[Danielis Lorijanas]

Kaip viskas nutiko, taip ir nesusigaudė. Tik skaudžiai pajutęs grindis and sėdimosios, apkvaitęs švilpis suprato atsidūręs kažkur. O kur? Čia jau kitas klausimas.
Etanas sunkiai atsišliejo į sieną nugara ir apspangusiomis akimis permetė netvarkingą svetainę. Viskas apdulkėję, aplūžę - name senai gyventa.
Uch, kur aš atsidūriau? - susiraukė nuo skausmo antrakursis.Kas ten nutiko? Kur tie vampyrai pasidėjo? Ah! Vampyrai!
Siaubas vėl tėškėsi į Etano veidą, švilpis kaip mat pašoko ant kojų kaip makaronų ir jau buvo belėkęs pro duris, kaip vožėsi veidu į grindis. Etanas iš nevilties užsimerkė. Ašaros pabiro iš akių.
Jam galas. Jį čia atgabeno nudėti. Nukankinti. Ne, gal pirmiau iškvos. Dėl kažko. Neesmė dėl ko. Bet bus blogai. Turbūt tie vampyrai susipešė, kad ta viena jį čia parsigabeno. Prieš akis šokinėjo atsiminimų nuotrupos iš to vakaro, kai prarado savo šeimą. Ir Danielių.
Atleisk, Mela...kad pasimečiau...!
Skaudėjo nosį, riešą. Laukė, kol žemė atsivers ir pradings joje. Taip būtų geriau. Daug geriau.
Etanas pasidavė. Kas bus, tas bus. Jis neturi jokių galimybių ištrūkti gyvam. Ak, kiek jis mažai žinojo, koks jis buvo bailus! Toks mažius, kurį kitiems reikia visados gelbėti! Mažius, silpnas mažius, tik kvailai svajojantis, jog ateityje viskas susitvarkys ir jam su savo asmemybe nereiks dirbti
Etanas pradėjo kūkčioti. Jis vėl pasijautė kaip prie medinio draugų namelio. Be draugų, be nieko...Kodėl tas vilkolakis mane paliko gyvą? Kodėl tą naktį ir aš nemiriau?! Dabar Mela dėl manęs nesinervintų...

[Sabrina von Sjuard]

   Atmintyje šmėžtelėjo daugybę kartų matytas pastatas. Apleistas ir niekuo neypatingas. Jame seniai niekas negyveno. Pastatą mergina matė daugybę kartų, prisiminė kiekvieną smulkmeną, tad vaizdas buvo aiškus ir tikslus, to turėjo užtekti. Deja, jaunoji von Sjuard nežinojo namo išplanavimo, tad paliko tai Fortūnai. Vylėsi, kad ji nenusigręš nuo jos.
   Skaudžiai plojosi ant kietų, drėgnų ir keistai dvokiančių grindų. Susitrenkė kaktą, delnus, alkūnes, kojas, pilvą. Kitaip tariant - visą kūną užliejo skausmas. Ne tokio nusileidimo norėjo. Ne prie tokio keliavimo oru pabaigos buvo pratusi, visgi reikėjo džiaugtis, kad jai pavyko viską atlikti dalinai teisingai. Jie abu buvo saugūs. Toli nuo alkano vampyro.
   Aiktelėjusi iš skausmo lėtai atsistojo. Nužvelgė namo vidų. Kalnas dulkių, nebe nauji baldai ir tuštuma dvelkiančios sienos. Atrodė bauginančiai. Kūną supurtė virpulys. Labiau už viską Sabrina troško pulti Sorenui į glėbį, papasakoti, kas ką tik įvyko, pasiguosti ir būti paguostai, nuramintai. Troško išgirsti žodžius, kad ji nieko blogo nepadarė. Dabar net Fandangas tylėjo, leido susitaikyti su visomis mintimis.
   Grįžtelėjo į sprukti bandantį berniuką. Jau žiojosi norėdama sustabdyti, tačiau kažkas užbėgo įvykiams už akių. Mėlynplaukis tėškėsi veidu ant grindų.
   Auč...
   Netrukus vampyrišką klausą pasiekė kūkčiojimas. Nepažįstamasis puolė baimei ir nevilčiai į glėbį. Sumišusi mergina apsidairė. Nė karto neteko raminti verkiančio vaiko. Įprastai ją motina ramindavo, kai nukrisdavo ir skaudžiai susitrenkdavo kurią nors vietą.
   - Eee... Ne, ne, neverk, - žengusi kelis žingsnius arčiau mėlynplaukio pritūpė. - Aš tavęs neskriausiu. Prižadu.
   Atsargiai, dvejodama uždėjo ranką ant berniuko peties. Juto, kaip po plaštaka esantis kūnas trūkčioja nuo verkimo. Sabrinai nuoširdžiai pagailo nelaimėlio.
   - Aš nieko tau nedarysiu. Negeriu žmonių kraujo, todėl taip ir nutiko, o kad tai nepasikartotų, leisk sugydyti tavo žaizdą, gerai? Tuomet įrodysiu, kad manęs bijoti tau tikrai nereikia ir viską papasakosiu, gerai? Man ir pačiai baisu... - galiausiai prisipažino liūdnai šyptelėdama.
   Vis dar negalėjo patikėti, kad šitaip pasielgė. Negalėjo patikėti, kad vos nepražudė nekalto vaiko. Vien dėl kraujo troškimo. Už šitai nekęs savęs visą likusį gyvenimą.
   Trumpam žvilgtelėjusi į ranką pastebėjo, kad ne tik mėlynplaukis dreba. Drebėjo ir ji. Adrenalinas pamažu garavo iš kūno, užleido vietą visiems baisiausiems jausmams.

