[Walgunas Levinsas]

  Walgunas sėdėjo žiobarotyros pamokoje. Jam buvo gera lankytis pamokoje, kurią vedė tėtis. Daug smagiau nei kitose. Joje bent galėjo pamatyti ką nors pažįstamo.
  Išklausęs užduotį grifas pradėjo dirbti. Norėjo viską atlikti idealiai bent per tėčio pamokas. Šios jam atrodė pačios svarbiausios, todėl nenorėjo suklysti per pamoką.
  Walgunui rūšiuoti drabužius buvo labai lengva. Visgi gyveno su žiobare mama, o tuo metu jam tekdavo vilkėti tik žiobarų drabužius. Dėl šito jis nebuvo labai patenkintas. Kaip ir eidamas į visokias žiobarų vietas. Nuėjęs į kokią žiobarišką pramogą jausdavo, kad ten jam ne vieta.
  Greitai ant antrakursio stalo jau stovėjo trys krūvos drabužių - laisvalaikio, dalykiški ir kalėdiniai. Pastarieji jam patiko labiausiai. Jam apskritai labai patiko Kalėdos, o drabužiai tiesiog asocijuodavosi su jomis.
  Greitai grifas jau baigė pirmąją praktikos dalį. Dabar atėjo ta, kuri jam atrodė smagiausia - kalėdiško drabužio pasimatavimas. Walgunas labai norėjo apsirengti kokį kalėdinį drabužį ir pajaustį tą nuotaiką, kurią anksčiau pajausdavo juos vilkėdamas.

[Gruodė Rimeikaitė]

Šiandien ji nenustygo vietoje. Todėl visgi irgi pradėjo rūšiuoti. Kaklaraištį padėjo prie formalių daiktų. Sportines kelnes prie laisvalaikio. O kojines su besmegeniais prie Kalėdinių daiktų.
- O, tai nusimato smagios šventės. - Pasakė Nelannai. Adrijas apie savo laiką per atostogas nedaugžodžiavo. Ji norėjo paklausti kur jis gyvena, bet nutarė, kad šiandien jis kažkoks piktas. Todėl nieko neklausinėjo.
- Tiesiog per vienas vasaros atostogas nukeliavau pas jį į svečius su Dori. Žinai tą merginą iš Klastūnyno? Jie irgi pažįstami. Jis man padėjo pasigaminti vieną tokį tepalą. Tai taip ir susipažinome. - Dar kiek padirbėjusi pasidėjo į laisvą tarpelį savo sąsiuvinį ir pradėjo rašyti. Kaip buvo liepta pamokos pradžioje.

Labas.
Užsidėjau tik Kalėdinę kepurę, nes man ji patiko. Man pastaruoju metu išties smagi nuotaika nes labai laukiu švenčių. Ši pamoka dar labiau sukėlė Kalėdinę nuotaiką.
Gerų švenčių.

- Ką ketini veikti po pamokos? - Paklausė Nelannos.

[Adrijas Volkeris]

Švarkas nukeliavo prie formalių daiktų. Marškinėliai su roges tempiančiais elniukais prie Kalėdinių. O šortai prie laisvalaikio. Jo rankos skriejo drabužių krūva. Nes labai skubėjo ir norėjo išeiti.
- Rašai? Pala reikia ir rašyti. - Jis atsiduso. Šlamštas. Pasilenkė žvilgtelėti ką ten Gruodė rašo. Ir ką reikia aprašyti. Regis apie Kalėdinius rūbus tik rašė. Jis atsiduso. Tikrai nei nemanė dėtis kažkokių ten Kalėdinių daiktų. O taip, svajojo apie šventes, kurių nešventė niekada gyvenime. Bet neturėjo šeimos. O pas Alaną vykti negalėjo, nes būtų iš ten išmestas jo tėvų arba Aurio. Adris klausydamasis ką kalbėjo abi mergaitės pasijuto vienišas.
Baigęs dirbti paėmė sąsiuvinį. Atsivertė ir parašė.

