[Yecatherine Delilah Lutterworth]

Kas galėtų pagalvoti, kad tokiame miestelyje kaip Aukštutinis Fleglis dar ir viešbutis randasi! Ne itin didelis, bet gana prašmatnus penkiaaukštis viešbutis apsaugotas kerais ir lankomas tik burtininkų. Personalas gausus visiems apsilankančių burtininkų poreikiams. Sodas su lauko stalais ir kėdėmis dailiai apsodintas gėlių krūmeliais, viduje prašmatnūs apartamentai, kuriuose, kaip ir kiekviename viešbutyje, galėjai rasti pagrindinį kambarį pagal norus ir vonią. VIP klasės kambariai turėjo įvairių burtininkams prieinamų privalumų, tokių kaip mini baras, maistas vietoje, sūkurinės vonios. Žodžiu, tobula vieta pailsėti nuo žmonių šurmulio, atsigauti. Viešbutis ne itin populiarus, bet vasarą dažnai būna lankomas turistų iš kitų šalių. Šaltuoju metų laiku dažniausiai apytuštis.

   Šią keistą ir tamsią naktį Jekaterina ir Andy ramiai žingsniavo Aukštutinio Fleglio miesto gatvelėmis. Na, tai buvo tarsi koks miestelio aprodymas, kaip ir pageidavo Klastuolės pasivaikščiojimo draugas. Visgi ši naktis, šis vakaras buvo keistai tarsi aptraukti lengva migla. Prieš akis išniro dailiai apšviestas Aukštutinio Fleglio viešbutis ir puse lūpų šyptelėjusi mergina patraukė jo link.
 - Burtininkų viešbutis. Manau, vertas dėmesio, - mirktelėjo penktakursė. Jai buvo gana smagu, jog šįkart patrauks šion vieton. Įžengusi į vestibiulį juodaplaukė grakščiai patraukė link sekretorės ir paprasčiausiai pasiėmė raktą. - Būtų nuodėmė neapžiūrėti šių gražių kambarių.
Kartu su Andy pakilusi į penktą aukštą ji pravėrė vieno iš VIP apartamentų duris. Vidus buvo tiesiog pasakiškas, viskas, ko gali norėti žmogus norėdamas pailsėti. Pretty good, numykė balselis galvoje, kai Klastuolė uždarė paskui save duris.

[Gerard Way(thesassyass)]

Andy atsargiai pėdino paskui Jekateriną, atidžiai sekdamas kiekvieną pamatytą smulkmeną. Įdomus paveikslas, plačialapis augalas, įmantri rakto skylutė - niekas nepaliko apžiūrinėtas. Kadangi klastuolė tipeno per greitai, vaikinas neturėjo pakankamai laiko visko apžiūrėti. Praslydo žvilgsniu kartą, kitą, ir užteks. Kai jiedu sustojo prie durų, mergina pasikrapštė su raktu prie rakto skylutės, tada durys lėtai atsivėrė. Varnas ramiai įsirėmė į durų staktą.
- Hmm, - numykė Andy, žvalgydamasis aplink. Ko mums čia reikia, po velnių? - Gražu.
Black nenorėjo būti prispaustas durimis, tad paskubėjo ir įsmuko vidun. Bakstelėjęs savo skruostikaulius, vaikinas dar kartą peržvelgė patogią būstinę.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina vos šyptelėjo nusisiausdama juodą apsiaustą ir likdama su tradicine juoda aprangą - kambaryje buvo pernelyg šilta, kad liktum su tokia mantija. Mergina nujautė, kad pokalbis tikrai taip lengvai neis, tad ramiai nužingsniavo prie senoviškos sekcijos ir ją pravėrusi surado dailų raudono vyno butelį. Šis atsikimšo gana lengvai, kaip ir dera viešbučiuose. Klastuolė paėmusi dvi taures pripildė jas ir niekam nematant įbėrė po vieną rausvą tabletę su nupieštais suktukais. Vynas lengvai suputojo ir tabletės ištirpo. Aišku, šis reikalas vyko Andy nematant. Ji grakščiai prižingsniavo prie vaikino ir ramiai padavė jam vieną iš taurių.
 - Už tamsą, taip netradiciškai supažindinusią, - mirktelėjo juodaplaukė ir gurkštelėjo skanaus vyno. Skystis sušildė kūną, o po dešimties minučių, ji žinojo, bus juntamas ir kitas poveikis. Deja, šito nenutuokė Andy.

