[Edgar Jeffter]

Dangų negailestingai draskė žaibai, po kurių sekė ir galingas griaustinis. Ant žemės buvo matyti purslai nuo itin stipraus lietaus. Lyg kas būtų ką tik užviręs eliksyrą. Štai tokia dienelė papuolė Grifų Gūžtos ir Varno Nago kvidičo žaidėjams, kurių rungtynės turėjo prasidėti netrukus.
Nepaisant itin bjaurios dienos, kvidičo aikštė buvo pilnutėlė. Ir ne tik vien savo koledžus palaikančių aistruolių. Ir nenuostabu, kadangi šis susitikimas tarsi šio čempionato finalas. Šios dvi komandos gerokai atitolusios nuo savo kitų varžovių turnyrinėje lentelėje, tad būtų tikra sensacija, jei nei viena iš šiandien žaidžiančių komandų netaptų viso čempionato nugalėtoja.
Tiek Grifų Gūžta, tiek Varno Nagas šiandien sieks pergalės. Aišku, Varno Nagas turi prabangos leisti sau ir pralaimėti, tačiau nedaugiau nei dešimties taškų skirtumu.
Žaidėjams susirinkus ant permirkusios aikštės, teisėjas savo švilpuku davė leidimą pradėti šiandienos žaidimą.
Grifų Gūžta

Puolėjai: Elride Endlercat, Stevie Green
Atmušėjas: Jasmine Diana Amneta
Gynėjas: Marcus Green
Gaudytojas: Klarė Konė Karter

Varno Nagas

Puolėjai: Nora Kühnemund, Klara Severova
Atmušėjas: Sebastianas Azrielis Herondeilas
Gynėjas: Eleizija Stigler
Gaudytojas: Mireille Thalassa Lelièvre

Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas

Elride Endlercat: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,5] = K [6]
Stevie Green: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,5] = K [5]
Jasmine Diana Amneta: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [7]
Marcus Green: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,0] = K [6]
Klarė Konė Karter: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [8]

Nora Kühnemund: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,5] = K [7]
Klara Severova: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,0] = K [6]
Sebastianas Azrielis Herondeilas: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,0] = K [7]
Eleizija Stigler: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,0] = K [8]
Mireille Thalassa Lelièvre: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [8]

Apsaugų koeficientas

Elride Endlercat: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Stevie Green: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Jasmine Diana Amneta: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Marcus Green: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klarė Konė Karter: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Nora Kühnemund: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klara Severova: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Sebastianas Azrielis Herondeilas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Eleizija Stigler: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Mireille Thalassa Lelièvre: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 5
Kritlis atitenka Grifų Gūžtai, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Varno Nagui - 4-6. Kauliuko rezultatas: 2

Rungtynės prasideda
Rungtynes su kritliu pradeda Grifų Gūžta.

[kablelis]

Ramiai. Nesijaudink. Viskas bus gerai su tokiomis mintimis Stevie atsibudo ir pirmiausia žvilgtelėjo pro langą. Ir pamatė, kad lauke siautėja tikra audra. Ką gi, pasitaikė puikus orelis pirmosioms kvidičo rungtynėms mergaitės gyvenime.
Nors kvidičą mėgo, pati jo beveik niekad nežaisdavo. Dėl to nelabai suprato, kaip atsidūrė komandoje. Kita vertus, komandoje atsidūrė ir jos brolis, tad viskas gerai. Aš galiu tinkamai sužaisti galvojo Stevie, keliaudama į aikštę. Ir sužaisiu. Mergaitė be galo troško padėti savo komandai, tad dar iš vakaro buvo labai susikaupusi ir nusiteikusi tinkamai. Vis dėlto žengiant į aikštę, kur, nepaisant žaibų, griaustinio ir lietaus, buvo daugybė žiūrovų, apėmė stiprus jaudulys. Stevie per lietų beveik nieko nematė ir vos išlindusi iš pastogės beveik iš karto kiaurai peršlapo. Tai nebūtų buvusi didelė problema, jeigu tai nebūtų pačios pirmos mergaitės rungtynės. O dabar jaudulį didino ir tikrai ne pats tinkamiausias oras... Laimei, bent jau buvo šilta. Tad grifiukė nusiteikė, kad viskas bus gerai ir ji sužais puikiai.
Pagaliau teisėjas sušvilpė rungtynių pradžią. Nepaisant to, kad kvidičo beveik niekada nežaisdavo, skraidyti šluota Stevie mėgo ir mokėjo tikrai neblogai. Tad mergaitė buvo įsitikinusi, kad čia problemų nebus ir net prastas oras nesutrukdys. Grifiukės nuostabai, kritlis atsidūrė jos rankose jau pačioje žaidimo pradžioje. Stevie dėl kažkokių priežasčių šito taip nesitikėjo, kad kritlis, žinoma, būdamas šlapias ir slidus, vos neišslydo jai iš rankų. Tačiau mergaitė tvirtai sugriebė jį abiem rankomis. Aš tavęs taip paprastai nepaleisiu tokia mintis šmėkštelėjo grifiukės galvoje.
Stevie pakilo gana aukštai į orą ir pradėjo skraidžioti pirmyn atgal. Dabar jau norėjosi prakeikti faktą, kad kritlis jos rankose: būdama kvidičo naujokė Stevie tikėjosi kurį laiką tiesiog paskraidyti ir šiek tiek apsiprasti. O čia tenka saugoti kritlį... Mergaitė pabandė akimis surasti kitą komandos puolėją. Tačiau ji buvo gerokai per toli. Be to, Elride, Stevies porininkė Grifų Gūžtos puolime, švelniai tariant nebuvo geriausia mergaitės draugė. Tai galėjo kiek apsunkinti situaciją. Tačiau Stevie buvo nusiteikusi viską, kas nesusiję su kvidiču, palikti nuošalyje ir tikėjosi, kad Elride padarys tą patį.
Netrukus mergaitė su apmaudu suprato, kad visi vakarykščiai pasiruošimai nuėjo perniek. Susikaupti sekėsi be galo sunkiai. Lietus tekėjo veidu ir visu kūnu. Nepaisant to, kad buvo apsirengusi tinkamą aprangą, Stevie jautėsi kaip šlapia višta. Be to, jai be galo norėjosi nuskristi iki brolio ir paklausti, kaip jam sekasi, ir ar jis neperšlapo. Tačiau staiga mergaitė atsitokėjo: kurį laiką ji tiesiog kabėjo ore ir visiškai nieko nedarė. Su džiaugsmu ji pastebėjo, kad kritlis tebėra jos rankose. Ką tu darai?! papriekaištavo sau Stevie ir skubiai nuskrido į kitą aikštės galą. Kadangi jai niekaip nesisekė pamatyti Elride, suprato, kad kurį laiką reikės išlaikyti kritlį pačiai. O tam reikia tikrai ne kyboti vienoje vietoje... Tad Stevie pradėjo pamažu skraidžioti po aikštę. Ji vis žvilgtelėdavo į Varno Nago lankų pusę, tačiau tarp jos ir lankų buvo nemaža sangrūda, tad mergaitė skraidė pakankamu atstumu. Vis dėlto ji žinojo, kad kažkuriuo momentu teks pradėti artėti prie priešininkų lankų, tad reikės kažkaip pro visus prasikasti... Tačiau kol kas Stevie skraidė toliau nuo kitų ir svarstė, kaip geriausia išsisukti nuo varžovų ir paleisti kritlį į lankus.

