0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #75 Prieš 2 metus »
Dori nesuprato, ar tai jos paleisti kerai padėjo Alanui atsibusti, ar kažkas kitas, bet berniukas jau grįžo į šį pasaulį, tačiau atrodė ne kaip. Regis, visas drebėjo iš šalčio, nors klastuolei visiškai nebuvo šalta.
Mergaitė pajuto rankoje laikanti Džo ir skubiai supakavo jį į jo gyvenamąją vietą - kišenę.
- Adrijas... ką? - Mendel buvo pasimetusi.
Ji nebesuprato, kas čia vyksta. Dvylikmetė džiaugėsi, kad apsilankė čia, paslapčių kambaryje. Ar įmanoma Hogvartse atrasti dar klastuoliškesnę vietą? Juk čia puikavosi Salazaro Klastuolio statula, kuri net pagyrė mergaitę. Ji tuo didžiavosi. Ir tada Dori toptelejo mintis ir ji prabilo:
- Galbūt Salazaras tiesiog pyksta ant tavęs, Alanai, nes tu kaip ir esi jo palikuonis, vienintelis iš daugelio galintis susikalbėti su gyvatėmis, ar ne? Bet patekai į Grifų gūžtą ir esi... grifiškas. Gal dėl to Salazaras yra nepatenkintas? - mergaitė pažvelgė į statulą.
Tada Dori pagalvojo, kad labai keista, jog Salazaras ją pagyrė. Dėl Merlino barzdos, juk šis kambarys buvo skirtas ne kam kitam, o tiems, kurių kraujas yra negrynas, sunaikinti. Dori prieš čia leisdamasi apie tai kažkodėl nepagalvojo ir dabar ją nukrėtė šiurpas. Ji ėmė svarstyti, ar jai gresia pavojus, ir kurių galų Salazaras ją gyrė, jeigu norėjo išnaikinti negrynakraujus. Ir tada Mendel ir vėl išgirdo mintyse vyrišką balsą, kuris sakė: tu esi grynakraujė.
Po šių žodžių Dori dar labiau pašiurpo.
- Tai statulai ne visi namie! - suriko. - Tikrai, dingstam iš čia!
Dori jau norėjo bėgti, bet gyvatės, regis, buvo nelabai patenkintos tokiu vaikų sprendimu. Alanui nesisekė jų nuraminti. Tada ir Dori pabandė prakalbti šnypštūniškai, bet jai, žinoma, neišėjo. Ką dabar darysime, mintyse supanikavo Mendel.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1036
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #76 Prieš 2 metus »
- Adrijas Volkeris yra siela. Aš tau kada nors apie jį papasakosiu. - Greit pasakė jis. Dori kalbėjo apie tai, kodėl Klastuolis siunta. Na žinoma. Jis gi ir  išdėjo ką galvoja.
Gyvatės piktai šnypštė.  Berniukas pabandė vėl jas apraminti, bet tai nepadėjo, nes jos pakluso tik statulai. Alanas nusistebėjo kodėl Dori staiga panoro bėgti iš čia. Žinoma, tai gerai, bet kodėl taip staiga persigalvojo? Ką tas Klastuolis pasakė?
Bet galvoti nebuvo laiko. Durys, pro kurias galėjai išeiti į koridorių vedantį link vamzdžio užsidarė.
- Dori, gyvatės sako, kad durys neatsivers, kad ir ką bedarysiu.
Ką daryti? Gyvatės galėjo pradėti gelti bet kuriuo metu. Alanas nuleido savo burtų lazdelę. Tada Žengė prie Dori, užstodamas ją, kad mergaitė liktų jam už nugaros. Ir prabilo visai taikiai.
