[Viviane De La Feunte]

Dar visai nesenai čia atsiradusios medinės, jaukios sūpynės tik ir kvietė kiekvieną pasisupti. Aplinkui šias sūpynes žaliuoja minkšta ir žalia žolyte, ant kurios visada galima prisėsti ar ramiai pagulėti. Šiltomis dienomis tekdavo palaukti savo eilės, šaltomis dienomis jos vienišos kiurksodavo ir liūdnai žvelgdavo į ežerą priešais. O koks čia vaizdas supantis. Žvelgi į skaidrų ežero vandenuką ir net širdelėj gerą pasidaro. Pasuki galvą į šoną ir tave bauginančiai pasitinka uždraustasis miškas, į kitą šoną jaukiomis švieselėmis žybsinti Hogvartso pilis. Manau nei vienas nesuklystų pavadinęs šias sūpynes, jaukiausia vieta prie ežero. Šios medinukės, tiek daug mačiusios, skausmo, ašarų, juoko ir pro kraštus besipilančio džiaugsmo.

[Viviane De La Feunte]

Viviane su lengva žiobariška striukele išdulkėjo iš mokyklos. Ji lėtai žingsniavo ir žvalgėsi norėdama akimis aprėpti visą kas čia yra. Šypsodamasi ir džiaugdamasi augalija (susipažinkite su gamtos mylėtoja nr. 1) aplinkui ji negalėjo patikėti, kad yra čia ir dabar. Jai visa tai atrodė kaip nuostabus sapnas iš kurio ji nenorėjo pabusti. Beeidama ir skindama nematytas gėles (kad galėtų jas išdžiovinti ir įklijuoti į savo gamtos dienoraštį) mergaitė pastebėjo sūpynes. Iš tolo nebūtum jų pamatęs, bet kadangi mažoji Vivi manė, kad prie ežero bus daugiau nepažįstamųjų gamtos gėrybių (kurias būtų galima išdžiovinti) ji būtent ten ir ėjo. Sūpynės buvo paprastutės, mėdinukės, bet tarytum kvietė prisėsti ir praleisti visą dieną čia.
-Incroyable!-laimės šūksnis paliko prancūzaitės lūpas jai palietus mikštutę žolę šalia sūpynių.
Nieko nelaukusi Viviane užšoko ant sūpynių ir ėmė lankstyti kojas. Apsidairiusi išsižiojo. Vue imprenable! Išties aplinkui buvo įstabiai gražu ir  šviesiaplaukė dabar tikrai nenorėjo pabusti iš šio nerealaus sapno. Kišenėje jausdama priskintas žoles mergaitė jautės palaimą ir užsimerkė.

[Lisette la Claire]

