[Hestijas Mullins]

  Hestijas nuėjo prie arčiausiai jo buvusio manekeno, buvo labai laimingas, kad galėjo išmokti šių kerų, todėl nusprendė iškart dirbti, mat jeigu dirbs greitai, gal galės pabandyti juos su keliais manekenais, taip tvirtindamas įgūdžius.
  Berniukas atsistojo priešais pat manekeną ir kelias minutes giliai kvėpavo, norėdamas susikaupti. Dėmesio koncentravimas buvo visai didelė jo problema, kadangi Hestijas to nesugebėdavo, kerai dažnai nepavykdavo, jam būdavo sunku mokytis įvairiems testams.
- Evanesco, - pabandė berniukas, tardamas burtažodį ir mostelėdamas lazdele, tačiau nieko nenutiko. Tai švipio nenustebino, jis juk žinojo, kad šitie kerai yra pakankamai sunkūs, mat jų nemokėjo dauguma vyresnių mokinių. Bet jis, žinoma, buvo pasiruošęs pabandyti dar kartą.
- Evanesco! - kad ir gėdijosi, jau garsiai garsiai tarė burtažodį, keli vaikai atsisuko pažiūrėti, kodėl jis taip šūkauja, tačiau Hestijui pavyko į tai nekreipti dėmesio, jis tiesiog tikėjosi, kad viskas kuo puikiausiai pavyks.
  Deja, vėlgi nepavyko, kas pakankamai nuliūdino. To užteko, kad Hestijas nebetikėtų savo jėgomis.

[Danas de Breinas]

  Danas priėjo prie jam labiausiai patikusio manekeno (kad jie visi buvo vienodi, arba beveik vienodi (gal koks vienas ir turėjo kokių nors pabraižymų), jam nerūpėjo) ir pasiruošė darbui. Na, gal to ruošimosi ir nebuvo tiek daug paprastam mokiniui, tačiau Danui, geriausiam ir protingiausiam vaikinui visoje mokykloje, jo tikrai reikėjo.
  Pirmiausia septintakursis kelis kartus persibraukė ranka plaukus, norėdamas minimaliai juos sušukuoti. Gaila, šiandien kambaryje iki pareikalavimo nebuvo veidrodžio, dažnai Danas į šį kambarį būtent šiam tikslui ir užeidavo. Dar jis kelias minutes su savimi kalbėjo, koks yra nuostabus ir koks lengvas jam, puikiam vaikinui, kuriam viskas sekasi, darbas.
  Galiausiai atėjo laikas kerėti. Klastuolis išsitraukė lazdelę, kurią laikydavo mantijos kišenėje ir ištiesė ją prieš manekeną. Tada mostelėjo ja ir su didžiuliu pasitikėjimu ištarė burtažodį:
- Evanesco!

[Ikelas Garver]

- Evanesco, Evanesco, Evanesco! - nusprendė pabandyti tris kartus iškart, kad taip greičiau baigtų ir galėtų lįsti į kokį kampuką ir pasislėpti. - Protego! - ir vėl pabandė, tačiau šįkart kerų sienos neatsirado. Tačiau nudžiugino ktias dalykas - manekenas dingo iškart! Paaiškėjo, kad kerėjimo metu Ikelas šiek tiek kryptelėjo ranka, todėl dingo ir šalia esantis manekenas.
- Valio! - gana garsiai nudžiugo, tačiau tada pamatė, kaip netoliese esančiam vaikinui irgi pavyko, todėl greitai nubėgo už visų mokinių ir prisispaudė prie sienos, taip laukdamas pamokos pabaigos. Išties buvo labai baisu, kad niekas prie jo neprieitų ir nieko jam nepadarytų, neužkerėtų. Bet jis pasirinko pakankamai gerą klasės kampą - iš jo galėjo matyti visus mokinius ir buvo ne per toli profesorės, kad laiku galėtų ją pašaukti.

