[Nicole White]

Nicole į burną įsikišo dar vieną kolos skonio guminuką.
-Žinai,gal ir gerai kai jų nedaug turi...Arba iš viso neturi.Rami galva...Nors iš kitos pusės smagu...Kartais susirenkam pas dėdę,pasišnekam,pasikaunam...Bent ankščiau pasikaudavom...-Nicole nunarino galvą.
-O,žinoma!Tuojau pat lekiam!Tik gal aš nesiu šitaip apsirengusi...-mergaitė parodė į savo trumparankovę maikutę ir aptemptus džinsus.-Bėgdama pro šalį užsimesiu mantiją šiltą,kepurę,ir pirmyn į trasą!-mergina šelmiškai nusišypsojo.
Nespėjus švilpei įsidėti pakelio saldainių į kišenę,pro šalį prasklendė vaiduoklis ir pasičiupo pakelį.
-Ėėė!-suriko garsiai,bet neketino vytis vaiduoklio,dar ypač po to,kai jis piktdžiugiškai nusikvatojo.
-Tai ką,eime?

[Soport Agneu]

Soport apsidžiaugė draugei sutikus ir pati įsimetė į burną dar vieną guminuką. Deja paskutinį, nes vos Nicolei pasakius, kad dar turės šilčiau apsirenkti pro šalį pralėkė kažkoks lyg tais gelsvas vaiduoklis ir nučiupo pakelį.
-Aš manau čia ne tikras vaiduoklis, o kokių vyresnių sukurtas, nes šiaip jau vaiduokliai kiaurai viską pereina.
Soport suraukė nosytę. Išgirdus draugės klausimą pasižiūrėjo į lauką ir atsakė:
-Tai bėgam dabar į miegamuosius apsirengti šilčiau, aš pati žieminę mantiją užsimesiu ir tuomet gal susitinkam iš karto prie ežero, nes kadangi mūsų koledžai skirtingose pilies vietose, tai kur nors kitur laukti yra bereikšmiška.
Draugei sutikus abi nulipo laiptais ir patraukė į skirtingas puses.

[Makoto]

Lėtais žingsniais Makoto vaikštinėjo erdviais koridoriais ir dairėsi į milžiniškas sienas ant kurių kabėjo paveikslai ar pasitaikydavo koks veidrodis. Viskas atrodė taip prabangu, nors Makoto stengėsi slėpti savo susižavėjusią išraišką. Nė neprasižiojo iš nuostabos. Šiuo metu koridorius, kuriuo ji ėjo buvo tuščias, todėl ji galėjo puikiai girdėti savo žingsnius. Taip, tai pirmas kartas, kai ji vaikšto po tokią didelę bei prabangią patalpą. Makoto sustojo ir tiesiog įsmeigė akis į koridoriaus tolį. Kelias minutes taip stovėjo, lyg ir žiūrėdama į kažką, nors akys nieko ypatingo nematė. Matyt fizinį vaizdą užgožė mintys.
-Hey!
Staiga mergina šuktelėjo į tolį ir akimis lyg gaudė koridoriumi nulekiantį aidą, nors ausims šis darbas labiau sekėsi. Ji pati gerai nesuprato, kodėl tai padarė, gal iš smalsumo, bet per daug dėl to nesuko galvos. Ilgai nelaukusi patraukė koridoriumi tolyn.

[Adora Mason]

Adora išlėto slinko ketvirto aukšto koridoriumi.Mergaitė pirmą kartą čia atsidūrė.Buvo baugoka.Ado niekaip negalėjo užmigti, taigi nutarė pasivaikščioti po pilį.Adora jau vaikščiojo gerą valandą.Mergaitė dairėsi po tamsų koridorių.Visur buvo tamsu.Adora nupurtė šiurpas.Po galais, dabar pagalvojus, ko aš čia grūdausi? Kažkas krepštelėjo kairėja pusėje.Adora staigiai pašoko ir išsitraukė lazdelę.
- Lumos , - sumurmėjo mergaitė, - kas ten? - nuaidėjo Adoros balsas per visą kolidorių, tačiau niekas neatsiliepė.Ado vėl nusipurtė.Buvo šalta, o mergaitė išėjo lengvai apsivilkusi.Galėjau bent šiltesnį megstinį užsimesti... Adora nuslinko toliau, iškėlusi savo lazdelę virš galvos,kad matytų kas darosi priekyje.Adora pamatė kažką blizgant už kelių metrų.Priėjusi pamatė jog tai žiedas.Jis buvo auksinis, o viduryje stūgsojo keistos spalvos akmuo žalias,mėlynas,geltonas - nepasakysi.Vėl kažkas subruzdėjo.Mergaitė apsisuko ir ėjo atatūpsta,bet užkliuvo už kilimo ir pargriuvo.Lazdelė nulėkė kaži kur.Velnias..