- Kadaise tu ir Godrikas Grifas juk buvote draugai. Juk tada kai visi keturi įkūrėte mokyklą, ji klestėjo ar ne? Norėjote mokyti vaikus, kurie turi talentą burti ir tai darėte. Tu siunti ant manęs. Bet kodėl? Jeigu žiobarų kilmės žmonės turi galios burti, kodėl tai nenormalu? Juk taip yra nuo senų senovės. Lygiai taip, kaip ir grynakraujai magai gali kerėti argi ne? Na ir kas, kad jų ištisos šeimos tą gali? Tai pasakyk kodėl turėčiau vienus gerbti daugiau, kitus mažiau? Po tavo atsiskyrimo nuo keturių mokyklos įkūrėjų burtininkų bendruomenė skilo. O juk galėjote išlikti vieningi ir tada niekam nerūpėtų kieno koks kraujas.  Prašau, liepk gyvatėms nurimti. Ir nereikia pykti ant manęs jeigu man atrodo, kad žmogus pagarbos nusipelno ne dėl savo kilmės, o dėl to, koks jis yra, kokie jo poelgiai.
Alano žodžiai aidėjo po kambario skliautais. Adrijas Volkeris galvojo, kad tas vaikis prisidirbs. Vieną kartą per savo charakterį prisiveiks. Sunku jam tikriausiai bus gyventi. Jau geriau reikėjo bėgti arba išžudyti gyvates, arba sugriauti statulą, o ne kalbėti. Lyg Klastuoliui rūpės jo žodžiai.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #77 Prieš 2 metus »
Gyvatės, atrodo, kuo toliau, tuo darėsi vis labiau aršios. Jų liežuviai plakė taip, tarytum jau tuoj tuoj vaikams turėtų atsitikti kažkas labai blogo.
- Dėl Merlino barzdos, Alanai, ką tu šneki?! - suriko Dori. - Salazarui pasakoti apie lygybę yra tas pats, kas Voldemortui aiškinti apie meilę! Jis nesupras!
Dori pyko ant Alano. Nejau jis galvojo, jog tokios kalbos galėjo priversti susimąstyti Salazaro Klastuolio atminimą? Priversti pakeisti jo nuomonę į tai net tokiu atveju, jeigu kažkada visam šitam reikalui jis buvo sukūręs atskirą kambarį požemiuose dėl negrynakraujų? Dėl Hario Poterio akinių, net Dori Alanas neįtikino, ji vis tiek galvojo, kad grynakraujai burtininkai yra daug daugiau gerbtini. Tai kaip jis įtikins patį klastuolį?!
Dori isteriškai nusikvatojo. Jau ne šiurpiai. Iš mergaitės sklido baimė.
- Man negera, - suvapėjo.
Nors Alanas ir bandė dengti draugę ir ji jautėsi už tai dėkinga, Dori nuėjo šiek tiek tolėliau. Tiesą pasakius, praėjo visiškai pro gyvatės nepagalvojusi, kad galbūt eina pro mirtį. Bet gyvatės bent kol kas nieko nedarė.
Mergaitė pažiūrėjo į Salazaro statulą. Ši tiesiog ėmė ir pakilo į orą. Iš jos sklido toks didelis įsiutis.
- Dabar tu atsiimsi už savo žodžius, berniūkšti! - garsiai pasigirdo vyriškas balsas iš ore kabančios statulos. - Pamiršiu tai, kad esi kilęs iš garbingos Senklerių šeimos!
Statula sudunksėjo ir grįžo į savo vietą. Gyvatės šiek tiek atsitraukė, o iš kažkokio kampo iššliaužė dar viena, šįkart - didesnė gyvatė. Dori suspurdo širdis. Nuojauta. Tik kelios sekundės, ir įpykusi gyvatė neįprastai dideliu greičiu rovė Alano link. Dori žinojo, kad berniukas yra ir geras kerėtojas, ir makaulė jo tikrai ne tuščia. Ji žinojo, kad šiaip tai jau labai daug šansų, kad jis galėtų apsiginti nuo šitos gyvatės. Bet ar gebėtų apsiginti nuo visų? Svarstyti nebebuvo kada. Dori nutaikė lazdelę į puolikę.
- Avada kedavra!
Akimirksniu iš burtų lazdelės pasirodė žalia šviesa. Gyvatė jau gulėjo be gyvybės ženklų. Dori sekundės dalelę spėjo pagalvoti, kad dabar vaikams šakės. Kad visos kitos gyvatės juos tiesiog suės. Bet buvo kitaip. Kitos gyvatės nustojo šnypšti. Jos atsitraukė dar toliau. Mendel stovėjo išsižiojusi ir žiūrėjo į negyvą gyvatę. Prisiminė save skaitant, kad norint, jog pavyktų panaudoti nedovanotinus kerus, reikia to labai norėti. Tada oloje, kai Dori paleido žudymo užkeikimą į vilką, ji tuo pačiu ir bijojo. Nebuvo tikra. O dabar Mendel jautėsi tvirtai. Tiesiog to troško. Gyvatė ar Alanas? Ji turėjo reaguoti akimirksniu.