[-]

[Nora Kühnemund]

  Po aikštelę pasklido šaižus švilpuko garsas ir visi žaidėjai pakilo aukštyn. Tame būryje buvo ir Nora, šiandien nusiteikusi itin kovingai – dar labiau nei įprastai. Tiesa, kurį laiką mažoji net nesuprato, ar čia švilpukas, ar griaustinis – oras šiandien buvo toks, kad, rodėsi, pats Toras pyksta ant žemiečių ir siunčia didžiulę audrą. Net apsauginiai akiniai niekuo negalėjo padėti: lietus juos užpildavo taip žaibiškai, kad jokia magija negalėtų nuvalyti tų didžiulių lašų, gadinančių vaizdą. Nepaisant visko, jaunoji kapitonė ant savo „Tūkstantmečio Skraiduolės“ laikėsi tiesiai, išdidžiai, drąsiai žiūrėdama į priešininkų komandos žaidėjus, o ypač į kapitonę. Nors žaidyminė etika neleido niekam sakyti nieko įžeidžiančio (bent jau kol teisėjas gali išgirsti), oras net kvepėjo konkurencija.
  Žinoma, kurgi nekvepės – juk būtent šios rungtynės lems viso čempionato baigtį. Gal dėl šios priežasties penkiolikmetė jau nebepyko nežaidžianti gaudytojo pozicijoje – atsakingumas prislėgtų ją ypatingai stipriai, o ji, itin lengvai pasiduodanti emocijoms, negalėtų panešti šios naštos. Jai užteko ir kapitono pareigų – dievaži, pasiklausius koledžo vadovo galėjo susidaryti įspūdis, jog būtent nuo jos priklauso viskas.
  Iš dalies, gal ir priklausė – juk jos nuotaika ir nusiteikimas galėjo turėti įtakos visos komandos motyvacijai ir norui ne tik žaisti, bet ir laimėti. Taip, taip, sakoma, kad svarbiausia dalyvavimas, o ne laimėjimas. Nesąmonė – turbūt nei vieno koledžo rinktinė neužsirašė į čempionatą tik dėl smagumo, neturėdami jokio noro ar vilčių nugalėti. Tačiau nuteikti kitus komandos narius nėra labai paprasta, kai net du iš jų tavęs nemėgsta (balažin dėl kokių priežasčių), trečias dėl tavo kaltės buvo pakliuvęs ligoninėn, o ketvirtas... na, ketvirtas tai Klara, besitvarkanti visai neblogai per treniruotes ir per pastarąsias rungtynes, tačiau vis dėl to naujokė, gal nevisai pasiruošusi atėjusioms rungtynėms, ypač su tokiu stipriu priešininku. Ji jau antrąsias rungtynes keitė Vintę. Gal ir gerai – nors ir Noros draugė, bet pastarosios kordinacija buvo tokia, kad kartais netyčia mažoji susimąstydavo, kodėl ji apskritai yra rinktinėje. Na, taip, vadovas liepė ją priimti, bet kodėl? Na, su Vinte ar be jos, rungtynės įvykti turi. Komandos nusistatymo negalėjo pakeisti net ir puikiausia nuotaika bei labiausiai įkvėpiančios kalbos. Deja.
  Todėl apsidžiaugė, kai rungtynės pagaliau prasidėjo. Gal jiem nusišypsos Fortūna ir jos nesitęs visą amžinybę. Turbūt neiškęstų dar sykį (DAR SYKĮ!) tiek laiko kęsti pašaipius Sebo žvilgsnius. Ir Mireilės, nepamirškime ir jos – paskutinįkart ji per labai trumpą laiką sugebėjo tiek sykių kreivai pašnairuoti į vargšę, nieko nesuprantančią Norą, kad, jei šioji tik būtų pastebėjus, jau sėdėtų kažkur kampe ir verktų.
  Kritlis gana greitai pakliuvo į priešininkų gniaužtus. Varnanafė nenoromis sugriežė dantimis – veikiau supykusi ant savęs, kam tiek laiko svajojo apie nežinia ką ir pramigo kamuolio išmetimą. Velniai. Atimti bus sudėtingiau, ypač, kad varžovės neatrodė ypatingai silpnos ir smulkios. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad ji nebandys, o ne.
  Kol ji skrido Styvės link, jos galva knibždėte knibždėjo minčių. Ruošėsi rasti tinkamą akimirką, kai priešininkų puolėjos darys perdavimą, bet neatrodė, jog jos tai planuotų. Be to, merginos jau buvo pernelyg arti Eleizijos saugomų lankų. Dėl to Nora, savo pačios nuostabai, palindo po grifų puolėja, kad paimtų slidų nuo drėgmės kritlį tiesiai iš Styvės rankų.


[Perėmimas iš rankų: 2]

[Mireille Céline Leroy]

   Vėsaus vandens krioklys merkė kiaurai, dar vos spėjus žengti žingsnį per šiltos pilies slenkstį laukan. Ankstyvas pavasaris anaiptol nesiruošė džiuginti skaisčia saule ir vietoj to pateikė kiek kitokį reginį – beribį pilkų debesų kupolą ir jį čaižančius žaibus. Ne kažin koks oras lemiamoms kvidičo rungtynėms, bet, regis, net ir jis nesustabdė gausaus būrio pilies gyventojų – keli šimtai kojų, su kiekvienu žingsniu besitaškančių purvina pliurze, trepsėjo pažliugusiu kiemo grindiniu stadiono link. Jiems beliko tikėtis, kad šios rungtynės netruks visos dienos, mat priešingu atveju mokyklos slaugei gali nepakakti tų visų stebuklingų gėralų nuo peršalimo.
   Bet vis tik, net ir šis oras ne visiems buvo atgrasus. Besišakojantys ir dangų vagojantys žaibų medžiai kaustė Varno Nago komandos gaudytojos žvilgsnį, o lietus skalavo aukštyn pakeltą veidą tarsi savotiško krikšto metu. Tarp pirštų sukiojosi parudęs knutas, karts nuo karto švystelėjamas aukštyn bei apsukantis keletą ratų viso to žaibų šokio fone.
   Trys herbai, trys skaičiai ir jokios persvaros, – šiek tiek suraukė nosį. Jai nepatikdavo, kai viskas eidavo taip lygiai.
   Susitelkusi ties savo mintimis ir šiuo momentiniu užsiėmimu, Mireilė pasiekė ir kvidičo aikštę. Pernelyg neklausydama kitų komandos narių pliauškalų ir kaip įmanydama labiau nekreipdama dėmesio į Norą, pasigriebė savo daiktus bei suspaudė šluotkotį tarp rankų. Šios rungtynės jau nebe tokios bereikšmės, kokios buvo praėjusios. Po sėkmės žaidžiant su Klastūnynų, Starkas ne tik neleido pasišalinti iš komandos, kaip kad ji svajojo, bet dar ir vaizdžiai nupasakojo, kas laukia merginos, jei šioji savo pyktį bandytų išlieti kliudydama žaidime. Tikras pūkų kamuolėlis tas Starkas, kitaip nė neįvardinsi.
   Kai abi komandos išsirikiavo aikštėje, galiausiai pasigirdo ir šaižus teisėjo švilpuko garsas. Žaidėjai visu greičiu šovė aukštyn, o nuo jų neatsiliko ir Mireilė – nors šitokiam dumble atsispirti buvo kiek sudėtinga, tačiau porą kartų slystelėjusi ji jau skriejo išilgai aikštės. Lietaus lašai čia, viršuje, buvo dar vėsesni ir aštresni, o kartu su vėju tiesiog raižė kūną tarsi peiliai. Prancūzaitė jau pasigailėjo savo minčių apie šio dangaus, raižomo žaibų, grožį – vaizdas nuostabus, bet kuo arčiau dievų, tuo atšiauresnis ir kartesnis potyris.
   Bandydama atsiriboti nuo kūną imančios stingdyti vėsos, Tala apskriejo porą ratų viršum kitų žaidėjų, stengdamasi kuo labiau judėti. Negalėjo leisti raumenims sustingti – jai buvo būtini vikrūs pirštai, mat tas šmaukštas tikrai nebus toks malonus, jog irgi bent kiek apstingdytų savo auksinį užpakalį. Varžovų gaudytoja galbūt irgi galynėsis su į raumenis besiskverbiančiu šalčiu, tačiau mažajam kamuoliukui, kurio dvynį Mira suknežino praėjusiose rungtynėse, tokie žemiški skausmai nebūdingi.
   Prisiminusi Grifų Gūžtos gaudytoją, mergina lėtai apžvelgė aikštę. Jei atmintis jos neapgavo, šįkart jos buvo vienmetės, tad greičiausiai toji taip pat turi daugiau patirties, o tai jau gali tapti kliūtimi. Žvilgsniui užkliuvus už raudona apranga apsitaisiusios žaidėjos, Mireilė kryptelėjo šluotą ir nuskriejo palei kitą aikštės kraštą, iš matymo lauko nepaleisdama varžovės. Greičiausiai derėjo laikytis tos pačios „draugus laikyk arti, o priešus – dar arčiau“ taktikos.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 6]