[Zwei Eberhardt]

Išsitaršę Sam plaukai atrodė ne ką geriau nei varnų lizdas. Pasiėmusi šukas į rankas ji braukė vieną, antrą kartą kol plaukai vėl sustojo į vietą ir vėl pasidarė tiesūs. Akys... Ak tos nelemtos akys spindėjo tamsoje it dvi lempos. Vos pagavus šviesą, tik žybteli, žybteli ir vėl užgęsta lyg du maži švyturiukai prietemoje. Dar niekad nespindėjo Samantos akys. Atrodė, jog kažkas įjunginėja ir išjunginėja šviesą.
Sam akis užkliudė mažas šviesos spindulėlis kažkur tolumoje. Klastuolė išsitraukė lazdelę ir lėtai artinosi. Kvėpavimas darėsi vis tankesnis, širdis spardėsi ir pašėlusi. Baugoka, kad neišlystų koks nors padaras ir nesugalvotų jos praryti. Tačiau juk Samanta neskani. Ji kalstuolė, o klastuolės niekada nebuvo skanios.
Vis labiau artėjo prie šviesos ir  Sam kiek prisimerkė ir įžiūrėjo Varno nago simboliką. Neatpažino jos, nors keletą kartų Adorą matė pamokose, tačiau Samantos atmintis iki tiek nebuvo išlavėjusi, kad prisimintų visus žmones.
- Bu. – Iš tamsos išlindo Samantos veidas ir klastingas žvilgsnis pervėrė Adorą – Nesimiega, a? 
Samanta klasiškai pasitaisė uniformą ir nuleido lazdelę pasitenkindama tik Adoros lazdelės skleidžiama šviesa.
-   Nevaikščiok čia naktį. Po mokyklą slampinėja visokie baisūs padarai ir jie iščiulpia visus burtininko syvus, arba dar geriau – pasigauna ir kankina iki mirties – melavo Samanta.
Kuo daugiau ji melavo, tuo daugiau jos akys žibėjo ta klastūniška ungnele. Visa tai atrodė lyg žaidimas. Mažas žaidimas.

[Adora Mason]

- Bu, - kažkas pasakė iš tamsos.Adora suklykė, bet greit užsičiaupė,nes iš tamsos išlindo klastuolės veidas.Klastuolė ją pervėrė klastingu žvilgsniu.Jėėėzau,tie klastuoliai atrodo kaip žemesniosios formos ir tos gal geriau atrodo.Ado tyliai sukikeno, tada nužvelgė klastuolę.Varnanagei ji buvo labai matyta.Kur aš ją mačiau?Hmz....A...Juk ji lanko tas pačias pamokas kaip ir aš.Pagaliau suveikė Adoros atmintis.
-   Nevaikščiok čia naktį. Po mokyklą slampinėja visokie baisūs padarai ir jie iščiulpia visus burtininko syvus, arba dar geriau – pasigauna ir kankina iki mirties – tarė Samanta.Ado veide pasirodė išgasti.Mergaitę visą laiką buvo lengva įtikinti.Ei,čia juk klastuolė...Nereikia ja tikėti.Aaronas pasakojo kokie tie klastuoliai.Meluoja daugiau nieko. Adora prunkštelėjo.
- Aha,tie baisūs padarai esi tu ir kiti klastuoliai?Ania? - mergaitė skeptiškai nužvelgė prieš ją stovinčia klastuolę.Adora atsistojo ir nusipurtė nuo savo uniformos tariamas dulkes ir pasilrnkusi pasiėmė savo lazdelę.
- Ką gi,jei neprieštarauji aš jau ei.... - mergaitė taip ir nepabaigė sakinio,nes vėl užgirdo kažką sukrebždant, arčiau nei praeitą kartą ir garsiau.O ne, o jeigu klastuolė nemelavo?
- Gggirdėjai? - paklausė mergaitė klastuolės.

