. Turbūt reikėtų kreiptis į profesorę, bet kai užmiegi per jos pamoką, tikrai nenori kristi į akis.

[Leticija Mendel]

- Ačiū. - Padėkojo Oliveriui už pergamentą.
- Įdomu kaip pagaminti nematomą rašalą? - Susidomėjo stebėdama tuščią pergamentą. - Tikrai įdomu. - Nejučia pritarė ir krūptelėjo, nes garsiai pripažino faktą, kad magiškas dalykas jai yra įdomus.
- Nenoriu kalbėt apie savo atostogas. - Niūriai atrėžė Eliotui. - Bet ko tau likti mokykloje? Ką nepasiilgai savo šeimos? - Kažin ką būtų atidavusi, jeigu būtų su tėvais. Nors dabar ant jų pyko. Net nežinojo pyko ar tiesiog jautėsi visai pasimetusi. Bet kaip būtų norėjusi būti namie. Nusiminusi pusę Elioto žodžių išvis praleido pro ausis.
- Čia juk negali būti tavo namų darbas. Nejau tu galvoji, kad direktorė užkerėjo namų darbus? - Pagaliau lyg pabudusi paklausė.
- Aparecium. - Pabandė. Į Elioto šypsnį atsakė dirbtine šypsena. Ne,ne dėl to, kad jo nemėgo. Tiesiog šiuo metu nesijautė linksma. Taigi, lūpos šypsojosi, bet akys ne. Jos išliko rimtos. O kerai iš pirmo sykio nepavyko.

[Kaja Adams]

- Tikriausiai. Aš... nežinau, - atsakė Kaja dėl žinutės knygoje ir jos radimo.
Kai ketvirtakursei nepavyko kerai, Eion, regis, pabandė ją padrąsinti. Tai itin stipriai palietė grifės širdį. Pirmame kurse klastuolis buvo tas mokinys, kuris šaipėsi iš Kajos. Tačiau iš kitų mokinių tuo metu šviesiaplaukė nepatyrė daug patyčių. Na, visada atsirasdavo kažkas, kas pasijuokdavo iš Adams svorio ar iš to, kad jai nesiseka kerėti. Bet tuo laikotarpiu Eion buvo tas žmogus, apie kurį Kaja būtų pagalvojusi pirmiausia, jeigu kas nors prabiltų apie priešus.
Tačiau taip buvo anksčiau. Atrodė, kad Eion neregėtai pasikeitė. Dabar vaikinas, kuris kadaise sudaužė jos kompiuterį, vadino ją nevertėle, ant jos šaukė, yra žmogus, kuris parodė jai palaikymą.
- Netrikdo. Tu nesi kaltas dėl to, kad aš nevykėlė, - su skausmu balse pasakė.
Pasižiūrėjo į Aurorą. Jų akys susitiko. Aurora žvilgtelėjo į direktorę. Tikriausiai norėdama įsitikinti, kad ji nematys. Nes prieš profesorius Hokins mokėjo vaidinti šilkinę. Aurora ėmė vaidinti, kad kažką kemša iš delnų, o paskui pripildė žandus oru ir palingavo. Tuomet kartu su drauge pasijuokė žiūrėdamos į Kają. Aurora niekada Kajai nebuvo draugė, tačiau itin stipriai kabinėtis ji pradėjo praeitų mokslo metų pavasarį. Ir prasidėjus šiems mokslo metams neketino sustoti.
- Nekenčiu jos, - tyliai burbtelėjo Kaja. - Tikrai gali burti su pergamentu. Aš nebebandysiu, - pasakė klastuoliui, kai šis prakalbo apie tai, jog nežino, ar ne ten ieško, ar nepasisekė kerai.