Šiandien Lisette nusprendė nelaukti vakaro ir prie ežero pakrantės nužingsniavo iškart po pietų. Taip, tikrai keista... Dar keisčiau tai, kad buvo visai nepasidažius ir net sušukuotais plaukais bei nevilkėjo savo pižamos. Šį kartą rausvaplaukė buvo užsidėjusi paprasčiausius žiobariškus džinsus, kažkokią, kiek suglamžytą baltą maikutę bei rausvą rožinį paltuką su derančiais batais. Pastaruoju metu vis rečiau ir rečiau galėjai išvysti trečiakursę tokią tvarkingą (na, pamirškim tą maikutę), juk būna susivėlus, betkaip apsirengus (na, svarbu apsirengus) ir būtinai padažytomis blakstienomis. Ši diena buvo keista ir tuo, kad Lis buvo itin draugiškai nusiteikus, nors ir nebuvo labai laiminga. Ji net buvo pamiršus, kad gali apsieiti ir be sarkazmo ar šiaip kokių nemalonių replikų aplinkiniams. Tačiau, ko gero, visa šitai bus todėl, kad šiandien rausvaplaukė nebuvo itin linksma ir energinga. Anaiptol. Ji vaikštinėjo ežero pakrante nuleidusi nosį, nors įprastai ji negali atitraukti savo mėlynų akių žvilgsnio nuo ežerą supančios aplinkos. Žinoma, šis keistas Klastūnyno atstovės elgesys turi priežastį - ji pasiilgo savo namų ir šeimos. Ne, ne namų Anglijoje. Labiausiai mergaitė ilgėjosi namų Prancūzijoje, į kuriuos, tikriausiai, greit negrįš (jei išvis grįš). Ji puikiai prisimena aplinką: sūpynės, vynuogynai, arklidės... Lisette giliai atsiduso, o jos mėlynose akyse kaupėsi ašaros (ko gero, dėl šios priežasties, juodas akių tušas šįryt taip ir liko nepaliestas). Visus trylikametės apmąstymus nutraukė iš kažkur atsklidę prancūziški žodžiai. Žinoma, Lis manė, kad jai tiesiog pasivaideno, tačiau ilgesio dėka visgi nusprendė pasisukti ten, iš kur rausvaplaukės ausis pasiekė seniai negirdėti garsai. Klastuolė buvo maloniai nustebinta, kai ten pamatė šviesiaplaukę smulkaus sudėjimo mergaitę. Lis, kiek sudvejojusi, visgi nusprendė prieiti arčiau, juk nebūtų pirmas kartas, kai trylikametė visai netikėtai su kažkuo susitinka, o vėliau tampa puikiais draugais, o čia dar, galimai, suposi prancūzaitė. Trečiakursė nedrąsiai priėjo arčiau ir žvelgė tiesiai į mėlynas nepažįstamosios akis. Lisette galėjo prisiekti, kad šios akys jai buvo pažįstamos, tačiau niekaip negalėjo prisiminti kur. Taip, rausvaplaukė, ko gero, atrodė be galo keistai šitaip vėpsodama į šviesiaplaukę. Laimei, ji ir pati tai suprato, tad nieko nelaukusi pasisveikino:
-Salut,- klastuolė nedrąsiai šyptelėjo, tikėdamasi, kad būtent ši šviesių plaukų savininkė prieš keletą minučių kalbėjo rausvaplaukės gimtąja kalba.

[Viviane De La Feunte]

Iš kažkur išdygusi rausvaplaukė spoksojo tiesiai į Viviane. Mergaitė netrukus atpažino šią personą kuri stovėjo priešais. Oh mon Dieu!-net žagtelėjo pirmakursė.
-Bonjour, mon cher ami,-Vivi veidą papuošė šypsena.- Dar nepamiršai Prancūzijos ir Prancūzų kalbos?
Šviesiaplaukė stryktelėjo nuo sūpynių ir šoko senai draugei ant kaklo. Tauriai pakštelėjusi jai skruostan atsitraukė ir vėl klestelėjo ant sūpuoklių. Nužvelgusi taip seniai matytą, bet dar vis labai brangų žmogiuką, aiktelėjo.
-Oh tie tavo cheveux roses kaip visada splendides!-negalėjo atsigrožėti prancūzaitė.-Lissete, mon ami, kaip tu laikaisi?
Vivi akcentas veržėsi per kraštus taip pat kaip ir jos laimė pamačius vaikystės draugę.
-Kad tu žinotum kaip France tavęs ilgisi!-atsiduso šviesiaplaukė.-Je ai tiek daug tau papasakoti, Lissete! Kodėl gi mums neapėjus šio impressionnant ežero? Arba kodėl tau neprisėdus ant šios super duveteux žolės? Ji visai kitokia negu à la maison,-šyptelėjo mergaitė.

[Lisette la Claire]

