[Fasiras von Sjuardas]

   - Žinau, - taikiai priėmė Mionos repliką juodaplaukis.
   Į kitus jos žodžius jis tik blausiai vyptelėjo. Galgi ministerija dabar buvo netgi labiau antroj vietoj; pirmoj vietoj dabar stovėjo jo artimųjų saugumas. Dėl nežinios ir nenoro rizikuoti jis nieko kito padaryti negalėjo, kaip tik atvykti ir viską išsiaiškinti ir reikalingus žmones susirasti pats. Miona buvo gyva, na, bent jau tiek, nors ir atrodė, kad jai kažkas buvo ne visai gerai. Kiti jo sąraše buvo Edgar, Elridė, Amika, Kalvinas bei Sorenas su naująja Fasiro teta, kurios ir vardo dabar juodaplaukis, deja, neatsiminė.
   „Bet ką ji padarė...“ - rankšluosčiu trindamas plaukus ir žvelgdamas į veidrodį vonioje mąstė von Sjuardas. Sidabrinis veidrodžio paviršius buvo jau sutvarkytas, nebesudužęs. Baubas namus sutvarkė stropiai, ką jo šeimininkas pastebėjo ir nuėjęs į savo kambarį. Prie lovos nebesimėtė tragiškai atrodanti knygų krūva, dabar knygos buvo tvarkingai sugulusios į lentyną. Namų elfas net nepasivargino į visas sukaišioti knygų skirtukus - ką gi, jei jaunuolis ilgesniam laikui užstrigs Godriko Dauboje, laikas niekaip nesugebės prailgti. Gaila tik, kad namuose jis neturėjo gitaros.
   Fasiras atvėrė langą ir pažvelgė į kaimyninių namų eilę. Seniai jau bematė šitą vaizdą. Vis žirgai, vis darbininkai, vis išpuoselėtas Murrell'ų sodas... Regis, besirūpindamas namų saugumu Baubas netgi neprisiruošė sutvarkyti šitos sodybos aplinkos, bet juodaplaukiui dabar tas nė velnio nerūpėjo. Lai ir vijokliai šakomis pradės skverbtis pro langus, kad tik visi Godriko gatvės devintojo numerio gyventojai ir svečiai galėtų nesibaiminti dėl savo gyvybių.
   „Tik ką daryti su Davina?“ - krimtosi von Sjuardas. Viljamas turbūt nukirs galvą ir pasmeigs ant terasos tvorelės - na, ir ne tik jo, bet gal ir savo dukros. Ir gražu, ir saugu, užtikrina, kad daugiau ji niekur nebeblūdinės paskui depresuotus čiuvelius į depresuotas ir pavojingas teritorijas. Pusvampyris sagstydamasis marškinius laiptais lipo žemyn. Į antrą aukštą be garso pakilęs Siklis nutūpė ant mėlynos rankovės, Fasiras pakasė jam viršugalvį ir atsidusęs pasuko patikrinti, kurį kambarį bus užsiėmusi Davina. Baubas parinko jai vieną artimiausių, esančių prie laiptinės, kitapus Mionos kambario.
   Godriko daubietis pabeldė krumpliais į vilkolakės kambario duris, patylomis užėjo. Šitas kambarys anaiptol neprilygo Faso buvusiems apartamentams Murrell'ų dvare - anei televizoriaus, anei balkono. Paprasta lova, rašomasis stalas, spinta, komoda ir apytuštė lentyna su keliomis viršuje sudėtomis knygomis. Lagaminus elfas buvo pastatęs prie durų.
   Fasiras uždarė duris ir kurį laiką stovėjo prie jų, žiūrėdamas į Daviną. Permąstė jos poelgį keliasdešimtį kartų tiek prausdamasis, tiek būdamas savajam kambaryje. Tragiškai neatsakinga - kitokia išvada nesipiršo.
   Liūdesys Davinos akyse veikė panašiai, kaip vėžys. Lėtai, bet užtikrintai žudo.
   - Žinai, tragedija, - patylėjęs pakraipė galvą jis ir labai nežymiai šypsojosi. - Bet džiaugiuos, kad tu čia, - nenorom pripažinęs šviesiaplaukę apkabino.
   Jei reikėtų į situaciją žiūrėti ne per saugumo prizmę, Davina buvo visapusiškai geresnis variantas už Viljamą. Tik dėl to šoko Fasiras iškart išėjo pusvalandžiui pabūti vienas - žinodamas savo ūmų būdą nenorėjo sugadinti paties pirmo grįžimo vakaro. Apgavystė nedvejotinai buvo tragiškai pavojinga ir neįtikėtinai meistriška, tad kažkuo verta pagarbos ir susižavėjimo. Be to, padaryta, kas padaryta.
   - Tik daugiau niekada taip nedaryk, - paprašė jis. - Ir reikalauju, kad prisijungtum prie mūsų vakarienei, per kelionę išalkom abu, - primygtinu balsu, nors prašymą pradėjo vyptelėdamas, pakvietė Daviną - visą kelią iš Ispanijos per skubą jie nieko taip ir neužkrimto.
   Tat pasakęs pusvampyris iš vilkolakės kambario pasišalino ir laiptais nusileido dar aukštu žemiau. Baubas jau ruošė stalą, iš virtuvės lėkštės ir šakutės lėtai skrido ir leidosi ant stalo. Svetainėje jau buvo ir Miona, tad Fasiras atsisėdo į fotelį prieš ją.
   - Kaip sekėsi užbaigti Hogvartsą? - šyptelėjo jis, pirmenybę skirdamas klausimui ne apie ministeriją, o grifės išsilavinimą. Tikėjosi išsamesnio atsakymo. - Ar jau pavyko gauti keliavimo oru licenziją?

[Davina von Sjuard]

