[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mažyliai, aišku, labiausiai domėjosi burtų lazdelėmis. Tai buvo visiškai natūralu, bet Elioto zyzimas visai nepatiko. Tam jis tikrai buvo per didelis. Negi taip elgsis ir Hogvartse? Prie profesorių zyzimas nepadės. Ko gero, teks prašyti Aurio, kad kiek paprižiūrėtų berniuką.
- Gausite jūs tas burtų lazdeles, - ramiai į prašymus atsiliepė Dafydd. - Jos tikrai niekur nedings. Bet ten nueisime paskui. Gali būti, kad nusibos vaikščioti, tad apsipirkimo pabaigoje pasidarysime pramogą. Tik nenusiminkite. Šiandien yra svarbi diena jūsų magiškame gyvenime, tad nesigadinkite nuotaikos.
Vos dvyniai atsidūrė parduotuvėje, iš karto pasimatė, kokie jie skirtingi. Eliotas puolė visko apžiūrinėti, o štai Oliveris liko šalia tėvo. Ir jam, deja, visai nepatiko Hogvartso uniformos. Dafydd tarėsi suprantantis, kodėl.
- Kaip tik jų ir reikės, - atsakė ir skubiai pridūrė: - Bet jie nėra mergaitiški. Tai yra visiškai normalus ir įprastas burtininko drabužis.
Vieną paėmė, bet Eliotas jau matavosi skrybėlę. Ji, žinoma, buvo per didelė, bet jau po kelių savaičių mažyliai tokią dėsis dar kartą. Ir tai bus Paskirstymo kepurė.
- Atėjote Hogvartso uniformos? - pasigirdo balsas. Dafydd paėmė iš Oliverio skrybėlę ir atsisuko į jauną darbuotoją.
- Taip, reikės dviejų komplektų, - neslėpdamas pasididžiavimo atsakė dvynių tėvas. - Turbūt pradėsime nuo šių smailių kepurių. Ar turite mažesnių?
Mergina linktelėjo ir nuėjo atnešti prekių. Dafydd užsidėjo skrybėlę ir pažvelgė į Oliverį. Kepurė buvo kiek per didelė, bet ant akių nekrito.
- Matai? Aš galiu viską matyti. Jūs gausite mažesnes. Juk ir mano megztinis jums dar per didelis.
Į galvą atėjo Mayros, apsivilkusios jo megztinį, vaizdas. Dafydd nejučia nusišypsojo ir užsigalvojo apie savo mergaitę. Beveik nepastebėjo, kad mergina grįžo su įvairių dydžių smailiomis kepurėmis.
- Na, pasimatuokite, - paragino berniukus. Atsisukęs į merginą pridūrė: - Galimai užtruksime, tad galite nelaukti. Jei ko prireiks, pakviesiu. Ačiū.
Paėmė kepures iš jos ir po vieną ištiesė mažyliams. Jautėsi labai laimingas.

[Eliotas Llewellyn]

Kodėl toks protingas tėtis kartais visai nieko nesupranta? Burtų lazdelė buvo tas daiktas, apie kurį Eliotas svajojo nuo pat tada, kai suprato, kas yra magija. O tėtis dabar gaišta laiką. Bet berniukas nieko nebesakė. Jeigu negaus trokštamo daikto, ką nors sugalvos. Bet kol kas tėtis nieko blogo nepadarė.
Kai Oliveris užsidėjo kepurę, Eliotas dar garsiau nusijuokė. Dabar suprato, kad ir pats atrodė labai juokingai.
- Reikės taip nueiti į Aurio pamoką, - tyliai ištarė broliui. Jau galvojo, kokias išdaigas galės krėsti per tėčio draugo ir kitas pamokas.
Deja, netrukus laukė nusivylimas. Panašu, kad tokių puikių kepurių jie negaus. Tėtis turbūt pirks tokias, kurios jiems ant akių nekris. Paėmė vieną ir susiraukęs apžiūrėjo.
- Jos ne tokios įdomios, - pasiskundė ir liūdnai pažvelgė į tėtį. Kepurė buvo visai tokia, kokia jį prieš tai sužavėjo, tik kiek mažesnė. Bet būtent tai ir gadino įdomumą. - Noriu didelės, - dar ištarė, bet suprato, kad nieko nebus. Taigi užsidėjo išsirinktą, bet ji buvo kiek per maža. Ją numetęs paėmė kitą.
- Tiks, - visai be entuziazmo ištarė Eliotas ir žvilgtelėjo, kaip sekasi Oliveriui. Bet, deja, šitas Hogvartso apsipirkimas labiau nešė ne džiaugsmą, o nusivylimus.

