[Lilith Morgenstern]

  Sutemų valandomis Hogvartso mokyklos salėje šnabždėjo užkeikimai ir plaukiojo neužgestančių žvakių liepnelės. Tarp šios mistiškos atmosferos šmėkštelėjo audringa aura, į salę įžengė kasmetinė pirmakursių banga. Tiesą sakant, Lilith jautėsi neįprastai. Nors džiūgavo, kad pagaliau paliko Brittą kartu su Tobiumi, Hogvartsas jai priminė vaikų kalėjimą - ji negalės išeiti kur tik nori, gaus atitinkamas maisto porcijas, turės paklusti vyresniems... Na, tai iš tikro pamažėle, bet užtikrintai vedė ją iš proto. Tamsiaplaukė stengėsi to neparodyti, tačiau ir nešnekėjo su būsimais bendrakursiais. Kelionė traukiniu dar gyveno jos mintyse, tad visą laiką, kol žingsniavo didingos pilies koridoriais, tegalvojo apie bėgiais slidinėjančius vagonus. Kaštoninių akių savininkė nusprendė pristatyti savo demoniškąją pusę visiems vėliau, tam laiko dar tikrai užteks. Nors ir nemėgino nuslėpti ledinio žvilgsnio (na, tiksliau šnekant, mėgino jo nepamiršti, nes tokia neįprasta magiška atmosfera ją trikdė), kartais vypteldavo ir nužvelgdavo vienuolikmetes, kurios šiuo metu nervinosi labiau nei Lilith nervintųsi sutikusi savo tikrąją motiną, demonų valdovę ir jos beprasmio gyvenimo prasmę - Lilith.
  Viešpatie... Nenumirsit. Nuo koledžo priklauso tik jūsų apsiausto spalva. Ir viskas. Aleliuja. O prie jos net rožinės nėra, tad galėtume praleisti šią painią ir ilgą dalį, tas oficialias kalbas. Keliautumėme į naujus kambarius ir tada išvystumėte mane - jūsų būsimą valdovę ir demoniškiausią demonę visoje mokykloje.
  Duslus balsas, pirmakursius pasitinkantis jau ne vieną eilę metų, pertraukė Morgenstern mintis. Išgirdus savo vardą, ji šyptelėjo, juk taip jį skanduos visa magiškoji mokykla ir dar kelios mokyklos prie jos! Tačiau ir apie tai galvoti laiko nebuvo, gi paskirstymo kepurė kelis kartus šios demoniukės vardo tikrai nekartos... Susidomėjusi, kaip kiti reagavo į tokį vardą, tokią didingą pavardę Lilith, slapčia žvilgtelėjusi per petį, nužingsniavo link paskirstymo kepurės, vis žvelgė į mokinukus, kurie spoksojo į ją. Tačiau pats paskirstymas neužtruko - paskirstymo kepurė, dėl nežinia kokių priežasčių, Lilith paskyrė į varnų koledžą, kam mergaičiukė nesiginčijo. Nulipusi nuo kėdės ji nužvelgė visą salę ir apdovanojo savo šaltu žingsniu, tačiau visi žvilgsniai išsisklaidė, kai stalus nupuošė auksiniai sluoksniuotos tešlos pyragaičiai, subtiliai užpildyti kreminiais špinatais ir moliūgų feta, jie ją taip viliojo pikantišku vidumi... Netoliese buvo sultingų medumi glazūruotų krevečių lėkštės, blizgančios savo karamelizuotoje plutelėje, erzino gomurį subtiliu saldumo ir kartumo balansu... Kreminės česnakinės bulvių košės kalnas žavėjo neįprasta, gal kiek aksomine tekstūra... o tie lydyto sviesto sūkuriais ir kvapnūs česnakais, atbaidantys vampyrus...Morgenstern pasigriebė vištienos krūtinėlę su burbuliuojančia auksine dulksna ir sendintų sūrių mišiniu, po to šį patiekalą sekė daug kitų... Kiekvienas galėjo pasakyti, kad mergaitė tą vakarą į savo naujuosius namus grįžo soti, o tikriausiai ir persivalgiusi.