   Žvilgsnis lėtai slydo savo pačios atvaizdu. Gilios, iš baisiausios bedugnės traukiančios mėlynos akys, rausvos, putlios lūpos, dažnai formuojančios plačią šypseną, švelniai išsiryškinusi žandikaulio linija, suteikianti ir taip žavių bruožų veidui dailumo. Ilgi, didelėmis garbanomis krentantys plaukai įprastai besiplaikstantys už merginos nugaros. Davinai niekuomet nereikėdavo vargti su šiais, kad šie atrodytų nepriekaištingai. Savaime susigarbanojusios sruogos viską atlikdavo pačios. Liesas, tačiau nuo įvairių treniruočių, jojimo žirgais, darbo su jais ir šaudymo iš lanko sutvirtėjęs kūnas nebepriklausė Varno Nago mokinei. Priešais langą stovėjo dvidešimt antrus metus skaičiuojanti mergina. Mergina, kuri pasielgė taip kvailai iš meilės ir užtikrintumo, kad pusvampyriui viskas būtų gerai.
   Ir vėl paslėpė kambario prieblandoje žėrinčias akis. Kelias akimirkas stovėjo mėgaudamasi tyla ir visiškai ramiai persvarstydama savo poelgį. Kokio kvailumo ir neatsakingumo jis buvo, jau seniai suprato, bet tiek Fasiras, tiek jos tėvai jai nepaliko kito pasirinkimo. Ji prašė leisti spręsti pačiai, leisti išsiversti be jokių apgaulių.
   Mintis nutraukė tylus beldimas į duris. Neatitraukdama žvilgsnio nuo lango stebėjo kiek neryškų pasirodžiusio Fasiro siluetą ir spindinčias auksines akis. Giliai įkvėpė pasiruošdama išklausyti viską, ką norėjo pasakyti vaikinas. Veide suspindusi šypsena sukėlė abejones. Po to žvilgsnio koridoriuje ji tikrai nesitikėjo, kad Soreno sūnus jai šypsosis.
   Kiek sutrikusi įsmeigė savo akis į auksines. Kurį laiką klausiamai žvelgė tylėdama, galiausiai pasisukusi pilnai atsigręžė į namų šeimininką. Rausvos lūpos prasivėrė, tačiau tuoj pat sugrįžo į pradinę poziciją. Jis nešaukė, nepriekaištavo ir net... prisipažino, kad toks šviesiaplaukės veiksmas kėlė jam džiaugsmą?
   Ne, ji nebuvo viena čia, Godriko Dauboje, ji turėjo auksaakį, kuris taip atkakliai bandė ją apsaugoti. Nežymiai šyptelėjusi apsivijo rankomis šio kaklą, vos tik šis ją apglėbė. Nesvarbu, kas ir kaip, jis jai rūpėjo.
   -Kaip būtum tu pasielgęs mano vietoje?-tyliai, vos girdimai sušnabždėjo. Reikia paminėti, kad žaviajai lankininkei prireikė be galo daug pastangų pasiryžti tokiai apgaulei. Skaudančia širdimi apgavo svarbiausius žmones.
   -Pažadu...-vos matomai linktelėjo nudelbdama žvilgsnį žemyn, tačiau ilgai mėlynos akys grindimis neklaidžiojo, netrukus susirado auksines,-žinoma,-šyptelėjo nenoriai sutikdama. Prabėgo ne viena diena nuo išvykos į Londoną, tačiau mergina nesijautė alkana. Viskas, kas neseniai įvyko, nuvijo alkį šalin. Ji vis dar jautėsi kalta dėl savo poelgio, nerimavo dėl Fasiro saugumo ir... Tai pirma diena, kai pusvampyris po ilgo laiko sugrįžo į namus, nederėjo visko sugadinti.
   Likusi ir vėl viena kurį laiką dar stebėjo tamsą už lango, o tuomet lėtais, neskubiais žingsniais nusileido į apačią.

[Miona Hera]

Pro svetainės langą Miona žvilgtelėjo į taip ir nebaigtą tvarkyti sodą. Kai pirmąsyk pamatė Fasiro sklypą ir tai, kaip šis atrodė, rudaakė pasibaisėjosi. Kurį laiką netgi niekaip negalėjo suprasti, kaip galima gyventi tokioje netvarkoje. Tada jau buvo besusitaikanti su savo lemtim ir pagaliau atgaunanti jėgas. Jau tai, kad anąsyk užsibrėžė tikslą sutvarkytą visą aplinką, buvo nemenkas žinsgnis merginai. O dabar Miona ir vėl gavo suprasti, kad sąžinės draskomam žmogui mažai kas ir berūpi. Kaip tada, kai dėl jos kaltės žuvo beveik didžioji dalis Herų šeimos, taip ir dabar. Tik šįsyk šalia merginos nebuvo nieko, kas bent kiek palaikytų už rankos ir neleistų smukt į tamsų vandenį giliau.
O dabar netikėtai grįžo Fasiras. Rodos, po truputį viskas stos į vietas, bet Miona žinojo, kad taip jau niekada nebus. Tik mintis, kad visą tą laiką jaunasis von Sjuardas nebuvo vienas, kažkiek guodė. Apie Viljamą Murell’ą girdėjo daug, bet atsirinkusi informaciją iš tam tikrų žmonių nutarė, kad tai patikimas žmogus. Tad tai tikriausiai ir buvo priežastis, kodėl Miona pasitikėjo Davina. Tik tamsiaplaukei buvo įdomu, kaip gi tokie du iš pažiūros skirtingi žmonės galėjo va taip sueiti. Šviesiaplaukė Murell buvusiai grifei atrodė šviesus žmogus. Matėsi tai iš jos akių, šypsenos. Galbūt tai ir paveikė jaunąjį von Sjuardą. Galgi tos gėrio kupinos akys ir traukė jį iš tos tamsos.
O tuo tarpu Miona visai pasidavė. Per mūšį peržengė tą slenkstį ir, spjovusi į likusius garbės kodeksus, pasileido laiptais žemyn.
Nepastebėjo, kaip Baubas pradėjo ruošti stalą - buvo prie to jau įpratusi. Tačiau tai, kad toje pačioje patalpoje atsirado dar vienas žmogus, Miona pajuto. Pagaliau atplėšė akis nuo pilnėjančio stalo ir nukreipė jas į ant fotelio besisėdantį von Sjuardą. Buvo keista matyti jį taip lengvai šypsant. Ar bent Mionai rodėsi, kad tat darė lengvai.
- Na… - atsiduso mėgindama susikaupti. Pavargusios smegenys mintis generavo lėtai. - Egzaminus išlaikiau visus beveik puikiai, - be jokio džiaugsmo faktą konstatavo Miona. - Ir taip, pavyko gauti ir šį, - lūpom nusišypsojo mergina, stengdamasi sugalvoti, kaip temą pasukti nuo josios. - O kaip tau sekėsi visą tą laiką? Kaip matau, Davina tau padarė gerą įtaką, - linksmesniu balso tonu, kad tik nepamanytų, jog pavydi, pridūrė tamsiaplaukė.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Kas čia per klausimas, - išsisuko Fasiras, kilstelėdamas antakį. Savaime aišku, irgi nebūtų paklusęs, tik gal vykęs būtų slapčia, neatimdamas iš Davinos tokios apsaugos.
   Kaip velniškai patogu buvo sėdėti savo įprastam fotelyje, savo senojoje svetainėje, savo namuose, kad ir kas dėjosi už jų ribų. Šią dieną, po tokios ilgos ir sudėtingos kelionės, tiek Fasiras, tiek Davina galėjo laisvai leisti sau atsipūsti ir mažumėlę pailsėti. Ant stalo jau garavo vakarienė, nors von Sjuardas jau suko galvą, kur galėtų gauti nežmogiškąją savo raciono dalį - per paskutiniąsias dienas dvare taip tuo ir nepasirūpino.
   Fasiras atidžiu žvilgsniu stebėjo Mioną - kažkuo ji buvo pasikeitusi. Dabar ministras nebesišypsojo, bet rimtai linktelėjo į buvusios grifiukės žodžius.
   - Džiaugiuosi, kad tau viskas pavyko. Labai gaila, kad negalėjau būti čia, kai baigei, - niauriai atsiduso jis. - O, kai ką svarbaus pamiršau, - mostelėjo lazdele ir iš viršaus atskrido nedidelė, sunki dėžė su tradiciniais ispaniškais ornamentais. - Čia nedidelės lauktuvės, - tarė jis, įteikdamas ją Mionai.
   Iškart po to į svetainę įžengė ir ispanė viešnia.
   - Sėskis, Davina, - mostelėjo Fasiras jai - laisva buvo ir vieta ant sofos, ir fotelis prie jo.
   Mionai paklausus apie jo buvimą Ispanijoje, auksaakis kurį laiką patylėjo, galvodamas, nuo ko čia pradėti. Ten, pietų Europoje, įvyko neregėtai daug: jis išmoko joti, groti gitara, susipažino su Davina, išsigydė savo priklausomybę ir beveik išsigydė miego problemas... Štai, dabar iškilo klausimas, ar grįžus į namus nesugrįš ir košmarai. Galbūt faktas, jog kažkur netoli bus Davina ir Miona, teigiamai veiks jo protą?
   - Sveikata beveik visai atsistatė, šiek tiek pakeliavau po Ispaniją, - galiausiai padarė svarbiausias išvadas jis. - Kodėl atrodai tokia pavargusi? - galiausiai paklausė jis, matydamas juodaplaukės nuovargį. Šitai jį stebino - regis, ji neturėjo ko šitaip nusikalti, nei keliavo, nei mokėsi egzaminams... Galbūt priežastis buvo Baubo jau minėtas darbas? Tuomet kur įsidarbino Miona?
   Jei tektų įvardyti, koks yra didžiausias Anglijos, kaip šalies, gėris ir pliusas? Nereikėtų net pagalvoti, ką įvardytų Fasiras, atsakydamas į tokį klausimą. Angliška arbata - normaliai užplikyta, kvapni ir gaivinanti sielą. Štai tokį dievų gėrimą buvo paruošęs Baubas šeimininkui, prieš tai visos trijulės atsiklausęs, ko jie išgers pavalgę. Dabar anglas jautėsi jau galutinai sugrįžęs į savo tėvynę ir namus.
   - Kaip tu jautiesi? - paklausė Davinos, turėdamas minty, jog ir jai teko ištverti šitą kelionę, ir nenorėdamas jos nustumti į šalį šitos vakarienės metu.