- Aš... - sumikčiojo. - Man daugiau niekas neatėjo į galvą. Tikrai! - metė žvilgsnį į Alaną.
Dori žinojo, kad turėjo pasiteisinti. Nutuokė, kad Alanui tai nepatiks. Nutuokė, kad jis sakys, jog Dori galėjo panaudoti kažkokius kitus kerus. Ar jis klausinės, kodėl mergaitė pasirinko šiuos? Ar pyks ant jos?
- Tą akimirką daugiau nieko nesugalvojau! Jei ne tai, ta gyvatė būtų tave nuskriaudusi, Alanai! Vis tik pats prisidirbai kalbėdamas Salazarui tokius dalykus! Dėl Merlino barzdos, nereikėjo mums čia eiti, - mergaitė susiėmė už galvos.
Ar ji jautėsi blogai nudėjusi tą gyvatę? Anaiptol. Mendel didžiavosi savimi, kad jai pavyko tokio galingumo kerai. Žinoma, tai kaži ar būtų suveikę ant kokio nors žmogaus. Juk Dori dar per maža, ar ne? Ir vis tiek ji, kad ir kaip bebūtų, turėjo žmogiškumo. Bet tai buvo tik gyvatė, be to, tamsiaplaukė gynė savo draugą. Tačiau Dori stipriai nerimavo, kaip grifas sureaguos dėl šitokio Dori poelgio.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1036
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #78 Prieš 2 metus »
Žalias blyksnis ir gyvatė tyso negyva. Kitos nė krust. Ta akimirką Alaną užplūdo daugybė jausmų. bet pats didžiausias buvo pyktis. Ir visai ne Ant Dori.
Pyktis kilo jau seniai. Bet dabar... Dabar Klastuolio negerbė dar labiau, jei tas buvo įmanoma. Taip, jis pats prisikalbėjo ir Salazaras užsiundė gyvatę. Bet ar tik todėl, kad išgirdo kitokią nuomonę jau reikia žudyti? Ir tai, net prieš tai jis juk pirmas mane puolė. To keisto sustingimo jausmo berniukas nenorėjo prisiminti.
Jis girdėjo, kad Dori jam aiškina dėl tų kerų. Kodėl ji man tai sako? Ar jai rūpi mano nuomonė net dabar, kai užpykdžiau Klastuolį?
Alaną pagavo minčių verpetas. Jis susimąstė apie tai, kas bus, kai jie suaugs? Jis ir taip žinojo, kad Klastuolė puiki kerėtoja o dabar... Jis pagalvojo, kas bus, jei vieną dieną, kai bus vyresni susipyks taip, kad teks kautis? Nenorėjo prieš ją kovoti. Negalėtų prieš ją kovoti ir kodėl? Juk tiek mažai laiko jie pažįstami. Bet...
Kambaryje įsivyravo mirtina tyla. Net gyvatės aprimo. Ar Salazaras stebisi Dori poelgiu?
- Matau ir tu tokia pati, kaip ir tas berniūkštis. Būtum išėjusi ir viskas. Jei tu esi Klastuolė, tuomet šis berniūkštis tau ne draugas. Taip, jis teisus, su Grifu mes buvome draugai. Bet tame ir esmė, kad buvome. Žmonės, kurių keliai skirtingi negali eiti vienu.
Garsiai ir aiškiai prabilo statula.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #79 Prieš 2 metus »
Alanas nieko nesakė. Tai vedė Dori iš proto. Ji vis dar nežinojo, ką draugas galvojo apie jos poelgį.
Tačiau prabilo ne Alanas, o statula. Ir šį kartą Mendel supykdė statulos žodžiai.