[Danielis Lorijanas]

Berniukas vis dar virpėjo, tačiau jau balsu neverkė. Vis dar drebėdamas, atsargiai dirstelėjo į jį palietusią. Auksinės akys. Vampyrė! Štai kur ji!Išgąstis, drebulys persmelkė mažylio kūną.
-Neliesk!- sucypė.
Jei tik jėgų būtų turėjęs daugiau, tučtuojau šoktų ant kojų ir vėl dumtų prie durų. Dabar, svajone lik sveika, Etanas jautėsi kaip makaronas. Nuleido galvą ant grindų. Šaltos plytelės šiek tiek atgaivino vargšelį švilpį.
-T-tikrai? B-bet tu prieš-š tai....
Ar ji meluoja? Gali ji nori mane įvililioti? K-kaip aną...
Vilkolakio nasrai išniro prieš pat rausvai raudų plaukų Etano akis, šis susigūžė. Ne! Negalvok! Negalvok apie tai! Galvok, kaip pasprukti! Taip, galvok! Kaip tau aną kartą pavyko pabėgti? Susikaupk...!
Dar stiprenis drebulys pagavo metamorfmagą. Kaip jam ištrūkti gyvam? Jis toks silpnas! O ji legilimantė?
Mintis, kad gal būti išgydytas, kaip šiluma pasklido po visą kūną. Nosį, riešą be galo skaudėjo. Gal taip ir jam pavyks įsitikinti, jog ta vampyrė nieko blogo jam nežada, o gal visgi...?
Etanas dvejojo. Neprieštaravo, ši mintis po trupučiuką jo pasitikėjimą lenkė vampyrės pusėn.
Palauk! Ar ji nuoširdžiai kalba? Gal...? Pala...auksinės akys...
Etanas atsargiai, lėtai, bet nesėkmingai pabandė atsiversti ant nugaros.
-G-gerai,- dusliai sutiko su vampyrės noru jam padėti,- B-bet pirmiausia, k-kuo tu var-rdu?

[Sabrina von Sjuard]

