[Juzefas Levinsas]

Žiobariški saldumynai

Pavasarį Juzefas pradėjo mokyti mokinius apie žiobarišką maistą. Jie kalbėjo apie tai, ką žiobarai ir burtininkai valgo tą patį, o kuo maistas skiriasi. Nagrinėjo populiarų šių laikų žiobarišką maistą, tokį kaip picos ir mėsainiai, tuo pačiu pakalbėjo ir apie europietiško, kinietiško ir kitokio maisto skirtumus, rūšiavo patiekalų nuotraukas.
- Labas. Šiandien, šią šiltą gegužės dieną, kalbėsime apie žiobariškus saldumynus. Ant mano stalo jų matote visą kalną, bet prašau dabar nevalgyti! Išsirenkate vieną produktą ir kerais, kurių jus yra mokęs profesorius Senkleris, išskiriate produktą į pradines medžiagas. Išdalomosios transfigūracijos burtažodis yra Kapoelio granivito. Mažesnių kursų mokiniai, jeigu jiems kerai nepavyks, žinoma, ir vyresnių, jei tokių atsiras, turi kreiptis į mane ir aš paversiu produktą jo pradinėmis medžiagomis. Šios pamokos tikslas yra tas, kad jūs pamatytumėte, kokį šlamštą, deja, kartais valgo žiobarai. Paskui galėsite vaišintis likusiais saldumynais, tik klausimas, ar norėsite, - profesorius kilstelėjo antakį. - Į sąsiuvinius šiandien nieko rašyti nereikia, todėl nei jų, nei tušinukų ant mano stalo nėra. Ir dar, prieš naudojant kerus būtinai išimkite saldumynus iš pakuotės! Sėkmės.

