0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1882
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #195 Prieš 8 mėnesius »
- Baik jau. Tai priklauso nuo požiūrio. - Nei neįsivaizdavo kodėl gina Kalėdas. Jam jos nei buvo svarbios nei ką.
- Va dabar matai kaip smagu jas švęsti. Jos dar ne dabar, bet vis tiek.
Jis dainavo ir prisitraukė žmonių kurie irgi panoro pasilinksminti. Dėl cirko bambėjęs seniokas kažkur dingo.
- Ateik pašokti Sakura! - Šūktelėjo merginai tada, kai turėjo pauzę dainoje. Kažin ką būtų atidavęs, kad ji padainuotų kartu. Bet buvo beveik tikras, kad šito nebus.
Daina pasibaigė. Auris perėjo į kitą. Tikėjosi, kad Sakurai pavyks prie jo prisiderinti. Jos polėkis į muziką ir mokėjimas improvizuoti dar labiau priminė Linėją.
Tėvas gali eit velniop. Aš laisvas. Galvojo dūkdamas ir grodamas aikštėje. Aš laisvas. Bet nesijautė toks. Išties tik bandė pabėgti nuo savo prisiminimų.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 644
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #196 Prieš 8 mėnesius »
- Gerai, Auri Senkleri, gal dabar ir smagu, - nusišypsojo. - Bet tai ne Kalėdos, - mirktelėjo jam.
Sakura sutiko su pasiūlymu šokti ir ėmė sukiotis su gitara rankose, grodama. Bijojo paslysti, tačiau kol kas, laimei, nepaslydo. Tuomet jie pradėjo groti kitą dainą, kurios baltapūkė nežinojo, bet ji prisitaikė. Buvo taip gera groti su Auriu Senkleriu.
Vėliau jie taip susigrojo, jog pavyko groti visiškas improvizacijas. O kai Auris uždainuodavo, pasidarydavo dar maloniau. Kelis kartus ir ji pati vos susilaikė nepritarusi balsu. Merginą užplūdo nepaprastai geros emocijos. Ji net pamiršo, koks buvęs jos profesorius yra gražus. Kuriam laikui, regis, neliko nei jos, nei Aurio, tik muzika.
Vienu metu aplink buvo tikrai daug žmonių, tačiau ilgainiui jie ėmė skirstytis, pradėjo temti. Pasidarė tikrai šalta, bet Sakura šalčio nebejautė. Atrodė, kad dabar net galėtų būti basa.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1882
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #197 Prieš 8 mėnesius »
- Beveik Kalėdos. - Nusijuokė.
Sakura irgi pagaliau pradėjo suktis kartu. Dabar jau Auris taip nesiautė, prisitaikė prie jos žingsnio. Jie šoko, grojo kartu. Gaila, kad nedainavo. Bet vis tiek buvo nuostabu. Kelis kart vos nepavadino Sakuros kitos merginos vardu. Tiesiog tą vakarą pasijuto kaip paauglystėje. Kai muzika pasiglemždavo jį ir Nėją.
jiedu su Sakura subūrė visai nemažą būrelį žmonių. Atrodė, kad žmonėms patinka šitas staiga suskambėjęs koncertas. Bet ėmė temti. Žiemos vakarai greitai atslenka. Ir atėjo metas baigti.
- Buvo smagu. Tikrai. - Pasakė šį kartą išties nuoširdžiai.
- Tu labai talentinga. Galėtum išties mokytis muzikos ir siekti kažko daugiau jei norėtum. - Jiedu nutarė, kad dar reiktų nueiti išgerti arbatos. Taigi patraukė ieškoti kavinės. Ir tada Auris pagalvojo, kad gana. Kad apleido mokyklą ir savo mokinius be priežasties. Tą vakarą pasijuto ramesnis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Brendanas OConnor

  • Eliksyrininkas
  • ***
  • 164
  • Ar gali rūpėti kitam, jei nerūpi sau?
