[Erka Forrm]

  Išgirdusi Levinso atsakymą Erka tik prunkštelėjo.
- Na, jei jau manote, kad gyvenimo keliai nežinomi... Gerai, susituoksiu su pačiu šlykščiausiu žiobarų kokį tik sutiksiu ir pakviesiu jus į vestuves. Galėsite mėgautis savo ištartais žodžiais, - pasakė klastuolė ir pradėjo tvarkytis.
  Vis dėlto ji beveik visą savo gyvenimą nugyveno vaikų namuose, todėl puikiai mokėjo tvarkytis. Taip, kai niekas nematydavo viską suversdavo į vieną šiukšlių dėžę ir kuo greičiau išmesdavo, tačiau jei kas nors būdavo kartu ji stropiai viską išrūšiuodavo. Dabar nusprendė turbūt vieną pirmųjų kartų gyvenime per pamoką pasistengti, todėl buvo pasiruošusi viską išrūšiuoti. Ji nuo žemės paėmė kelias kosmetikos priemones, kuriomis kai kurie žmonės (o ypač vaikų namų daruotojos) baisiai prisidažydavo, tačiau Erka šių priemonių nemėgo. Nesuprato jų prasmės. Aš ir taip graži. Pagalvojo ji, nusijuokė ir išmetė kelias plastiko šiukšles.
  Erka pamatė, kad profesorius Levinsas išbūrė dėžę ant kurios buvo parašyta, kad ten reikia mesti priduodamą tarą. Tiesa, violetinplaukė neįsivaizdavo kas ta tara. Tokių šiukšlių bent jau vaikų namuose ji nebuvo mačiusi. Arba, žinoma, niekas nesivargindavo jų mesti atskirai. O štai pas Aurį ji išvis mažai rūšiavo, nes ir mažai šiukšlių buvo. Norėdama tą sužinoti Erka paklausė ir vėl atsisukusi į Levinsą:
- Levinsai, o kas yra tara?

[Ikelas Garver]