Nesidėjau nieko. Rūbai labai gražūs, turbūt jaukūs.
Galėtumėt naujų metų proga savo įsivaizdavimus palikti šone. Žinau ką Auris jums apie mane pripasakojo. Gal jus ir suprantu. Bet man nusibodo tvirtinti, kad nesu kažkoks pavojus.

Parašė viską kažkokio įkarščio pagautas ir nunešė ant jo stalo. Grįžęs norėjo atsiimti ir išplėšti tą puslapį. O jei Juzefas jį kažkam parodys? Aurį tramdo tai, kad Alanas čia įsivėlė. O Juzefui koks skirtumas? Su tokiomis mintimis sėdėjo ir laukė pabaigos varpo.

[Patricijaa]

Ta keista situacija paveikė ją raminamai. Dabar net kiek gailėjosi, kad pradėjo erzinti tą mažylį.
- Tikrai? Tai matyt pastoviai prisidirbi, kad amžinai tave ir tik tave kaltina. - Na, kad ir gailėjosi neketino elgtis gražiai.
Ji pradėjo skirstyti rūbus nuo to vaikio stalo.
- Tai jai mokais imkis darbo. Visa krūva laukia. - Taip negailestingai jo švystelėtą suknelę padėjo prie formalesnių daiktų. kepurę nuo saulės prie laisvalaikio. Megztinį su elniu prie šventiškų daiktų.
Paskui prisiminė, kad reiktų kažką parašyti į savo sąsiuvinį. Todėl įsitaisė ant žemės, pasidėjo jį ant kelių ir ėmė rašyti.

Jūsų daiktų krūvoje aptikau tikrai šaunų megztinį. Net gaila bus nusivilkti. Bet ką padarysi.
Ir vis tiek jūs keistas žmogus. Nežinau ar čia tokia jūsų taktika, kad neužstojot to mažylio. Tai keista.

Na štai. Pamokos darbas buvo baigtas. Ūpo kažkodėl nebebuvo.
- Na ką, iki pasimatymo mažyli. Kada nors. - Pasakė. Tada įlindo į kabiną ir persirengė. O tada išėjo iš klasės. Tingėjo laukti skambučio. Vis tiek liko ne daug laiko.

[Mulungu Kinyonga]

Profesorius patvirtino nuomonę, kad dabar yra pamoka sudėtingu pavadinimu, skirta išmokti kažką apie tuos žmones, kurie nepriklauso magijos pasauliui. Nors tolimesnių jo žodžių Mulungu nesuprato, jautėsi patenkintas. Profesorius buvo draugiškas ir malonus - bent jau dėl to visiškai tikras buvo vaiduoklis. Taigi šypsena dar labiau paplatėjo - berniukas buvo nuoširdžiai laimingas ir nutarė, kad nepraleis daugiau nė vienos šito dalyko pamokos.
- ŽINAU! - vėl per pusę pilies suriko Mulungu, kai profesorius pareiškė esąs nemiręs. Laimei, pasirūpino išmokti ir "aš miręs" frazės priešingą reikšmę, taigi dabar galėjo beveik normaliai padiskutuoti su tuo žmogumi. Tiesa, jis tuo metu pradėjo bendrauti su gyvais mokiniais, tad Mulungu liko tiesiog sekioti iš paskos ir stengtis kuo daugiau suprasti. Jis neatsiliko nuo profesoriaus Levinso per daugiau nei metrą ir atidžiai visko klausėsi. Kai jis priėjo prie kažkokio aukšto įdomios išvaizdos mokinio, kažkodėl metė žvilgsnį į jį, Mulungu. Tai paskatino priskristi arčiau to berniuko ir dar kartą plačiai išsišiepti. Pažvelgė į profesorių ir užbaubė:
- AČIŪ!