Pasirinkite kokį nors saldumyną pakuotėje. Tai gali būti šokoladukas, pvz., „Snickers“, „Bounty“ ir t.t. Gali būti „M&M“ saldainiukai ar kas tik norite (tačiau jie turi būti realūs). Sudėtis žiūrėkite internete. Visi saldumynai yra supakuoti. Atminkite, kad jūsų personažas gali pamiršti išpakuoti saldumyną (tokiu atveju viskas taps komplikuota, nes kerai padalins ne tik patį skanėstą, bet ir jo pakuotę), kerai jam gali nepavykti puikiai ir t.t. Mielai rašysiu su jumis pamokoje, tad jeigu reikia/norite mano post'o, informuokite per DC arba IH PM. Pamoka iki vasario 11 dienos, bent trys post'ai.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ne, jis daugiau tikrai neis į tokias kvailas pamokas. Po galais, maistą reikia valgyti, o ne mokytis kažkokias nesąmones. Saldumynų retai tegaunantis Eion tikrai neketino šitoje pamokoje dirbti.
- Prašai nevalgyti? Tai ką, gal tikiesi, kad mes tavo pamokoje dirbsim? - pašaipiai paklausė berniukas, bet padarė tą pakankamai negarsiai. Žinoma, nebijojo šito profesoriaus. Bet suprato viena: jeigu jis nueis pasiimti kažko skanaus, pradės valgyti, o tada maistas bus atimtas, teks eiti dar kartą. O tokiomis nesąmonėmis užsiimti paprasčiausiai tingėjo.
Bet vieną kartą nueiti iki stalo tikrai buvo verta, taigi Eion pasivargino atsikelti iš sau įprasto galinio suolo ir nueiti iki klasės priekio. Čiupo nuo stalo "Haribo" pakelį ir porą "Bounty" batonėlių ir visai patenkintas grįžo į savo vietą. Na, per šią pamoką jis nieko neišmoks, tai buvo akivaizdu. Bet visą gyvenimą gyvenęs tarp žiobarų ir taip neturėjo ką čia mokytis. Tikras absurdas, ar ne? Na, bent jau skanu.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu sklandė kabineto gale. Šiuo metu jis buvo vienoje mėgstamiausių savo pamokų - žiobarotyroje. Šis plikas (šis faktas, beje, vertė jaustis nejaukiai) profesorius nebuvo toks malonus kaip profesorė Keit, tačiau vis tiek draugiškas. Jis šnekėdavo su Mulungu, o tai buvo labai smagu. Nesvarbu, kad vaiduoklis didžiosios dalies žodžių nesuprasdavo - užtekdavo kreipimosi į jį, kad lūpose atsirastų plati draugiška (visai ne kaip Breto) šypsena.
Dabar ant stalo gulėjo krūva kažkokio maisto. Mulungu jau buvo supratęs, kad jie mokosi apie valgomus dalykus. Tai šiek tiek liūdino - būdamas vaiduoklis jis negalėjo skaniai užkąsti. O tie spalvoti pakeliai, sukrauti ant profesoriaus stalo, buvo net nepažįstami. Ko gero, tai maistas, būdingas "europai", o štai Tanzanijoje ar bent jau berniuko gentyje jo nebūdavo.
Pagaliau pavyko išmokti, ką reiškia žodis "skanaus". Supratęs, kad dažnai jį vartodavo visai ne ten, kur reikia, Mulungu kiek gėdijosi, tačiau labai mėgo to žodžio skambesį. Kadangi pamoka buvo apie maistą, tikrai galėjo pasakyti, ar ne? Taigi jis kaip ir visada užbaubė:
- SKANAUS!
Be to, norėjo priminti profesoriui, kad yra šioje klasėje. Regis, ne visi mėgo faktą, kad negyvas mokinys lanko pamokas. Taigi priskrido prie nejaukaus, bet draugiško plikio ir plačiai išsišiepė. Tikėjosi, kad šiandien pavyks pabendrauti sėkmingiau.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas nekentė to vaiko. Eion vyrukui jau skambėjo ne kaip vardas, bet kaip keiksmažodis. Berniūkštis nuolat reikšdavo nepasitenkinimą.
- Breathnach, prašyčiau pagarbos. Arba teks keliauti pas koledžo vadovą, o gal dar blogiau, pas direktorę! - piktai sušuko Juzefas.
Nudžiugino nors tai, kad šį kartą klastuolis bent kokio veiksmo ėmėsi, kuris susijęs su pamoka. Jis pasiėmė saldumynų. Bėda buvo ta, kad pasiėmė tas vaikas tris saldumynų pakuotes, o dvi iš jų buvo vienodos.
- Ir šiaip jau užtenka vienos pakuotės. Pirmiausia susitvarkyk su ja, o jeigu būsi toks šaunus, kad darbą atliksi greitai, tuomet galėsi imtis kitos pakuotės. Tačiau dirbti su dviem tokiais pačiais šokoladukais tikrai nėra prasmės.
Juzefas įtarė, kodėl Eion pasiėmė tiek saldumynų. Žinoma, jis ketina dabar juos valgyti. Ir jam visai nesvarbu, kad aš pasakiau, jog pasivaišinti mokiniai galės pamokos pabaigoje.
Šiuo metu Levinsas buvo pakankamai piktas. Profesoriauti jam vis tiek patiko, nes tikrai buvo gerų, stropių mokinių. Tačiau keletas snarglių jį kiekvieną pamoką vesdavo iš proto, o kur dar... Juzefas krūptelėjo. Taip. Mulungu. Jis ėjo į kiekvieną Levinso pamoką. Nors ir kaip plikis bandė jo atsikratyti. Nepadėjo nei specialūs skysčiai, neva atbaidandys nuo vaiduoklių, nei užkalbėjimai. Niekas. Tas vaiduoklis čia kaip ėjo, taip ir ėjo. Vienas senolis užsiminė Juzefui, kad kaip nuo vampyrų apsaugo česnakai, taip nuo vaiduoklių apsaugo svogūnai. Ir tai buvo visiškas melas. Ant stalo jie ir dabar stovėjo ir jau pradėjo pūti, bet Mulungu tai nedarė jokios reikšmės.
- Ačiū, Mulungu, bet tau tikriausiai sunku būti klasėje, pilnoje saldumynų. Juk kai vėliau kiti valgys, tu negalėsi to daryti. Tad gal verčiau eik kur nors kitur? - neva draugiškai pasiūlė jam Juzefas.
Sunkus buvo beplaukiui pavasaris. Paranojos ėmė viršų. Jis jau rimtai pradėjo svarstyti galimybę, kad dar šią ar bent jau kitą savaitę reikėtų apsilankyti pas savo psichologę Sofiją.

