[Luna Gardner]

   Būti laimingam nereikia prabangos, užtenka girdėti linksmus geriausių draugų balsus, susipynusius su garsiu, nuoširdžiu juoku, ir jausti šalia plakančią mylimo žmogaus, o tiksliau vampyro širdį.
   -Kiek pamenu, pradžioje nebuvai romantikas,-safyro spalvos žvilgsnis nukrypo į melsvai - žalias akis.
   Akimirką laikas sustojo. Atminty iškilo pirmas kartas, kai jaunoji alfa išvydo būsimą vampyrų lyderį. Lyderį, kuris netruko užkariauti tamsiaplaukės širdį.
   Tuo metu nė nenumaniau, jog viskas taip pasisuks...Netikiu likimu, tačiau kažkas tikrai puikiai sužaidė...
   -Ar man tik atrodo, ar tu iš tiesų jaudiniesi?-juokdamasi kilstelėjo kairįjį antakį, atidžiai stebėdama šalia stovintį vampyrą. Per daug gerai pažinojo šį, jog puikiai atskirtų jo jaučiamas emocijas ir išgyvenimus.
   -Žinau, jog verta,-plačiai nusišypsojusi stebėjo, kaip ką tik tvirtai spaudęs savo glėbyje jos kūną, o lūpas švelniai bučiavęs, vaikinas atstiraukė ir pasiekęs juodą dėžutę ištiesė jai. Švelnia suėmusi zomšu dengtą dėžutę kelias akimirkas dvejojo. Galiausiai trumpam žvilgtelėjusi į meiliai į ją žvelgiantį vampyrą, lėtai pravėrė dangtelį.
   Brangakmenio spalvos žvilgsnis akimirksniu susidūrė su sidabrine grandinėle, savo stačiakampio viduje saugančia dvi raides ir datą, kai tamsiaplaukė pirmą kartą išvydo grynakraujį vampyrą.
   -Elijah'au...ji...nuostabi...-lėtai kilstelėjusi galvą apdovanojo rudaplaukį plačia šypsena,-tu mane lepini,-tyliai nusijuokusi atsargiai išėmė grandinėlę. Grynas sidabras ėmė s[indėti žvakių skleidžiamoje šviesoje.
   -Jaučiuosi taip, tarsi būčiau atsidūrusi viename iš romantinių filmų, tik visa tai tikra, o priešais mane stovi pats nuostabiausias vampyras,-pakštelėjusi šiam į lūpas įdavė sidabro gaminį atsukdama nugarą ir patraukdama palaidus plaukus nuo kaklo.
   Laukdama, kol papuošalas atsidurs ant kaklo, buvo beuždaranti dėžutę, kai žvilgsnis užkliuvo už baltuojančio popieriaus. Atsargiai išėmusi kilstelėjo antakius.
   -Elijah'au, viso to tikrai per daug,-bejėgiškai papurčiusi galvą grįžtelėjo per petį.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah anksčiau buvo šaltas lyg ledas. Meilė, šiluma jam buvo svetimi dalykai. Jam nebuvo sudėtinga nužudyti žmogų, jis tuo mėgaudavosi. Iki to momento, kai jo niekingame ir "purviname" gyvenime atsirado Luna, kuri viską apvertė aukštyn kojom. Sunkiai, tačiau su savimi kovodamas Chris' as įveikė save ir pasikeitė. Pokyčiai buvo aiškiai pastebimi. Jis tapo rūpestingu, geru, mylinčiu vyruku.
- Nebuvau, tačiau buvimas kartu su tavimi tokiu pavertė. - Žvilgsnis nukrypo į safyrines akis.
Atmintyje iškilo reginys, kai šie buvo pirmakursiai Hogvartso mokiniai. Keistas jausmas užplūdo Elijah, juk jis ir jo išrinktoji planavo būti lyg brolis ir sesuo. Du neišskiriami draugai. Kas pasikeitė? Broliški, seseriški jausmai laikui bėgant išaugo į tai, kas vyksta dabar.
- Taip, aš jaudinuosi.. - Pasikrapštydamas pakaušį, šiek tiek nuleidęs galvą tarstelėjo Dawson' as. - Ne gi tai taip akivaizdu? - Kilstelėjo galvą aukščiau ir susiradęs Lunos žėrinčias akis vos vos kilstelėjo savo lupų kampučius, vaikinas iš ties atrodė pasimetęs ir nesusipatogines.
Vos tik padavė dėžutę savo mylimajai rudaplaukio žvilgsnis nukrypo į ją, jos dailų kūną ir veido išraiška, kuri kalbėjo pati už save. Ji buvo laiminga, kas ir buvo svarbu Chris' ui.
- Tiesa sakant, džiaugiuosi, kad tau ji patiko. - Plačiai nusišypsojo melsvai - žalsvų akių savininkas. - Lepinu, nes myliu, - viena ranka truktelėjo vilkiūkštę arčiau savęs ir pakštelėjo šiai į jos rusvą skruostą. 
Ir ko aš taip jaudinausi? Negi tikrai esu toks skystas? Kas su manimi pasidarė? - Kiek susimąstęs stovėjo rudaplaukis, tačiau Lunai pakštelėjus į lupas jis vėl atsitokėjo ir paėmę grandinėlę iš jos rankų. 
- Turbūt tikrai tapau romantiku, bet, kaži ar tai labai blogai.. - Šypsojosi Chris' as švelniai delnu perbraukdamas per safyrinių akių savininkės kaklą, patraukdamas paskutiniuosius plaukus. - Pamiršau pasakyti, ši grandinėlė nėra paprasta, - atsistojęs už Lunos ir apjuosęs ją rankomis, ištiesė grandinėlė jiems abiems matomoje vietoje. - Matai? - Rodydamas į mažą kitoje pusėję kišantį sidabrinį burbuliuką ištarė rudaplaukis. - Tai reiškia, kad jei pateksi į bėdą ir reikės manęs du kartus spustelėk, aš iškart pasistengsiu tave susirasti pagal GPS. -  Švelniai rankomis užsegė grandinėlę ant merginos kaklo.
- Luna, tai nėra per daug, tiesiog nuo visko pavargau ir norėčiau išvykti savaitei atostogų su tavimi. Ne gi tai yra blogai? Truputį atsipalaiduoti, pamiršti kas esam ir pasimėgauti gyvenimu septynias dienas? Manau, tai pati geriausia mintis, kuri galėjo ateiti į mano galvą.. - Labai rimtu balso tonu ištarė vampyras, tačiau paskutinius žodžius palydėjo plati šypsena Elijah' aus veide. Tvirtai apglėbęs juodaplaukę jis spustelėjo ją arčiau savęs, kartu pakštelėdamas šiai į kaklą, kur buvo galima pajusti kakle besipuikuojančias arterijas. Kas labai jaudino vampyrą. Ir privertė greit atsitraukti.

