[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auris, aišku, teigė, kad jam viskas gerai, nors buvo daugiau akivaizdu, kad tai melas. Vis dėlto Dafydd neprieštaravo. Jeigu draugui reikėtų į ligoninę, ko gero, tektų lydėti, bet panašu, kad to visai nereikės. O pasiūlius Auris greičiausiai dar ir pasišiauštų. Ką gi, gal taip ir geriau.
Tiesą sakant, buvo kiek apmaudu, kad viskas susiklostė šitaip. Negalvojo, kad vakarėlis gali būti labai smagus, bet bent bandyti bendrauti reikėjo. Mayra norėjo, kad jis tai darytų, bet argi ji įtarė, kad viskas baigsis šitaip? Jeigu būtų iš anksto žinojęs, kad čia bus ir Bretas, tikriausiai į šitą šventę nebūtų net ėjęs. Jeigu ne tas beprotis, viskas dar būtų pusėtinai. Net ir ta švilpynė būtų visai pakenčiama.
- Bet nesąžininga, kad Auris turi viską tvarkyti vienas, - dar paprieštaravo tam draugo pažįstamam. Vis tik Auris, regis, nutarė jam paklusti. Laimei, pasakė sutvarkysiantis ir eisiantis namo. Tai leido tą patį padaryti ir pačiam. Tik turbūt reikėjo luktelėti, kol draugas grįš.
- Atrodai šiek tiek geriau, bet į grožio konkursą gal dar nesitaikyk, - pabandė pajuokauti Dafydd, kai Auris kibo tvarkytis. Pačiam čia tarsi nebebuvo ko veikti. Priėjo prie draugo ir negarsiai ištarė: - Kada nors gausi papasakoti apie tai, ką Bretas pridirbo.
Paplekšnojęs jam per petį grįžo prie Graham. Su juo atsisveikinti buvo gerokai sudėtingiau.
- Ačiū, kad pakvietei, - galiausiai pasakė. - Nemaniau, kad viskas baigsis taip. Ne tu kaltas, kad Brendano brolis yra toks. Bet man jau reikia keliauti.
Linktelėjęs ir vildamasis, kad niekas į jį nežiūri paskutinį kartą apsižvalgė ir patraukė išėjimo link. Užlipo laiptais, patikrino, ar nespokso žiobarai, ir apsisukęs ant kulno išnyko.

[Auris Senkleris]

- Auriui tik į sveikatą. Atvės. - Atrėžė Kristoferis Dafydd.
Senkleris šveitė grindis su tokia energija, kad tik pritaškė vandens ir turėjo daugiau darbo. Kaip jis nusileido Krisui. Dabar geriau būtų susirasti Bretą ir sumurkdyti jo snukį į šitą kibirą.
- Taip. Su tokiu veideliu tik į Heloviną. - Pasakė ir šyptelėjo Dafydd. Pasijuto kaltas, kad užvirė šitą košę.
- Na gerai. Galėsim kada apie tai pakalbėti. Dabar jau turbūt tikrai turėčiau paaiškinti kas ten buvo. - Grindų plovimas tikrai kiek atšaldė jo nuotaikas. Norėjo greičiau baigti ir varyti savais keliais. Reikės kur nors dar susitvarkyti veidą. Negalėjo juk toks rodytis Erkai. O ir Alanas buvo namuose.
Kai pabaigė išpylė kibirą į klozetą. Sudėjo viską atgal ir nuėjo pas Graham.
- Atsiprašau. Kažkaip truputį nesusilaikiau. Neturėjau jo užkabinti. - Pasakė gana nuoširdžiai. Nes tikrai geresnė idėja būtų buvusi susirasti Bretą po vakarėlio. Arba tiesiog ramintis. Pakuždėjo jo proto balsas.
- Eisiu jau. Iki Graham. - Ir jis patraukė link išėjimo. Pakeliui dar metė žudantį žvilgsnį Kristoferiui ir išėjo.