[Jasmine Diana Amneta]

 Išėjusi iš Hogvartso, Jasmine pasijuto it moterėlė iš žiobariško saldaus filmo apie meilę. Na ta, kur būna įsimylėjusi kokį nors vaikiną ir bėga paskui savo meilę iš namų, tačiau netyčia papuola į lietų ir sušlapusi it višta apsiverkia lietuje. Tačiau daugiausiai kas jos laukė - kvidičas, kuris, kitaip nei filmų veikėjoms, nebuvo nei mielas, nei mylimas, nei laukiamas. Dėkui teisėjui, kad išrinko tokią šūdiną dieną. Susigadino nuotaiką dar labiau, kai Grifų Gūžtos persirengimo kambaryje ant visų tų sunkių ir nepatogių apsaugų vilkosi lietpaltį, kuris visai nelinksmai ir nenuteikiančiai čežėjo. Kad tik nesumaišyčiau su kokiu muštuku, siaubingas tas oras.
 Išklausius strategijos dar sykį, bei motyvuojančios kalbos, užsitempė kvidičo akinius, kuriuos laikė guma. Ir vėl tas lietus. Visa Klarės suteikta motyvacija tuojau pat pradingo vėl išėjus į lauką ir supratus, kad vargu ką matys, nes akiniai netrukus buvo papuošti stambiais lietaus lašais. Tekėjo ir leidosi žemyn, o nuo jų lietus tekėjo per skruostus ir nuo smakro lašėjo ant lietpalčio arba gėrėsi į raudonai getoną Grifų Gūžtos šaliką. Šitaip greit sustirsime, nors ir šilta.
 Kartais žmonės prisišneka. Na, pasako ką nors ne visuomet teigiamo, tačiau tai netrukus ateina į jų kiemus ir užpuola. Per praeitas rungtynes Diana buvo pagalvojus, kad reiktų pasitreniruoti su blokštu, kad turėtų kiek stipresnes rankas. Ir kaip jūs manot? Šioms rungtynėms į aikštę nešėsi ne tik savo ,,Kometą'', bet ir blokštą. Vieną dieną aš puolėja, kitą - atmušėja. Laukdama, kol visi susirinks ir nuaidės teisėjo švilpukas, nutarė žvilgtelėti į Varno Nago atmušėją. Ir deja, tai vis dėl to buvo vaikinas. Vadinasi, greičiausiai stipresnis. Sunku buvo apie jį spręsti iš rungtynių su Klastūnynu, nes sunku suvokti viską stebint iš tribūnų.
 Gąsdino ir jo šluota. Jei tik nepasivaideno, tai buvo ,,Atgimusi Ugnis", kuri tikrai buvo stipresnė už Amnetos šluotikę. Dievuliau, žinau, nesu religinga, bet padėk man, prašau. Ar rodos, ar jis, žaidžiant prieš Klastūnyną, muštuką atmušė į atmušėją? Nejuokais išsigandusi grifė krūptelėjo nuo garsiai trenkusio žaibo. Išgirdus švilpuką, kilo į viršų, bandydama save drąsinti. Jausdama, kad vėjas greičiausiai pavėlavo į šias rungtynes, stengėsi pamatyti muštuką. Anksčiau reikėdavo nuo jo ginti arba bėgti, šį kartą bėgti nebebus galima. Šitaip sumautų viską absoliučiai. Na ką gi, blokšte, kaip šį sykį sutarsim? Su kritliu sutariau gan prastai, tačiau man rodos, kad tu esi gražesnis, todėl turbūt sutarsime geriau, mieluti. Suspaudusi blokštą rankoje, kad netyčia jo nereiktų it kokio kritlio gaudyti, sklendė aukščiau, ieškodama muštuko, kad galėtų jį paleisti į ką nors, jei tik sėkmingai pavyks - į tai, ką liepė taikytis Klarė.
 Muštuko ieškoti nereikėjo. Jis pats ją susirado. Atzvimbė it kokia didelė neišauklėta musė į jos pusę. Džesė išsišiepė, parodydama savo drambio kaulo spalvos dantukus kamuoliui (ir tuojau užsičiaupė, pagalvojusi, kad gali jų netekti) bei kiek nutaikiusi vietą, kur būtų patogiau atmušti, netrukus pamatė galimą atmušimo objektą. Na ką, Sebastianai Azrieli Herondeilai, pažiūrėkime ar esi toks stiprus, kaip atrodai. Užsimojusi mediniu blokštu, į šį dar stipriau suspaudė ir stengdamasi nutaikyti jėgos viduriuką (kad pati nenulėktų nuo šluotos ar muštukas nenuskristų toli nuo taikinio), atmušė pamatytą kamuolį į varnį, su mintimi, kad šis galėtų užsižiūrėti kur nors ir netrukus skrieti nuo savo varniškos prabangios šluotikės.
[Atmušimas į Sebastianą: 2; 4]

[Bastiano Zuccarelli]

