[Liucija Andersson]

 Elliw galvą nors į akmenį daužyk ir jai bus nei šilta, nei šalta. Liucija apėmė neviltis, bet mergaitė sau pasižadėjo nepasiduoti, kol nepadės bendrakoledžei. Stebėdama, kaip ji ir vėl bando prievartauti violončelę, baltaplaukė norėjo klykti iš nevilties. Kad ką sakė, kad ir ką darė - nieko! Instrumentas, paveiktas Elliw nelaimės galių, nukrito žemyn. Nutrūko styga, išleisdama paskutinį priešmirtinį garsą.
-Elliw. Tu esi nepagydoma nelaimė,-Liucija atsiduso. Galbūt bando prie mergaitės prieiti ne taip, kaip reikėtų? Švilpė pakėlė apdaužytą violončelę, mintyse atsiprašė instrumento už tokį jo išniekinimą ir priėjusi apkabino Elliw.
-Atsiprašau, kad tave pavadinau testralio užpakaliu. Ir kad ištempiau iš bibliotekos. Aš tiesiog noriu tau padėti, kad nesusižeistum.
Ir kartu nesunaikintum pasaulio.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Nutrūkus stygai Elliw sunkiai atsiduso. Na, iš kur ji galėjo žinoti, kad šitas instrumentas tik ir ieško progos subyrėti? Tai jau tikrai ne jos kaltė! Mergaitė niūriai žiūrėjo į violončelę ir mąstė, ką dabar daryti. Labiausiai norėjosi atsikratyti šitos įkyrios pagalbą nuolat peršančios mergaitės. Tarsi man reikia jos pagalbos! susierzinusi pratarė sau švilpė.
- Nepagydoma nelaimė? - perklausė rudaplaukė, pamaniusi, kad ne taip išgirdo. Dabar į galvą dar nekviesta atėjo mintis, kad baltaplaukė, štai, jau kelis kartus kreipėsi į ją vardu! Tačiau koks ten jos pačios vardas? Nespėjo ne sugalvoti, ar verta klausti, ar vis tiek pamirš, kai mergaitė pamirštu vardu priėjo ir apkabino Elliw. Ši stovėjo nekrutėdama. Visų pirma, toks veiksmas nebuvo įprastas. Be to, ji nenorėjo sujudėjusi ko nors padaryti šiai vis dėlto ne tokiai ir blogai mergaitei. Dar paims ir netyčia trenks į galvą... Tad ji stovėjo nejudėdama ir po kurio laiko tik ištarė:
- Kokio velnio tu manimi rūpiniesi?
Nuskambėjo piktai? Ne itin draugiškai? Ką gi, Elliw atsiprašo, nors garsiai to ji nepasakė.

[Liucija Andersson]

 Kuo toliau, tuo blogiau atrodė situacija, bet Liucijos užsispyrimas neleido jai pasiduoti. Mergaitė buvo pasiryžusi įtikinti Elliw, kad ji priimtų jos pagalbą. Jausdama, kad bendrakoledžei nelabai malonu ir patogu, baltaplaukė atsitraukė. Akivaizdu, kad šios nelaimės niekas dažnai neapkabindavo, tad švedei pasidarė jos šiek tiek gaila. Išties, net ir į visas puses styrantys kreivai nukirpti plaukai rėkia apie nepriežiūrą. Ar ji pati taip nusikirpo? Ir, visgi, Elliw piktokai ištartas klausimas pakibo ore. Liucija nustebusi sustingo. Ar jai dar neaišku?
-Nes tu man rūpi!-susiraukusi, šiek tiek garsiau nei norėjo, ištarė Liucija. Rūpestis dėl nelaimių šauklės tik dar labiau padidėjo - negi Elliw niekas nesirūpino? Ar ji irgi iš vaikų namų?
-Elliw, ar tu irgi iš vaikų namų?-vis dar negalėdama atsigauti po nuostabos, tyliai paklausė Lucija, nenuleisdama savo melsvų akių nuo bendrakoledžės.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Kai koledžo draugė pagaliau ją paleido, Elliw pasijuto daug ramiau. Atrodo, nieko tokio šviesiaplaukė nepadarė, tačiau velsietei buvo itin nemalonu. Ko gero, pernelyg artimas kontaktas, kuris dažniausiai reiškė, kad ji kažką padarė ne taip, kad brolis piktas, kad dabar jai klius...
Bendrakoledžės atsakymas buvo toks netikėtas, kad Elliw kelias akimirkas taip ir stovėjo sustingusi. Ji kažkam rūpi? Ir dar kažkokiai mergaitei, kurios net nepažįsta? Juk aišku tik viena: jeigu jos dar ilgai leis laiką kartu, baltaplaukė anksčiau ar vėliau nukentės! Elliw nenorėjo jai nieko blogo, juk vis dėlto ji yra gera mergaitė, tačiau taip jau yra!
- O kodėl aš tau rūpiu? - galiausiai išspaudė klausimą rudaplaukė. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl ja turėtų rūpintis šita nepažįstama mergaitė. O jos kitas klausimas pakišo mintį, kad ji ne tik neturėtų rūpintis. Ji turėtų būti pikta ir nesuvaldoma! Būtent taip buvo manoma apie vaikų namų auklėtinius Elliw miestelyje.
- O tu iš vaikų namų? - nustėrusi paklausė ji. - Aš... Gyvenu su broliu. Kaip ir.
Elliw atsisuko į baltaplaukę ir ilgokai ją stebėjo. Galiausiai nutarė išbandyti laimę:
- Gal gali priminti savo vardą?