[Hestijas Mullins]

- Taip, - atsiduso jis ir kelias akimirkas žvelgė pro langą galvodamas, ką čia daryti, kad jų nepričiuptų. - Žinai, kada pabandysime ir per kelis kartus išanalizuosime, kodėl mus pričiumpa, tada kitose pamokose galėsime rašinėtis ir niekas mūsų nepričiups, - mirktelėjo jai.
  Draugei pasiūlius nueiti pasiimti priemonių, Hestijas nusišypsojo. Taip, dirbti jau išties reikėjo.
  Švilpis, kartu su Sevirina, nuėjo iki padėtų knygų. Nusprendė pasiimti knygą, o ne pergamentą, taip atrodė lengviau.
  Grįžęs į vietą, švilpis ją pasidėjo ir išsitraukė lazdelę. Bėda buvo tame, kad reikėjo rasti, kur tas užrašas. Bet kaip tą padaryti, jei jis nematomas, kaip atsiversti reikiamą puslapį?
  Švilpis nusprendė pradėti nuo pačio pirmojo puslapio, todėl jį ir atsivertė.
- Aparecium! - nukreipė į puslapio vidurį lazdelę ir mostelėjo ja, tačiau užrašas nepasirodė.

[Vanessa Carlier]

Tai, jog Lilith čia pasirodė buvo nuostabu. Atlikti pamokos darbą ne vienai buvo puiku. O dar ir su tokia šaunia bendrakoledže.
  - Puiku, - apsidžiaugė laikydama tuščią pargamentą rankose. Tai, kad ir ji nori dirbti kartu buvo iš ties nuostabu.
Žinoma tik vėliau Vanessa prisiminė, kad nėra taip jau viskas gerai. Dabar apsikvailinsiu. Dabar ji pamatys kokia nevykėlė esu. Nors gal ir gerai. Dabar nemanys, kad viską moku. Tai buvo kone didžiausia problema susipažinus su Lilith. Buvo puiku, kad ji susirado drauge, bet varniukės niekaip nepaleido tos mintys, kad kadanors viską supras tamsiaplaukė. Regis tas metas atėjo ir Carlier teko susiimti.
  - Šiek tiek domėjausi apie kerus, bet žinau man nepavyks. Aš nemoku kerėti nors ir praeita kartą pavyko, - kalbėjo pirmakursė ir galvojo kaip reikės suktis iš situacijos, kai Lilith supras visą tiesą.
Tuomet tamsiaplaukė atrodė pati pasiruošė kerėti. Deja ji sustojo.
  - Gerai, bet man tikrai nepavyks, - netvirtai pasakė Vanessa ir paėmė lazdelę.
  - Aparecium!- tarė, bet nieko taip ir neatsitiko todėl varniukė nuleido galvą ir padėjo lazdelę ant stalo.
  - Matai, nieko neišėjo. Dabar bandyk tu, - kalbėjo.

[Oliveris Llewellyn]

Nematomas rašalas labai sudomino Eliotą dar Skersiniame skersgatvyje. Oliveris norėjo papasakoti Leticijai, kad brolis prašė tėčio keleto buteliukų. Mielai viską būtų išklojęs, tačiau jautėsi nejaukiai. Ne, taip bendrauti jis pernelyg drovus. Taigi liko tylėti.
Kažkas jai turbūt nutiko. Gal per atostogas, o gal prieš jas, todėl tas laikas buvo liūdnas? Oliveris mielai būtų pasakęs kokį nors palaikymo žodį, bet nežinojo, kaip tai turi skambėti. Taip ir liko tylėti ir tiesiog spoksoti į savo pergamentą. Tai, kad Eliotas per atostogas norėjo likti Hogvartse, jį skaudino. Bet ta tema irgi nieko nepakomentavo. Tiesa, broliui pasisakius apie Ezrą Oliveris nusišypsojo. Taip, mažąjį broliuką jau galima suprasti.
- Aparecium, - sumurmėjo bakstelėjęs lazdele į pergamentą. Nieko nenutiko. Jam ir vėl nepasisekė. O gal tiesiog ne ten ieško to užrašo? Palietė kitą pergamento vietą ir pakartojo: - Aparecium.
Vis tiek nieko. Tyliai atsidusęs Oliveris žvilgtelėjo į Eliotą. Tikėjosi, kad jam pasiseks geriau. Ir kad jis per daug dėl to nesipūs - Leticija ir taip neatrodė esanti geros nuotaikos.