   Marcus Green atsargiai peržengė gana nemažą balą ir atsidūrė tiesiai prieš stogo kraštą. Po tuo stogu prieš varžybas moksleiviai paprastai slepiasi nuo saulės arba nuo žiūrovų žvilgsnių. Dabar stovėdamas po juo grifas girdėjo velnišką šniokštimą ir gana smarkų nemažų vandens lašų baladojimąsi į stogą. ,,Tai bent pasisekė..." - pamintijo jis, kai visai netoli Hogvartso kvidičo aikštės nugriaudėjo griaustinis ir bemaž subildėjo žemė. Nuo garso vaikis net nusipurtė. Nejučia žvilgsniu susirado vyresniąją seserį - ši buvo nusisukusi, bet berniukas matė, jog ji irgi nekantrauja. Visgi prieš varžybas jie nesuspėjo susitikti ir palinkėti kits kitam sėkmės. Na, bet niekis. Viskas bus gerai. Kol dar neapsikarstė odiniais rūbais ir apsaugomis, vaikis padarė keliolika atsispaudimų, atsilenkimų, prasitampė ir sušilo kaip reikiant, mat ,,šildytis" po lietumi neturėjo visai jokio ūpo.
   Komanda pamažu žingsniavo iš persirengimo kabinų į aikštę. Prieš išeidamas laukan Marcus nusimovė pirštinę ir iškišo ranką laukan. Pylė kaip iš penkių kibirų. Nusivalęs ranką į kelnes grifiukas vėl įkišo ją į pirštinę ir nėrė į lietų pats. Niekaip jau čia nebeišsisuksi...
   Na, ir lietus jį pasitiko su griausmu ir džiaugsmu, šlapiomis ir šaltomis rankomis ištaršydamas plaukus, varydamas vandenį į visus tarpus tarp rūbų kuo arčiau kūno. Green'as iškart susitaikė su tuo, kad peršlaps kiaurai. Net nežinia, su kuo reikėtų tokį lietų lyginti - su Baikalu, atsiteleportavusiu iš Rusijos tiesiai tau virš galvos, ar su mažyčių muštukų armija.
   Kas gi tą Marcus'ą atvarė į kvidičą? Jeigu būtų atsisakęs žaisti, dabar sėdėtų gana šiltose tribūnose, kur žiūrovai ir nuo vėjo, ir nuo lietaus apsaugoti. Gal dar ne per vėlu apsisukti?
   - Op, - pasakė grifas, nubraukdamas šalin dvejones. Šluota pakluso jam ir nugulė į delną. Marcus pavalė delnu šluotkotį - aišku, vandens tai nepašalino. Bet nežinia kodėl jis taip padarė. Galbūt dėl to ir nepakliuvo į Varno Nagą. Nestipriai, bet tvirtai - kaip damos ranką - suspaudęs delnuose šluotą, kad nenukristų, nuskrido aukštyn prie lankų. Žinojo, kad gynėjai paprastai mėgsta pasirodyti ir šauti link lankų kaip strėlės, bet Green'as nesijautė toks profesionalus ir toks ištroškęs lietaus vandens, kad šitaip elgtųsi. Visgi kildamas aukštyn ir vis geriau jausdamas pusiausvyrą ir harmoniją su aplinka kvidičininkas greitį gerokai padidino. Žaidimas prasideda.
   Marcus'o pozicija buvo daboti kvidičo lankus - didžiulės kvidičo aikštės vienas galas. Atrodė, kad aukščiau esant lietus merkia mažiau, negu ten, apačioje, kur vanduo ir po kojom, ir virš galvos. Ko gero, tai tebuvo tokia iliuzija. Pasitaisęs nuo lietaus vandens kerais apsaugotus akinius gynėjas pasitikrino regėjimą ir susirado žvilgsniu kiekvieną Grifų Gūžtos komandos narį. Pirmiausia, aišku, susirado seserį Stevie, antrą - kapitonę ir gaudytoją Klarę. Kurį laiką vaikis stebėjo ją - ar ji neduos dar kokių nors signalų ar nurodymų, nors juk paskutinės pastabos, linkėjimai ir padrąsinimai buvo išsakyti dar stovint ant žemės. Kažkur toli, į dešinę nuo Marcus'o darsyk plykstelėjo žaibas, suvarydamas čionai dar tamsesnius debesis ir dar daugiau lietaus. Gynėjas atsiduso, bet nieko nei sau, nei kam kitam nepasakė. Buvo girdėjęs tokių kalbų, kad yra moksleivių, stebinčių ir besiklausančių, ar tu nesikeiki, o jeigu prigautų - perduotų moksleiviams. Ko gero, tai buvo eilinė nesąmonė mandagumo ir pagarbos kvidičo žaidime palaikymui. Grifiukas peržvelgė kitus komandos narius, atsigręžė, kad įvertintų savo dabartinę padėtį.

[-]

[Klarė Konė Karter]

Įprastai tokiu oru niekas nebūtų vijęs laukan nė trigalvio šuns, sagstydamasi paskutines nuo lietaus saugančio apsiausto sagas svaičiojo Klarė. Netruks ilgai ir šiam peršlapti, bet bent kokia nauda buvo. Frazė lemiamos rungtynės, siaučiant pavasariškai audrai įgavo dar margesnį atspalvį. Laimė tik tokia: oras buvo vienodas visiems.
Paskutinėmis akimirkomis iki išeisiant į dangaus ašarų merkiamą aikštę, Grifų Gūžtos komandos kapitonė ištarė žodžius komandai:
 - Nugalėtojų niekas neteis, todėl pasistenkim, aš jumis tikiu, o jūs tikėkit savimi ir komanda, viskas bus gerai.
Artėjant pavasarį gadinantiems egzaminams, Grifiukų komandos sudėtis kiek pakito. Bet paskutinius metus mokykloje skaičiuojanti Klarisa vienodai pasitikėjo visais raudonaisiais. Kitaip jų net nebūtų priėmusi į koledžo svajonių komandą.
Tiesą pasakius pačiai septyniolikmetei šiandien būtų pravertęs palaikymas. Įsikibimas į kieno nors ranką norint tvirčiau jausti žemę po kojomis. Kad ir kaip sarkastiškai tai skambėjo prieš pakylant į orą. Kaip visada pirmiausia kvidičo formalumai. Rankų paspaudimai, keičiami šluotų šnarėjimo joms atsiduriant ten, kur tikimąsi, jog ir išliks visas rungtynes ir pagaliau šiandien labiausiai kiek galima nuo griaustinio garso kurtinamas ausis pasiekė ne ką tylesnis garsas: rungtynių pradžios švilpukas.
Žaidėjams ant šluotų šovus į orą žiūrovai, apsiginklavę įvairiausiomis priemonėmis nuo lietaus, pasveikino rungtynių pradžią plojimais. Tokius pačius išgirs ir rungtynių pabaigoje. Kai greičiausiai viena iš komandų - mėlyna arba raudona galės užsitikrinti kvidičo taurę savo koledžui.
Aukso šmaukštas retai kada pasirodydavo rungtynių pradžioje. Bet jei ne šiandien, tai kada? Juk finalas. Ore beveik nieko negalėjai įžiūrėti. Ištiesusi ranką pagauti šmaukšto, kai tokia galimybė pasitaikys, net savo pirštus sunkiai teįmatytum. Tačiau kai kuriuos, jei taip galima pasakyti, objektus galėjai matyti net ir per virš galvos atsuktą vandentiekį. Varno Nago gaudytoja, kurią kaštonplaukė pažinojo tik iš matymo laikėsi arti raudonapsiaustės.
O tokių dalykų, oi, kaip grifiukė nemėgo. Labai kažko negalėjo padaryti, tačiau ką, jei mėlynapsiaustė gaudytoja norėjo ryti šluotos žabus skrisdama iš paskos, kol šmaukštas nepastebėtas. Jei šmaukštas bus kitoje aikštės pusėje, varnė tik praras galimą įgauti pranašumą. Skraidant aplink aikštę buvo baisu ne tik dėl muštukų, žaibai grūmojo tarsi juos kažkas būtų paleidęs iš lazdelės. Muštukui trinktelėjus dar gelbėtų ligoninės sparnas, o įdomu kaip būtų pakepinus žaibui?
Klarisa Karter, visa merkiama lietaus, skrido apsidaryti aplink visą aikštę. Jei ir šmaukšto tik prasidėjus rungtynėms pastebėti nelabai pavyks, tai bent pažiūrės į situaciją aikštėje. O ji rodos, bent kol kas buvo nebloga. Kritlis prigludo jauniausios komandoje - puolėjos Stevie rankose. Žaliaakė džiaugėsi, jog jauniausia grifiukų kvidičininkė taip gerai įsiliejo į žaidimą. Tiesa žaidėjus atpažino tik iš kiek įmatomo sudėjimo. Aiškesnių bruožų nelabai galėjai įmatyti.
O tai reiškė, jog šmaukšto teks ieškoti praktiškai aklai. Pagauti auksaspalvį plazdantį kamuolėlį šiandien reikės labai didelės sėkmės. Ir pasiseks tai, kuri greičiausiai pastebės sparnuotąjį šitoje sumaištyje. Lėtai dairydamasi atsargiai skraidė aplink, greitis dabar tik trukdytų žvalgytis. Abi rankos buvo tvirtai įsitvėrusios ištikimosios šluotos. O akys beveik nemirksėdamos, lauke pakako drėgmės, dairėsi pergalės garanto.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]

[Eleizija Stigler]