[Davina von Sjuard]

   Nauja aplinka kaustė šviesiaplaukės dėmesį. Nors įžengusi į Fasiro namus per daug dėmesio nekreipė į namo vidų, tačiau dabar susidomėjusi žvalgėsi. Triaukštis namas merginai patiko. Čia buvo jauku ir gera bei... keistai tylu. Turbūt per pastaruosius kelerius metus nustojus lankytis Londone pernelyg įprato prie dvaro šurmulio. Keista ramybė tvyrojo kiekviename devinto namo kampelyje.
   Stabtelėjusi laiptų apačioje nužvelgė visą pirmąjį aukštą: virtuvėje plušantį namų elfą, regis, kažką tyliai niūniuojantį po nosimi, beveik padengtą stalą vakarienei ir svetainėje besišnekučiuojančius ministrą ir tamsiaplaukę.
   Tai, kad pusvampyris vis gi džiaugėsi jaunosios ispanės buvimu šalia ir nebejautė jokio pykčio ar nusivylimo, vertė jaustis kur kas geriau. Regis, visiems, tiek juodaplaukiui, tiek buvusiai grifei ir šviesiaplaukei merginai reikėjo pasimėgauti bent vienu ramiu vakaru.
   Plačiai šyptelėjusi virtuvėje besisukiojančiam elfui su tokia pat šypsena įžengė į svetainę. Būsimos vakarienės kvapas maloniai kuteno vilkišką uoslę ir nors po tokios kelionės turėjo jaustis alkana ir išvargusi jautėsi gana gerai.
   Įsitaisiusi ant sofos šalia Mionos patogiai atrėmė nugarą į atlošą ir žvilgtelėjo į auksines akis. Akimirką šiose ieškojo, kokios nors užuominos, kad vis gi Fasiras pyksta dėl jos poelgio, tačiau nieko panašaus nepastebėjusi dar kiek plačiau šyptelėjo.
   -Ėmei daugiau šypsotis,-balsas nebeskambėjo taip liūdnai, tiesa sakant, nesunkiai galėjai pajusti džiaugsmo gaidelę. Davina nuoširdžiai džiaugėsi, kad prabėgę mėnesiai Ispanijoje ministrui padėjo atsigauti ir dabar šis ne tik jautėsi geriau, bet ėmė daug dažniau, nors derėtų pasakyti, jog apskritai ėmė šypsotis, mat, pirmas kelias savaites Fasiro veide įžvelgti šypseną buvo be galo sunku.
   -Man viskas gerai,-linktelėjo patikindama vaikiną ir neleisdama juodaplaukiui imti nerimauti dėl jos. Kelionė pasisekė puikiai, kiek išvargę antgamtiniai, tačiau nieko daugiau, o juk galėjo baigtis daug baisiau.
   Skaisčiai mėlynos akys nukrypo į netoliese sėdinčią merginą. Keletą faktų, išgirstų iš von Sjuardo žavioji lankininkė žinojo, tačiau buvo smalsu sužinoti daugiau apie keleriais metais jaunesnę buvusią grifę, kuri Fasirui reiškė tiek daug.

[Miona Hera]

Miona sukryžiavo kojas ir susidėjo rankas į skreitą. Ant dešinės rankos smiliaus ir nykščio tebebuvo nežymios juodos rašalo dėmės - šiandien pildytos užeigos išlaidų ir pelno ataskaitos žymės. Kartais plunksną į buteliuką merkdavo per giliai, todėl rašalo palikdavo ir ant kotelio ar pirštų. Vis neprisiruošdavo nusipirkti kokios nors žiobariškos rašymo priemonės.
- Viskas gerai, nesuk dėl to galvos, - nuramino juodaplaukį Miona. Švęsti mokyklos baigimą merginai bet kokiu atveju nebuvo noro.
Nors anksčiau ir svajojo apie herbologės profesiją arba galbūt magiškųjų gyvūnų priežiūros specialistės karjerą, tuo keliu nebepasuko - nebeleido aplinkybės. Reikėjo būti Londone ir stebėti, kas vyksta, klausyti, ką kalba. Kartais alkoholiu, pinigais ar eliksyrais net priversdavo žmones prabilti. O rugsėjį buvo numatyta mauti iškart į antro ministerijos lygio vadovės postą, kur, atrodė, galėtų bent šiek tiek nepastebimai kliudyt Iano planams ir apsaugoti Fasirą bei padėti kitiems nekaltiems burtininkams.
Tamsiaplaukė džiaugėsi, kad pastarieji įvykiai nesutrukdė von Sjuardui toliau stiprėti. Ir, regis, už tai turėjo dėkoti šviesiaplaukei, sėdinčiai Mionai iš kairės.
Ir kad ir kaip netroško, kalba grįžo prie josios. Nenorėjo per daug delsti, kas reikštų melą, todėl tik gūžtlėjo pečiais.
- Šiandien prastai miegojau. Be to, naujasis darbas šiek tiek vargina.
Šnipinėti ir gerai atlikti užeigos buhalterės darbą nebuvo itin paprasta. Ką jau kalbėti apie prabudusius senus ir atsiradusius naujus vidinius demonus, atsiradusius po mūšio.
- Kas čia? - paklausė Miona, rankose lankydama masyvią dėžę su įvairiausiais puošniais ornamentais. Spėjo, kad tai buvo kokie nors tradiciniai ispaniški raštai.
Pravėrusi dangtį kilstelėjo antakius. Mažiausiai tikėjosi, kad tai bus augalas. Dežėje buvo daugybė plonyčių gijų, o tarp jų susiskleidęs ilsėjosi, kaip Miona spėjo, didelis švelniai violetinio atspalvio gėlės žiedas. Lapeliai buvo susisukę, o ant gijų kabėjo daugybė mažų pumpurėlių - žiedelių užuomazgų. Kad ir kaip buvo keista, tamsiaplaukė neįsivaizdavo, kas tai per gėlė. Tačiau įsižiūrėjusi į žiedo ir lapelių sturktūrą, spėjo, kad tai klimatui ne itin reiklus vijoklinis augalas, galįs gyventi tiek sausumoje, tiek ir vandenyje. Žiūrint į jį, piršosi mintis, kad augalas yra stadijoje, kurioje be vandens galėtų išbūti dar bent kurį laiką.
- Ačiū, - nuoširdžiau nusišypsodama padėkojo Fasirui. - Po vakarienės išsiaiškinsiu, kaip kas su juo. Dėžutėj dar gali būti. Prisitaikęs būti be vandens ilgą laiką, - uždėdama dėžėlę ant dangčio - vis tik, reikėjo augalą pratinti prie šviesos - atsistojusi dovaną perkėlė ant palangės, kur vakaro šviesa taip stirpiai neturėjo jo veikti. Netrukus vėl įsitaisė ant sofos.
Devyniolikmetė juto, kaip Davinos akys nukrypo į ją. Reikėjo kažkaip pašnekinti merginą, bet Miona jau seniai nesikalbėjo su žmonėmis apie paprastus kasdienius dalykus.
-  O... judu pažįstami iš seniau ar kaip? - vis tik uždavė klausimą. Greičiausiai buvo baisiai nevykęs, bet Miona nebegalėjo pakęsti tylos.