[Graham Murphy]

Ech, vakarėlis klaikiai nenusisekė, o Dafydd, regis, išties jau taikėsi sprukti. Gimtadienį visai ne taip įsivaizdavęs Graham jautėsi gerokai nusivylęs ir nė neketino to slėpti. Atėjo pasilinksminti. Atrodo, tai turėtų patikti Karen, nors ji to niekada nesužinos. Ir štai viskas vis tiek baigėsi šitaip. Ką jis kaip psichologas galėjo padaryti kitaip? Gal ir nieko - šiuo atveju tai buvo Brendano atsakomybė, ir Graham ketino jam tai pasakyti. Bet padarys tą vėliau, kai jų negirdės Auris ir Dafydd. Pastarasis, aišku, pasinaudojo proga nešdintis.
- Ką padarysi. Gaila, kad taip išėjo, - atsiliepė psichologas, bet neprieštaraudamas leido tam tyleniui išeiti. Tikėjosi, kad bent Auris sutiks dar pasilikti - jis išties buvo daug energingesnis ir šiai vietai tinkamesnis vyrukas.
Deja, netrukus teko nusivilti. O'Connor broliai kažkur dingo, o ir Auris pasakė išeinantis.
- Jeigu būčiau žinojęs, kad jis toks, nebūčiau kvietęs. Norėjau padaryti paslaugėlę geriausiam draugui. Atsiprašau, Auri.
Turbūt buvo iš anksto aišku, kad tokie žodžiai nepakeis, ką Senkleris netrukus tik patvirtino. Graham niūriai linktelėjo ir nulydėjo Aurį žvilgsniu. Turbūt ir jam nebuvo čia ko veikti - pokalbis, kurį turės su Brendanu, tikrai neskirtas šiai vietai. Taigi nusivylęs šia gimtadienio švente psichologas paliko Menolizdį ir patraukė savais keliais.

[Auris Senkleris]

Tai buvo penktadienio vakaras. Jau kiek žvarboko rudens vakaras. Auris pasikvietė Dafydd pasakydamas, kad kodėl gi jiems ramiai nepraleidus vakaro savo bendravimo pradžios ištakose. Išties kaip visada Lizde turėjo prasidėti koncertas. Bet apie tai Auris nutylėjo. Mat abejojo, kad tada pavyktų Draugužį iškrapštyti iš namų.
Dabar, kai jie ten atėjo dar niekas nevyko. Žmonės rinkosi kaip visada.
- Tai kaip tavo dailės reikaliukai? Ar viskas gerai klojasi? - Pasiteiravo traukdamas virtuvėn. Kur ketino palikti atsineštą maistą ir gėrimus. Praeidamas linktelėjo keliems pažįstamiems. Pastaruoju metu retokai kur beišeidavo. Brolis ir šiaip visokie reikalai. Bet aplamai manė, kad reikia vėl išmokti gyventi atsipalaidavus. Iš to matė daugiau naudos. Nei iš amžinos savo susirūpinimo būsenos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kvietimas nustebino. Ne pats faktas, kad Auris pasiūlė susitikti, tačiau vieta, kurią draugas nurodė. Jis puikiai žinojo, kad Dafydd nemėgsta visokių trankių vakarėlių ir panašių dalykų, tad ką jie veiks tame Menolizdyje? Vis dėlto gauti kvietimą susitikti visada smagu, tad neprieštaraudamas atkako į vietą. Nepagalvojo atsinešti kažkokio maisto ar gėrimų, bet vylėsi, kad niekas neatkreips į tai dėmesio. Dabar ėjo paskui Aurį virtuvės link ir įtariai dairėsi. Ar tik vėl neprasidės čia kokie šokiai ar dar kas nors, kur jis visai nenori dalyvauti? Jau žiojosi sakyti, kad ši vieta primena tą Graham gimtadienį, kai Bretas ir vėl darė nesąmones. Vis dėlto nespėjo - Auris prakalbo paprastesne tema. Žinoma, pati paprasčiausia tema pasaulyje buvo šeima, bet ir apie dailę kalbėtis geriau nei apie koncertus ar Bretą.
- Visai neblogai, - atsakė į klausimą. - Vasarą gavau didelį užsakymą. Reikėjo nutapyti daugybę gyvūnų. Kiek supratau, užsakovas ketino juos parduoti žiobarų teatrui, nors neįsivaizduoju, kaip paaiškino riaumojimą. Rafael nemažai padėjo susipažinti su gyvūnų sandara, o tokie užsakymai bene populiariausi. Neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi, kad išėjau iš to banko.
Mielai dar būtų papasakojęs, kad geriausia darbo pakeitimo dalis yra ta, kad gali leisti laiką namie. Kad sunkiausia tada, kai susikaupęs piešia ar tapo ir negali skirti dėmesio kažką norintiems papasakoti mažyliams. Vis dėlto suprato, kad tai Auriui gali būti ir neįdomu, tad vietoj to paklausė:
- O kaip tu? Kaip nauji mokslo metai? Ir pasakyk atvirai - ar mes čia atėjome pasišnekėti, ar įvėlei mane į kokią nors nesąmonę?
Pats neėmė nieko nei gerti, nei užkąsti ir tikėjosi, kad Auris neragins to daryti. Maistas kartais vis dar būdavo sudėtinga tema, tad tikėjosi, kad draugas nevers jaustis nepatogiai.

