[Auksė Marlena Hale]

Vidus puošnumu nepasižymėjo, bet to čia visai ir nereikėjo. Bethany nelabai baiminosi dėl išverstų durų. Mergaičiukė net neįsivaizdavo kokiame pasaulio užkampyje atsidūrė. Na, faktas, tai neturėjo būti kažkoks tolimas kraštas kitame žemyne, tačiau miestas ar gyvenvietė neatrodė matyta. O dar ir dvaras, kurio duris išdidžiai išvertė pirmakursė, atrodė negyvenamas bei apleistas. Varniukė atokiau stovėjo ir leido Torei išgauti paslaptį. Tiksliau, ieškoti padaro, su krūva turimų paslapčių. Atsirėmusi į pirmą pasitaikiusią, medinę kėdę, Bethany žiūrėjo į purvinas sienas, ant kurių kabėjo keletas blyškių nuotraukų. Juodai baltos, be lašelio spalvų, nuotraukos, kuriose matėsi keletas veidų, atitraukė jos dėmesį. Akimirką pasirodė, jog vienoje nuotraukoje kažkas sujudėjo, tačiau kai ji pabandė geriau įsižiūrėti, nieko nepamatė. ,,Turbūt pasirodė", - priėjo išvadą, o tuomet pasuko galvelę į draugės pusę, kuri su kažkuo šnekėjo. Padaras neatrodė labai gražus, jam tereikėjo išsivėpti ir Bethany būtų lėkusi iš šio dvaro kuo toliau. Mergaičiukė niekaip nesuprato, kaip Torei pavyko tokiu greičiu įgyti padaro pasitikėjimą, tačiau kai atėjo jos eilė, ji tik vangiai šyptelėjo draugei, kuri stengėsi padrąsinti. Per kelis žingsnius prie padarėlio priartėjusi varniukė atsitūpė priešais. Numanė, kaip jis jos būvimą pajautė, tačiau turėjo suktis greitai, o galvoje minčių nebuvo.
- Tai... na... eeee, - prabilo ir akivaizdžiai nei kiek nesudomino Serafino, - aš turiu augalų kolekciją, katiną, kuris...
Bethany nutilo. Padaras vietoj to, kad jos klausytųsi, nusisuko, o tuomet įsirangė sienoje, kur buvo matyti skylė. ,,Gražiausia!", - išsitiesė bei visiškai pasimetė. Visgi, Serafinui ji pasirodė įdomi, nors ir nematė. Varniukė ėmė kilnoti kojas aukštyn. Visai kaip balerina. Žingsniukas į šoną, atgal ir ekspromtu kuriama šokio kompozicija sudomino Serafiną ir šis iš skylės išlindo lauk. Ji nesuvokė ką darė, nes Serafinas be akių, bet turbūt jį sudomino garsai. Vos tik mergaičiukė sustojo, savo galvoje išvydo vaizdinį.

Skardis. Žemiau vanduo ir akmenys. Bangos, kurių garsumas prilygo audrai. Vėjas, kurio dėka žolė ir smilgos lankstėsi žemiau ir žemiau. Debesys, kurių storis užgožė tik saulę, tačiau jos spinduliai vis tiek siekė žemės paviršų. Paskubomis atbėgo mergina. Galbūt aštuoniolikos, devyniolikos. Ryškiais, ugniniais plaukais, kuriuos taršė vėjas. Jos baltą suknelę glostė vėjas. Mergina dairėsi ir dairėsi, tarsi kažko bijodama. Ji buvo basa. Vos menkas žingsniukas skyrė merginą ugniniais plaukais ir skardžio galą. Iš šono išniro kita mergina. Panašaus amžiaus, tik tarsi naktis, atmsių plaukų.
- Hera, meldžiu, nedaryk to! - maldaujančiai prabilo juodaplaukė. Jos skruostu nuriedėjo ašara.
- Triče, - ugninių plaukų savininkė išleido atodūsį, - atleisk man.
juodaplaukė puolė bėgti pirmyn, tačiau nespėjo. Mergina ugniniais plaukais nušoko žemyn.
- Aš niekam to nesakysiu, Hera, - žiūrėjo į tolį, - kaip ir privertei prisiekti.

Vaizdas išnyko. Sukrėsta varniukė keletą akimirkų prastovėjo žiūrėdama į padarą ir bandė susigaudyti. Bethany nesugebėjo išspausti padėkos ir pasileido lauk iš dvaro.
- Neblogai, - pusiau melavo, pusiau sakė tiesą, - manau, kad tau taip pat gerai pasisekė.
Varniukė menkai šyptelėjo bandydama atsikratyti vaizdinio. Akelėmis dar kartą nužvelgė pastatą be durų ir apsisukusi nužingsniavo iki nešyklės.