[Walgunas Levinsas]

  Walgunas atėjo į žiobarotyros pamoką, žinoma. Ir ne, ne dėl to, kad tai pamoka ir į ją privalėjo eiti. Nors prisidėjo ir šis veiksnys, svarbiausia dalykas - pamoką vedė tėtis! Walgunas, žinoma, negalėjo neateiti į šią pamoką. Taip ne tik įžeistų tėtį, bet ir save.
  Tema buvo iki kaulo pažįstama. Būdamas kokių dešimties, Walgunas susigalvojo pasisiūti sau šortus. Išsirinko brangią medžiagą, paprašė mamos, kad nupriktų ir susieškojo internete kaip reikia siūti, tačiau viskas, kas iš to gavosi... Tai tebuvo sugadinta medžiaga ir susibadyti pirštai.
  Tačiau lopyti skyles jis jau išmoko. Po to laiko nusprendė žūtbūt išmokti siūti. Pats pasisiūti drabužio vis dar negalėjo, tačiau sulopyti skyles, įsiūti sagą ar dar kaip nors jį pataisyti, kad ir koks tai būtų darbas, jis mokėjo. Kadangi tai buvo pakankamai lengva tema, Walgunas nuėjo prie stalo ir pasiėmė žirkles, adatą, žalią siūlą ir greitai permetęs akimis tėčio darbo stalą, vaikinas išsirinko žalios spalvos marškinėlius.

[Vega Dellal]

  Vega sėdėjo žiobarotyros pamokoje ir atidžiai klausėsi praktikos. Ji buvo burtininkų kilmės ir niekada negyveno žiobarų pasaulyje, todėl visos jos žinios apie jų rūšies atstovus buvo tik iš žiobarotyros pamokų. Dėl šios priežasties, Vega, žinoma, niekada nebuvo siuvusi, todėl dabar stengėsi išgirsti viską, kas tik įmanoma, kad žinotų kuo daugiau. Siuvimas atordė ganėtinai sunki užduoties, o ir adatos neatrodė malonūs padarėliai. Aštrus, šaltas aparačiukas, tik ir besitaikantis subadyti nekaltų vaikų, o gal ir žmonių, pirštus.
  Bet vis dėlto praktika buvo šventas dalykas, tad kas jai beliko? Skaityti vadovėlį ir pasistengti išlaikyti rankas sveikas. Gal ir drabužį susiūti, tačiau čia jau atraeilis dalykas. Šviesiaplaukė nuėjo prie profesoriaus stalo ir pasiėmė įrankius. Atsargiai paėmė žirkles, dar atsargiau - adatą, tada pasiėmė pirmą pasitaikiusį siūlą ir drabužį. Tao buvo geltonas siūlas ir mėlyni džinsai. Puikus spalvų derinys! Pagalvojo ir nusijuokė, o tada atsivertė vadovėlį. Tikėdamasi, kad šis jau padės išlikti sveikai, mergina pradėjo dirbti.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas atidžiai apžiūrėjo drabužį. Buvo kelios skylės ir viena iširusi siūlė rankovėje. Nieko sunkaus. Greitai čia. Pagalvojo ir nusijuokė. Toks lengvas siuvimas buvo juokų darbas.
  Walgunas nusprendė pradėti, tačiau vos tą padarius, visos iliuzijos, kad jam tikrai bus lengva, staiga išnyko. Jis atsikirpo siūlo ir pabandė įkišti į adatos skylutę, tačiau... Jam nepavyko! Adatos skylutė tikrai buvo labai smulki, tačiau ir siūlas pakankamai smulkus, todėl turėjo pavykti, tačiau buvo akivaizdu, kad šie įrankiai jo pirštams per smulkūs. Žinoma, jis nenuleido rankų ir mėgino vėl. Po kelių minučių pavyko. Dėl Merlino, jei kiekvienas žingsnis bus dešimt kartų sunkesnis nei anksčiau, kaip tarkim šis, aš praktikos niekada gyvenime nebaigsiu. Pagalvojo Grifų Gūžtos atstovas.

[Vega Dellal]

  Mergina kelias minutes tiesiog spoksojo į vadovėlį, bandydama perprasti šį sunkų ir subtilų siuvimo meną. Šviesiaplaukei lengviau būdavo įsisavinti informaciją, kai mokydavosi po truputį, bet dažnai, o dabar jai reikėjo viską perskaityti ir jau pulti badytis pirštų.
  Ji visgi turėjo pradėti, todėl atsargiai atsikirpo siūlo, įsikišo į adatą ir užrišo mazgą. Tada mergina pradėjo siūti, žiūrėdama į paveikslėlį vadovėlyje. Ji atsargiai vis kaišiojo adatą, vis padarydama pauzes, kad tikrai žinotų, jog neįsidurs.
  Po kokių penkių minučių, o gal ir daugiau, pirmoji nedidelė skylutė jau buvo užsiūta. Tiesa, po šviesiaplaukės siuvimo atrodė, kad skylė buvo kelis kartus didesnė, nes ji tiksliai nepataikė. Tačiau merginai tai nerūpėjo. Ji labai savimi didžiavosi, kad ir tai sugebėjo.

