0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1036
Ji neatrodė supykusi. Širdin atslinko palengvėjimas ir džiaugsmas. Bet vis tiek žinojo, kad net jei dabar Dingas, Gruodė ir Sakura pranyktų, tai nebedrįstų taip elgtis. Kaip dabar viskas bus? Mintys kiek prigesino jo džiaugsmą.
- Pagaliau kasss norsss naujo. Man buvo nuobodu. - Pasigirdo bevardės šnypštimas. Ji išsirangė iš po suolo ir užsirangė jam ant pečiū.
- Nutilk. - Atrėžė jai Alanas.
- Gyvūnai mano. - Pasakė Sakurai. Pora iš pasakos. Vėl. Ir ką jam dabar reiktų į tai atsakyti?
O dingas mėgavosi tuo, kad atėjo nauji žmonės. Jis apšokinėjo Gruodę, tada ėmė uostyti sakurą.
- Pasitrauk nuo jos. - Pasišaukė šunį Alanas. Bet tas neklausė. Reikia jomis gal atsikratyti. Bet gal ne? Kas bus, kai jos nueis?
- Mokykla pilna mergiūkššščččių ir berniūkššščččių. Man tai nepatinka. Berniūkšššti, galėtum gyventi miššške ar ne? Būtų puiku. Ir tasss šššunėkasss man nepatinka. Jisss mane nervina. O ta voverė tai išššvisss...
- Kasss tau neleidžžžia eiti į girią? - Paklausė jos Alanas.
- Nepaliksssiu tavęsss vieno. Dar parsssitempsssi kokį naują padarą. - Alanas nutarė daugiau nesivelti į tą diskusiją. Tik pagalvojo, kad Gruodė ir Sakura išgirdusios šį nuostabų pokalbį išeis, gal kiek nusigąs ar ką. Tada jie vėl liks su Dori. O tada Alanas nežinotų ką reikės sakyti.
- Tu sssuglumesss ar ne Berniūkšššti? - Iš kur ji visada žino kaip jaučiuosi? Nustebo Senkleris.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 447
Puiku. Ji džiaugėsi, kad galės paklausinėti Sakuros. Tada išsiaiškins ką gero mokosi vyresni mokiniai.
Gruodė negalėjo nustoti šypsotis. Alanas ir Dori atrodė tokie pasimetę.
- Labas Dinguti. - Pasakė ir ėmė taršyti jo kailį.
- Tai Alano šuo. Jis pasiėmė jį iš gyvūnų prieglaudos žinai? - Mergaitė atsisėdo ant žolės. Nuotaiką kiek pagadino ta baisi gyvatė. Kam dabar Alanui jos reikia? Ji vėl stebėjo tą keistą dalyką. Jos draugas supranta gyvačių kalbą? Tai stebino. Ji tai matė per vieną ateities būrimo pamoką, bet neklausinėjo. Pasiskaitė apie tai bibliotekoje. Beveik visi šnypštūnai buvo juodieji magai. Alanas jai į tokį nepanėšėjo.
- Ji šiurpi Alanai. O jeigu tau įgels? Ar kam kitam? - Pasakė. Gal reikėjo eiti ir palikti Alaną ir Dori vienus. Bet visai nesinorėjo to daryti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Gruodė Rimeikaitė »

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 636
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
- Iš prieglaudos? - susidomėjo Sakura. - Esu girdėjusi apie gyvūnų prieglaudas, bet... Na, aš maniau, kad ten yra apgyvendinami gyvūnai, kurie sužeisti ir negali savimi pasirūpinti, o kai jie pasveiksta, tuomet yra paleidžiami į laisvę. Ar taip nėra? - tikslinosi. - Galbūt tu, Alanai, pasiėmėi globoti susirgusį šunį? Bet jis atrodo sveikas. Kodėl jam neleidi gyventi laisvėje? O kur jis miega? - domėjosi.
Sakura jautėsi sutrikusi, nes atrodė, kad kas kelias dienas ji sužinodavo, jog žmonės, kurie jai atrodė geri, laiko nelaisvėje gyvūnėlius. Tačiau šviesiaplaukė stengėsi būti mandagi ir draugiška, nes visi trys mokiniai, su kuriais ji dabar bendravo, galėtų būti jos draugais. Ir taip galbūt ji dabar sužinos, kodėl žmonės grobia gyvūnus ir nepaleidžia jų į natūralią erdvę?