[Badis Smudge]

Badis su visa krūva pirmakursių žengė pro Didžiosios salės duris. Jis ėjo ramus, nesijaudino. Nelabai jam rūpėjo į kokį koledžą jį paskirs. Badžiui užaugusiam vaikų namuose buvo šiek tiek keista būti tokioje prabangoje. Kitiems, kurie jo nepažinojo galėjo atrodyti, kad berniukas nutaisęs protinguolio miną  bet tai buvo natūrali jo veido išraiška. Kai pradėjo šaukti vardais visi buvo nedrąsūs. Ko jie taip jaudinasi? Tai tik koledžas.
- Badis Smudge! - Pagaliau pašaukė berniuką. Smudge ramiu veidu, drąsiai priėjo prie kėdės ir atsisėdo.
- Esi labai protingas, degi noru mokytis. - Kalbėjo Paskirstymo kepurė. - Užaugęs tiktum profesoriauti. Varno nagas! - Štai koks Badžio koledžas. Badis nuėjo prie varniukų stalo. Iki soties prisikimšęs išėjo į bendrą kambarį paskui prefektę.

[Šira Knightley]

     Magiškoji vieta. Vieta, apie kurią Šira svajojo jau ketverius metus. Nuo pat tada, kuomet Illa gavo laišką į Hogvartsą, kai ji važiavo prekintis į Skersinį Skersgatvį, kai Širą pasiekė Illos laiškai su išsamiai aprašytais potyriais magiškoj pily... Nuo pat tada Knightley laukė nesulaukė savojo laiško į Hogvartsą. Ir vieną gražią vasaros dieną (na gerai, nelabai gražią, už lango buvo nemenka liūtis), visiems pusryčiaujant, į virtuvę įlėkė pelėda su dviem laiškais iš Hogvartso. Pagaliau! Dviem! Šira netvėrė savame kailyje... Iki kol neėmė artėti diena, kai pieno baltumo plaukų savininkei teks sėsti į traukinį ir iki Kalėdų atsisveikinti su šeima. Širą guodė mintis, kad šalia bus vyresnioji sesuo. Ir tik tada ji susimąstė kaip iš ties baisu turėjo būti Illai - vienai pačiai. O štai ji - Šira - turi seserį. Ir Krešą. Baltaplaukei pavyko iš tėvų išsireikalauti (kaip visada - ko tik užsigeidžia, tą ir pasiekia), kad katiną vešis kartu. Taigi šią lemtingą dieną, kuri pradeda naują Širos gyvenimo etapą, ji sėdo su Illa ir Krešu į Hogvartso ekspresą ir atriedėjo iki pat čia - savo magiškosios vietos.
     Prasivėrus didžiulėms Didžiosios Salės (kaip žinojo iš Illos) durims, Šira su visa pirmakursių vorele įvingūriavo į vidų. Ir liko pakerėta. Visko. Tiek tokių suprantamų dalykų, kaip magiškųjų lubų, priekyje stovinčios kepurės, tiek paprastesnių smulkmenų - žvakių, susirinkusių mokinių, didžiulės erdvės, profesorių stalo, ant stalų sudėtų įrankių, langų... Visko. Ir taip besidairydama į visas smulkmenas, Šira akimis aptiko ir nuo Švilpynės koledžo stalo mojančią Illą. Mergaitę apgaubė šiluma. Ak, kad tik ir ji pakliūtų į Švilpynę!