[Zwei Eberhardt]

Samantos ausų radarai fiksavo kažkokius keistus garsus. Iš pradžių ji į juos dėmesio nekreipė.
-   Ane? Klastuoliai ne kokie nors padarai, o grynakraujai burtininkai – šalti žodžiai lyg šalta oro banga pasklido po koridorių.
Mergina mirktelėjo ir griebėsi už lazdelės. Tai buvo ne bet kas, o instinktas. Instinktas gintis ir noras gyventi, bei padaryti viską dėl galimybės gyventi. O ar tai yra ta priežastis, kodėl turi išlikti stipriausi.
-   Girdėjau – Samanta suspaudė lazdelę rankoje – Manai šiaip sau traukčiausi lazdelę? Pfff.... Jeigu negrėstų pavojus, ant tavęs jau būčiau išbandžiusi keletą žiobariškų susidorojimo būdų. Juk reikia domėtis Žiobotyra – ironijos gaidelė nuskambėjo Samantos balse.
Garsas vis artėjo ir artėjo. Širdis vis labiau daužėsi ir ranka tirpo. Pirštai tapo šalti šalti. Baimė po truputį gniaužė ir stingdė bet kokį logišką pamastymą, tačiau juk nevalia išsiduoti.
-   Einam pasižiūrėsim, kas ten per padaras neduoda ramybės. Kaip sakant, geriau būti krūvoje, negu po vieną mus sumedžiotų – Šį kartą Samantos veidas atrodė nepaprastai rimtas. Rimtesnis nei buvo iki šiol. – Nesinorėtų, kad mane kaip žiurkiuką pagautų.

[Adora Mason]

- Žinai pirmiausiai gal malonėtum išsiaiškinti kas yra grinakraujis, o kas ne, gerai? - piktai tėškė Adora, ji nekentė kai kas nors abejoja jos grynakraujiškumu.Aišku ji nieko neturėjo prieš negrynakraujus ar žiobarus, tačiau šie žodžiai kažkiek ją žeidė, - aš esu grynakraujė ir patikėk,mergyt, ne tik klastuoliai yra grynakraujai, prasikrapštyk akis,ausis ar dar ką... - tarė Adora.Ji nekentė klastuolės tokio bjauraus elgesio.Dieve tu mano, įdomu kaip jos draugai iškenčia jos tokį elgesį?Pff...Įdomu ar iš vis ji tokių turi.Na, bent tai būtų mūsų vienas sutapimas,nes šitoj mokykloj aš neturiu tokių daiktų kaip draugai...Ado greit pakėlė lazdelę, garsas greit artėjo mergaičių link.Adoros širdis daužėsi 100 km/h greičiu.Adorai truputėlį drebėjo kojos.Ado vogčiomis žvilgtelėjo į Samantą.Jos veidas buvo sunkiai įžiūrimas.Adora negalėjo nuspręsti ar ji bijo ar ne.Dievaži, galėčiau ir aš taip slėpti emocijas...Prakeikti klastuoliai, vaidinantys,kad nieko nebijo...
- Nna, einam, - Adoros balsas sudrebėjo ir ji tylei keiktelėjo.Štai ir vėl ji parodė baimę klastuoliai.Uhh...Nekenčiu to!!Mintyse sušuko varnė.Mergaitės patraukė garso link.Adoros akys netikėtai užkliuvo už žiedo kurį matė prieš pasirodant klastuolei.Šį kart žiedo akmuo spindėjo raudona spalva,kaip rubino.Ado kumštelėjo Samantai ir parodė žiedo link.
- Žiūrėk,ne tu tą žiedą pamatei? - sušnabždėjo Adora,bijojo garsiai kalbėti.Kažkur priekyje sugirgždėjo durys.Adorai nutirpo širdis.Ji žinojo,kad ten nėra durų,nes nesenai buvo nuėjusi tenai ir nieko neradusi grįžinėjo atgalios.