[Oliveris Llewellyn]

Burtų lazdelės palaukti galima. Svarbiausia yra ją gauti. Bet štai vilktis tą mergaitišką drabužį bus labai sunku ir nemalonu.
- Nesu matęs, kad tokį daiktą vilkėtų berniukas, - suraukęs nosį ištarė Oliveris. Kai tėtis nežiūrės, jis tikrai nevaikščios su tokiu drabužiu. - Kokia tavo nuomonė? - paklausė brolio. Tiesa, jis labiau domėjosi kepurėmis, kurios kiek pataisė nuotaiką.
- Taip, Auriui patiks, - pritarė Oliveris. Jau norėjo sakyti, kad ima šią kepurę, bet kažkokia moteris atnešė mažesnių.
- Man patinka būti su tavo megztiniu, - ištarė Oliveris paėmęs mažesnę kepurę. Iš tiesų apsivilkęs minkščiausią tėčio rūbą jausdavosi esąs didesnis ir gal netgi šaunesnis. Dabar išbandė kepurę. Ji tiko, bet Eliotas teisus - didžioji žymiai įdomesnė.
- Šita gera, - padavė tinkančią kepurę tėčiui. Prisivertė žengti bjauriųjų apsiaustų link. Vis dar buvo įsitikinęs, kad jie skirti mergaitėms, bet tėtis nemeluotų. Jeigu sako, kad reikia, vadinasi, taip ir yra.
- O mes visą laiką turėsime su jais būti? - paklausė ir nukabino vieną apsiaustą. Jis buvo siaubingai ilgas, tad turbūt irgi per didelis. Deja, net ir trumpesni buvo labai bjaurūs.
- Fui, - sumurmėjo Oliveris liūdnai apžiūrinėdamas uniformą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Oliverio nemeilė uniforminiams apsiaustams kiek stebino ir trikdė. Ar gali būti, kad pamažu prasideda paauglystė? Tai gąsdino - dvynukai vis dar buvo jo mažyliai. Jiems negalima taip greitai užaugti.
- Tai yra burtininkų drabužis, Oliveri, - stengėsi nuraminti sūnų Dafydd. - Žinoma, nematei jo nei mokykloje, nei mieste. Bet Hogvartse visi bus su tokiais. Sakau - tai nėra mergaitiškas drabužis.
Sužavėjusi kepurė privertė dvynius kažką tartis. Bet tai buvo kažkas, kam jų tėvas nepriklausė. Tai savotiškai liūdino - Dafydd žinojo, kad atskirtis tarp jo ir sūnų pradės didėti. Žinoma, buvo daug dalykų, kurie skirti tik jam ir Mayrai, bet ne vaikams. Jie buvo labai mieli ir svarbūs. Vis dėlto geriausio tėvo pasaulyje vaidmuo labai patiko, tad norėjosi jį išlaikyti kaip galima ilgiau.
- Žinau, kad patinka, - atsiliepė Dafydd. - Bet su per ilgomis rankovėmis burti irgi nebūtų patogu. Taip pat ir kepurės turi būti tinkamo dydžio. O visko nupirkti, deja, negaliu, Eliotai. Mielai nupirkčiau abi kepures, bet nepamirškit, kad namie mūsų daug. Negalime visko išleisti čia.
Buvo kiek nejauku kalbėti su mažyliais apie pinigus, bet jiems reikia pradėti suprasti tokius dalykus. Laikas po Mayros ir Elioto kelionės į Ameriką buvo labai sunkus. Bet, žinoma, vertas savo kainos - dvyniai sutarė puikiai.
Paėmęs berniukų kepures padėjo jas į skirtingas kažkokios lentynos puses.
- Čia Elioto pirkiniai, ten - Oliverio, - parodė dvyniams. Oliveris jau buvo prie apsiaustų, bet matėsi, kad vis dar nėra patenkintas. Dafydd padrąsinamai nusišypsojo.
- Bent jau anksčiau uniformų reikėdavo tik per pamokas ar renginius. Tvarka turbūt nepasikeitė.
Vėl priėjo toji darbuotoja. Ėmėsi matuoti apsiaustus. Pradėjo nuo Elioto.
- Ar matuoti atskirai, ar esate visai vienodi? - išsiblaškiusi paklausė ji patrumpindama drabužį.

