[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Įdomu, ar mergaitė buvo tiesiog mandagi, ar jai išties nerūpėjo, kad dėl Elliw kaltės sušlapo? Vanduo vis dėlto nebuvo pats šilčiausias. Tačiau ji atsakė mandagiai, tad švilpė nesistengė vargintis visokiais atsiprašymais, kaltės prisiėmimais ir panašiomis nesąmonėmis. Juk jeigu kiek vyresnė mergaitė pyktų, ji parodytų. O kadangi nerodo, vadinasi viskas yra gerai.
Rudaplaukė vylėsi paplaukioti (ar bent apsimesti, kad plaukioja), tad tikėjosi, kad ši maloni mergaitė pabus šalia tam atvejui, jeigu ji pradėtų skęsti, kas buvo labai tikėtina. Deja, griežtokas atsakymas sutrikdė švilpę. Ji stovėjo ir nebežinojo, ką daryti.
- O kodėl ne? - galiausiai paklausė pirmakursė. Nužvelgė krantą ir puikiai suprato, kad į jį neįlips. Jeigu bandys, paprasčiausiai nuslys atgal ir viskas bus tik blogiau. Išeitis viena - reikia plaukti vandeniu iki kokios nors kitos kranto vietos - ten, kur net ir Elliw sugebėtų išlipti. - Nemanau, kad įkopsime į šitą šlaitą, - pabandė dar vieną užuominą mesti švilpė. Beliko tikėtis, kad gelbėtoja supras - ir šį kartą nebeatsisakys.

[Cristal Daunt]

Cristal į nepažįstamąją mergaitę žiūrėjo išpūstomis akimis. Ji tikrai, nuoširdžiai norėjo eiti plaukioti. Antrakursei iš pradžių mergaitės siūlymas pasirodė esantis tik būdas pajuokauti, tačiau šioji šnekėjo visiškai rimtai. Grifė nebežinojo ką ir beatsakyti. Nepažįstamoji pateikė tikrai gerą priežastį kodėl mergaitėms derėtų plaukti pasieškoti kito kranto, tačiau vanduo buvo toks šaltas, o Cristal buvo visai ne nuotaikoje. Keletą minučių pastypsojusi ir apsvarsčiusi esamą situacija, brunetė nusprendė, kad pasiplaukiojimas nebūtų pati blogiausia mintis.
- Na gerai. Galim eiti paplaukioti. Tuo pačiu ir krantą gal rasim mažiau statų, nes į šitą įlipti būtų daug problemų, - šyptelėjusi nusileido Cristal nepažįstamajai mergaitei. Nelaukusi jos reakcijos, grifė paėjusi kelis metrus į priekį nėrė į vandenį, o išnėrusi pagalvojo, kad bent jau batus galėjo nusiauti.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Apstulbęs vyresnės mergaitės žvilgsnis tarsi pakuždėjo, kad Elliw pasiūlė kažkokią nesąmonę. Vis dėlto Elliw tam ir buvo Elliw, kad pasiūliusi kokį nors nesuprantamą dalyką lauktų kuo rimčiausio atsakymo.
Vis dėlto net ir ji nebuvo visiškai kvaila. Jeigu jau nepažįstamoji taip keistai žiūri, vadinasi, plaukioti nenorės. Tad kai ji sutikusi pūkštelėjo į vandenį, velsietė taip nustebo, kad nebežinojo, kaip ir reaguoti. Tad ji kurį laiką tik stovėjo šaltame vandenyje ir svarstė, ką daryti toliau. Plaukioti ji visai nenorėjo - net ir nemokėjo. Galbūt būtų verta palaukti, kol gelbėtoja ras kokį tinkamesnį krantą? Tada teliktų viltis, kad ji grįš parodyti to kranto Elliw.
Kai velsietė pamatė išnėrusią mergaitę, ją apėmė šiokia tokia gėda: juk tai buvo jos pasiūlymas, vanduo šaltas, o ji dabar stovi ir laukia... Ką gi, reikėjo imtis veiksmų. Rudaplaukė žengė žingsnį gilyn. Viskas buvo gerai, tad mergaitė žengė dar vieną - kiek drąsiau. Ir tada visa sėkmė baigėsi: Elliw ant kažko paslydo ir iš karto atsidūrė po vandeniu.

