[Juzefas Levinsas]

Žiobariški vaistai

Gruodis. Neužilgo atostogos. Vaikai jau buvo (ar bent turėjo būti) pramokę apie žiobariškas medicinos priemones, tyrimus, procedūras. Dabar jie mokėsi apie žiobariškus vaistus. Tai Juzefui atrodė labai svarbu. Nes ką darys burtininkas, jei jo paklaus, ar jis turi ibumetino, o šis tik žiūrės į žiobarą nesuprasdamas, apie ką eina kalba?
Prieš tai jie turėjo kelias teorines pamokas, o dabar atėjo metas atsiskaitymui. Ant Juzefo stalo, kaip ir praeito atsiskaitymo metu, stovėjo dėžutė su lapeliais. Tik šį kartą juose buvo ne numeris, o užrašas.
- Labas visiems, traukiate po lapelį ir kimbate į darbus. Į dėžutę sukraunate visus vaistus, tinkančius simptomui, būklei ar ligai. Po to aprašote vieną pasirinktą vaistą iš dėžutės pergamente, pergamentą įdedate į dėžutę. Ištrauktą lapelį taip pat įdėkite į dėžutę.
Kiekvieno mokinio darbo vietoje, ant stalo, stovėjo po pintą tuščią dėžutę. Šalia - visas kalnas vaistų pakuotėse. Tačiau ant tų pakuočių buvo palikti tik vaistų pavadinimai. Informaciniai lapeliai - išimti. O jeigu kokios nors informacijos būta ant, tarkim, buteliuko, ji taip pat buvo panaikinta. Visa, ką galėjo perskaityti mokiniai - tai tik vaisto pavadinimas.
Juzefas sėdėjo savo kėdėje ir buvo pasiruošęs stebėti, kad niekas nesugalvotų išsitraukti užrašų.

Pirmame post'e parašote, kaip išsitraukiate lapelį. Tada po jūsų post'u aš parašysiu lapelyje paminėtą simptomą, būklę ar ligą. Mokinio užduotis - iš vaistų krūvos išrinkti tam simptomui, būklei ar ligai tinkančius vaistus.
Po post'u taip pat prirašysiu vieną vaistą, kurį jūsų personažui reikės aprašyti pergamente (tačiau iš tiesų parašyti teksto nėra būtina, kaip norite). Būtent tą vaistą mokinys neva pasirinks. Kitų vaistų pavadinimus galite parašyti patys, o jei nežinote ir tingite ieškoti, tai ir nerašykite.
Galite minėti, kad jūsų personažas išrinko, o gal neišrinko tinkančius vaistus ir konkrečiai parašyti tik vieno, mano duoto vaisto, pavadinimą. Žodžiu, viskas priklauso nuo jūsų žinių apie vaistus ir norų.
Nepamirškite, kad RPG'iškai mokinio lapelyje užrašytas tik simptomas, būklė arba liga, o vaisto pavadinimą gaunate tik jūs, personažų kūrėjai, kad nereikėtų ieškoti, jei nežinote pavadinimų. Jeigu jūsų personažas negebės teisingai atlikti užduoties, tai duoto vaisto pavadinimo galite ir neminėti.
Tačiau norint gauti maksimalų balų kiekį, personažui reikia bent bandyti atlikti užduotį, kažką įdėti į dėžutę (nebūtinai tinkančio) ir paminėti, kad jis rašo pergamente (galite minėti, kad nusišneka, bet kažką rašyti turi).
Primenu, kad savo pamokose netoleruoju tokių dalykų kaip nepaprastai didelė nepagarba, stiprus smurtas, tyčinis patalpų niokojimas ir panašiai. Kažkas gali būti, bet proto ribose.
Pamoka iki balandžio 12 dienos. Bent 3 post'ai.