[Auris Senkleris]

- Tai nuostabu. - Išties džiūgavo. - Dirbti mylimą darbą yra puikus jausmas. Ir man būtų įdomu žinoti kaip galima paveikslų riaumojimą paaiškinti žiobarams. O kas tas Rafael? - Entuziastingai plepėjo. Buvo toks kaip visuomet. Lyg nei nebūtų buvę Linėjos ir visos sudėtingos vasaros.
- Ai. Mokslo metai kaip visada. Nors yra toks vienas dalykėlis. Įsivaizduoji? Mokyklą pradėjo lankyt dar vienas Senkleris. Aš apie jį nieko nežinojau. Tai jau išsigandau, kad dar vienas mano brolelis. Bandžiau pasiaiškinti. Buvau visai pamiršęs, kad galiu patikrinti jo popierius mokytojų kambaryje, tai prisėdau su tuo vaikiu pasikalbėti. Kad tu žinotum kaip jis manęs nemėgsta. - Nusijuokė. - Bet žinok jis tikras aukselis. Kaip tu manai kokiam koledže mokosi? Aišku pas Grifus. Tai turiu su juo aiškintis. Jo tėvelis yra didžiausias mano mokyklos laikų priešas. Va tokio tipo žmogėnas. - Auris nutaisė ledinį žvilgsnį, abejingą veido išraišką ir ėmė žingsniuoti po virtuvę tokia eisena, lyg eitų podiumu. Pražingsniuodamas pro Dafydd vos jį stumtelėjo ir pasipūtėlišku tonu pasakė. - Traukis iš kelio plebėjau. - Tada ėmė juoktis. - Tai va toks tas mano pusbrolis. Aaronas. Nežinau gal tu jį prisimeni? Žodžiu... Nukrito man ant galvos jo sūnaitėlis.
Baigęs pasakojimą pratęsė tai, ką darė. Dėjo į šaldytuvą atsineštus pirkinius.
- Kas? AŠ? Argi galėčiau įvelti? Baik tu dafydd. Pasakyk bent vieną pavyzdėlį, kad būčiau kada mus kur įvėlęs. - Žvilgtelėjo į draugą nutaisęs nekaltą išraišką. - Na aišku, kad čia pagros muzikos. Bet kas tau sakė, kad nebus galima sėdėti ir sau ramiai kalbėtis?
Virtuvėn įsmuko Felicija.
- O, sveikas Auri. Labas dafydd.
- Labutis.
- Kaip gerai, kad grupė vėluoja atvykti.
- Kodėl?
- Nes sujungėm aparatūrą ir paaiškėjo, kad kažkas sugedo. Tai bandom greitai sutvarkyti. - Ji atsiduso. - Kad jau čia esat. Klausyk, gal gali sutepti sumuštinukų? Jie atvyksta iš toli. Gal norės užkasti. O aš nieko nespėju.
- Kodėl, kai aš pasirodau čia kartą per šimtą metų...
- Auri, man dega viskas. Užėjau čia pati to padaryt. Bet jei tu gali, tai aš galėsiu eiti bandyti aiškintis kas ten sugedo.
- Gerai jau.
- Dėkui. - Ji išdūmė iš virtuvės.
- Vos ne tas pats, kai pirmą kartą čia užsukom. - Prisiminė pirmą kartą, kai atsivežė čia Dafydd. Tada Felė irgi kažką reikalavo sutvarkyti. Gal indus suplauti ar kažką panašaus.