[Cristal Daunt]

Išnėrusią Cristal pasitiko jaunesnės mokinukės abstulbęs veidas. Mergaitė turbūt tikėjosi, kad antrakursė atsisakys ir ims kapanotis į aukštą šlaitą, tačiau grifė dažnai mėgsta nustebinti aplinkinius. Mergaitė keletą minučių tik stovėjo ir žiūrėjo kaip žaliaakė truputį dreba nuo šalto vandens. Cristal jau buvo besusierzinanti, nes manė, kad mergaitė persigalvojo ir brunetė peršlapo iki paskutinio siūlo visiškai be reikalo, tačiau ši žengė kelis žingsnius į priekį ir krito į vandenį. Nelabai nustebusi, kad mergaitę ištiko dar viena nelaimė, Cristal pavartė akis ir priplaukusi padėjo mergaitei bent kiek atsitiesti.
- Na ir nesėkimga tau diena šiandien. Matyt vanduo nebus tavo stichija, - šyptelėjusi pasakė Cristal, kai mergaitės galva jau buvo virš vandens.
- Tai plaukiam? - paklausė grifė kai mergaitė atrodė nors kiek atgavusi kvapą ir nors kiek pasiruošusi plaukti.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Laimei, šita mergaitė buvo tikra gelbėtoja, visai kaip Liucija. Kažin kaip ten būtų, jeigu jos šalia nebūtų... Juk jokiu atveju Elliw negali kaltinti nepažįstamos mergaitės dėl nieko, kas čia atsitiko - juk pati įvirto į ežerą sėdėdama ant to šlaito.
- Aha, matyt, - pritarė velsietė, nors mintyse pažymėjo, kad ši mergaitė tikriausiai jos nėra mačiusi per pamoką. Kaip kitaip ji būtų pasakiusi, kad tik ši diena jai nesėkminga? Tiesą sakant, dienelė buvo tokia... Vidutinė. O ir pasakymas, kad vanduo nėra jos stichija, nebuvo visai teisingas. Nei oras, nei vanduo, nei žemė, ką jau kalbėti apie ugnį...
Antrakursei dar kartą pasiūlius plaukti Elliw susimąstė, ar nebūtų jau laikas prisipažinti, kad to nemoka. Ji jau neprisiminė, kuri pasiūlė eiti pasiplaukioti, tačiau jeigu tai buvo ji, atrodys kaip tikra idiotė. Tad švilpė ilgokai stovėjo ir nejudėjo. Stovėjo taip ilgai, kad spėjo pamiršti neseniai išgirstus žodžius.
- Am... Ką sakei? - kvailai paklausė mergaitė, stengdamasi ir vėl nepaslysti.

[Cristal Daunt]