[Walgunas Levinsas]

  Paskui sekėsi kiek geriau. Jis susiuvo vieną, antrą, trečią skyles. Ir tą iširusią siūlę. Tai tikrai nebuvo sunki užduotis. Žinoma, prisiminus pradžią atrodydavo kitaip. Ypač žinant, kad jam siuvimas, o ypač siūlo įvėrimas į adatą problemų niekada nekėlė. Rodos, Walgunas su laiku labai keitėsi ir tai jam nepatiko. Žinoma, tai, kad suaugo ir nebebuvo toks kvailas kaip anksčiau, buvo visai gerai, tačiau jis prarasdavo įgūdžius. Vienintelė paguoda buvo ta, kad tuos įgūdžius pakeisdavo kiti. Jis taip ir neapsisprendė, ar tai gerai, ar ne, tačiau dabar mintys turėjo būti kitur, tad jis susitelkė į darbą.
  Jis greitai baigė taisyti drabužį. Puiku. Pagalvojo vaikinas ir pradėjo galvoti, ką galėtų nuveikti per likusį pamokos laiką. Per kelias minutes nieko gero nesugalvojo, nes manė, kad užtruks tikrai ilgiau, todėl nusprendė tiesiog pailsėti. Pasėdės, pamąstys, gal net ir nusnaus. Juk tėtis pažadins, ar ne? Pagalvojo.

[Vega Dellal]

  Vega bandė siūti. Porą skylučių užsiuvo, tačiau labai negražiai. Bet jai to pakako. Kaip pirmam kartui visai neblogai, ar ne? Bet šiandien gal jau užteks. Kalbėjosi su savimi, tačiau tik mintyse. Garsiai to daryti nenorėjo, nes taip būtų ir trukdžiusi kitiems mokiniams, ir pasirodžiusi kvaila.
  Ji paėmė siūlą, adatą, žirkles ir marškinėlius į rankas ir nusprendė nunešti profesoriui. Norėjo susitvarkyti, nes buvo likę ir siūlų gabalėlių, ir pora miniatiūtinių marškinėlių skiautelių. Tačiau, paėmusi viską, netikėtai pametė žirkles. Šviesiaplaukė kitas priemones nunešė atgal ant profesoriaus stalo ir nuėjo jų ieškoti, tačiau apžiūrėjusi žemę po stalu, net po aplinkiniais stalai, adatos nerado. Žinojo, kad tai labai svarbu, nes kažkas gali priliesti ar kam prikibti prie rūbų, o paskui įdurti. Vega negalėjo panaudoti ir Accio kerų, nes adatų šiandien čia buvo labai daug. Išsigandusi ir išpūtusi akis Vega sumurmėjo profesoriui:
- Profesoriau, aš pamečiau adatą.

[Juzefas Levinsas]

- Mulungu, Ikelas... jis tiesiog bijo vaiduoklių, supranti? Tu dėl to nekaltas, bet gal susirask kitą draugą, - patarė Juzefas vaiduokliui.
Atsiduso stebėdamas Ikelą. Kartais atrodydavo, jog supranta, kaip tas vaikis jaučiasi, o kartais - kad ne. Nusprendė nelįsti, įtarė, jog taip jis greičiau nurims. Jei Mulungu, žinoma, atsikabins nuo jo.
Juzefas stebėjo dirbančius mokinius. Jam patiko Astrida. Jis labai džiaugėsi kai kuriais savo vadovaujamo koledžo atstovais. Tačiau gaila, jog Nelanna su Gruode jau užaugo. Tuoj ir pastarosios Hogvartse neliks. Tad reikia ir kitų varnanagių, kurie būtų geri ir stropūs bei atsakingai rinktų koledžui taškus ir jų neprarastų. Tiesa, Juzefui pasirodė, kad Astridai kažkas yra. Bet kol mergaitė nieko nesako, tol ir Juzefas nieko nesakys.
- Džezefa! - sudraudė mokinę profesorius. - Šaunu, jei sekasi kerėti, tačiau per žiobarotyrą burtų lazdele nesinaudojame.
Regis, kad ir Kristupui bėgo kraujas, bet kol vaikas dėl to nesiskundžia, geriau jau beplaukis apsimes, kad to nemato. Tie vaikai kartais erzina. Vis kas nors kam nors ne taip. Todėl vyrukas nusuko žvilgsnį ir ėmė stebėti Walguną, savo šaunuolį sūnų, o tuomet Vegą. Taip, Vega - taip pat šauni varnanagė, bet... po galais! Šiandien ji - tikra žioplė.
- Tai surask, - suniurnėjo Juzefas.
Ne, jis negalėjo dabar kerais atsiskraidinti visų adatų, nes mokiniai dirbo. Bet jeigu kažkas nutiks? Jei ta adata kokiu nors būdu atsidurs pas kažkurį mokinį? Ar net pas patį Juzefą?
Visą likusią pamoką profesorius baiminosi dėl adatų. Kai mokiniai išėjo, Levinsas tas adatas susirinko kerais. Bėda ta, jog nebuvo paskaičiavęs, kiek iš viso turėjo adatų. Nežinojo, ką dabar daryt. Nebuvo tikras, ar visos adatos grįžo. O jei kokia nors yra tarp jo drabužių? O jei liko klasėje ir kels pavojų per kitas pamokas? Besibaimindamas Juzefas išėjo iš klasės. Eis kratyt rūbų ir maudytis. Tai gerai, kad yra plikas. Tarp plaukų adatos tikrai nebus.