[Liucija Andersson]

 Apkabinimas Elliw nepatiko, bet bent jau privertė mergaitę atkreipti dėmesį į Liucijos žodžius, užuot bandžius sunaikinti visus instrumentus patalpoje. Baltaplaukė vis dar buvo pasiryžusi padėti šiai nelaimei, nepaisydama to, kad su tokiais destruktyviais talentas mergaitė ją turbūt irgi sužeis bent kelis kartus. Bet jeigu Liucija gali jai padėti nesijausti vienišai ir pasimetusiai, viską iškentėti bus verta vien dėl to.
-Man rūpi, nes...-švilpė trumpam susimąsčiusi nutilo.-Nes mes turime rūpintis vieni kitais. Visi esame tarpusavyje susiję ir tik rūpindamasi kitais žmonija išgyveno tūkstančius metų. Kodėl tu turėtum nerūpėti man? Nes tavęs nepažįstu? Mūsų beveik niekas nesieja? Bet man irgi padėjo žmonės, kurių niekas su manimi nesieja, tad šitą argumentą gali išmesti. Tu man rūpi ir viskas. To nepakeisi.
 Galbūt Elliw nustebino faktas, kad Liucija šiuo metu gyvena vaikų namuose, bet švedė net nesumirksėjo išgirdusi, kaip bendrakoledžė kalba apie savo brolį. Akivaizdu, kad gyvenimo sąlygos nebuvo idealios.
-Ak, taip. Nuo rugpjūčio vidurio, todėl nelaukiu vasaros,-mergaitė nusišypsojo,-Mano vardas Liucija. Tik, prašau, netark kaip kokia Liučija ar dar kaip nors.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Ką gi. Buvo galima šiek tiek atsipalaiduoti. Bendrakoledžė ją paleido, instrumentai nelūžta (o jeigu iš lūžta, bent jau ne dėl Elliw kaltės), be to, panašu, kad jos gali pavykti ką nors išsiaiškinti.
Vis dėlto mergaitės atsakymas neįtikino rudaplaukės. Juk jeigu reikia vieniems kitais rūpintis, kodėl ja nesirūpino net brolis? Labai knietėjo to ir paklausti, bet Elliw išsigando: o jeigu tada šviesiaplaukė pasijus kaltinama dėl to, kad Elliw nesirūpina jos brolis? Ne, geriau jau nereikia. Panašu, kad ši mergaitė yra tikrai gera. Tad Elliw tiesiog patylėjo. Jautėsi kiek nejaukiai, tarsi ignoruotų lyg ir svarbius žodžius, tačiau nežinojo, ką atsakyti, nes labiausiai norėjosi paklausti, kodėl baltaplaukė yra vienintelis kitais besirūpinantis žmogus.
Elliw buvo jau pamiršusi savo pačios klausimą, todėl nesuprato, kodėl bendrakoledžė nelaukia vasaros. Vis dėlto įtarė, kad tai buvo atsakymas į ką tik užduotą klausimą, tad nebeperklausė. Juk tai jos, Elliw, problema, kad ji šitaip viską pamiršta.
Nespėjus į nieką reaguoti už nugarų kažkas subildėjo. Rudaplaukė staigiai atsisuko ir pamatė ant grindų gulinčias pianino liekanas.
- Tai tikrai ne mano darbas, Liu... - ji neprisiminė, kaip koledžo draugė prašė į ją nesikreipti. Ką gi, reikėjo bandyti: - Liučija.