[Hestijas Mullins]

  Berniukas, kelias akimirkas liūdnai žiūrėdamas į užrašą lentoje, galvojo, kaip čia save nuteikti taip, jog kerai pavyktų. Tiesą sakant, nieko tokio gero nesugalvojo, vienintelė idėja buvo tiesiog giliai giliai kvėpuoti ir bandyti. O kas beliko?
- Evanesco! - liepė sau ir vėl sakyti drąsiai, todėl ir vėl nepagailėjo savo ausų būgnelių. Hestijas buvo vienas iš tų žmonių, kuris kalbėdavo greitai, bet tyliai, todėl dažnai draugai jo nesuprasdavo. Berniukas stengėsi atsikratyti šio įpročio ir sugalvojo, kad geriausia išeitis - taip kalbėti ir per pamokas.
  Viskas, jam pavyko! Ši naujiena taip nudžiugino Hestiją, jis buvo labai laimingas. Jau galvojo, kad taip niekada ir nepavyks, kad per pamoką nespės atlikti užduoties, tačiau suspėjo!
- Evanesco, - įdomomu dėlei pabandė ir tyliau, ne su tokiu pasitikėjimu, mat manė, kad nepavyks. Ir taip, nepavyko, tačiau tai džiaugsmo nė kiek nesumažino, jis vis tiek tikrai buvo laimingas! Buvo taip gera žinoti, kad turi laisvo laiko pamokos metu, jį nusprendė skirti kerų tobulinimui, todėl iki varpo dar kelis kartus pabandė, vieną jų puikiai pavyko!

[Danas de Breinas]

  Deja, tačiau kerai nepavyko, kas visai nustebino vaikiną. Kažkaip jam kerai tikrai gerai sekdavosi, todėl tai, kad jie nepavyko iš pačio pirmo karto, buvo pakankamai keista. Tačiau Danas, jau pradėjęs galvoti, kodėl, tvirtai sau pasakė į kalbas su savimi nesileisti, o geriau dirbti. Paskutiniu metu vis sau pasakodavo, kaip blogai, kad jam kažkas nesiseka, ką daryti, kad tai pasikeistų, pykdavo ant savęs. Dabar vaikinas nusprendė, kad tam era baigėsi, jis turi normaliai savimi pasitikėti ir nenusiminti, jei kas nors nepavyko!
- Evanesco! - pabandė, tačiau ir vėl nieko nenutiko, bet gaišti laiko jis nesiruošė - nusprendė bandyti iškart. - Nagi, Evanesco! - jau praktiškai įsakė burtažodžiui veikti. Ir tikrai, jis paklauso! Viskas suveikė, manekenas išnyko. - Va, kas yra puikus darbas, apie kurį kai kurie gali tik pasvajoti! - pasakė jau balsu, bet dar ganėtinai tyliai, visgi jei norėjo būti geriausiu mokiniu mokykloje, turėjo pernelyg nekristi profesoriams į akis. O šios profesorės per daugiau nei pusmetį dar gerai neperprato, todėl nusprendė nieko nesakyti, tik tyliai pasidžiaugti savo sėkme ir kai kurių vaikų nesėkme.

[Walgunas Levinsas]

- Žinojau, kad tau pavyks! - nusžiugo vaikinas, pamatęs, kaip pradingo pusė manekeno galvos. - Dabar pabandyk labiau pasitikėti savimi, tikiu, pavyks pilnai!
  Bet ir pačiam Walgunui jau reikėjo atlikti praktiką, tad jis priėjo arčiau šalia esančio manekeno ir nukreipė į jį lazdelę.
- Evanesco, - nieko nenutiko. - Arba dingsti, arba miršti, Evanesco! - rodės, manekenas suprato, kad nedingdamas pasielgė blogai ir iškart pranyko. Tai privertė Walguną nusijuokti. Jam patikdavo kalbėtis su daiktais, kartais net labiau nei su žmonėmis. Tačiau ne šįkart, per šią pamoką buvo gerai, kad kažkas prie jo priėjo, dabar dėl to džiaugėsi.
- Tikiuosi, per juos spėsiu nuveikti ką nors įdomaus ir ką nors tikrai smagaus, noriu nuotykių! - pasakė. Dabar širdy tikrai atsiskleidė grifiška dalelė, ta, visada trokštanti nuotykių.