[Eliotas Llewellyn]

Apie Hogvartsą svajojo jau seniai, bet dabar labiausiai laukė Aurio pamokų. Jos bus puikios, net jei visai neįdomios. Bet tėčio draugas toks smagus, kad progų pasijuokti tikrai bus. Dabar, kai pradėjo sutarti su Oliveriu, viskas bus tik dar smagiau.
- O galima tą kepurę padidinti kerais? - skubiai paklausė Eliotas. Galvoje pamažu pradėjo megztis planas. Hogvartse viskas įmanoma, tad ir greičiau užaugs, ir pasididins kepurę. Norėjo dabar pat ten vykti, bet pirmiau reikėjo pasimatuoti apsiaustą.
- Vadinasi, galėsiu nusivežti futbolo marškinėlius? - apsidžiaugęs paklausė, kai išgirdo, kad nereikės visą laiką būti su uniforma. - O tu turi tokį drabužį? Mes nematėme ne tik mokykloje, bet ir tavęs! Pasimatuosi.
Eliotas pradėjo muistytis, bet darbuotoja jį sudrausmino. O štai jos klausimas buvo visai kvailas.
- Aišku, matuoti atskirai! - iš karto pranešė Eliotas. Net nelabai suprato, kodėl jai kilo kitokia mintis. - Mes juk du.
Klausimas priminė tą, kur ne ledai. Ši moteris irgi nebuvo labai maloni. Pati geriausia yra mama. Gaila, kad ji liko namuose.
- Ar jau? - vis labiau nerimo vienuolikmetis. Darbuotoja kiek pasikrapštė, bet galiausiai nuvilko apsiaustą.
- Taip, - nelabai draugiškai ištarė ji ir nusisuko į Oliverį.

[Oliveris Llewellyn]