Cristal stypsojo ir laukė mergaitės atsakymo. Matėsi, kad ji jau pilnai atgavusi kvapą ir turbūt yra pasirengusi plaukti, bet kažkas nedavė jai ramybės. Mergaitė stovėjo nusukusi akis į vandenį ir nežinia dėl kokių priežasčių delsė prieš atsakydama. Gal ji persigalvojo? Žaliaakė vienu momentu buvo sugalvojusi, kad reiktų spjauti į tą mergaitę ir pačiai plaukti tolyn, bet tada šioji pati prabilo ir paprašė pakartoti klausimą. Antrakursė pakartojo savo klausimą, bet mergaitė neatsakė ir tada. Vėl nusukusi akis kažką galvojo ir nesiteikė atsakyti.
Cristal labai supyko, nes mergaitė akivaizdžiai iš jos tyčiojasi. Pirma reik ją gelbėti, po to pati pasiūlo plaukti ir persigalvoja. Žaliaakė jautė kaip jai užkaito ausys ir pirštai, kas dažnai įvyksta kai ši supyksta.
- Tu pati pasiūlei eiti paplaukiot! Tai ko delsi? Einam, - garsiau ir aiškiau pasakė Cristal ir pradėjo eiti į priekį.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw sutrikusi žiūrėjo į vyresnę mergaitę. Susidarė įspūdis, kad ji pradėjo dėl kažko pykti. Velsietė niekaip negalėjo suprasti, kokia galėtų būti to priežastis. Aš juk nieko nepadariau, ar ne? paklausė ji savęs. Žinoma, neprisiminė, ar yra kas nors, dėl ko būtų galėjusi supykti jos gelbėtoja, tačiau vylėsi, kad ne.
Vis dėlto dabar buvo rimtesnė problema. Kaip jai išsisukti nuo plaukimo per ežerą, tačiau neparodyti, kad nemoka plaukti? Juk ji pati pasiūlė šitą kvailą idėją. O koks normalus žmogus tai siūlys pats negalėdamas nė kiek pajudėti vandenyje? Normalus turbūt joks, tačiau Elliw taip padaryti galėjo...
- Na, pasiūliau, - galiausiai pratarė ji, nors jau buvo vėl beveik pamiršusi, ką jai sakė nepažįstama mergaitė. - Bet...
Ką jai daryti dabar? Sakinio baigti ji nesiryžo. Plaukti tuo labiau. Ką gi, panašu, kad ji įstrigo šioje vietoje ir teliko tikėtis, kad daugiau nepaslys ant tų prakeiktų akmenų.

[Cristal Daunt]

Cristal jau kelintą minutę stypsojo ir varstė akimis mergaitę. Ar ji išvis kažkada ruošis atsakyti man? Antrakursė nelabai suprato, kodėl mergaitė nenori su ja šnekėtis. Ji du kartus pakartojo klausimą, negali būti, kad ji neišgirdo. Bus persigalvojusi. Po kelių akimirkų mergaitė pagaliau pradėjo kažką veblenti. Nebaigtas sakinys išmušė žaliaakė iš vėžių.
- Bet kas? Kas tau yra? - piktai paklausė brunetė, nes nelaimėlė mergaitė jau buvo nemenkai pradėjusi ją erzinti. Cristal buvo pasirįžusi išlipti iš vandens ir bandyti kopti į šlaitą - gal vis dėl to jai nusišypsotų sėkmė - arba palikti mergaitę stypsoti ir nuplaukti viena ieškoti kranto, nes jau aiškiai matė, kad su šia mergaite kažkas negerai ir jos niekur dviese neišplauks.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw sutrikusi stovėjo vandenyje. Darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Nenuostabu, kad gelbėtoja reikalavo pabaigti sakinį. Bet prisipažinti nemokanti plaukti velsietė vis dar nesiryžo. Tad taip ir tylėjo. Įtarė, kad vyresnė mergaitė supyks dar labiau, tačiau nieko nesakė, tik stovėjo nuleidusi galvą.
Galiausiai net ir Elliw suprato, kad tai yra labai kvaila situacija. Anksčiau ar vėliau reikės pasakyti, kad ji niekur neplauks. Nebūtina net pasakyti, kad nemoka, tegul ana mano, ką nori. Velsietė nusprendė tiesiog grįžti prie artimiausio kranto. Kad ir koks jis būtų status, reikės kažkaip lipti. Galbūt kita mergaitė tiesiog nuplauks tolyn.
Elliw bandė apsisukti, tačiau jai susipainiojo kojos ir ji - kelintą kartą šiandien? - plojosi į vandenį. Galvoje sukirbėjo mintis apie tai, kad niekas jos nebegelbės, tad iš paskutiniųjų bandė atsistoti. Kokius tris kartus paslydo ant tų pačių akmenų, tačiau galiausiai pavyko išsitiesti. Kažkuriuo momentu ji užspringo vandeniu, tad ilgokai kosėjo.
- Aš... Nep... neplauksiu, - šiaip ne taip iškosėjo ji.