[Luna Gardner]

   "-Luna...
    -Ne, neketinu dar kartą viso to klausytis.-Šaltas, bejausmis balsas nusirito ką tik išplautomis, vis dar cheminėmis medžiagomis atsiduodančiomis grindimis.
    -Tuomet liaukis taip elgtis,-šviesiai pilkos, retkarčiais atordančios mėlynos, akys suspindo skausmu, sumišusiu su pykčiu. Vyriškas balsas, aiškiai rodantis meilę savo dukrai, buvo šiltas ir švelnus.
    -Skausmas niekur nedings. Pamažu jis ims žudyti tave iš vidaus, kai galiausiai neištvėrusi palūši...
    -Manau, jis jau mane pribaigė.-safyro spalvos akys, spindinčios kambario šviesoje, suspindo begaliniu skausmu"

    Skausmas niekur nedingo, vyriausiasis Gardner šeimos atstovas buvo teisus. Dusinantis, iš lėto žudantis skausmas buvo užvaldęs visus jausmus, mintis, išgyvenimus, kai galiausiai visa tai baigėsi, tačiau ne tuo, jog jaunoji alfa palūžo. Skausmas liko užrakintas giliai viduje, lyg koks žvėris, kuris laikui bėgant susitraukė Džiungarijos žiurkėno dydžio. Ir jei kam tamsiaplaukė turėjo būti dėkinga, tai tik priešais esančiam vaikinui.
    -Regis, buvimas kartu mus abu paveikė,-rausvų lūpų kampučiai nežymiai pakilo į viršų. Akimirką safyrinių akių žvilgsnis stebėjo melsvai - žalias akis, kai šios vos po sekundės nuklydo į juodmedžio grindis bandydamos paslėpti sutrikusius grynakraujo jausmus.
   Suprasti, kodėl jaunasis vampyras taip jaudinasi, nebuvo lengva. Jiedu praleisdavo tiek laiko, jog kartais aštuoniolikmetė manydavo, jog kartu gyvena. Ir tiesa sakant, tai buvo tiesa. Beveik. Mokydamiesi Hogvartse jie ne tik matydavosi kasdien, tačiau gyveno netoli vienas kito. Ir tai tęsėsi visus septynerius metus, kai dar visai neseniai teko atsisveikinti su antraisiais namais tapusia pilimi. Priežastį, kas nutiko, jog rudaplaukis negali atsipalaiduoti, rasti nebuvo lengva, ypač, žinant tai, jog įprastai tamsiaplaukė nejaukiai pasimuistydavo.
   -Tai tikrai akivaizdu,-linktelėjo tyliai sukikendama. Buvo linksma matyti, kaip stiprus ir galingas vampyras pamiršta jėgą ir sutrinka atsidūręs šalia savo mylimosios.
   -Ar tave taip veikia gėrimas, kurį neseniai gėrei?-šyptelėjusi trumpam žvilgtelėjo į juodą dužutę, tačiau netrukus visą dėmesį ir vėl pasiglemžė raumeningasis princas, prisitraukęs tamsiaplaukę artyn.
   -Ne, tai tikrai nėra blogai,-papurčiusi galvą linksmai šyptelėjo,-tačiau tikiuosi, jog kovoje vis dar esu toks pats rimtas ir ryžtingas,-erzindama kilstelėjo kairįjį antakį netrukus sutelkdama dėmesį į grandinėlę, iškeltą tiesiai priešais jos veidą.
   -Ar tai reiškia, jog dabar būsiu sekama kiaurą parą?-tyliai sukikenusi grįžtelėjo galvą į vaikiną, jausdama, kaip vėsus metalas nugula ant kaklo.
    Trumpa akimirka, leidusi pasimėgauti vampyro prisilietimais baigėsi. Kambarį perliejo rimtas, kiek išsekęs balsas. Akimirksniu surimtėjusi mergina plačiai atmerkė akis.
    Pabėgti dabar, kai Ianas rengia sąmokslą prieš Magijos Ministeriją...Vargu ar tai gera idėja...tačiau galbūt Elijah'us teisus...
    -Tuomet nekantrauju sėsti į lėktuvą ir pabėgti nuo viso šito chaoso,-linktelėjo apdovanodama vaikiną plačia šypsena. Į staigų atsitraukimą per daug nekreipė dėmesio. Suprato, jog šiam vis dar sunku atsilaikyti prieš pulsuojančią arteriją, puikiai pasiekiamą kakle.

[Elijah Chris Dawson]