- Kodėl žmonės augina gyvūnus? - staiga paklausė Sakura.
Netrukus įvyko dar kai kas. Alanas pradėjo šnypšti kaip gyvatė. Varnanagė suprato, jog jis ir gyvatė kalbasi.
- Oho! - suriko baltapūkė. - Žinoma, aš skaičiau apie šnypštūnus, kai mokiausi magijos istorijos apie Harį Poterį. Bet juk tai labai reta dovana, ar ne? Tai tu tikriausiai būsi Salazaro Klastuolio įpėdinis? - ėmė svarstyti Sakura. - Šioje mokykloje aš jau pažįstu metamorfmagę ir šnypštūną. Įdomu. Pievoje panašių dalykų nebuvo, - nusišypsojo.
Tada kurį laiką strazdanė stebėjo gyvatę. Regis, Gruodei gyvatė nepatiko.
- Kadangi jis su ja susikalba, tikriausiai nėra taip sudėtinga, kaip mums atrodo, - pasakė Sakura Gruodei. - Tačiau Alanai, - dabar pažiūrėjo į jį. - Pasakyk man. Nuoširdžiai. Ar šita gyvatė tikrai nori gyventi pilyje? Ar ji laiminga, jog negali šliaužioti po mišką? - tarsi akylu žvilgsniu perrėžė grifą, o po to pažiūrėjo ir į pačią gyvatę. - O gal ir jūs laikote nelais... auginate, - pasitaisė, - kokius nors gyvūnus? - paklausė Gruodės ir Dori.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1783
  • Lytis: Moteris
- Žmonės augina gyvūnus, nes jiems tai malonu, - atsakė Dori. - Kai kuriems gyvūnai labai patinka ir jie juos myli. Taip suteikia globą gyvūnams, draugauja su jais, rūpinasi. O tavo pievoje niekas neaugino augintinių? Žinai, yra ir kitokių gyvūnų. Pavyzdžiui, karvės. Jos duoda pieną. Vištos deda kiaušinius, taip pat žmonės jas ir valgo. Ir kiaules pjauna maistui. Ar žinai šituos dalykus? - paklausė.
Tikriausiai pirmą kartą per visą tą laiką, kai Dori pažįsta Sakurą, jai pasidarė įdomu, iš kokios gi ten vietos ši atkeliavo. Po velnių, tai kaip jie ten gyveno? Kaip jie maitinosi? Ką jie valgo, jeigu, pasak jos, gyvūnai turi gyventi tik laisvėje, mintyse svarstė tamsiaplaukė. Jau žinojo, kad Sakura nevartoja nieko, kur yra cukraus. Bet ar negeria ir pieno? Nevalgo kiaušinių? Mėsos?
- Šita gyvatė visai nešiurpi, - toliau šnekėjo Dori ir mirktelėjo Gruodei. - Neštis ant pečių gyvatę, na, žinai, tikras prestižas. Pirmiausia, tu parodai, kad nebijai šaltakraujų, kad susitvarkai su jais, o ką bekalbėti apie tai, kad kartais kiti tave apeina lankstu. Kai Hogvartsas taip prigrūstas mokinių, kartais gyvatė šalia yra didžiulis privalumas, - baigė kalbėti.
Šiaip jau visai maloniai čia plepėjosi, tačiau netrukus Sakura paklausė labai negero klausimo. Ar Gruodė ir Dori taip pat augina kokių gyvūnų. Tą akimirką Mendel širdis į kulnus nusirito. Ji išsigando, kad kalba nukryps apie plikas peles. O kas tada? Sakura, nors ir naivi, kvaila neatrodė. O jeigu ji supras? O jeigu prasitars apie tą dieną oloje? Jeigu Alanas sužinos, kad Maksas visai nepabėgo? Ir vėl Dori aplankė kaltė: kiek dar dalykų ji nuslėps nuo to, kuris nori su ja būti?
- Ne, - šaltai atsakė į klausimą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1036
Diskusija pasidarė visai įdomi ir jis norėjo išaiškinti Sakurai kaip ir kas yra su tais gyvūnais. Gal taip ir geriau, nei aiškintis sudėtingus jo ir Dori santykių vingius.