[Zwei Eberhardt]

- Dabar nemetas aiškintis, kas yra grynakraujai kas ne – piktai atėžė Samanta. Nors taip dabar norėtųsi pastatyti ją į vietą, bet dabar toks nelaikas...
- Žinai, šiandien neypatingai blaiviai jaučiuosi. Lyg prisirijusi kokių narkotikų – iš niekur nieko pasakė Samanta žiūrėdama į Adorą ir laukdama jos reakcijos.
Ta magiška tamsa... Magiška tamsa gaubė koridorių. Darėsi vis baisiau... Ta pati tamsa... Baimė.. tamsa... baimė... du neatskiriami dalykai... Baimė... tamsa... tamsa... baimė... Tuk... tuk.. klapt... klapt... Kažkas praskrido pro galvą... Čiūžt... Trekšt... Kažkas velkasi žeme... bar bar... Kažkas krenta ant žemės... Pokšt.. Kažkas tolumoje dusliai sprogo...
Vos tik pradėjus judėti, mergina kiek nepimastingai pakėlė antakį ir žiūrėjo į tamsią vietą iš kurios sklido garsas. Tas klaikus nervinantis garsas, kurį, rodos, norėjosi užsukti.
-Lumos – ištarė Sam ir jos lazdelės galiukas pradėjo šviesti.
Garsas netikėtai sutreškėjo taip arti. Samanta prisiklijavo prie sienos ir ištiesė ranką, bei taip trinktelėjo Adorai per pilvą. Tačiau nebuvo kitos išeities, reikėjo, kad ir ji prisiklijuotų prie sienos, nes tas garsas buvo nepaprastai arti, tačiau vis dar neįžiūrima, kas tą garsą skleidžia.
- O velnias. Ir kodėl niekas netiki klastuoliais, kai jie iš tikrųjų sako tiesą. Jeigu čia koks nors padarėlis, kuris tik ir tyko pagerti kažkurios iš mūsų kraujo, tai bus ne kas. Tikiuosi, kad tu nebūsi prieš jeigu aš tave paaukočiau blogiausiu atveju – tyliai pasakė Samanta vis neprasdama savo klastuoliško humoro jausmo (jeigu taip galima pavadinti).
Noriu vanilinių ledų. Hmz... Gal Varnė jų turės... bet nemanau... Reikia man atsivėsinti, kad taip žandai nekaistų... O velnias.. Tikiuosi aš neparaudus.
Samantos skruostai švelniai raustelėjo. Iš baimės, o ne iš drovumo. Matyt, tada kraujas labiau cirkuliuoja į žandus ir šie parausta. Juk Samanta kuklumu ar drovumu nepasižymėjo. Tačiau ji daug ko bijojo. Kaip ir dabar... Bijojo kažko nežinomo...
Mergina nepastebimai tyrinėjo Adorą: jos elgseną, veido bruožus. Vis kartas nuo karto užmesdama žvilgsnį į ją Klastuolė fiksavo kiekvieną jos judesį. Tačiau ji koncentravosi vis ne ten, kur reikia..
Kažkas praskrido pro galvą ir garsiai suklykė. Klyksmas buvo tiesiog kurtinantis, jog Samanta susigriebė už ausų ir vos neišmetė lazdelės. Ji susigūžė, nes garsas vis dar spengė ausyse...

[Adora Mason]