[Gerard Way(thesassyass)]

Andy kažką sušnabždėjo ir juodomis akimis ramiai pažvelgė į kraujo raudonumo skysčio pilną taurę. Grakščiai ją priėmęs, vaikinas vikriu riešo suktelėjimu privertė taurę atsidurti beveik prie pat jo smakro. Sudėjęs rankas ant krūtinės, Black atsargiai pakėlė vyno taurę šalia savo lūpų ir pajuto sproginėjančius burbuliukus, lyg kokiam šampane. Varnas dėl to nusprendė nesukti galvos, tad ramiai gurkštelėjo kraujo raudonumo skysčio gurkšnį. Viskas nusidažė tarsi kitomis spalvomis, vidų iki pirštų galiukų užplūdo keista šiluma, ir vaikinas ir pats pajuto keistai sproginėjantis viduje, lyg tie burbuliukai vyne.
- Žinai ką? Aš pirmą kartą geriu vyną, - blankiai šyptelėjo Andy, visos spalvos staiga pradėjo mainytis ir keistis daiktų pavidalai. - Skonis ne koks, bet jausmui... Nežinau. Jausmas nepakartojamas.
Vaikinas vėl perbraukė savo šviesius plaukus ir  patampė kelias mėgstamiausias apyrankes ant riešų, kurios karojo kiekvieną dieną. Spindinčiomis juodomis akimis Black pažvelgė į Jekateriną ir šyptelėjo.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina gurkštelėjo daugiau vyno ir jautė, kaip visos spalvos tarsi išryškėjo, bet negraužia akių, užplūdokeista šiluma, virpinanti kūną iki pat pirštų galiukų, nevalinga šypsena atsirado jos veide, greičiausiai ir vyzdžiai išsiplėtė. Na, žinoma, ne šiaip saldainius gi ji dėjo į vyną. Kojos kažkodė nebenorėjo smarkiai laikyti, tad ji prisėdo ant minkštos lovos. Pirštais jaučiama tekstūra atrodė tokia išraiškinga ir neapsakomai švelni, norėjosi atsigulti, bet visgi Andy atrodė labai... hm, tiesą sakant, jai nesinorėjo atsigulti ir tyliai šypsotis, kol nieko nėra šalia, tad vangia šypsena ir žibančiomis akimis galvos mostu mergina pakvietė jį prisėsti šalia. Šalia.
 - Taip, jausmas nuostabus, - pakreipė žavingai galvą juodaplaukė.

[Gerard Way(thesassyass)]

Andy išraiškingai šyptelėjo ir pajuto labai švelnų kambario kvapą, dvelkiantį levandomis ir šiaip kambariu (gi kuo daugiau kambarys gali dvelkti?). Dar kiek padvejojęs vaikinas neryžtingai nutapsėjo prie Jekaterinos ir klestelėjo šalia. Visos spalvos maišėsi ir mirguliavo akyse, daiktų tekstūra ir formos keitėsi, lyg norėdamos apsukti jam protą, ir netrukus jis jau jautėsi lyg prisišniojęs narkotikų. Va kas būna, kai pirmą kartą atsigeri penkių šimtų metų senumo vyni, prieš tai jo nė negurkštelėjęs. Vynas vis dar palaimingai šildė, o kambaryje atrodė kažkaip šalčiau iš išorės.
Bus tau ragaut vyno, kvanka tu,dabar imk ir megztinį iš kažkur rauk. Kažką pamastęs vaikinas šyptelėjo ir toliau sėdėjo.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina jautė, kaip ryškios spalvos maloniai užgriuvo akis ir kažkaip nedirgino - atvirkščiai, tai buvo be galo malonu, kažkokia šypsena vis žibėjo veide, o pirštai slydo per malonius paviršius. Ji nevalingai nusišypsojo Andy, pakreipusi galvą į jį ir nusispyrusi batus išsitiesė lovoje, švelniomis rankomis pajausdama šilkinius patalus. Buvo be galo malonu, o ir karšta darėsi be galo. Norėjosi nusimesti drabužius ir jausti oda tą švelnų šilką (lovos užtiesalą) ir kažką apsikabinti.
 - Šiandien be galo graži naktis, - svajingu balsu ištarė juodaplaukė ir metė kiek primerktą, gundantį, viliojantį žvilgsnį į Andy. O tas žvilgsnis gavosi taip netyčia... visiškai sąmoningai netyčia. Labiau netyčia jau ir negalėjo būti.