Rodos, Lisette nekyldo pamaniusi, kad priešais esanti šviesiaplaukė jau yra kažkur matyta. Tačiau kur? Panašu, kad ant sūpynių esanti persona puikiai prisimena rausvaplaukę.
-Na, ne, nepamiršau,- kiek suglumusi atsakė klastuolė, užsikišdama rausvą plaukų sruogą už ausies,- o tu? Na taip, tiesiog puiku, Lis. Ji net kalba su aiškiu prancūzišku akcentu ir taip akivaizdu, kad prisimena tiek Prancūziją, tiek prancūzų kalbą,- Lisette kiek supyko ant savęs, tačiau tai greit baigėsi, mat šviesiaplaukė užsikabino trylikametei ant kaklo ir net pakštelėjo į žandą. Štai ties šia vieta Lisette viską puikiai prisiminė ir nieko nelaukusi stipriai apkabino draugę.
-Vivi!- trečiakursė taip stipriai spaudė Viviane, kad net, rodės, tuoj perspaus ją, tad kiek sušvelnino savo apkabinimą, žinoma, visiškai nepaleisdama draugės,- Tu m'as manqué!- Klastūnyno atstovė jautėsi keistai, juk prancūzų kalba jos gyvenime pastaruoju metu buvo toks retas dalykas. Net ir šeimoje prancūzų kalba buvo beveik nenaudojama vien tam, kad rausvaplaukei ir jos jaunėlei sesutei būtų nesunku adaptuotis tarp anglakalbių.
-Merci merci!- šyptelėjo. Lisette jautėsi it žuvis vandeny, kalbėdama savo gimtąja kalba. Trylikametei net ėmė atrodyti, kad sugrįžta jos prancūziškas akcentas, kurio vos prieš porą metų mergaitė taip stengėsi nusikratyti.
-Je vais bien! Et toi, brangioji?- Klastūnyno atstovė nenustygo vietoje. Šios dienos pradžia buvo be galo sušikta, tačiau dabar atrodė, jog trylikametės laimingesne šiuo metu nič niekas negalėtų padaryti.
-Moi aussi ilgiuosi France,- Iš rausvaplaukės veido niekaip nedingo šypsena, atrodė, kad net galėtų iš tos laimės įšokti į ežerą ar išskristi į Marsą,- Aš aussi turiu tau tiek raconter,- trylikametė dar kartą apkabino Viviane, tačiau šįkart paleido kur kas greičiau. Matant šviesiaplaukę, Lisettes galvoje susidarė vaikystės vaizdas, kai mergaitės kartu žaidžia ir krečia įvairias išdaigas...
-Žolė à la maison daug malonesnė,- kiek nusiminė Klastūnyno atstovė,- si tu pasislinktum šiek tiek į šoną, je pouvais atsisėsti šalia,- sukikeno trylikametė, ranka perbraukdama per savo rausvus plaukus.
-Pourqoi tu nesimokai à Beauxbatons?

[Viviane De La Feunte]

Priėmusi draugę ant sūpynių Viviane entuziazmas šiek tiek sumažėjo.
-Ach, Je voulais vraiment, bet kadangi ma mère ten nesimokė, o mon père mokėsi čia, ma lettre atkeliavo su kvietimu būtent ici. Mais c'est juste la théorie de la mine.
Liūdnai šyptelėjusi mergaitė pakėlė galvą:
-Mais si ma lettre serait de à Beauxbatons, je ne serais pas là.
Ji dar kartą nužvelgė draugę ir tarė:
-Oh, mon cher ami, tau reikia ko nors iš France. Je peux presque sentir que tu es presque devenu américain. Savo kambaryje turiu parfum de France,-mirktelėjo Viviane.- Ma mère m'a acheté pour moi. Mais je pense que vous en avez besoin plus que moi.
Ji meiliai apkabino savo vaikystės draugę ir nebenorėjo paleisti. Tu m'as tellement manqué, mon cher Lissete. Vivi pakėlė akis į dangų. Šis buvo ryškiai rožinis, Tout comme les cheveux de Lissete. Jaunoji prancūzaitė atsisuko į rausvaplaukę ir eilinį kartą prakalbo:
-Je souhaite que nous étions dans le même collège,-užsisavojo šviesiaplaukė.-Ensuite, nous pourrions parler toute la nuit. Ou nous pourrions passer tout le temps ensemble!-supratusi, kad visą laiką kalba prancūziškai Viviane susigėdo.-Atsiprašau, tiesiog sunku man priprasti prie tos anglais.

[Alohomora Jonvabalė]