Adora žiūrėjo į Samantą kaip į nevisprotę.Ji ne tik bjaurybė,bet ir išprotėjusi...Išprotėjusi bjaurybė, nekoks mišinys.Oi, nekoks.Reikėjo man čia eit, po galais,amžinai aš pakliūnu į tas nelaimingas situacijas,o dabar ir su šita, klastuole.Vėl žingsniai,tamsa.Adora niekada gyvenime taip nebijoj.Ją krėtė šaltis,nežmoniškas šaltis,jai taip šalta nebuvo niekada gyvenime.Mergaitei svaigo galva.Adora,nepasiduok baimei,nepasiduok baimei...Kvėpuok.Įkvėpk iškvėpk,įkvėpk iškvėpk,iškvėpk,iškvėpk, išk....Oi, ne ne ne, įkvėpk, įkvėpt reikia tik po to iškvėpk.Samanta staigiai dėjo jai per pilvą.Varnanagė tėškėsi į sieną ir prisiplojo prie jos, kaip koks vabzdys prisiploja prie mašinos stiklo,gerai dar kad neištyško.Smūgis buvo toks stiprus, kad iš Adoros plaučių išėjo visas oras.Po velniais, o ta mergiotė turi jėgos...Ado jau žiojosi kažką pasakyti Samantai apie jos netikėtą smurto protrukį, tačiau nespėjus mergaitei pražioti burnos virš jų prasklendė kažkoks padarys,klykdamas nežemišku balsus.Spengiančiu, nežmonišku,kurtinančiu.Adora iškrito lazdelė iš rankų kai ji užsidengė ausis, ji suklupo ant žemės.Adora nieko negirdėjo, tik tą šlykštų garsą.Nuo jo net pykino.Adora vieną sekundę jau pagalvojo,jog apsivems,bet susilaikė.Po minutės varnėi pasidarė geriau ji nuleido rankas nuo ausų ir greit pagriebė savo lazdelę.Tada atsisuko į Samantą ši buvo susigūžusi ir užsidengusi ausis.Ado palietė ją.
- Viskas, nutilo, - Adora apsižvalgė ir nustėro.Iš tamsos į mergaites žvelgė kraujo raudonumo akys, kupinos alkio ir keršto.Ado įsistebeilijo į tas akis.Jos tarsi surakino ją.Ji norėjo bėgti tačiau neįstengė pajudėti.Ją tarsi užhipnotizavo.Ji buvo pasiruošusi padaryti bet ką ką lieps tos akys.Bet ką...

[Zwei Eberhardt]

Mergina susigužusi sėdėjo ant žemės. Ji taip tvirtai spaudė ausis, kad atrodė, jog šios ims ir susmegs į Sam makaulę.
Išgirdusi Adoros žodžius, kad viskas jau nutilo, Samanta nepatikliai nuo ausų traukė rankas. Ji vis dar nepatikliai žiūrėjo į Varnę. Wow, tiesiog įspūdingas pasivaikščiojimas naktyje. Dvelkia tokia romantika, kad ne tas žodis... Išmušt dantis norisi kažkam... O Voldi, už ką mane tu taip baudi atsiųsdamas šitą likimo rykštę, kuri manęs negana to, kad nekenčia, bet pasitaikius pirmai progai padarytų iš manęs salotas... o Voldi, geriau būtum atsiuntęs ką nors iš Klastūnyno.. Juk aš nieko gero nepadariau... mintyse meldėsi Sam.
Atsistojusi ji pamatė lyg užhipnotizuotą Adorą ir nevalingai triktelėjo jai per veidą. Garsas buvo toks šaižus, kad nuskambėjo per visą koridorių.
-   Pabudome ir kelkimės – ironiškas Samantos gaidelė ir plati šypsena pasitiko Adorą.
Tas kažkoks padaras tamsoje apsuko ratą ir tolumoje vis dar girdėjosi klykavimas. Tas pats klykavimas, kuris pakirto mergaites tik nebe toks šaižus.
-   Jaučiuosi medžiojama... – nutęsė Sam. – visai nenorėčiau tapti paukščio naktipiečiais. – kiek pamąstė.
Mergina žiūrėjo į Adorą. Ji matė jos baimę, bet nenorėjo parodyti savosios. Klastuolė tiek bijojo, kad nevalingai pradėjo susitraukinėti pirštas. Ji kilstelėjo antakį ir klastingai pasižiūrėjo į Adorą.
-   Klausyk, gal galėtum pakalbėti su tuo paukščiu. Juk tu Varnė, jis irgi skraido, galbūt rasit kokį tarpusiavio ryšį ir mums pavyks iš čia dingti sveikoms – naiviai pasakė Samanta.
Samanta tik vėliau atkreipė žvilgsnį tolumoje, kuris labai viliojo. Lyg du maži raudoni rubinai juodame fone. Samantos žalios akys ir padarėlio raudonos akys susitiko ir ši kažkur grimzdo. Smaragdas ir rubinas lyg skendo tamsoje. Rubinas tempėsi smaragdą kažkur į tamsą... Didelę tamsą. To nesusivokė klastuolė, bet ji ir norėdama nebegalėjo atitraukti akių. Ji liko įbesta it stulpas žemėj..