- Taip Sakura, prieglaudos priglaudžia sužeistus gyvūnus. Bet taip pat ir tuos, kurių atsikrato žmonės. Šuo naminis. Jis neišgyventų gatvėje be žmogaus pagalbos, nes taip yra įpratintas. Ar nesi mačiusi Londono gatvėse purvinų ir sergančių liesučių kačių? Taip yra todėl, kad jomis niekas nesirūpina supranti? Toks taptų ir mano šuo. O miega jis šalia  mano lovos. Be to juk visada žmonės ką nors augindavo ar ne? Kaip ir sako Dori. Ir šiaip šunys padeda saugoti teritoriją. O tokie kaip mano šuo nuo pat senovės padėdavo žmonėms keliauti rogėmis.- Pabaigė aiškinti. Dingas tuo tarpu vėl ėmėsi kasti tai, ką pradėjo seniau.
- Mano gyvatė gali keliauti į mišką. Aš jai nedraudžiu. Bet ji pati pas mane sugrįžta. - Pasakė. O bevardė mirktelėjo Sakurai pamačiusi, kaip mergina nužvelgė ją.
- Ar kalba eina apie mane? Man patinka. Passsakyk jai, kad tave reikia prižžžiūrėti.
- Ką? Eik miegot. - Piktai atkirto jai.
- Kas? Aš Klastuolio įpėdinis? Tai jau ne. Mudu pykstamės su juo. - Pasakė prisiminęs paslapčių kambarį.
- Mano šeima turėjo giminystės ryšių per kartų kartas su Klastuolio šeima, todėl taip nutiko. Gruode, aš nežinau kaip tau atsakyti į šį klausimą. Man tiesiog jos pagailo, mat ji tūnojo parduotuvėje. O dabar aš negaliu jos atsikratyti. Ir nenoriu. O kad kam įgels tai nemanau.- Pabaigė. O kai Dori pasakė, kad neturi gyvūnų jis tarė.
- Turėjai juk voriuką. Ir pliką peliuką. Tik jie paspruko.- Norėjo dar pridurti, kad žiurkiukas pabėgo dėl Dori neatsakingumo, bet to nepasakė. Na o Voras juk žuvo, tik to Alanas nenorėjo nagrinėti ir pasakė kad ir jis paspruko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 447
Gruodė, kuri šiaip buvo tylenė, nebent kalba pasisukdavo apie skraidymą ar ką panašaus sėdėjo ir klausėsi ką kalba kiti. Jai taip patiko. Tokių popiečių jos gyvenime buvo tiek mažai. Čia nebuvo net tėvų, seselių ar dar ko. Ji pirmą kartą sėdėjo su būreliu draugų.
- Turiu pelėdą, ji nešioja mano laiškus. - Įsiterpė, kai buvo paklausta ar ką nors augina. Kažin ar Alanas ją įtikino dėl gyvatės. Bet, jei jis ją supranta, gal žino, kad neįgels. Priėjo tokios išvados ir nusprendė apie tai daug negalvoti.
- Tai ne visi Alano gyvūnai. Jis turi žiurkę ir voveraitę. Ir dar nori hipogrifo. Ir dar nori atidaryti savo dresūros mokyklą. - Ėmė plepėti ji.
- Aš tai norėčiau auginti varną. Varnai tokie išmintingi paukščiai. Žinot knygą hobitas arba ten ir atgal? Jie nešiodavo žinias tarp nykštukų ir Deilo gyventojų. - Tada mergaitė nutilo, mat kažin ar kas iš šios draugijos skaitė žiobariškas knygas. Gal Dori nebent.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 636
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Dori ir Alanas pasakojo Sakurai apie gyvūnus. Šviesiaplaukė nesutiko su tuo, kad tokiu būdu gyvūnams yra parodoma meilė. Tai jai atrodė egoistiška.
- Būtent, kad dabar jis gal ir neišgyventų be žmogaus pagalbos, - pasakė varnanagė Alanui, - tačiau jeigu niekas jo, kai jis buvo mažas, nebūtų įkalinęs, jis būtų laisvas miško šuo, - atsiduso. - Man panašiau, kad žmonės nori sau parūpinti kokios nors smagios veiklos ir sukuria netikrą naudą. Jeigu niekas nelaikytų gyvūnų nelaisvėje, tuomet jie visi mokėtų gyventi miške, - trumpam sučiaupė lūpas. - Bet gerai. Tiek to. Suprantu, kad jūsų pasaulyje tai įprasta. O dabar šiame pasaulyje esu ir aš. Turiu prisitaikyti, - kalbėjo vis dar garsiai, tačiau dabar jau labiau su savimi. - Tai kaip kompotas su cukrumi, ar ne? - trumpam pažvelgė į visus tris pašnekovus. - Jūs taip pripratinti.