[Gerard Way(thesassyass)]

- Aha, - nelabai kreipdamas dėmesio sumurmėjo Andy ir stengėsi apsiprasti su pernelyg ryškiomis spalvomis.
Staiga visi raumenys lyg atsipalaidavo, ir, užliūliuotas neoninių atspalvių, šviesiaplaukis griuvo ant nugaros. Vaikinas pajuto šiugždantį švelnų šilką ir suprato, kaip nori miego, bet kažkas jam neleido imti, užmerkti akis ir užparpti.
Nelabai kreipdamas dėmesio į šalia išsitiesusią juodaplaukę, juodakis vos susilaikė nesulipdęs akių vokų ir susimąstė, kaip, po velnių, jis išsilaisvins iš šio kambario ir kaip grįš namo prasigėręs.
Ir dar taip vėlai.
- Kiek dabar laiko, - nuoširdžiai sunerimo jaunuolis, tačiau jis užsikirsdavo viduryje žodžio ir nukirsdavo galūnes, tad gavosi "k-ie da-baa l-aik".

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina kelioms akimirkoms užmerkė akis, leisdama sąmonei panirti į svaigulio sūkurį ir, rodos, atsimerkė tik po kelių valandų, nors praėjo vos pora sekundžių. Ji lyg pro itin skaniai kvepiančią miglą pasuko galvą į Andy ir nusišypsojusi padėjo galvą jam ant krūtinės imdama pirštais piešti įvairias figūras. Būtų buvusi visai nieko prieš perbraukti delnu nuogą odą, bet dabar jautėsi pernelyg apsvaigusi, gal po kokios valandos, kai poveikis šiek tiek prasisklaidys, nes ekstazi tabletės tokiems jauniems organizmams turėjo išsilaikyti visą naktį, taigi garantuotai nei vienas iki ryto iš kambario neišeis... o iki tol buvo dar daug laiko. Mergina tikėjosi, kad pamažu Andy pasidarys visai nebeįdomu, kiek dabar laiko ir valandų.
 - O ar tam yra skirtumas? - pro šypseną atsiduso juodaplaukė, šiltu atodūsiu suvirpindama vis labiau kaistantį orą aplink, keliantį didesnį norą nusivilkti vieną ar kitą drabužį. Visgi darėsi nežmoniškai, bet maloniai karšta.

[Celeste Victoria Lavenza]

Kas galėtų pamanyti, kad pačioje vasaros atostogų pradžioje, neseniai tik penkioliktąjį gimtadienį atšventusios merginos kūnas atsidurs tokiame prabanga vos ne kvėpuojančiame viešbutyje, kur šlamančiais, rodosi, būtų galima valytis ir subinę? Tikrai ne pati Karasuna, kuri dabar išsiviepusi šildėsi kaitinančioje vasaros saulutėje - aišku, kaip pridera, apsirengusi ne ką pridengiančiu maudymuku ir reikalo kaip pridengiantis drabužis neturinčiais šortukais, vistiek toks buvo jos įprastinis stilius, galima net buvo pasakyti. Sėdėdama ant vienos patogesnėse vietose pastatytose kėdės sodelyje, akimis tai žiūrėdama į į praeinančius aukšto rango burtininkus, kurie dažniausiai buvo palyginus seni, klastuolė atsiduso. Pasirodo, tai tikrai buvo geriausias būdas praleisti vasarą - atmetant tuos kelis faktelius, kurie apverstų visą vaizdą aukštyn kojomis, kaip kad tai, kad jos palyda buvo 37-erių metų vyriškis, kuris užmokėjo ne tik už aukščiausios klasės talpų kambarį ir jos drabužius.. Na, nesvarbu.
Galėjo pasakyti, kad net jautėsi laiminga - va, saulutė švietė, jinai maudėsi prabangoje, kartu buvo savotiškai pritraukianti dėmesį - ypač senų diedukų akytes, ir jos tikrai įstrigo ne į jos pilkai mėlynas akytes. Dauguma bendrakursių ar apskritai nevykusių mokinių buvo arba per bailūs, arba per daug pasinėrę į kitas, nekaltas ir neįdomias veiklas, kad čia pakliūtų - kartu, būdama su jau minėtais aukštesnio rango burtininkais, kurie arba turėjo komiškas žmoneles su kočėlais arba tik pripučiamas lėles kaip pakaitalą, jinai galėjo pati pasisemti daug negalimų žinoti dalykėlių, patarimų ir viso kito - užteko tik tylesniu balsu išmurkto žodelio ir akučių primerkimo.
Pasikartojant, Karasuna Mei jautėsi laiminga - vienintelė priežastis, savotiškai komiška, netgi, kuri galėjo priverst ją akimirkai nuliūsti buvo tik tai, kad grįžus į penktą kursą ji turės daugiau ką išmokyti Izaac, negu šis ją.