  Pasigirdo kurtinantis Perkūno įtūžis - griaustinis. Tikriausiai prieš tai pasipylė ir keli žaibai, tačiau kvidičui skirtą lietpaltį apsirengusi merginą jų neišvydo. Tam trukdė palapinė, kurioje buvo visa Varno Nago komanda. Iki rungtynių pradžios buvo likusios geros penkiolika minučių, tad nenuostabu, kad Elytės viduje virė tikras chaosas. Juk tai lemiamas žaidimas. Laimi jie arba tie grifai. Bloga žinia grifams yra tai, kad Eleizija Stigler yra pasiryžusi nupešioti tas dirbtinu auksu apipurkštas plunksnas. Tokiu atveju jie nebegalės skraidyti aukštumose - Varnos užims jų vietą. Žinoma, yra vienas minusas. Priešininkai gali kartoti Švilpių taktiką ir dosniai atidaužyti varnytę muštukais. Tada ji vėl turėtų atsidurti chemikalais atsiduodančioje palatoje su berniuku, prisivalgiusio magiškų pupų. Neee, tai tikrai nevilioja Elės.
  Ant akių užsimaukšlinusi tuos nepatogius akinius, giliai įkvėpė, kartelį kitą perbraukė per savo tamsius ir gėlėmis atsiduodančius plaukus.
  - Dabar tereikia jus tinkamai surišti. Nenoriu, kad pasileistute kaip per varžybas su Švilpyne. Tai tikrai nebuvo šaunu, - pasikalbėjo su savo plaukais. Tikrai normalu.
  Išsitraukusi savo burtų lazdelę, grakščiai mostelėjo pastarąja, išsitiesė ir laukė rezultato. Juto, kaip plaukų sruogelės pakilo į orą ir pradėjo greitai pintis į vieną tvirtą kasą. Tai netruko pernelyg ilgai. Tik kelias sekundes. Nuostabu. Nieko nelaukdama, pasigriebė Franko (teoriškai ta šluota priklausė jau jai) „Padangių Valdovę", pakštelėjo į šluotkotį. Per tas rungtynes jos abi išties suartėjo. Net keista, kad tarp šluotos ir merginos gali užsimegzti toks ryšys.
  Žengė žingsnį laukan. Iškart pasigailėjo. Iš audros debesų iškritę lietaus lašai pradėjo atakuoti merginos kūną. Elė tik piktai pažvelgė į dangų ir kažką sumurmėjo sau po nosimi:
  - Tikiuosi, kad audra skirta nutrenkti ne mus, Perkūnėli.
  Apžergė šluotą, su kuria labai suartėjo, tvirtai įsikibo į ją, atsiduso. Droviai pažvelgė į komandos narius: Norą, Klarą, Sebuką bei Mireille. Net neišgirdo to šlykštaus švilpuko garso. Tematė, kaip draugai pakyla nuo saugios, kietos žemės ir šauna į dangų. Į dangų? Ką? Jau prasidėjo rungtynės? Aaaaaa... Kad mane devyni velniai apgraužtų. Ko aš dar laukiu? Elė šiurkščiai spustelėjo „Padangių Valdovę" ir šluota, piktai sutraškėdama, nuskriejo į mūšio pakraštį. Priskridusi savo komandos lankus, truktelėjo draugę ragindama ją sustoti. Pastaroji pakluso Elei.
  - Dabar tereikia laukti grifų. Tikiuosi, kad bus pasiruošę nuplikti, - šelmiškai šyptelėjo ir rankogaliu nusivalė akinių stiklus. - Hadi başlayalım.

[-]

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Vaikinukas tikėjosi, kad pavasarį vyksiančios rungtynės bus geriausios. Lauke būtų šilta, o saulė dar visai vėsiais spinduliais švelniai glostytų žaidėjų odą. Tačiau ne. Paskutinės rungtynės regis visgi bus siaubingos. Lietus plovė viską: žemę, dar tik atsigaunančią po žiemos, žmones ir pastatus. Pro Hogvartso pilies langus nesimatė nieko, tik tekančios vandens srovės.
Varno Nagas prieš Grifų Gūžtą. Tai rungtynės, kurios nulems viską. Azas nesiruošė nusileisti grifiūkščiams, ypač kai pasiekta tiek daug. Jei mėlynieji pirmi pagaus šmaukštą bus viskas – čempionatas baigtas. O to varnius labiausiai geidė. Jam patiko kvidičas, treniruotės tapo tokiu įpročiu, kurio jis nekeistų į jokį kitą. Na, jei laimėtų grifai, čempionatas taip pat baigtųsi, tik tokio varianto išsipildymas visai nedžiugintų varnų atmušėjo.
Kokia tragedija, kad praėjusiais metais Varno Nagas liko paskutinėje vietoje. Tegul pasimoko, ką reiškia komandoje neturėti Herondeilo. Pripažinkime, kad šis varniukas tikrai nepasižymėjo kuklumu, bet iš kitos pusės, juk pasitikėjimas savimi dar niekam nepakenkė (ar tikrai?). Jei tai būtų melas tada vaikinas tokias mintis pasilaikytų sau, bet dabar, kai varniams tikrai gerai sekasi, kodėl turėtų taip elgtis? Būtent – neturėtų.
Kvidičo lietpaltis trukdė judėti, o plius, tokioje audroje, beveik nepadėjo. Vanduo lengvai patekdavo už apykaklės, o tada iš lėto, bjauriai ir įkyriai, tekėdavo nugara žemyn. Garbės žodis, atmušėjas nekentė fakto, kad niekas nekeisdavo kvidičo rungtynių datos net dėl tragiškiausių oro sąlygų. Azrieliui net teko gerokai pavargti kol patogiai įsitaisė ant šluotos. Vaikinukas privalėjo susikaupti. Juk tuoj teks kilti į orą. Vienoje rankoje jis gniaužė blokštą, o kitoje – šluotkotį. Stebėjo kaip viena kitą pasveikina komandų kapitonės. Kitais metais teks pakovoti dėl komandos kapitono vardo. Velniai griebtų, vaikigalis juk tikrai gerai žaidė kvidičą, o dar nepamirškime kiek pirmosiose rungtynėse ta Nora su neaiškia pavarde užtruko, kol pagavo šmaukštą. Gerai, kad švilpių gaudytoja buvo dar lėtesnė. Mergiotės kartais sugeba būti tikromis nevėkšlomis.
Paskutinėmis akimirkomis iki pakilimo Sebas beveik nieko nematė, nes visas dėmesys buvo sutelktas į jo girdimus garsus. Tokioje audroje turėjai susikaupti jei norėjai išgirsti švilpuko duodamą signalą. Ir štai – nuskambėjo. Vaikinas stipriai atsispyrė nuo žemės ir pakilo į orą. Jis vieną kartą apskriejo aplink stadioną, o tada pradėjo žvalgytis ieškodamas muštuko. Paieškos ilgai netruko, tačiau viskas vyko ne taip kaip norėjosi  vaikinui. Muštukas skriejo tiesiai link jo. Nelemta mergiotė! Vaikinas užsimojo blokštu ir trenkė per muštuką stengdamasis paleisti jį atgal pas grifų atmušėją. Tačiau šį kartą tiesiai jai į veidą. Meldėsi, kad jam pasisektų, juk šios rungtynės buvo pačios svarbiausios. Abi komandos turėjo vienodus šansus, tik žinoma, grifai savo gretose neturėjo Sebastiano. O šis juk buvo ne tik visai neblogas žaidėjas, tačiau ir išvaizda galėjo pakerėti keletą mergiočių. Neatmeskim galimybės, kad kuri nors galėtų užsispoksoti prarasti kamuolį, neatmušti kritlio, paleisto link lankų, ar net pamesti iš akių šmaukštą. Štai ir vėl reiškiasi jo „kuklumas“.
Net nepajautė kaip stipriai laikė sukryžiavęs pirštus. Jam privalo pasisekti. Juk kvidičas galėtų būti jo viso gyvenimo dalis ar net išsigelbėjimas, nes su tokiais mokymosi rezultatais, jeigu taip ir toliau, keturiolikmetis vargiai ką galėjo pasiekti.