[Amira Martin]

  Panelė Adams atrodė nusiminusi, deja Amira negalėjo niekuo padėti. Grąžinti tos pačios dėžutės buvo neįmanoma. Į Elioto žodžius atsakymo kišenėje ieškoti neteko: - Tai gal pas direktorę ir paprašykite pagalbos, ponaiti Llewellyn? Tačiau neabejoju, kad ir kiek gerbiama direktorė yra protingesnė už mane, iš jos gausite tokį patį atsakymą. Pradanginimo kerai tam taip ir pavadinti, kad pradangina daiktą be galimybės jį susigrąžinti.
  Žinoma ramybės šioje pamokoje sulaukti vampyrė nesitikėjo, tačiau mokiniai patys sau rasdavo problemas, lyg tyčia norėdami jos dėmesio. Kas pakeitė jų nuomonė? Įdomu iš arčiau pažiūrėti į pilvą? Tegul spokso kiek nori.
  - Reikia būti labai gabiam burtininkui, kad pradangintum žmogaus ranką, tačiau nesu girdėjusi, kad kažkam būtų pavykę pradanginti visą žmogų. Nedovanotinais kerais pasinaudoti kur kas lengviau, tačiau apie juos jums turėtų pasakoti apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje.

[Athena OConnor]

Athena stebėjo profesorę. Jai jinai iš karto nepatiko. Nejaugi nesugeba pasislėpti savo pilvo? Kam jį rodyti visiems mokiniams?
- Tai, kad ant jos turbūt smagiausia būtų išbandyti, - pasakė Athena. Ji norėjo pasakyti, kad šituos kerus norėtų išbandyti ant visų profesorių, tačiau tada būtų reikėję juos išbandinėti ir ant Brendano, o to brolio, bent jau kol kas, O'Connor pradanginti nenorėjo.
- Neturiu idėjų. Aš pati neseniai radau gyvūnėlį ir jis vardo vis dar neturi, - tarė pažiūrėdama į okamį, kuris ramiai miegojo jos apsiausto kišenėje. Ji pati sau šyptelėjo ir paglostė jį. Šunelio neglostė, kadangi Eion neatsakė ar ji galėtų tai padaryti.
- Aišku, kad nesąmonė. Bet ar kada nors profesoriai daro sąmones ir moko dalykų, kurie yra reikalingi? Nemanau, - ištarė rudaplaukė suraukdama savo antakius. Ji niekada nemąstė, jog profesoriai daro protingus sprendimus. Na, Brendanas gal ir buvo kiek protingesnis, tačiau jo pamokos kartais būdavo pavojingos, bet bent jau smagios.
Smaragdinių akių savininkė nedrįso bandyti kerų. Išgirdusi padrąsinimą tyliai atsiduso ir galiausiai ištarė:
- Evanesco.
Žinoma, kad nieko neįvyko. O kodėl klastuolė kažko tikėjosi? Na, bet galbūt po dar keleto bandymų pavyks. Arba ne....