Gal tai ir burtininkų drabužis, bet kodėl jie negali vilkėti ko nors normalesnio? Tėčio megztiniai Hogvartse tiktų žymiai labiau.
- Puiki mintis, - pritarė broliui. Magijos mokykloje būtinai pasididins kepurę. O jeigu pačiam to padaryti nepavyks, paprašys Aurio. - Bet… - pridūrė apie kažką susimąstęs. - Jeigu viską galima padidinti ar sumažinti kerais, kam mums tada matuotis?
Elioto klausimai buvo geri. Išties - tėčio jie niekada nematė su tokiu drabužiu. Jei pamatytų, gal ir patikėtų, kad jis ne mergaitėms. Taigi dabar Oliveris įsmeigė smalsų žvilgsnį į tėtį.
Darbuotojos klausimai sutrikdė. Žinoma, jie su Eliotu panašūs, bet kaip gali reikėti matuoti tik vieną jų? Klausiamai žvilgtelėjo į tėtį, bet brolis, laimei, atsakė tinkamai. Bet ta moteris neatrodė esanti labai maloni, ir Oliveris jos kiek prisibijojo.|
- Aš noriu būti pamatuotas, - įsidrąsino sumurmėti berniukas. Dabar suprato, kam to reikia - buvo smagu. Apsiaustai bjaurūs, bet matuotis vis tiek norėjo.
Pagaliau moteris ėmėsi jo. Kiek patrumpino apsiaustą ir rankoves.
- Taip ir maniau, kad visiškai vienodi, - negarsiai suburbėjo ji. Oliveris klausiamai pažvelgė į tėtį - ką tai reiškia? Moteris dar pasakė: - Einu atnešiu dar po du. Galite pradėti rinktis žiemines mantijas.
Ir dingo. Oliveris nulydėjo ją akimis ir atsisuko į tėtį.
- Man ji nepatinka. Ką ji norėjo pasakyti? - paklausė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad berniukų klausimams ir smalsumui galo nebus. Ko gero, stebėtis nereikia. Šiaip ar taip, jie perka prekes Hogvartsui, kurio jau labai seniai laukia.
- Žinoma, galima, - atsakė Eliotui ir paaiškino plačiau taip atsakydamas ir į Oliverio klausimą: - Vis dėlto kai drabužis yra atmatuojamas ir iškerpamas profesionalo, jis tampa žymiai patvaresnis. Kerais didintus ar mažintus apsiaustus keistumėte kas porą savaičių.
Dvyniai, žinoma, rado priežasčių ilgiau piktintis apsiaustais. Dafydd nusišypsojo.
- Tokį drabužį turiu, bet jį velkuosi retai, tik oficialiomis progomis. Darbe to iš mūsų nereikalauja, tad renkuosi jūsų taip mėgstamus megztinius. Ir taip, Eliotai, futbolo marškinėlius tikrai galėsi pasiimti.
Berniukus matuojanti darbuotoja buvo keistai nemaloni. Vien jau jos klausimas, ar reikia atskirai matuoti dvynius, buvo nei šioks, nei toks. O tonas atsakant Eliotui ir leptelėjimas Oliveriui visai nesužavėjo. Vis tik Dafydd nieko nesakė. Geriau greičiau pabaigti su ja reikalus. Maža ką, dar įklimps ir užgaiš.
- Ji turbūt labai nenori dirbti, todėl jai nepatiko tave matuoti, - bandė paaiškinti Dafydd. - Jūsų duomenys vienodi, tad ji turbūt jautėsi be reikalo dirbusi. Sakyčiau, nelabai draugiška.
Be darbuotojos iš karto pasidarė smagiau, ir Dafydd vaikus prie mantijų nusivedė švelniai šypsodamasis.
- Žiūrėkit, yra skirtingų, - parodė dvyniams. - Pasirinkite gražias. Jų gal net nereikės matuoti.
Reikalų su ta moterimi nebesinorėjo turėti. Žinoma, ji turės parnešti apsiaustus, bet to bus per akis. Jai priėjus Dafydd linktelėjo padėkodamas, bet apie mantijas specialiai nieko nesakė - vylėsi, kad ji nueis. Taip ir buvo, tad vaikų tėvas kiek atsipalaidavęs paklausė:
- Na, ar radote ką nors gražaus?

[Eliotas Llewellyn]

Tai, ką galima sutvarkyti su magija, Eliotas taip ir sutvarkys. Mielai nesimatuotų kepurių ir apsiaustų - jie būtų puikus būdas mokytis kerėti. Bet tėtis buvo nusiteikęs kitaip, ir berniukas neprieštaravo. Kol kas.
- Norėčiau pamatyti, kaip atrodai su tokiu apsiaustu, - ištarė Eliotas. - Pasirodysi? Turėsi pasirodyti!
Futbolo marškinėlius būtinai pasiims, o jeigu kas nors šaipysis, kad tai žiobariškas žaidimas, Eliotas jiems dar parodys.
- Ji keista, - pritarė Oliveriui. Ledainės darbuotoja žymiai draugiškesnė. - Kodėl Oliverio uniformai reikėtų matuoti mane? Tai tikra nesąmonė!
Tiesa, jau netrukus galėjo skubėti prie daug įdomesnių žieminių mantijų. Jos buvo gerokai įvairesnės už apsiaustus. Irgi šiek tiek mergaitiškos, bet bent jau spalvingesnės.
- O galima kokių trijų? - klausimu į klausimą atsakė. Niekaip negalėjo išsirinkti. Žalia ir tamsiai mėlyna buvo favoritės, bet kaip žinoti, kuri gražesnė?
- Ką tu galvoji? - paklausė brolio. Vylėsi, kad jis padės išspręsti šią sudėtingą dilemą.