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #198 Prieš 6 mėnesius »
Šį kartą kvietė ne jis, o Sakura. Tai sudomino, bet kartu ir pradžiugino. Norėjosi išsiaiškinti, kokie gi jų santykiai. Pats būtų pasakęs, kad Sakura yra jo mergina, bet ar ji galvoja tą patį? Kiek turėjo merginų, niekada viskas neatrodė taip paprasta ir tinkama. Visada iškildavo kokių nors nesklandumų ar nesąmonių. O štai su Sakura... Brendanas ir pats nebūtų paaiškinęs, kaip tiksliai jaučiasi, bet faktas, kad jausmas geras. Tik apmaudu, kad norint kartu praleisti porą dienų tekdavo kviestis ją į kokį Kiaurą katilą ar panašią vietą. Buto gyvendamas Hogvartse nenuomojo, o į šeimos namus Sautende, aišku, merginos nesikvies. Ko gero, reikia pradėti taupyti savam būstui, tada bus galima pasiūlyti galbūt net ir kartu gyventi.
Bet kol kas jie turėjo susitikti Trafalgaro aikštėje. Brendanas netgi pirštines užsidėjo. Buvo žiema, tad profesorius tikėjosi, kad jie eis į kokią nors kavinę ar šiaip kur nors, kur šilta. Pasvarstė, ar žino kokią nors burtininkų užeigą. Iki Kiauro katilo buvo toloka, o ar Sakura moka keliauti oru, jis nežinojo. Kita vertus, bendraujant saugotis, kad neišgirstų koks žiobaras, buvo siaubingai varginantis reikalas. Geriau ramiai plepėti ir negalvoti, kas ko klauso.
Taigi Brendanas trypčiojo aikštės viduryje ir laukė pasirodant merginos.
Norėčiau bent pabandyti atgaivinti pradinę veikėjo idėją. Jeigu kas nors nori su šiuo veikėju paplepėti, nueiti į barą ar vakarėlį, parašykit asmeniškai.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 644
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #199 Prieš 6 mėnesius »
Ji turėjo jam pasakyti. Buvo siaubingai gėda. Ar galėjo, pavyzdžiui, imti ir pradingti? Pirma, nenorėjo to. O antra, juk jis pažinojo Juzefą. Pažinojo ir Aurį. Sakura negalėjo taip pasielgti. Bet negalėjo ir bendrauti lyg niekur nieko. Ji nemanė, kad Brendanas į viską žiūrės taip rimtai. Su juo leisti laiką buvo smagu, tačiau Sakura norėjo, kad viskas smagumu ir baigtųsi. O Brendanui, jai atrodė, jų draugystė buvo kažkas rimtesnio. Kodėl ji taip prisidirbo? Ji nenori santykių. Jokių. Ir, galiausiai, vis dėlto Brendanas Sakurai... per senas. Juk jis tikrai per senas, ar ne?
Ji tiek laiko melavo, kad yra vieniša, o kai iš tiesų tokia tapo, suprato, kad Brendanas to nenusipelnė. Jis nenusipelnė nei būti maustomas, nei galvoti, kad jie kada nors bus pora, jei iš tiesų taip galvoja. Tas melas visuomet slėgė, bet tai tuo pačiu buvo atokvėpis nuo Džordžo, saldi paslaptis, o dabar, kai Sakura ir Džordžas nebe kartu, tos paslapties nebereikia. Kaip tu gali šitaip elgtis?
Kai baltapūkė prie vyruko priėjo ir jį pamatė, jai pasirodė, kad jis linksmas. Tikriausiai tikisi, jog šiaip sau užsimaniau jį pamatyti, pagalvojo. Kaip sako tie, kurie nėra burtininkai: prisivirei košės, dabar srėbk.
- Brendanai, aš... - norėjo prabilti drąsiai, tačiau balsas šiek tiek virpėjo. - Aš tau melavau. Taip, aš iš tiesų turiu buvusį vaikiną, kuris nėra... geras. Bet aš su juo išsiskyriau tik praeitą savaitę, - ji nuleido galvą ir įsispoksojo į savo batus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Brendanas OConnor

  • Eliksyrininkas
  • ***
  • 164
  • Ar gali rūpėti kitam, jei nerūpi sau?