Kaip ir kas vakarą Horokrusa išėjo pasivaikščioti ir pravalyti minčių. Šiąnakt dangus buvo kaip niekada žvaigždėtas ir jaunajai grifiukei rodėsi, jog visas ežero paviršius tiesiog raibuliuoja nuo šviesos pliūpsnio. Saulė buvo jau užhorizonto, tačiau buvo vis dar šilta, nė menkiausias vėjas neužklydo prie ežero. Šiandien pakankamai anksti sutemo, buvo trečia valanda kai išėjau iš mokyklos, o dabar šešios. Pagalvojo Horokrusa. Jai atrodė keista, kad jau taip tamsu ir dangus pilnas žvaigždžių. Turbūt šiandien net gamta nori merginą paslėpti. Ji buvo dėkinga už tai ir ramiausiai žingsniavo ežero pakrante. Tyras oras skverbėsibį plaučius gydydamas žaizdas. Sielos žaizdas. Čia atvykdama Horokrusa nesitikėjo, kad bus taip sunku. Nė baisiausiame sapne nesapnavo, kad jos svajonių vietoje bus taip sunku apsiprasti ir susirasti draugų. Aplinkiniams Horokrusa atrodė įkyri, protinga mergiūkštė, niekas nei nesiteikė jos pažinti geriau. Vargšelei neliko kas daryti tik išnaudoti vienatvę savęs apmąstymams. Mintyse Horokrusa dėliojo prancūziškas eiles, kai staiga išgirdo kažką kalbant lygiai taip pačiai- Prancūzų kalba. Mergina apsidairė ir išvydo dvi figūras prie supynių. Ta vieta atrodė paslaptingai. Grifiukė pasislėpė už šalimais augančio medžio ir stebėjo dvi moteriškas figūras. Netrukus viena mergina pakeitė kitą. Atsirado antra Prancūzė ir grifiukė pasimetė. Nors augo Prancūzijoje, jos šeima buvo anglai, todėl mergina puikiai kalbėjo abejomis kalbomis. Atstumas skyręs Horokrusą nuo merginų buvo nemažas, todėl pokalbio esmės ji nesuprato, juo labiau nenorėjo kištis. Apsidairė ar merginos nežiūri jos pusėn. Ir pasitraukusi iš savo slėptuvės pasuko Hogvartso pilies link.

[Sam Laker]

  Padaręs namų darbus, Semas paliko pilį ir patraukė link ežero. Saulė jau buvo beveik nusileidusi, pūtė silpnas vėjelis... Puikus oras pasivaikščiojimui. Perdaug nemąstydamas juodaplaukis tiesiog ėjo ežero pakrante, kol priėjo medines sūpynes.
  Sūpynės priminė senus laikus ir vaikiną užliejo vaikystės prisiminimai, Semas suprato, kaip stipriai pasiilgo tėvų, šeimos... Prisiminė, kad kiekvieną savaitgalį važiuodavo su šeima į parką, kur panašiose sūpynėse supdavo sesutę. Prisiminė net savo pačio pirmą pasisupimą, kurio metu primą kartą prasiskėlė antakį. Mama baisiai išsigando, bet pačiam jam buvo labiau juokinga, nei graudu... Tačiau dabar išties norėjosi verkti - skaudu, kai galvoji apie tai, kad tokie įvykiai niekada nepasikartos, kad tai tik laimingi prisiminimai... Kad niekada nebeapsikabinsi savo Motinos, niekada nebeužuosi jos kvapo... Niekada.
  Supdamasis Semas šiek tiek aprimo, jo mintys nuklydo kitur. Kur? Prie ežero... Tačiau ne prie šio, o prie kito. Kito - šaltesnio, tamsesnio, niūresnio. Prie to, prie kurio Frankas Stigleris beveik pasivertė į chimerą, prie to, prie kurio dėl keistų kūno pokyčių išsekęs Semas apalpo, taip ir neišsiaiškinęs, kas gi atsitiko Frankui, kuris nenorėdamas Semo išgąsdinti, sužeisti, o gal nenorėdamas jam atskleisti, kas toks iš tiesų yra, pasitaikius pirmai progai pabėgo. Prie Ežero Uždraustojo miško viduryje...

[Frankas Stigleris]