Senkleris išsiėmė sūrio, sviesto, rado dešros,sumuštinių duonos. Kelis pomidorus, agurką. Pasiėmęs peilį pradėjo pjaustyti duoną mažais kvadratėliais.
- Gali užtepti sviesto? Noriu pabaigti greičiau su jais terliotis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Arba Auriui patiko tai, kad jis šiek tiek daugiau šnekėjo, arba draugas mandagiai neparodė nepasitenkinimo. Abu variantai tikėtini, tad Dafydd nė nesivargino spėlioti, kuris iš jų galėtų būti teisingas.
- Rafael? - kiek nustebęs pakartojo, tarsi ne pats būtų paminėjęs tą vardą. - Jis magizoologas. Lyg ir anksčiau dėstė Hogvartse. Gal pažįsti? - staiga paklausė. Tik dabar suprato, kad draugas iš tiesų gali tą žmogų žinoti iš mokyklos.
Netrukus Auris pats pradėjo pasakoti ir gerokai nustebino. Dafydd stebėjo, kaip draugas maivydamasis žingsniuoja aplinkui, o jam užkliuvus nustebęs žiūrėjo į jį. Nusišypsojo iš Aurio žodžių, vaizduojančių tą giminaitį, bet netrukus Dafydd gavo apstulbti.
- Aaronas? Nori pasakyti, Aaronas Senkleris? - negalėdamas patikėti pakartojo jis. Ir kaip anksčiau nesusiprotėjo ir nesusiejo tos pavardės su Auriu? Penkerius metus mokėsi viename kurse - iki Dafydd liko kartoti penktojo. - Kad tu įsivaizduotum, kiek aš su juo mokykloje kapojausi!
Žinoma, tasai Senkleris nebuvo vienintelis, su kuriuo velsietis mokyklos laikais pliekėsi, bet jis turėjo vieną itin bjaurią savybę - miegojo tame pačiame kambaryje. O ten būdavo visko. Ir smarvinių bombelių, ir bjauresnių žaisliukų.
- Tikiuosi, niekada daugiau su juo nesusitikti, - ištarė.
Nekalta draugo išraiška buvo pernelyg gerai pažįstama. Tik jau ne Elioto tėvą galima ja apgauti, taigi tas tėvas tyliai atsiduso. Visai nenorėjo nei vakarėlių, nei panašių dalykų. Bet negi dabar spruksi? Nespėjo nieko atsakyti, kai pasirodė toji Felicija. Ir gerokai nustebino, kad jį prisimena.
- Sveika, - kiek neužtikrintai atsakė Dafydd. Jai išėjus žvilgtelėjo į draugą ir pratarė: - Na va, dabar jau tikrai įvėlei.
Žinoma, sutepti sumuštinių nėra taip jau blogai (vis geriau nei šokti ar, dar blogiau, rodytis scenoje), tad susirado peilį ir ėmė neskubėdamas tepti sviestą.
- Žinai... - nejučia pradėjo svarstydamas, kaip pratęsti šitą sakinį. - Kažkuria prasme pavydžiu tau šitos vietos. Na, supranti... Esi čia savas, ar ne? Tave visi pažįsta. Turėtų būti smagu turėti tokią vietą.
Laimei, buvo nuleidęs galvą ir spoksojo į duoną - juto raustantis, o visai nenorėjo, kad Auris tai pastebėtų. Paskutiniai žodžiai turbūt iš viso neturėjo būti ištarti.