     Visiems sustojus prie pakylos su kepure ir kažkam iš profesorių pradėjus kažką kalbėti, Šira vis dirsčiojo per petį į Illą, sėdinčią tarp geltoną uniformą vilkinčių jos bendraamžių. Palauk, Illa, tuoj ir aš atsisėsiu šalia! Ji atsigręžė į kepurę ir jai pasakė: Tu. Paskirsi mane ten pat, kur ir sesę, ar aišku? Ir tuomet nuskambėjo jos vardas. Šira baimingai atsigręžė į Illą, ši padrąsinamai šyptelėjo ir Knightley susikaupusi žengė link tos kepurės.
     Švilpynė, Švilpynė, Švilpynė... Prašau, Švilpynė...
     - Varno Nagas!
     - Ką? - Šira įsivaizdavo kaip atrodo Illos akimis - mažytė jos sesutė, taip troškusi pakliūti kur ir vyresnioji sesuo, išgirsta, kad yra priskiriama į visai kitą koledžą. Mažytės jos akys išsiplečia iš baimės ir įsminga į seserį, ieškodamos pagalbos. Taip neturėjo nutikti... Šira jau buvo suplanavusi, kad paklius į Švilpynę. Tačiau Illa vien lūpomis sukuždėjo „Eik, nagi, eik“. Knightley sutrikusi pakilo nuo kėdės, grąžino kepurę ir nutipeno link plojančio stalo. Nu ko jie ploja? Jie nesupranta! Viskas turėjo būti ne taip! Šira klestelėjo ant suolo, akis įsmeigusi į Illą.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė laiminga sėdėjo prie stalo. Graži nuostabi diena. Dabar visos buvo puikios. Niekas negalėjo sugadinti jai nuotaikos. Tėvai sveiksta. Prižiūrimi. Saugūs. Tai ko dar galėtų geriau tikėtis?
Šis vakaras buvo iškilmingas. Merginai visada patikdavo stebėti kitų mokinių paskirstymą į koledžus. Pati aiškiai prisiminė save stovinčią toje eilėje. O, kaip tada ji bijojo. Nei nežinojo, kad šioje mokykloje gyvenimas visiškai pasikeis. Tokios mintys visada lankydavo pirmą mokslo metų vakarą. Ir nors didžioji dalis jos draugų jau spėjo pabaigti Hogvartsą taip nebesikrimto. Vis tiek jautėsi saugi ir laiminga šioje vietoje.
Paskyrimo ceremonija tęsėsi ir prie Varniukų stalo atsisėdo viena iš naujųjų mokinių. Mergaitė Gruodei pasirodė susirūpinusi. O gal įsibaiminusi. Be to sėdėjo čia pat. Todėl Šeštakursė pabandė ją užkalbinti. Norėjosi visus apdalinti savo gera nuotaika.
- Labas. Sveikinu pakliuvus į Varno nagą. - Pasakiusi tai nusišypsojo. Tai, kad išvis drįso pirma kažką užkalbinti rodė kokį kelią nuėjo nuo tos įsibaiminusios mergaitės, kuri prieš šešerius metus įžengė į šią mokyklą.
- Mokytis šiame koledže išties smagu. Visada sužinai ką nors naujo. Nes kiti mokiniai papasakoja kažką įdomaus. - Toliau kalbėjo tai pirmakursei.

[Šira Knightley]