[Liucija Andersson]

 Štai taip, turbūt, išsisprendė tarp mergaičių tvyroję neaiškumai, ar bent jau taip atrodė Liucijai. Baltaplaukė jau vėl norėjo prabilti apie pagalbą savo bėdų persekiojamai bendrakoledžei, kai pasigirdo bildesys. Susiraukusi, švilpė žengė į šoną ir jos akys išsiplėtė nuo katastrofiško vaizdo - pianinas, pabiręs dalimis. Iš to siaubo, Liucija net neišgirdo, kaip Elliw iškraipė jos vardą. Kaip tai atsitiko?! Juk niekas prie jo nesilietė!
-Su Reparo jo jau nesutaisysiu. Nežinau, kaip jis turėtų atrodyti...-tyliai, siaubo kupinu balsu, prabilo mergaitė. Gal Elliw tikrai prakeikta? Liucija jau nebežinojo, ką galvoti. Ji dabar buvo įsitikinusi, kad bendrakoledžę kažkas prakeikė vos gimusią. Nors, jau kaip suprato, su broliu reikalai ne kokie, bet kažkas juk turėjo kažką pastebėti? Jau net žiobarai būt pas kokį egzorcistą nuvedę. O galbūt čia tik egzorcistas ir padės...
-Elliw, gal einam į lauką? Aš tau padėsiu nenusiversti nuo laiptų, o ir niekas nieko dėl pianino nesakys,-sąmoksliškai šyptelėjusi, pasiūlė Liucija ir ištiesė ranką

[Ashton Hughes]

 Ashtonas slampinėjo pilies koridoriais, nes tragiškai (eilinį kartą) tingėjo prisėsti prie krūvos laukiančių namų darbų, tad būtų daręs beveik bet ką, kad tik išvengtų. Taip, buvo svarbu mokytis gerai, bet Hughes buvo per didelis tinginys, jog rimtai (ir ilgam) prisėstų prie tų nuobodžių vadovėlių.
 „Kuo toliau nueisiu, tuo ilgiau negrįšiu, tad galėsiu ilgiau nedaryti namų darbų,“- pagalvojo ir laiptams užkėlus jį į šeštą aukštą, nužingsniavo koridoriumi. Kuo toliau nueiti nuo Grifų Grifų gūžtos bendrojo kambario - pagrindinis tikslas. Pagalvojęs, jog siauresnis koridoriukas gal nuves kur toliau, pasuko link jo. Deja, netrukus vos neįsimūrijo į sieną. Aklavietė. Tik kažkokiais dažais nutapytas fortepijonas. Visai nežinantis, kaip reikėtų elgtis su meno kūriniais (jų neliesti!), Ashtonas pirštus priglaudė prie klaviatūros ir suvaidino, jog groja. Net neįsivaizdavo, kaip tai turėtų skambėti, nes niekuomet nesimokė groti, tad labai nustebo išgirdęs dar pakenčiamą melodiją. Iš piešinio?
 Fortepionas pradingo ir grifiukas pakėlęs galvą, apžvelgė arkos viršų. „Ar čia spąstai?“,- pagalvojo, tačiau tik papurtė galvą. Hogvarste nėra nepavojingų dalykų, tačiau jie nėra tokie pavojingi, kad būtų draudžiami. Gūžtelėjo pečiais ir žengė tiesiai į įsivaizduojamą pavojų, kuris, tiesą sakant, atrodė nuostabiai. Nuostabi ir šviesi salė, kuri buvo pakankamai erdvi. Jei Hogvartsas nebūtų buvus tokia milžiniška vieta, greičiausiai kas nors būtų pastebėjęs, jog kažkas nežinomas užima gan nemažai vietos.
 Berniukas žengė gilyn į salės vidų atidžiai viską apžiūrinėdamas.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Po visų pamokų Granger užsimanė pagroti, na ir kaip gi be feneko- Mailos, ją nešiojosi visados, nes tai buvo jos pati geriausia draugė. Užsisvajojusi apie instrumentus, pamanė jog galėtų nueiti į muzikos instrumentų salę, ten ne dažnai kas lankydavosi, o groti mergaitė mokėjo kuo puikiausiai. Po penkiolikos minučių ji jau stovėjo šalia įėjimo. Pravėrus dideles duris, ėjo ir nešdamasi rankose feneką, čiupinėjo visus instrumentus. Kodėl šis fortepijonas juodas? Aš būčiau jį nudažius rožiniai.. Kristina išgirdo kaip kažkas vaikščiojo, o tas kažkas buvo kažkoks berniukas iš grifų gūžtos. Net gi fenekas iššoko iš mokinės rankų ir nubėgo pas mokinį.
- Maila, ateik greičiau čia! Gal čia koks žudikas arba žudiko sūnus? Negalima taip visais pasitikėti. - Griežtai tarė mergaitė.
Kristina ir pati priėjo prie grifo ir prakalbo:
- L..a.. ba diena, tai yra.. labas, kas tu toks? Tavęs niekada nemačiau, na, o gal tiesiog nepastebėjau, aš esu Kristina Granger, pirmakursė, o jeigu tu ir būtum koks serijinio žudiko sūnus, tai nepergyvenk, kočėlą išsiburti lengva.. - Šypsodamasi pasakė Kristina.
Nu koks jis tau žudikas? Paprastas mokinys, ech, nejaugi ir vėl apsikvailinau.. Norėdama parodyti berniukui savo talentus, grifiukė atsisėdo ant kėdės kuri buvo prie fortepijono ir pradėjo lėtai groti.

