[Oliveris Llewellyn]

Pa-ga-liau! Laikas, kada mama ir Eliotas buvo labai toli, klaikiai prailgo. Oliveris, žinoma, neketino to prisipažinti, bet išliejo galybę ašarų ir tik dvi dienas nuėjo į mokyklą. Bet ką jam reikėjo daryti, kad be brolio tiesiog nepakeliamai sunku? Net jei tas brolis jo nekenčia, vis tiek yra labai reikalingas.
O dabar devynmetis išdidžiai sėdėjo automobilyje ir žvalgėsi pro langą. Traukinys jam patiko labiau, bet žiūrėti, kaip tėtis vairuoja, buvo be galo įdomu. Atrodė, kad tai sunkus darbas, tad Oliveris tylėjo ir netrukdė, tačiau tai visai nebuvo problema. Abu Llewellyn būtų galėję valandų valandas tiesiog būti kartu ir persimesti vos keliais žodžiais.
Galų gale jie pasiekė tą paslaptingą vietą - oro uostą. Oliveris niekada čia nesilankė, tad dabar susižavėjęs žvalgėsi. Buvo įdomu, ar mama ir Eliotas nepasiklys, bet jiems turi pasisekti. Mama pati geriausia, o ir brolis nekvailas.
- Jie išeis pro tas duris? - paklausė devynmetis, kai abu su tėčiu atsistojo prie kažkokio išėjimo. Prisiglaudė prie mylimo žmogaus. Galėjo juo pasitikėti, žinojo, kad niekam neišplepės paslapties, tad prisipažino: - Aš labai labai jų abiejų pasiilgau...
O dabar spoksojo ten pat, kur ir tėtis, ir laukė kada gi pagaliau galės apkabinti mamą ir brolį.

[Mayra Llewellyn]

 Dvi savaitės. Dvi košmariškos savaitės. Mayra laukė nesulaukė, kada vėl grįš į Jungtinę Karalystę. Ar galima patikėti, kad amerikonų parudotuvėse kainos nėra tikros? Visur vis kažkokie mokesčiai. O ir nuėjus kur nors, visu rėkia arbatpinigiai! Arbatpinigiai!
 O jau eismas... Savo miestelyje pripratusi į parduotuvę pėsčiomis greitai nulėkti Mayra negalėjo patikėti, kad ne visur buvo šaligatviai. Pinigų taksi išleido žymiai daugiau nei tikėjosi, o dažnai ir teko kliautis keliavimu oru ir tikėtis, kad atsidurs ten, kur jai reikia...
 Bet pagaliau tas košmaras baigėsi. Ar gydymas Eliotui padėjo, moteris nežinojo. Tikėjosi, kad viskas bus gerai. Sūnus neatrodė itin pasikeitęs, bet gal tai tik jos smegenys žaidė su ja - juk berniuką ji matė kasdien.
 Lėktuvui nusileidus, Mayra su sūnumi perėjo pasų kontrolę (taip buvo pasiilgusi britiško akcento!) ir, susirinkusi lagaminus, patraukė atvykimo link.
 Raudoną Dafydd kupetą ji pastebėjo iš karto ir pasijuto tarsi vėl būtų įsimylėjusi. Savo mylimojo ji buvo taip pasiilgusi, kad širdis iš džiaugsmo daužėsi šonkaulių narvelyje. Tvirčiau suspaudusi Elioto ranką, Mayra skubiu žingsniu pasileido šeimos link.
 Vos priartėjusi, paleido lagaminus ir tvirtai apsiglėbė Dafydd, pabučiuodama jį į lūpas. Nepamiršo ir šalia stovinčio Oliverio - berniuką suspaudus taip, kad galėjo trakštelėti šonai, moteris pasijuto pagaliau grįžusi namo.
-Taip jūsų pasiilgau! Jūs nepatikėsit, kokie išprotėję tie amerikonai. Nieko normalaus nėra! Nei duonos, nei arbatos, nei sausainiukų... Būčiau žinojus, būčiau iš namų atsivežus. O jau skrydis... Vis kažkas tai triukšmauja, nei miego, nei poilsio... Siaubas, tragedija! Kaip gera grįžti namo...