[Oliveris Llewellyn]

Dabar labai norėjosi vykti į Hogvartsą. Žinoma, labai trūks mamos ir tėčio. Ir Miriam bei mažųjų. O sesutei be jų mokykloje taip pat bus sunku. Vis dėlto Hogvartse galės daryti tiek daug įspūdingų dalykų, kad norėjosi pradėti čia ir dabar.
- O galime nusipirkti papildomą uniformą, kurią naudotume magijai? - paprašė tėčio berniukas.
Į Elioto prašymą sulinksėjo. Neabejojo: kol nepamatys tėčio su tuo apsiaustu, iki galo niekuo nepatikės.
Gerai, kad pardavėja nepatiko ir kitiems. Gal tada ne taip gėda, kad ji kiek išgąsdino.
- Jeigu mes esame dvyniai, vadinasi, esame du. Todėl ir matuoti reikia atskirai, - pridūrė prie Elioto žodžių. Moteriai girdinti to pasakyti nebūtų išdrįsęs, bet dabar galėjo išreikšti mintis.
Mantijos irgi nelabai tepatiko. Jos buvo spalvotesnės, bet vis tiek mergaitiškos. Tiesa, jos sužavėjo Eliotą, tad gal ne taip ir blogai.
- Kam man žieminė mantija, jeigu dabar vasara? - liūdnokai paklausė Oliveris. Jeigu Hogvartse teks nešioti tokius negražius drabužius, ten gali būti itin nesmagu.
- Nežinau, man jos nepatinka, - atsakė broliui. Žvilgtelėjo į jo laikomus drabužius ir parodė į mėlyną. - Gal šita geresnė.
Pats paėmė pačią paprasčiausią - juodą. Tiesą sakant, tos spalvos dar labiau viską gadino.
- Man bus gerai šita, - pasakė tėčiui. - Ar šitoje parduotuvėje dar ko nors reikia?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ar ir jis prieš išvykdamas į Hogvartsą taip nekantravo? Ko gero, ne. Jeigu atmintis neapgavo, apie mokyklą sužinojo tik gavęs laišką. Motina turbūt bijojo, kad niekam nereikalingas sūnus ten nebus pakviestas. O štai šie mažyliai apie mokyklą žinojo jau seniai. Tiesą sakant, tai, kad mylimi vaikai nori kuo greičiau sprukti iš namų, netgi šiek tiek skaudino.
- Gerai jau. Kai tik grįšime, pasirodysiu, - atsakė Eliotui, bet štai Oliverio prašymą, deja, teks atmesti. - Nelabai galime pirkti tai, kas nėra būtina. Bet Hogvartse bus tiek magijos, kad uniformos jums nė nereikės. Tik nenusimink.
Dvynių įžvalgumas darbuotojos atžvilgiu žavėjo. Jis įrodė, kad šie mažyliai yra labai sumanūs. Tai leido tikėti, kad Hogvartse jiems seksis puikiai. Vis dar buvo kiek neramu dėl prie tėvų ir namų daug labiau prisirišusio Oliverio. Bet ir jis nekantrauja išvykti į mokyklą.
- Ji parodė pavyzdį, kaip nereikėtų dirbti su klientais, - apžiūrinėdamas mantijas pratarė dvyniams jų tėvas. Tiesa šie rūbai Oliverio irgi nesužavėjo. Tai kėlė nerimą - toks jautrus vaikas net ir dėl tokio dalyko gali nebenorėti vykti į Hogvartsą.
- Tai nėra mergaitiški drabužiai, Oliveri, - teko dar kartą priminti. Neprieštaraudamas paėmė išsirinktą juodą rūbą, bet įdėmiai stebėjo mažylį. Kodėl jam staiga pradėjo viskas nepatikti? Ar tai išties besikalanti paauglystė, ar slypi kažkas kito?
- O žiema irgi ateis. Dar reikės pirštinių. Jos privalomos visiems mokiniams. Oliveri, ar viskas gerai? - kalbėjo Dafydd. Džiaugėsi, kad bent Eliotas mėgavosi šiais drabužiais. - Išsirinkęs vieną padėk prie savo daiktų ir ateik prie pirštinių, gerai? - paklausė Elioto ir apkabino jo brolį per pečius. - Na, eime.
Nusivedė berniuką į pirštinių skyrių. Pasiūlė dailes rusvas ir paklausė:
- Ką manai?