[Ashton Hughes]

 Tiek muzikos instrumentų Ashtonas nebuvo net sapnavęs. Tikrai negalėjo išvardinti daugiau, nei pusės jų pavadinimų ir juo labiau - nemokėjo groti. Tie, kurie grodavo... Na, berniukui patiko klausytis, bet buvo per didelis tinginys, jog pats išmoktų, pavyzdžiui, skambinti pianinu. Net mama nebūtų privertus. Tėvas gal. Bet jam tokie dalykai nelabai rūpėjo, svarbiau, jog sūnus gerai žaistų kvidičą. O Ashtonui kvidičas patiko, tad jis ir nesiskundė.
 Nebuvo kurčias - girdėjo, jog kažkas atėjo. Atbėgantis mažas fenekas (berniukas pagalvojo, kad čia kažkoks lapiukas su šikšnosparnio ausimis) taip ir nepasiekė grifo - kažkokia mergaitė jį pasiėmė. Kas per... Aš - žudiko sūnus? Antrakursis vos neprapliupo juoku, tačiau šiek tiek susitvardė. Ji greičiausiai pirmakursė.
 - Sveika,- nesibaimindamas, jog jos šeimoje gali būti žudikų, drąsiai pasisveikino. Kaip ir manė, Kristina buvo pirmakursė, tai pati paskelbė. Aš nebūčiau taip daręs,- pamintijo. Galvoje sukosi naujas planas ir berniukui jis gan patiko.- Ashton Hughes.
 Mergaitė jau šypsojosi, jautėsi saugiau, užgrojo gražią melodiją, bet negi jis ramiai klausysis?
 - O tu turbūt gera ateities būrėja,- šyptelėjo ir priėjo arčiau.- Mano tėvas kartą...
 Jau laukė kočėlo. Nesuprasi tų mergaičių, dabar rami, o po sekundės norės nudėti. Ką Ashtonas žinojo apie tą savo tėvą? Nebūtų pasakęs, kad jis nė musės nenuskriaustų (atmušėjo pozicija kažką pasakė), bet ar kas daugiau už išmuštą dantį...