     Šira čia, o Illa ten - prie geltonojo stalo. Kodėl? Tai taip nesąžininga. Kad paklius į Švilpynę, mergaitė žinojo jau nuo tos dienos, kai Illa pranešė Knightley'iems, kad Paskirstymo kepurė ją priskyrė būtent į tą koledžą. Kodėl turėjo nutikti šitaip? Kodėl Šira turi priklausyti visai kitam, svetimam koledžui, negu jos siela, negu jos sesuo? Gal reiktų dabar atsistoti, nueiti prie tos kepurės ir pasakyti jai, kad ji nenori būti Varno Nage ir, kad nori, jog ta pati kepurė ją paskirtų į Švilpynę? Viską išspręsti ramiai ir taikiai, kaip visada. Šira norėjo surikti Illai šituos savo ketinimus ir paklausti jos ar taip pasielgti būtų tinkama, tačiau sesuo sėdėjo per du stalus nuo jos, už šimtų klegenčių ir rėkaujančių mokinių. Ji tematė tik įdėmų Illos žvilgsnį, įsmeigtą į ją. Ką ji mąsto? Ar jai irgi nepatinka visa šita situacija? O gal kaip tik džiaugiasi, kad Šira pakliuvo į kitą koledžą ir galės pažinti ne tik Švilpynę? Tačiau šiais baltaplaukės mintis staiga nutraukė šalia sėdinti gerokai vyresnė mokinė.
     - S-s-sveikini? Ne ne ne... Čia nėra dėl ko sveikinti! Aš turėjau pakliūti į Švilpynę! Ten pat kur ir Illa! - ji ranka parodė į savo vyresnę kopiją, sėdinčią prie kito stalo. - Tu nesupranti...
      Šira pajuto, kad tuoj ištrykš ašaros, tad puolė tankiai mirksėti, kad tik neapsipiltų jomis šventės vidury. Kaip ji tuomet atrodys? Kaip mažvaikė.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodės mintys, kad toji mergaitė dėl kažko jaudinasi buvo patvirtintos. Ir rudaplaukė pabandė nuraminti ją.
- Ar Illa tavo giminaitė? O gal gera draugė? Bet juk judvi vis tiek mokotės toje pačioje mokykloje. Galėsite daug laiko leisti kartu. - Ant stalo atsirado visa galybė įvairiausių patiekalų. Kaip visuomet. - Koledžas padeda atskleisti kažkokias tavo savybes. Ar tau patinka mokytis? Skaityti? - Paklausė. Tada paėmusi lėkštę prikrovė maisto ir padėjo priešais liūdinčią pirmakursę.
- Žinai ką? Pavalgyk. Pasijusi tvirčiau ir geriau. Tai pirmas tavo vakaras mokykloje. Pamėgink juo pasidžiaugti. Koledžas nėra viskas. Tavęs lauks įdomios pamokos, pažintys su kitais žmonėmis. Nereikia koledžui suteikti šitokios svarbos. - Ar aš manyčiau kitaip jei gimčiau burtininkų šeimoje? Ar ši mergaitė visada žinojo apie Hogvartsą? Gal visa jos šeima mokėsi Švilpynėje. O gal ji tiesiog kaip ir aš gimė žiobarų šeimoje ir nori būti arčiau jai gerai pažįstamo žmogaus. Tos Illos.
- Aš turiu draugą, kurio visa šeima mokėsi Klastūnyne. Bet jį paskyrė į kitą koledžą. Jis man visada sakė, kad koledžas nėra svarbiausias dalykas mokykloje.

[Eleina Grin]

Eleina tyliai sėdėjo prie varno nago stalo ir valgė savo maistą, ramiai gulintį priešais ją lėkštėje. Ji jautėsi dėkinga, kad iš jos lėkštės niekas nebando iššokti, pabėgti ar kąsti atgal. Šiandien ji to tiesiog nepakeltų. Paskendusi savo mintyse net negirdėjo apie ką kalba šalia sėdinčios mergaitės. Jai užteko ir savų problemų. Iš galvos vis neišėjo viena ir ta pati mintis. Laiškas namo. Bet kam rašyti? Motinai nė per nago juodymą neįdomu, į kokį koledžą ji pateko. Brangiausioji apsirekštų tik tada, jei mergaitė per pamokas susikirstų. Garantuotai atsiųstų žvieglį, arba debtelėtu lediniu žvilgsniu, kaip visuomet pridurdama, koks nusivylimas turėti tokią dukterį, kaip ji. Jei rašytų tėčiui, ji net nežinotų kur tą laišką siųsti. Tą akimirką ją užgriuvo gniuždantis vienišumo jausmas.
Praradusi apetitą ji sunkiai atsiduso, pakilo nuo stalo ir patraukė išėjimo link.