Jaudulys, tai tarsi kažkas perspėjantis apie artėjantį pavojų. Vaikinas niekada nebuvo toks pasimetęs, jis jautė artėjant kažką, kas gero nežada. Jis jautė savo mylimosios nerimą, tačiau ir pats toks tapo. Nerimastingas, irzlus, pasimetęs. Žinojo, jog jei Lunai kažkas atsitiks, jis sau neatleis niekada. 
- Turbūt, - dustelėjo Chris' as.
Elijah, jautėsi drąsiai, ryžtingai, viskas kas jam būdinga buvo jam ir likę, tačiau keistas jausmas krutinėje, kurią spaudė kažkas keisto, nedavė ramybės, kas vertė jį pasimesti ir daug mąstyti. 
- Žinau, - šyptelėjo savo išrinktajai. Akivaizdu, taip,  tai  tikrai akivaizdu. Chris'  as nebijojo pasirodyti silpnesnis. Nes ji žino, kokiu jį paverčia kai būna šalia. Bejėgiu, paprastu žmogeliu. Pačiu paprasčiausiu šioje planetoje.
- Gėrimas? - Kandžiai šyptelėjo, - jis mane veikia, tačiau ne taip kaip tu manai, - mirktelėjo viena iš savo žalsvai - melsvų akių. - Galiu parodyti kaip veikia. - Krimstelėjo apatinę lupą ir truktelėjęs vilkę arčiau žvelgė į jos safyrines akis.
- Kovoje.. kovoje aš toks pat, juk pati tai puikiai žinai, - pirštais brukštelėjo šiai per plaukus. - O gal nori išbandyti, nors aš ne tam nusiteikęs, - sarkastiškai šypsojosi Dawson' as.
- Sekama.. - kostelėjo vampyras, - ne, aš niekad nematysiu kur esi, tik kilus pavojui mane prisišauksi, jei pati to norėsi, - pridurė rudaplaukis.
- Na, jei nekantrauji, kitą savaitė skrendam. - Tvirtai ištarė Chris' as.
Eilinis kraujo troškimas, kelioms sekundėms privertė rudaplaukį atsitraukti.
- Kodėl? A? - Pasikasydamas pakaušį burbtelėjo vaikinukas. - Žinoma, tavęs neliesiu, nebijok.. - žengęs žingsnį arčiau jis vėl atsidūrė šalia Lunos, o jo rankos ant Lunos liemens. Jis tvirčiau truktelėjo ją į save ir viena ranka slydo nuo vilkiūkštės liemens link jos gražaus ir dailaus veiduko.
- Ar gali būti kas geriau? - Dustelėjo šiltą orą į juodaplaukės kaklą, kur tviskuliavo arterija. Švelniais prisilietimais, bučiniais jis nusėjo merginos kaklą. - Kas jei aš...? - Neužbaigęs klausimo jis švelniai prilietė savo iltimis ten, kur puikavosi miego arterija, tačiau neįkando. 

[Luna Gardner]

   Stovėdama visiškai ramiai ir atidžiai klausydamasi švelnaus, kiek per rimto Elijah'aus balso tono, tingiai nusišypsojo. Troško pamiršti Ianą, sąmišį kėlusį per vilkolakių sambūrį, Igorį, regis, visiškai pasikeitusį prie kitų vilkų, ir viską, kas nedavė ramybės, ir, regis, pavyko. Dabar terūpėjo tik šalia esantis grynakraujis vampyras.
   -Tuomet kaip?-kilstelėjusi lūpų kamapučius švelniai prisikando apatinę lūpą. Žinojo, kad šis žaidžia, tad nė nedvejodama įsitraukė į žaidimą. Netrukus pajutusi trūktelėjimą nesipriešindama atsiūrė šalia žaslvai - mėlynų akių savininko, žvilgsnį įsmeigusio į ją. Lėtai iškvėpusi plaučiuose sušilti spėjusį orą nežymiai šyptelėjo.
   -Mmmm...-apsimesdama, jog mąsto, kiek pakreipė galvą,-manau...šįkart atsisakysiu,-galiausiai, regis, priėmusi itin sunkų sprendimą linktelėjo.
    Sulaukusi kiek netikėtos reakcijos dėl anksčiau ištartų žodžių apie sekimą, nejaukiai pasimuistė. Pajuokavusi apie visą parą įjungtą GPS ant savo kaklo nesitikėjo, kad rudaplaukis priims tai taip rimtai.
   -Gerai,-nebenorėdama tęsti pokalbio apie sekimą tik nežymiai papurtė galvą. Nenorėjo gadinti akimirkos. Juk jau seniai nesimatė su tuo, kuris priversdavo pamiršti -iaurumą ir tapti mielu ir pūkuotu kačiuku.
    -Kitą savaitę?-kiek nustebusi tarstelėjo, buvo pasiryžusi dingti nuo visko kuo greičiau, tačiau...nė nepagalvojo, kad teks palikti viską taip greitai. Kelias akimirkas pasvarsčiusi galiausiai linktelėjo.
   -Puiku, aš pasiruošusi,-šyptelėjo jausdama, kaip tvirtai ir ryžtingai skamba jos balsas. Kelios dienos tik su jaunuoju vampyru itin viliojo. Puikiai žinojo, kad tuomet pamirštų visas problemas.
   Vaikinui eilinį kartą atsitraukus mėlynakė tyliai atsiduso.
   -Elijah'au, žinau, kad to nepadarytum. Kad ir kaip būtų sunku, tu susivaldysi,-grynakraujui ir vėl užėmus savo vietą šalia vilkolakės, mergina švelniai apglėbė šio kaklą atsidurdama dar arčiau žalsvai - mėlynų akių savininko.
    Atlošusi galvą tamsiaplaukė mėgavosi švelniais, vos juntamais vaikino prisilietimais bei bučiniais. Safyro spalvos akys buvo užmerktos.
   -Vargu...-tyliai, vos girdimai atsakiusi į klausimą, kelis kartus giliai įkvėpė. Nė nekrustelėjo, kai vampyro iltys prilietė kaklo odą. Tebesimėgaudama prisilietimais paprasčiausiai laukė.

[Elijah Chris Dawson]

- Taip, kitą savaitę, manau, puiki galimybė išvykti kelioms dienoms pailsėti.. - Burbtelėjo Dawson' as. Jis norėjo praleisti kurį laiką kartu su mergina, dviese. Pabodo konfliktai supantys jo aplinką, norėjo bent trumpam pajausti, kas yra gyvenimas ir tuo pasimėgauti, nors trumpam paliekant problemas nuošalį.
- Puiku, kad sutinki, tada man tik belieka užsakyti mums puikų viešbutį, šalia jūros.. Arba kokią nuošalę vietelę tik mums abiems? - Uždavęs merginai retorinį klausimą jis tik kilstelėjo antakius aukščiau ir įsmeigė savo spindinčias akis į josios.
Žodis susivaldyti, dabar vaikinui reiškė daug, tačiau neperdaugiausiai. Vampyrui prarasti savikontrolę šalia miego arterijos yra labai paprasta. Vienas žingsnis ir jo skonio receptorius palies geležies skonio skystis. Kas atrodė iš ties labai viliojančiai, tačiau, žinoma, be vilkės leidimo jis to tikrai nedarytų, nors vistiek norėtų pabandyti, žinodamas tą faktą, kad moka neprarasti budrumo ir žino, kada sustoti.
- Man įdomu, kodėl tu tokia tikra, jog aš susivaldysiu? O kas jei aš? - Šiltas oro gūsis pasiekė merginos kaklą apie kurį sukiojosi Chris' as.
- Tu tai specialiai darai? - Krimstelėjo šiai į ausį, kai ji priartėjo dar arčiau.
- Taip, vargu, tačiau.. - Vaikinas spustelėjo šią arčiau savęs ir iltys gana neskausmingai įsmigo į Lunos kaklą. Lašas kraujo ir vaikinas atsitraukė. - O tu sakei su vargu.. - šyptelėjo Dawson' as nusivalydamas nuo lupų krašto užsilikusį kraujo lašelį.
- O dabar.. - Žingsnis po žingsnio jis kilstelėjo merginą nuo grindų ir šie du atsidurė ant lovos vienas šalia kito.
- Tikiuosi nepyksti.. - Švelniai brukštelėjo pirštais per kaklo odą ir pakštelėjo merginai į lupas. - Bet įtariu, taip kaltės neišpirksiu?