- Ak, šit kaip? - atrėžė statulai mergaitė. - Žinai, tu turbūt visai ne Salazaras, o šiaip koks kvailiojantis atsiminimas, jeigu šitaip sakai! Aš esu klastuolė! - Dori sužaibavo akimis. - Bet... bet tai nereiškia, kad negaliu turėti draugų! Kad turiu juos palikti bėdoje! - tamsiaplaukė kietai sučiaupė lūpas.
Alanas jai buvo draugas. Ir šiuo metu, tikriausiai, pats geriausias. Žinoma, Dori nebuvo naivi kvaiša. Klastūnyne ji prisižiūrėjo tiek daug išdavysčių. Ar ji nustebtų, jeigu Alanas ją išduotų? Jai būtų liūdna, bet nenustebtų, mat kartais žmogus pats gali pasielgti taip, kaip negalvojai galėsiąs pasielgti, o kaip atsakysi už kitus žmones?
Dori teko pripažinti, kad akimirką ji galvojo nešti kudašių palikusi Alaną. Bet nenešė. Nepaliko jo vieno bėdoje. Bet Mendel nei kiek nesijautė dėl to grifiška, tikrai ne. Tiesiog Alanas buvo jos draugas.
- Labai jau kažkokia statula žino, kokie mūsų keliai, - nusišaipė Dori. - Reikės, dar ne vieną gyvatę nudėsiu, jei trukdysi mums išeiti, - drąsiai tarė, tačiau balsas šiek tiek suvirpėjo. - Alanas yra tikrų tikriausias grynakraujis, šnypštūnas, todėl išeina taip, kad ne ką jis mažiau klastuoliškas nei aš! Vis tik aš esu negryno kraujo ir mane tu turėtum norėti nudobti.
- Tu ne purvakraujė, mergaite, - tvirtai pasakė statula.
- Einam, Alanai! Matai, kad šitas senis tauškia niekus!
Gerai būtų, mintyse pagalvojo Dori.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1036
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #80 Prieš 2 metus »
Klastuolio žodžiai tik dar labiau pakurstė neapykantą jam. Alanas kelias trumpas akimirkas galvojo, kad ji sutiks su jo žodžiais. Juk taip sako pats Klastuolis. Bet taip nebuvo. Ir beklausydamas Dori žodžių sušilo. Gal dar vis ir buvo šalta nuo Salazaro kerų, nuo minčių, kad ji tokia jauna jau panaudojo žudymo užkeikimą, bet buvo gera girdėti ką ji kalba.
- Klastuoli, aš ne Grifas, o ji ne tu. Todėl ne tau žinoti kokiais keliais mes eisime. Žinai, man būtų įdomu tave pažinoti tokį, koks tu buvai tada, kai sukūrėte šią mokyklą. Bet tikrai ne dabar. Na, o mes eisime tau leidus. Ir pasprink visomis savo gyvatėmis.
Taip pasakė pačiu šalčiausiu tonu, kokiu tik sugebėjo. Retai taip kalbėdavo, bet dabar...
- Na ką gi, puiku. Galite keliauti. Bet pamatysite, kad buvau teisus. Paaugsite ir suprasite koks yra pasaulis. O tu mergaite gali neabejoti mano žodžiais. Tu nesi purvakraujė.
Alanas nusisuko nuo jo. Gyvatės sulindo į kampus. Jis žinojo, kad jei durys neatsivers jam paliepus, jis jas susprogdins kuo tikriausiai. Bet jos atsidarė ir jie išėjo į koridorių.
Jis norėjo daug ką jai pasakyti. Dėl pasirinktų kerų nusprendė nieko neaiškinti. Ji juk išgelbėjo man gyvybę. Alanas žinojo, arba bent jau manė tikrai tai žinantis, kad Dori nėra ta, kuri mėgaujasi kam nors tyčia keldama skausmą. Taip, kartais dėl jos poelgių jie pasirieja bet... Na, bet gal reikia ką nors pasakyti ta tema.