  Ikelas atėjo į žiobarotyros pamoką. Žiobarotyra jam buvo priimtiniausias mokslas, nes visgi jo tėvai buvo žiobarai, todėl į šią pamoką atėjo geros nuotaikos. Tiesa, vos po varpo dūžio jo gera nuotaika pavirto baime - klasėje buvo labai daug mokinių, o Ikelas jų bijojo. Iš jo jau spėjo pasišaipyti keli berniukai bei jį nuskriausti, todėl jam dabar atrodė, kad su juo taip elgsis visi mokiniai.
  Vos visiems pradėjus tvarkytis švilpis pradėjo drebėti iš baimės. Atrodė, kad visi mokiniai tik ir taikosi jį nuskriausti. Mėtyti į jį šiukšles, panaudoti kerus, kurie jam kol kas nesisekė ar dar ką nors padaryti. Tikėdamasis, kad to pavyks išvengti berniukas nuėjo ir atsitūpėjo kamputyje. Tavęs čia niekas nemato. Viskas gerai. Pagalvojo jis. Net to nejausdamas jis sau melavo. Buvo akivaizdu, kad visi jį mato, tačiau berniukas atsisakė tuo tikėti. Kamputyje jam buvo gera ir jauku, todėl jis nesiruošė iš ten išlįsti iki pat pamokos pabaigos kai visi kiti mokiniai išeis.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas matė, kad ne taip jau ir toli nuo jo nukrito buteliukas. Akies krašteliu pastebėjo, kad tą buteliuką numetė Eion. Šį kartą probleminį vaiką plikšius nutarė ignoruoti. Kol jis per daug nesišakos, tol profesorius jį ir ignoruos. Dar beplaukis atkreipė dėmesį, kad berniūkštis ėmė kabinėtis prie tos keistai žiūrėjusios klastuolės, tačiau triukšmo didelio bent kol kas nekėlė.
Užtat Levinsą pakalbino viena jo mėgiamesnių moksleivių - Vega.
- Kosmetika dažniausiai yra vadinamos makiažo priemonės. Na, bent jau aš čia tokias žiobariškas sudėjau, - atsakė varnanagei Juzefas ir nusišypsojo. - Tai visokie lūpdažiai, akių šešėliai ir panašūs dalykai, kuriuos naudoja žiobarės moterys. Tiesa, kosmetiką naudoja ir burtininkės, tačiau jų kosmetika yra kitokia. Tik jau neklausk, kokia, nes aš neturiu žalio supratimo, - iškėlė rankas tarsi pasiduodamas, o paskui nusijuokė.
Juzefas neturėjo jokio noro aiškintis su tais septyniolikmečiais, kurie dabar elgėsi kaip maži vaikai. Profesoriui nepatiko Alano įžūlumas, bet jis bent jau išleido sakalą iš klasės. Nepatiko, kaip grifas šneka su mėlynakiu.
- Prašyčiau daugiau pagarbos, Senkleri, vis dėlto esi pamokoje. Dėl to, kas vyksta tavo gyvenime, neturėtų kentėti kiti, - nesusilaikęs pasakė jam plikis.
Į Milaną ar Eriką neketino kreipti jokio dėmesio, tik pastarąjį kerais nuleido ant žemės. Žinojo, kokie abudu yra, tiek Milanas, tiek Erikas. O ypač klastuolis, jau kai paleisdavo liežuvį į darbą, tai negalėdavo sustoti.
Levinsas pastebėjo, kad ta naujoji klastuolė į jį vėl (o gal - vis dar?) spokso, tik šį kartą dar ir sugniaužusi kumščius. Žinoma, pirma mintis, šovusi į galvą, buvo klausimas, ar ta mergaitė nori jį nužudyti. Bet savo veide Juzefas to neparodė. Buvo išmokęs nuslėpti nuo mokinių ir vaiduoklio, kurio šiandien kažkodėl nesimatė, kad bijo.