[Eliotas Llewellyn]

Jeigu kas būtų prieš tris savaites paklausęs, kuo Eliotas nori būti užaugęs, jis būtų užtikrintai atsakęs: būtinai pilotuos lėktuvą. Jokie kiti variantai nė neegzistavo - nuo pat to karto, kai apsilankė oro uoste su tėčiu, žinojo, kad būtent tai ir darys. Deja, dabar viskas buvo daug sudėtingiau. Ilgi skrydžiai nusibodo, o jų metu tragiškai nebuvo ką veikti. Judrus berniukas niekaip negalėjo išsėdėti kėdėje, o kadangi sėdėjo per vidurį, būtų tekę prašinėti mamos, kad išleistų. O ir kur tu lėktuve palakstysi? Bandė miegoti, bet ir tai nesisekė. Kelionė atgal nebuvo geresnė, tačiau pagaliau jie namie.
Tiesa, laikas Amerikoje patiko. Žinoma, ne valandos su kažkokiais keistais žmonėmis, kurie davė neskanaus gėrimo. Ir mamos nebuvo šalia - ji tikrai būtų sutikusi išgerti tą bjaurastį už jį. Visa tai turbūt buvo susiję su Oliveriu, bet skrisdamas namo Eliotas jo jau nekaltino. Galvojo, ar pasiilgo brolio ir galiausiai nutarė, kad taip. Jam Oliverio trūko. Tai kiek nustebino, bet devynmetis mamai nieko nesakė. Norėjo pirmiausia pamatyti dvynį ir pažiūrėti, kaip jaučiasi. Ką gali žinoti, gal pasakys, kad jį pamilo, o vos pamatęs vėl negalės pakęsti.
Oro uoste teko praeiti dar visą krūvą neįdomių procedūrų. Norėjosi visur lakstyti ir tyrinėti, bet kažin ar mama tam būtų pritarusi. O vos tik jie išlindo ten, kur žmonės tikrai lakstė, sučiupo jį už rankos. Šį kartą Eliotas nesipriešino - ėjo su mama tėčio ir brolio link. Pasidarė kiek apmaudu, kad su jais nėra Miriam ir mažųjų.
- Labas, Oliveri, - pratarė, kol mama sveikinosi su tėčiu, bet apkabinti neišdrįso. Turbūt reikės šiek tiek laiko apsiprasti. O štai kai tėtis atsilaisvino, pašoko ir pasikabino jam ant kaklo. - Labas!

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažkodėl laukimas žinant, kad mylimiausi žmonės jau visai netoli, buvo dar sunkesnis nei tada, kai jie dar buvo Amerikoje. Žinoma, dabar nereikėjo rūpintis mažylių sujauktais namais, o buvo galima ramiai stovėti apsikabinus Oliverį ir spoksoti į duris. Bet pro jas ilgai niekas neišėjo, tad Dafydd pradėjo atrodyti, kad jeigu jis dar neišprotėjo, padarys tą dabar. Beveik nejuto šalia esančio sūnaus. Spoksojo į duris ir vis labiau nekantravo.
Pagaliau joms prasivėrus pradėjo plūsti žmonės, bet tų, kurių du Llewellyn vyrai be proto laukė, vis nesimatė. Pasidarė netgi kiek neramu, bet pagaliau Dafydd pastebėjo artėjančią žmoną ir sūnų.
- Mayra... - net atsiduso iš palengvėjimo ir apsivijęs mylimąją rankomis kilstelėjo nuo žemės. Norėjo niekada nepaleisti, bet suprato, kad mamos dėmesio reikia ir Oliveriui. Prisivertė leisti jai pasisveikinti su sūnumi, o pats netruko pajusti, kaip Eliotas labai entuziastingai sako labas.
- Labas ir tau, sūnau, - ištarė apkabinęs berniuką. Jis, žinoma, nežinojo, koks tėvas pervargęs. Ir kaip jam sunku laikyti augantį vaiką. Bet Dafydd neketino skųstis. Dabar buvo bene laimingiausia akimirka gyvenime. Atsargiai pastatęs sūnų ant žemės švelniai pažvelgė Mayrai į akis. Jai ryžosi telefonu prasitarti, kaip laikas be jos ir Elioto vargina, bet dabar to nuovargio tarsi neliko.
- Svarbiausia, kad dabar esi namuose, - pratarė jai. Žinojo norėsiantis išgirsti visas įmanomas smulkmenas apie kelionę, bet kol kas užteko to, kad galima būti šalia. Vėl apkabino žmoną ir neketino artimiausiu metu paleisti. Gal tai ir buvo nesąžininga sūnų atžvilgiu, bet Dafydd kitaip tiesiog negalėjo. Be savo mergaitės namuose jautėsi pernelyg blogai.
- Mes atvažiavom automobiliu, - sumurmėjo Mayrai į ausį. Ji supras, kad tai kainavo nemažai drąsos, ar ne? Būtinai supras, ne veltui yra nuostabiausia mergaitė pasaulyje. - Eime? - dar paklausė paėmęs žmoną už rankos, o kita ranka sušiaušęs Eliotui plaukus. Be galo laimingas nusišypsojo ir vylėsi, kad ši kankynė nebuvo be reikalo.