[Danas de Breinas]

  Danas sėdėjo žiobarotyros pamokoje. Jam žiobarai visai patiko. Jis nemanė, kad burtininkai yra kažkuo geresni už žiobarus. Manė, kad be to, jog burtininkai turi lazdeles ir gali kerėti niekuo nesiskiria. Nors švilpis giliai širdyje net tikėjo, kad davus žiobarui burtų lazdelę ir išmokius jį burtažodžių jis irgi sugebėtų kerėti. Žinoma, Danas tikrai nesiruošė to bandyti, nes žinojo, kad jam tai nesibaigs gerai, tačiau tuo jis vis tiek tikėjo. Jis niekada nesuprato tų burtininkų, kurie manydavo, kad yra geresni už žiobarus. O tokių prie jo prisikabindavo dažnai. Taip, kartais net jo amžiaus švilpiai prie jo kabinėdavosi, nes jam patiko žobarai, tačiau rudaplaukis nekreipdavo į tai dėmesio ir tvirtai laikydavosi savo nuomonės.
  Išklausęs užduotį Danas nusišypsojo. Kartais vasaromis jam tekdavo nešioti žiobariškus drabužius, nes mėgo žiobarų pramogas, todėl neturėjo kito pasirinkimo. Būtent todėl jis puikiai išmanė žiobarų drabužius.
  Greitai Švilpynės koledžo atstovas pradėjo dirbti.

[Erka Forrm]

  Erka išgirdo labai jau nuostabią profesoriaus reakciją. Ji buvo pernelyg jau nuostabi. Žinoma, iš pradžių Ekra apsidžiaugė, kad šis jos pusėje, tačiau greitai jai kilo įtarimų. Taip pat greitai išgirdo ir apie jo baisiąją šypseną.
- O, žinoma, kad jūs! Siūlyčiau pasinaudoti mano patarimu. Jis jums labai pagelbės, - pasakė violetinplaukė ir nusišypsojo savo nieko gero nežadančia šypsena. - Negi vis dar manote, kad mano nuostabioje makaulėje yra bent kiek supratimo apie mandagumą? - paklausė vaidindama nustebusią. - O jei ir būtų tikrai taip nesielgčiau. Beje, jūs labai teisingai darote, kad netaisote teleskopo. Šiai kvėšai tikrai laikas pasimokyti. Jūs bent šiandien tikrai geras profesorius, - žinoma, tikrai blogesnis už Aurį. Mintyse pabaigė Erka. Taip, už Aurį normalesnio profesoriaus nebuvo, tačiau šis šiandien įrodė, kad gali būti visia nebligas bei teisingas. Tai labai maloniai nustebino bei nudžiugino Erką. Ji manė, kad šis profesorius nėra labai normalus, tačiau paaiškėjo, kad labai stipriai klydo.
- Na, kaliause, ožka, kiaule... Manau, laikas tau atsisveikinti su visais teleskopais, kurie dar gyvi tavo kambaryje ar žemėje. Tuojau pat visus man atneši! Tuoj vsi jie gaus galą! - garsiai pasakė Erka. Puikiai suprato, kad Elliw teleskopo neatneš, tačiau šiuo metu norėjo ją tik pagąsdinti. - O jei ne atsisveikinsi ne tik su teleksopu, bet ir su galva bei širdimi! - piktai bei garsiai pridėjo. Labai norėjo, kad Elliw išsigąstų, tačiau puikiai suprato, kad tai beveik neįmanoma. Net jei Elliw truputį išsigąs ji tuoj viską pamirš ir viską teks daryti iš naujo. O tam tieisog nebuvo prasmės, todėl Erka nusprendė, kad to nekartos. Žinoma, tikrai nežadėjo niekada žudyti Elliw, tačiau grasinti jai patiko.
  Violetinių plaukų savininkei greitai atsibodo grasinti ir gadinti gyvenimą Elliw, todėl likusį pamokos laiką ji nusprendė pratingėti. Klastūnyno atstovė nė už ką nesiruošė dirbti, todėl jai tik tai ir beliko. Nors šis planas Erkai tikrai labai patiko.