[Fasiras von Sjuardas]

   Gaila, kad aplinkybės neleido Mionai kaip reikiant paminėti Hogvartso baigimo, nors ji, Fasiro akimis, ir slėpė šitą apmaudą. Jei likimas būtų buvęs sąžiningas ir teisingas, ji būtų su savo šeima, galimai švęstų ką nors, stipriai apraizgyto keistomis ir sunkiai suprantamomis, nors ir įdomiomis žiobarų tradicijomis, galimai su kokiais bičiuliais kalbėtų apie politiką ir pletkavotų apie tylų ir nuobodų Anglijos magijos ministrą. Gal Fasiras būtų sveikatą atstatinėjęs ne tolimame ir nepažįstamame Ispanijos dvare, o pas savo mamą, o Davina... Kaži, kaip ji įsivaizduotų savo dabartį, jei tik jos tėvai būtų likę gyvi?
   – Sakai? – regis, dėl Davinos pastebėjimo mažumėlę susigėdęs sumurmėjo jis ir prigavo save bemėginantį dėl šito nusišypsoti. Šito noro neužgniaužė, nors šypsena buvo nežymi.
   Netikėtai į langą iš nakties pradėjo krapenti lengvas lietus. Fasiras pamanė, kad turbūt būtų visai jauku užkurti židinį, tačiau tokiu šiltu oru tai būtų buvusi labai jau ne kažką mintis. Visgi ir Baubo kuriamo saugumo ir vakarienės kvapo užteko gerai atmosferai palaikyti. Na, ir minties, kad jis pagaliau namie, ir ne vienas, o su dviem artimais žmonėmis. Be abejo, tai nebuvo vieninteliai du žmonės, kuriuos dabar pamatyti norėjo von Sjuardas, bet ir jų kompanijos dabar jam užteko.
   - Naktinis augalas, - atsakė Fasiras, mėgindamas kitomis žiniomis užmaskuoti faktą, jog niekaip neįsiminė įmantraus ispaniško jo pavadinimo. - Jam gyvybiškai reikalinga tamsa ir kas septintą pilnatį jis pražydęs ima švelniai švytėti balta, žydra ir rožine spalvomis. Sakei, kad tau patinka herbologija, - argumentavo tokių lauktuvių pasirinkimą ir paskubino pranešti apie augalo ypatybę, kai Miona įtaisė jį ant palangės.
   Visą kelionę namo jis mažumėlę pergyveno, kad lagamine besitrinančioje dėžutėje augalas nebūtų ištraiškytas ar kitaip pažeistas, bet bent jau nepatyrusiai kerėtojo akiai gėlė atrodė sveika. Visgi jis labai stengėsi.
   - Gerai, - linktelėjo Fasiras, nužvelgdamas Daviną ir pats įvertindamas jos nuovargį, kadangi žinojo jos pomėgį savo poreikius palikti antroj vietoj. Regis, vilkolakė visgi nebuvo mirtinai išvargusi. - Ilgai šiandien nevakarosim, visgi visi esam pavargę, - patikino jis ir Murrell, ir Herą.
   Kai juodaplaukė namų gyventoja uždavė klausimą, pusvampyris patylėjo, nors ir galėjo atsakyti į šį klausimą pats. Jautė, kad tai buvo labiau skirta buvusiai varniukei, o dar - jis norėjo, kad jos susipažintų ir susibendrautų pačios. Reikia pripažinti, egzistavo nemaža tikimybė, jog Godriko Dauboje trijulė užstrigs netrumpam laikui.
   - Beje, ar judvi nebuvot pažįstamos nuo Hogvartso laikų? - toptelėjo jam. - Regis, Varno Nagas ir Grifų Gūžta turėjo šiek tiek bendrų pamokų? - pasiteiravo jis, ta pačia proga išduodamas ir merginų koledžus.

[Davina von Sjuard]

   Ji neatsakė, bet žodžių ir nereikėjo. Keistai džiugiai spindintys žiburėliai ir išskirtinė šypsena, skirta jam, ant minkšto fotelio sėdinčiam varno juodumo plaukų savininkui, pasakė daugiau nei ištarti žodžiai būtų galėję išreikšti.
   Rausvos lūpos kiek prasivėrė parodydamos akinančiai baltus dantis. Susigėdęs Anglijos magijos ministras dėl jam skirtos pastabos, kurią be vargo galėjai laikyti komplimentu, atrodė neapsakomai žaviai. Daugelis žurnalistų už tokią fotografiją neabejotinai būtų paaukoję visą savo karjerą. Sėdintis jaukioje svetainėje, dviejų dailių merginų draugijoje ir susigėdęs dėl jam skirto komplimento. Kas galėjo pagalvoti?
   Pakreipė galvą panirdama į tamsą ir tylų, malonų lietaus lašų kapsėjimą. Pastarasis garsas ramino. Leido pilnai atsipalaiduoti ir be jokios naštos ar vargo pasimėgauti seniai begirdėtu lietaus barbenimu į stiklą.
   Paslėpė kambario prieblandoje žėrėjusias akis. Suvokimas, kokia ji pavargusi ir kaip stipriai troško palįsti po šiltai patalais ir pailsėti, užliejo visas mintis it cunamis. Turbūt jei ne šalia nuskambėję balsai, kurie privertė atsimerkti, Davina būtų mielai užmigusi čia pat, ant minkštos sofos, klausai begaudant tylius, ramius Fasiro ir Mionos balsus. Visai, kaip dvare, patogiai įsitaisius ant sofos, Klarai švelniai kalbinant Viljamą, o į šių pokalbį įsiterpiant tyliam židinio spragsėjimui. Nejučia vos matomai šyptelėjo. Prabėgo kelios dienos, o ji jau ilgėjosi jų.
   Nusigręžė nuo lango. Lietaus kapsėjimas vis dar švelniai sudirgindavo merginos klausą, tačiau dėmesys jau buvo nukreiptas kitur. Davina plačiai šypsodamasi stebėjo, kaip Miona nustebusi žvelgia į jai padovanotą augalą, o Fasiras be didelių pastangų išsisuka iš padėties nepaminėjęs augalo pavadinimo. Būtų sukikenusi, bet nusprendusi negadinti pusvampyrio pastangų, tik nusišypsojo.
   Linktelėjo. Pomėgis leisti vakarus kartu su tėvais ir pastarąjį pusmetį su Fasiru svetainėje įaugo šviesiaplaukei iki kaulų, būtų mielai pasilikusi ir šįvakar, tačiau von Sjuardas buvo teisus, jie visi išvargę, o apsistoti čia trumpam laikui neketino, vadinasi pavakaroti galės ir kitą kartą.
   -Ne,-papurtė galvą suvoksi, kad šįkart tamsiaplaukis leido atsakyti jai,-Fasirą pirmą kartą išvydau, kai aurorai atlydėjo jį iki dvaro. Išvargusį ir paniurusį,-šyptelėjo namų šeimininkui,-priešiškai nusiteikusį prieš žirgus,-sukikeno prisimindama pirmąsias savaites kartu su juodaplaukiu.
   Mintys nukrypo. Kurį laiką tylėjo bandydama prisiminti netoliese sėdinčią merginą Hogvartse. Galiausiai dar kartą papurtė galvą.
   -Turbūt Miona pateko į tą sąrašą, su kurio asmenimis nespėjau pabendrauti,-linksmai gūžtelėjo pečiais. Hogvartse merginai draugų ir asmenų, su kuriais galėtų pasikalbėti, netrūko. Ji ne tik leido laiką su Klara, Adele, Elride ar kitais varniukais, tačiau puikiai sutarė su kitais koleždų mokiniais bei profesoriais, tik turbūt Miona nebuvo viena iš jų.