[Rafaela Ginoble]

 Dar vienos košmariškos atostogos. Šios turbūt bus dar baisesnės nei praeitos, nors ir tų negalėjai pavadinti, švelniai tariant, itin vykusiomis. Į gimtąjį kaimą turėjo grįžti tik įpusėjus atostogoms. Tėvai žinojo, kad pastarasis metas nebuvo laimingiausias laikotarpis varnės gyvenime. Įdomu, iš kur. Užtat davę jai nemažą sumą pinigų liepė rasti sau veiklos mėnesiui ar dviems. Esą prasiblaškys, taps linksmesnė. Didesnės nesąmonės penkiolikmetė gyvenime negirdėjo, kaip tėvams šauna į galvas tokios, atsiprašant, šūdinos mintys? Ji nenorėjo nieko veikti, su mielu noru vėl prasėdėtų pusę vasaros savo mažame, kiek per ankštokame, jaukiame kambaryje. O gal ir iki pat rugsėjo. Vis dėlto tėvus toks dukters nusistatymas slėgė, net pykdė. Naštą užsiimti raudonplauke perėmė vyresnysis brolis, kuris su šeima atostogamo saulėtame Fleglyje. Kartu su savimi pasiėmė ir nelaimingąją Dallifrėją, kuri labai jau nederėjo su aplinka.
 Ji neturėjo ką veikti, tad tiesiog slampinėjo po prabangų viešbutį, su panieka žvelgdama į išsipusčiusias damutes ar storus, plikus ir senus jų remėjus. Apie jokią aktyvią veiklą nė mąstyt nenorėjo. Ir toliau taip elgtųsi, tačiau brolis nedavė ramybės. Dieną naktį įkyrėjo su savo idiotiškais sumanymais puikiam laiko praleidimui, litanijomis apie optimistišką požiūrį į gyvenimą ir dar kitomis nesąmonėmis, kurios Dallifrėjai buvo visai nereikalingos ir neturėjo jokios prasmės ar vertės.
 Priversta brolio po kelių dienų galiausiai išlindo į lauką. Net normalių rūbų su savim nebuvo pasiėmusi, tad teko vilktis ankštą seną suknelę, kuri buvo ryškiai per trumpa. Jautėsi nepatogiai, ypač, kad dar nebuvo atsitokėjusi po paskutiniosios kelionės į Londoną. Viešbučio kieme buvo pilna bjaurių turtuolių, galėjai net užuosti prabangą, kuri vyravo visur aplinkui. Apsidairė, staiga jos žvilgsnis užkliuvo už lyg ir matytos merginos. Jei atmintis nešlubuoja (o visko gali būti), šioji bus Hogvartso mokinė. Jusdama ant savęs įkyrų brolio žvilgsnį lėtai pasuko jos kryptimi. Bent jau gal jis atstos ir nebesausins smegenų, esą reikia būti labiau bendraujančiai.
 Priėjusi prie bendramokslės klestelėjo į netoliese stovinčią kėdę. Šalia jos atrodė dar blogiau nei įprastai - trumpi plaukai išsidraikę, oda nesveikai blyški, net pamėlynavusi, akys blausios ir be jokios gyvybės. Atsiduso. Matyt, kai dauguma merginų danguje ar bala žino kur stovėjo eilėje grožiui gauti, ji laukė savo eilės į nesėkmių parduotuvę.
 - Labas, - niūriai pasisveikino, net nebandydama vaidinti draugišką. - Ką čia veiki? - itin gudriai paklausė, - Nesitikėjau sutikti kažko iš mokyklos, tik ne tokioje aplinkoje.
 Jos veido išraiška aiškiai rodė nenorą bendrauti. Nebuvo linkusi pirma pradėti pokalbių. Padarė tai vieną vienintelį kartą. Prisiekė sau daugiau nebepakartosianti tokios klaidos. Bet štai užkalbina visai nepažįstamą merginą. Vienintelis skirtumas - šįkart darė tai ne savo valia. Taigi nė nesiruošė vaidinti draugiškos ar itin degančios noru susipažinti.