[Leticija Mendel]

Ir vėl atsiskaitymas. Skambėjo sudėtingai. Tie vaistai tiesą pasakius niekada jos nedomino. Tėvai duodavo ar pirkdavo juos jeigu Leticija susirgdavo.
Mergaitė per pamoką įsitaisė ir vėl už Burtininko. Pasidėjusi kuprinę ji greitai nuėjo ir išsitraukė lapelį. Tada grįžo atgal. Prieš akis švietė ugniniai Senkleriūkščio plaukai ir masino kažką pasakyti. Kaip visada. Jis jau turbūt gailisi, kad kaip tik per žiobarotyrą pradėjo savo nesąmones. Gal kitą kart bus atsargesnis prie ko nors prisikabindamas dėl kraujo grupės.
- Sėkmės atsiskaityme jūsų didenybe. - Kreipėsi į jį. Daugiau nieko nesakė. Bent kol kas. Žinojo ar bent jau manė, kad jos buvimas čia pat raudongalvį tikrai suerzins. Dabar jau reikėjo pačiai imtis darbo ir kažkaip išlaikyti šitą atsiskaitymą.

Galvos skausmas. „Ibumetin“.

[Deklanas W. Senkleris]

Jau visai netrukus Kalėdos, o tėvas vis dar nepatvarkė, kad jam nereikėtų lankyti šitos absurdiškos pamokos. Koks skirtumas, kaip gydosi žiobarai, jeigu hileriai viską sutvarko nepalyginamai greičiau? Deja, akivaizdu, kad kurį laiką dar teks kankintis. Na, o per Kalėdų atostogas Deklanas šnektelės su tėvu. Nejučia susimąstė, ar Rora Biobetonse mokosi šitą nesąmonę. Nespėjo sau atsakyti į tą klausimą, kai išgirdo nekenčiamą balsą. Lūpas paliko garsus atodūsis. Tik šitos man čia ir trūksta... mintyse ištarė, tačiau atsisuko ir labai jau maloniai balsu pasakė:
- O tau sėkmės nereikia. Tu ir taip viską žinai, žiobare.
Atsistojo ir nuslinko iki profesoriaus stalo pasiimti lapelio. Nesusilaikęs pasakė jam:
- Jūs per protingas, kad mokytumėte šitą idiotišką dalyką. Geriau dėstykite apsigynimą nuo juodosios magijos.
Grįžo į savo vietą ir dirstelėjo į lapelį. Kiek pasvarstęs, bet neatsisukęs į nemėgstamą bendramokslę tarstelėjo:
- Tai gal pagelbėsi, žiobare?

Gerklės skausmas. „Septabene“.

[Leticija Mendel]

Letė nesiteikė jam paaiškinti, kad vaistai yra pakankamai tamsus miškelis. Kad tėvai susirgus duodavo vaistus, o ji išgerdavo. Na žinojo kažką. Tuos pagrindinius pavadinimus. Bet šiaip buvo aišku, kad teks pasukti galvą ir prisiminti šitas pamokas.
- O tau nieko nesako žodis atsiskaitymas? Per jį reikia naudotis savo galva. - Kaip tyčia jos pačios lapelyje ir buvo minėtosios galvos skausmas.
Ji visai mielai būtų toliau tęsusi šį pokalbį. Nervinti tą Senkleriūkštį buvo smagiau nei mokytis. Bet gi Juzefas tikrai pamatys, kad jie šnekučiuojasi. Raštelius irgi pamatys. Ne šalia juk jo sėdėjo, o už jo.
Mergaitė ėmė raustis savo dėžėje, kad nepatrauktų mokytojo dėmesio. Vieną vaistą tikrai žinojo. Ibupromą. Bet jų tikrai buvo daug daugiau. Ji rado žinomą vaistą ir įmetė pakelį į dėžutę.
- Koks tavo simptomas? - Tylutėliai paklausė.

[Eliotas Llewellyn]