   Giliai įkvėpė. Kraujo kvapas, tebesklindantis ir erzinantis vampyršiką uoslę, vis dar tvyrojo. Buvo taip arti jos, kad Sabrinai teko tvardytis iš paskutiniųjų. Ji kantriai laukė sulaikiusi kvėpavimą, galvodama apie ką nors kitą, bet ką, kas nebuvo kraujas. Mąstė apie būsimą piešinį, kaip sugadins bent kelis lapus popieriaus, kol gaus norimą rezultatą, kaip kikens su Sorenu, žais su Saiko... Mintys buvo padrikos. Negalėjo susikaupti, tad turėjo, kuo greičiau sugydyti berniuko žaisdą.
   - Žinau... Dėl to labai atsiprašau... Bet aš tavęs nenuskriaudžiau ir nenuskriausiu, tik išgydysiu žaizdą, o tuomet pargabensiu į namus. Arba netoli tavo namų, nesu tikra, kad žinosiu vietą, kurioje gyveni, - draugiškai nusišypsojo, nors nepažįstamasis to ir nematė. Galbūt tos šypsenos dabar reikėjo jai. Jai reikėjo išgirsti žodžius, kad daugiau tai nepasikartos.
   Sabrina suprato, kad berniukas dvejojo ir suprato kodėl. Tai skaudino, ji nenorėjo jo nuskriausti. Nenorėjo, kad viskas taip baigtųsi.
   Mėlynplaukiui apsivertus kiek nesėkmingai ant nugaros, dar kartą šyptelėjo. Šįkart liūdnai. Išsitraukusi burtų lazdelę klausiamai sužiuro, o tuomet sušnibždėjusi burtažodį, kuris, beje, iš pirmo karto nepavyko, žaizda sugydyta buvo tik po antrojo bandymo, lengviau atsiduso. Nuplovusi kraujo likučius su burtų pagalba (burtai Sabrinai ne itin sekėsi, bet ji stengėsi) linksmai sužiuro į nepažįstamąjį.
   - Sabrina. Arba Kasandra, bet draugai mane vadina Sabrina, retai, kuris kreipiasi antruoju vardu, o tu? - ištiesusi ranką, norėdama padėti atsistoti apsidairė. Namas nebuvo vienas iš svetingųjų, tad jautė poreikį iš čia dingti. Ir kuo greičiau.
   - Galiu tave sugrąžinti atgal į Londoną, arba tiesiai į namus, kur jausiesi saugus, tačiau nesu tikra, kad antras variantas man pavyks... - liūdnai burbtelėjo vildamasi, kad mėlynplaukis pakeis nuomonę apie ją. Nesuprato kodėl, bet tai atrodė svarbu. Ji nenorėjo, kad berniukas jos bijotų.

[Danielis Lorijanas]

Sabrina... Rodės, nebuvo girdėjęs tokio vardo, vargu, ar jis būtų prisiminęs vieną varnę su sakalu keleiviu vienoje herbologijos pamokoje.
-Etanas.
Etanas neprieštaravo, kai vargais negalais vampyrė, pfū, Sabrina sutvarkė jo žaizdą. Nors skaudėjo nosį, bet kiek manė, šios nesusilaužė. Ačiū, Merlinui.
Žvilgtelėjo į mažytį randelį ant riešo. Vampyro įkandimas, bet per menkas, kad virstų tuo kraujasurbiu. Kaip dabar pasiaiškins, kur tokį gavo? Benamis šuo įkando? Taip, šuo...