Tada mėlynakė atsakė į Dori klausimus:
- Šituos dalykus žinau. Ne mes, bet kiti žmonės iš pievos augino vištas, karves, triušius. Tiesa, kiaulienos mes nevalgome, nes ji nėra sveika mėsa.
Žiurkę ir voveraitę? Ir dar nori hipogrifo, mintyse pagalvojo.
- Na, hipogrifui tikrai būtų sunku gyventi pilyje, - pasakė. - Jie visiškai lauko gyvūnai. Beje, pelėdų laiškanešių buvo ir pas mus, - šyptelėjo Gruodei. - Ne, tokios knygos nežinau. Bet skamba įdomiai, - dabar jau plačiai nusišypsojo.
Na, o paskui įvyko tai, kas privertė Sakurą suglumti. Alanas pasakė, kad Dori turėjo pliką peliuką, kuris paspruko. Nepaspruko, tą pačią akimirką pagalvojo mergina ir pažiūrėjo į Dori. Dabar viskas pasidarė aiškiau nei aišku.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1783
  • Lytis: Moteris
Jeigu ne tas nelemtas Sakuros klausimas, atmosfera ir diskusijos būtų išties visai neblogos. Šią akimirką dar buvo saugu, visi kalbėjosi apie gyvūnus bendrai.
- Tu sakai, kad auginti šunį yra jo kankinimas, bet pjauti triušį mėsai, pasak tavęs, yra normalu? - kilstelėjo antakį Dori, kai Sakura kaip niekur nieko davė suprasti, jog valgo triušieną ir kad nevartoja kiaulienos ne todėl, kad kiaulė buvo gyva, o dėl to, jog jos mėsa nėra sveika. - Bet juk triušis yra mielas, pūkuotas gyvūnėlis. Tai kaip tu gali valgyti jo mėsą, jeigu pykai, kad mes sunaikinome piktmuses, kurios gali pankenti žmogui? - stebėjosi.
Mendel džiaugėsi, kad šiandien Gruodė tokia kalbi.
- Seniai kada apskritai skaičiau knygą, - pasakė ji Gruodei. - Jeigu mokslai neverstų, turbūt išvis nebeskaityčiau, - nusijuokė.
Kai jau atrodė, kad viskas bus gerai, Alanas ėmė ir pasakė, jog Dori augino vorą ir pelę. Pliką pelę. Tada Sakuros ir Dori žvilgsniai susitiko ir nereikėjo daugiau jokio gesto, nereikėjo jokio žodžio. Ta naivi, ta patikli varnė iš kito pasaulio suprato. Dori žinojo, kad ji suprato. Tamsiaplaukė tik nurijo seiles ir tikėjosi, kad jos paslaptį dabar jau žinanti mergina niekam nieko nesakys.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1036
- Bet Sakura, taip susiklostė per daugybę amžių, kad šunys ar kiti gyvūnai pradėjo šlietis prie žmonių. Jei žmonės atsižvelgia į gyvūnų reikmes, tai kas čia tokio juos auginti? - Toliau aiškinosi jis. Gruodė pradėjo plepėti ir kažkodėl jis pagalvojo, kad panašiai elgtųsi ir Frederika.
- Gana jau gerai? Geriau už mane žinai viską ką darysiu ir ko nedarysiu. - Nusišypsojo jai.
- Žinau, kad Hipogrifas laukinis. Nenoriu jo turėti prie savęs. Norėčiau prijaukinti, kad ateitų kartais pas mane iš miško. - Pasakė Sakurai. Jos požiūris į viską jam pasirodė labai jau kraštutiniškas. Nors žinoma ji ir bandė taikytis prie gyvenimo, kurį dabar gyvena.
- Man atrodo, kad supratimas tarp gyvūnų ir žmonių gali būti labai geras dalykas. Kai žmonės laiko gyvūnus draugais. Žinoma, žmonės valgo mėsą. Bet ir gyvūnai medžioja ar ne? Kad ir gentys, kurios egzistavo seniau. Žmonės medžiojo, bet gerbė gyvūnus. Jie buvo jų maistas, rūbai, net teikdavo būstą. Turiu galvoje palapines, kurios buvo daromos iš sumedžiotų gyvūnų odų. Tie žmonės nebrakonieriaudavo ir ėmė tik tiek, kiek jiems reikia. - Toliau bandė išaiškinti ir argumentuoti savo požiūrį.