Kadangi Džefas buvo kilęs iš žiobariškos šeimos, žiobarotyra jam sekėsi puikiai, ir Eliotas neabejojo sulauksiantis pagalbos. Taigi per teorines pamokas apie vaistus jis užuot mokęsis šaudė varnas (paukščius, ne Varno Nago mokinius) ir beveik neklausė, ką pasakoja profesorius Levinsas. Nors jis berniukui patiko, pasaulyje tikrai egzistavo ir įdomesnių užsiėmimų. Pavyzdžiui, pliurpti su Džefu ir planuoti naujus nuotykius.
Deja, šiandien reikėjo bent šiek tiek darbuotis. Eliotas neketino švaistyti laiko ir namų darbų atlikinėti Aurio kabinete. Taigi priėjo prie profesoriaus stalo ir išsitraukė lapelį. Vis dėlto nė nedirstelėjo į jį, o pažėrė eilinę klausimų laviną:
- O kas bus, jeigu išgersiu netinkamą vaistą? Ar galima numirti? Ar vaistai veikia visus vienodai? Juk jūs didesnis už mane, tad jums gal reikėtų daugiau vaistų? O Auriui dar daugiau? Ar ant neskanių vaistų galima užberti cukraus?
Žibančiomis akimis berniukas stebėjo profesorių ir nekantriai laukė visų įmanomų atsakymų. O po jų, žinoma, seks dvigubas kiekis klausimų.

Viduriavimas. „Smecta“.

[Deklanas W. Senkleris]

Taip, žodis "atsiskaitymas" Deklanui buvo visai aiškus. Bet žodis "žiobarotyra" - dar aiškesnis. O jis reiškė, kad čia visiškai nereikia stengtis. Vis tiek tėvas vėlų vėliausiai per Velykas viską patvarkys taip, kad jam šitose pamokose nebereikėtų rodytis. Bet žiobariūkštė tam per kvaila, tad jaunasis Senkleris nieko į tai neatsakė.
Ji pradėjo atlikti šitos kvailos pamokos dar kvailesnę užduotį, tad ir Deklanas pradėjo daryti tą patį. Ar bent apsimesti, kad daro. Nors Levinsas jam visai patiko, nereikėjo, kad ateitų aiškintis, kodėl jis nedirba. Kažin ar suprastų, kad su žiobariūkščiais nieko bendro neturinčiam mokiniui šita pamoka nereikalinga. Abejingai pastumdė pakuotes ir galiausiai vieną įdėjo į dėžutę. Tai buvo melatoninas, kuris turėjo daryti kažką. Tarkim, gydyti gerklės skausmą, nors Deklanas to neįsivaizdavo.
- Mano simptomas - negyvai užknisančios žiobarės išėstos smegenys, - garsiai atsakė į tos negyvai užknisančios žiobarės klausimą. Paėmęs aspirino dėžutę atsisuko į ją ir labai jau maloniai paklausė: - Na, tai ką daro šitas?

[Matilda Edison]

Atsiskaitymas, atsiskaitymas, atsiskaitymas - juk apie tai Matilda nujautė. Ne veltui prie pietų stalo skaitinėjosi savo užrašus, o pilve sukosi įtarimas. Štai ir yra. Vaistai? Idomu, tačiau labai giliai lendant gali pasidaryti nuobodu. Bet su susidomėjimu veide Matilda pakilo eiti link dėžutės. Kol kas minčių nebuvo kas per simptomas ar simptomai ten bus, nesitikėjo nieko, nenorėjo savęs išgasdinti per anskti. Taip, ant stalo buvo daug vaistų, gal net per daug, bet juk čia atsiskaitymas. Tai žinoma, kad vaistų bus daug, kad suklysti būtų tik lengviau. Išsitraukusi iš dėžutės nedidelį lapuką iš karto jo neišlankstė, tik atsargiai žvilgtelėjo, lyg pasitikrindama ar lapukas tikrai jos rankoje ir grįžo į savo vietą. Nekantrus įkvėpimas, žiūrim ką turim..

Kosulys. „Pertusinas“.

[Ikelas Garver]

  Ikelas sėdėjo žiobarotyros pamokoje. Dabar šio profesoriaus pamokos kėlė dvejopus jausmus. Na gerai, ne pačios pamokos, o pats profesorius. Jis lyg ir kartais atrodydavo geras, tačiau... Tačiau jis vis tiek buvo baisusis profesorius!
  O pasirodo, dar ir atsiskaitymas! Ikelas nenorėjo atsiskaitymo! Jis išvis nenorėjo šių pamokų, o ką jau kalbėti apie atsiskaitymą!
  Bet jis visgi nuėjo ir pasiėmė lapelį. Jau norėjo grįžti į suolą, tačiau pasuko ne jo, o profesoriaus pusėn. Ne, jis jam pasakys viską, ką dabar galvoja!
- Profesoriau, aš nenoriu atsiskaitymo! - pradėjo ir jau buvo bepradedantis ilgesnę litaniją, tačiau... Tačiau galvoje suveikė sirenos, tad vaikinas, pajutęs baimę, jog kalbasi su baisiuoju profesoriumi, baisiai išsigando. - Nieko man nedarykite, prašau! - dar šūktelėjo, tačiau jau buvo bėgantis link suolo klasės gale, kuriame visada sėdėdavo per žiobarotyros pamokas.