[Atmušimas nuo savęs į Jasmine: 1; 4]

[Klara Severova]

Jei kas nors paklaustų, Klara niekada neprisipažintų, jog jai pradėjo patikti dalyvauti kvidičo rungtynėse. Bet nemeluotų, sakydama, jog nesitikėjo antrą kartą žaisti. Ypač dar po to kai jų komandos gynėja pasveiko ir galėjo toliau saugoti lankus. Bet štai mažoji puolėja ir vėl žingsniavo į aikštę net pati tiksliai nežinodama kodėl. Rodos, teisūs buvo tie senbuviai, viską išmanantys apie šį sportą, sakydami, jog jei kartą pradėjai žaisti kvidičą greitai nesustosi. Gali greitai tapti priklausomas nuo to jaudulio ir adrenalino bei to nuostabaus, svaiginančio jausmo kai laimi.
Šįkart varnė nejautė tos baimės, nors ir žinojo, jog šios rungtynės bus be galo audringos. Mažoji buvo nusiteikusi gana pozityviai. O ir jautėsi daug labiau savimi pasitikinti kai daugiau laiko treniravosi. Net ir nauja apranga, nebuvo tokia nepatogi, nevaržė judesių ir ant jos neatrodė it koks maišas. Mergaitė pakeitė drabužių dydį neseniai išmoktu mažinimo burtažodžiu ir dabar jie buvo kaip tik. O ir nėra (na bent jau jai) per daug didelio spaudimo, kad pralaimėję bus tik antri. Kelis kartus sau ir kitiems kartojo, kad antra vieta kur kas geriau nei nieko. Aišku, buvo ir tokių, kurie sakė, jog antra vieta tik gražus žodelis pralaimėjusiems.
Viskas jai buvo tik į naudą, na... gal išskyrus orą. Nors ir gyveno šiaurėje, Klara nemėgo sniego, ypač po paskutinių rungtynių. Bet dabar suprato, jog baltos snaigės kur kas geriau nei dideli lietaus lašai. Ir dar griaustinis su žaibais! Mergaitė sėsdama ant šluotos net pašoko iš netikėtumo ir vos neprarado pusiausvyros. O būtų juokinga jei čia ir dabar tėkštųsi į purvą net nespėjus pakilti. Nors tai gal būtų puiki apgaulė, kad nėra grėsmė priešininkams.
Tikriausiai net pati to nesuvokdama mergaitė nusprendė taip apgauti Grifų Gūžtos komandą. Per visą lietų ir sirgalių triukšmą (Taip, taip. Visada reikia kaltinti ką nors kitą, jokiu būdų ne save.) neišgirdo švilpuko ir tik paskutinė sugebėjo pakilti į orą. O kol ji pakilo priešininkų komandos puolėja jau spėjo pagriebti kritlį. Klara net akis išpūtė netikėdama kuo mato. Na, žinojo, kad jų priešininkai tikrai ne kokie žiopliai, bet visai nesitikėjo šito. Supratus ko čia jos komanda taip nerimauja, tas dingęs jaudulys sugrįžo. Sunkiai prarijo seiles ir viena ranka bandė nuvalyti aplijusius apsauginius akinius. Deja, tai nė kiek nepadėjo. Lietus pliaupė kaip iš kibiro. Varnanagė pasigailėjo, kad daugiausia laiko bandė sumažinti savo aprangą ir apsaugas vietoj to, kad apsaugoti jas nuo lietaus. Bet, negali viskas būti taip lengva. Ji greičiau turėtų didžiuotis, kad bent jau sugebėjo sumažinti kažką.
Kaip ir praeitą kartą, dėl viso pikto, Klara suko ratus netoli vyresnės puolėjos, besikėsinančios atimti kritlį. Ir dar akies kampučiu stebėjo raudonai apsirengusią merginą su blokštų rankose, kad būtų pasiruošusi užimti Noros vietą. Bet, šįkart jaunoji puolėja stipriai klydo. Atrodo ši panoro pašalinti vieną grėsmę, jų komandos atmušėją. Akimirkai apsižvalgė, bet rodos, niekas to nepastebėjo. O jei ir pastebėjo, perspėti ar užstoti negalėjo. Tik Klara čia skraidė be jokio normalaus tikslo.

[Bandymas uždengti komandos draugą Sebastianą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 2; 5]

[Elride Endlercat]

Grifės rankos drebėjo, keliai linko. Ji vėl laukė tų nelemtų varžybų, o atrodo, dar praeitose pasakė, kad daugiau niekad nedalyvaus, niekad. O dar šauniau buvo tai, kad mergaičiukės pozicija pasikeitė, mat ją kažkoks vaikėzas pakeitė, va ir nebeturi Elridė savo šiltos saugios tinginio vietelės, nesąmonė! Bet nežinia, gal būnant puolėja jai labiau seksis? Juk bent vienoj vietoj kabėti nereiks, tad ne taip nuobodu bus. Nors ką čia gali žinoti, baltapūkei ir įdomiausias pasaulio žaidimas gali pasirodyti visiška nesąmonė. Et, ir ką su tokiom lepūnėm daryti...
O ir oras, regis, geras pokštininkas buvo. Siaubas baubas gaudytojoms, kurios turės kamuotis skraidžiojant paskui auksinį kamuoliuką, juk tas bet kur gali nulėkt, o tada tik ir saugokis žaibų, o tai vėliau ir fakelu pavirsi. Bet siaubas buvo ir žaliaakei, mat žaibų ji labai bijojo, labiau nei mirties.  Būtent todėl ir linko jos keliai, mat pagalvojus apie tokį orą iškart vaizdinys, kaip žaibas nutrenkia mergaitę, iškyla.
Paaugliukė pėdino lauk į aikštę, o jos rankos drebėti nesiliovė, atrodo, ir šluotą tuoj pames, kai savijauta tokia nemaloni ir neapkenčiama. Bet kartodama sau, kad priklauso Grifų Gūžtai ne šiaip sau, užlipo ant šluotos ir pasiruošė šauti į dangų, tiesiai tarp tų baisių, baimę keliančių, žaibų.
-Dieve, jei toks egzistuoji... Neleisk šioms rungtynėms vykti visą parą, neleisk žaibui prie žmonių prisiliesti... Na, nebent tas žmogus tai kokia varna... Khem...-pakilusi į orą grifiukė ir melstis pradėjo. Kritlis buvo jos komandos, bet toks dalykėlis mergiotės nei džiugino nei liūdino, mat ne ji jį gavo. Paauglės galvoje maldelės plaukiojo, o dėl tokio lietaus po kelių valandų turbūt ir sirgaliai vandeny plaukios.
Elridės plaukai jau buvo permirkę, matomumas siaubingas, kiekvienas griaustinis, ar žaibas, vertė gūžtis ir spaustis prie šluotos, kad tik nieko nenutiktų, bet žaisti juk reikėjo. Geriau nužvelgusi aikštę mergaitė giliai atsiduso. Jos komandos atmušėja jau laidė muštuką į kažkokį Varno nago mokinį, gaudytoja bandė pastebėti auksinį kamuoliuką, o va Elridė dar su aplinka susitaikyti nesugebėjo.
O ką mergaitei veikti? Vėl tinginiauti? Ji stebėjo Stevie ir mąstė, ką turėtų daryti. Et, kritlis ne pas ją, atimti iš komandos draugės negali, nors tokia ten ir draugė... Pyktis išlikęs po tiek daug laiko.
Taigi, baltaplaukė turi laukti, gal atsiras koks metas, kai ji galės sužibėti, tikėkimės, gerąja prasme. Nors visko gali būti... Žiūrėk, bandys atimti kritlį, tai pati nuo šluotos nuvirs, buvo taip per treniruotes, o va jei nuo muštuko saugot, tai iš baimės dar labiau prie šluotos sprausis. Eh, nežinia, ta šluota gal kaip skydas veikia? Jei kuo labiau bijo, tuo labiau prie jos lenkias, nors, atrodo, nepatogu turėtų būti.
Ir va, pagaliau! Grifės buvo pakankamai protinga, nors dar nežinia su tuo... ir sumąstė, kad reiktų jai kažką ginti, nors ir puolėja, bet nesvarbu. Geriau išmąsčiusi, kad varniukas, kaip ir švilpis, muštukus tik į gaudytoją ir atmušėją laidys, patraukė link naujosios atmušėjos – Jasminos. Oi, kaip ji skubėjo, kad tik išgelbėt, nors ir tragiškai bijojo. Danguj kažkas sugriaudė, tad mergaičiukė susigūžė, bet susivokusi, kad taip draugės neapsaugos atsiduso ir visu ūgiu išsitiesė.
-Dieve apsaugok mane...