-A-ačiū,- sunkiai padėkojo švilpis, pasigriebdamas geltonakės ranką,- Ah...geriau į Skersinį Skersgatvį...Ten manęs ieško...
Nenorėjo įsivaizduoti, kaip Mela kraustosi iš proto, ieškodama jo. Kiek barnių bus namie! Net silpna kažkiek pasidarė. Bet...Etanui jau tai neatrodė tai baisu, kai prieš tai įvykusi ta velniava. Vampyrų užpuolimas...uch.
Etanas šiek tiek galėjo pasakyti, kad jau taip įtariai nežvelgė į Sabriną. Gi savo žodį ji ištesėjo. Vis šis tas. Deja, nerado jokių žodžių kaip padėkoti.
Tad nusišypsojo. Nuoširdžiai. Švilpiškai.
*
Gulėdamas lovoje ir žvelgdamas į žvaigždėtą nakties Etanas mąstė, kas nutiko tame atokiame skersgatvyje. Jam nepavyko sumeluoti, teko išrėžti visą tiesą. Visgi taip ir nebuvo blogai. Gavo raminančiojo eliksyro ir dabar ramiai kiūtojo savo lovoje.
Kažink, Sabrinai daugiau tai nepasikartos? Būtų gerai...
Etanas užsimerkė. Jis buvo be galo dėkingas vampyrei, o kitame smegenų kamputyję mąstė, kaip išmokti tokiose situacijoje išlikti šalto proto.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu be galo džiaugėsi Velykų atostogoms grįšiantis namo. Hogvartse jam visai patiko, tačiau Škotijoje buvo bjauriai šalta, o ir anglų kalba nebuvo tokia jau paprasta. Buvo šiek tiek liūdna, kad Kriu teko palikti mokykloje, bet tėtis perspėjo, kad paršeliui kelionė nebūtų į naudą, tad klastuolis paliko augintinį pilyje. Visos kelionės į Londoną metu jis galvojo, kaip Kriu likęs vienas ten gyvena, tačiau dabar stengėsi džiaugtis tuo, kad turės šiek tiek laiko namie su šeima ir gausiu draugų būriu.
Išlipęs Kings Kroso stotyje afrikietis nuėjo į susitikimo su tėčiu vietą, tačiau jo ten nerado. Pradėjęs blaškytis po gatvę jis netyčia atsidūrė metro stotyje, kur susidomėjęs įlipo į traukinį. Tai buvo didelė klaida, nes Mulungu kitoje stotelėje išlipo, bet suprato atsidūręs kažkur toli. Berniukas sunerimo, bet išėjo į gatvę, kur sunerimo dar labiau. Jis pastebėjo esantis tikrai ne Londono centre. Ką daryti dabar?! Mulungu apsižvalgė ir nutarė susirasti kokį nors malonų žmogų, kuris teiksis paaiškinti, kaip elgtis. Berniukas ėjo ir ėjo, tačiau nieko nesutiko. Jis nežinojo, kiek yra valandų, buvo alkanas ir išsigandęs.
Galiausiai priėjęs kažkokį namą Mulungu nutarė, kad galės čia šiek tiek pailsėti ir tada keliauti toliau. Deja, jis nežinojo, kur keliauti, ir tai gąsdino labiausiai. Klastuolis priėjo namo duris ir sustingo. Eiti vidun staiga pasidarė baisiai nejauku.