[Miona Hera]

Per pastaruosius beveik du mėnesius Miona labiau vienišesnė tikriausiai niekada nesijautė. Netekusi šeimos, atstūmusi Dafydd, per mūšį pamynusi moralines normas ir galiausiai ilgam likusi viena pati su savim ir savais vidiniais demonais. Nežinia, kam čia reikėjo dėkoti - Merlinui, Dievui ar kokiam biesui, - kad Miona dar gyva ir sveika vaikščiojo šia žeme. Ir visą tą laiką josios varikliukas buvo viltis, kad Fasirui viskas gerai.
Pavargusios mintys greitai pradėdavo krėsti eibes. O nuovargis su laiku vis didėdavo. Kartais Miona paprašydavo, kad elfas pataisytų kokios raminančios arbatos. Jos padedama  užmigdavo greičiau, bet košmarai vis tiek kamuodavo.
- Jis nemėgsta šviesos? - nusistebėjo Miona, kaip mat užvoždama dangtį. Aišku, nenumatysi visų augalo savybių tik į jį pažvelgęs, bet Miona vis tiek nusivylė. Galėjo pažiūrėti ir atidžiau. - Koks jo pavadinimas, primink? Nenoriu jo numarinti…
Miona nebuvo tikra, ar gerai išgirdo. Kartais nuo nuovargio ausyse pasigirsdavo tylus cypimas, nuo kurio nusukti minčių dažnai nepajėgdavo. Tad ir pačią pradžią, kai, regis, Fasiras paminėjo augalo vardą, mergina pražiopsojo.
Norėjosi šiek tiek paprieštarauti dėl ėjimo anksčiau miegoti. Fasiro nematė visą pusmetį. Norėjosi pirmiausia atrašyti gerą moralą už grįžimą į Angliją, už tokią riziką ir, regis, normalaus plano neturėjimą. Tačiau labiausiai trumpų plaukų, kurių vieną sruogą buvo  netvirtai užsikišusi už ausies, savininkė norėjo būti tikra, kad jam iš tiesų taip gerai, kaip sakė prieš tai. Norėjo ir pasėdėti ramiai prie puodelio kavos (Fasiro atveju - arbatos) ir pasimėgauti ramybe, kai už namo ribų tokios anaiptol nebuvo.
Miona šyptelėjo. Buvo gera matyti, kad kažkas nebijodamas kalbėjo apie Fasirą taip ramiai, taip su šiluma. Buvusiai grifei patiko tie žiburiukai, kurie žibėjo Davinos akyse žvelgiant į Fasirą, ir ta kitokia jaunuolio šypsena, kai žvelgdavo į šviesiaplaukę. Miona nebuvo baisi romantikė, bet josios gerai gyvenimo nukamuota širdutė džiaugėsi stebint tarp januolių nedrąsiai, bet tvirtai besirišančią giją.
- Būtų buvę apmaudu, jei vis dar apeitų žirgus lanku, - šyptelėjo Miona. Apie savo patirtį su žirgais vis tik privengė užsiminti.
Miona pritardama linktelėjo. Davina merginai nebuvo nei matyta, nei girdėta. Pažinojo ją tik iš Fasiro laiškų, kuriuose, beje, ją minėdavo ne taip ir dažnai. Slapukas.
Kaip tik ant stalo atsirado ir valgiai. Elfas, reikėjo pripažinti, darbavosi greitai.
- Dievulėliau, kvepia dieviškai, - pirmąsyk po ilgo laiko pajutusi realų alkį sumurmėjo Miona ir patogiau atsisėdo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras nesunkiai pastebėjo Davinos mieguistumą - nors ji turėjo stipresnę už jo klausą, o regėjimu buvo bemaž lygūs, ištverme pusvampyris ją gerokai lenkė. Kol vilkolakė privalėjo kasnakt išmiegoti tiek pat valandų, kiek įprastas žmogus, kad atsigautų, pusvampyriui užtekdavo kelių valandų per visą savaitę. Kartais dėl šito jam vis dar būdavo apmaudu, kad jis gimė pusiau vampyru, pusiau žmogumi. Kartais jam rodydavosi, jog ir šiaip daug kur jis tėra pusiau, nors visą laiką mėgino viską padaryti iki galo ir prideramai. Tik pusiau sūnus, tik pusiau palaidojęs savo šeimą...
   Mažytę Fasiro apgavystę, sprendžiant iš veidų ir kalbų, be jokio vargo išrišo abi merginos. Prie sienos prispaustam juodaplaukiui beliko sunkiai atsidusti ir pripažinti savo neišmanymą.
   - Neatsimenu, ispaniškas pavadinimas skambėjo sudėtingai. Davina, regis, tu jį girdėjai?.. - nesmagiai vypteldamas pasisuko į ispanę viešnią. - Nors, regis, pavadinimas turėjo būti užrašytas ant vazono, - atsiminė von Sjuardas, pasilenkdamas artyn Mionos, kad pats tai patikrintų, bet ši uždarė augalą atgal į dėžutę, vos neuždarydama kartu ir pusvampyrio pirštų.
   Davina tęsė jo blogybių viešinimą, tad dėl to jis priekaištingai, nors nepiktai, į ją dėbtelėjo. Praeita žiema jam prasidėjo tragiškai, po tokio akibrokšto ir dar vieno kapo užkasimo jis netgi nebegebėdavo savo niūrasties pasilaikyti nakčiai. Bjauru buvo jau vien atsiminti tas kankynės pilnas dienas. Kaip jis išvis nesugalvojo užsimušti? Kas jį šitokį taip varė į priekį?
   - Kad jau atvykai į Angliją, tau kažkada teks išmėginti geležinį žirgą, - įspėjo apie saldų kerštą motociklininkas.
   Von Sjuardas gerai atsiminė, kad gal net per pirmą susitikimą Davina išreiškė nepasitikėjimą tokiu transportu, kai jų kalba pasisuko apie pomėgius. Atrodė keista, kad jam toks įprastas daiktas buvo absoliučiai svetimas kitam žmogui. Galbūt šitaip apie jį galvojo ir Davina, kai jis šitaip neigiamai žvelgė į jos žvėryną. Būtent žvėryną - tuolaik jis nieko daugiau ir neįžiūrėjo aukštuose, nenuspėjamuose ilgakakliuose gyvūnuose.
   Kaip jis dabar jausis, sėdėdamas ant maloniai burzgiančio motociklo, kai nebereikės kratytis balne ir karts nuo karto glostyti žirgo kaklo jį giriant? Bus jau atpratęs nuo važinėjimo...
   - Ką gi, progų pabendrauti bus dar daug, - konstatavo faktą auksaakis ir pamanė, kad šita jo frazė neblogai susirišo su galima pokalbio išvada. - Galbūt šiam vakarui jau užteks, svarbu gerai pailsėti ir rytoj apšnekėti visa, kas pasikeitė. Tau ryt ne darbas, Miona? - paklausė jis.