[Oliveris Llewellyn]

Tėtis neprieštaravo pasirodyti su tuo mergaitišku drabužiu. Tai buvo gerai, nors tas, kad jo paties prašymas, nebus išpildytas, kiek nuvylė.
- O galėsiu pabandyti padidinti ar sumažinti šluotą? - paklausė Oliveris. Tėtis sakė nenusiminti, bet kaip nuotaika gali būti gera, kai niekas nesiseka? Bet būsimas pirmakursis nieko nesakė. Nenorėjo, kad tėtis viską suprastų.
Nykiai spoksodamas į negražias mantijas Oliveris apie nieką negalvojo. Nenorėjo nė vienos, tad nustebo, kad broliui jos patiko.
- Aš nebūsiu toks nedraugiškas, - tėčiui dar pasisakius apie nedraugišką darbuotoją ištarė Oliveris. Ir vis tiek sunkiai tikėjo, kad tie rūbai jam tiks.
- O mes iki žiemos negrįšime namo? - staiga paklausė, ir balsas išdavė, kad šis į paauglystę pamažu žengiantis berniukas vis dėlto dar yra vaikas. Akyse atsispindėjo didelė baimė. Tik dabar supratęs, kaip ilgai nematys mamos ir tėčio, išsigando.
- Gerai, eime pirštinių, - atsiliepė, bet į klausimą neatsakė. Prie brolio pasakyti, kad pasidarė baugu, drovėjosi. Nors jau kurį laiką viskas buvo gerai, nenorėjo atrodyti esąs mažas nuoboda. Tiesa, tai, kad tėtis apkabino, nelabai tepatiko. Namuose, kur niekas nemato, viskas gerai. Bet čia buvo ir daugiau būsimų Hogvartso mokinių. Dabar jis tikrai atrodys kaip mažius.
- Pirštinės visos geros, - ištarė ir išsinėrė iš tėčio glėbio. Paėmė jas ir pasimatavo. Patenkintas linktelėjo. Buvo ne tik gražios, bet ir patogios.
- Galime imti, - užtvirtino.

[Eliotas Llewellyn]