[Luna Gardner]

   Pirmąsias kelias akimirkas nė nekrustelėjo, paprasčiausiai stebėjo priešais stovintį, besišypsantį vaikiną. Melsvai - žalios grynakraujo akys, iki tol stebėjosios juodaplaukę, keistai sublizgo. Spėlioti, kas nutiko, nereikėjo. Akivaizdus džiaugsmo šaltinis buvo čia pat. Paprastas sutikimas palikti visus rūpesčius ir kaip mažiems vaikams, vis dar nesuprantantiems atsakomybės jausmo, dingti iš tėvų akiračių. Toks buvo planas. Palikti aplinkinius ir pasimėgauti ramybe.
   Tarsi tu iš tiesų pabėgsi nuo to...
   Ne, aš niekur bėgti neketinu...Tik noriu laisvadienio.
   Pirmą kartą be jokios kaltės ar sąžinės graužaties mergina plačiai nusišypsojo dėl savo pačios minčių. Ji niekur nebėgs, tik kelias dienas nesirodys aplinkiniams ir pasimėgaus grynakraujo draugiją. Savanaudiška, bet teisinga.
    Dėmesį atitraukus vyriškam balsui, Luna dar kartelį tingiai šyptelėjo. Mintis apie nuošalią vietą, tokią, kokioje jiedu, kaip tik ir buvo, viliote viliojo. Galbūt kitiems reikėjo prabangos ir tobulumo, o jai užtekdavo ramybės.
    -Man tiks ir namelis medyje,-nesukdama galvos dėl patogumo ar diskomforto gūžtelėjo pečiais.
    -Nes pažįstu tave,-lyg niekur nieko atsakė į jai skirtą klausimą.
    Jautė, kaip šiltas, be galo malonus oro gūsis sukutena kaklą ir kaip vos juntamas krimstelėjimas į ausį priverčia nusišypsoti.
    -Ar gi aš taip galėčiau?-erzindama, itin saldžiu balseliu sušnibždėjo į ausį. Netrukus kaklo srityje pajuto švelnų, vos juntama skausmą. Vampyro iltys įsmigo į kaklą, tačiau juodaplaukė nė nekrustelėjo. Per daug pasitikėjo tuo, kuris tvirtai laikė ją glėbyje.
    -Atsargiai, aš irgi moku kandžiotis,-tylus, ausiai malonus balsas nusirito miegamojo grindimis. Netrukus ant žemės tvirtai stovėjęs kūnas atsidūrė minkštuose pataluose.
    -Ne, neišpirksi,-mėgaudamasi grynakraujo prisilietimais plačiai nusišypsojo,-bet gali kitaip išpirkti kaltę,-trumpam žvilgtelėjusi į žalsvai - melsvas akis prisiglaudė prie raumeningos krūtinės. Prisispaudusi prie tvirto rudaplaukio kūno lėtai užmerkė akis.
   Už šių sienų ji buvo alfa, didžiausios ir galingiausios gaujos alfa, tačiau čia, žaliaakio glėbyje ji buvo tik paprasta mergina, kuri jau spėjo pradėti grimzti į sapnų karalystę.

[Luna Gardner]