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Užgrojusi gražią melodiją, ji pastebėjo kaip prakalbo tas pats berniukas, ir nustojo groti.
- Palauk, palauk, taip, aš žinau! Tavo tėvas nužudė kažką ar ne? Viskas, kad ir kuo tu vardu, tu turi žudiko genų, tikriausiai, mano prosenelis buvo toks, jis... na, jis kankino mano motiną kuri be to yra karalienė, na, bet atsisakė manęs kai buvo man vos tik septyneri, bet nieko, turiu naująją mamą, astronomijos profesorė ji yra, aiškiau pasakant, tik šiek liūdna, jog niekas nežino, kad esu lyg ir princesė, nu nebent mano mielas fenekas, taip Maila? - ilgokai pakalbėjo mergaitė.
Ji stebėjo berniuką ir dairėsi ar neturi jis kokio nors šautuvo.
- Nu ir kuo tu vardu? E.. e.. prisistatyk, nes esu tave lyg ir mačiusi, bet vardo tai nežinau. - Bandydama nepadaryti baisiai nejaukios tylos, kalbėjo mokinė.
Na, be gyvūnų Kristina kaip visada, niekur, feneko atsinešti jei nepakako, kuprinėje tupėjo dar ir jos mielasis katinėlis- Ocelis. 
- Oceli, labas, galvojau ko čia taip ilgai užsimiegojai.. be to, čia mano katinas, jis mano kaime, žiobarų pasaulyje labai populiarus, čia nelabai, bet vis tiek, kartais jis būna nedraugiškas, tačiau jaučiu, jog jam patiksi. - Šyptelėjusi tarė Granger.
Katinas nubėgo prie berniuko ir murkė. Apsimetinėk, apsimetinėk, žinau, kad tu esi žudiko sūnus, matau tą..

[Ashton Hughes]

 Žudiko genai? Tos mergaitės Hogvartse tikrai keistos. Ashtonas mėgino suprasti, ar ta pirmakursė Kristina tiesiog mėgsta šnekėt nesąmones, ar turi kokių nors rimtesnių problemų.
 - Tu - princesė?- berniukas sumišo. Jis manė, jog tik jo mažė sesė mėgsta apsimesti princese. Ar dabar princesėmis apsimesti populiaru? Ar čia tiesiog bandymas surasti princą ant balto žirgo (Ashtonas nebūtų susiradęs balto žirgo, tačiau gerą šluotą turėjo).- Tai tavo genai irgi nėra visai švarūs,- grifas sekundėlę sumišo, o tuomet sugalvojo paklausti svarbiausio klausimo.- Kristina, kokios šalies princesė tu esi?
 Tos mergaitės, pamiršusios, jog čia atėjo pagroti, katinas pradėjo murkti prie kojų. Žiobarų pasaulyje? Nori pasakyti, jog čia paprastas žiobariškas katinas, o ne kažkoks tavo ekstra prabangus karališkasis pasiuntinys, skirtas laiškeliams į tą jos šalį nešioti?
 Tas Ocelis net nemėgino trauktis ir Hughes net nežinojo, kaip reiktų reaguoti. Žinoma, nepaskraidins, tačiau paglostymui jis dar turėjo nusipelnyti pasitikėjimo. Ką gali žinot, jei šita mergaitė meluoja, gal čia visai ne toks paprastas ir nekaltas katinukas, kaip atrodo.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Christina toliau žiūrėjo į berniuką ir paklausė klausimo.
- Hm, geriau nelysk prie mano katino, jam kai kurie nepatinka, niekam nesakyk, bet jis buvo gana senokai, sukramtęs numirėlį, tik čia tegul tokia paslaptėlė tarp mūsų būna- nusikikeno princesė. - Ir.. aš pamaniau kas būtų jeigu sukurtume dviese muzikos grupę? Tu grok būgnais, o aš grosiu gitara, taigi man nesvarbu ar tu sutiksi ar ne, pradėsiu groti ir tada tu pradėk iš paskos, beje, nepamiršk, kad dar turėsi ir dainuoti.
Mergaitė pradėjo groti gitara ir uždainavo kažkokią dainelę.
                                   Ei, ei, ei, klausykite atidžiai,
                                    repuoju ir dainuoju,
                                     žodžius gražiai dėlioju,
                                     karaliaus dukrelė aš esu,
                                      prilysi prie manęs, problemų bus didelių,
                                      jis tikras karalius,
                                      geras būna balius.
- Ė, tęsk! Dainuok! - Rėkė Christina.
Išvis, jis sutiko būti kartu muzikos grupė?