[Auris Senkleris]

- Aha. Vieną tokį tikrai pažįstu. Jis tikrai dėstė mokykloje. - Mintyse iškilo mokyklos stogas, apleista klasė ir kažkoks senas priestatas, kur teko daugiau pabendrauti su buvusiu kolega.
- Aha. Didžioji Aaa nusitęsusi iki begalybės. Jo nuomone visatoje daugiau nieko nėra, tik jo didenybė Aaaaarooonaaas Seeenkleeeriiis. Tai tau teko su juo peštis? Užuojauta... Žinai kaip su juo atsisveikinau? - Užsivedęs pasakojo. - Kai jis baigė mokyklą, kai buvo puota apipyliau jį siaubingai dvokiančiu mišiniu. Tada nebuvo toks patenkintas. Visi jo draugeliai iš jo žvengė. Buvo smagu. Bet va kaip man reikės su juo kalbėtis dėl Deklano. Dėl to Aarono sūnelio tai nežinau... - Ta mintis apie kada nors galimai įvyksiantį susitikimą nedžiugino.
- Baik jau. Nejau keli sumuštinukai reiškia, kad kur nors tave įvėliau? Jeigu mudu pakliūtume į kelių parų pašėlusį vakarėlį, tada tai sutikčiau su tokiu teiginiu. - Šypsojosi mikliai darbuodamasis su peiliu.
- Tu irgi čia savas. Man čia patinka todėl, kad gali būti toks, koks nori būti ir niekam nekliūni.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mažas tas pasaulis. Magijos pasaulis, ko gero, dar mažesnis. Tai, kad vienintelis draugas pažįsta žmogų, su kuriuo taip pat neblogai sekėsi bendrauti, kažkodėl šiek tiek trikdė. Jeigu paaiškėtų, kad Auris ir Rafael - geri draugai, būtų dar keisčiau. Tarsi norėdamas apsisaugoti nuo šio nejaukumo, Dafydd paklausė:
- O tai gal tu ir Rafael esat geri draugai?
Auriui pasakojant apie Aaroną Senklerį Dafydd susiraukė. Negalėjo pakęsti to kvailio. Na, tada nekentė visų iš eilės, bet atrodė, kad jeigu tasai atsirastų čia ir dabar, jų santykiai būtų lygiai tokie patys. Net susitikęs su Adele sugebėjo bendrauti kaip žmogus. Na, kiek iš viso sugeba bendrauti. Bet va prakeiktas Aaronas... Jis buvo kitoks.
- Tai tu ten jį apipylei? Po galais, jeigu būčiau žinojęs, jau tada būtum tapęs mano draugu! - entuziastingai ištarė Dafydd ir nebūdingai sau nusijuokė. - Jis buvo įsitikinęs, kad tai mano darbas. Ar bent jau taip aiškino keli jo draugeliai. Neįsivaizdavau, kas tai padarė, bet norėjau tam žmogui padėkoti. Taigi po šitiek metų... Ačiū.
Ramiai tepė sviestą ant duonos ir svarstė, ar ne per daug kalbėjo. O su kelių parų vakarėliu jis jau tikrai nesutiktų. Jeigu nutiktų taip, kad atsidūrė tokioje nesąmonėje, nepaisytų žiobarų ir tiesiog iškeliautų oru. Ir spėjo, kad draugas visa tai žino.
- Nemanau, kad aš savas. Tiesą sakant, nustebau, kad Felicija mane iš viso prisiminė, - į kitus žodžius atsakė sudėdamas paruoštas riekes šalia Aurio.
- Tarp kitko, kodėl manai, kad tau reikės kalbėti su Aaronu apie jo sūnų? - paklausė tik dabar prisiminęs, kad draugas užsiminė apie tokią galimybę. - Taip, esi jo koledžo vadovas, bet turbūt nereikia susitikti su visų tėvais, ar ne? Ar tas vaikas toks pabaisa?
Pats sau pagalvojo, kad Aarono Senklerio vaikas kitoks ir negali būti, bet to nepasakė. Spėjo, kad Auriui to vaiko ir taip jau per akis. Ir toliau darbavosi prie sumuštinių ir galvojo apie žmogų, mokykloje siaubingai gadinusį gyvenimą.