- Dori, žinau, tai buvo kvailystė, kad mėginau su juo kalbėtis. Ir man gaila, kad dėl to turėjai pasinaudoti tais kerais. Ji būtų mane nudobusi ir tai aš žinau. Nespėjau nieko padaryti. Jei ne ta gyvatė, tai kita. Man labai keista, kad tau jie pavyko, nes tu tokia jauna. Tikiuosi, kad tau neteks daugiau naudoti tokių kerų. - Gal ne visai taip, kaip norėjo pasakyti. Bet nesugalvojo kaip tai pasakyti, kad nesmerkia jos ir kad ji neturi jam teisintis. Alanas labai norėjo šitai nugrūsti kur nors į kampą ir daugiau nebekalbėti apie tai.
- Žinai, greit vasara. Tai jei norėtum, būtų smagu susitikti. Frederika jau bus pasveikusi, galėsiu jus supažindinti. O be to galėčiau parodyti tau ką nors įdomaus ir magiško Londone. Na žodžiu jei norėsi ar jei bus liūdna ar jei užknis tėvai tai parašyk.
Pabandė kalbėti tonu lyg niekur nieko. Norėjo pamiršti šią išvyką. Pagaliau jie priėjo vietą, kur buvo galima pakilti. Ir piktas Adrijo balsas jam iš kišenės pasakė.
- Klausykit judu, verčiau pagalvokit kaip iškilsite.
- Ai patylėk Adrijau. - Nutildė jį Alanas.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #81 Prieš 2 metus »
Dori šlepsėjo šlapiomis grindimis tuneliu atgal išėjimo iš paslapčių kambario link. Jiedu su Alanu kalbėjosi.
- Mes abu žinome, kad aš galėjau rinktis ir kitus kerus, Alanai. Bet tą akimirką aš tikrai nieko negalvojau. Tartum pačios lūpos būtų ištarusios burtažodį, o rankos nuskraidinusios jį į tą gyvatę. O gal ir tu būtum atsigynęs. Niekas nežino. Bet aš nesigailiu. Galbūt būtent šie kerai sustabdė visą tą šaršalą.
Kad klastuolė jau buvo bandžiusi naudoti tą užkeikimą, ji garbingai nutylėjo. O kai išgirdo draugo pasiūlymą apie susitikimą vasarą, Dori nudžiugo.
- Aš sutinku! - entuziastingai sušuko. - Tėvai mane jau užkniso, nors jų dar nei nemačiau, - prunkštelėjo. - Labai norėsiu susitikti!
Dori galvojo, kaip atrodo Alano sesutė, ir kas magiško galėtų būti Londone, kai vaikai priėjo vietą, iš kurios nusileido. Suskambo to vyro iš veidrodžio balsas, kuris grąžino Mendel į realybę. Ji žiūrėjo į viršų.
- Tikrai, Alanai, kaip mes iš čia išeisime? - atsiduso. - Gal tu, Adrijau iš veidrodžio, galėtum mums kažką patarti?
Dori galva šituo klausimu buvo tuščia kaip puodynė. Ji nesugalvojo kerų, kurie galėtų pakelti į viršų ir nuskraidinti juodu į Mirtos tualetą. Kartą su Meg Dori skraidino Diną iš koridoriaus į ligoninę, tačiau tamsiaplaukė tada ėjo greta ir nereikėjo nieko kelti aukštyn. Tie kerai ne tam skirti, tikrai nepavyks pakelti su jais į tokį aukštį. Tai ką vaikai dar galėjo padaryti? Paversti kokį niekniekį iš kišenės nešykle? Jiems nepavyks, jiems tikrai neišeis, jie per maži. Dori suko galvą bandydama kažką sumąstyti.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1036
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #82 Prieš 2 metus »
- Na ir puiku, tada susirašysim. - Pasakė.
Adrijas klausėsi jų pokalbių ir siuto. Kam tie mažvaikiai čia lindo? Jei dabar būtų galėjęs, būtų nežinia ką jiems padaręs. Bet negalėjo. Išgirdęs jos klausimą ėmė galvoti. Geriausiai jis išmanė indėniškus ritualus ir kerus. Juk gyvenime net savo lazdelės neturėjo. Kerų pavadinimus žinojo, bet pats ne kažin ką buvo mėginęs. O indėniškiems ritualams reikėjo mokėti ir jų kalbas. O juk to tie mažiai nemoka. Bet ir tai nieko nesugalvojo, kas gi galėtų tikti.