Toji mergiotė pasirodė ne iš kelmo spirta. Ji šiurkščiai sureagavo į Eion, bet Levinsas apsimetė, kad negirdi ir nemato. Jis net norėjo, kad tas vaikiščias gautų į kailį.
Kažkas sukriuksėjo. Tada paaiškėjo, jog ne tik Alanas šiandien į klasę atsinešė gyvūną. Elliw ir vėl turėjo kiaulę. Jau kam kam, bet jai aiškinti ką nors - visiškai beprasmiška. Todėl vyrukas tiesiog išbūrė narvą, kurį padėjo prie savo stalo. Tada priėjo prie mokinės, paėmė į rankas paršą ir įkišo jį narvan.
- Kol kas tavo gyvūnas pabus paršelių rojuje, o po pamokos atiduosiu, - tarė burtais užrakindamas narvą.
Juzefas tiesiog negalėjo suprasti, kaip būdamas Elliw augintiniu tas paršas išvis išgyvena.
- Tikrai nežinomi, - pasakė praeidamas pro Erką, bet jau tyliau, ne taip, jog girdėtų visa klasė. - Niekada nemaniau, kad galiu atsidurti mokykloje kaip profesorius. Į vestuves ateisiu, kad ir už ko tekėsi. Tara yra daiktai, į kuriuos būna kažkas sudėta, - dabar jau kalbėjo garsiai. - Būtent mūsų atveju tai bus buteliai. Jeigu ant taros yra toks ženklas, - trumpam išbūrė jį ore, - tuomet jis yra su priduodama tara. Tai reiškia, kad tokį butelį galima įmesti į specialų aparatą ir paskui gauti pinigų. Aišku, tai nėra pinigai už dyką. Perkant butelį su skysčiu už tą tarą žiobarai susimoka, o paskui, atiduodami tarą, jie tuos pinigus atgauna. Taip yra dėl to, kad būtų mažesnė tarša, kad žmonės nemėtytų butelių bet kur, kaip, pavyzdžiui, šiandien numetė Breathnach, - pervėrė piktu žvilgsniu tą vaiką.
Juzefui buvo labai malonu, jog Erka kažko klausia ir dirba. Beplaukis ėmė galvoti, kiek įtakos tam turėjo Auris. Manė, kad labai daug. Tačiau apie tai ilgai mąstyti nebuvo kada, mat netrukus Levinsas pamatė kamputyje sėdintį vaiką. Tai bus Ikelas, pamanė. Profesoriui buvo pranešta, kad nuo šių metų Hogvartse mokysis autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas. Aišku, kad Juzefas apie tai nieko neišmanė, o kai pasidomėjo, dar ir pačiam reikėjo įsitikinti, kad būtent jam, Juzefui, nėra autizmo. Tačiau autizmo, kaip ir asmenybės susidvejinimo, plikšiui tikrai nebuvo. Visai neatitiko simptomai. O apie autizmą jis perskaitė tiek, kad jis pasireiškia labai skirtingai. Kai kurie vaikai nekalba, kiti iš niekur nieko pradeda klykti. Tačiau teko skaityti, kad yra ir tokių vaikų, su kuriais išeina bendrauti ir paprasčiau. Įprastai šie vaikai nemėgsta triukšmo ir susitelkia į kokią nors detalę. Plikšius nenutuokė, koks yra Ikelas. Nežinojo, ar reikėtų vaikui leisti ramiai būti kampe, ar prieiti. Vis tik Juzefas pasirinko antrąjį variantą. Tad priėjo prie Švilpynės mokinio, atsitūpė ir ramiai tarė:
- Labas, Ikelai.