[Adora Mason]

Paimk jį,paimk jį, užsidėk ant piršto...Juk taip gražiai atrodys.Šaltas balsas perskrodė Adoros mintis lyg peilis,aštrus,geliantis.Ado norėjo nusipurtiti nuo to balso tačiua neišėjo.Ji buvo jo kalinė.Jo marionetė.Paimk žiedą,juk jis toks gražus...Taip tiktų tau ant rankos,prie akių.Pagalvok,paimk,užsidėk...Balsas sakambėjo vis garsiau ir garsiau mergaitė jau tiesė ranką žiedo link,bet staiga Samantos ranka pliaukštelėjo jai per žandą.Net varnės veidas pasisuko į kitą pusę.Adora sumirksėjo.Jautėsi pabudusi iš sapno.Ne, ne iš sapno, o iš košmaro.Ji tikriausiai niekad taip nesidžiaugė,kad kažkas jai smogė.
- Niekad negalvojau,kad taip pasakysiu,ypač klastuoliui,bet ačiū, - sumurmėjo Adora.Ji dar negalėjo atsigauti, negalėjo pamiršti to balso,kuris stingdė kraują jos venose.Užgirdusi Samantos masterplaną susiraukė.
- Kas aš tau, panaši į paukščių užkalbėtoją? - sušnabždėjo Adora jos balsas vis dar drebėjo iš baimės.Oi, kaip dabar reikėtų kokio grifo...Jie juk bebaimiai tuoj pat pultų išgelbėti, vargšių mergaičių pakliuvusių į kažkokio nevispročio paukščio spąstus...Adoros žvilgsnis nukrypo į klastuolę.Per tyli jai ji pasirdė.Ado nustėro.Klastuolės akys buvo plačiai atmerktos.Jos žaliose akyse spindėjo du rubinai.Jie skverbėsi į jos pasamonę,bandydami pasiglemžti jos sveiką protą.Varnė pradėjo kratyti už pečių Samantą.
- Pabusk,pabusk,čia nevieta būti užhipnotizuotai,reikia nešdintis, - Adora kratė klastuolę.Ką daryt?Ką daryt?Kaip išnešti mums sveiką kailį?Ko jam reikia?Ko jam reikia?Ado beviltiškai apsižvalgė aplinkui.Jos akys vėlgi užkliuvo už žiedo.Jam reikia jo.Aš girdėjau, jis sakė....Bet kam?Mergaitė puolė prie žiedo,tačiau milžiniškas paukšti suklykė savo nežemišku balsu ir pasileido Adoros link.Ado sugriebė žiedą ir metė klastuolės link.Paukščio aštrūs kaip skustuvai nagai perrėžė Adoros skruostą.Jos skruostu pradėjo tekėti kraujas.Raudonos akys pažvelgė su alkiu.Jos žybčiojo.Mergaitė atraukėsi atatūpsta nežinojo ką daryti.

[Zwei Eberhardt]

-   Gal galiu pakartoti šitą smurto terapiją? – naiviai akimis suklapsėjo Samanta.
-   Visada galima pabandyti ir tikėtis geriausio – klastuolės šypsena buvo plati kaip mėnulis.
Merginą pradėjo butinti Adora ir ši galiausiai atsibudo iš ją apėmusio transo.
-   Kas čia po galais vyksta? Kas čia per kokie mistiniai reiškiniai? – suklykė Samanta apimta nevilties.
Galiausiai mergina pasitaisė savo uniformą ir vėl grįžo prie rimtos veido mimikos, kurioje matėsi tik šaltos žalios akys ir sučiauptos lūpos.
Paukštis grėsmingai sklandė virš merginų. Samanta liko šokiruota viso, kas įvyko. Paukštis drįso pradrėgsti Adoros skruostą. Šaunuolis paukšteli, tik dabar man nieko nedaryk ir bus viskas tvarkoje.
Samanta iškėlė rankas į viršų ir puolė bėgti dusliai rėkdama: „aaaa“. Atrodė, kad ji neša kudašių. Tolumoje dingo Samantos lazdelės šviesa pakol visiškai nieko nebesimatė. Adora liko visiškai viena. Girdėjosi tik žingsniai ir burtų pliūpsnis.
- Trantallegra – klastuoliškas balsas ištarė ir paleido kerų pliūpsnį į paukštį.
Kerai buvo taiklūs, ir paukštis dunktelėjo ant žemės dėliodamas kojas ir šokdamas. Nors tiesą pasakius, tai net nebuvo panašu į šokį. Viena problema – kerai neveikė ilgai. Perpykęs paukštis šį kartą puolė prie Samantos ir plasnodamas sparnais pradėjo kapsėti jai per galvą bandydamas pargriauti ant žemės.