[Davina von Sjuard]

   Ji linksmai, nuoširdžiai ir šįkart be jokių bandymų susitvardyti sukikeno. Regis, von Sjuardui vis dar prastai sekėsi ne tik suprasti ispanų kalbą, tačiau ja ir kalbėti. Nors Mionai padovanoto augalo pavadinimas išties buvo sudėtingas ir sunkiai įsimenamas ne vien pusvampyriui.
   -El bailarín de la oscuridad,-be jokio vargo, visiškai teisingai ir su ryškiu akcentu ištarė paprastutį augalo pavadinimą. Lūpos suformavo platų šypsnį. Fasirui nepavyko išsisukti iš situacijos, kurioje pats save ir pastatė. Tiesa sakant, buvo visai smagu stebėti kiek sutrikusį ir nesmagiai besijaučiantį von Sjuardą.
   Auksinės akys įsmigo į ją, be jokio pykčio ar neapykantos, žvelgė kiek priekaištingai, kas jaunąją ispanę privertė tik dar plačiau nusišypsoti. Nekaltai, tarsi būtų nepastebėjusi to žvilgsnio, gūžtelėjo pečiais užsikišdama už ausies ant veido užkritusią neklusnią sruogą.
   -Ar tai kerštas?-žaismingai nusišypsojo priešais sėdinčiam vaikinui. Melsvose akyse žybtelėjo kažkas neįprasto ir džiugaus. Tai, kad pusmetis Ispanijoje nenuėjo veltui, rodė akivaizdus Fasiro elgesio pasikeitimas. Jis ne tik tapo linksmesnis, tačiau atsigavo ir į viską ėmė žvelgti kitaip.
   Vakarienei, kurios kvapas taip maloniai kuteno vilkišką uoslę, atsidūrus ant stalo, Davina tyliai iškvėpė orą. Apetito neturėjo jokio, net jei vaizdas viliojo neapsakomai stipriai, vis gi mandagumas ir įskiepytos vertybės neleido apleisti svetainės ir patraukti į savo kambarį. O ir apetitas retkarčiais atsiranda bevalgant.
   Klausydamasi pusvampyrio ir Mionos pokalbio bei malonaus lietaus kapsėjimo už lango, neskubėdama ir, tiesa sakant, mėgaudamasi maistu, gana nesunkiai įveikė savo porciją su kitais dviem pašnekovais. Skrandis maloniai sušilo nuo fantastiškai kvepiančios arbatos, kurios skonis buvo ne ką prastesnis už aromatą.
   Reikėjo pripažinti, kad vakarieniauti ne dvare, su kitais žmonėmis, buvo visai smagu ir linksma. Šviesiaplaukei nuoširdžiai patiko klausytis ir stebėti, kaip abu tamsiaplaukiai šnekina vienas kitą. Ilgesys veikė savaip.
   -Aš eisiu pailsėti,-padėjusi Baubui nudengti visą vakarienės stalą ir svetainę palikti tokią, kokią rado prieš jiems pasirodant, stabtelėjo ties svetainės durimis kryptelėdama galvą į likusius du jaunuolius. Būtų pasilikusi ilgėliau, tačiau norėjo leisti Fasirui pasikalbėti vienu du su Miona. Nors žodžiais to ir nepasakė, leido vaikinui tai suprasti iš jos žvilgsnio.
   -Buenas noches,-plačiai šyptelėjo žengdama laiptų link.
   Netrukus pasiekusi savo naujojo kambario duris tingiai sumirksėjo. Būtų mielai kritusi į minkštus patalus, tačiau dėmesį patraukė ant lentynos sudėtos knygos. Regis, žiobarų. Niekuomet per daug dėmesio žiobariškoms knygoms neskyrė. Vargu ar buvo perskaičiusi kiek daugiau knygų nei nugyveno metų. Per daug laiko skyrė burtininkų užrašams.
   Kiek padvejojusi išsivilko iš kasdienių drabužių ir apnuoginusi kūną, apsivildama šilkinę pižamą išsirinko labiausiai nusitrynusiu viršeliu, kiek apiplyšusią, plonumu nepasižyminčią knygą. Tokie požymiai aiškiai rodė, kad knyga buvo skaitoma, o šitai reiškė, kad laiko veltui nesugaiš.
   Patogiai įsitaisiusi po baltos spalvos patalais pasisuko šonu permesdama plaukus ant vieno šono ir pamiršdama už lango esantį lietų, įnikdama skaityti knygą.

[Miona Hera]