[Celeste Victoria Lavenza]

Nors kad ir kokios laimingos ir laiką švaistančios dienos bėgtų, mergina skendėjo ir savotiškame nuobodulyje - žinoma, galbūt reiktų džiaugtis tomis pinigų persipildžiusiomis dienomis, kur esi tas tikras gražumo centras (bent daugeliu atvejų, vis buvo įtikėjusios, kad jaunos ir gražios turi didesnę vertę ir galimybę būti pastebėtoms), bet aktyvi persona joje ne visada norėjo tiesiog sėdėti vietoje ir degintis, o gal stebėti žmones, kurie buvo nei įdomūs, nei reikalingi pačiam pasauliui, tad ką kalbėti apie jos pačios susikurtą pasaulėlį. Ir dar dabar - ne, kaip tik dabar, kai Junko nebesipriešina jos veikloms, kai vargšė, ne savą kūną užsiėmusi penkiolikametė gali jaustis ant tiek laisva, kiek gali savais veiksmais nesigėdijantis svetimšalis.
Apmąstymus, kurių sukėlėju galėjo laikyti tą patį savotiškai norimą, savotiškai keikiamą nuobodulį, staiga nutraukė tamsus šešėlis, aiškiai priklausantis sutrukdyti klastuolę norinčiam žmogui - lėtai pakėlusi galvą pamatė merginą, kuri tarsi kažko iš jos norėjo. Atrodė panašaus amžiaus, ir kad ir kaip norėjosi su šluota išvaryti iš idėjų ir apmąstymų srauto mintį, kad ji bus taipogi nieko verto Hogvartso mokinė, toks teiginys, didelėmis nenoromis, atrodė būsiąs teisingas.
-Mėgaujuosi saulute?- klausimu į klausimą atsakiusi kilstelėjo antakį, bandydama vyti mintį, kad galima bendraamžė taipogi netyčiomis čia bus - na, ir ką padarysi. Dar kai neatrodė, kad trumpaplaukė raudonplaukė buvo baisiai kalbi - ar bent šitoje situacijoje, kai žodžiai, ir taip nepasitenkintu tonu ištarti, buvo tarsi išspausti per prievartą.
Žiūrėdama į nepažįstamąją, kuri tikriausiai tokia nepažįstama, kaip kad norėjosi, jog būtų nebuvo, Karasuna pagavo kažkieno kito žvilgsnį- įsmeigtą iš tolo, galbūt norintis ko klausti, galbūt norintis pasididžiuoti? Nė nežinia.
-Turi gerbėjų, nuo kurių ir bėgti dera?- vos ne kandžiu tonu pasakė, vis dėlto dviese buvo galima žaisti šį žaidimą. Ir, aišku, galbūt dar pataikys - nenustebtų, jei kitus žmones trauktų į sergančias ir nesusinepatoginusias primenančias merginas, vistiek pasaulis vis labiau klimpo į keistus pomėgius turinčių žmogėnų būrį.
Net kažkiek pasigailėjo, kad nepasigriebė jokių akinių nuo saulės - galbūt ir hobiu jau būtų galima pavadinti jos banalių filmuose esančių veiksmų atkartojimą realybėje, vis tai buvo tarsi ikoniška, veik visų suvokiama kalba, kuri yra tikrieji norimi perduoti žodžiai. Vis dėl to, atsitiesė kėdėje, kūną atsukdama į nepažįstamąją, tarsi laukdama, ką dar per pokalbį ši bandys ar nebandys užmegzti. Ką gali žinoti, galbūt jinai ir pabus tas stipresnio gūsio vėjelis, kuris išsklaidys besitvenkiančius nuobodulio debesis.

[Rafaela Ginoble]