[Bandymas uždengti Jasminą stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 3, 5]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Stevie Green: 10
Nora Kühnemund: 9
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Jasmine Diana Amneta: 8
Marcus Green: 10
Klarė Konė Karter: 10
Eleizija Stigler: 9
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Klara Severova: 10
Elride Endlercat: 10

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Nora Kühnemund [7] - Stevie Green [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Norai Kühnemund.
Mireille Thalassa Lelièvre [8] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klara Severova [6] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Stevie Green: -
Nora Kühnemund: 2; 2; 1
Mireille Thalassa Lelièvre: 4
Jasmine Diana Amneta: 1
Marcus Green: -
Klarė Konė Karter: 1
Eleizija Stigler: -
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 1; 4
Klara Severova: 2; 5
Elride Endlercat: 3; 3
Stevie Green neatlieka veiksmų.
Nora Kühnemund perima kritlį.
Mireille Thalassa Lelièvre nepastebi aukso šmaukšto.
Jasmine Diana Amneta netiksliai atmuša muštuką link Sebastiano Azrielio Herondeilo.
Marcus Green neatlieka veiksmų.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Eleizija Stigler neatlieka veiksmų.
Sebastiano Azrielio Herondeilo atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link jo.
Klaros Severovos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Sebastiano Azrielio Herondeilo.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Jasmine Dianos Amnetos.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Norą Kühnemund.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Varno Nagas.

[Nora Kühnemund]

  Lietus pliaupė negailestingai: stori, juodi debesys buvo nukloję visą dangų, tad, nors tebuvo vidurdienis, aplinkui jau viešpatavo prietema, tik retsykiais staigūs žaibo blykstelėjimai nutvieksdavo visą bekraštę sunkių lietaus kamuolių jūrą. Jie buvo tokie netikėti, kad mažoji Kühnemund vis pašokdavo ant savo šluotos. Kiekvieną iš jų lydėjo kurtinantis griaustinis, tad apie jokius šūktelėjimus komandos draugams – ar padrąsinimo, ar taktikos pakeitimo – negalėjo būti nė kalbos. Kurgi tau šūkausi, kai ji negirdėjo nieko aplinkui: atrodė, jog net tribūnos yra tuštutėlės, jokie sirgalių garsai jos nepasiekė. Visą jos klausą ir visas mintis užėmė griausmai ir sunkių lašų tėškimasis į žemę, jau spėjusią pavirsti bjauria pliurze. Na, nukristi ton košėn tikrai nebūtų itin didelis malonumas.
  Be viso to grožio, toks oras lėmė ir kitus dalykus. Visi kamuoliai ir šluotos buvo slidūs, žaidėjai turėjo merktis, norėdami įžiūrėti ką nors toliau negu ištiestos rankos atstumu. Dėkui dievams, kad, siaučiant tokioms stichijoms, ji neturi jaudintis dėl mažyčio aukso spindulėlio; būtų tikrai save sugraužusi nuo nervų. Juk ir su kritliu bėdų tikrai netrūko.
  Nora bandė atimti kritlį, palindusi po raudonai apsitaisiusia puolėja, tačiau nesėkmingai. Mažai betrūko, kad būtų praradusi pusiausvyrą ir nukritusi ton ne itin gundančion košėn. Gal šiandien nereikia taip rizikuoti? Kurgi ne! Svarbiausios rungtynės ir nerizikuoti?, mintyse subarė save ir nusijuokė – irgi iš savęs. Neaišku tik, ar todėl, kad suvokė besiginčijanti su savo antruoju „aš“, ar todėl, kad tai skambėjo kaip visai neblogas, nors ir medinis, anegdotas?
  Žinoma, tokie barniai buvo klaida – jos persekiojama priešininkė štai jau staigiai dėjosi į priekį ir Nora suvokė gerokai atsiliekanti. Kad ją septyni velniai sugraužtų, pacitavo Eleiziją, mėgstančią įpinti šią frazę į kiekvieną pokalbį. Pagreitino savo „Skraiduolę“ ir jau spėjo susilygiuoti su ta mergaite.
  Toji grifė – nors ir greičiausiai jaunesnė už Norą – tikrai nestokojo fizinės jėgos. Laikė kritlį taip stipriai suspaudusi, kad apie jokį atėmimą kapitonė negalėjo nė svajoti. Jokia normali (normali) trečiakursė, nesinaudodama jokiomis uždraustomis priemonėmis, negalėtų turėti tiek jėgos. Na, bet kita vertus, jų vadovas – eliksyrų meistras. Egzistavo tikrai nemaža tikimybė, jog bus prisidėjęs prie tos netrylikametiškos jėgos.
  Tiesa, gal dėl drėgmės, gal dėl staigiai sugriaudėjusio dangaus, Steevės gniaužtai mažumėlę atsilaisvino: to pakako, kad Nora – visąlaik sekanti jai įkandin kaip šešėlis – pasinaudotų proga ir išplėštų kamuolį sau. Dabar reikėjo išpešti laiko, kad ji spėtų nusikakti iki liūtų saugomų lankų. Tikėdamasi, kad priešininkų puolėja dar neatsitokėjo taip staiga netekusi kamuolio, tamsiaplaukė, dešiniąją stipriai suspaudusi kritlį prie šono, pasilenkė prie šluotkočio ir pasuko kiton pusėn. Šį sykį nutarė neįmantrauti ir nesipuikuoti savo gebėjimais: tokiomis oro sąlygomis galimybės nusižudyti kone keturgubėjo. O jai visai patiko vaikščioti ant žemės ir į dangų ar dar kur tikrai neskubėjo.
  Dėl to, net nebandydama daryti jokių įspūdingų manevrų, nudūmė į kitą stadiono pusę, kur jos lyg tipinis grifas (paukštis, ne koledžo narys), mintantis dvėseliena, jau laukė gynėjas, taip ir betikėdamasis, kol ji susimaus, o jis pats gaus vaišių. Na jau ne: ji nesileis nuėdama tokio plėšrūno. Grėsmingai priartėjusi prie kairio lanko, apsisuko aplink save ir pasiuntė kritlį į dešinįjį apskritimą.


[Metimas perėmus kritlį: 1; 3]

[kablelis]