[Viviana Sofi Fleming]

Kol Viviana sumišusi toliau žvalgėsi po klasėje tvyrančią betvarkę, bandydama sugalvoti ką toliau imti ir padėti į vietą, prie jos priėjo dar pirmakursei nematytas grifukas. Išgirdusi jo vardą, varniukė šyptelėjo.
- Labas, labai malonu susipažinti, Walgunai. Aš Viviana Sofi Fleming.
Varniukė šiek tiek nustebo, kai Walgunas ištraukė buteliuką, tačiau viskas iš karto pasidarė mergaitei labai aišku kai grifas paaiškino ant buteliuko etiketės pavaizduoto ženklo reikšmę.
- Oho, žiobarai labai sumanūs. Niekada nebūčiau pagalvojusi į tai atkreipti dėmesį. Ačiū tau labai, - varniukė apsižvalgė aplink klasę ir pastebėjo, jog didžiulė dauguma žmonių dirbo ar porose ar net po tris, tad nedrąsiai atsisuko atgal į Walguną, - galbūt norėtum dirbti kartu? Manau man tikrai praverstų porininkas, kuris žino apie žiobarus tikrai daugiau nei aš. Plius, manau draugai visada praverčia?

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Gerai paerzins šitą mergiotę, vėliau paleis dar vieną butelį į kvailą profesorių. Ir gal bus ne tokia jau ir bloga diena. Viskas puiku, ar ne? Tik kad tas kvailys Levinsas nusprendė jį ignoruoti, o tai Eion visai nepatiko. Akivaizdu, kad reikia labiau pasistengti. Lūpose atsirado nieko gero nežadanti šypsenėlė.
Deja, visai netrukus jai teko dingti, nes į nosį atsitrenkė kumštis. O gal nosis į kumštį, bet skirtumas mažas. Mokslo metai ką tik prasidėjo, tad tai pernelyg priminė vasaros atostogas, kurių metu berniuką daužė visi kas tik netingėjo. Eion pastebimai krūptelėjo ir piktai pažvelgė į mergiotę.
- Kvaiša tu, - burbtelėjo. Netrukus kumštį atsekė ir ta bjauri suknelė. Eion šveitė drabužį atgal į keistąją pikčiurną. Ji buvo blogesnė nei profesorius Levinsas. Atsistojęs griebė jai už rankos ir pradėjo tempti artimiausios šiukšliadėžės link. Nepaisant to, kad pats priėjo prie mergiotės, dabar ji tiesiog siaubingai erzino.
- Na, ir kuri šiukšliadėžė tinka tokiems bjaurybėms kaip tu?! - kuo garsiau paklausė berniukas. Net įsitempęs traukė bendrakoledžę konteinerio link. Specialiai kėlė kuo daugiau triukšmo - vylėsi, kad pagaliau atkreips profesoriaus Levinso dėmesį.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Plikis (kurio vardo, jam prisistačius, O'Connor nė nesistengė įsiminti ar išvis - išgirsti), atrodė, net nepastebėjo Kaedės pykčio proveržio, o tai - geras ženklas. Jai tikrai nereikėjo, kad jau pirmą mokslo metų dieną ji čia prisidribtų. Žinoma, anksčiau ar vėliau mergaitės silpnybė pykčio proveržiui paaiškės, bet jau geriau vėliau nei anksčiau.
     Tačiau šiuo metu Kaedei tai per daug nerūpėjo, pirmakursė buvo susikoncentravusi į ją suerzinusį vaikigalį. Nespėjo praeiti nė pirma diena Hogvartse, o O'Connor jau turėjo priešų daugiau nei draugų. Na, tiksliau draugų iš vis neturėjo. O ir kam jie jai? Draugai žaliaakei buvo visai nė motais. Neturi ir nereikia. Nereikia ir neturi. Šio vaikėzo šviesiais plaukais taip pat nereikėjo, tačiau jis buvo. Taigi užduotis buvo juo atsikratyti.
     Netrukus mesta suknelė atskriejo atgal. Nespėjusi išsisukti sunkaus audinio suknelės, Siobhána gavo ją tiesiai ant veido. Susierzinusi mergaitė nutempė drabužį nuo veido, tačiau tą padarė kiek per smarkiai ir suknelė plyšo perpus. Nusviedusi abi dalis kažkur tarp klasėje sustatytų suolų, klastuolė pajuto to berniūkščio ranką spaudžiančią jos ir pajuto, kad yra bala žino kur tempiama. Pykčio persmelkta Kaedė ištraukė ranką iš berniuko gniaužtų ir abiem rankomis visa jėga atstūmė jį nuo savęs. Akimirką išsigando, kad per smarkiai ir jog vaikėzas nukentės, tačiau greitai prisiminė, kad jai tai nėmaž nerūpi. Į kandžią repliką žodžiais neatskirto, jai labiau pritiko atkeršyti veiksmais, ne žodžiais. Būtent dėl to viena ranka ji jau ruošėsi dar kartą trinktelėti tam nelemtam berniūkščiui. Visai pamiršo, kad jiedu šiuo metu randasi pamokoje.

[Vega Dellal]

  Išgirdusi profesoriaus paaiškinimą varniukė nusišypsojo.
- Ačiū, profesoriau, jau šiek tiek aiškiau, tačiau nemanau, kad kada nors ja naudosiuosi. O iš ko sudarytos tos žiobarų kosmetikos priemonės? - užvertė jį dar vienu klausimu. Varniukei buvo labai įdomu išgirsti apie tokius dalykus, todėl nusprendė išsiklausinėti visko.
  Vega vėl pradėjo tvarkytis. Dabar rūšiavo jai labiau pažįstamus daiktus. Štai apie drabužius ji žinojo, žinoma. Ir kitas atliekas bei žaislus. Tik kosmetika jai buvo toks mažiau pažįstamas dalykas, tačiau šiandien ji tikėjosi, kad viską sužinos. Praktika tikrai buvo nuobodi, tačiau šviesiaplaukė neėmė to garsiai sakyti kaip kai kurie kiti mokiniai. Ji žinojo, kad praktiką atlikti vis tiek reikia, todėl nusprendė tą padaryti kantriai ir tyliai. Ji niekada nesuprato mokinių, kurie jei jiems nepatikdavo praktika tą garsiai sakydavo ar trukdydavo pamoką. Negi jie mano, kad taip galės jos nedaryti? Taip, labai pakenkus profesoriui gal ir pavyktų, tačiau kam taip daryti? Pagalvojo mergaitė.