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #200 Prieš 6 mėnesius »
Laukti kiek pabodo, bet Brendanas įtikino save, kad pats atsibeldė čia pernelyg anksti. Be to, labiausiai nekantrauti vertė noras greičiau pamatyti Sakurą. Negi jis įsimylėjo it koks septyniolikinis? Atkakliai kartojo sau, kad taip nėra, bet kartais pasijusdavo esąs rimtai įklimpęs. Tai vertė jaustis nejaukiai, bet kol kas stengėsi apie tai negalvoti. Kada nors pasistengs pakalbėti su Sakura, kokie yra jų santykiai. Gal tada kas nors paaiškės.
Pagaliau ji pasirodė, ir profesorius plačiai nusišypsojo. Džiaugėsi matydamas merginą, bet ji pasirodė... Keista? Nusiminusi? O ir priėjusi nei apkabino, nei netgi pasisveikino. Brendanas jau žengė pats apkabinti Sakuros, bet ji prabilo. Žodžiai iš karto pasirodė rimti, tad profesorius sustingo ir klausėsi. Pasijuto slystąs į duobę, tik labai stengėsi to neparodyti. Negi visą šitą laiką, kol jiems puikiai sekėsi bendrauti, viskas buvo melas? O gal ji meluoja dabar? Bet kam jai tai? Kol jis gyvena Hogvartse, nutraukti bendravimą būtų labai paprasta - neatsakyk į laišką, atrašyk, kad susitikti negali. Vienas, antras, trečias toks kartas, ir jis susiprastų. Bet kodėl ji nieko nepasakė anksčiau? Ir ką dabar sakyti ar daryti jam? Brendanas tikrai nebuvo sudėtingų situacijų ekspertas.
- Nori pasakyti, kiekvieną kartą, kai mes susitikdavome, tu... - galiausiai pradėjo sakinį. Visas lengvumas ir smagumas kažkur dingo. - Tu kažką apgaudinėjai? Aš buvau... priemonė?
Pasidarė nesmagu. Jeigu būtų žinojęs, nė už ką nebūtų su viskuo sutikęs. Ką jau kalbėti, kad stengiasi nekreipti dėmesio į tai, kad Sakura aiškiai gerokai jaunesnė. Na ir įklimpai, drauguži pasakė sau mintyse Brendanas. Į Sakurą nežiūrėjo. Norėjo suprasti, kas čia ką tik įvyko ir kaip jis turėtų į tai reaguoti.
Norėčiau bent pabandyti atgaivinti pradinę veikėjo idėją. Jeigu kas nors nori su šiuo veikėju paplepėti, nueiti į barą ar vakarėlį, parašykit asmeniškai.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 644
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #201 Prieš 6 mėnesius »
Sakura tyrinėjo savo batus. Jeigu ji būtų savimi, tyrinėtų basas kojas. Kodėl jai reikia batų? Jau geriau galvoti apie batus ir kojas, nei apie tai, ką tuoj išgirs iš Brendano lūpų, ar ne? Jeigu išvis ką nors išgirs. Galbūt jis tiesiog apsisuks ir nueis. Ir niekada nebenorės matyt Sakuros. Ignoruos ją. Įsivaizduos, kad jos niekada nepažinojo. Tačiau jis prabilo.
- Taip, - atsakė turėdama omeny apgaudinėjimą ir pakėlė akis į vyrą. - Tai yra ne, - susizgribo. - Brendanai, ne, tu man nebuvai priemonė... Tu man nesi priemonė. Aš... Brendanai, man patinka su tavimi bendrauti, - pasakė nuoširdžiai. - Viskas labai sudėtinga, supranti? Ar tu būtum su manim kur nors ėjęs, jeigu būtum žinojęs, jog esu įsipareigojusi? O aš negalėjau taip lengvai... negalėjau taip lengvai išeiti iš tų santykių. Atleisk man. Prašau, - balsas nuskambėjo švelniai, Sakura pabandė prieiti kuo arčiau Brendano ir sunerti jų pirštus.

*

Neprisijungęs Brendanas OConnor

  • Eliksyrininkas
  • ***
  • 164
  • Ar gali rūpėti kitam, jei nerūpi sau?