Lietus nesiliovė. Kur tau - Stevei atrodė, kad jis kuo toliau, tuo stipriau pliaupia. Tačiau ji iš paskutiniųjų laikė kritlį. Tačiau priešininkė buvo atkakli ir netrukus, pasinaudojusi akimirka, kai grifiukė negalvojo apie kritlį ir jį laikė šiek tiek silpniau, išplėšė jį iš rankų.
- Po galais! - garsiai sušuko Stevie, tačiau kažin ar tokiame lietuje ją kas nors galėjo girdėti. Trečiakursė pasileido Varno Nago atstovei iš paskos, tačiau netrukus suprato, kad pasivyti nepavyks - labai stipriai pasijuto praktikos stoka... Stevie keiksnodama stabtelėjo. Ji suprato, kad vytis Norą beviltiška, tad nutarė, kad geriau nuveiks ką nors naudingesnio komandai. Atsiprašau, Marcusai pagalvojo mergaitė, prisiminusi, kad dabar broliui teks susidurti su varžovų puolėja.
Stevie kurį laiką pasisukiojo vietoje, žvalgydamasi, ką gi dabar reikėtų daryti, mat Nora buvo jau toli. Galvok, Green, galvok mąstė mergaitė, karštligiškai žvalgydamasi. Per lietaus uždangą tragiškai nieko nesimatė. Kažkas greitai pralėkė pro grifiukę, bet ji nesuprato, kas. Mergaitė net nesuprato, ar tai buvo jos komandos draugas, ar varžovas.
Kritlio nebeturi. Bet vis tiek negali sėdėti be darbo mąstė Stevie. Kiek kartu kalbėjote su komanda - kuo tokiu atveju gali būti naudinga komandai? Ko gero, reikia padėti kapitonei... Gerai viską apsvarsčiusi ir gal penkiasdešimtą kartą prakeikusi lietų Stevie nuskrido ieškoti Klarės. Atmušėjai labai mėgo atakuoti gaudytojus, tad mergaitė nutarė, kad, jeigu prireiks, ji galės bandyti apsaugoti komandos gaudytoją nuo muštuko - juk jai reikia ieškoti mažylio aukso šmaukšto, o ne peštis su nenuoramomis muštukais.
Tačiau lietus ne itin tepadėjo mergaitei: per jo uždangą ji nematė nieko, kas buvo toliau nei pora metrų nuo jos. Tad kur ten sužiūrėsi, kur skraido Klarė, kur nuolat yra intensyviose paieškose?
- Nagi, nustok! - sušuko lietui Stevie. Tačiau šis, žinoma, nepaisė mergaitės norų ir pylė kaip pylęs. Grieždama dantimis grifiukė dairėsi toliau. Jai pačiai jau darėsi juokinga, kad ji ieško Klarės beveik taip pat intensyviai, kaip kad ši ieško aukso šmaukšto. Tačiau nebuvo ką daryti.
Vienu momentu Stevei pasirodė, kad muštukas lekia tiesiai į ją ir ji išsigandusi vos nenusirito nuo šluotos. Tačiau kaip netrukus suprato mergaitė, tai tiesiog tebuvo eilinis ėjo gūsis. Nevykėle tu sunkiai atsidususi pagalvojo grifiukė. Tačiau dabar ji pradėjo žvalgytis paties muštuko. Tačiau tas bjaurybė buvo juodas, tad, žinoma, dar sunkiau pastebimas negu ryškiais raudonais apsiaustais vilkintys komandos draugai. Galingas griaustinio trenksmas visai virš galvos gerokai išgąsdino jaunąją Grifų gūžtos komandos puolėją, tačiau šį kartą ji laikė šluotos kotą tvirčiau ir net nesusvyravo. Jeigu tik oras būtų geresnis, aš tikrai šituo mėgaučiausi su apmaudu pagalvojo Stevie. Ji apsisuko ir norėjo pažiūrėti, kaip jos broliui sekėsi apsiginti nuo Noros metimo, tačiau, žinoma, per lietų nieko nepamatė. Tačiau šis veiksmas nebuvo veltui: bandydama įžiūrėti lankus, trečiakursė pamatė, kaip juodas muštukas visu greičiu lekia į vieną iš jos komandos draugų. Manydama, kad tai yra komandos gaudytoja, Stevie, nors ir nebūdama visiškai tikra, pasileido į tarpą, likusį tarp komandos draugės (ar draugo?) ir tikėjosi, kad pavyks apginti raudonu apsiaustu vilkinčią figūrą, taip leidžiant svarbesniems komandos nariams be trikdžių tęsti žaidimą.

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir skriejančio į jį muštuko  -  3, 5]

[Mireille Céline Leroy]

   Anaiptol neišnaudodama visų savo šluotos galimybių, Mireilė palyginti lėtai yrėsi pirmyn aikštės pakraščiu. Akies kampučiu matė besiplevėsuojantį varžovų gaudytojos apsiaustą, o kiek žemiau jos – užvirusį įnirtingą žaidimą, iškreipiamą tik ant akinių krentančių stambių lietaus lašų. Iš pradžių mergina dar mėgino juos kartkartėmis nubraukti, bet galiausiai liovėsi – pastangos buvo bevaisės, kadangi tik ištepliodavo stiklus, kurie tuojau pat vėl paskęsdavo lietuje. Kita vertus, buvo visai įdomu stebėti vandens iškreiptą aplinkos vaizdą tarsi kokioj veidrodžių karalystėj, nors tai ir nepadėjo jai žvalgytis šmaukšto.
   Pasiekusi priešingą aikštės galą pamatė, jog toji amžinai išsišiepusi mažvaikė sugebėjo išlupti kritlį iš varžovės rankų. Žiūrint iš šono niekaip nebuvo įmanoma pasakyti, iš kur tokia smulki mergiotė sėmėsi tiek jėgos, turint omeny, kad tas kamuolys dėl drėgmės tikriausiai buvo dar ir gerokai slidus. Gal kiek pabūrė ir užsiaugino nagus, kad geriau įsikirstų. Nusijuokusi iš tokių minčių, varnanagė apsuko pusratį aplink lankus, sekdama kiekvieną Noros judesį ir tikėdamasi, kad toji mažė pamirš kaip stabdyti ir išsitėkš į vieną tų metalinių stulpų. Nors gal toji dar ne tokia buka.
   Apsisukusi Talasa nėrė per aikštės centrą, žvalgydamasi šmaukšto, besislepiančio tarp žaidėjų. Būtent ten praėjusį kartą jis buvo taip jaukiai įsitaisęs – galbūt ir šįkart ėmėsi tokios pat priedangos pačiame mišrainės viduryje. Bet, deja, viso to žaidimo epicentre sutiko tiktai iš kažkur įsimaišiusį muštuką. Lėkė jis sau visai nesidrovėdamas aplink visomis kryptimis švilpiančių žaidėjų tarsi būtų šios aikštės valdovas, sprendžiantis, kam gyvent, o kam mirt. Iš metaforiškos pusės taip ir buvo.
   Staigiai nėrusi žemyn, Mireilė vos ne vos išsilenkė juodojo velniūkščio. Ši akistata vos nepadovanojo jai poros susidūrimų su kitais žaidėjais, bet visgi, galiausiai merginai pavyko atsitiesti. Tolumoje matė Grifų Gūžtos atmušėją, besimosikuojančią blokštu tarsi jai pačiai kas būtų užvožę per makaulę. O gal juo besišvaistydama pati sau ir užsivožė – Talasa nebūtų nustebusi. Šiaip ar taip, tikriausiai toji kreivarankė ir bus klišai nubloškusi tąjį muštuką į visą žaidėjų būrį. Negi niekas šioj prakeiktoj pily nesugeba nė atmušti tiesiai. Mireilei muštukų ir nevykusių atmušėjų buvo iki kaklo jau žaidžiant su klastuoliais, tad visai netroško, kad tas pats kartotųsi ir čia.
   – Ei tu! – apsigręžusi šūktelėjo varnų atmušėjui, šiuo metu šaudančiam savo dailiomis akutumės visur, išskyrus į pro jį lekiantį muštuką. Samuelis?.. Ne ne, Stefanas. Šitas tikrai Stefanas. – Mažiau į panas dairykis, nes tuoj atsisveikinsi su pora dantų ir nebeturėsi kuo jas kerėti.
   Nė nežinojo, ar per visą atstumą jis ją išgirdo, tačiau per daug nesuko galvos ir nulėkė tolyn. Viena vertus, koks gi skirtumas. Jai juk nebuvo svarbi nei žaidimo baigtis, nei tuo labiau komandos narių sužeidimai ar dantų kiekis burnoje. Na, ar bent jau Mira vis dar tuo save tikino. It kokią mantrą ji įnirtingai kalė sau galvon priežastis, kodėl nemėgsta visų čia esančiųjų ir kodėl jie turėtų eiti velniop. Ir vis dėlto, nuo žaidynių su Klastūnynu kažkas nežymiai pasikeitė. Galbūt per visą tą prabėgusį laiką prancūzaitė pagaliau apsiprato šioje pilkoje pilyje, o galbūt ją pirmyn stūmė praėjusios sėkmės skonis – vienaip ar kitaip, šiandien jos priešinimasis nebuvo toks stiprus. Bet negi ji sau tai galėjo pripažinti? Žinoma, kad ne.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 5]