[Ikelas Garver]

  Ikelas sėdėjo kamputyje ir labai bijojo. Šiuo metu žmonės buvo didžiausia jo baimė. Jam tik ir atrodė, kad visiškai visi šioje klasėje esantys žmonės tik ir nori jam pakenkti. To švilpis jau buvo paragavęs ir tikrai labai bijojo gauti antrąkart. Ypač žinant tai, kad galėtų būti dar blogiau.
  Netrukus prie jo priėjo profesorius ir Ikelą išmušė prakaitas. Jis tikrai nesitikėjo, kad primas žmogus, kuris panorės jam pakenkti bus profesorius. Jam einant švilpynės koledžo atstovas žiūrėjo į vyro kelnes. Šios jam labai patiko, tačiau greitai baigė tą daryti - profesorius jau buvo visai arti jo. Jis pritūpė ir pasisveikino. Berniukas nesuprato kodėl profesorius taip su juo sveikinasi, tačiau neapleido mintis, kad jis čia tik tam, jog pakenktų švilpiui. Berniukas ėmė greitai trauktis nuo profesoriaus. Tikėjosi, kad to užteks, jog jis jam nieko nepadarytų, nors to tikėtis ir buvo pernelyg naivu. Supratęs, kad to tikėtis pernelyg naivu berniukas bent jau iš visos širdies tikėjosi ir maldavo dievo, kad suspėtų pabėgti.

[Juzefas Levinsas]

Deja, bet Ikelas Juzefui neatsakė nieko. Plikšius matė, kad jam priėjus prie vaiko šis dar labiau išsigando, nes ėmė trauktis tolyn. Leisk jam apsiprasti. Jam pirma pamoka pas tave.
- Jeigu reikės pagalbos, gali drąsiai kreiptis, - pasakė švilpiui. - Aš esu profesorius, - ir Juzefas atsistojo bei nuėjo toliau nuo mokinio.
Žinoma, kad Eion negalėjo likti pakankamai ramus, kai gavo į kaulus nuo tos mergiotės. Jis pradėjo ją tempti šiukšliadėžių link, tačiau ši nesileido. Atrodė, kad netrukus prasidės tikros muštynės, tad kaip profesorius Juzefas privalėjo konfliktą sustabdyti. Ignoruodamas tai, kad klastuolė suplėšė suknelę ir, regis, antrą kartą norėjo žiebti šviesiaplaukiui, mėlynakis prišoko prie vaikų ir stojo per vidurį. Išskyrė juos.
- Breathnach! - suriko. - Ar tėvai nesakė, kad negalima skriausti mergaičių?! Kodėl tampei mergaitę? Marš dirbti ir kad man neišsidirbinėtum!
Juzefas kerais pabandė stumtelėti Eion į šalį. Neblokšti, bet padaryti taip, kad šis atsidurtų tolėliau. O tada atsisuko į klastuolę.
- Neprasidėk su juo, - pasakė. - Geriau eik mokytis.
Tuomet atėjo metas atsakyti į Vegos dar vieną užduotą klausimą. Deja, bet klausimas buvo neįprastai sunkus. Išgirdęs tą klausimą Levinsas pajuto, kaip pradeda kaisti žandai. Iš kur man, po velnių, žinoti, iš ko sudaryta kosmetika? Jai ką, panašu, kad aš dažausi?
- Tai kad aš nežinau, - draugiškai atsakė Vegai. - Bet pasidomėsiu ir pasakysiu, gerai? Nes kaip aš galiu žinoti, ką moterys makliavoja sau ant veido, - paskutinį sakinį pridūrė tik sau mintyse.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Laimei, kvaiša teikėsi užsičiaupti, tad iš karto pasidarė šiek tiek geriau. Bet tik šiek tiek - netrukus ji suskato stumdytis. Tarsi to būtų maža, iš karto prisistatė ir profesorius Levinsas, amžinai kaltinantis ne ką kita, o Eion. Ir dabar buvo ne kitaip. Nustumtas kvaišos ir dar stumtelėtas kerais, berniukas visai pasito.
- Tai ji mane muša! - piktai suriko profesoriui. - Aš nieko nepadariau, tik padaviau jai suknelę, nes ji nieko nedarė! Bandžiau padėti atlikti pamokos darbą! Bet kas kaltas? Žinoma, aš! Taip yra nesąžininga, o jūs - blogiausias profesorius Hogvarsto istorijoje!
Ne, jis daugiau tikrai neis į šitas absurdiškas pamokas. Profesorius tiesiog pernelyg kvailas, o šita mergaitė tik muštis ir moka. Jai kitus skriausti galima, o jam, matote, jau ne? Tikrai nesąmonė.
Gerai, kad klasėje buvo daugiau šiukšlių. Priėjęs pasiėmė tuščią butelį ir grįžo prie į nekenčiamųjų sąrašą įšokusios mergiotės. Užsimojęs vožė iš butelio į galvą - tikėjosi, kad pataikys itin šauniai.