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #202 Prieš 6 mėnesius »
Didžioji dalis draugų jau buvo susituokę ir turėjo vaikų. Graham netgi išsiskyręs. O štai jis... Susidėjo su kažkokia jaunikle, kuri dar ir juo pasinaudojo. Kad ir ką dabar kalbėtų Sakura, Brendanas jautėsi būtent taip. Kad ji juo pasinaudojo. Taip, tikriausiai reikėjo iš karto išsiaiškinti, kas juos sieja. Tik kada? Po operos Kiauliasodyje? Taip, turbūt ta diena ir buvo kertinė jų santykiuose. Deja, profesoriui labai patiko paprastas bendravimas, kuris, kaip jam atrodė, vystosi labai natūraliai. Ir štai viskas sugriuvo.
- Turėjai man iš karto pasakyti, - niūriai pratarė. Pirmojo susitikimo metu jai skambino ne buvęs. Turbūt kaip tik taip ir buvo. O jis patikėjo... - Nė už ką nebūčiau leidęs manimi pasinaudoti, kad apgaudinėtum. Bet galbūt būčiau galėjęs padėti, - priekaištavo. Kai Sakura žengė artyn, atsitraukė. Mielai būtų ją apkabinęs ir pakvietęs kokios kavos. Bet jautėsi pernelyg sutrikęs ir prislėgtas. Nenorom pagalvojo, kad geriau jau Sakura būtų susipažinusi su Bretu. Va tam tai tikrai jokio skirtumo, ar mergina įsipareigojusi, ar ne.
- Iš kur man žinoti, kad dabar tikrai su juo išsiskyrei? - po kiek laiko paklausė profesorius.
Norėčiau bent pabandyti atgaivinti pradinę veikėjo idėją. Jeigu kas nors nori su šiuo veikėju paplepėti, nueiti į barą ar vakarėlį, parašykit asmeniškai.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 644
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #203 Prieš 6 mėnesius »
Sakura visai nenustebo, kai Brendanas atsitraukė. Žinoma, jog jis neleido prie jo prisiglausti. Nors baltapūkė išdavė Džordžą su juo, o ne jį su Džordžu, Brendanas tikriausiai vis tiek jautėsi išduotas.
- Atleisk, Brendanai, jis... jis... jis buvo blogas su manimi. Tikrai. Žinau, kad būtum galėjęs padėti...
Ir išties. Juk jis būtų galėjęs. Džordžas - visiškas bailys. Sakura tai žinojo. Tik prieš ją ar kitą fiziškai silpnesnį asmenį Džordžas būtų drįsęs smurtauti. Brendanas lengvai būtų jį išvaręs. Ir mergina tikėjo, kad būtų buvęs šalia, o kai nebūna, kokiais nors būdais ją vis tiek saugotų.
Sakura žiūrėjo į Brendaną ir galvojo, kad jis tikriausiai būtų geras vyras. Jai jis atrodė malonus ir rimtas. Ji žinojo, jog juos skiria nemažai metų. Nežinojo, kiek tiksliai. Bet daugiau nei dešimt. Tačiau baltapūkė visai ne dėl to pradėjo su juo bendrauti. Leisti laiką su Brendanu buvo paprasta ir linksma. Dėl ko jam, regis, norėjosi kažko rimčiau?
- Na, dabar jau galiu pasikviesti tave į svečius, - atsakė.
Mėlynakė žinojo, kad ji ir Brendanas nebus pora. Tačiau šios draugystės mergina vis tiek nenorėjo nutraukti, nors galbūt ir elgėsi savanaudiškai. Kita vertus, jeigu Brendanui kas nors nepatiks, niekas jo neverčia per prievartą bendrauti su Sakura. Jeigu jis jai dabar atleistų, tikriausiai suprastų, kad mergina nenorės taip greitai nerti į rimtus santykius. Ir niekada nenorėsiu. Man to nereikia. Jau pasimokiau.

*

Neprisijungęs Brendanas OConnor

  • Eliksyrininkas
  • ***
  • 164
  • Ar gali rūpėti kitam, jei nerūpi sau?