Gastroezofaginis refliuksas. „Omeprazol actavis“.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas sėdėjo žiobarotyros pamokoje ir klausėsi. Šiandien buvo atsiskaitymas. O tai nebuvo gerai, net kai Walgunas (dėl tėčio, žinoma) šias pamokas mėgo. Jei būdavo kokia paprasta, lengvutė tema, jis ar paklausinėdavo, ar tiesiog pasikalbėdavo su tėčiu, visgi šios pamokos buvo geriausias laikas, tačiau per atsiskaitymą... Walgunas nebijojo gauti blogo pažymio - gal tėtis ir nusiviltų, tačiau jis lyg ir mokėsi, tad to neturėtų nutikti. Bet tiesiog tam buvo ne laikas.
  O ir šiaip, šiais metais su juo labiau bendraudavo. Juk tai paskutiniai Walguno metai Hogvartse, o Walgunas nežinojo, ką tėtis veiks toliau. Gal profesoriaus toliau? Tada ne per atostogas su juo ilgiau nei dieną nepabus. O gaila, tikrai gaila.
  Vaikinas nuėjo ir pagriebė lapelį, tada greit pažiūrėjo į tėtį ir tarstelėjo:
- Klausyk, tėti, po pamokos pasikalbėsim, okay?

Aukšta temperatūra. „Paracetamolis SANITAS“.

[Vega Dellal]

  Vega atėjo į žiobarotyros pamoką. Vaistai jai buvo sunki tema, kad ir kiek ji papildomai mokėsi. Jau mediciniai prietaisai buvo sunku, tačiau į juos pažiūrėjus dar galėjai logiškai išmąstyti kam jie reikalingi. Na gerai, tik kartais, bet bent jau kartais. O su vaistais... Juos Vegai reikėjo tiesiog iškalti, tačiau vis tiek kažkodėl ši nesugebėjo jų normaliai įsiminti. O štai šiandien atsiskaitymas - ji turi sukaupti visas savo žinias, bandyti smegenyse atkrapštyti bet kokį variantą, kad gautų bent "Geriau nei tikėtasi" pažymį.
  Mergina nuėjo ir pasiėmė lapelį. Sulankstytą popieriaus gabalėlį gniaužė delne, kol grįžo ir vėl krestelėjo į suolą. Reikėjo pasiruošti blogiausiam, ar ne? Tada jį išvyniojo, perskaitė kas parašyta, ir ėmė knistis vaistuose.

Užsikimšusi nosis. „Sinupret“.

[Juzefas Levinsas]

Jau ne pirmą kartą Deklanas mini, jog Juzefas eitų profesoriauti apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Vyrukas pasimetė. Neatsakė nieko. Kuo susijęs jis ir apsigynimas nuo juodosios magijos? Ar tai dėl to, kad Auris profesoriauja toje pamokoje? Ar šitas vaikas ką nors žino apie jų praeities darbelius? Tokios replikos plikį mušė iš vėžių. Jis net nesugebėjo apginti savo dėstomo dalyko, apie kurį Senkleris negražiai atsiliepė.
Tačiau po akimirkos apie Deklaną galvoti nebebuvo kada, mat Eliotas užbėrė mėlynakį klausimais.
- Eliotai, dabar yra pamoka. Ir ne paprasta pamoka, o atsiskaitymas. Labai džiugu, jei nori daugiau sužinoti apie žiobariškus vaistus, - nusišypsojo. - Galėsim apie juos pasikalbėti po pamokos. O dabar eik dirbti.
Levinsui patiko šitas vaikas, bet juk viskam yra ribos. Greičiausiai per paprastą pamoką profesorius būtų užkibęs, tačiau atsiskaitymo metu - ne. Eliotui reikėjo atsiskaityti, o Juzefui stebėti mokinius.
- Nieko nedarysiu tau, Ikelai, - atsakė klastuoliui.
O paskui prie beplaukio priėjo sūnus.
- Aha, gerai, - tarė Walgunui.
Ką gi, jei Eliotas norės pasilikti pasišnekėti, tiksliau - paklausinėti, teks jį išprašyti, pagalvojo mintyse. Walgunas Juzefui buvo svarbiausias asmuo šitam pasauly.