[Nikolė Parker]

     Šiandien buvo... liūdna diena. Ne, konkrečiai kažko labai didelio ir liūdno neįvyko, tiesiog daug mažų liūdeniuskų ištisą dieną. Ai dar, vos neužmiršau, tas neturėjimas ką veikti, tiesiog varė Nikolė iš proto. Ir kodėl pastarosiomis dienomis ši rožinių plaukų savininkė visai neturi ką veikti? Jau gal ištisas porą savaičių šitaip ir niekas nieko nedaro, niekas nieko nekeičia - tai šlykštu! Kaip galima taip gyventi?..
     Nors... Gerai pagalvojus, ir pati Nikolė nieko nedaro. Nieko nedaro, kas galėtų prablaškyti liūdesį ir suteikit veiklos. Nesvarbu, įdomios ar nuobodokos - svarbu, kad veiklos. BET KAS GALI BŪTI TA VEIKLA?!
     Staiga nejučia mergina atsitrenkė į kažką kieto. Pakėlusi akis ji atpažino paveikslą. Dailus paveikslas su įstabiai dailiu jame nupieštu fortepijonu. O atpažino todėl, nes kažkada būtent už šio fortepijono slepiamoje muzikos instrumentų salėje Parker mokėsi groti arfa.
     Žinant kaip tai (groti arfa) nepatikdavo (ir nepatinka) pačiai Nikolei, labai keista, kad ji dabar užsimanė paskambinti šiuo dailiu instrumentu. Tad patyliukais įlindo į tą erdvę instrumentų salę.
     Atvirai sakant, ji nustebo, jog čia niekas nepasikeitė. Juk nebuvo jau gal kokius metus ar net daugiau - kaip gali niekas nepasikeisti? Įstabu!
     Kadangi jau buvo vakaras, instrumentų salėje buvo itin tamsu, todėl išsisukti be lazdelės nebuvo įmanoma.
     - LUMOS!
     Pasišvietusi lazdele ji galiausiai susirado savąją (nu ten ne Nikolės, bet ji tik su ja mėgo groti) arfą ir vargais negalais nusitempusi iki scenos salės vidury prisidėjo ir pradėjo skambinti melodiją, kurią išmoko paskutinę muzikos pamoką.


[melodija, kurią sugrojo Nikolė]

[Elna Klumpar]

Elna eilinį sykį klajodama savo svajose vaikštinėjo koridoriais, visiškai be tikslo iki kol jos akys užkliuvo už durų. Elna išvydusi tas duris, pajuto kažkokį aštrų, melancholišką jausmą. Lyg kažkada praeityje ji čia buvo, kažką veikė. Klumpar nedrąsiai stumtelėjo duris ir įžengė vidun. Šviestuvai viršuje iškart užsidegė švelnia, auksine šviesa ir apšvietė šios salės lobius. O tie lobiai buvo instrumentai. Daugybė jų. Nuo mažiausio trikampio iki didingiausio fortepijono. Pastarasis fortepijonas ir patraukė Elnos dėmesį. Nedrąsiai priėjusi, pakėlė klavišų uždangą ir spustelėjo vieną šoninį mygtuką. Per visą kambarį nuaidėjo aukštas, švelnus garsas. Elna krūptelėjo ir apsidairė, ar niekas neišgirdo, nors čia daugiau nė dvasios be varnės nebuvo. Staiga rudaplaukę užklupo prisiminimas. Ji praregėjo, jog čia kažkada sėdėjo, grojo ir šnekėjosi su... kažkokiu vaikinu. Tik vaikino išvaizdos dar neprisiminė, tad jis buvo išblukęs. Atsibusudusi iš šio siužeto, varnanagė krestelėjo ant minkštos kėdės prieš fortepijoną ir dar kartą atsargiai paspaudė klavišą. Pati sau šyptelėjo. Jautė, jog kažkur senoji Elna bunda, jos praeitis po truputį grįžta pas ją pačią.