   Prabėgę treji metai atnešė ne tik brandumo, išminties, atsakingumo, tačiau leido visiems galutinai įrodyti, jog Pusmėnulio gauja dabar priklauso ne kam kitam, o juodų plaukų savininkei, šviečiant pilnačiai virstančiai pilkai balto kailio vilke. Ryškios, nakties tamsoje spindinčios akys, grėsminga pozicija ir karingas būdas nė vienam neleisdavo suabejoti, kad bėdų įsivėlus su šia alfa nepritruks.
   Pusmėnulio gaujai priklausantis namas per prabėgusius trejus metus retai kada likdavo neaplankytas vilkų. Kai kurie čia atvykdavo tiesiog ramiai praleisti laiko, kiti atitrūkti nuo išorinio pasaulio, dar kiti nieko netrukdomi, be jokių baimių praleisti nakty miške risnojant ant keturių vilkiškų letenų. Didžiojo namo neaplenkdavo ir pati alfa. Teko pripažinti, jog čia jiedu su grynakrauju vis daugiau ir daugiau laiko ėmė leisti drauge, kol kartais viešnagė užsitęsdavo ištisas savaites.
   Laikas tuo metu sustodavo, aplinkinis pasaulis nustodavo egzistuoti ir tuo Luna pamažu ėmė mėgautis, tapo kur kas ramesnė ir atsipalaidavusi, deja, karingumas iš merginos akių niekada nedingo.
   Žiemai jau seniai pasitraukus iš kiemo ir vietą užleidus pavasariui, oras kasdien vis šiltėjo. Termometro stulpeliai kaskart šoktelėdavo vis aukščiau, pranašaujantys apie artėjančią karštą vasarą. Daugeliui vilkų vasara reikšdavo šiltas naktis ir šaltuko nekandžiojančias letenas.
   Didžioji dalis Pusmėnulio vilkų su kardais treniravosi lauke, metalo žvangesys aidėjo ore. Kiti paprasčiausiai laiką leido slampinėdami po kiemą, šnekučiuodamiesi arba mėgaudamiesi vasaros malonumais - šokinėjo į netoliese esantį ežerą. Viduje vilkų taip pat netrūko. Čia skambėte skambėjo linksmas juokas, įvairūs balsai ir žingsnių garsai. Jau kurį laiką buvęs ramus namas ir vėl atgijo.
   Teko pripažinti, jog buvo gana keisti po gana ilgo laiko ir vėl matyti visus vilkus vienoje vietoje, ir ne bet kokioje, o toje, kur jiedu su Elijah leido daugybę laiko.
   Dar kartelį užsimojusi savo kardu, kuris sužibo besileidžiančios saulės spinduliuose, nuginklavo savo priešininką. Papūtęs lūpas Diegas kiek nusivylusiai žvilgtelėjo į alfą, o tuomet pasilenkęs čiupo savo ginklą.
   -Greitai mokaisi,-šyptelėjo pasisukdama namo link.
   -Stengiuosi,-su šypsena veide atsakė blondiniškų plaukų vaikinas sekdamas savo alfą į vidų.
   Nors vilkai jau seniai spėjo apsiprasti su mintimi, kad jų alfa pasirinko vampyrą, o šis, regis, priešiškumo taip pat nejautė, tačiau tamsiaplaukė vis tiek vengė ilgam laikui palikti Elijah'ų vieną. Nors žinojo, kad šiam draugijos čia netrūksta, mat, beveik visi su šiuo bendravo itin draugiškai, mėlynakė daug geriau jausdavosi, kai šis būdavo šalia. Galbūt dėl to, jog spėjo per daug prisirišti prie žaliai- melsvų akių savininko.
   -Štai kur tu,-padėjusi kardą ant spintelės, švelniai apglėbė vaikiną iš nugaros. Delnai švelniai prigludo prie tvirtos, raumeningos rudaplaukio krūtinės,-maniau, kad tave nugvelbė, kokia nors vilkiūkštė,-žvilgtelėjo į netoliese sėdinčią Džesiką ir kitas vilkes. Šių tarpe sėdėjo ir du jaunesnieji gaujos vilkai.
   -Luisas užkūrė laužą lauke, tad jei kas nors pasiilgot tikro laužo, jis jūsų laukia,-šyptelėjo žvilgsniu parodydama į už nugaros esančias duris. Kelios dailiosios lyties atstovės kelias akimirkas padvejojo, tačiau sulaukusios paskatinimo iš vaikinų linksmai klegėdamos nuskuodė į kiemą. Kambaryje liko tik grynakraujis vampyras ir keturi vilkai.

[Elijah Chris Dawson]

Pastarieji keli metai leido rudaplaukiui suprasti, jog jis apleido savo šeimą. Savo vampyrus, draugus ir tėvą, tačiau gyvenimas be Lunos nebūtų saldus, koks yra su ja. Vaikinukas labai mylėjo savo išrinktąją, negalėjo jos metęs išvykti į savo gimtąjį miestą. Žinoma, Elijah aplankydavo savo gimines, tačiau ne taip dažnai kaip norėtų. Skaudu buvo žinoti, jog jo "šeima" kažkur žūsta kovose, tačiau jausmai šįkart buvo stipresni, o ir Pusmėnulio gauja buvo draugiška ir nediskriminavo vampyrų.
Chris' as tarp vilkų visada jautėsi saugiai. Išskyrus tuos atvejus, kada jie verčiasi, tačiau čia jis buvo savas. Visi jį mylėjo ir gerbė, kai kurios panelės, gal net ir per daug, tačiau Chris' as jau turėjo savąją, todėl kitos jo nelabai žavėjo.
Kiekvieną dieną pavasariškas oras vis gerėjo, plikos medžių šakos vėl įgavo žalią atspalvį, su pavasariu kartu ir nuotaika vaikino širdį tapo kur kas optimistiškesnė. Vis dažniau jis matė savo vilkiūkštę treniruojant naujus, dar nepatyrusius vilkus, o jos entuziastingumas, tiesiog, jį jaudino.
Kas kart merginai palikus vampyrą, atsirasdavo daugybė gerbėjų, kurios niekaip negalėdavo nusukti žvilgsnio kitur, kaip ir šį kartą, kada viena iš gaujos narių, seilę varvino stebėdama raumeningas Dawson' o rankas. Tikrai jam buvo nesmagu, nes dabar pyktis su savo išrinktąją nenorėjo, o žinant vaikino "šviesią" praeitį, pasitikėti juo juodaplaukei buvo sunku.
- Kajau, ar galėtum stiklinę vandens pamėtėti? Karštoka šiandien..  - Klaustelėjo vieno iš jaunesniųjų gaujos narių. Smagu buvo, kada visi elgėsi draugiškai, tik žinoma, deja, ne Kajus ištiesė stiklinę su vandeniu, o viena, iš šios fantastiškos šeimos narių, kuri lyg specialiai brukštelėjo pirštais per Chris' o delną. - Ačiū, - nesmagiai nutęsė vaikinukas ir atsitraukė.
Dar niekad jis nebuvo toks laimingas, kada išgirdo ateinant Luną. Jos rankoms nugulus ant šio krutinės, jis plačiai nusišypsojo.
- Kol kas dar čia, - tvirtai suėmęs jos rankas, pasisukė priekiu į ją. - Džiaugiuosi, kad grįžai, - tyliai tarstelėjo šiai į ausį, rankomis apjuosdamas jos liemenį.
- Taip taip, bėgite prie laužo, -  pritarė Lunai, tačiau negalėjo nepajusti, kaip mergina, kuri padavė stiklinę vandens, dabar nagais brukštelėjo šiam per nugarą ir ganėtinai skausmingai.
Ką ji daro? Reiks vėliau rimtai pasikalbėti.. Luna jos nepagailės...
- Na, kaip sekėsi? Viskas gerai? - Bandydamas užglaistyti tą nejaukią akimirką švelniai patraukė plaukų sruogą nuo merginos veido ir ją pabučiavo. - Galėtume pasikalbėti? Akis į akį.. - Gana nedrąsiai šmėstelėjo rudaplaukis, o pašaliniams išėjus jis tvirtai paėmė Lunos rankas ir pridėjo jas prie savo lupų. - Tu, žinai, taip, kad tave labai myliu? - Pakštelėjo į skruostą, - Todėl, noriu sužinoti ar manimi pasitiki? - Tvirtai apglėbė savo išrinktąją lyg bijodamas prarasti.   