[Alanas Senkleris]

- Aš šitos transfigūracijos nedarysiu. Verčiau duok mano sąsiuvinį, surašysiu ten kokio saldumyno sudėtį. Juk ji yra ant pakelio ane? Ir mudu taip sutvarkysim šį reikalą gerai? - Na jei profesoriautų kas kitas net tokios nuotaikos Alanas nebūtų taip kalbėjęs. Bet Juzefas nebuvo nepažįstamas. Buvo net per daug gerai pažįstamas. Todėl leido sau šitaip šnekėti. Blogiausia, kad Levinsas galėjo užsispirti ir vis tiek versti jį kerėti. Dabar kerai gerokai nesisekė. Alaną tai smarkiai gąsdino. Juk kerėjimą visada labai mėgo. Bet kai paniro į šitą depresiją kerėti pasidarė beviltiškai sudėtinga. Turiu ją pamiršti. Kalė sau į galvą. Tada ir gebėjimai sugrįš.
- Koks tau skirtumas ar ne? Svarbiausia, kad aš nelįsiu tau į akis per visą pamoką ir padarysiu tai, ką uždavei. Sutarėm? - Alanas nutarė iškart užversti Juzefą rimtais argumentais, kad tas nepradėtų aiškinti, kad Senkleris turi kerėti. Dabar beliko sulaukti jo verdikto. Na, jei sąsiuvinio negausiu išeisiu iš pamokos. Paprasta. Pagalvojo.

[Juzefas Levinsas]

- Nesupratau? - Juzefas tiesiog apstulbo išgirdęs, ką ir kaip kalba Alanas.
Alanas įprastai šitaip nekalbėdavo. Galbūt čia ne jis? Gal kažkas išgėrė multisulčių eliksyro su jo plauku, sukirbėjo kvaila mintis galvoje.
- Ponaiti Senkleri, neimk pavyzdžio iš mažesnių įžūlių mokinių, tokių kaip Breathnach! Skirtumas yra. Ir jis labai didelis! Kai tu pamatysi, koks kiekis cukraus ir kitokio šlamšto įeina į tam tikrų saldumynų sudėtį, efektas bus visai kitoks! Be to, tam tikras atskiras dalis galėsi ne tik pamatyti, bet ir paliesti. Ši pamoka yra praktinė, o ne teorinė. Jei negali be sąsiuvinio, vasarą palankyk žiobarišką dailyraščio arba tapybos būrelį.
Aišku, kad viskas dėl to kvailo išsiskyrimo, beplaukis ėmė kalbėtis su savimi mintyse. Dabar abu elgsis kaip maži vaikai. Garantuoju, savaitė ar dvi ir jie jau bus susitaikę.
- Tad imkis darbo, - pridūrė Alanui. - Žinau, kad moki kerėti.

[Adrijas Volkeris]

Dabar jau Adrijui nelabai rūpėjo kas dėsto šitą pamoką. Gal jie tiesiog pamiršo mano egzistavimą. Nutarė. Per tas pamokas daug pavyko sužinoti apie šitą neįprastą pasaulį. O ir dabar norėjosi išsibandyti save. Juk tiek laiko treniravosi kerėti, todėl ši užduotis pasirodė puiki. Išbandys ko pasiekė, kerai skambėjo sudėtingai. Išskirstyti viską į sudedamasias dalis atrodė sunku. Ir sužinos iš ko pagaminti saldumynai. Tai irgi jam buvo įdomu.
Priėjęs paimti saldumynų prie stalo aptiko Alaną, kuris vedė Adriją iš kantrybės. Elgėsi taip, lyg pasaulis byrėtų į gabalus. Tas jo elgesys vertė lakotą siusti. Reikės kada su juo šnektelėti. Pagalvojo. Be to šalia profesoriaus skraidžiojo jo geriausias draugas, anot Juzefo. Ką gi, gal reikėtų susipažinti? Mintyse šyptelėjo. Vaiduokliukas pasirodė draugiškas.
- Sveikas drauguži. - Kreipėsi į jį ir plačiai nusišypsojo. Tada nusišypsojo ir Juzefui. Ką dirbu? O jei taip griaunu sau ramybę. Bet norėjosi truputį pasilinksminti. Tik šiek tiek.

[Mulungu Kinyonga]