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #204 Prieš 5 mėnesius »
Ar niekas šiame pasaulyje nesupranta, kad Brendanas visai nenori narplioti sudėtingų temų? Šis žmogus norėjo paprasto ir nerūpestingo gyvenimo. Bendravimas su Sakura paprastai toks ir būdavo. Žinoma, tie skambučiai ir sužeidimai keldavo klausimų, bet kažkaip visa tai praeidavo be didelių problemų. Laikas su Sakura buvo žymiai smagesnis nei bandymai išnarplioti Breto nesąmones. Ką jau kalbėti apie tai, kad jis, pasirodo, turi dar vieną dukterį. Turbūt ir dar ne vieną, bet galvoti apie tai dabar tikrai ne laikas.
- Tai kodėl neleidai tau padėti? Jau pirmojo susitikimo metu klausiau, ar nereikia palydėti namo. Jeigu būčiau atėjęs, būtum galėjusi jį mesti keliais mėnesiais anksčiau. Suprantu, kad tai buvo pirmas mūsų susitikimas, ir aš buvau nepažįstamas žmogus. Bet, Sakura, juk pati supranti, kad anas buvo tau blogas. Kodėl...
Mintis taip ir liko neužbaigta. Brendanas nenorėjo slėpti esąs įžeistas. Ne, gal ne įžeistas, tačiau jo vyriškas orumas tikrai buvo pažeistas.
- O, ačiū, - kandokai pasakė. Neketino veržtis į Sakuros namus. Tuo labiau po šios žinios. Reikėjo laiko suprasti, kaip jaučiasi.
- Kodėl iš viso su manimi bendravai? Norėjai jam atkeršyti? Ar buvo ir dar dešimt vyrų, su kuriais apgaudinėjai tą "vienintelį"? - apmaudžiai klausinėjo toliau. Kaip sugebėjo įsižiūrėti šitą merginą? Ji ne tik gerokai jaunesnė, bet dar ir visai be gėdos. Visai kaip Bretas... mintyse pasakė Brendanas ir atsargiai pažvelgė į Sakurą. Turėjo patikėti, kad ji yra bent šiek tiek nuoširdi.
Norėčiau bent pabandyti atgaivinti pradinę veikėjo idėją. Jeigu kas nors nori su šiuo veikėju paplepėti, nueiti į barą ar vakarėlį, parašykit asmeniškai.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 644
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #205 Prieš 5 mėnesius »
- Man sunku apie tai kalbėti. Tiesiog... - ji atsiduso. - Supranti, nėra taip lengva nutraukti santykius. Nepaisant to, geri jie ar ne. Man... man reikėjo labai daug ryžto, kad tai padaryčiau.
Ne, ji neketino pasakoti, jog juodu kažkas kažkur matė. Jog netikėtai namuose išdygo Auris, kurį Džordžas palaikė Brendanu. O dar tai, kad Auris - Brendano kolega...
Kai vyrukas paklausė apie kerštą ir ėmė daryti prielaidas apie dar dešimt vyrų, baltapūkės viduje skausmas susimaišė su pykčiu. Ji ir pažvelgė į Brendaną skausmo bei pykčio pripildytu žvilgsniu. Ji juk negalėjo pasakyti, kad apskritai susidraugavo su Džordžu dėl to, jog taptų pastovi. O štai, Brendanas šneka apie dar dešimt vyrų...
- Aš neturiu polinkio keršyti, - pasakė ji. - Bendravau su tavimi todėl, kad man trūko šilumos. Su tavim ją gavau. Tu buvai mano paslaptis. Kažkas, dėl ko mano gyvenimas nebuvo toks blogas, koks būtų buvęs be tavęs, - Sakura pajuto, jog akyse ėmė tvenktis ašaros. Stengėsi tai suvaldyti. - Aš negalėjau. Aš negalėjau, aš tiesiog nepajėgiau laiku nutraukti tų santykių. Nepajėgiau ir tau pasakyti. Bet dabar juk sakau. Nenutylėjau to. Žinau, jog tu šito nenusipelnei. Tu privalai žinoti, - laimei, ašaras suvaldyti pavyko ir mergina nepravirko. - Nebuvo dešimt vyrų. Nebuvo daugiau nei vieno, - dabar balse pasigirdo skaudulys. - Žinau, kad aš buvau savanaudė. Bet tavo dėka man pavyko tai ištverti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Brendanas OConnor

  • Eliksyrininkas
  • ***
  • 164
  • Ar gali rūpėti kitam, jei nerūpi sau?