[Eliotas Llewellyn]

- Bet atostogos yra smagiausia dalis! - sušuko Eliotas. Nesuprato, kodėl ta keista mergaitė nenori apie tai kalbėti. Nors pats neliko Hogvartse, vis tiek būtų galėjęs apie tas savaites plepėti ir plepėti. Bet tiek jau to - su Leticija iš viso neįmanoma šnekėtis. Ji puikiai atitinka Elioto nuomonę apie mergaites, kurių vardas prasideda L raide.
- Pasiilgau šeimos, bet Hogvartse smagiau, - nekantriai paaiškino. Akivaizdu, kad Leticija ne tik nuoboda, bet dar ir gerokai kvaila. Su ja Eliotas nebeturi apie kalbėti. Tuo labiau, kad ji nesutiko, kad pergamentas, su kuriais jie turėjo dirbti, gali būti namų darbas. Berniukas garsiai atsiduso, bet daugiau nieko nesakė - tikrai lengviau ignoruoti, o ne bandyti kažką įkalti į kvailą galvą.
- Nieko jūs nemokat, - išdidžiai pareiškė, kai nei Leticijai, nei Oliveriui nepavyko kerai. Nepagalvojo, kad taip gali įskaudinti brolį. Išsitraukė lazdelę ir palietęs ja pergamentą aiškiai ištarė:
- Aparecium.
Užrašas nepasirodė. Eliotas susiraukė - norint įrodyti, kad mergaitė ir brolis nesugeba panaudoti kerų, reikia pačiam viską atlikti itin šauniai. Taigi jis pabandė dar porą kartų, bet taip ir nepasisekė. Ko gero, pirmą kartą gyvenime Eliotas Llewellyn neturėjo ką pasakyti.

[Ikelas Garver]

  Ikelas atėjo į kerėjimo pamoką. Kerėti jam ne itin sekėsi, taigi ši pamoka kartais jam patikdavo, kartais ne. Pastaruoju metu jis pasidarė didelis perfekcionistas, jis norėdavo viską padaryti ideliai ir pykdavo ant savęs, jei taip nepavykdavo. O kadangi kerėti jam nebuvo lengva, visgi tik prieš porą metų pirmą kartą palietė lazdelę, būdamas pirmakursiui, dažnai jam pavykdavo tik po ilgų pastangų. Dabar jis buvo trečakursis, tačiau kažkaip dar pilnai su lazdele nesusidraugavo. Jautėsi gerai ją turėdamas, norėjo kerėti tik ja, jie buvo draugai, tačiau lengvai kerams ji vis dar nenorėjo pasiduoti. Ir Ikelui buvo labai įdomu kodėl taip vyksta, ar tą galima pakeisti. Jis buvo apsilankęs bibliotekoje ir greitai kelias knygutes pavartė, tačiau jokios informacijos nerado. Bet paskutiniu metu tai jį erzindavo, jis norėdavo, kad lazdelė jam paklustų greičiau, kad kerai pasisektų greičiau ir, žinoma, kad jie išvis pavyktų, todėl nusprendė, kad artimiausiu metu reikės apsilankyti bibliotekoje ilgesniam prisėdimui.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas atėjo į kerėjimo pamoką. Eidamas koridoriumi akimis ieškojo kokio nors bendrakoledžio ar šiaip pažįstamo, su kuo galėtų dirbti, tačiau nei vieno tokio žmogaus nerado. Visi pažįstami, kuriuos pastebėjo (o pastebėjo mažai, turbūt ne tik todėl, kad  mažai pažinojo, o todėl, nes visi jau buvo nuėję, bet nebuvo tikras), jau turėjo poras ar net draugelių grupes! Grifas, palyginus su dauguma kitų jo koledžo vaikinų, buvo vienišius. Daug draugų neturėjo, laikėsi labiau vienas. Jam patikdavo vienam susikaupus dirbti, vienam vaikščioti po mišką ir klausytis nuostabiųjų garsų, kuriuos skleidžia pasaulis, vienam lindėti knygose, vienam ramiai miegoti, negirdinti kitų kalbų. Tai jį motyvavo, jis mėgo būti vienas. Tačiau kartais, kaip šiandien, reikėdavo draugų, tomis retomis akimirkomis j trūko, todėl, kai norėdavo kompanijos, turėdavo dirbti vienas. Kaip šiandien...