[Adora Mason]

Adora negalėjo patikėti,kad Samanta neša kudašių rėkdama iš visos gerklės.Ką gi, nereikėjo ko nors kito tikėtis, juk ji - klastuolė.Ado jautė kaip jos skruostu bėga kraujas ir kapsi ant žemės.O tas šūdžius giliai perdrėskė.Adora pabandė paliesti savo žaizdą.
- Ai, skauda... - kruptelėjo varnė.Po galaisAdora atrodo tik dabar susivokė,kad liko viena su tuo prakeiktu padaru.Kad tave kur slibinai nuskraidintų...Aš viena...Varnanagė jautė,kad tuoj puls į panikos priepuolį.Tačiau ji užgirdo klastuolės balsą.Tada pažvelgė į paukštį.Jis pradėjo šokti.Ar bent jau bandė kažą panašaus padaryti į tai.Trantallegra?Negalėjo ko nors kito sugalvot?Čia juk ne cirkas...Ilgai netrukus paukštis puolė prie Samantos,jis pradėjo jai kapsėti į galvą.Adora paėmė savo lazdelę ir bandė nutaikyti į paukštį.Rankos nevalingai drebėjo.
- Stupefy!, - surėkė Ado tačiau jos stingdomų kerų žaibas prašovė tiesiais pro Samantos ausį.Upsy...Netyčia.Na susikaupk,Ado...
- Stupefy! - vėl suklykė Adora ir šį kartą stingdomi kerai pataikė tiesiai į juodžio širdį.Šis šlumštelėjo ant žemės tarsi negyvas.Bet Adora puikiai žinojo,kad jis gyvas ir gali bet kurią minutę prisikelti ir vėl jas pulti.Ado puolė prie Samantos ir patraukė toliau nuo to padaro.
- Sveika?Gyva? - paklausė Adora.Ji tą minutę pamiršo jog Samanta yra iš klastunyno,jai rūpėjo jos sveikata, - baisu  ką? Kaip manai kiek ilgai jis gali būti sustingdytas? - uždususi paklausė varnė, - ką darom?

[Zwei Eberhardt]

Ne, nu klišesnio žmogaus gyvenime nesutiksi. Bent jau pataikytų į paukštį, tai ne, būtinai į mano ausį turi kesintis mintyse keiksnojo Adorą. Merginai labai skaudėjo galvą. Kaštoniniai plaukai tapo nusėti raudonomis it vyšnios sruogomis. Skausmo mergina nejuto.
- Lapifors – Samantos lazdelė nukrypo į paukštį.
Plunksnos pradėjo keistis į mažą pukuotą kailiuką, snapas į du atkištus dantis, o pikti ir grėsmingi nagai – mažomis letenėlėmis. Po kelių sekundžių prieš akis jau stoviniavo sustingdytas triušiukas.
-   Pribaigsi tu, ar man jį pribaigti? – paklausė Samanta – O gal norėsi pasilikti kaip atsiminimą?
Mergina nevalingai užsidėjo ranką ant galvos. Jausmas vienintelis – šlapia. Pasižiūrėjo, koks ten per drėgnas skystis bėga iš galvos, o ten buvo raudonas kraujas.
-   Aš? Tu gal pablūdai? – nesupratusi šitokio gėrio išpuolio iš Adoros pusės Samanta tik sukruvinta ranka pasukiojo prie smilkinio. – Nuo kada rūpiniesi Klastuole? Paukšis, matyt, galvą kai kam sutrenkė. Pirštais nerodykim – burbtelėjo Samanta.
Mergina dabar žiūrėjo nebe į paukštį, o į triušiuką.
- Believa viena – nužudyti – šaltai pasakė Samanta iš kišenės traukdama peilį ir grėsmingai besiartindama prie triušiuko.