 Varnanagė akies krašteliu pašnairavo į kitą kiemo pusę, kur prieš tai stovėjo brolis. Kad ir kaip būtų gaila, šis vis dar ten buvo ir, rodės, nė akimirkai nepalieka Dalli iš akių. Teks ir toliau tęsti šį beprasmį pokalbį, kuris dar net nebuvo prasidėjęs. Ir kodėl gi jis negalėtų palikti jos vienos ir eiti savais keliais nuostabiai leisti laiką, kaip pats sakydavo. Ji jau nebe maža, nors jis gal to ir nežino. Nekantriai pavarčiusi akis vėl atsuko žvilgsnį į galimai būsimą pašnekovę.
 Jos atsakymas buvo logiškas, tokio ir reikėjo tikėtis. Ką dar gali žmogus veikti itin saulėtą dieną, itin prabangaus viešbučio kieme? Žaliaakė net nepastebėjo, jog likusi jos pasakymo dalis liko be jokio komentaro ar pastabos. Turbūt jau spėjo pamiršti, ką sakiusi. Jau pusę metų taip, vis negali į nieką ilgesniam (ir nebūtinai) laikui susikoncentruoti, kad ir į tokį banalų ir paprastą dalyką taip pokalbis.
 Kurį laiką abidvi tylėjo. Neatrodė, jog nepažįstamoji ruoštųsi tęsti pokalbį, tą patį teigė ir jos nelabai malonus ar draugiškas atsakymas, visa jos povyza ar veido išraiška.
 Gal ir gerai, kad nieko nesako. Turės gerą pasiteisinimą, kodėl vėl grįžta į savo numerį. Žinai, broliuk, labai norėjau susidraugaut, bet ji nenorėjo, tai aš nelindau per prievartą. Naivu buvo tikėtis, kad jam užteks tokio pasiteisinimo ir daugiau nevers jos bendrauti su žmonėmis. Kokia iš viso buvo bendravimo prasmė? Jis neteikia jokios realios naudos, tuščias laiko švaistymas. Tarsi nebūtų nieko geresnio už malimą liežuviais, tarsi ji neturėjo jokio kito užsiėmimo. Na, gerai, gal ir neturėjo. Bet kas iš to? Tai nekeitė fakto, jog pats bendravimas su kitomis personomis, dargi nedegančiamis pozytyvia energija ir užsidegimu, noru susidraugauti ar bent jau susibendrauti, neturi nė mažiausios prasmės.
 Tačiau tą akimirką nepažįstamoji prabilo. Jei nebūtų tokia abejinga, turbūt būtų prapliutus juoku. Ji? Gerbėjų? Nejuokaukit šitaip. Tačiau nusprendė vis dėlto atsakyti. Koks skirtumas, jai buvo jau tas pats. Be to, visai įmanomas dalykas, kad net negrįš rudenį į mokyklą. Žinot, netyčia nukris nuo skardžio ir užsimuš. Taigi nėra reikalo viską laikyt savyje.
 - Žinoma, atsiginti negaliu, - sarkastiškai vyptelėjo, gūžtelėdama pečiais. - Ak, tiesa, pamiršau, - perdėtai išplėtė akis, - mano meilė jau nebegyva. Ak ak, kaip gaila, - pavartė akimis.
 O ką dar reikėjo atsakyti? Sirėja nebuvo jos gerbėja, veikiau atvirkščiai. Jai tai tebuvo seksas, kitaip nei Dallifrėjai. O verkti ir niurzgėti dėl to nusibodo. Be to, nuo jos intonacijos ar žodžių niekas nepasikeis. Nebus gi taip, kad jei susilaikys nuo sarkastiškų pastabų, raudonplaukė ims ir prisikels iš kapo.
 Tačiau išsprūdę žodžiai vis dėlto privertė grįžti į praeitį. Varnanagei toptelėjo mintis, jog niekada nesureikšmindavo fakto, kad Sirėja ne mirė, o buvo nužudyta. Niekada nesusimąstė nei kas tai padarė, nei kodėl. Jos mirtis buvo veikiau kaip abstraktus dalykas, tiesiog nutikęs be jokios priežasties, tačiau turįs be galo skaudžius padarinius. O juk gi kažkas už to slypėjo, kažkokie žudiko motyvai. Net jei tai buvo mūšis. Buvo gi begalė kitų mokinių, tinkamų žudyti. Kad ir pati Dallifrėja. Bet žudikas pasirinko Ją.
 Šiaip ne taip nusileido į realybę. Kreivai šyptelėjo.
 - O tu, kaip galiu spręsti, kaip tik gerbėjų medžiokle ir užsiimi, - vyptelėjo, kritišku žvilgsniu nužvelgusi visą nepažįstamosios figūrą.

[Celeste Victoria Lavenza]