Reikėjo skrieti labai aukštai. Reikia šluotos, arba gal keliauti oru. Ak, bet ne, Hogvartse to daryti negalima. Prisiminė Adrijas girdėtus apie šią mokyklą dalykus.
Alanas stovėjo ir žvelgė į kiauryme, bet galvon kol kas niekas nešovė. Jis laukė tos mūzos ar įkvėpimo, kuris kartais imdavo ir sviesdavo kokią gerą mintį į galvą.
- Su tavimi susidėti Alanai buvo pats blogiausias mano primtas sprendimas.
- Teisingai Adrijau, kas prašė, kad užkerėtum mane?
Jie galėjo ilgai ginčytis, bet tai buvo beprasmiška. Gal tiktų Locomotor kerai? bet čia taip aukštai, kažin, ar mes galėtume taip aukštai vienas kitą užskraidinti. Svarstė Alanas.
Pagaliau Adrijui šovė idėja.
- Na ką gi, tarkim, kad kai ką prisiminiau. Galite išmėginti nesvarumo kerus. Nežinau ar tai valiosite padaryti. Kerai labai seni. Juos panaudojus tapsite lyg besvoriai. Užteks pasišokėti ir kilsite viršun. Bet veikimas nėra ilgas ir nežinau ar to užteks, kad galėtumėte užkilti. Nenorėčiau, kad jei nukristumėte Alanas sukultų veidrodį, bet nežinau ką daugiau galiu jums pasiūlyti. Jei naudositės, reikia nukreipti lazdelę į save ir sakyti Alsidai.
- Nesu tokių kerų girdėjęs o tu Dori? - Paklausė berniukas.
- Ar tai verta pabandyti? Kaip manai?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #83 Prieš 2 metus »
Dori klausėsi Alano ir Adrijaus. Niekaip nesuprato, kuo jiedu yra susiję. Adrijus buvo užkerėjęs grifą? Kur ir kada, dėl Merlino barzdos? Kai juodu iš čia išeis ir viskas nuvės, Dori paprašys draugo papasakoti.
Galiausiai Adrijus šį tą pasiūlė. Antrakursė net nepajuto, kaip jos lūpose ėmė rastis šypsnis, mat apibūdinti kerai jai pasirodė labai smagūs. Sekundėlę ji net pamiršo, kad buvo paslapčių kambaryje ir negalėjo iš jo išeiti.
- Kaip gerai, kad tu čia, Adrijau, kad ir kas toks bebūtum! - su šypsena veide sušuko Dori. - Žinoma, kad bandykim! - atsakė Alanui.
Dori atsistojo kiek tolėliau, nukreipė į save burtų lazdelę ir tarė:
- Alsidai.
Mergaitė pajuto, kaip kažkas pilve ją sukuteno ir pakilo kelis centimetrus į viršų. Tada pasijuto tokia lengva kaip plunksna! Tartum skraidytų kosmose! Jai pasidarė taip linksma ir juokinga! Dvylikmetė ėmė šokinėti ore lyg ant batuto. Jai buvo taip smagu. Ji pamiršo viską. Kad yra klastuolė, kad šiaip jau būna nusiteikusi prieš tokias linksmybes, kad ką tik nugalabijo gyvatę, kad turėtų bandyti kilti į viršų išėjimo link. Ji tik kikeno ir šokinėjo, džiūgavo, tartum niekada nebūtų patyrusi linksmesnio dalyko nei šis, nors šiaip, ko gero, iš tiesų nieko smagesnio tamsiaplaukė ir nebuvo veikusi.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1036
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #84 Prieš 2 metus »
Kelias sekundes Alanas žvelgė, kaip Dori šokinėja ir skrajoje po koridorių. Atrodė nuostabiai smagiai. Gana žiūrėti. Tarė sau ir nukreipė lazdelę į save.
- Alsidai. - Toks keistas jausmas, lyg kutenimas pasklido po oda, bet trumpam. Berniukas pasišokėjo ir nusikvatojo. Nuostabu! Jausmas buvo toks pat, kaip tame keistame kambaryje, kur atsirado su Gloria. Bet apie tai jis nenorėjo galvoti. Prisiminė psichus ir pašiurpo.
- Ei Dori, palenktyniaukim kas auksčiau. - Šelmiškai pasakė ir ėmė kilti.