[Danas de Breinas]

  Danas atėjo į kerėjimo pamoką. Kerai, kurių šiandien turėjo mokytis, tikrai atrodė naudingi. Tai turėjo leisti perskaityti kitų mokinių slapta užrašytus užrašus. O Danas tikrai mėgo kištis į kitų reikalus. Pats nieko nesakydavo, net nesirodydavo, tačiau perskaityti, sužinoti jam patikdavo, taigi šie kerai turėjo būti tikri pagalbininkai daugelyje tokių gyvenimo situacijų.
  Danas nuėjo prie dėžių, sukrautų klasės piekyje ir pasiėmė pergamentą. Suvokė, kad knygoje rasti slaptą užrašą sunkiau, ne kvailas gi buvo, o jis norėjo dirbti lengviau, taigi pasiėmė pergamentą. Grįžęs paėmė į ranką lazdelę. Tačiau kerėti kažkaip nebuvo noro, jis labiau norėjo tiesiog sėdėti ir spoksoti į lazdelę. Ak, ta jo lazdelė, ji buvo tokia graži! Danas grožėdamasis ją sukiojo rankose ir stebėjo. Neaišku kodėl, bet tą daryti jam labai patiko.

[Ikelas Garver]

  Tad Ikelo nuotaika šiose pamokose piklausydavo nuo to, ar jam lengvai pavyks, todėl dažniauiai būdavo kiek prastesnė, kai po kelių bandymų nepavykdavo. Tačiau pavykus kiek pagerėdavo. O šiandien jautėsi kažkaip neutraliai, buvo baisu, kad teks mokytis kažkokių nenaudingų, niekur nepanaudojamų kerų, tačiau jie bus labai sunkūs ir jam, žinoma, nepavyks.
  Tačiau išklausius praktiką nuotaika tikrai pasitaisė ir dabar jis jau buvo laimingas! Jiems reikės mokytis Aparecium kerų! Šie kerai turėjo atskleisti nematomu užrašu parašytus sakinius. Tai juk puiku! Mokėsiu juos vienas, išmokysiu draugus ir galėsime slaptai susirašinėti, o profesoriai mūsų nepričiups! Nors ne, jie patys dabar išmoks! Laimimgas pagalvojo. Kad profesoriai irgi lengvai panaudoja šiuos kerus, ar, tuo labiau, kad jis draugų beveik neturi, Ikelas nepagalvojo. Dabar berniukui svarbiausia buvo tik išmokti juos, kad galėtų naudoti.
  Tad jis nuėjo ir pasiėmė pergamentą, grįžęs gražiai padėjo jį prieš save, pagalvojo, kad kreivai, tad pataisė ir pasiruošė kerėti.

[Walgunas Levinsas]

  O kerai, kurių jie turėjo mokytis, buvo labai įdomūs. Šiandien jie mokėsi Aparecium - kerų, kurie turėjo atskleisti paslėptus užrašus. Walgunas prisiminė vieną istoriją, kuri nutiko kai jis buvo antrame kurse. Tada per vieną magijos istorijos pamoką, klausantis nuobodžios teorijos, norėjo pasiųsti laiškelį netoliese sėdinčiam draugui. Nematomu užrašu jį užrašė ir pasiuntė sulankstęs lėktuvėlį. Tikėjosi, kad, jei profesorius pastebės, pamanys, kad tuščias ir nieko neperskaitys. Tačiau profesorius jį pagavo ir pasinaudojo šiais kerais. Nuo tada Walgunas slaptų laiškelių neberašinėjo.
  O dabar buvo puiki proga prisiminti šiuos kerus. Kažkada, tuo metu, antrame trečiame kurse, juos mokėjo, tačiau jau seniai nenaudojo. Jų tiesiog nereikėjo, Walgunas jų nenaudodavo, o pats prisiminti senus kerus nesugalvojo, tad dabar tam buvo puiki proga.