Nors pradžiai buvo apėmęs keistumo, galbūt net susierzinimo pojūtis, Karasuna lėtomis iš jo ropojo, vėl įlįsdama į tuos beprasmių idėjų kampučius, kurių įgyvendinimas, net jei ir buvo kažkuria dalimi realus, buvo tiesiog.. na, savotiškas, pasakykim.
-Ar žinojai, kad didžioji dalis čia esančių garsiųjų burtininkėlių senukėlių pelnosi iš vergų? Ir ne tik iš fizinį sunkų darbą atliekančių žmogelių,- staigomis pratarė, gal kiek ir perdėdama. Žinoma, tokių tikrai buvo, ne vienas ir ne du, kurie šitame viešbutyje netgi vykdė savus nešvarius darbelius, o ne nuo jų bėgo poilsiui - arba kaip tik naudojosi be tik užsidirbtais pinigais, bet ir savomis prekėmis, kad šias išbandytų prieš parduodant. Nors atvirai, klastuolei tebuvo įdomi merginos nuomonė arba reakcija - priklauso nuo to, kurią išreikš pirmiau ir aiškiau, vis pati trumpaplaukė vos ne alsavo depresyvimu persisunkusia aura, kas ir privertė apie tai užsiminti. Kaži, galbūt reakcija išeis ir piktai atsikirsianti, kas priverstų Karasuną tik smagiai nusijuokti, o galbūt bus tarsi koks nevilties žiburėlis, tarytumei bendrakursei nerūpėtų nei kas vyktų su ja, nei kas vyksta apskritai.
Atvirai, rausvaplaukę depresyvumas nervino, nuo pat gilių raukšlių susikūrimo kaktoje iki galūnių, kurias ji, svetimkūnis, vis dar galėjo jausti. Jis nervino, erzino, užkniso, kartu keldamas ir savotišką niežulį - tikriausiai paprasčiausiai dėl to, kad pati mergina galėdavo lengvai perimti kitų emocijas, įsijausti į šias tarsi būtų jų realaus gyvenimo atvaizduotoja, lyg turėtų tokią pareigybę vien gyvenant. O galbūt paprasčiausiai dėl to, kad nuolatinis Junko žliumbimas, kaltinimas savęs ir inkštimas per dažnai įgrisdavo, ypač kai nelaimingas svetimkūnis, esantis jinai, visuomet buvo pilnai atsibudęs ir aktyvus jos kūne, net kai šis būdavo valdomas kitos.
-Ir kam tų meilių,- pavartė galvą, tarsi nepažįstamoji būtų tėškusi didžiausios idiotybės perpildytą teiginį. Ką, negi tai ir bus tojo depresyvumo priežastis? Tikriausiai ne veltui žmonės, kaip asmenybės, yra ir bus tokie beviltiški ir niekam tikę padarai,- Meilė yra nereikalinga. Jausmai kitiems nereikalingi. Galų gale, tai atneša kažkuriai pusei skausmą, o kita būna emocijų neturintis niurzgulio kamuolys. Tai tik laiko švaistymas.
Gūžtelėjo pečiais, vėl atsisukdama į praeinančius žmones. Tikriausiai buvo nereikalinga kažko tikėtis iš kitos Hogvartso mokinės, ypač skęstančios vaikiškose depresijose ir verkiančios dėl nepasisekusios meilės.
-Nors kas, tasai mūšis pasiglemžė? Na, ką padarysi tokiu atveju, gali bent apgaulingai įtikinti save, kad toks turėjo būti likimas, ir kad kažkas kažką mylėjo, blah blah..- net nusižiovavo iš laukan sklindančių banalybių. Kam viso to reikėjo? Atsilošė kėdėje, lėtai užsimerkė. Galbūt ir nuo naujos užkalbintojos kažkas tenais atstos, o ši galės ir pati iš čia nešdintis. Nebent..- Nors žinai, kaip gerbėjus galima išvaikyti su gerbėjais, taip meilę galima palengvinti su kita meile.
Pramerkė vieną akį, dar kartą nužiūrėdama priešais sėdinčią merginą. Tarytumei teisiantį komentarą apie išvaizdą būtų praleidusi pro ausis, Karasuna lėtai liežuvio galiuku perbraukė per savo apatinę lūpą, lyg duodama nežymų kelią galimoms to reikšmėms ir kas iš to galėtų išeiti.

[Rafaela Ginoble]