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #206 Prieš 5 mėnesius »
Nuotaika visai subjuro. Atrodė, kad Sakura dabar vaidins auką, nes turėjo vaikiną. O kaip jaustis jam? Gerai, gal ir pats kaltas, kad Kiauliasodžio operos ir baleto teatre nepaklausė, ar jie pora. Turbūt reikėjo tą padaryti. Bet argi nebuvo akivaizdu, kad jis galvoja būtent taip? Gal toje "pievoje", jeigu tik ji išties egzistuoja, daugpatystė yra visiškai normalu? Visa tai skaudino, ir Brendanas nežinojo, ką daryti toliau. Bendrauti su Sakura jam patiko, nenorėjo visko nutraukti. Bet tokios žinios...
- Vadinasi, esi išnaudotoja, - gūžtelėjo pečiais. Tai gal ir nebuvo tiesa, mat tos pačios šilumos Sakura jam suteikė tiek, kad, atrodė, pakaks labai ilgam laikui. Smagu žinoti, kad ir pats atsilygino tuo pačiu. Tik... Kodėl viskas taip sudėtinga?
- Jeigu būčiau žinojęs, būtume galėję bendrauti. Būtume galėję būti draugai ir nueiti išgerti arbatos. Ar kad ir į tą pačią operą. Bet... Dabar jaučiuosi purvinas. Ne dėl tavęs, o dėl to, kad padėjau apgauti kitą žmogų. Aš taip nedarau, ar supranti? - Aš - ne Bretas mintyse pridūrė ir vos nenusipurtė. - Džiaugiuosi, kad padėjau tau... Ištverti. Bet...
Norėjo pasakyti, kad nutraukia bendravimą. Kad jie daugiau niekada nesusitiks. Bet ką daryti, kad pats prisirišo prie tos merginos ir norėtų viską tęsti? Taigi taip ir liko tylėti. Norėjo palikti sprendimą Sakurai, nors jeigu ji kvies į svečius, teks griežtai atsisakyti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Brendanas OConnor »
Norėčiau bent pabandyti atgaivinti pradinę veikėjo idėją. Jeigu kas nors nori su šiuo veikėju paplepėti, nueiti į barą ar vakarėlį, parašykit asmeniškai.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 644
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #207 Prieš 5 mėnesius »
Kai Brendanas pavadino Sakurą išnaudotoja, vis tik kelios ašaros nuriedėjo merginos skruostais. Ar ne per daug ji ir taip prisikentėjo? Kodėl vyrai suteikia tik skausmą? Taip, mergina išties labai negražiai pasielgė, bet šią akimirką pajuto Brendanui pyktį. Pirmą kartą per visą jų bendravimą. Kas jis jai toks, jog gali šitaip su ja šnekėti? Kalbėti apie nebūtus dešimt vyrų. Vadinti ją išnaudotoja. Tai skaudino. Labai. Ypač dabar, kai skyrybos su Džordžu dar buvo šviežut šviežutėlės.
- Jis mane mušdavo, - karčiai pasakė Sakura. - Tu nesi moteris. Tikriausiai vyrams tai sudėtinga suprasti. Kai tave laiko niekuo, kol galiausiai niekuo ir tampi. Dėl visko kaltini tik save. Ir nematai išeičių. Nors jų ir būna. Esi lyg kalinė. Aš labai džiaugiuosi, jog man pavyko iš to išbristi. Nors žaizdas, tikriausiai, gydysiuos ilgai. Bet suprantu tave. Todėl atsiprašau. Tiesiog atsiprašau. Daugiau niekada nelįsiu į jokius santykius. Tai neša tik skausmą.
Ji norėjo atsisveikinant apkabinti Brendaną. Galbūt pabučiuoti į skruostą. Tačiau kojos tapo medinėmis. Galiausiai Sakura tik sukryžiavo rankas ir ašarotais skruostais žiūrėjo į Brendaną. Prisiminė, kaip ją vadindavo Džordžas, nors iki išdavystės tikrai neturėjo tam pagrindo. Prisiminė tėtį, kai jis pamatė merginą su tuo ženkliai vyresniu vyru. Dešimt vyrų...