[Danas de Breinas]

  Dano lazdelė buvo iš vynmedžio, dešimties colių, šerdis buvo iš knyzlio ūso, o pati nelanksti. Žalia, su kaulo spalvos galu, už kurio jis ją laikydavo. Ši jam labai patiko, visur ją nešiodavosi, akylai saugojo. Bijojo, kad ji sulūš. Žinojo, kad tada galės gauti naują, tačiau jis nenorėjo naujos lazdelės, jis norėjo šitos lazdelės! Taigi, vaikinas tikrai nežadėjo nei trumpam paleisti jos iš akių, o dabar, jai taip gražiai blizgant prieš šviesą, ir iš rankų. Tiesiog sėdėjo ir grožėjosi ja. O kas uždraus?
  Bet paskui jis prisiminė, kad ne pasėdėti (kad ir kaip bebūtų gaila) čia atėjo, o dar turėjo panaudoti tuos kerus. Bet vaikinas nusprendė, kad greitai pabandys, jam pavyks, o tada toliau ramiai nieko neveiks. Ar galėjo būti kas nors geriau? O taip, tai buvo geriausia jo sugalvota idėja šiandien!

[Ikelas Garver]

  Jis gražiai ištiesė lazdelę ir nukreipė į patį viršų, prie kairiojo kampo. Nenutuokė, kurioje pergamentinio lapo vietoje tas užrašas bus, tad reikėjo tiesiog išbandyti viską. Tai neatrodė lengva užduotis, tad šviesiaplaukiui beliko tikėtis, kad bus kažkur aukštai ir jis greitai juos suras.
- Aparecium! - mostelėjo lazdele, tačiau nieko nenutiko. - O kaip man žinoti, nepavyko ar ten nėra užrašo? - susivokė Ikelas, tačiau kiek pagalvojęs, nusprendė, kad dabar išbandys visą lapą, jei nieko neras, bandys vėl, gal kur kerai tiesiog nepavyko.
  Ir jis taip išbandė visą lapą. Vis kerėjo, praleisdamas nedidelius tarpelius, tikėdamasis, kad sakinys bus normalaus dydžio ir ten tiesiog netilps. Deja, nerado.
- Nu kodėl?! - viską pabaigęs neiškentė. Juk išbandė visiškai tuščią lapą!
  Bet jam reikėjo nusiraminti, taigi Ikelas pabandė vėl ir, jo nuostabai, rado! Užrašas buvo pačiame pergamento viduryje, o jį radęs, berniukas džiaugėsi. Pagaliau galės pailsėti. Net tokie palyginus lengvi kerai jį išvargino.

[Walgunas Levinsas]

  Jis priėjo prie dėžių ir išsitraukė knygą. Nusprendė, kad jei jau moka kerus, pasiims sunkesnę užduotį. Bent jau jis buvo tikras, kad knygoje ieškoti sunkiau.
  Walgunas, nusinešęs ją prie stalo, atvertė bet kurį puslapį. Nenorėjo atversti šito, net nebuvo tikras, kurį atversti nori, turbūt nei vieną, tiesiog laimės būdu atvertė šį.
- Aparecium! - pabandė nukreipęs į vieno puslapio vidurį, tačiau nieko nenuitko. Hm... Matyt užrašas ne čia! Mintyse nusijuokė. Kad kerai galėjo nepavykti jam, Walgunas nepagalvojo. O tada nusprendė pabandyti šalia esančiame puslapyje, irgi viduryje. Kažkaip manė, kad užrašas turėtų būti viduryje. - Aparecium! - stipriai užsimojo lazele. Taip, kad vos netrenkė ja į stalą. Tai prajuokino, tad grifas nusišypsojo ir net tyliai nusijuokė. Juoko jo gyvenime tikrai trūko.
  Bet užrašas atsirado! Tai leido atsipalaiduoti, galima veikti ką nori, jis praktiką jau atliko. Taigi Walgunas tiesiog bereikšmiai šiuos kerus svaidė į knygą, galvodamas, kad gal yra daugiau užrašų toje pačioje, tačiau daugiau neatrado.