[Mayra Llewellyn]

 Miriam...Visas Mayros pasaulis apėmė tik ją, šviežią kūdikį bei Dafydd. Žinoma, dvynukai taip pat buvo šalia, tik jiems teko ne tiek daug mamos dėmesio. Vis gi, dabar svarbiausia buvo rūpintis ir apsaugoti mažylę.
 Rūpintis... Apsaugoti...
 Mayrą vis dar visą skaudėjo. Nuo miego trūkumo dar juodesni paakiai, švelniai sutaršyti plaukai bei drebančios rankos, spaudžiančios lazdelę. Taip, jai pertraukos jokios nėra. Sutartis, pasirašyta krauju, persekiojo net ir po šitiek metų. Tik dėl keblių jos sielos reikalų, Mayrai nepriklausė jos vaikai. Na, nepriklausytų, jei ne auka, skirta jų išpirkimui.
 Bet, po velnių, kaip surast laiko kažkokio vaikigalio aukojimui, kai ant tavęs rėkia ir vemia? Juodaplaukė tyliai nusikeikė. Pabėgusi į Londono priemiestį ji tikėjosi, kad problemos sprendimas nukris ant jos iš dangaus. Ypač kai ji stovi tam itin tinkamoj aplinkoj - name, kuris apleistas jau nežinia kiek metų ir vos vos laikosi nesugriuvęs. Pasigirdo keiksmažodis ir ant žemės gulėjęs butelis, kerais paleistas į sieną, išsitaškė į šukes.
 Išėjus iš namo prireikė kelių akimirkų, kol akys apsiprato su šviesa. O toje šviesoje stovėjo ne kas kitas, o problemos sprendimas - berniukas. Akivaizdžiai pasimetęs berniukas. Mayros veidą papuošė rūpestinga mamos šypsena.
-Ar pasiklydai?-paklausė ji nežinia iš kur atsiradusio problemos sprendimo mostelėdama užeiti į pavėsį bei užuovėją. Pagaliau ir jai sekasi.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu stovėjo ir nežinojo, ką daryti. Šitoje "europoje" jis mokėsi jau ne pirmus metus, bet toks sutrikęs, ko gero, nebuvo niekada. Berniukas nenoromis pradėjo svarstyti, kad tėtis dėl kažkokių priežasčių paliko jį vieną. Žinoma, medžioklės sezonas buvo labai svarbu, bet ar vyriausiojo sūnaus grįžimas namo nėra dar svarbiau? Šitai liūdino tą nuolat besišypsantį vaiką, tad jis spoksojo į duris liūdnomis akimis.
Iš namo išėjus kažkokiai moteriai, Mulungu ne iš karto suprato, kad gali jos paklausti, ką daryti dabar. Ne, ji pirma uždavė kažkokį klausimą, į kurį afrikietis atsakė sau būdingu decibelų kiekiu:
- Skanaus!
Klastuolis klausimo, aišku, nesuprato, bet universalusis žodis tiko visur ir visada. Bent jau tokios nuomonės laikėsi Mulungu. Moteris pasirodė draugiška, tad jis žengė žingsnį jos link. Tik priėjęs visai arti suprato, kad ji yra visai jauna, tačiau jau suaugusi, o tokios berniuką gąsdino šiek tiek mažiau. Be to, jis, šiaip ar taip, buvo pirmojo genties medžiotojo vyriausiasis sūnus, tad neturėjo teisės rodyti baimę.
- Mulungu! - užbaubė jis rodydamas į save ir išsišiepė. Panašu, kad nepažįstamoji kažkaip sugebėjo grąžinti gerą Mulungu nuotaiką. Tiesa, jis vis dar buvo pavargęs, tačiau dabar viskas bus gerai. O tėtis tikriausiai tiesiog pavėlavo atvykti į stotį laiku.
Mulungu drąsiai, kaip ir priklauso pirmojo genties medžiotojo vyriausiajam sūnui, įžengė į namą. Vaikas jautėsi esąs labai alkanas, bet neįsivaizdavo, kaip paklausti, ar moteris turi maisto. Jis atsisuko į ją tikėdamasis, kad ji susipras pasiūlyti pati, ir dar plačiau išsišiepė.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra vertino berniuko kaip aukos vertę, kai ją užgriuvo kurtinanti garso banga, kuri nuplovė bet kokią šiltą šypseną. Sutrikusi, juodplaukė pažiūrėjo į keistąjį vaiką ir tik šiam dingus namo likučiuose prisiminė, ką veikė. Mulungu? Čia vardas ar laikas įsijungti Google translate? Bandydama atsigauti nuo berniuko atakos balsu, moteris papurtė galvą. Ne, ji negalėjo švaistyti laiko. Jos laukia vaikai ir Dafydd. Reikia viską užbaigti čia ir dabar.
 Pasislėpusi už apipuvusių durų, Mayra dar kartą pažvelgė į plačiai besišypsantį vaiką. Jo balti dantys prieblandoje švietė beveik kaip stirnos akys mašinos žibintų šviesoje. Juodaplaukė taip pat nusišypsojo ir išėjo į kiemelį. Ten jau stovėjo akmenys, ant kurių ji planavo paaukoti kažką, bet, na, visas vaikas ten netilptų. Reikėjo sugalvoti ką kitą.
 Ir tada jos akys nukrypo į pliką, drėgną žemės lopinėlį.
 Duobė gavosi negraži, jos kraštai nelygūs, o ant žemės besivoliojanti slieko pusė tikrai nekėlė susižavėjimo. Na, bet dirbi su tuo, ką turi. Įkišusi galvą į namą, Mayra mostelėjo berniukui ateiti, slėpdama lazdelę už nugaros. Peilio ji neturėjo - reikės pasidarbuoti kaip nors kitaip.
 Na, beliko tikėtis, kad berniūkštis, eidamas į kiemą, įkris į duobę ir nusilauš koją.