[Luna Gardner]

   -Kol kas? Ar man derėtų sunerimti?-nors šalia stovintis tamsiaplaukis jaunąją anglę pranoko savo ūgiu gerais dešimt centimetrų, o galbūt ir daugiau, Lunai pavyko padėti smakrą šiam ant peties.
   Kartu praleistas laikas suteikė kur kas daugiau pasitikėjimo nei bet kokie žodžiai. Dar paauglystėje užsimezgusi draugystė tapo tvirtu saitu judviejų santykiuose.
   Turbūt tiek dailiosios lyties atstovė, tiek žaliai - melsvų akių savininkas būtų perėjęs per deginančią, viską naikinančią lavą, jei tik kuris nors būtų pasakęs, jog ji nenudegins.
   Safyrinėms akims susidūrus su miško žalumo ir dangaus mėlynumo, Lunos veidą papuošė žavi šypsena.
   -Aš niekur nebuvau išėjusi,-tyliai nusijuokė jausdama, kaip vaikino rankos švelniai nugula ant jos liemens. Nuo delnų sklindanti šiluma pasiuntė malonius širpuliukus per visą kūną.
   Po visko, kas buvo, mano kūnas vis tiek reaguoja į jo prisilietimus.
   -Neužsibūkit per ilgai,-praeidama pro šalį mirktelėjo baltakailė vilkė.
   -Nieko nepažadam, Džes,-šyptelėjo nulydėdama žvilgsniu išeinančius vilkus. Ir nors nepastebėjo, kas privertė Elijah'aus raumenis šitaip įsitemti, nujautė, jog tai naujosios vilkės darbas.
   Tamsių plaukų savininkas ne šiaip sau buvo gražus, jo neabejotinai trokštų daugelis merginų, tačiau tos, kurios matė jaunąją alfą kartu su grynakrauju, greitai suprasdavo, kad vyriškosios lyties atstovas teliks tik jų svajonė.
   Kiekvienas gaujos narys gerbė savo alfos pasirinkimą, nepaklusti jai reiškė visos gaujos panieką, tad tramdyti vilkių Lunai niekuomet neteko. Išskyrus dabar, kai gaujoje buvo nauja narė.
   -Taip, viskas gerai, jaunieji vilkai gana greitai mokosi, neabejoju, jog namuose laiko veltui neleidžia,-šyptelėjo jausdama, kaip Elijah'us patraukia nepaklusnią sruogą nuo veido ir apdovanoja bučiniu.
   -Manau, man vieno neužteks,-tyliai nusijuokė, tačiau visai netrukus rauktelėjo antakius išgirdusi rimtą vaikino balso toną,-ar viskas gerai? Apie ką nori pasikalbėti?-krūtinėje ramiai plakusi širdis ėmė kiek neramiai daužytis.
   Klausą pasiekus vyriškosios lyties atstovo balsui, Luna kiek ramiau iškvėpė sušilusį orą.
   -Žinoma, kad žinau,-linktelėjo apdovanodama vaikiną žavia šypsena,-ir taip, aš tavimi besąlygiškai pasitikiu, juk žinai tai,-pajutusi tvirtas vaikino rankas, spaudžiančias prie savęs, linksmai nusijuokė apjuosdama šio kaklą rankomis.
   -Elijh'au, kas yra?

[Elijah Chris Dawson]

- Derėtų, turiu entuziasčių, - sarkastiškai šypsojosi vaikinas, žvelgdamas į savo mažąją, tačiau agresyvią vilkiūkštę.
Elijah žinojo, jog Luna, puikiai įvaldžiusi erzinimo taktiką, todėl kiekviena jos kandi frazė, tik žavėjo Chris' ą ir leido tuo pasimėgauti.
Jis žinojo, kad dėl Lunos galėtų mirti, paaukoti gyvybę, kad tik ši liktų gyva ir būtų laiminga, jam daugiau nieko kito ir nereikėjo. Vien tik palikdamas savo šeimą, jis įrodė safyrinių akių savininkei jos svarbą jo gyvenime.
- Žinoma, nebuvai.. - žaviai šyptelėjo, jausdamas, kaip kiekvienas jo prisilietimas merginos kūną priverčia sureaguoti. Tiek laiko prabėgo nuo jų draugystės, o šis vis dar ją jaudina, turbūt negali būti nieko geriau.
Smagu, tai žinoti.. - Švelniai brukštelėjo keliais pirštais per jos nugarą, taip bandydamas priversti jos kūną dar stipriau siųsti impulsus.
- Džes, Luna nežada, aš tuo labiau, - mirktelėjo Rajano išrinktajai.
Tuo tarp, kai viena iš naujųjų šios gaujos narių pradėjo "kabinti" Chris' ą, jis nė akimirkai nenorėjo likti vienas. Elijah žinojo, ko nori ir kad tik Gardner - jo vienintelė, tačiau, matant tos vilkės charakterį, nežinia ką ji sugalvos. Ko Elijah bijojo, tai netekti savo juodaplaukės.
- Na, mokytoją puikią turi, - mirktelėjo priešais stovėjusiai vilkiūkštei.
- Jei vieno neužteks, padovanosiu tau aš jų šimtą, tik eime į savo guolį, - kilstelėjęs seksualų balso toną tarstelėjo Dawson' as, tačiau greit surimtėjo. - Viskas nėra gerai, ką noriu pasakyti tavęs tikrai nepradžiugins.. - Dustelėjo rudaplaukis.. - Pirma, tai turėsiu išvažiuoti dviems savaitėms į Naująjį Orleaną, reikia padėti vampyrams kovoja su raganiais. Prasti popieriai ten ir taip juos palikau ilgam laikui, turiu padėti. - Pasitaisė plaukų sruogą užkritusią ant kaktos.
- O dabar gal galiu vėl pabučiuoti? - kilstelėjo vieną iš savo antakių ir švelniai vieną ranką uždėjęs ant šios skruosto, o kitą ant liemens, stumtelėjo ją arčiau savęs ir pakštelėjo šiai į lupas, tačiau visą romantiką sugadino į kambarį įsibrovusi  naujokė. Ilgi ji čia netrūko, tačiau žvilgsnio nuo jaunuolių nė sekundei nenuleido. Gal ne nuo jaunuolių, o nuo grynakraujo vampyro, kuris šią minutę visą  dėmesį buvo sutelkęs tik į juodų plaukų savininkę
- Luna, yra dar vienas reikalas, - išėjus tai vilkei vėl prakalbo Dawson' as, - ta naujokė, ji kabina mane. Siekia fizinio kontakto, bet žinoma aš įsipareigojęs tik tau ir tik tau, bet noriu, kad žinotum,  nereikia man nesusipratimų.