Nuostabu, kad tu čia Adrijau. Piktinosi tas veidrodyje. du mažvaikiai. Kodėl aš čia patekau? Kodėėėl? Jie kvatojosi ir kvailiojo, o Adrijas norėjo eiti iš čia.
- Po galais mažiai, gal baigsit? Juk pavargsit, juk jūs vaikai. Išvargsit ir nebesugebėsit pakilti. Maukit iš čia. - Bet atrodo niekas jo nesiklausė.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #85 Prieš 2 metus »
Netrukus šalia Dori šokinėjo ir Alanas. Dėl Hario Poterio akinių, ot buvo smagu! Tai būtų gėda, jei koks klastuolis visa tai pamatytų, bet dvylikmetei tuo metu nei į galvą panašios mintys nešovė.
- Gerai! - sutiko su Alano pasiūlymu.
Dori bandė šokti vis aukščiau ir aukščiau, tačiau jai nesisekė pasiekti Alano. Nepaisant to, tamsiaplaukei vis tiek buvo nepaprastai smagu. Galiausiai ji ėmė ore daryti kūlversčius ir panašias nesąmones. Šią akimirką Dori atrodė kaip normalų normaliausias vaikas. Greičiausiai jai bus labai gėda, kai tai prisimins, bet dabar antrakursei buvo smagiau nei smagu.
Tačiau visus smagumynus bandė pertraukti Adrijus su savo pamokslais.
- Vardan Gringotso goblinų, Adrijau, nebūk toks nuobodybė! - sušuko jam Dori. - Iš kokio tu laikmečio esi? Kokių dar smagių kerų žinai? - kikendama paklausė mergaitė.
Tačiau bešokinėjant galiausiai iš tiesų ėmė jaustis nuovargis. Mendel pajuto, kad pašokti aukščiau vis sunkiau ir sunkiau. Juk Adrijus sakė tiesą. Šokinėjimu gyvas nebūsi. Reikia dingti iš čia. Sukaupusi visas jėgas Dori stryktelėjo kiek galėjo aukštyn ir taip tris kartus, kol galiausiai atsidūrė Mirtos tualete.
- Na ir smagumėlis! - sušuko ir nusibraukė nuo kaktos nuo prakaito sudrėkusius plaukus bei laukė Alano.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1036
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #86 Prieš 2 metus »
Nuostabu taip skrajoti. Smagiau gal nei su šluota. Alanas kvatojosi ir kilo aukščiau ir aukščiau. Paskui pamatęs ką išdarinėja Dori neatsiliko ir irgi ėmė vartytis. Taip vos neištaškė Adrijo veidrodėlio. jis išslydo berniukui iš kišenės, Bet Alanas spėjo jį sugauti.
- Alanai, nudėsiu tave! - Šūktelėjo Adrijas pasipiktinęs tokiu elgiasiu. Į tos mergiotės klausimus jis neketino atsakinėti. Dievaži, pavyko ištrūkti iš Vendigo nelaisvės, o dabar turiu bijoti, kad mane sukuls vaikpalaikis? Vėl buvo taip sunku būti tokiu neveiksniu ir nieko negalėti pakeisti.
Už Adriją Dori atsakė Alanas.
- Jam 226 metai. Įsivaizduoji? - Apie Adrijo žinomus kerus Alanas maža ką numanė. Bet nutarė iškamantinėti, kai bus laiko. Adrijas buvo mažakalbis ir ištraukti ką nors bus sudėtinga.
Pamatęs, kaip Dori pamažu kyla, jis pasileido paskui. Pasijautė jau kiek sunkesnis, suskaudo galvą. Ėmė kilti labai lėtai, lyg kas trauktų žemyn. Bet pagaliau iškilo ir nusileido šalia draugės.
Tada jie išėjo iš Mirtos tualeto ir patraukė koridoriumi tolyn.

*

Neprisijungęs Mulungu Kinyonga

  • II kursas
  • *
  • 156
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #87 Prieš 4 mėnesius »
Gyvų draugų susirasti vis dar sekėsi sunkiai. Kodėl, Mulungu nežinojo, bet spėjo, kad tam labiausiai trukdo tai, kad dalis vaikų bijojo vaiduoklių. Tasai berniukas per profesoriaus Levinso pamokas atrodė pernelyg išsigandęs. Niekas nesuprato, kad jaunas vaiduoklis tiesiog norėjo susirasti draugų.