[Cristal Daunt]

Vietoje jau nežinia kelintą kartą užduoto klausimo, Cristal gavo ne žmonišką atsakymą, o vandenį, aptaškiusį ją vėl, kadangi keistoji mergaitė dar sykį krito į vandenį, kas antrakusės jau nebenustebino. Šiaip ne taip atsistojusi ir iškosėjusi visą prigertą vandenį, mergaitė mikčiodama pareiškė žaliaakei, kad ji niekur neplauks. Cristal turbūt būtų nejuokais įsiutus ir aprėkusi mergaitę, kad ši šitaip akivaizdžiai tyčiojasi iš grifės, bet suprato, kad turbūt vis tiek nieko nepeš, todėl nusprendė net neklausti kodėl ji persigalvojo. Suvaldžiusi savo įniršį Cristal nieko nebesakė mergaitei ir net nepakėlusi akių į ją nusuko kranto link.
Kelti kojas vandenyje buvo labai sunku, kadangi brunetės batai buvo sunkūs, pilni vandens. Šlapi plaukai buvo prilipę prie veido ir trukdė jai matyti, tačiau žaliaakė buvo per daug supykusi, kad susiprastų, jog reikia juos nusibraukti nuo akių. Kaip ta bjauri mergaitė drįsta kviesti grifę plaukioti, o po to pati persigalvoja ir atsisako. Kai jau Cristal kojos lietė sausą žemę, mergaitė įsikibo į priešais ją iš stataus šlaito kyšančias žoles ir bandė įkopti į šlaitą

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Vyresnioji mergaitė nieko nebesakė. Elliw nesuprato, ar jos keistas ir nelogiškas pyktis lygiai taip pat keistai ir nelogiškai praėjo, ar ji turėjo kokią kitą priežastį. Švilpei aišku buvo viena: susitikimas buvo keistas, todėl ją tikriausiai įsimins ilgam. Tai buvo kiek apmaudu, nes velsietė atrodė kaip visiška nevėkšla. Buvo šiek tiek liūdna. Ji puikiai žinojo, kad dažnai už ko nors užkliūna, pamiršta ir panašiai. Tačiau juk nebuvo visiška nevykėlė...
Vienuolikametė žiūrėjo, kaip jos gelbėtoja lėtai juda kranto link. Buvo akivaizdu, kad ji tikriausiai niekur kitur nebeplauks. Elliw, tiesą sakant, jau buvo beveik pamiršusi apie tą planą, dėl to nieko nesakė. Tik žiūrėjo kitai mergaitei pavymui ir galvojo.
Galiausiai nutarė ir pati lipti iš vandens, nes jis darėsi vis šaltesnis ir šaltesnis. Neskubėdama taip pat patraukė kranto link. Dar kelis kartus paslydo, tačiau šį kartą pavyko neišsitėkšti. Galiausiai pasiekusi krantą Elliw net nepažiūrėjo, kaip sekasi mokslo draugei. Ji pati tvirtai įsikibo į žoles ir pradėjo lipti į viršų. Kelis kartus paslydo, kelios žolės nuplyšo, bet šiaip ne taip pavyko užlipti į viršų. Elliw apsižvalgė ir patraukė pilies link.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Žiema šiais metais atėjo anksti. Buvo dar tik gruodžio pradžia, tačiau jau buvo neblogai prisnigę, o viską aplinkui spaudė šaltukas. Didžiausia problema buvo ta, kad Deoiridh nelabai galėjo bendrauti su varlėmis. Žmogiškajame pavidale žiemos ji negalėjo pakęsti, ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai turi keturias kojas...
Ir vis dėlto vieną ankstų rytą mergaitė išslinko į lauką. Žinojo, kad netrukus prasidės herbologijos pamoka, tačiau įtarė, kad ir vėl į ją nenueis. Praleidus vieną ar dvi, po to ateiti buvo kiek nejauku: juk Matthew būtinai ras ką pasakyti. Ne, geriau Deoiridh praleis laiką gamtoje, apie augalus gali pasimokyti ir čia.
Ilgokai svarsčiusi, kur eiti, ji galiausiai patraukė prie ežero. Nepaisant to, kad laikas bendrauti su varlėmis nebuvo tinkamas, jai vis tiek čia patiko. Grifiukė aplankė mėgstamą medį, tačiau jis atrodė tarsi miegantis žiemos miegu. Tai rudaplaukę šiek tiek liūdino, nes ji kažkodėl jautėsi vieniša. Tikriausiai trūko varlių draugijos, tačiau suprato, kad ir žmogiškasis pavidalas per daug laiko leidžia vienumoje. Dabar kalbėtis su Matthew buvo nejauku, tuo labiau, kad jis buvo kvietęs ją susitikti, o ji tiesiog nepasirodė.
Staiga visai nusiminusi Deoiridh atsidūrė šalia kažkokio stataus šlaito. Įtarė, kad čia dar neteko lankytis, tad buvo visai smalsu. Deja, liūdnos mintys niekaip neapleido mergaitės. Pradėjo atrodyti, kad tokiu elgesiu tik griauna santykius su Matthew, o juk jis buvo artimiausias žmogus... Žinoma, dar buvo Sigurdas, tačiau Deoiridh ir toliau bijojo pernelyg daug galvoti apie islandą. Nors po kvidičo pasidarė kiek smagiau, vis dėlto vis dar buvo nejauku. Ak, kodėl gyvenimas toks sudėtingas? atsiduso mergaitė nežiūrėdama, kur stato koją. Nelaimei, pataikė ant kažkokio apledėjusio akmenuko, kuris buvo prie pat šlaito krašto. Nieko nelaukusi ji pradėjo slysti žemyn. Buvo akivaizdu, kad visai netrukus ji atsidurs lediniame vandenyje.