[Luna Gardner]

   -Buvau šito pasiilgęs,-iš už lango atsklido vyriškosios lyties atstovo balsas.
   -Labiau nei bet ko kito,-pakratęs galvą, leisdamas vandens lašeliams pasklisti į visas puses, paantrino Benas, besiruošdamas pakartotiniam šuoliui į ežerą.
   -Nejaugi?-safyrinės akys automatiškai nukrypo į priešais stovintį grynakraujį leisdamos vandens mėgėjams niekieno netrukdumiems mėgautis šio pramogomis,-ar turėčiau kam nors iškabinti akis?-linksmai nusijuokė kelis kartus ranka perbraukdama per tobulai sušukuotus vaikino plaukus.
   -Matau tave kasdien, bet vos palieku tave sekundei, ilgesys ima dusinti,-šyptelėjo pakštelėdama į skruostą ir apsisukdama. Pirštams apčiupus tvirtą kardo rankeną šio ašmenys lengvai įslydo į dėklą.
   Užtikrinusi, jog šis neiškris, sugrįžo į ankstesnę poziciją, apglėbdama vaikino kaklą rankomis.
   -Atsargiai...-tyliai urgztelėjo jausdama, kaip grynakraujo ranka nuslysta nugara. Tingiai šyptelėjusi atsakė tuo pačiu - švelniai nagais perbraukė per ryškų žandikaulį lėtai keliaudama kaklo linkiu.
   -Šitai apsvarstysiu labai gerai,-šelmiškai šyptelėjo tyliai sušnibždėdama Elijah'ui į ausį, tačiau netrukus vienas kito erzinimas liko nuošalyje.
   Sutrikusi dėl ką tik išgirstos naujienos Luna žengtelėjo atatupsta. Akivaizdu, jog mintis, kad teks išsiskirti su rudaplaukiu, merginai visai nepatiko, tačiau puikiai suprato priežastį.
   -Galiu vykti kartu, vilkai neabejotinai padėtų tvarkytis su iškilusiomis problemomis,-visiškai rimtai tarė žvelgdama į žaliai - melsvas vampyro akis.
   Nujautė, kad ne visi vilkai bus patenkinti dėl to, tačiau ne visus tamsiaplaukė ketino pasiimti. Nujautė, kad užtektų vos kelių, mat, vampyrai taip pat nebūtų itin patenkinti vilkų atvykimu. Vis dėl to jaunąją alfą jie pripažino.
   -Manau, kad gali,-linktelėjo nesipriešindama nė vienam Elijah'aus veiksmui, tačiau mėgautis tuo ilgai neteko, sugrįžusi naujoji vilkė privertė atsitraukti vienas nuo kito.
   -Ji greitai viską perpras, duok jai laiko,-gūžtelėjo pečiais pasijusdama keistai. Anksčiau būtų puolusi ją vedama įniršio, tačiau dabar... Dabar mėlynakė buvo visiškai rami.
   - O tavimi aš visiškai pasitikiu.

[Elijah Chris Dawson]

- Nederėtų kabinti akių, - kandžiai šyptelėjo Dawson' as, - juk žinai, kad pavydėti nėra ko. - Perbraukdamas kelis syk per merginos plaukų sruogą, tarstelėjo Chris' as.
- Turbūt reikia kažką daryti, kad tas ilgesys sumažėtų.. Nemanai? - Linksmai šypsojosi sekdamas kiekviena juodaplaukės judesį. Ji atrodė šalia vaikino tokia trapi ir jautri, tačiau Luna tokia niekada nebuvo. Jos charakteris - apie ją sakė ką kitą.
Viskas buvo taip smagu, kol kalba nepasisuko apie vampyrui iškilusias bėdas. Jų buvo neviena. Dabar jis net nežinojo, kaip atsakyti Lunai. Jei Elijah atvyktų kartu su vilkais, tėvas jį gyvą palaidotų. Taip, jis puikiai atsiminė jų paskutinį pokalbį.
- Sūnau, aš nieko prieš, kad tu pamilai tą marginą, tačiau, kad ir kas nutiktų, vilkų pagalbos neprašysim. Mūsų problemos - tik mūsų. - Gana rūsčiai prabilo tėvas.
- Bet tėti.. Kodėl?
- Todėl, kad mes šeima ir mes stiprūs be jų. Tu gali mus su ja supažindinti, mes ją priimsim, bet pagalba - nereikalinga. 
- Tėti..
- Jei tą padarysi - pamiršk, kad turi tėvą...  
Po tokio griežto pokalbio jis tikrai nesiruošė sutikti su Lunos pasiūlymų, tačiau nežinojo, kaip jai tai švelniai pasakyti, kad safyrinių akių savininkė nesupyktų.
- Ech.. - Dustelėjo Dawson' as, - negaliu sutikti su tavo pasiūlymų.. - paleido merginą iš glėbio ir lėtais žingsniais nutipeno link lango pro kurį buvo matyti besilinksminantis vilkai. - Tėvas, mano tėvas yra prieš jūsų pagalbą ir jeigu aš dabar jus atsivesčiau, prarasčiau jį amžiams, nes toks mano gestas, reikštų vampyrų silpnavališkumą, nors mes abu žinome, kad taip nėra. - Pasikasydamas pakaušį išlemeno Elijah.
Ši tema Chris' ą visada glumino, nors dabar jis buvo suaugęs ir suvyriškėjęs, tačiau nesuprato savo tėvo ir jo keistų pažiūrų į vilkus.
- Aš jai laiko duodu, bet jei ji jau taip nesivaldo, gal šnektelėk su ja? Ji mane liečia.. Ir man tai nėra labai smagu, žinant, kad aš noriu tik tavęs..  - Grįžo link Lunos ir vėl jo tvirtos rankos laikė ją glėbyje. - Nesvarbu tu naujas ar senas, tačiau alfos vaikinas - tik  jos.. - šelmišku balsu prakalbo Elijah ir dešine ranka švelniai uždėjęs ant šios skruosto ją pabučiavo. Jis greit neatsitraukė. Vis stipriau ir stipriau spaudė ją prie savęs.
- Eime į lauką.. vėliau pratęsim, - greit atsitraukdamas ir sunėręs pirštus su josios išlėkė pro duris, kur kieme siautė Pusmėnulio gauja. 