Tas draugiškas profesorius kažką šnekėjo, tad Mulungu pasijuto patenkintas. Nors buvo miręs, jis čia buvo pripažįstamas ir tikriausiai netgi mėgstamas. O ir kaip nemėgsi šito nuolat besišypsančio mielo vaiko? Ir visai nesvarbu, kad jis vaiduoklis, ar ne? Taigi šypsena, skirta plikajam profesoriui, dar labiau paplatėjo.
- AČIŪ! - užbaubė jis, kai profesorius Levinsas baigė šnekėti. Nesuprato, ką jam sakė, bet tai nebuvo labai svarbu. Svarbiausia, kad jie bendrauja. Ir abu tuo džiaugiasi. Dėl šito Mulungu neabejojo - profesorius tiesiog privalėjo būti patenkintas sulaukęs tokio gero mokinio.
Netrukus prie jo priėjo kažkoks vyresnis ir aukštesnis mokinys. Afrikietis nenorėjo atrodyti labai mažas - pirmojo genties medžiotojo vyriausiajam sūnui tai būtų labai jau neišdidu. Taigi jis pakilo šiek tiek aukščiau, tačiau tai nesutrukdė maloniai nusišypsoti ir tam priėjusiam mokiniui.
- LABAS! - lygiai taip pat garsiai suriko jis ir ištiesė ranką pasisveikinti. Žinoma, šitas gyvasis jos nepaspaus, tačiau vis tiek norėjo "oficialiai susipažinti".

[Alanas Senkleris]

Alanas atsiduso. Juzefas Nusprendė neduoti Senkleriui ramybės.
- Nepažįstu aš jokio Breathnach. - Rėžė. Dieve, koks jam skirtumas ką darysiu? Siuto. Pasakyti, kad nenori dirbti vien todėl, kad kerėti pradėjo tragiškai nesisekti tikrai nesiruošė.
- Man  nerūpi nei cukrus nei tai, kaip atrodo kiti dalykai. Ir gerai... Rašyk man nulį už darbą, bet aš nieko nedarysiu. - Veide dabar turbūt atsispindėjo neviltis. Jis išsiėmė ausines iš kišenės, užsidėjo jas. savo užburtame grotuvėlyje susiieškojo gerą smegenis taškančią dainą. Kur daužėsi būgnai, džeržgė elektrinės gitaros ir vokalistas ne dainavo, o riaumojo. Iš ausinių besiliejant metaliniai muzikai patraukė link klasės durų. Nebuvo prasmės čia sėdėti. O kad Juzefas mėgintų jį sulaikyti nemanė. Koks jam skirtumas ką aš darau. Galvojo.
Tai, kad nesisekė kerėti jį žlugdė. Kai pagalvodavo kas bus, jei tėvas sužinos ištikdavo dar didesnis siaubas. Dabar gal tėvas nutarė pakęsti jo kitoniškumą. Bet nevertėlio savo šeimoje nepakęs. Bent jau Alanui būtent taip atrodė. Todėl turėjo kažkaip su savimi susitvarkyti. Kad gebėjimas burti atsiblokuotų. Bet kaip tą padaryti neįsivaizdavo.

[Adrijas Volkeris]