[Nelanna Light]

Su Gruode atėjęs varnanagis atrodė nekalbus. Jie persimetė keliais sakiniais, bet atrodė, kad jis nelabai nori bendrauti. Tačiau ir Nelanna nesijautė labai jaukiai, tad nedrįso jo kalbinti.
- Taaaaip, teko matyti Dori herbologijos pamokose. Jau geriau būčiau nemačiusi jos išdaigų... - Pasakė ir po akimirkos pridūrė. - Po pamokos eisiu į biblioteką, noriu surasti informacijos apie pralinksminimo eliksyrą.
Surūšiavusi dar keletą drabužių į krūveles, mergaitė susirado mielą megztinį su elniu didele raudona nosimi. Nusivilkusi mantiją, ant liemenės viršaus užsivilko megztinį. Tuomet pasiėmė sąsiuvinį ir profesoriaus pirmoje pamokoje duotu tušinuku parašė:

Apsivilktas Kalėdinis megztinis man suteikė daugiau šventinės nuotaikos. Nesakau, kad man tos nuotaikos trūksta, bet su megztiniu jaučiuosi smagiau ir jaukiau.

Sąsiuvinį Nelanna nunešė profesoriui ir apsidairė norėdama pamatyti, ką apsivilko kiti mokiniai.

[Juzefas Levinsas]

Pamoka ėjo į pabaigą ir kai kurie mokiniai jau buvo atnešę savo sąsiuvinius ant profesoriaus stalo. Juzefas pradėjo sąsiuvinius sklaidyti ir negalėjo atsistebėti kai kurių mokinių įžūlumu. Pavyzdžiui, Patricija jau nebe pirmą kartą gadino savo sąsiuvinį. Dar rugsėjį ji ten nupiešė nesąmonę, o šiandien rašė, jog plikis yra keistas žmogus ir dar drįso užsiminti apie Eion. Ką gi, vėl reikės pasišnekėti su Auriu, pamanė Levinsas. Ir ne tik dėl Patricijos, tačiau ir dėl Erkos. Šiandien ji leido savo liežuviui stipriai atsipalaiduoti ir peržengė ribas.
- Apie tavo elgesį bus informuoti tam tikri asmenys, o jeigu ir kitą pamoką taip kalbėsi, neliks nieko kito, tik užburti tave nutildymo kerais. Ir gerai pagalvok, kad toks tavo elgesys gali atnešti svarstymą dėl išmetimo iš mokyklos. Įdomu, kur tada dėsies, - rimtai pasakė.
Pamoka pasidarė visai neliksma, nes iš paskos dar ir sekiojo tas vaiduoklis. Jis ir vėl dėkojo beplaukiui, o šis nesuprato, ko vaiduoklis iš jo nori. Tačiau nenorėjo apsijuokti prieš mokinius, todėl likusią pamokos dalį vaiduoklį paprasčiausiai ignoravo. O paskui reikės pasidomėti, kaip juos atbaidyti. Česnakai? Bet čia juk ne vampyras. Kaip aš dabar miegosiu? O jeigu jis pas mane ateis naktį?
Juzefą ir vėl nukrėtė šiurpas, tačiau kūno kalboje ar veide jis to neparodė. Pažvelgė į Walguną, į savo sūnų, taip norėjosi prieiti prie jo ir patapšnoti per petį, tačiau išskirtinio dėmesio jam mėlynakis nerodė, mat bijojo pridaryti savo vaikui gėdos.
Kai profesorius perskaitė, ką parašė Adrijas, dar labiau išsigando. Ar tai grasinimas? Dabar jau Juzefas nutarė, kad su Auriu laukia tikrai ilgas pokalbis. Po velnių, ką aš be jo daryčiau? Skundžiu jo koledžo mokinius, Erką ir dabar dar prisidės tas demonas.
Tačiau klasėje buvo ir tų mokinių, kurie sąžiningai dirbo. Pavyzdžiui, Vega, Nelanna ir Gruodė. Danas. Žinoma, Walgunas. Ir net demonas dirbo, tik kad nesirengė kalėdiniais drabužiais ir parašė tą keistą dalyką savo sąsiuvinyje.
Viskas. Reikės jiems paaiškinti, kam skirtas tas sąsiuvinis ir išvis, kad į jį galima rašyti tik duotu tušinuku. O tai mokiniai pripaišydavo bet ko net ir magišku būdu.
Pamokai pasibaigus Juzefas užrakino kabinetą ir išėjo. Toldamas ėmė galvoti apie tai, kad spynos jokioje patalpoje nuo vaiduoklių neapsaugos.