Kai kalba pasisuko apie Dori gyvūnus jis pastebėjo kažką. Labai nežymiai pakitus. Kažkokį slogutį. Dori ir Sakura susižvelgė tarpusavyje lyg kažką perduodamos viena kitai. Tik jis to nesuprato.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 447
Gruodei galvoje netilpo kaip galima neskaityti knygų.
- Ak, bet kaip tu be jų gali gyventi? Ar seniau mėgai skaityti daugiau? - Paklausė Dori.
- Aš tik sakau kaip yra Alanai. - Atsakė. Tada nutilusi klausėsi apie ką toliau kalbama. Bet nesugalvojo kaip įsikišti. Gal nelabai norėjo diskutuoti. Nes ir taip jai buvo gerai. Todėl nusitvėrė kažkokį pagalį ir ėmė svaidyti šuniui, kuris tuojau pat ėmėsi pasiūlyto žaidimo. Po kurio laiko, pajutusi kažkokią tylą paklausė.
- Ar šitam ežere galima maudytis pavasarį? Ar tikrai jame gyvena galvakojis, kuris gali nusitraukti tave į dugną? - Būtų smagu paplaukioti čia naktimis, kai niekas nemato. Tada prisiminė, kad nemoka plaukti. Ir galėtų tik pabraidžioti.
- Ar kas nors iš jūsų moka plaukti? - Užklausė. O Dingas įbruko pagalį mergaitei į rankas ragindamas tęsti toliau. Ji švystelėjo tą šaką ir šuo nubėgo atnešti.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 636
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Sakura žinojo, kad privalo neišsiduoti. Ji pasikalbės su Dori, bet nujautė, kad to žinoti negali nei Gruodė, nei Alanas. Šviesiaplaukės mintyse sukosi įvairūs scenarijai, kas ir kodėl galėjo atsitikti. Bet svarstyti nebuvo verta. Reikės Dori paklausti. Tačiau ar ji sakys tiesą?
- O tu norėtum, kad tave pasiimtų koks milžinas ir augintų atsižvelgdamas į tavo reikmes? - vis dar nepasidavė Sakura diskutuodama su Alanu. - Atskirtų tave nuo Dori ir tu negalėtum su ja bučiuotis, - sukikeno ir pažiūrėjo į Gruodę tarsi laukdama pritarimo. - Turiu omenyje, galbūt gyvūnai turi ir kitokių poreikių, pavyzdžiui, leisti laiką miške visą parą, - paaiškino bandydama tramdyti šypseną.
Kai Dori pateikė pavyzdį apie triušius ir piktmuses, strazdanė šiek tiek pasimetė.
- Na... Aš nežinau, - prikando ji lūpą. - Tiesiog auginti triušius mėsai pievoje buvo įprasta, - tarsi ėmė teisintis. - Tie triušiukai tam gimė... O tos piktmusės, na, jos gimė su kitokiu tikslu, - toliau kalbėjo, bet jautėsi įsprausta į kampą.
Negi ji dabar sakys, kad triušiai gimė augti nelaisvėje ir būti papjauti, kai teisia Alaną už tai, kad jis rūpinasi keliais gyvūnais?
- Aš nežinau! - galiausiai sušuko. - Aš tiesiog niekada apie tai nepagalvojau, - prisipažino. - Nepagalvojau, kad gali būti kitaip. Ar man dabar nevalgyti triušienos? - klausiamai pažiūrėjo į visus tris pašnekovus.
Kai Gruodė pradėjo kalbėti apie ežerą ir maudynes, Sakura net apsidžiaugė. Ji nebenorėjo tęsti pokalbio apie gyvūnus.
- Tai žinoma, kad galima! Visada galima! - atsakė Gruodei. - O kaip kitaip nusiprausti? - tarsi stebėdamasi į ją žiūrėjo. - Sakoma, kad šiame ežere kai kur gyvena visokių baisybių, bet jeigu plaukiosi krante, tai juk nieko neatsitiks, ar ne? - nusišypsojo ir, pribėgusi prie vandens, su visais drabužiais šoko į jį ir pradėjo plaukioti.