[Matilda Edison]

Atsisėdusi atgal į savo vietą dar kartelį apžvelgė visus ir nuleidusi žvilgsnį ėmė lankstyti lapelį. Nekantriai laukė, buvo smalsu ką gavo. Kosulys. Net gerklę sukuteno perskaičius, Matilda iš nedidelės įtampos sukando skruostą iš vidinės pusės, pakreipė galvą, žvilgsnis pasiekė vaistų dėžutę. Nagi, nagi..
Dėžutėje buvo didžiulis vaistų pasirinkimas, aišku jiems visiems kai ko trūko - aprašymų. Dėl to vaistų dežutės, lapeliai ir buteliukai atrodė labai nebylūs, tylus ir nuogi. Vaizdas tikrai keistas. Pirmas buteliukas - Ibumetinas. Jau iš pavadinimo kažkaip kosulio Matildai jisai nepriminė, galvojo ką ji pati rinktusi atėjus į pačių žiobarų vaistinę, jeigu ją kankintų nenumaldomas kosulys. Ibumetinas - ne. Padėjo jį kairiau, kaip atmestą variantą. Kitas - Gripex. Pats pavadinimas jau primena gripą, tačiau ar tai padeda nuo kosulio, neaišku. Mergina nusprendė negaišti laiko, vaistų daug, o laiko nelabai, Gripex pasidėjo prieš save, kaip abejotiną pasirinkimą. Sekantis, sekantis, sekantis. Taip atidžiai ir nuosekliai buvo apžiūrėti visi vaistai. Aplink mergina jie buvo išdėlioti į tris skirtingas puses - kairėje atmesti variantai, dešinėje užtikrinti pasirinkimai nuo kosulio, o priešais - abejones keliantys vaistai. Krūvelės buvo skirtingo dydžio. Dešinėje pusėje krūvelė buvo nedidelė, viskas atidžiai atrinkta. Kairėje daugiau nei pusė jų, Matildos nuomone daugelis jų buvo tikrai ne į temą. Priešais ją tik trys kurie kėlė didžiausias abejones, vienas iš jų kuris atrodė keisčiausias tai Pertusinas. Matilda mestelėjo žvilgsnį link klasės lubų ieškodama laikrodžio, pasitikrinti kiek laiko dar turi apsispręsti.

[Leticija Mendel]

- Oi kaip įmantriai čia pasakei. - Atsirado mat... Ji toliau rausė dėžę. Pasiėmė pakelį su kažkokiu NEOCITRAMONU. Skambėjo panašiai kaip citrusai. Gal šitas nuo kokio peršalimo? Bet reikėjo kažką įmesti į atrinktų vaistų krepšelį. tai įdėjo ir tą.
- Šitas? - Aspiriną ji jau tikrai žinojo. - O, jis gydo nuo perdėto pasipūtimito. - Jau įprastu maloniu tonu atsakė. Ir dar nusišypsojo Senkleriui kuo maloniausiai.
Iš savo krūvos iškasė Ibumetiną. Skambėjo kaip Ibupromas, taigi nusprendė, kad tiks.
- Aišku aš abejoju, kad tau padėtų ir didžiausios aspirino dozės. - Tęsė tą pašnekesį.
Kartais klausdavo savęs kam su juo prasideda. Galėtų to nedaryti. Bet atsakymo nerado. Sakė sau, kad dėl to, jog jis pirmas pradėjo tą karą. Bet juk protingiau atrodė jį ignoruoti ir tiek. Bet ne. Ji pati atsisėsdavo kur netoli ir kartais, kaip šiandien jį užkabindavo. Reikėtų liautis. Tai kvaila. Galvojo atmestinai vartydama dėžutes.