[Mulungu Kinyonga]

Išvydęs moters šypseną Mulungu savąją dar labiau padidino, nors tai ir atrodė nebeįmanoma. Ji atrodė draugiška ir maloni. Tiesa, kažkodėl neprisistatė, kas afrikietį kiek trikdė. Bet tai nebuvo didelė problema - svarbiausia, kad ji nebuvo tokia baisi kaip daugelis Hogvartso mergaičių.
Moteriai kažkur dingus, Mulungu sutriko. Jis nepastebėjo, kaip ji išėjo, tad dabar tik stovėjo ir svarstė, kodėl jį paliko vieną. Alkis darėsi vis labiau nepakenčiamas, bet klastuolis negalėjo nieko padaryti. Dėl visa ko apsižvalgė viduje, bet ten maisto nesimatė. Labai norėjosi garsiai šūktelėti tai dingusiai moteriai ir paklausti, ar ji turi maisto. Dabar Mulungu suprato, kad jam vis dėlto reikėtų žinoti vardą.
Sulig ta mintimi juodaplaukė grįžo, ir vaiko šypsena vėl nušvietė veidą. Paimti ir eiti kažkur kartu nebuvo labai drąsu, bet ji jau nebuvo mergaitė. Ne, ji atrodė maloni ir draugiška moteris, tad afrikietis lėtais žingsniais priartėjo prie durų.
- Skanaus! - dar kartą pratarė Mulungu, tikėdamasis būti suprastas. Jis labai norėjo valgyti. Pamatęs kažką panašaus į tai, kas galėtų būti laužas jo tėvo sumedžiotam žvėriui iškepti, berniukas dar labiau apsidžiaugė. Taip, jis tikrai čia gaus pavalgyti! Nesižvalgydamas žengė žingsnį ir nė nepastebėjo, kad kažkas buvo ne taip. Jis kažkur įkrito. Visų pirma, Mulungu labai išsigando, tik prie nepažįstamos moters nenorėjo to parodyti. Vis dar galvojo, kad ji yra maloni ir draugiška, bet parodyti silpnumo negalėjo. Jis, šiaip ar taip, yra pirmojo genties medžiotojo vyriausiasis sūnus.
Vis dėlto kažką labai skaudėjo, ir Mulungu turėjo imtis veiksmų. Jis neįsivaizdavo, kaip reikėtų pašaukti tą juodaplaukę ir paaiškinti, kad negali išlipti. Jautėsi sutrikęs ir išsigandęs. Kaip jis iš viso čia atsidūrė?.. Ką daryti dabar? Mulungu to nė neįsivaizdavo. Labai norėjosi, kad kas nors iš artimų žmonių būtų su juo.
- Mama! - nesusilaikęs suriko jis. Jam taip skaudėjo, kad net ir ištryškusios ašaros neprivertė susigėsti.

[Mayra Llewellyn]

 Vėl suskaudo nugarą ir pilvo apačią. Mayra išbalo ir nejučiomis atsirėmė į aptrupėjusią namo sieną. Taip ir būtų stovėjusi, jei nebūtų prisiminusi berniūkščio, kuris, regis, sėkmingai atsidūrė duobėje. Žvilgtelėjusi per būsimo kapo kraštą, juodaplaukė tik pasitvirtino sau tą faktą. Viskas ėjosi puikiai, kaip sako, pagal (neegzistuojantį) planą.
 Skausmui sumažėjus, Mayra vėl pradėjo mąstyti. Ji peilio neturi, su kerais vaikigalio nugalabyt negali - netinka, reikia kraujo. Pasičiupusi akmenį iš žemių krūvos, juodaplaukė priėjo prie duobės, kai ją apkurtino dar vienas riksmas, Šį kartą jis sujudino ne tik vaikų verksmo iškankintus ausų būgnelius, bet ir sielos likučius kažkur giliai, mat žodį, kurį suriko berniukas, ji suprato. Mama. Nejučiomis merginos mintyse pasirodė jos mažyliai. O kas, jeigu tai būtų jos vaikai?
 Lėtai pasilenkusi ir vėl paėmusi akmenį, kuris nežinia kada išslydo iš pirštų, Mayra netvirtais žingsniais prisiartino prie duobės ir žvilgtelėjo žemyn. Širdis daužėsi krūtinėje, tarsi bandytų ištrūkti.
 Mažas šuolis žemyn, blausioje dienos šviesoje tarsi šviečiantis šviesus akmuo aštriu kampu...
 Kraujo kvapas pripildė orą. Juodaplaukė jautėsi šiek tiek apsvaigusi. Drebančiomis kojomis išlipusi iš duobės ji nebekreipė dėmesio į kruvinus ir žemėmis aplipusius rūbus. Norėjosi viską kuo greičiau užbaigti, kol pats faktas, kad ji ką tik nužudė kažkieno vaiką, nepasiekė jos širdies. Karštos ašaros kaupėsi akyse kai mergina rankomis žėrė žemes į duobę. Tada, tarsi prisiminusi, kad turi lazdelę, keliais mostais paslėpė smulkų berniuko kūnelį. Berniuko, kuris, regis dar kvėpavo. Ar ji ką tik užkasė gyvą vaiką?
 Šešėliai aplink ošė. Jos auka priimta, tačiau Mayra tik stovėjo, žiūrėdama į ten, kur visai neseniai matė vargšą vargšą berniuką, o karštos ašaros plovė purvą nuo jos skruostų. Kaip jai dabar parsigauti pas Dafydd? Kaip jai pažvelgti savo vaikams į akis?
 Negi motinystė ją taip pakeitė ir kur slepiasi ta neperžengiama riba?