[Šira Knightley]

     Tik neverk! Nusiramink, viskas gerai, tik neverk! Kvėpuok!..
     - Illa mano sesuo... Š-šiemet ji ketvirtame kurse. Aš turėjau pakliūti ten pat kur ir ji - į Švilpynę! Nes... nes tinku Švilpynei, net Illa ta sakė. Ir aš turėjau būti su ja! Jugi... jugi broliai ir sesės visada turi patekti į tą patį koledžą?..
     Knightley buvo pasimetusi. Tiek metų žinojusi, kad pateks į Švilpynę, ji dabar sėdi prie Varno Nago stalo. Kaip tai paaiškins tėvams? Jugi jie irgi buvo įtikėję Širos kalbomis, kad ji paklius į Švilpynę. Žinoma, jie nebuvo prieš nė vieną koledžą, Varno Nagas irgi gerai, tačiau kai tiek metų tvirtai žinai, kad bus vienaip ir staiga viskas visam gyvenimui (gerai, septyniems metams) apsiverčia aukštyn kojom...
     Priešais Šira esančios tuščios lėkštės staiga pasidarė pilnut pilnutėlės įvairiausio maisto. Šira nebuvo mėgstanti pavalgyti, tačiau kąsnelio neatsisakydavo. O šį kartą ji nieko nenorėjo dėtis į burną. Nebuvo alkana, o ir apetitas išgaravęs. Kuomet mergina atkišo lėkštę prikrautą maisto, Šira tik dėbtelėjo akimis į lėkštę tačiau jos nė pirštu neprilietė. Pažvelgė į Illą. Ji bendravo su kažkokiu vaikinu. Ar kartais čia nebus tas Thiago, apie kurį sesuo kalbėjo? Įdomu, apie ką jie diskutuoja? Gal irgi kalba apie Šilos nesėkmingą paskyrimą į koledžą? Illa pastebėjo, kad Šira ją stebi kaip tik tada, kai ta mergina vėl pradėjo kalbėti. Knightley nutraukė akių kontaktą su seserimi ir įsiklausė į merginos žodžius. Gal ji visai protingai čia sako? Gal tikrai koledžas nėra viskas? Gal Šira tikrai viską per daug sureikšmina? Tačiau skausmo tai vis vien nenutrynė. Šira tik numykė kažką panašaus į pritarimą. Tačiau istorija apie tą draugą ją visai sudomino.
     - O kuriame jis koledže mokosi?

[Gruodė Rimeikaitė]

- Bet tu pagalvok kaip įdomu, kad esate skirtinguose koledžuose. Atsiras dar daugiau temų apie kurias galėsite paplepėti. Palyginti kas yra kitaip tarp švilpynės ir Varno Nago. Seserys ir broliai ne visada patenka į tą patį koledžą. - Gruodė susimąstė apie savo seserį. Kuri kitais metais turėjo ateiti į mokyklą. Bent jau jie taip manė. Nes Rimantė vis pademonstruodavo kažką magiško. Jos sesuo visai nenorėjo į tą moksliukų koledžą. Kaip ji vadino Varno Nagą. Ji norėjo į Grifų Gūžtą. Nes manė, kad ten bus smagu, triukšminga ir atsiras daugybė naujų draugų. Arba į Klastunyną. Nes jai tas koledžas atrodė įdomus.
- Suprantu, kad nusivylei nes nėra kaip tu tikėjaisi. Bet pagalvok, kad galbūt šiame koledže rasi draugų, kuriems įdomu tai, kas ir tau įdomu. Atsiras daugiau bendraminčių. - Gaila, kad Alanas nebesimoko. Pamanė Gruodė. Gal nereikėjo apie jį užsiminti.
- Jis mokėsi Grifų Gūžtoje. Jau pabaigė mokyklą. Ir jam niekada nerūpėjo tai į kokį koledžą pateko. - Dabar Gruodė jau žinojo, kad jo tėvas labai dėl to niršo. Dėl to, kad Alanas ne Klastuolis. Bet to nusprendė nepasakoti.
-- Visada prisimink, kad paskyrimas ne koks įkalinimas. Ir kad galėsi bendrauti su seserimi kiek tau patinka. - Gruodei atrodė liūdna tai, kad šios mergaitės pirmas vakaras mokykloje toks niūrus.
- O kuo tu vardu? Mano vardas Gruodė.