[Alanas Senkleris]

Dėl tik Juzefui aiškios priežasties visi priekaištai dėl neramumų kylančių klasėje dėl Alano, Milo ir tų trijų Grifų liejosi tik jam. Alanas nieko nesiteikė atsakyti Juzefui. Gal ir perlenkė. Bet po galais, jis ramiai sėdėjo iki to laiko, kol tas stuobrys Briusteris pasiuntė jam savo šedevrą.
Dabar jis su Milu ir trys grifai stovėjo skirtinguose klasės kampuose ir varstė vieni kitus žvilgsniais.
- Pasigausim juos po pamokų. - Tylom pasakė Milanas. Staiga Alanui visas tas reikalas pradėjo visai neberūpėti. Kokį velnią jis išvis čia išdarinėjo? Viskas vis tiek atrodė beprasmiška. Viskas yra šlamštas. Pamanė. Bet linktelėjo pritardamas draugui.
Tada vaikinukas paliko Klastuolį stovėti vieną ir ėmėsi šiukšlių rinkimo. Svaidė jas į dėžes piktai. Tai labiau priminė kovą su jomis, o ne tvarkymasi. Milanas priėjo, bet tvarkytis nepradėjo.
- Kas tau dabar?
- Nieko. - Niūriai tarė ir švystelėjo banano žievę į dėžę.
Atrodė, kad svaido kažkokias savo gyvenimo skeveldras. Dabar jau visai susipainiojo. Ko gi jam reikia iš savo paties gyvenimo? Ko? Ar dar nori tapti auroru? Ar verta išvis pabaigti Hogvartsą? Gal jam bandyti tapti kokiu ministerijos tarnautoju, tai patiktų tėvui. O gal geriau išvis mesti magiją, pasistengti įstoti į kokią dailės mokyklą. Gal pavyktų įsteigti galeriją. Gal tapti veterinaru? O gal tiesiog susirasti Aurio tėvą ir smagiai tapti tokiu pat nevykėliu kaip ir jis. Jau ne tiek ir betrūksta.
- Tau viskas gerai? - Išgirdo klausiant Milaną. Alanas linktelėjo. Tada jo pusėn atskriejo kažkurio iš trijų Grifų paleistas popiergalis. Alanas pasilenkė. Šiukšlė nukrito ant žemės.
- Šakės tau Briusteri. Po pamokų verčiau nei nelįsk į lauką. - Niūriai tarė. Nors tas žmogus jam visai neberūpėjo.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Tai, kad Kaedė ir šis šviesiaplaukis randasi ne kur kitur, o pamokoje, priminė prisiartinęs profesorius Plikis. Pirmakursė susigėdo - ką ji vėl pridirbo? Ir vėl per tą prakeiktą nevaldomą pyktį! Siobhána manė, kad dabar tai jau aprėks ją profesorius Plikis ir ji tikrai gaus pylos dėl savo elgesio, tačiau... jis aprėkė ne ją, o tą vaikigalį pavarde Breathnach! Tikras stebuklas! Gal ne toks jau ir keistai blogas tas profesorius? Dabar jis žaliaakės sąraše peršoko iš keistų profesorių skiltį ir mėgiamų. Kaedė pašaipiai išsišiepė tam vaikėzui, tarsi laimėjusi kovą, tačiau greitai sučiaupė lūpas, kad Plikis nebūtų pastebėjęs. Jau norėjo atsitraukti nuo Breathnach, tačiau šis pradėjo rėkti tiek ant jos, tiek ant Plikio.
     - Melagis! - pasiuto O'Connor. - Meluoji! Tu man ją davei ne dėl darbo, o tam, kad galėtum pasišaipyti! Dabar tik bandai išsiginti ir visą klatę užversti man! Niekšas tu, Breathnach!
     Staiga Plikis pasisuko į Kaedę ir ši nutilo. Priėjęs prie mergaitės profesorius liepė šiai neprasidėti su Breathnach (cha, jau per vėlu, galėjai pasakyti ir anksčiau) ir...
     - Mokytis?!.. Ką mokytis? Mokytis rinkti šiukšles?! Nejau norite pasakyti, kad lie...
     Vidury žodžio ją nutraukė skaudus smūgis į galvą ir pažirusios šukės plaukuose bei ant pečių. Iš pykčio Kaedei ėmė kaisti žandai, o kai pamatė smūgio kaltininką, mergina tiesiog pasiuto. Puolė visa jėga į šviesiaplaukį ir, visai nebesirūpindama berniuko likimu, parbloškė (ar bent jau jai taip atrodė) jį tiesiai į tas šukes, kurios liko ant grindų nuo jo butelio ir ėmė smūgiuoti kaip į kokią bokso kriaušę.