[Auris Senkleris]

- Kad nelabai mes bendravome mokykloje. O paskui išvis jo nemačiau. - Papasakojo apie buvusį kolegą Senkleris.
- O taip. Iš širdies jį palaisčiau. - Juokėsi ir Auris.
- Prašom. - Besijuokdamas pasakė. - Rimtai? Įtarė tave? Ai, bet jis turėjo daug priešų. Turėjo daug įtariamųjų mano galva. Ta mergina, kuri su juo susimetė. Aš nežinau kaip ji galėjo tą tipą pakęsti. Bet aš nežinau ar jie po mokyklos liko kartu ar ne. Taip ir netikrinau kas yra Deklano mama. Pažiūrėsiu tada, kai jau prieisiu kantrybės ribas ir reikės rašyti jo tėvams.- Auris tikėjosi, kad jei tas susitikimas ir įvyks, tai nebent kitame gyvenime.
- Jei ateitum čia dažniau tave pažinotų ir daugiau žmonių. Aš tai čia ateidavau nuo šešiolikos. Bet ir tai paskui lioviausi vaikščioti čia ir ateinu su pertraukomis. Taip ir susipažinau su čia besilankančiais žmonėmis. - Dabar jau dėliojo dešros gabalėlius ant sviestu užteptų riekučių.
- Na... Deklanas visai neišmokytas paprasčiausių gyvenimiškų įgūdžių. Nesitvarko. O ir šiaip yra labai atžarus. O dar man atrodo, kad ir rašyti jam truputį nelengva. Tai kada nors gali būti, kad turėsiu su jo tėvais apie tai pasikalbėti. Su visų tėvais aišku ne visada reikia bendraut. Bet jei su Deklanu neišeis susitarti ir jis nesimokys tų buitinių dalykų, tai turėsiu kažko imtis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Apie Rafael tarsi nebuvo daugiau ką pasakyti. Atrodė, kad išėjęs iš Hogvartso tas žmogus tarsi atitolo nuo visko. Kita vertus, Dafydd jo nepažinojo taip jau gerai. Taigi nieko ir nebesakė.
Geriau jau prisiminti tą laiką, kai prakeiktas Aaronas Senkleris gavo ko nusipelnė. Bent šiek tiek. Žinoma, Dafydd netrukus nustojo juoktis, bet vis tiek smagu.
- Aha, prisimenu kažkokią mergiotę, kuri nuolat su juo trynėsi. Tiesa, ji buvo iš kito koledžo, ar ne? Tad man reikalų neteko turėti, - pratarė. Visai patiko tai, kad galėjo apie tai kalbėti nejusdamas tos siaubingos gėdos. Ko gero, taip buvo dėl to, kad su Senkleriu riejosi, ką darė ir su kitais mokiniais. Bet šitas aiškiai buvo to vertas. Dafydd dar pasidomėjo: - O kodėl tu su juo taip nesutarei? Ar jis tiesiog buvo pernelyg pasipūtęs ir tave niekino, ar buvo ir daugiau priežasčių?
Netrukus perėjo prie agurkų ir prisiminęs tą dieną, kai su mažyliais buvo miške ir kepė mėsą ant laužo, nusišypsojo. Neskubėdamas ėmėsi daržovių ir suprato: tai, kur jie čia įklimpo, tikrai ne visų blogiausia. Pats laikas bent šiek tiek patobulinti gaminimo įgūdžius, be to, čia visai ramu.
- Gal ir taip. Bet man patinka būti namie. Nesu tikras, kad noriu čia dažnai lankytis, - atsiliepė galvodamas, ar Mayrai čia patiktų. Vis dėlto atrodė, kad vestųsi ją į kitokią vietą, tik apie tai nieko nesakė. Suradęs kažkokią lėkštę pasistengė gražiai sudėti ketvirčiais supjaustytus agurkus. Tai buvo sunki misija, bet lazdelės traukti vis dėlto nesiryžo. Toliau pjaustydamas daržoves klausėsi, ką draugas pasakoja apie prakeikto Aarono sūnų.
- Įdomus atvejis, - galiausiai ištarė. - Sakai, sunku rašyti? Ar galvoji, kad tėvai to neišmokė? Kaip suprantu, į žiobarišką mokyklą toks vaikas turbūt nėjo, ar ne?
Šiurpu ir pagalvoti, kad Aarono vaikas mokosi mokykloje kartu su jo paties mažyliais. Laimei, bent jau koledžas ne tas pats. Vis dėlto susirūpinimas nugalėjo, ir Dafydd uždavė dar vieną klausimą:
- Ar tasai Senkleriukas prie mano vaikų nesikabinėja?
Tam gal ir nebuvo priežasties, bet tėvišką rūpesti numalšinti ne taip jau paprasta. Ir Dafydd tikėjosi, kad Auris tai supras.