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Eion labai patiko, kad Athena nepuola aiškinti, kad profesorius reikia gerbti, kad jie yra suaugę žmonės, todėl jų sprendimai teisingi ir panašiai. Panašu, kad jų mąstymas bent jau šiais klausimais sutapo, o tai kiek praskaidrino nuotaiką. Klastuolis linktelėjo.
- Aurį ir direktorę palikime ramybėje. Su kitais galėsime bandyti, - sumurmėjo bendramokslei Eion. Gyvūnėliu visai susidomėjo. Mielai būtų paklausinėjęs daugiau, bet vis dėlto dabar mokėsi kerus, prie kurių jis vargo jau kelis mėnesius. Tiesa, į dar vienus žodžius sureaguoti norėjo, tad pasakė:
- Jų gal ir egzaminai visiems vienodi? Tai ką, pirmakursiai liks antriems metams, nes kažko nepradangins? Nesąmonė!
Piktai varstė profesorę žvilgsniu, bet ji teikėsi atsakyti į klausimą. Nedovanotini kerai? iš karto susidomėjęs pakartojo mintyse ir įsidėmėjo pavadinimą. Taip, kažką girdėti teko, bet kol kas visai nedaug. Būtinai paklaus apie tai Aurio. Bet ne dabar. Dabar stengsis išmokti tuos kerus taip gerai, kad atėjęs į žiobarotyros egzaminą galėtų panaikinti profesoriaus Levinso galvą.
- O jeigu pradangintum žmogaus galvą, jis mirtų? - nejučia paklausė ir mintyse nusikeikė. Nereikėjo atskleisti visų tikslų. Atsisukęs į manekeną pakartojo kerus keletą kartų. Kvailas daiktas net nepasidarė blyškesnis, ką jau kalbėti apie visišką pradanginimą. Suprasdamas, kad prie kitų mokinių nesugebės to padaryti, pabandė padrąsinti Atheną:
- Tau tikrai sekasi geriau negu man. Pabandyk. Nes jeigu ne, mūsų augintiniai išsiaiškins, ką reiškia pradanginti profesorę Eliadę.
Vylėsi, kad minėta profesorė to neišgirdo. Ji nebuvo kažkuo bloga, bet jau geriau dėl nesėkmės kaltinti kitą, o ne save patį.

[Athena OConnor]

Pradanginimo kerai buvo baisūs ir įdomūs vienu metu, kadangi kaip įmanoma pradanginti daiktą. Tai skambėjo labai neįprastai, net ir jai, kaip magiško pasaulio gyventojai, atrodė magišką.
- Na, dar galėtume neliesti ir profesoriaus Brendano. Jis nėra labai jau blogas, - pasakė Athena. Ji nenorėjo išsiduoti, kad Brendanas jos brolis, tačiau pradanginti jo nelabai norėjosi, vis tik, jis geresnis nei Bretas.
- Na, egzaminai neturėtų būti vienodi. Greičiausiai profesorė tingi dėstyti skirtingas temas ir tiek, - pasamprotavo mergina. Ji tikėjosi, kad egzaminai nebus labai sunkūs, nes tada septintakursiams būtų labai lengva, o pirmakursiams sunku ir tai būtų labai jau nelogiška.
Išgirdusi kitą Eion klausimą, rudaplaukė nustebo. Jai buvo aišku, kad jis greičiausiai yra skirtas profesorei, tačiau buvo labai jau baisus ir netgi kiek tiesmūkiškas. Juk profesorė už tai gali skirti areštą arba išmesti! Tai būtų blogai, na bent jau Athenai, kadangi ji ir taip buvo labai prisidirbusi.
- Na, manau, kad jiems būtų paprasta pradanginti profesorė, - nusijuokdama tarė klastuolė.
 - Evanesco, - ištarė O'Connor išgirdusi padrąsinimą. Ji pabandė dar kelis kartus. Jau norėjo pasiduoti, tačiau pabandė judesį daryti greičiau ir staigiau.
- Evanesco, - pasakė paskutinį kartą. Tiesa, pradingo tik manekeno ranka, tačiau Athena baisiai tuo apsidžiaugė.