[Šira Knightley]

     Mergaitė ir toliau kalbėjo apie tai, kad koledžas nėra viskas. Iš pat pradžių Šira atsisakė ja tikėti ir tik liūdnai spoksojo į Švilpynės stalą, tačiau mergina nesiliovė kalbėti. Pirmiau buvę tik kaip foninis ūžesys, žodžiai po mažu ėmė ryškėti ir aiškėti. Baltapūkė pasistengė įsiklausyti į tai, ką šneka toji varniukė. Negi rimtai? Rimtai ji sako tiesą? Knightley pabandė pažvelgti į šią savo katastrofišką tragediją iš kitos - šios merginos pateiktos - pusės. Tikrai, yra ir pliusiukų, kuriuos įvardijo mergina. Šira ir Illa galės aptarinėti kuo skiriasi šie du koledžai, Šira turės progą pažinti ir kitą koledžą, ne tik tą, kuriame mokosi vyresnioji sesuo, galbūt Širai tikrai buvo lemta patekti į Varno Nagą, galbūt tikrai čia pritaps geriau nei būtų pritapusi Švilpynėje ir susiras gerų bendraminčių draugų?
     - Gruode, aš Šira, - šyptelėjo pirmakursė. Galbūt Gruodė taps jos ta pirmoji bendramintė draugė?

[Gruodė Rimeikaitė]

- Malonu susipažinti. - Gal gi viskas pasidarys geriau. Ir pamažu Šira susitaikys su savo paskyrimu.- Taigi, geriau tu nesijaudink dėl paskyrimo. Visur galima įžvelgti kažką gero. Jei reikės kokios pagalbos tai sakyk. Aš pati prisimenu, kaip pirmaisiais metais klaidžiodavau ir ieškodavau reikiamų klasių. Pilis tokia didelė. - Prisiminimai apie pirmuosius metus mokykloje kaip tik šiandien nedavė merginai ramybės. Geri jie buvo. Bet tokie dar kupini baimės.
- Ir šiaip galėtume kažkur paklajoti. Mokykloje yra įdomių dalykų. - Šyptelėjo ji. - O ką tu šiaip mėgsti veikti? Man tai labai patinka skraidyti šluota. To mane pamokė dar pirmais metais viena tokia Klastuolė. Bet jos jau irgi nėra. Baigė mokyklą. - Ji nusišypsojo prisiminusi tą pirmą savo ir Dori susitikimą. Tada galvojo, kad Dori bus jos priešė. Bet paskui viskas pasibaigė tuo, kad Gruodė atrado skraidymą ant šluotos.

[Šira Knightley]

     Gruodė. Gražus vardas. Unikalus. Šyptelėjo sau Šira ir tada, kažkodėl staiga prisiminusi Illą, pakėlė į ją akis. Illa į ją nežiūrėjo. Valgė. Gal ir Širai reiktų pavalgyti? Ir tik tuomet mergaitė pirmą kartą apsidairė aplink stalą. Jis buvo pilnas visko! Ko tik nori! Nuo įvairiausių kepsnių, makaronų, blynų iki įvairių desertų, tortų, keksiukų, gėrimų. Knightley grįžo noras valgyti ir ji pasijuto labai išalkusi - praktiškai nieko nevalgė per ilgą kelionę traukiniu, tik tą vieną šokinėjančią šokoladinę varlę, kurią nupirko Illa. Dar kartą nužvelgusi stalą ir pagalvojusi ką nori įsidėti į burną, mergaitė nusprendė iš pradžių suvalgyti kažką rimčiau ir pasiėmė makaronų su kažkokiu padažu, o desertui vėliau pasiims tą skaniai atrodantį citrininį pyragaitį. Pradėjusi kimšti makaronus, viena ausimi vis dar klausėsi Gruodės.
     - Am, taip, - nurijusi kąsnį atsakė Šira. - Būtų puiku. Labai norėčiau, kad kas nors aprodytų pilį! Ji tokia... įspūdinga, - pagalvojusi parinkto, jos manymu, tinkamą žodį ir vėl kibo į makaronus. Šiaip nebuvo labai daug pavalganti, tačiau dabar visas stresas ir nerimas dėl koledžo taip išvargino, kad Knightley nė pati nepajuto kaip išalko.