[Auris Senkleris]

- Nežinau. Nelabai gilinausi. Bet vieną žinau. Ji beprotė. Jei būčiau mergina niekas nepriverstų dėtis su Aaronu Senkleriu. Siaubas... - Kokiam išprotėjimo lygyje ta pana buvo? Svarstė. O gal tebėra. Gerai jau, aš ne aukselis. Bet Aaronas, čia jau kitas kalibras. Jis šiurpino. Taip, jis šiurpino. Kaip ir Augustino sūnus Alfredas. Dar vienas galaktikos centras.
- O tu neprisimeni jo cirkų? - Paklausė Auris nustojęs darbuotis.
- Kai tik atvykau visam klastūnynui išpasakojo apie mano tėvą. O paskui mėgo kviestis Klastuolius ir su savo draugeliais užpuldavo mane. - Prisiminė tas krikštynas purvyne. Kai dar buvo pirmakursis. Greičiausiai Dafydd nei neatpažintų manęs tada ir dabar. Prisiminė koks tada buvo mažiukas.
- Tai va. Paskui aš nuo jo apsigindavau. Pats susiradau draugų. Ir niojomės taip visą laiką. - Prisiminimuose blykstelėjo akimirka, kai po to išmaudymo purvyne praėjus kiek laiko Aaronas uždarė jį šluotų sandėliuke ir dėl ankštos patalpos, o labiausia todėl, kad jo neišleido Aurį ištiko panika. Buvo klaiki diena.
- Kaip ten bebūtų esi čia laukiamas. Kaip ir bet kas kitas. - Auris ėmė dėlioti agurkų griežinėlius ant suruoštų sumuštinių.
- Nežinau Dafydd. Bet tai keista. Aaronas buvo žiaurus, bet ne kvailas. Nežinau kodėl nesirūpina savo sūnaus išsimokslinimu. Visai gal pamišo. Aš jo daug metų nemačiau. Nežinau ir ką jo motina galvoja. O žiobarus Deklanas niekina. Labai niekina. Čia jau visai blogai. Jam įskiepyta panieka tiems žmonėms. Ne. Niekada nesu matęs jų kartu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auriui kalbant apie tą Aarono Senklerio mergiotę Dafydd pasidarė kiek nejauku. Mokykloje bet kas būtų pasakęs tą patį apie jį. Daugelis turbūt palaikytų Mayrą beprote. Matthew Turner šią atseit tiesą netgi rėžė praktiškai tiesiai į akis. Bet dabar jis kitoks, ar ne? Tada gal ir Aaronas užaugo? Kita vertus, tai, ką draugas spėjo papasakoti apie nekenčiamo bendramokslio sūnų, vertė galvoti, kad ne. Ko gero, koks buvo bjaurus, toks ir liko. Tik nežinia, ką jis pasakytų apie paties Dafydd mažylius.
- Vengiau jo kiek galėjau. Atkreipiau dėmesį, kad trečiame kurse jis pradėjo mažiau kabinėtis prie manęs, bet nesigilinau, kodėl. Panašu, kad jis rado kitą auką, - dar pasakė apie Aaroną. Tiesą sakant, pasidarė dar labiau apmaudu, kad mokykloje nesusipažino su Auriu. Žinoma, tada būtų jo nekentęs, kaip nekentė ir visų kitų. Bet ką gali žinoti, gal panašus jausmas Aaronui Senkleriui būtų juos suartinęs? Ką gi, praeities nepakeisi, tad neverta graužtis.