Miona šypteldama kilstelėjo tamsius antakius. Rodos, netyčiom pagavo Fasirą bandant išsisukti nuo savo ispanų kalbos žinių demonstravimo.
Prie palangės dar stovinti neseniai perdažytų juodų plaukų savininkė įdėmiai pažvelgė į taip laisvai kikenančią kiek vyresnę už ją ispanę. Kažkodėl pajuto šiokį tokį liūdesį. Melsvaakė Murell nebuvo sukaustyta prisiminimų ir kaltės jausmo, ji galėjo be sąžinės graužaties nevaržomai juoktis, šypsotis ir kitiems dalintis savo laime bei šiluma. Bent jau taip iš šalies atrodė Mionai.
Bet devyniolikmetė tuoj nusuko žvilgsnį į dėželę ir vos vos stumtelėjo ją toliau nuo krašto. Ne todėl, kad iš tiesų buvo rizika jai nukristi. Tiesiog nebuvo kur dėti rankų.
- O ką tai reiškia? - nė nesistengdama pakartoti skambaus pavadinimo pasiteiravo uždengdama įvairių dydžių auksinių ir juodų trikampiukų ir rombų puošiamą dėžutę. - Nekišk nagų, - švelniai perspėjo tamsiaplaukį, vos nepriverdama jojo pirštų. Dabar atidžiau žvelgdama į dangtį atpažino iš smulkių gabalėlių sudėtą aukso spalvos gėlę tamsiame fone. Deja, detalių trūko, kad būtų galima nusakyti, kas tai per augalas. - Patikrinsiu vėliau. 
Perbraukusi per dėžės viršų - pirštų pagalvėlėmis juto tuos negilius griovelius tarp mažų ornamento detalių - vėl prisėdo.
Miona netruko susigaudyti, apie kokį geležinį žirgą čia pasakoja Fasiras. Nors pačiai niekada ir neteko garbė pralėkti su juo, Miona nejuto noro žutbūt tai padaryti. Viskam buvo savas laikas. Tačiau Davinai su Fasiru vis tiek negalėjo leisti mandravot su gana lengvai susekama transporto priemone.
- Bet... Dabar per daug pavojinga, - atsiduso Miona, jausdama, kaip galimai išsklaido linksmesnę nuotaiką.
Dėl vakarienės rudaakė nesuklydo - maistas tiesiog tirpo burnoje. Lauke lietus po truputį įsismarkavo, užgeso paskutinis saulės žybsnis. Smeigdama pirmą ridikėlio puselę, Miona akies krašteliu išvydo kažką subaltuojant. Pakėlusi galvą šyptelėjo ir mostelėdama lazdele pravėrė langą, taip įleisdama į vidų Kiarą.
Kaip ir kiekvieną vakarą, Mionai dar nespėjus grįžti pelėda išlėkdavo pamedžioti ar šiaip pramankštinti sparnus. Tiesa, skraidydavo tik elfo apkerėtoje teritorijoje, nors norėdavo palakstyti ir po miškus. Tačiau tai buvo per daug pavojinga.
Dažniausiai Miona tokiu laiku jau būdavo baigusi vakarieniauti, todėl Kiara tikėjosi, jog ir šiandien gaus pakankamai dėmesio. Tačiau šįvakar josios šeimininkės dėmesį vogė kiti du žmonės. Nusipurčiusi ir įplasnojusi į vidų nutūpė ant sofos atlošo  tarp Murell ir Mionos ir nužvelgė abu svečius. Fasiras jai buvo regėtas, o šit Davina - ne. Ties mergina žvilgsnis užsilaikė ilgiau, o tada, nutarusi, kad šalia ispanės Mionai grėsmės nėra, švelniai snapu patrynė Mionai viršugalvį.
- Labas, Kiara, - nusišypsojo mergina ir kaire ranka nestirpiai pakasė sniego baltumo kaklo plunksnas. Ant jų pajuto vieną kitą lietasus karoliuką. Gavusi pakankamą dozę meilės, Kiara kurį laiką nutarė Mionos nebetrukdyti. 
- Siklis ir Kiara rado... bendrą kalbą, - nusišypsojo buvusi grifė.  - Bet tikrai ne pirmą dieną.
 Nenorėdama įžeisti elfo, pasistengė suvalgyti daugiau, nei dažniausiai darydavo. Beveik viską, ko prisidėjo, įveikė, tačiau vienas nedidelis brokolio gabaliukas tebesivoliojo lėkštėje. Atsidususi pasmeigė šakute ir tą. Ir viską užpylė gardžia, kokią gamina tik Baubas, kavute.
- Mhm, ryt iš pat ryto, - atsiduso. Darbas nebuvo  itin įdomus, tačiau užeiga buvo geras informacijos šaltinis.
Kartu su Davina aprinko indus ir galiausiai pamojo išeinančiai mėlynakei.
- Saldžių sapnų, - dar tarstelėjo.
Tamsios akys nukrypo į aplijusį langą. Rankos nebebuvo tokios šaltos, o ir pati mergina jautėsi jaukiai. Miegas dar neėmė. Reikėjo sutvarkyti dar porą reikalų, pasižymėti kelias mintyse susidarytas išvadas vakarienės metu. Kaip kiekvieną vakarą.
- Ji miela, - nuoširdžiai ramiu balsu tarstelėjo. - Turiu minty, Davina. Ji atrodo šauni mergina.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Tamsos... dainininkas ar šokėjas, tiksliai neatsimenu, - į Mionos klausimą atsakė ispanų kalbos pagrindų pramokęs anglakalbis.
   Stebėjo Mionos veidą ir kūno kalbą - kaip jau įprasta politikui, matyt, senų įpročių neišmuši - ir būtų galėjęs visai drąsiai pasakyti, jog su lauktuvėmis pataikė. Buvusiai grifiukei nebuvo būdingas šokinėjimas iš džiaugsmo kaip gerai priputusiai blusai, nebuvo būdingas klaikus spygčiojimas, kuriuo paprastai pasižymėjo prasto popso besiklausančios ir rožines maikes iki keturiasdešimties tebenešiojančios nebrandylos. Gal, kai šitaip gyvenimas subanguoja, įsitraukdamas tave ir nugurki ne tik nuo mineralų sūraus vandens, neįmanoma neprarasti dalies to perdėm klaikaus naivumo. Galėtų daugiau žmonių paragauti tų bangų.
   - Kerštas? Baik tu, - pašiepė Daviną juodaplaukis. - Be abejo, - linktelėjo Fasiras, staiga sunerimusiai dėl jųdviejų saugumo. - Ačiū už rūpestį, - tarstelėjo, mat šiaip tai vertino.
   Bet nejaugi ji galvoja, kad tik kirtę sieną ir nė nepasidomėję šalies situacija, jie sės ant motociklo ir birbs bet kuriais keliais nuotykių ieškoti? Ne, ne von Sjuardo madoj. Prieš savaitę Fasas būtų galvą guldęs, kad to ir Davina nedarytų, bet žinodamas, kaip ji drąsiai ir beprotiškai pasielgė, atsekdama į Godriko Daubą paskui jį, jau nebedrįso sakyti ją gerai pažįstąs. Ar nereikės jos stebėti ir saugoti, kol nebus garanto, jog Anglijoje jiems (ar ir vien jam) saugu?
   - Gerai, - atsiliepė Fasas, Davinai pranešus, kad ji išeina.
   Nebespėjo net sustabdyti jos ir Mionos nuo pagalbos Baubui, bet jautėsi nesmagiai, kad jo viešnios dirba, tad prisidėjo prie šio darbo, nusinešdamas puodelį. Panašiai jautėsi, kai paskambinusi Miona pranešė jam tvarkysianti jo tragiškai užverstą namo aplinką. Ką gi, jei teks ilgesniam laikui čia likti, galbūt jėgų tvarkymuisi atras ir pats. Arba bent atsimins, kad paprašyti tat padaryti reikia Baubo. Toks jausmas, kad kažkada bebandydamas atsipaipaloti nuo eilinės per didelės migdomųjų dozės jis buvo pats uždraudęs elfui normalizuoti sodybos vaizdą. Savaime aišku, tai nebuvo logiškas sprendimas, bet ką tuo laiku pusvampyris darė logiško?
   - Ten dulces sueños, - palinkėjo pusvampyris nueinančiai ispanei.
   Dabar svetainėje besėdėjo tik Fasiras ir Miona. Jaunuolis nužvelgė seniai beregėtą Heros pelėdą, užsigalvojo, ar tik neturėjo buvusi grifiukė mintyje, kad Siklis ir Kiara ne tik šiaip sau pradėjo sutarti. Neturėtų supratimo, kaip reikėtų rūpintis pelėdžiukais. Visgi mintys nuo šito nuslydo pakankamai greit.
   - Žinau, - nustebintas tokio Mionos komentaro atsiliepė Fasas. Pamanė, kad galbūt Davina dabar juokiasi iš jo miegamajame, nors galbūt ji jų pokalbio ir nesiklausė. - Jei tau rytoj darbas, galbūt nukelsim pokalbį į rytojų arba savaitgalį? - paklausė namų šeimininkas, nenorėdamas varginti draugės.