Frankas apsidairė. Laukė buvo ramu. Nė vieno jaunojo burtininko ar raganos. Šaunu. Jis lėtai išžengė iš pilies. Iškart pajuto temperatūros skirtumą lauke ir viduje. Mokykloje kur kas buvo vėsiau, nei išorėje. Jaunuolis nieko nelaukė, pasikasė kaklą ir pradėjo judėti pirmyn. Netikėtai pūstelėjo silpna oro srovelė, kartu atgapenusi Franko vienos nakties prisiminimus. Tą vakarą viskas atsinaujino, chimera pabudo. Frankas prarado savo kūno valdymą. Chimera iš lėto jį perėmė. Jam buvo likus tik viena išeitis. Išsmukti iš mokyklos ir sugrįžti tik tada, kai viskas praeis. Jis taip ir padarė, bet susiradęs gerą vietelę, pasijuto stebimas. Atsigręžęs išvydo vaikiną, kuris bėgo jam pagelbėti, apsaugoti nuo jo augintinio. Frankas liepė jam nesišalinti ir, nenorėdamas atskleisti savo dirbtinos prigimties, pabėgo nuo jo. Plūstelėjo dar viena srovelė, bet ši atnešė, kai ką įdomiau, nei senus prisiminimus. Vėjas atgabeno labai įdomų kvapą, kuris erzino švilpio nosį. Toks pat, kaip ir Elnos ar Igorio. Nejau dar vienas vilkolakis? Kiek jų čia yra? Nusekęs kvapą ir pamatęs jo savininką, Stigleris neteko žado.
-Sam'as? - tyliai šnabždėjo.
Berniokas suposi ant supynių, atrodė prislėgtas. Švilpis lėtai bei tyliai priartėjo bei atsirėmė į šalimais augantį medį.
-Sveikas. Sam'as, taip?
Frankas patogiau atsirėmė į medį ir vos pastebimai pradėjo uostyti orą. Toks pat, kaip ir tų dviejų. Silpnas, bet tikrai toks pat. Kodėl aš jo neužuodžiau tada? Tikriausiai buvau per daug išsiblaškęs ir nesuvokęs savo gebėjimų.

[Sam Laker]

  Semas tikriausiai buvo per daug susikoncentravęs į savo jausmus, tad kažkieno žingsnius išgirdo tik tada, kai žmogus buvo prie pat. Tik tada, kai atsirėmęs į šalia sūpynių augantį medį, uždavė klausimą.
 -Labas. Taip. Mano vardas toks. -tarė ir šyptelėjo. -O tu? Tu Frankas, tiesa?
  Knietėjo paklausti kažko daugiau. Išsiaiškinti, kas šiam vaikinui atsitiko tą naktį, bet Semas nusprendė, kad jei Frankas norėtų, kad jis žinotų, tikrai pasakytų.
  Juodaplaukis giliau įkvėpė oro. Franko kvapas tikrai buvo kitoks. Tarsi žmogaus ir gyvūno vienu metu. Keistoka.
  Nenutuokdamas ką daugiau pasakyti, Semas paikai paklausė:
 -Patinka laiką leisti lauke? Dažnai susitinkam... Na... Žinai, prie vandens telkinių.
  Ir vėl draugiškai nusišypsojo, bet tada suprato ką pasakęs, ir šypsena išblėso. Po velnių, Laker'i, kada išmoksi valdyti tą savo prakeiktą liežuvį!?-paklausė savęs.
  Jausdamasis baisiai kaltas, pasidomėjo:
 -Tikiuosi šiandien jautiesi geriau? Gal reikia kokios pagalbos? Jei ką, sakyk. Būtinai padėsiu. Bet žinoma jei nori, nesikišiu į tai.

[Frankas Stigleris]

-Na, taip. Atspėjai, - švilpid vos šyptelėjo.
Frankui nutirpo petys taip besiremiant į medį, tad jis atslūgo nuo jo ir krestelėjo ant vėsios žemės, panardindamas pirštus į vėsią žolę. Ji gaivino, suteikė jaukumą. Netikėtai grifas užsiminė, kad jie dažnai susitinka prie vandens telkinių. Nejau jis prisimena? Nejaugi jis tą naktį pastebėjo mano veidą? Kaip? Juk lauke buvo tamsu, švietė tik pilnatis.
-Na, taip. Ką jau bedarysi, kad taip atsitinka. - numykė paskutinius žodžius, norėdamas kuo greičiau pakeisti temą. Nenorėjo, kad dar kas nors sužinotų, kas jis toks per vienas.
Frankas giliai įkvėpė, iškvėpė ir nurijo seiles.
-Tikiesi? Kodėl? Juk man viskas gerai, - tada jis suvokė, ką Sam'as turėjo omenyje. - Ai, tu apie tą naktį. Na tiesiog aš karščiavau ir norėjosi atvėsti, tad išėjau į lauką. Tikriausiai iš šono atrodė baugiai, ane? - Stigleris net nesiruošė aiškintis, kodėl pabėgo, ir taip jau užtektinai primelavo. -O ką tu veikiai taip vėlai miške, a? Ieškojai kokių nors naktinių mergužėlių ar ko? - tai pasakęs, jis nusijuokė ir pradėjo šypsotis.