[Deklanas W. Senkleris]

Oho! Šita žiobarė žino tokius sudėtingus žodžius kaip "įmantriai"? Tai Deklaną nustebino ir jis pašaipiai iškėlė nykštį atseit parodydamas, kokia ji šaunuolė. Negalėjo šitos mergiotės pakęsti ir jau galvojo, ką jai paleisti į galvą. Gal tą aspiriną? Lyg tyčia žiobarė pasakė simptomą, kuris ją tikrai kankina.
- Še, tada imk ir vartok, - burbtelėjo Deklanas ir numetė dėžutę ant Leticijos stalo. Pats pradėjo naršyti savo krūvą. Žinoma, nesistengė, bet nenorėjo, kad visai įdomus profesorius atkreiptų į jį dėmesį. Rado kažkokį Neo-angin ir nutarė, kad jis tiks. Įmetė į dėžutę ir paėmė pergamentą. Hogvarste, žinoma, teko pramokti rašyti, tačiau šio vaiko raidės vis dar buvo panašios į pirmaklasio žiobaro. Lėtai pradėjo skrebenti:

Neo-angin yra skirtas sumažinti pasipūtimui ir pakoreguoti žmonių gerą nuomonę apie save. Dažnai naudojamas beprotnamyje.

Perskaitęs ką parašė suprato, kad reikėjo kažko ne to. Žinoma, eilinis profesorėlis privalės jam, Deklanui, pakartoti užduotį, bet kol kas grifiukas tiesiog labai maloniai pareiškė žiobariūkštei:
- Ei tu, duok savo pergamentą. Tu šitoje pamokoje ir taip viską žinai, tad tau atsiskaityti nė nereikia.

[Matilda Edison]

Laiko buvo likę nebedaug. Pertusinas - keistas pavadinimas. Matilda stengėsi atgaminti atmintyje vartytus užrašus, bet vietoj to kad atsimintų ką nors tikrai naudingo, jai atmintyje iškildavo tik blausios puslapių nuotrupos apie šį vaistą. Dar kurį laiką pavarčiusi buteliuką rankose jau buvo nusprendusi dėti jį į kairę pusę, tačiau dar šiektiek suabejojus savo tokiu skubotu sprendimu grąžino jį atgal priešais save. Kiti du abejones kėlę buteliukai jau buvo pasidarę aiškūs. Tai Prospan - Matilda kiek vėliau atsiminė, tačiau paskui buvo 99% garantuota, kad tai tikrai bus nuo kosulio. Kitas - Espumisan - gerai atsimenu, šio vaisto dėžutė buvo nupiešta šalia susiėmusio už pilvo žiobariuko paveikslėlio - nuotaikingai pamąstė. Laikas jau ėjo į pabaigą, Matilda buvo visai patenkinta, nes nujautė, kad antrinkti vaistai tikrai bus teisingi. O kas jai surizikuot.. - paėmusi Pertusiną perkėlė tiesiai į atsiskaitymo dėžutę, paskui į ją perkėlė visus dešinėje pusėje stovėjusius vaistus. Išsitraukė pergamentą. Pertusinas buvo keistas, tačiau kai visą pamoką tik apie jį suko galvą, dabar drąsiai jį gali ir aprašyti. Pradėjo nuo vaisto sudieties, jog tai augalinis vaistinis preperatas, vartojamas lengviau atsikosėti. Matilda dar paminėjo, jog vartojant Pertusiną pagerėjimas turi būti jaučiamas per septynias dienas. Taip pat mokinei buvo pasirodė svarbu paminėti, jog negalima jo vartoti padidėjus jautrumui čiobreliams ar lūpažiedžių šeimos augalams. Matilda aprašė dar porą įspėjimų ir šalutinių šio vaisto poveikių. Jai atrodė labai baisu, jei jų nepaminės, jautės lyg tuoj koks žiobaras paragaus to Pertusino ir dar labiau sunegaluos. Vaikai! Kaip ji galėjo pamiršti, juk žiobarų atžalos irgi serga. Brūkštelėjo dar porą eilučių apie vaisto vartojimo kiekius būtent jiems.