- Aš nesu paleistuvė, - balsas buvo kupinas nuoskaudų.

*

Neprisijungęs Brendanas OConnor

  • Eliksyrininkas
  • ***
  • 164
  • Ar gali rūpėti kitam, jei nerūpi sau?
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #208 Prieš 5 mėnesius »
Pamatęs ašaras Brendanas visai pasimetė. Bandė save įtikinti, kad nuo to tik geriau. Kam jam bendrauti su tokia mergina, kuri nuslepia, sakykim taip, pakankamai svarbų dalyką? Gal, pavyzdžiui, ir vaikų turi? O gal draugavo su tuo vyruku ir tuo pačiu metu yra ištekėjusi už dar vieno?
Bėda ta, kad giliai viduje profesorius juto: taip nėra. Taip, ji juo pasinaudojo, tačiau tai, ką kalba dabar, yra tiesa. Pats negražiai pasielgė, kai paklausė apie dešimt vyrų. Turbūt nereikėjo to sakyti, bet ką daryti, kai visai neišmanai sudėtingų pokalbių? Kiek anksčiau turėjo merginų, viskas susiklostydavo kažkaip natūraliai.
- Tai aš atsiprašau, - ištarė, kai Sakura pradėjo lieti skausmą. Atrodo, ilgą laiką kentėjusi ji dabar galėtų tapti laisva. Galbūt netgi jie abu išties gali tapti pora. Bet ne, pats Brendanas dabar stypsojo šitoje aikštėje ir skaudino merginą. - Man tiesiog tai buvo netikėta ir nemalonu. Atsiprašau, - dar kartą pakartojo. Kaip gelbėtis iš tokių situacijų? Ir kodėl jam pradėjus dirbti Hogvartse gyvenimas apvirto aukštyn kojomis? Tik įsidarbino, atsirado Sakura, kuri, pasirodo, turėjo draugą, iš kažkur atsirado dar viena Breto dukra, tada išaiškėjo, kad mergina, kurią Brendanas paaugliškai įsikliopino, juo tik naudojosi... Ne, viso šito profesoriui buvo per daug.
- Nemanau, kad tu esi paleistuvė, - pasakė išgirdęs dar vieną sakinį. Deja, nebuvo tikras, ar Sakura juo patikės. - Bet ką darome toliau?
Reikėtų viską nutraukti - Brendanas dėl to neabejojo. Bet kad jam labai jau patiko tie susitikimai. Galiausiai jis suprato besiviliantis, kad Sakura pasiūlys ir toliau kartais susitikti. Kad jie gali likti draugais.
Norėčiau bent pabandyti atgaivinti pradinę veikėjo idėją. Jeigu kas nors nori su šiuo veikėju paplepėti, nueiti į barą ar vakarėlį, parašykit asmeniškai.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 644
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #209 Prieš 5 mėnesius »
Regis, Brendanas sušvelnėjo. Dabar jis atsiprašė. Sakurai atrodė, kad jis tai padarė nuoširdžiai. Bet... bet ką jis apie ją galvoja? Ar iš tiesų jam atrodo, kad mergina vyruku tik pasinaudojo? Baltapūkė šluostėsi ašaras, ji nenorėjo stipriai pravirkti. Šią akimirką pajuto troškimą pulti Brendanui į glėbį, bet susilaikė. Kaži, kaip jis sureaguotų. Ar neatstumtų, nes prieš tai atstūmė. Tikriausiai jis dabar visiškai nenori jos liesti.
Vyras paklausė, ką jie darys toliau. Tokio klausimo šviesiaplaukė nesitikėjo. Ar tai reiškia, jog dar ne viskas prarasta? Ar tai reiškia, kad jie nenutrauks ryšių? Ar Brendanui pavyktų su Sakura bendrauti ir toliau?
- Aš... Aš nežinau... Manau, kad dabar viskas priklauso nuo tavęs, Brendanai.