[Sam Laker]

  Kas karščiuodamas puola į uždraustąjį mišką?
 -Baisiai neatrodė, tik pagalvojau, gal kas atsitiko. Atrodei... išblyškęs. Na, bet jei dabar viskas susitvarkė, ko gero tai nebesvarbu, ar ne?- paklausė Semas atidžiai stebėdamas jaunuolio veidą. Paprastai jam gana nesunkiai sekėsi perprasti žmonių emocijas, bet šįkart neišsiaiškino, meluoja Frankas, ar ne.
  Išgirdęs sekantį klausimą, nusijuokė. Suprato, kad vaikinas veikiausiai neįsižeidė dėl tokio Semo įkyrumo, tad kiek atsipalaidavo.
 -Aš? -perklausė. -Ai, kažkaip nesimiegojo, tad išėjau į lauką prasiblaškyti, kai užuo... amm, išgirdau kažką braunantis pro medžius. Ieškodamas nuotykių patraukiau ten, ir pamačiau tave ir tavo lapę... ji tavo, taip?
 Antgamtinė klausa skamba normaliau, nei antgamtiška uoslė? -mintyse paklausė savęs,- Antamtiška uoslė - skamba juokingai. Tarsi būčiau koks šuo, ar... vilkas.
 -Na kaip ir sakiau, nesimiegojo, tikriausiai dėl to buvau išsekęs ir apalpau. Ar kas ten man atsitiko... Na, bet po to tai nebepasikartojo, -pamelavo,- tad manau, kad viskas man gerai. Visgi tikėjausi sutikti kokią mergelę, gaila, tokia kelyje nepasitaikė, -juokdamasis paaiškino.

[Frankas Stigleris]

Nesimiegojo? Ir puikiausia vieta prasiblaškyti buvo uždraustasis miškas? Cha. Tą patį ir aš pasirinkčiau. Be to tu nemeluoji. Aš galiu tai net užuosti. Frankas pakėlė galvą į viršų. Danguje plaukė keli kamuoliniai debesėliai. Vienas iš mėgstamiausių švilpio užsiėmimų buvo stebėti debesis ir įžvelgti į ką panaši jų forma. Vienas debesys priminė drakono galvą su dideliais ragais ir smailiu snukiu, antrasis varlę su skrybėle, o trečiasis buvo Frankui neperprantamas. Kad ir kiek jis stengėsi, nepavyko įžvelgti kažko. Tada jis nuleido žvilgsnį žemyn ir pažvelgė į Sam'ą.
-Lapė? Na, taip, bet apie tai niekam neprasitark, gerai? Žinai juk Hogvarto taisykles, taip? - dėl visa ko, Stigleris nusprendė priminti grifui vieną iš jų. - Hogvartse leidžiama auginti arba varlę, arba katę, arba pelėdą. Kiti gyvūnai, nepaminėti šiame punkte yra draudžiami ir mokyklos personalui apie tai sužinojus, perspėti direktorių/rę arba Magijos Ministeriją. Jie ir nuspręs mokinio/ ės likimą.
Tada Frankas pasikasė sprandą ir vėl pradėjo naršyti vėsius žolės stiebelius. Pala, tu ten apalpai? Šito nežinojau. Rimtai? Pameluosi, kad tai nesikartojo? Juk jau sakiau sau mintyse, kad aš užuodžiu melą. Ai, taip. Tu juk nežinai to. Stigleris palūkėjo keletą minučių ir tada išdrįso kai ką tarti:
-Kodėl man meluoji? Negražu tai daryti, nebent kažką abai svarbaus nori nuslėpti. Ar aš teisus? - tai pasakė ir šelmiškai nusišypsojo.