Taigi prasidėjus dar vieniems mokslo metams Mulungu vis daugiau laiko leisdavo vienas. Seniau Hogvartse gyvenantys vaiduokliai jo irgi nelabai priėmė į savo tarpą. Draugiškas senyvo amžiaus vyras paaiškino, kad vaiduokliams nepatinka Mulungu rėkavimas. Bet ką daryti, kad toks yra jo natūralus kalbėjimas? Vis liūdnesnis vaiduoklis nusileido į kažkokį požemį. Ne iš karto suprato atsidūręs legendiniame paslapčių kambaryje. Čia vis dar gulėjo išnara. O gal mirusi gyvatė. Mulungu to nežinojo, bet smalsiai priskrido arčiau ir kabėdamas saugiu atstumu pradėjo apžiūrinėti.
Turbūt pirmas forumo veikėjas, miręs du kartus.
Pirma mirtis
Antra mirtis

Rašantys paslapčių kambaryje: jeigu pageidaujate, galite naudoti kabančią negyvą Mulungu dvasią kaip NPC.

SKANAUS!

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 656
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #88 Prieš 4 mėnesius »
  Erka greitai, nešdamasi visus daiktus, keliavo paslapčių kambario link. Kodėl ji tą darė? Na... Pasiknaisiojusi po uždraustojo skyriaus knygas, aptiko keletą, kurios rašė labai jau abejotiną, tačiau visiškai vienodą teoriją apie tai, kaip galima apsisaugoti nuo bazilisko. Erka norėjo tai pabandyti, jei neveiks, patobulinti, juk tokiu būdu tiek apie juos pavyktų sužinoti, o ji išgarsėtų!.. Tiesa, pirmiausia tam reikėjo jį prikelti ir pačiai nenumirti, kas nebuvo taip jau lengva, bet įmanoma. O numirti tiesiog negalėjo - Auris užmuštų.
  Atėjusi į paslapčių kambarį, ji patraukė tiesiai prie gyvatės, visai nepastebėjusi kažkokio tai vaiduoklio. Nusprendė naujo neperėti, tik prikelti senąjį individą, todėl susidėjo visus daiktus ir lėtai lėtai atliko ritualą, tankiai kvėpuodama, mat stipriai bijojo.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Mulungu Kinyonga

  • II kursas
  • *
  • 156
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Paslapčių kambarys
« Atsakymas #89 Prieš 4 mėnesius »
Neilgai čia buvo vienas. Atėjo kažkokia moteris. Ji atrodė vyresnė už mokinius, tad turbūt profesorė. Mulungu jos neprisiminė, bet susidomėjęs stebėjo, kas čia vyksta. Pasirodė, kad ji bando atgaivinti tą, ką jis palaikė išnara. Šis supratimas gerokai išgąsdino. Mulungu neprisiminė, kaip tiksliai vadinasi gyvatė, bet kad ji pavojinga, žinojo kiekvienas. Tad kodėl... Ne, geriau viską išsiaiškinti. Priskridęs visai arti tos merginos violetiniais plaukais Mulungu giliai įkvėpė ir pabandė paklausti:
- Kam tau...
Deja, angliški žodžiai susivėlė galvoje, ir vaiduoklis nežinojo, kaip reikėtų tą klausimą užduoti. Kiek pasvarstęs tiesiog nukreipė perregimą pirštą į gyvatę ir nė kiek ne tyliau paklausė:
- Kodėl?
Gal jam pačiam reikėtų iš čia skristi? Bet buvo labai jau smalsu, kaip viskas klostysis toliau. Taigi vaiduoklis taip ir liko kaboti šalia basilisko ir profesorės.
Turbūt pirmas forumo veikėjas, miręs du kartus.
Pirma mirtis
Antra mirtis

Rašantys paslapčių kambaryje: jeigu pageidaujate, galite naudoti kabančią negyvą Mulungu dvasią kaip NPC.

SKANAUS!