[Juzefas Levinsas]

- Ak, tikrai? Bandei padėti atlikti pamokos darbą? - ironiškai paklausė Breathnach. - Gal tu pirmiausia pats kada nors jį atlik, o tada eik padėti kitiems! - ir mėlynakis nuo vaikėzo nusisuko. Jis negalėjo daugiau į jį žiūrėti.
Štai, Juzefui ir vėl pagailo Alano. Šią akimirką vaikinukas mėtė šiukšles, nors ir piktas, bet ne bet kur, o ten, kur ir reikėjo. Juzefui norėjosi sužinoti, ką grifas galvoja, kaip viduje jis jaučiasi. Vis dėlto tai buvo Aurio pusbrolis, o Auris - geras plikšiaus draugas.
Tačiau vyrukas negalėjo ilgai stebėti Alano, nes ir klastuolė ėmė atsikalbinėti. Jai šaukiant Juzefo antakiai ėmė kilti į dausas ir jis jau norėjo pertraukti mergaitės nepasitenkinimo tiradą, tačiau nespėjo, nes tai padarė Eion.
- Po velnių! - visai neprofesoriškai subliuvo Juzefas. - Tu esi velnio neštas ir pamestas! - rėkė ant klastuolio.
Bet pirmiausia reikėjo atplėšti tą šią akimirką Eion talžančią mokinę. Žinoma, Juzefas galėjo ją suprasti. Tas nesveikas vaikas metė jai į galvą stiklinį butelį! Levinsas pakėlė mergaitę ir šiurkščiai pasodino ant stalo. Ši buvo įniršusi, o reikėjo, kad nusiramintų.
- Nustok! Palauk! - sušuko ant jos Juzefas.
Nubraukė jai šukes nuo pečių, išėmė likusias iš plaukų. Matė, kad ant veido yra šviežutėlių apibraižymų.
- Tu sužeista. Tau reikia į ligoninę, - griežtai pasakė. - Milanai! - pašaukė septintakursį. - Milanai, greitai palydi šitą mažę į ligoninę!
- Kas? Aš? Bet aš...
- Staigiai! Pasakiau! Vis tiek nieko neveiki! Arba galėsi pamiršti Hogvartso baigimą!
Vartydamas akis Milanas priėjo prie mergaitės ir pasakė:
- Einam.
- O tu! - pikčiausiu pasaulyje žvilgsniu atsisuko į Eion. - Tave reikia uždaryt į beprotnamį! Pamatysi, dabar tai tau bus šakės! - pats nebesivaldė plikis.
Norėjo paimti tą snarglį ir sviesti į sieną. Nekentė to vaiko. Nuoširdžiai nekentė. Privalėjo jį tuoj pat siųsti pas direktorę.
- Erikas! - pašaukė grifą. - Ateini čia!
Grifiūkštis nesiginčijo, bet buvo baisiai nepatenkintas. Netrukus stovėjo šalia.
- Kažkur lydėsi Breathnach, tik nežinau, ar irgi į ligoninę, ar tiesiu taikymu pas direktorę!
Įpykęs Juzefas žiūrėjo į Eion. Stengėsi aprimti ir galvoti logiškai. Juk jeigu vaikas sužeistas, pirmiausia jam reikės į ligoninę, o tik paskui pas direktorę. Tad dabar Levinsas laukė, ką tas bjaurybė sakys ir darys.