[Gruodė Rimeikaitė]

Atrodė, kad naujoji Varniukė atsipalaidavo ir galbūt liūdesys dėl paskyrimo kiek atslūgo. Ji ėmė valgyti. Gruodė irgi įsidėjo maisto.
- Taip. Pilis įspūdinga. Jei tau patinka skaityti, tai čia rasi didžiulį knygų pasirinkimą. Biblioteka tokia puiki. Ir šiaip pilyje galima rasti įdomių dalykų. Yra kabinetų ar durų, kurie atsiranda tik tam tikromis dienomis. Pilyje gyvena nemažai vaiduoklių. Jie visai draugiški. Nors Klastūnyno vaiduoklis tai man šiurpokas. - Pasakojo mergina. - Ir saugokis Akilandos. - Gruodė pasidairiusi pamatė poltergeistą, kuris matyt slapčia prasmuko į salę. Jis kybojo palubėje. Netoli Grifiukų stalo. - Va jis. - mostelėjo ranka Gruodė rodydama poltergeistą. - Jis mėgsta klaidinti arba kuo nors apipilti. Žodžiu saugokis jo. Ir nepasitikėk.

[Šira Knightley]

     Šira kirto maistą ir ėmė po truputį užmiršti savo nerimą bei mėgautis atmosfera. Šventiška nuotaika tvyrojo visoje salėje, visi smagiai šnekučiavosi, skanavo įvairiausius patiekalus, desertus, džiaugėsi naujais savo koledžo moksleiviais, kurie papildė jų koledžo gretas ir ėmė džiaugtis, kad atsisėdo būtent prie Gruodės. Jei ne ji, Knightley vis dar būtų paniurusi ir svarstytų ką daryti - bėgti pas Illą, kepurę ar išvis iš šios mokyklos. Bet dabar viskas gerai ir baltaplaukės tokios mintys nelankė.
     - Ką sakei? - nustebusi perklausė Šira. - Yra kabinetų, kurie tai yra, tai dingsta? Oho... Galėsi man kada tokį parodyti? - paprašė pirmakursė, o tada užmetė akis į palubėse skraidžiojantį, Gruodės minėtą vaiduoklį ir nusipurė. - Būtinai. O kas yra Varno Nago vaiduoklis?..
     

[Gruodė Rimeikaitė]

Viskas išties ėjosi gerai. Metai prasidėjo prasmingai. Gruodei tai patiko. Jautėsi jau pirmą vakarą nuveikusi ką nors gero ir prasmingo.
- Aha galėsiu. Tikrai yra. Pavyzdžiui, yra toks kambarys, kurio gali paprašyti virsti būtent tokiu, kokio tau reikia. Kol to nepadarai jo kaip ir nėra. Matyti tik siena. Žodžiu Hogvartse visokių paslapčių pilna. - Dar prisiminusi šį tą pridūrė. - Tiesa, turėsi gerai įsiminti laiptus esančius pilyje. Nes kai kurios pakopos prasmenga. Nelabai malonu. Gali įstrigti koja. - Aiškino šeštakursė. - Va ji. - Mostelėjo ranka į stalo gale kybančią ir gal užsisvajojusią šmėklą.
- Ją vadina Pilkąja dama. Ji drovi. Geriau kreiptis į ją vardu. Helena. - Pagaliau Rimeikaitė vėl prisiminė maistą lėkštėje ir pradėjo valgyti. Pasijuto kiek pavargusi. Buvo malonu žinoti, kad kambaryje laukia patogi lova, gal kokia knyga prieš miegą. O paskui pamokos.
- Galėsim kartu nueiti iki bendrojo kambario. Ar tau patinka atsakinėti į visokius loginius klausimus? Tam, kad įeitum į Varno Nago bendrąjį kambarį reikia atsakyti į kažkokį klausimą.