 Vakare medžiai toliau ošė, dalindamiesi savo paslaptimis tarpusavyje. Apleistas namas ir toliau stovėjo kaip stovėjęs, žemė po jo pamatais permirkusi nekaltųjų krauju. Tamsiaplaukės jau seniai ten nebebuvo, tik, galbūt, maža jos sielos dalis ilsėjosi kartu su berniuku, kuris niekada negrįš namo.

[Dori Mendel]

Buvo Velykų atostogos. Iš tiesų - visiškai suknistos, mat galeonų saugykloje buvo likę vos keli, o mamos - nei ženklo. Dori net bandė siųsti jai pelėdas, tačiau šios grįždavo neradusios kur nunešti laiško. O jeigu ji mirusi? Ši mintis paauglei nedavė ramybės. Tariamam savo tėvui ji irgi bandė pasiųsti laišką. Pelėda negrįžo, tačiau atsakymo mergina nesulaukė jokio. Tai žinoma, jeigu jis tą laišką gavo, tai nebent suplėšė arba sudegino, pamanė.
Dabar Dori stovėjo kažkokio apleisto namo svetainėje, o jos rankos drebėjo. Raudonplaukė nežinojo, pabėgo ar ne. Šią akimirką buvo ramu, tačiau bet kurią kitą viskas galėjo apsiversti aukštyn kojomis, nes suaugusių blogiukų būreliui tikrai neturėtų būti sunku surasti Londone besislapstančią išsigandusią paauglę. Į ją lėkė žalias žaibas, bet nepataikė. Mergina vis pyko ant savęs, kad nesugeba laiku nueiti miegoti, bet būtent tai, kad ji dar nemiegojo, šiąnakt išgelbėjo jai gyvybę.
Mendel paėmė į ranką Alano dovanotą saugą ir mintyse ėmė šaukti draugo vardą. Netrukus saugas nušvito mėlyna spalva.

[Alanas Senkleris]

Diena praėjo išties smagiai. Alanas nebuvo dvare. O visą dieną prasivalkiojo su Auriu po dailės galerijas. Auris buvo piktas. Nes nekentė dailės. O Alanas tryško optimizmu. Paskui jie sėdėjo kažkokioj kavinėj ir kalbėjo. Daug. Apie viską. Taip gerai jau seniai nebuvo. Ir štai dabar jau buvo vėlu. Bet Senkleriai nemiegojo. Pusbroliai sėdėjo viešbutyje. Auris ten apsistojo. Taigi jie sėdėjo jo kambaryje ir žaidė monopolį.
Tik staiga vaikinas kažką pajuto. Įkaitusį saugą. Net nenustebo. Atrodė, kad to laukė. Laukė, kol dėl jo kvailo tylėjimo nukris dangus.
- Greičiau! - Šūktelėjo nusviesdamas netikrus žaidimo pinigus ant lovos. Jis suėmė saugą pirštais. Ir iškart suprato kur šią akimirką turi būti. Adresas tiesiog įsirėžė jam į galvą Ir jis pasakė tai Auriui.
- Ten yra Dori. Ji kviečia mane per saugą, jai kažkas atsitiko. - Auris nieko nesakė. Tik paėmė kažkurią monopolio kortelę ir pavertė ją nešykle. Dabar abu stovėjo apleistame name.
- Dori. - Šūktelėjo Senkleris ir nubėgo prie merginos. Kokių nors sužalojimų nesimatė. Ir vaikiną ištiko šioks toks palengvėjimas.
- Kas atsitiko? - Paklausė ją apkabindamas. Dabar be galo norėjo priglausti ją prie savęs.