[Lumita Pandora OConnor]

  Šiandien kažkaip niekas prie jos nesikabino ir tai buvo gerai. Apie pradanginimo kerus pirmakursė žinojo jau seniai, motina dažnai naudojo juos įvairiems nereikalingiems daiktams namuose pradanginti, pavydžiui jos seniems žaislams, sudaužytai vazai arba pasibaigusio galiojimo maistui.
  Pasirinkusi manekeną, esantį kiek toliau nuo bjauriojo Elioto, išsitraukė savo šeivamedžio lazdelę ir nusitaikydama į manekeną atliko reikiamą rankų manevrą: - Evanesco! - deja, nieko neįvyko, - evanesco, - pakartojo šį kartą ramiau. Manekeno torsas, į kurį mergaitė taikėsi tapo vos vos perregimu.
  - Evanesco, - trečias kartas juk nemeluoja? Torsas prasidangino visai, o šiaudinė galva ir rankos sukniubo ant žemės nebeturėdamos atramos. Varnė šyptelėjo patenkinta.

[Amira Martin]

  Žinoma, kad pamokos metu girdėjo įvairių komentarų apie savo padėtį, tačiau stengėsi į juos nekreipti dėmesio. Vaikai dažnai pasako kažką, o tik tada susimąsto, pati juk tokia buvo. Varpas jau greit turėjo suskambėti ir atrodo, apart Adams visi pasinaudojo proga pabandyti pradanginimo kerus ant manekenų.
  Savo pačios nuostabai moteris pajuto keturių kojyčių spyrius, o gal ten buvo rankos? Ne, Lumita juk tik kojomis spardėsi, bet gal Brendano genetika kiek kitokia nei Breto? Jeigu nebūtų vampyrė, gal viskas būtų paprasčiau? Santykii, gyvenimas, aplinka? Trumpam, laukdama varpo, profesorė apie tai susimąstė. Raudonos akys susirado būryje vaikų Lumitą, ji atrodė susikoncentravusi ties pamokos darbu. Arba vaidino tokią.

[Lumita Pandora OConnor]

  Reikėjo pabandyti pradanginti tai, kas liko iš šio manekeno. Nors kambarys iki pareikalavimo turbūt irgi puikiai su šia užduotimi susitvarkytų po pamokos. Lumita nukreipė lazdelę į vis dar besilaikančias manekeno kojas.
  - Evanesco, - kojoms irgi nebuvo lemta dingti iškart, - evanesco, - pakartojo burtažodį ir kojos prasidangino. Pakartojusi tą patį su šiaudine galva ir rankomis, gulinčiomis ant žemės, Pandora patenkinta atsisėdo ant žemės ir apsižvalgė. Jautėsi, kad pamoka tuoj pasibaigs, kadangi dauguma manekenų buvo išnykę. Vos išgirdo varpą, rausvaplaukė pasiskubino išeiti iš patalpos, kurioje vyko pamoka. Gal pamokoje ir dirbo, tačiau tai nereiškia, kad atsirado noras bendrauti su mama. Ji jau beveik nebepyko, tačiau vis tiek kažkodėl norėjosi vengti motinos.

[Amira Martin]

  Nors ganėtinai tyliai, dėl blogų oro sąlygų, tačiau pasigirdo varpo skambesys.
  - Pamoka baigta, nepalikite asmeninių daiktų, jei čia tokius atsinešėte, kitaip prarasite kaip panelė Adams prarado savo dėžutę, - moteris trumpai, bet garsiai pasakė, kad visi išgirstų. Palaukė, kol kambarį iki pareikalavimo paliks visi mokiniai, o jiems išėjus pati atidžiai patikrino ar kambaryje apart manekenų nėra kitų daiktų.
  Įsitikinusi, kad beliko nepanaudoti ar nesėkmingai pradanginti manekenai, vampyrė ir pati paliko kambarį iki pareikalavimo. Iškart pasuko kolegės Lindsey kabineto link - aptarti vienos iš būsimų pamokų, kurios metu tikėtina, kad Amira galės ne taip atidžiai stebėti mokinius, o susitelkti labiau ties savo mintimis apie ateitį.