Buvo sudėtinga, nes drabužiai tempė žemyn, bet juk prie draugų mergina negalėjo nusirengti, o įšokti į ežerą taip norėjosi!

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1783
  • Lytis: Moteris
Dori ir Sakuros susižvalgymas truko neilgai. Ji tikėjosi, kad nei Alanas, nei Gruodė nieko nepastebėjo. Laimei, Sakurai užteko nuovokos nepradėti klausinėti apie klastuolės augintus gyvūnus ir juolab - neužsiminti apie pliką pelę, kurią mergina užmušė oloje. Tačiau Mendel žinojo, kad laukia rimtas pokalbis. Bet dabar mintis apie tai ji stengėsi nuvyti šalin ir elgtis įprastai.
- Anksčiau... anksčiau gal ir mėgau. Skaityti knygas, - atsakė Dori Gruodei. - Kai dar... kai...
Dori atsiduso. Ji nenorėjo galvoti apie žiobarus. Žiobarus, kurių pavardę dabar nešioja, nors iš tikrųjų nei nežino, ar jos netikras tėtis jai vis dėlto giminė, ar ne.
- Kai gyvenau kitur, - pabaigė sakinį. - O kokia tavo mėgstamiausia knyga, Gruode? - paklausė stengdamasi kalbą nukreipti nuo savęs. - Aišku, kad valgyk triušieną! - atsakė tamsiaplaukė basakojai į jos keistą klausimą. - Viską tu valgyk ir nesuk sau galvos!
Tačiau nors klausimas ir buvo keistas, bet Sakuros elgesys - dar keistesnis. Gruodei pradėjus kalbėti apie ežerą ji su visais drabužiais į jį įšoko ir pradėjo plaukioti.
- Man atrodo, aš niekada jos nesuprasiu. Ar ji prausiasi ežere? - išpūtusi į akis žiūrėjo į šviesiaplaukę, o po to žvilgtelėjo į Alaną ir Gruodę. - Žinoma, mokam plaukti, - atsakė Gruodei. - O tu ne?
Tada pagalvojo, kad niekada neplaukiojo su Alanu. Ir apie tai nekalbėjo.
- Dėl Merlino, Alanai, tikiuosi, kad moki plaukti? - viltingai pažiūrėjo į... į vaikiną? Į draugą?
Į vaikiną, bet ne savo, mintyse pajuokavo. Galvoje ėmė suktis planas, kad būtų smagu paplaukioti su Alanu. Žinoma, kokią gegužę. Tikrai ne dabar. Juodu kartu perėjo tiek sunkumų, kad net nebuvo laiko tiesiog imti ir kartu paplaukioti. Tada įsivaizdavo Alaną tik su šortais ir merginos veidas ėmė rausti.
- Sakura, tu tik saugokis tų keistų žuvų, kurios veisiasi šitoje vietoje! - sušuko Mendel varnei apie jas prisiminusi, nes vandenyje porą sekundžių kažką pastebėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1036
Tikriausiai jų diskusija priėjo akligatvį. Na žinoma, kad Alanui nepatiktų gyventi pas kokį milžiną atskirtam nuo visuomenės. Net jeigu tasai rūpintųsi vaikino poreikiais. Bet argi gyvūnai taip viską permąsto? Žinoma Alanas nežinojo ką galvoja jo augintiniai. Bet jie neatrodė liūdni.
- Niekada šitaip apie viską negalvojau. Tiesiog man patinka jais rūpintis. - Pasakė. - Na va, sakai, kad triušiai gimę tam, kad būtų suvalgyti. Bet taip juk nėra. Tiesiog žmonės juos augina ar medžioja ir viskas. Bet dėl to nereikia nustoti valgyti mėsos. Liūtai juk medžioja ar ne? Aišku, tu ne liūtas ir turi pasirinkimo teisę. Gali nuspręsti ką daryti. Bet tai bus tik tavo reikalas. Nes žmonės valgė ir valgys mėsą. - Tai buvo nuomonių pasidalijimas. Ir greičiausiai nei viena pusė neliko įtikinta kitos argumentais. Na, bet juk ir neturime galvoti vienodai. Mąstė Alanas. Kurio dėmesį patraukė staiga besikeičiantys įvykiai.