Vaiduokliukas pasižymėjo ypatingai garsiu balsu. Bet taip buvo įdomiau. Sutikti vis skirtingus žmones Adrijui labai patikdavo. Kai jo gyvenimas klostėsi taip vienodai visokios įvairenybės ar žmonių skirtumai jį labai žavėjo.  Jis ištiesė ranką, negalėjo jo normaliai paliesti, bet vis tiek norėjo atsakyti į tą gestą.
- Koks tavo vardas? - Paklausė.
- Aš Adrijas. - Prisistatė pats. Tada pasižvalgė ką paėmus nuo stalo. Pasiėmė Snickers šokoladuką. Jie jam tiesiog patiko. Per žiemos atostogas tokį gavo iš vaiknamio auklėtojos. Mat jai pasirodė, kad Adris labai liūdnas. Nors Adrijas tiesiog užsigalvojo apie visokius dalykus ir vaikštinėjo kieme. Tai buvo labai keista. Visų pirma, jis nebuvo jaunas berniukas netekęs tėvų. Todėl buvo keista, kai auklėtoja ėmėsi jį guosti. Apskritai gyventi tarp vaikų buvo sudėtinga. Jam norėjosi savo būsto. Bet kol kas negalėjo tokio gauti. Dar keli metai. Pamanė. Tada bent jau visi matys mane kaip suaugusį žmogų. Užsigalvojo jis.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ko gero, sunkiausias klausimas pasaulyje buvo toks: kas labiau erzina - buki profesoriai ar bukos jų pamokų temos? Bėda ta, kad erzino viskas, ir dėl to Eion buvo labai nepatenkintas. Blogiausia buvo rėkaujantys profesoriai, ką Levinsas dabar ir padarė. Jau kur kur, o pas tą žioplį Turner jis tikrai neis. Dar to betrūko! O direktorę ir taip mato kiekvieną savaitę, kam jam eiti papildomai? Jeigu reikės, pasišnekės per artimiausią nuodų ir vaistų pamoką. Kitaip sakant, profesorius Levinsas juodai nusišnekėjo, tad jo žodžius buvo galima nuleisti negirdomis. Vis šiokia tokia paguoda.
- O man neužtenka, - suburbėjo ir skubiai paslėpė vieną Bounty ir Haribo maišelį kišenėje. Ir pagaliau prisiminė, ką ketino pasakyti. - O jums visai protas pasimaišė. Kodėl profesorius Senkleris turėtų mokyti transfigūracijos kerų, jeigu jis yra apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius? Be to, čia yra žiobarotyros pamoka. Jūs prie žiobarų gal kerus ir naudojate, bet aš nė neturiu savo burtų lazdelės!
Tai, žinoma, buvo netiesa. Berniukas bijodavo išleisti ginklą iš akių, mat įtarė, kad koks nors jo nemėgstantis bendrakoledžis tuo būtinai pasinaudos. Taigi lazdelė dabar saugiai gulėjo kuprinėje. Bet profesoriui Levinsui to žinoti visai nebūtina.
Apsimesdamas, kad jam niekas nerūpi (nors maždaug taip ir buvo), Eion atplėšė įpakavimą ir patenkintas atsikando šokoladuko. Jis, kaip ir tikėtasi, buvo tikrai skanus.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas sėdėjo vienoje iš pamokų, kurias labiausiai mėgo. Žiobarotyros pamoką jis mėgo dėl to, nes ją dėstė tėtis, žinoma. Tai buvo viena laukiamiausių Walguno pamokų.
  Išgirdęs užduotį grifas pasižiūrėjo į saldainius ant tėčio stalo. jų buvo tiek daug ir tikrai ne vieną jų berniukas mėgo. O gal būtų galima sužinoti kelių iš jų dalis? Tai taip įdomu! Pagalvojo antrakursis. Jis labai norėjo sužinoti ką vasaromis valgo. Hogvartse jis žiobariškų saldainių tikrai nevalgė, žinoma.
- Tėti... - pasakė ir pamatė, jog pusė klasės į jį atsisuko. Dalis pradėjo šnabždėtis. Tik tada berniukas suprato ką pasakė, todėl nejučiomis susiraukė. - O būtų galima sužinoti kelių saldainių sudėtį? Labai jau įdomu ką kartais valgau, - visgi užbaigė klausimą, tačiau dabar jau ne taip drąsiai. Jis nenorėjo būti aptarinėjamas, tačiau vis dar girdėjo murmesius, kurių prieš tai nebuvo. Laimei, po kelių minučių visi nutilo, tačiau grifas vis dar keikė save.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu tas berniukas iš karto patiko. Nors jis aiškiai buvo vyresnis, atrodė esąs draugiškas ir malonus. Ir, regis, norėjo tapti afrikiečio draugu. Po to, kai tapo vaiduokliu, susirado tik vieną draugą - Walguną. Tai, kad antras mokinys taip pat norėjo su juo bendrauti, labai džiugino.
Klausimas, kurį uždavė Adrijas (prisistatymą Mulungu suprato kuo puikiausiai), buvo labai girdėtas, tačiau vis tiek reikėjo šiek tiek laiko pagalvoti. Ar gali būti, kad šis gyvasis klausė jo vardo? Ko gero, taip ir buvo, tad vaiduoklis vėl plačiai nusišypsojo ir taip pat garsiai atsiliepė:
- MULUNGU! Mu-lun-gu!
Perregimu pirštu bakstelėjo į krūtinę taip parodydamas, kad tuo vardu yra pavadintas ne kas kitas, o jis. Šypsena dar labiau paplatėjo. Mulungu norėjo paklausti, ar Adrijui patinka šis profesorius, bet tai anglų kalboje buvo labai sudėtingas klausimas.
- Profesorius... GERAS?! - galiausiai sugalvojo ir sau įprastiniu garsumu uždavė klausimą.