[Miona Hera]

- Hm... Gražu, - sumurmėjo Miona. Kaip daugelį metų dirbdama su augalais - tai padėdama Adelaidei, tai pati savo nuožiūra prižiūrėdama kokius nors augalėlius, - buvo jau pastebėjusi, kad žmonės mėgsta augalus pavadinti įmantriais, paslaptingais ar tai dar kažkokiais vardais, kurie vienaip ar kitaip pridėdavo gėlei ar medeliui žavesio. Žinoma, augalas pavadintas būdavo pagal jo išvaizdą ar savybes, tačiau tai vis tiek sustiprindavo įspūdį apie jį.
Tamsiaplaukė mergina stebėjo, kaip bendrauja Fasiras ir Davina. Ministro kalboje, veide ir judesiuose Miona matė ryškėjant kitas, jai iki šiol nematytas spalvas. O Murell buvo lyg bangų ošimas: jos žodžiai ir šypsena, rodos, gaivino, kvietė atsipalaiduoti, ja pasitikėti, leido galvoti, kad kaži kam nutikus ji bus stipri kovotoja. Jei devyniolikmetė nebūtų šitiek laiko gyvenusi įtampoje ir baimėje dėl jai brangių asmenų gyvybės (kartkartėm pasidomėdavo ir apie Dafydd, nors jausmais tarėsi nuo jo visiškai atsiribojusi), galgi ir būtų pasidavusi tai trumpalaikei ramybei. Bet ne dabar. Miona dar turėjo išlikti visiškai budri. 
Kol nešiojo indus, Miona mėgino pasigauti Baubą ir trumpa su juo pasikalbėti. Tačiau aplink vis būdavo tai Fasiras, tai Davina, tad taip ir nespėjo bent sekundėlę privačiai pakalbėti.
Ar tik jai pasirodė, ar Fasiro balse pasigirdo nuostaba? Jaunasis von Sjuardas buvo vienintelis žmogus, kurio emocijas perskaityti merginai sekėsi taip sunkiai. Bet jeigu nuostaba, tuomet kodėl?
- Kodėl taip nustebai? - dar stebėdama skaidrius lietaus lašelius, bėgančius ir taip gerai neseniai praisdėjusios liūties apiplauto lango stiklu, paklausė ir atsisuko į Fasirą. Švelniai rausvos lūpos išsilenkė į nedidelę šypseną, o tamsiose akyse žybtelėjo auksiniai taškeliai. Tačiau netrukus teko vėl kiek surimtėti. - Taip, gerai sakai. Ryt kilsiu anksti ir grįšiu vėlai, tikriausiai jau miegosit. Dėkui už smagų vakarą, - stodamasi padėkojo. Bet vis tik prisiminė. -  Ir… Pasistenkit nekelti kojos iš Godirko Daubos. Ryšininkė galiu pabūti ir aš. Jeigu jau kas, paklauskit Baubo, pasakys, kur dirbu. - Nenorom nusižovavo. - Taip, tu teisus, tikriausiai jau turėtumėm eiti miegoti. Aš dar į virtuvė užeisiu. Labanakt, - nusišypsojo ir paliko puošniąją svetainę.
Baubas jau dėliojo indus į jiems skirtas vietas. Miona atsisėdo prie nedidelio staliuko, patraukdama smalsų elfo žvilgsnį.
- Kavos, panele?
- Taip, būtų gerai, ačiū. Bet aš ne tik dėl to. - Trumpam nutilo, nesugalvodama, kaip suformuluoti prašymą. - Su namų apsauga viskas gerai, taip? Nebuvo norinčių kaip nors pralaužti? Ne? Gerai. Ar galėtum Fasirui per daug nepasakoti apie mūšį? - akimis stengdamasi patikslinti, kad svarbiausia - nepasakoti apie ją, - paprašė Miona. - Tiesiog dabar ne laikas. Papasakosiu pati kada nors. Gerai? Ačiū, - šyptelėjo galiausiai sutarusi su elfu. - Ačiū už kavą ir labanakt, - kilstelėdama puodelį pamojo elfui ir laiptais užlipo į savo kambarį. Dar porą popierių ir mėgins numigti.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Nenustebau, - paneigė Fasiras, dabar jau tikrai nustebintas keistos Mionos replikos. - Tik, jei ką, mes neketinam lėkt į Godriko Daubą be apsaugos ir proto.
   Į kitus merginos žodžius jam beliko linktelėti. Pusvampyris pamanė, kad apie juodaplaukės darbą tikrai išklausinės Baubą, kaip išklausinės ir apie kitus reikalus čia, ypač, jei jos nebus čia visą dieną. Tiek laiko sugaišti nenaudingai būtų negerai, nors ir kaip norisi tiesiog pasidžiaugti grįžimu į Angliją ar netgi užsimaskavus išeiti į miestelio centrą. Mintys tik ir sukosi apie tai, kuo jis galėtų pabūti naudingesnis ir ką galėtų nuveikti iš namų. Čia beveik kaip darbas per koronaviruso pandemiją, deja, paprastai produktyvumu nepasižymintis. Pirmas momentas, reikės ištardyti elfą, antras - susiveikti bet kokį laikraštį, trečias... Na, toliau jau sugalvos, pasitaręs su Davina. O gal dar pakils ryte, kai išgirs nebemiegant Mioną, ir pašnekins ją iki darbo. O gal ir nederėtų taip užsipulti iš pat ryto, žinant, kiek daug veiklos ji turės per dieną?
   - Labanakt, galbūt dar susitiksim ryte, - tarstelėjo Fasiras, lėtai stodamasis nuo fotelio.
   Po tiek kalbų jis mažumėlę aptingo, bet dar pasuko į vonios kambarį - išsivalyti dantų, aišku. Net ir antgamtams dera rūpintis savo sveikata, nes magija primeta pliusų tik į raumenis, greitėlesnį gijimą, akis, ausis ir kitus neblogus daiktus, tačiau dantų ėduonis puola kaip ir visus padarus. Kalbant apie magijos poveikį, kai kuriems antgamtams ji ne tik prideda, bet ir atima, pavyzdžiui, protelio.
   Vilkėdamas chalatą ir lipdamas laiptais, kadangi jo lankytas vonios kambarys buvo pirmajam aukšte, pusvampyris dar nugirdo Mionos pokalbį su elfu. Dar pamintijo, kad galbūt užaugusi žiobarų šeimoje ji nežino, kad elfai negali nepaklusti savo tikriesiems šeimininkams, todėl būtų kvaila jiems įsakinėti. Šyptelėjo, pamintijęs, kaip ji rūpinasi namais.
   „Galbūt turėčiau ja pasitikėti ir elfo neklausinėti?“ - pamintijo von Sjuardas, žinodamas, kaip nesmagu, kai paslaptys netikėtai išrišamos arba pats esi laikomas neįgaliu kažko padaryti tinkamai. Visgi ministras taip pat nemanė, jog derėtų ir palikti nežinomo svorio naštą Herai ant pečių - tik bėda, kad negalėjo to svorio įvertinti. Gal Miona geba įvertinti tai pati, jei jau jai taip maga kažką nuslėpti?
   Patekęs į antrą aukštą, Fasiras pasuko prie Davinos kambario durų. Visgi nebuvo įsitikinęs, kad ji dar nemiegos, todėl stabtelėjo prie jų, bet nesibeldė. Žinojo, kad jei ji miegos (arba nenorės, kad jis užeitų), į jo žingsnius nesureaguos, o jau pažinti jį tikrai atpažins, o tuksenimas krumpliais į duris gali ir pažadinti.