Tėčiui pažadėjus pasirodyti su apsiaustu Eliotas plačiai nusišypsojo. Jau laukė tos akimirkos, kai pamatys mergaitiškai atrodantį tėtį. Kad ir kaip ten būtų, Oliveris teisus - apsiaustai išties skirti mergaitėms.
- Mėlyna tai mėlyna, - neprieštaravo brolio pasirinkimui Eliotas. Dar kokią akimirką svarstė, bet galų gale priėmė brolio pasiūlymą. Padėjo mantiją prie savo pirkinių ir apsidairė ieškodamas šeimos narių. Priėjo prie jų, bet į pirštines nežiūrėjo. Dabar įdomiau šnekėtis apie Hogvartsą.
- Tėti, o žiemą ten šalta? - paklausė spoksodamas į jį. Įsivaizdavo, kaip brenda per pusnis ir apmėto mergaites sniego gniūžtėmis. Bus tiesiog nuostabu! - Ar galima čiuožinėti su pačiūžomis? Ar daug sniego? Kaip švenčiamos Kalėdos? - dar pažėrė klausimų. Regis, visai pamiršo, kad reikėtų rinktis pirštines. Akys tyrinėjo tėtį, ir berniukas laukė, kol jis pažers taip laukiamos išminties.
Galiausiai Eliotas žvilgtelėjo ir į pirštines. Oliverio buvo labai gražios, tad susirado tokias pačias. Teko ieškoti mažesnių, bet netrukus berniukas buvo patenkintas.
- Viskas! - smagiai pareiškė. Tiesa, drabužiai jau kiek pabodo - norėjosi ko nors magiškesnio. - Ar jau eisime kitur?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Oliverį žinia, kad iki žiemos negrįš namo, taip išgąsdino, kad suspaudė širdį. Šis mažylis tikrai nepasiruošęs palikti namus. Jam mokykloje bus be proto sunku. Jei neturėtų dvynio, turbūt tektų leisti į mokyklą po metų.
- Namo galėsite grįžti per Kalėdas, - atsakė sūnui Dafydd. - Tačiau bet kada galėsite rašyti mums laiškus. Mes taip pat rašysime. Žinau, kad neramu, bet tau ten patiks.
Oliveris buvo labai dvilypis. Dar ką tik bijojo palikti namu, bet jau po akimirkos aiškiai nenorėjo būti apkabintas. Buvo sunku suprasti, ar šis berniukas dar visai mažylis, ar jau beveik paauglys. Žinoma, tai netrukdė besąlygiškai jį mylėti.
- Gerai, bet palaikyk. Ateina Eliotas, padėsi išsirinkti ir jam, - dar pasakė sūnui Dafydd. Tiesa, priartėjęs brolis pirštinėmis visai nesirūpino - užpylė tėvą klausimais. Dafydd nusišypsojo. Kalbėti apie Hogvartsą vis dar nebuvo lengva, bet mažylio smalsumas visai nestebino.
- Pilyje visur yra židiniai, bet yra vėsesnių vietų. Pavyzdžiui, nuodų ir vaistų kabinete. O čiuožinėti tikrai galima. Sniego nemažai, galėsite mėgautis. Bet Kalėdoms lauksime jūsų namuose. Tikiuosi, negalvoji negrįžti? Tai nebūtina, bet mes visi jūsų labai pasiilgsime.
Netrukus abu berniukai turėjo pirštines, kurios buvo paskutinis pirkinys šioje parduotuvėje.
- Taip. Eime pasiimti kitų daiktų ir susimokėsime. Manau, po to eisime į vaistinę. Ten turėtų būti itin įdomu.
Priėjęs prie lentynos, ant kurios paliko drabužius, padavė juos berniukams. Jie atrodė labai šauniai. Ir nesvarbu, kad uniforma nepatiko.
Galų gale trijulė priėjo prie kasos. Dafydd išsitraukė pinigus ir padalino mažyliams. Netrukus supakavo drabužius ir sudėjo į berniukų kuprines. Galima eiti kitur.
- Ką gi, laikas vaistinei, - pratarė Dafydd ir išsivedė dvynius į saulėtą gatvę.

[Markas Blackwell]

Markas su širdimi džiugiai skriejo į Madam Malkin drabužių parduotuvę, jaučdamas, kaip burtų mokyklos nuotaika pradeda apkabinti jį. Kai jis įžengė į parduotuvę, patalpos viduje jau buvo pilna garsų ir spalvų.

Madam Malkin, garbinga ir švelni moteris, šypsojosi, sutikdama savo naująjį klientą. "Sveikas atvykęs į Madam Malkin drabužių parduotuvę! Kaip aš galiu jums padėti šiandien?"

Markas atsakė su šypsena: "Aš ieškau savo burtų mokyklos uniformos. Mano pirmai mokslo metai prasidės labai greitai."

Madam Malkin su malonumu atsivedė Marką į priekinį dalyką, kur jau buvo pasiruošęs jo burtininko uniformų rinkinys. Skirtingų spalvų ir stilių uniformos lėkė akis, kiekviena su savo magišku plauku. Jie kartu pradėjo rinktis tinkamą dydį ir stilių.

Markas pabandė kelias skirtingas uniformų versijas, bandydamas rasti tą, kuri jam tiktų geriausiai. Jis išbandė keletą skirtingų porų marškinių, sijonų ir marškinėlių, kol pagaliau surado tą vieną, kuris jam buvo tikrai patenkintas.

Kai jis užsivilko savo naująją uniformą, jis pažvelgė į veidrodį ir pamatė savo atspindį - burtininką, pasiruošusį įžengti į magišką pasaulį. Jo širdis šoko iš džiaugsmo, o Madam Malkin patenkintai šypsojosi.

Markas grįžo į savo namus su naująja uniforma, jausdamas, kad jis tapo tikruoju burtininku. Madam Malkin drabužių parduotuvė buvo ne tik vieta, kur galima įsigyti drabužius, bet ir vieta, kur jis pirmą kartą juto tikrąją burtininko bendruomenės dvasią.