[Oliveris Llewellyn]

Vis labiau kilo jaudulys. Iš pradžių pro duris niekas nėjo, ir Oliveris nutarė, kad tėtis visai neįprastai sau suklydo. Tiesa, bijojo kažką sakyti, tad taip ir liko stovėti ir laukti nežinia ko. Kai jau žiojosi paklausti, galiausiai pradėjo eiti žmonės, ir jaudulys sukilo dar labiau. Berniukas dar labiau prisiglaudė prie tėčio. Pasidarė baisu, nes visai nežinojo, kaip reikės bendrauti su Eliotu. Labai jo pasiilgo, bet ar brolis atsakys tuo pačiu?
Po ištisos amžinybės Oliveris pamatė mamą. Norėjo pulti prie jos, bet nespėjo - ji pati priėjo ir apkabino tėtį. Devynmetis norėjo apsikabinti kartu su mama atėjusį Eliotą, tačiau jis tik pasisveikino. Žinoma, tai jau buvo pažanga, bet kai jo taip trūko, Oliveris tikėjosi kažko daugiau. Dabar šiek tiek sutriko ir nežinojo, ką daryti toliau. Laimei, mama išgelbėjo nuo galvojimo. Jos beveik sutraiškytas berniukas nusišypsojo.
- O ką jūs valgėt? - pasidomėjo mamai pradėjus pasakoti apie tą tolimą šalį. Džiaugėsi, kad jie dabar visi kartu. Žinoma, tikėjosi, kad mama ir brolis ne tik grįžo, bet Eliotas ir jį pamilo. Kol kas nebuvo aišku, tad Oliveris ir neklausinėjo. Gali būti, kad brolis tiesiog pavargęs. Geriau tiesiog džiaugtis tuo, kad viskas bus gerai.
- Miriam ir mažieji tavęs labai pasiilgo, - dar pasakė mamai berniukas. Ir vėl ją apkabino. Daugiau neleis jo taip ilgam palikti.

[Mayra Llewellyn]

 Dabar Mayrai nieko nesinorėjo, tik būti kartu su savo šeima. Velniop visos kelionės ir lėktuvai! Ji norėjo atsisėdi ant išsėdėtos sofos, ištiesti kojas, apsikabinti mažylius ir išgerti puodelį tikros, angliškos arbatos.
 Su meile žiūrėdama Dafydd į akis, moteris nusišypsojo. Didžiavosi savo vyru. Tai, kad tiek laiko išbuvo be jos, sugebėjo pasirūpinti vaikais ir netgi atvažiavo automobiliu jos pasiimti!
-Aš taip tavimi didžiuojuosi,-sušnabždėjo ji ir vėl priglaudė lūpas prie apšepusio žando.
 Eliotą Mayra stebėjo akies krašteliu. Nežinojo, kaip berniukas reaguos į savo brolį. Tikėjosi, kad gydymas jam padėjo. Tačiau, nebuvo visiškai tikra, kad laikas, praleistas Amerikoje, ką nors pakeitė.
 Bet berniukas ne itin reagavo į savo brolį. Galbūt tai buvo gerai? Juodaplaukė nežinojo. Buvo per daug pavargusi po kelionės analizuoti situaciją. Paglosčiusi Oliverio galvą, moteris jam atsakė:
-Valgėm daug neskanaus maisto. Nieko gero. Į Ameriką nenorėk. O dabar, eime.
 Nusišypsojusi, Mayra pasičiupo nukristi spėjusius lagaminus, įsikibo Dafydd į ranką ir patraukė oro uosto išėjimo link.

[Eliotas Llewellyn]