[Sam Laker]

 -Žinau, žinau...-sumurmėjo Semas. -Žinoma, niekam neprasitarsiu. Ir pats namie auginu šunį. Ketinu kitais metais atsivežti jį čia, į Hogvartsą. Tik dar nesugalvojau, kaip padarysiu, kad jis taptų nematomas. Gal yra kokie nematomumo kerai, ką? Bet tikriausiai ne. Ahh, tai nuskambėjo gana vaikiškai. Beje, dar šuns kvapas, bei garsai, žinai, mokykloje gali būti vilkolakių... -juodaplaukis sukaupė drąsą ir įdėmiai stebėdamas kiekvieno šalia sėdinčio vaikino veido raumenėlio krustelėjimą, pabaigė sakinį- ir chimerų, vampyrų, ar dar kokių mitinių būtybių. Įdomu būtų sužinoti, ar tokių yra tarp žmonių, su kuriais bent kiek bendrauju, -kiek galėdamas draugiškiau leptelėjo.
  Semas iš prigimties buvo smalsus, kartais nevisai taktiškas, korektiškas, bet visada geros širdies, pasirengęs, kad ir stot į kovą, jei matys, kad draugui, kas gręsia. Nebūtinai draugui, kad ir pažįstamui. Štai ir dabar, mato, kad kažkas Frankui atsitiko ir jau kaltina save, kad negali padėti... Kol mąstė, kaip galėtų padėti švilpiui, išgirdo jo balsą. Tiesa, išgirdo tai, ko tikrai nesitikėjo išgirsti.
  -Meluoju? -apsimetė, kad nesuprato, apie ką kalbama. -A, tiesa, tu apie tai... Na, nežinau. Atleisk, kad pamelavau, tiesiog žinai, nenoriu pasirodyti kaip koks mam...y...čiukas. -delsdamas,  ištęsė žodį ir suprato, kad net jei ir būtų didžiausias nevykelis, ar dar kas pasaulyje, mamyčiuku jo negalėtum pavadinti. -Tiesą sakant, mamos net neturiu. Taigi, pamaniau, kad jei pasakysiu, kad čia alpioju ir einu iš proto, pasirodysiu, kaip koks mažas vaikiščias. Nenorėjau to, atsiprašau.
  Dabar žaliaakis jau suprato, kad Frankas veikiausiai nemelavo. O gal melavo? Gal prakalbo apie melavimą,
kad pagalvočiau, kad pats esu iki ausų paskendęs meluose, o jo net neįtarčiau?
  Kad ir kokia buvo tiesa, tai buvo per daug painu, tad Semas nusprendė nebekvaršinti sau tuo galvos.

[Frankas Stigleris]

-Labai smalsus, taip? Sudomino ar kartais nepažįsti kokio nors antgamtiko? O kam tau? - smalsiai dėbtelėjo į jį vaikinas.
Frankas dar kartą įkvėpė gamtos oro, pajusdamas aštrų jauno, nepatyrusio vilkolakio kvapą. Buvo girdėjęs, kad dabartiniai mitologinių pabaisų medžiotojai yra sukonstravę prietaisą, kuris suseka padarus pagal jų kvapą. Dažniausiai į tokius spąstus įkliūna jaunikliai, kurie dar nemoka paslėpti savo vilkolakišką kvapą, neleisti organizmui jį išskirti... Gal reiktų jį įspėti apie tokius dalykėlius? Bet tada ir pats išsiduosiu, esantis kitoks. Ne, Frankai, nesikišk į kitų gyvenimus.
-Visų pirma reikia pažinti save, o tik po to ieškoti kitokių savo pažįstamų bei draugų rate, - mestelėjo užuomeną berniokui.
Tai pasakęs,  jis vos pastebimai šyptelėjo, bet išgirdus, kad Sam neturi mamos, šypsena iškart išblėso:
-Atleisk, nežinojau. Užjaučiu tave.
Stojo gan ilga tyla. Frankas nusuko žvilgsnį nuo jauno vilkolakio, kuris net pats nežinojo esąs toks. Saulė jau leidosi. Lėtai, bet leidosi. Pradėjo darytis lengvas rūkelis, kuris lyg skraistė paslėpė uždraustąjį mišką, aukščiausią Hogvartso bokštą...
-Ar esi nors kartą sutikęs kokį antgamtiką? - nutraukė tylą, kuri taip cypė ausyse.