[Sabrina von Sjuard]

   Baltas, žėrintis ir stingdantis sniegas buvo spėjęs nukloti visą Hogvartso pilį, jos teritoriją ir tai, kas slypėjo už horizonto. Žaliuojantys, gyvybe dvelkiantys medžiai seniai nusimetę visus drabužius ir likę nuogi pasinėrė į žiemos miegą. Apnuogintos šakos, papuoštos nedideliu kiekiu sniego, atrodė liūdnai, tačiau kažkuo visgi traukė žvilgsnį. Tokia gamta išties atrodė įspūdingai. Toptelėjo, jog galėtų pabandyti šitai perteikti ant balto popieriaus lapo, tik suabejojo, kad tokį grožį išties pavyktų nupiešti.
   Žingsniuodama kiek pramintu takeliu, tačiau tebegirdėdama šiugždantį sniegą po kojomis, grožėjosi taip giliai į miegą pasinėrusia gamta. Gėrė kiekvieną detalę bandydama kuo aiškiau ir detaliau ją prisiminti. Galbūt persigalvos ir kada nors nuspręs, kad yra pakankamai gera dailininkė šitai perteikti ant lapo.
   Bežiopsodama užsikabino už šakos, susvyravusi žengtelėjo didesnį žingsnį ir lyg niekur nieko toliau patraukė takeliu. Vos tik pati išsilaikė ant kojų, vampyriška klausa sugavo keistą garsą. Tarsi kažkas būtų paslydęs ir nukritęs. Akimirką padvejojo. Galėjo įsivelti į pavojų, jei ten buvo ne žmogus, tik ilgai dvejoti nebuvo laiko. Vampyrišku greičiu prisistatė prie šlaito. Ant krašto, apledėjusiais akmenimis, žmeyn garmėjo ne kas kitas, o grifukė, bandžiusi pasityčioti iš Elliw. Kokia ironija. Karma pasidarbavo.
   -Duokš ranką!-šūktelėjo pribėgusi arčiau ir ištiesusi ranką. Pasirinkimo mergaitė neturėjo, tiksliau turėjo: nugarmėti žemyn ir užsimušti, arba priimti pagalbą.
   -Nagi!-ragindama prisislinko dar arčiau.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh buvo tikra esanti čia visiškai viena. Spėjo apgalvoti tai, kad bus ne pačiu tinkamiausiu būdu nutraukusi ryšius su Matthew. Būtų bent spėję pasikalbėti, kaip kad jis ir norėjo... Deja, liūdėti nebuvo laiko.
Kaip tik tuo momentu, kai grifiukė save palaidojo, išgirdo kažkieno balsą. Laimė, sunkus gyvenimas nuo ankstyvos vaikystės išmokė Deoiridh greitos reakcijos, tad ji spėjo ne tik išgirsti balsą, bet ir į jį sureaguoti. Čiupo už ištiestos rankos. Kritimas liovėsi. Rudaplaukė vos nenutempdama žemyn savo gelbėtojos užsiropštė atgal į viršų. Ir tik tada pamatė, kas buvo ta, kuri reikiamu momentu ištiesė pagalbos ranką. Velnias keiktelėjo mergaitė, puikiai prisimenanti judviejų susitikimą apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje.
- Ačiū, - prisivertė ištarti Deoiridh, tačiau galvoje jau kurpė planą, kaip dabar išsisukti. Buvo tikra, kad von Sjuard vėliau nepraleis progos priminti apie šitą nutikimą. O ir dabar turbūt tuoj prikiš tą prakeiktą Elliw.
- Ką čia veiki? - kuo drąsiau paklausė Deoiridh, nors toli gražu taip nesijautė. Labiausiai gąsdino tas, kad ji visiškai nežinojo varnę čia esant. Vadinasi, arba ji buvo sekama, arba von Sjuard moka įtartinai tyliai vaikščioti, arba... Ne, grifiukė šitos minties netęsė. Ji tik priėjo prie šlaito ir žvilgtelėjo žemyn. Buvo akivaizdu: jeigu Elliw mylėtoja nebūtų laiku čia atsidūrusi, ji, Deoiridh, jau nebebūtų gyva. Ta mintis nebuvo maloni - grifiukė negalėjo pakęsti jausmo, kad ji kažkam skolinga.
- Dabar manysi, kad visą gyvenimą tau neišsimokėsiu, ar ne? - metė ji merginos pusėn ir nedrąsiai į ją žvilgtelėjo.