Norėjosi taip ir kabėti tėčiui ant kaklo. Labai jo pasiilgo, ir tai buvo bene vienintelis kelionės į Ameriką minusas. Na, dar tas neskanus daiktas, kurį teko gerti, žinoma. Deja, tėtis labai jau greitai jį pastatė ant žemės, tad teko tiesiog laukti, kada visi važiuos namo. Pagaliau bus galima pažaisti futbolą ir susitikti su draugais. Jų Eliotas taip pat pasiilgo. Priešingai nei mokyklos. Visa laimė, kad dar nesimoko Hogvartse - praleisti magijos pamokas būtų labai negerai. O anglų kalba ar matematika tikrai gali ir palaukti.
- Amerika yra puiku! Ten labai skanu! - paprieštaravo mamai berniukas, jau svajojantis, kada galės grįžti atgal. Kiek nepatenkintas susiglostė tėčio sušiauštus plaukus ir nusišypsojo. Kada nors su Oliveriu ten nuskris ir suvalgys tą skanų daiktą, kuris mamai turbūt visai nepatiko.
- Važiuojam namo! - pritariamai sušuko, kai pagaliau visi sutarė, kad reikia eiti. Kad ir kaip patiko oro uostas, lėktuvais ir skrydžiais nusivylė. Dar gerai pagalvos, ar užaugęs bus lėktuvo pilotas. Vis tiek neužaugs dar kokius penkiasdešimt metų.
Nieko daugiau nepasakęs nurūko į priekį ir netrukus išlėkė iš oro uosto.

[Oliveris Llewellyn]

Ar galima daugiau niekada niekada nepaleisti mamos? Pradėjo atrodyti, kad vos tik jis tą padarys, mama ir vėl ilgam dings, o šito Oliveris tikrai neketino leisti. Be jos ir Elioto buvo pernelyg sunku. Žinoma, visai įdomu pabūti namuose vyriausiu be tėčio, bet daugiau tokios patirties nereikia. Kai mama yra šalia, viskas žymiai geriau ir paprasčiau. Ir mažieji gal nesielgs taip keistai.
- Aš nenoriu į Ameriką. Ir nenoriu, kad tu vėl išvažiuotum, - įsidrąsino pasakyti mamai. Teko paleisti, nes jos reikėjo ir tėčiui. Ir vėl žvilgtelėjo į Eliotą, bet viena buvo aišku - atsakymo į rūpimą klausimą dar teks palaukti. Atrodė, kad brolis nusiteikęs draugiškiau, ir to kol kas užteko. Oliveris jautėsi laimingas. Tuo labiau, kad Eliotas paliko visus lagaminus, tad jis galėjo išdidžiai vieną jų paimti ir sukaupęs jėgas nuvežti išėjimo link. Dabar jie visi buvo kartu, ir nei mama, nei brolis taip ilgam jo niekada nepaliks. Dėl šito devynmetis buvo visiškai tikras, tad paskui tėvus žygiavo šypsodamasis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žvelgdamas mylimajai į akis Dafydd bandė susigaudyti savo jausmuose. Žinoma, buvo be galo laimingas, kad šeimos nariai pagaliau grįžo namo. Deja, kažkur viduje kerojo ir baimė. Vis dar nebuvo aišku, ar kelionė nebuvo be reikalo. Dabar Eliotas tarsi bendravo gražiau, bet ar tai nėra laikina? O gal iš viso tik nuovargis po ilgo skrydžio? Apie tai berniukas iš viso nepasakojo,  o tai kėlė šiokį tokį nerimą - to nuotykio jis laukė labai ilgai. Gal nepatiko? Bet apie tai kol kas galima negalvoti. Tuo labiau, kad Mayra ištarė širdžiai be galo mielus žodžius. Dafydd nesijautė vertas jos pasididžiavimo, bet pasijuto labai laimingas.
- Ačiū, - sumurmėjo ir nusišypsojo. Norėjo priglausti savo mergaitę prie savęs ir niekada nepaleisti. Bet, žinoma, prie dvynių reikėjo elgtis šiek tiek santūriau. Taigi Dafydd tiesiog žiūrėjo į mylimąją, o Eliotui paprieštaravus mamos žodžiams nusijuokė.
- Man atrodo, mums teks ten skristi ir įsitikinti patiems, - ištarė Dafydd, tačiau žinojo: jis vieno Oliverio į tokią kelionę nesivežtų. Antrą kartą statyti šeimą į tokią kančią tikrai nesiruošė. Kada nors į užsienį nuvyks visi kartu. Eliotas jau seniai dėl to neduoda ramybės. Bus proga pamatyti kažką naujo.
- Dabar važiuojame tik namo, - nuramino Oliverį Dafydd ir paėmė vieną iš lagaminų. Nelabai patiko, kad Eliotas taip nubėgo, bet jautėsi pernelyg laimingas, kad priekaištautų. Galėjo laikyti savo mergaitės ranką ir stebėti abu dvynius. Šiuo metu nereikėjo daugiau nieko.
- Daugiau niekada niekada, - tyliai sumurmėjo Mayrai Dafydd ir spustelėjęs jos ranką nusivedė šeimos narius išėjimo link. Neabejojo, kad dabar vairuoti seksis nepalyginamai geriau.