 Dallifrėja tik gūžtelėjo pečiais. Koks jai skirtumas, iš ko pelnosi seni, riebalais persunkę burtininkai. Tegul daro sau ką nori, kol tik tai neliečia pačios varnanagės. O šioji net nenustebtų, jei jos pašnekovė pasirodytų esanti vieną tų, apie kurias prieš akimirką šnekėjo vos ne su panieka.  Tikrai atrodė, lyg tokia galėtų būti. Tokios panikės tik ieško pinigais šikančių susiraukšlėjusių visose kūno vietose dėdukų, kad galėtų gerai gyventi ir nė velnio neveikti, būti tiesiog visuomenės parazitėmis. Tai kas, kad tenka tenkinti visokias, net pačias šlykščiausias, jų remėjų užgaidas, kai gali tik gulėti ir leisti saulės spinduliams laižyti jų bjaurius kūnus. Apskritai, raudonplaukę gyvenimas ir ją supantis pasaulis ne itin domino, ką jau bekalbėti apie eilines prostitutes? Kitaip tokių merginų pavadinti negalėjai. Šiaip net žodis "merginos" ne itin tinka, verčiau jokios savigarbos neturintys daiktai. Na, jei kažkas yra skirtas tik naudojimui, tai tokį dalyką mes vadiname daiktu. Kodėl gi taip nevadinus tam tikrų žmonių, jei jais gali irgi tik naudotis.
 - O kas man iš to? - sausai pakomentavo, visu savo kūnu rodydama, kad nieko mažiau dominančio gyvenime nėra girdėjus.
 Ir iš tikrųjų, nėra. Supraskit, apskritai jos niekas nedomino. Vos keli dalykai galėjo priversti ją pakelti galvą ir suklusti. Visas likęs pasaulis buvo taip žemai nuo jos smalsumo lygio, jos net neverta kalbėti. Tai ir skyrė ją nuo daugumos kitų depresyvių mergiščių - jos visąlaik vaikščiojo nukabinusios nosį, nekęsdamos viską aplinkui ar be perstojo verkšleno dėl visko. O tai tas ne tą pasakė, o tai tas ne taip pažiūtėjo. Dallifrėja neverkšleno dėl nieko, mat jai į viską buvo nusispjaut. Beveik į viską. Dar blogiau galėjo būti tik trylikametės mažvaikės, vaidinančios emo ir besipjaustančios sau riešus. Kam? Jei nenori gyventi, tai turėk drąsos ir nusižudyk, velniai rautų. O jei esi baikšti (kokia buvo ir pati Dalli) ir negali paprasčiausiai nušokti nuo bokšto, tai kokio velnio save žaloti? Tarsi gyvenime ir be to neužtektų kančių. Negi jos tikrai mano, kad peiliuko ašmenys ir truputis kraujo gali panaikinti vidinį skausmą? Kurgi ne.
 Iš gilių svarstymų apie savižudybes ir panašius dalykus ją pažadino rusvaplaukės balsas. Tarsi Dallifrėja pati nesuprastų, kad meilė yra nereikalinga. Puikiai tą žinojo, tačiau argi tas žinojimas ką nors galėtų pakeisti? Su mielu noru atsisakytų visų kada nors ją aplankiusių jausmų vardan to, kad galėtų nusispjaut į viską ir gyvent toliau ramia širdimi. Bet ne. Ją nervino, kad nepažįstamosios ištarta frazė puikiai aprašė jos būseną, jos santykius, kurių nebuvo. Taip, vienai jų buvo nusispjaut, kitai tai sukėlė skausmą. Mergina kalbėjo, it pati būtų kažką panašaus išgyvenus.
 Visi kada nors yra nusivylę jausmais. O gal ne. Kita dalis, matyt, bus tie, kurie vis nuvilia kitus. O dar yra trečia kategorija žmonių - kurie ir patys nudega, ir kitus nudegina. Nes jeigu tau nepasisekė, kodėl gi nesuvertus visos kaltės visai žmonių padermei ir imt stumt tolyn nuo savęs visus kitus. Na, bet tas Dallifrėjai negrėsė. Tik ne jai.
 - Prie ko čia likimas? - piktai debtelėjo. - Likimas nekaltas, kalti žmonės. Kažkoks šiknius ar šiknė, matyt, ypač nusivylęs gyvenimu, nutarė nužudyt ją, nes kodėl gi nesuvertus kaltės dėl savo netikusio egzistavimo ant kitų? - sarkastiškai pavartė akimis.
 Neturėjo ūpo vaidinti draugišką. Pašnairavo į šoną - brolio nebebuvo, tad galėjo būti savimi. Arba nebūti iš viso. Galėtų eiti sau, tačiau pokalbis, pakrypęs netikėta linkme, visai ją sudomino. Vis kažkoks nukrypimas nuo vienodų ir nuobodžių dienų nuobodžiame viešbutyje.
 Nepažįstamoji persimainė. Rodės, žaidžia kažkokį tuščių barbių žaidimą. Na jau ne. Dallifrėja gal ir nebuvo pati protingiausia, gudriausia ir apskritai -ausia (nebent nelaimingiausia, tačiau palikim šią mintį ramybėj), tačiau neleis sugundoma tokių bjaurių dalykėlių. Nenori, kad su ja būtų žaidžiama it su lėle. Kad ir silpna, tačiau neleis būti traktuojama it marionetė.
 - O tavo sponsorius nesupyks? - meiliai pasiteiravo ir pernelyg teatrališkai pakėlė antakius.