[Juzefas Levinsas]

Šita pamoka buvo viena iš tų baisių. Kuri ir gąsdino, ir gadino nervus. Pirmiausia, tai demonas susigalvojo pakalbinti vaiduoklį. Be to, Adrijas įtartinai nusišypsojo Juzefui, o paskui jam plačiausiai išsišiepė ir Mulungu.
Juzefas to savo veide neparodė ir Adrijui atsakė ironiška šypsenėle, o Mulungu tiesiog ignoravo. Tačiau vyrukas išsigando. Ar jie ką nors rezga? Mintyse ėmė suktis neįtikėtini scenarijai. Iš to, ką šie du kalbėjosi, plikšius suprato, jog vis dėlto Adrijas ir Mulungu nebuvo draugai, mat tik dabar pažindinosi. Tačiau jie dabar susidraugaus. Po velnių, ir ta Adrijo šypsena. Jie susidraugaus ir norės mane nužudyti. Aš turiu kažką daryti. Ką man daryti? Ar kalbėtis su Auriu? Aš negaliu jam pasakyti, jog galvoju, kad tie du norės būtent mane nuskriausti. Auris mane palaikys bepročiu, su savimi mintyse kalbėjosi Juzefas.
Alanas net nesiruošė dirbti. Jis ėmė klausyti muzikos, girdėjosi, kad kažko panašaus į metalą. Galiausiai atsistojo eiti. Levinsas atsiduso. Vaikis atrodė apgailėtinai. Mėlynakis priėjo prie grifo prieš tai paėmęs kažkokį šokoladuką ir mostelėjęs burtų lazdele pabandė sustabdyti muziką. Tada tarė:
- Viskas bus gerai, Alanai, - kalbėjo tyliai. - Pamatysi, jūs susitaikysit. Šiandien eik. Pailsėk. Būk geras, iki kitos pamokos atlik darbą savarankiškai, gerai? - ir įdavė mokiniui į rankas saldumyną.
Tai pasakęs beplaukis nuėjo į klasės priekį, tačiau ilsėtis ilgai neteko, mat bjaurusis Eion ir toliau elgėsi įžūliai. Į berniūkščio žodžius profesorius nusprendė nieko neatsakyti, tai tas pats, kaip su tokiu plikšiumi lyg pats Juzefas pešiotis. Tačiau jis priėjo prie vaiko, grubiai išplėšė tą šokoladuką, kurį jis pradėjo valgyti. Prieš tai matė, jog berniokas pasislėpė kitus saldumynus kišenėje. Tad be jokių ceremonijų Juzefas tiesiog pastatė tą vaiką ant kojų ir žiobarišku būdu paėmė saldumynus iš Eion kišenės ir nuo jo nuėjo. Stengėsi susilaikyti, jog to berniūkščio kaip nors neužburtų. Kuo toliau, tuo labiau Levinsas negalėjo pakęsti šito klastuolio.
O tada nutiko kai kas, kas privertė Juzefą sušvelnėti. Walgunas prieš visus jį pavadino tėčiu. Jokių baimių ir pykčio tarsi neliko. Levinso veidas sušvelnėjo. Tik kad mokiniai ėmė šnabždėtis.
- Žinoma, tačiau vis dėlto pradėk nuo vieno, - atsakė jis sūnui ir nusišypsojo. - Kai išnagrinėsi vieno saldumyno sudėtį, galėsi imti kitą.
Norėjosi prie jo prieiti, patapšnoti per petį. Bet Juzefas, kaip visada, susilaikė. Atrodė, jog Walgunas taip kreipėsi į plikšių netyčia. Tad vyras nenorėjo dar labiau aštrinti situacijos.

[Vega Dellal]

  Vega sėdėjo žiobarotyros pamokoje. Išklausiusi užduotį ji nusišypsojo. Mergaitė mėgo saldumynus, tačiau dažnai jų nevalgydavo. Norėjo maitintis kuo sveikiau, todėl saldumynai tapdavo didelė retenybė jos racione. Ir mergaitei visiškai netrukdė tai, kad šie saldumynai žiobariški. Ji labai norėjo jų paragauti, todėl vos susilaikė nuo to padarymo prieš atliekant praktiką. Ji visgi norėjo būti gera mokinė, todėl nusprendė pasistengti susilaikyti ir pirma atlikti praktiką kaip ir priklauso. Nenorėjo nusižengti, todėl teko savo norus užgniaužti.
  Mergaitė pasiėmė šokoladuką, kurio pavadinimas buvo "mars". Panašu į marsą. Pagalvojo ji, o tada nusprendė imtis kerų.
- Kapoelio granivito, - pasakė mergaitė ir mostelėjo lazdele, tačiau nieko nenutiko. Tai jai buvo gana įprasta, todėl ji, žinoma, norėjo pabandyti dar kartą.
- Kapoelio granivito, - pasakė, tačiau vis tiek nieko nenutiko, bet mergaitė leido sau suprasti, kad transfigūraciniai kerai yra sunkesni nei paprasti, todėl jai tikrai gali nepasisekti iš pirmo ar antro karto.
- Kapoelio granivito!