[Auris Senkleris]

Dienelė klostėsi gerai. Na jis truputį pamurmėjo dėl tų nykių paveikslų, bet aplamai viskas buvo taip... Taip smagu. Visos bėdos išrūko kuriam laikui ir atrodė, kad ši diena praeis geriau nei visada.
Bežaidžiant monopolį ištiko didysis nuotykis. Auris klaikiai pralaiminėjo. Jau kone bankrutavo. Kai staiga Alanas pareiškė, kad Dori kviečia jį per saugą. Jei jau panaudojo šį daiktą, vadinasi, nutiko kas nors tikrai blogo. Taigi jis nugabeno juos abu į tą namą. Nors norėjo Alano neimti. Bet ginčai būtų užėmę per daug laiko. Kol jaunėlis klausinėjo mergaitės apie tai, kas nutiko Auris ėmė sukti ratą po kambarį ir kerėti jį. Užleido kerus neleidžiančius patekti į vietą oru. Skydinius kerus. Ir dar kelis trukdančius patekti į patalpą.
- Homenum revello. - Ištarė norėdamas įsitikinti, kad jie čia yra vieni.
- Kur tavo motina Dori? Kodėl tu šitame laužyne?

[Dori Mendel]

Dori kažką išgirdo. Siaubingai išsigando, norėjo pradėti klykti, tačiau suprato, jog čia pasirodė Alanas ir tiesiog puolė jam į glėbį. Negalėjo sakyti, kad pasijuto saugi, tačiau aplankė kažkoks emocijų atoslūgis ir keturiolikmetė pradėjo isteriškai verkti. Raudonplaukis klausė, kas nutiko, bet tą akimirką atsakyti nebuvo jėgų.
Žinoma, kad kartu su Alanu buvo ir Auris. Kol Auris kerėjo, Mendel supyko ant savęs, jog panaudojo saugą. Dabar juk viskas išaiškės, ar ne? Dabar jau visi sužinos, mintyse pagalvojo. Viduje ji pyko ant Alano, kad šis atvyko su Auriu, tačiau... tačiau tuo pačiu keturiolikmetė žinojo, kad tai yra gerai, mat jeigu Alanas būtų pasirodęs vienas, dabar jie abu būtų įstumti į mirtiną pavojų.
Auris pradėjo klausinėti apie mamą. Tada Mendel atsitraukė nuo Alano ir pradėjo verkti dar labiau, nuėjo į kampą, atsisėdo ir apsiglėbė kelius rankomis bei toliau raudojo.
Ji tiesiog žinojo, kad atėjo tiesos akimirka. Jeigu dabar ji sumeluotų ir vis tik pavyktų apmauti Aurį, ką ji tada darytų? Grįžtų atgal į dvarą, kur bet kurią akimirką gali pasirodyti tie žmonės? Dori suprato, kad privalo sakyti tiesą, nes gyvybė yra svarbesnė už kitus dalykus.
- Dabar mane įkiš į vaikų namus, ar ne? - ignoruodama Aurio klausimą pažiūrėjo į Alaną. - Dabar jau viskas.
Dori ir toliau bliovė, ji suprato, kad artėja dienos, kuomet ji turės našlaitės statusą. Mamos nėra, tėčio nėra, giminaičių nėra... Kas belieka? Alano tėvai pasisiūlys paglobotį jo draugę? Žinoma, kad ne. Rolandas tam nepasiryžtų, be to, Dori nenorėjo, kad jiedu būtų brolis ir sesuo!
- Kažkas atėjo, - vis dar verkdama, tačiau jau ramesniu balsu pasakė ji Alanui. - Kažkas atėjo ir jos ieškojo, galvojo, kad aš esu ji, kad išgėriau jauninančio eliksyro, paleido į mane nužudymo užkeikimą, bet aš spėjau išsisukti, man pavyko pabėgti... - šiek tiek pastarosios valandos įvykių papasakojo Dori.