[Sabrina von Sjuard]

   Dešinė koja pavojingai slystelėjo šlapiu šlaito paviršiumi. Situacija nebuvo pati maloniausia. Atskubėjusi gelbėti nugarmės žemyn pati. Kūnu perbėgo šiurpas. Tokia mintis atrodė atšiauri. Nenorėjo būtent taip užbaigti gyvenimo, priešakyje laukė dar ilgi šimtmečiai nuobodaus gyvenimo. Be to, neketino Soreno palikti vieno, barzodžiui reikėjo žmogaus, kuris patampytų nervus, kaip kokį liūtą už ūsų.
   Pajuto papildomą svorį, grasinantį nusitempti žemyn, laimei, staigiai žengusi atgal ir pasinaudodama vampyriška galia vienu lengvu judesiu trūktelėjo grifukę aukštyn. Netrukus ši sveikut sveikutėlė stovėjo priešais jaunąją von Sjuard.
   -Nėra už ką,-gūžtelėjo pečiais per daug nesureikšmindama tokio įvykio. Nors ką tik išgelbėjo gyvybę nejautė nei euforijos, nei adrenalino. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Galbūt prie to reikėjo priprasti?
   -Grožiuosi miegančia gamta,-apsidairė lyg tikėdamasi pamatyti, ką nors ypatingo. Deja, aplink nebuvo nė gyvos dvasios, o mergaitė, stovinti priešais, atrodė išsigandusi. Prisimerkusi nužvelgė šią. Buvo sunku suprasti, ar ji vis dar neatsigavo po akistatos su mirtimi, ar bijo jos, von Sjuard, o žmogui vampyro išties verta bijoti.
   -Tu visuomet tokia įžūli ar tik tuomet, kai įgelia širšė?-sunėrusi rankas ties krūtine dėbtelėjo į grifukę,-ir ne, tu man nieko neskolinga, mėgstu gelbėti žmones,-nusivaipė tyliai iškvėpdama orą.
   Šaltukas, besirangantis aplink, kandžiojo išblyškusią odą, tik dėka vampyriškumo mergina to nejautė. Būtų galėjusi išeiti pasivaikščioti su vasarine apranga, tik šitai būtų pritraukę nereikalingo dėmesio.
   -Kadangi esu linkusi bendrauti su maloniais žmonėmis, paliksiu tave vieną su tavuoju įžūlumu,-vyptelėjo pasisukdama.