[Luna Gardner]

   Luna stovėjo taip, kaip jai buvo įprasta: kūnas įsitempęs ir pasiruošęs atremti netikėtą puolimą, laikysena tiesi ir didinga, safyro mėlynumo akys akylai stebinčios aplinką. Ir visa tai.. Visa tai dingdavo vos tik rudų plaukų savininkas atsidurdavo šalia.
   Pamažu ir šįkart įtempti raumenys ėmė atsipalaiduoti. Ryškių akių žvilgsnis susitelkė ties savo širdies šeimininku. Kiekvienas šio prisilietimas, veiksmas, žodis... Visa tai hipnotizavo jaunąją alfą.
   -Žinai... tu darai man blogą įtaką,-trumpam užsimerkusi, besimėgaudama prisilietimu, tarstelėjo. Juto, kaip delnai švelniai susispaudžia į kumščius.
   -Žinau,-linkteli užtikrintai žvelgdama į taip gerai pažįstamas žaliai - melsvas akis.
   Kelias akimirkas virtuvėje tvyro tyla. Nutraukti šios mergina neketino, šįkart tyla neslėgė, priešingai, atrodė keistai artima. Tačiau kad ir kokia ji artima būtų, vyriškosios lyties atstovo balsa buvo kur kas artimesnis.
   -Hm...Galbūt,-šyptelėjo persibraukdama per ilgus, tamsius plaukus, leisdama šiems laisvai kristi už nugaros.
   Malonus vyriškų kvepalų aromatas, sklindantis nuo šalia stovinčio grynakraujo, maloniai kuteno jautrią vilkišką uoslę.
   Dešinė ranka nevalingai nuslydo ant kardo rankenos. Ne dėl to, kad nesaugiai jautėsi, paprasčiausiai buvo įpratusi taip elgtis, kai kardas švelniai stuksėdavo į šlaunį.
   Išgirdusi prieštaravimą supratingai linktelėjo. Nujautė, kad būtent tai ir išgirs. Vampyrai vis dar rodė savo principus.
   -Gerai,-nebeketindama tęsti šios temos nutarė visa tai užbaigti,- bet jei...Jei ko nors reikės...Žinai, kad aš visada būsiu šalia,-šyptelėjo matydama susimąsčiusį vaikiną.
   Netrukus šiam sugrįžus prie jos, veidą papuošė visai kitokia šypsena. Linksmesnė ir nuotaikingesnė.
   -Jei tau nuo to bus geriau, pasikalbėsiu su ja,-linktelėjo jausdama, kaip dėmesys nukrypsta kitur. Lauke siaučiantys vilkai, regis, nuoširdžiai mėgavosi atėjusiu pavasariu.
   -Tuo net neabejoju,-žaismingai šyptelėjo švelniai nagus spustelėdama Elijah'ui į nugarą. Šio bandymas prisispausti vilkę arčiau privertė linksmai nusikvatoti.
   -Nenaudėlis,-mirktelėjo leisdama sunerti pirštus ir nusekdama į lauką.
   Čia skambėte skambėjo Pusmėnulio vilkų gaujos narių balsai.
   -Štai, kur jūs, manėm, kad nepasirodysit,-Džesikos balsas pasiekė alfą ir šalia jos stovintį rudaplaukį.
   -Be manęs jūs prapultumėt,-linksmai nusijuokė.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah iš galvos neišėjo tos naujos vilkės elgesys, ji tarsi erkė kaskart vis iš naujo prilimpanti prie jo. Kiekvieną kartą praeidama turi paliesti vampyro odą, kuri visiškai abejinga jai. Bet dabar ne apie tai.
- Blogą įtaką? - Klausiamai sužiūro į merginą. - Priprask, - šyptelėjo Chris' as.
Luna ir rudaplaukis visada darė blogą įtaką viens kitam, todėl, kad nuolat jiems būnant kartu jie liepsnojo aistra, kaip paaugliai nepasisotindami meilės troškimu.
Tačiau meilė, kartais būna per daug stipri, kaip nutiko ir Dawson' ui. Jis labai mylėjo Luną, ja pasitikėjo, gerbė, saugojo ir guodė, tačiau jos pagalbos niekada neprašė. Ir ne todėl, kad nenori ar bijo, priežastis viena - vampyrų - vilkolakių kovos. Amžių paslaptis, kuri iki šiol nėra išspręsta.
- Ačiū, kad supranti.. - dustelėjo Chris' as, - ir žinoma, jei reikės pagalbos tu būsi pirma, kuri apie tai sužinos. - Gana ramiai, tačiau su nerimo gaidele tarstelėjo Dawson' as. Jis žinojo, kad turi išvykti kuo greičiau, o jo planuose tas greičiau buvo rytoj, bet net neįsivaizdavo kaip jai pasakyti. Vietoj tiesos, jiedu išlėkė linksmintis kartu su gauja jaunų -  naujų vilkolakių. Jie atrodė tokie laimingi ir įsiaudrinę buvo sunku atrinkti kur kas.
- Luna, einu aš pasimaudyti, - pakštelėjęs į skruostą nubėgo link ežero. Panėręs į tamsų ežero dugną jis susimąstė apie tai kas gerai, o kas blogai. Jis nebuvo bailys, tačiau nežinojo, kuo baigsis vampyrų ir raganų reikalai. Kovos tarp savų. Ant jo pečių gulėjo didžiulė manta rūpesčių, kurios jį varžė, tačiau žinojo Lunai pasakyti reikia.
Vos tik kojų pėdos susmigo į dumblą, jis žingsnis už žingsnio, abiems rankomis perbraukdamas per šlapus, ilgus plaukus, žingsniavo lik savo išrinktosios.
- turiu kai ką pasakyti, - atsidūso grynakraujis, - ryt išvykstu, - užbaigė sakinį ir nutylo. Įsivyravo nejauki tyla, bet vaikinas greit ją nutraukė pakštelėdamas į skruostą ir nubėgęs linksmintis.