[Mulungu Kinyonga]

Pirmosiomis naujų mokslo metų dienomis Mulungu nesutiko nė vieno mokinio, kuris sutiktų parodyti tvarkaraštį ir dar suprantamai jį paaiškinti. Dėl tos priežasties jis nežinojo, kada prasideda žiobarotyros pamoka ir susiprato per vėlai. Į kabinetą per uždarytas duris įskriejo tik pamokai gerokai įsibėgėjus, o gal net ir einant prie pabaigos. Tai gerokai liūdino, mat šio dalyko profesorius buvo vienas iš draugiškiausių profesorių Hogvartse. Tik per praėjusius metus afrikietis nespėjo įsiminti jo vardo. Laimei, šiais metais jis tebedėstė Hogvartse, tad daugiau nepraleis nė vienos žiobarotyros pamokos.
Vos įskridęs į klasę pamatė kažkokias šiukšles. Daugelis jų buvo nelabai pažįstamos, mat jo gentis vis dar gyveno labai natūralų gyvenimą.
- AČIŪ! - pasisveikino su visais buvusiais klasėje. Priskrido prie įširdusio profesoriaus ir plačiai nusišypsojo. Jeigu kas nors ir žino, kas čia darosi, tai tikrai bus šis žmogus. Tik kaip vis dėlto paklausti?
- Kodėl... - sakinio neužbaigė, bet tai nereiškė, kad žodis buvo ištartas bent kiek tyliau. Vaiduoklis peršviečiama ranka parodė į klasę ir tikėjosi, kad draugiškas profesorius jį supras.

[Nelanna Light]

Nelanna lengviau atsikvėpė sužinojusi, kad neturėtų dažnai pamatyti tokios netvarkos pas žiobarus, kokia buvo dabar klasėje. Aišku, ji neplanuoja dažnai lankytis pas žiobarus, juk užaugo grynakraujų burtininkų šeimoje, kurios visi nariai turi darbus magijos pasaulyje ir su žiobarais retai susitinka. Varniukė prisiminė, kaip vasarą Gruodė pasakojo Sakurai apie galimybes prekiauti žiobarų pasaulyje. Tą kartą Nelanna galvojo, kad net jei ir atsirastų jai galimybė užsiimti veikla, kuri būtų susijusi su žiobarais, tikriausia ja neužsiimtų. Darbo galimybių apstu ir tarp burtininkų, tad kam bandyti apsimesti tuo, kuo nesi.
- Nelabai smagus darbas rankioti šiukšles, - po valandėlės popierių rinkimo tarė Nelanna. - Gal sudėkime į vietas prietaisus, kurie paprastai stovi šioje klasėje?
Mergina buvo taip įsijautusi į darbą, kad ne iš karto atkreipė dėmesį, kad kitoje klasės pusėje vyksta veiksmas. Atrodė, kad kažkas sužeistas.
- Niekada nemaniau, kad tokioje ramioje pamokoje kaip žiobarotyra gali nutikti kažkas panašaus... Tie maži vaikai visai suįžūlėjo, - piktinosi varniukė. - Jeigu anksčiau pamokose chaosą keldavo Dori su Meg iš Klastūnyno, tai dabar panašu, kad jos turi įpėdinių.