- Tu maudaisi tik ežere? Tai kaip tada prausiesi mieste? Ar irgi gyveni prie kokio vandens telkinio? - Paklausė Sakurai įšokus į vandenį. Jam tas spontaniškumas pasirodė smagus. Nors pats jau nustojo taip beatodairiškai elgtis. Bet vis gi... Grifas pasiilgo to jausmo, kai negalvodamas apie nieką nuveikdavo kažką smagaus. Tik dabar po vasaros jautėsi lyg kokių varžtų sukaustytas.
- EI rimtai, ten veisiasi kažkokios žuvys. Gruode, nebandyk bristi į vandenį. O tu verčiau lipk lauk. - Pasakė. Nors giliai širdyje degė noru įšokti į vandenį, nusitempti ten Dori ir smagiai pasitaškyti, gal palenktyniauti plaukiojant.
- Moku plaukti Dori. - Pasakė jai nusišypsodamas.
- Reiktų ir tave išmokyti plaukioti Gruode, jei nemoki. Tik ne šioje vietoje.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 447
Mergaitė prisiminė tą savo ir Dori pašnekesį bokšte. Ir neklausinėjo daugiau apie knygas. Kurios gal jai priminė tą senąjį gyvenimą.
- Mano mėgstamiausios knygos yra žiedų valdovas. Ir gal Anė iš Žaliąstogių. Ir gal dar Broliai Liūtaširdžiai. O gal... Ak taip, Emilis iš Lionebergos. Nors man tikriausiai patinka visos Astridos knygos. - Palaimingai pradėjo pasakoti mergaitė. Ligoninėje buvo kampelis su knygomis. Kurias ji ir skaitė. Apie tuos berniukus ir mergaites pabėgusius nuo problemų. Na, kad ir Rasmusą, arba vienišą Mažylį turintį draugą Karlsoną. Ir visus kitus.
- Turiu daug mėgstamiausių knygų. - Pabaigė ji.
Kištis į tą pokalbį apie gyvūnus ir toliau nesikišo. Geriausia. Manė ji. Kad jie nesusiginčijo. Pati visada labai norėjo kažką auginti, tik nieko neturėjo. Iki tol, kol tik pamanykit sau gavo pelėdą nešiojančią laiškus.
- Ar vanduo šiltas? - Pasiteiravo Sakuros. Jei būtų mokėjusi plaukti būtų neklausiusi Alano paliepimo ir pati murktelėjusi į ežerą. Net jei ten ir gyveno galvakojis ar dar kas kitas.
- Tikrai pamokysi mane plaukti Alanai? O kada? Nemoku. Bet noriu mokėti.
Jiems abiems prašnekus apie kažkokias žuvis paklausė.
- Kokios žuvys? Apie ką jūs kalbat? - Mergaitė jau kiek sunerimo. Ar jie čia rimtai ar tik šiaip nori iškrapštyti Sakurą iš vandens?

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 636
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Sakura sau smagiai plaukiojo ir juokėsi, plaukiojo ir juokėsi. Dori ir Alanas ją perspėjo saugotis žuvų, bet tas žuvis šviesiaplaukė puikiai žinojo. Viena praplaukė tiesiai pro ją. Galiausiai strazdanė išlipo iš vandens.
- Tos žuvys vadinasi lekocitos, - pasakė purtydamasi nuo savęs vandenį. - Jos turi šešių metrų uodegą ir įpykusios gali perdurti su ja širdį, - kaip niekur nieko pasakojo. - Bet jeigu jų nepykdai, tada viskas gerai, - nusišypsojo. - Na, ir dar joms nepatinka geltona spalva. Tai geltonai apsirengę geriau čia neikit. Vaikystėje bijojau, kad jos mane perdurs, nes mano plaukai šviesūs. Bet plaukų spalva joms netrukdo. Gruode, vanduo visada šiltas, bet mokytis plaukti geriau tikrai ten, kur nėra lekocitų, - šlapia ranka patapšnojo bendrakoledžei per petį. - Alanai, namuose man tenka maudytis tame išmisle. Duše, - šiek tiek susiraukė apie tai pagalvojusi. - Ten nėra vietos, nėra kuo kvėpuoti, aplink smirdi chemikalais ir vanduo kažkoks keistas. Man nepatinka. Bet ką padarysi, - atsiduso. - Klausykit! - visai netikėtai sušuko kai ką prisiminusi. - Aš nesu sėdėjusi ant šluotos! Gruode, pameni, kalbėjome, kad eisime paskraidyti! Nagi, einam visi? - peržvelgė visus tris pašnekovus.