- Žinai, mielai grįžčiau į Hogvartsą kartu su tavimi. Ot iškrėstume kokį pokštą tam kvailiui, - ištarė, kai draugas pasisakė apie draugus. Pats, žinoma, tokių neturėjo, tad taip niekada bendramokslio ir nenubaudė. O dabar gal to nė nebedarytų - jau seniai nebuvo toks piktas, koks buvo pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų.
- Ačiū. Bet aš pernelyg namisėda, - atsakė. Taip, gal jis čia ir laukiamas, bet taip nesijautė. Tikrai laukiamas jis vis dar buvo tik namuose. Tiesa, apie tai nekalbėjo. Perėjo prie pomidorų ir suprato, kad jų darbas artėja prie pabaigos. O kas tada? Teks eiti į tą pagrindinę salę? O tai galėjo būti pavojinga - Auris gali sugalvoti ir ant scenos užlipti.
- Jis turbūt galvoja, kad jo sūnelis yra pernelyg reikšmingas šiam pasauliui, kad mokytųsi tokių menkniekių kaip skaitymas, - pasakė pokalbiui vėl pasisukus prie Aarono Senklerio. Ar tai, kad apie jį kalbėti visai nesunku, parodo, kad jis tebėra piktas? Labai gali būti, ir tai kiek išgąsdino. Dafydd visai nenorėjo grįžti į tuos laikus, kai nekentė visko ir visų.
- Bet jeigu pamatysi, kad tasai Aarono vaikas lenda prie mano mažylių, parašyk, gerai? - susirūpinęs dar paprašė. Baigė pjaustyti pomidorus ir patraukė prie kriauklės nusiplauti rankų. Bijojo, kad netrukus kažkas įvyks, bet stengėsi tai nuslėpti. Kartais jausdavosi esąs tiesiog velniškai nuobodus.

[Auris Senkleris]

O taip. Jis tikrai rado kitą auką. Tik ar aš buvau tokia jau auka? Iš pradžių žinoma negalėjo apsiginti nuo pusbrolio. Bet paskui. Paskui ir pats jį užkabindavo. Aaronas labai padėdavo išlieti neapykantą, kurios prisikaupdavo. Ypač po susidūrimu su tėvu.
- Tikrai būtų smagu. - Nusišypsojo.
Šiandien abu jie skalpavo aroną ir tai Auriui visai patiko. Mielai išdėtų apie jį viską, ką galvoja. O kur tavo kalbos apie atleidimą, kurias skleidi savo globotiniams? Nusivaipė mintyse. Aš ant jo ir nepykstu. Tiesiog jis mane užknisa vien savo egzistavimu. Ir kas sakė, kad kirsčiausi su juo. Pasvajoti gi galiu. Bet jei tektų susitikti, mes labai civilizuotai bendrautume. Gal.
- Bet jis kenkia savo sūnui. Tai kas bus, kai jis paaugs? Šiais laikais nemokėti skaityti. Na tu pats žinai, kad niekas į Deklaną nežiūrės rimtai tada. Čia ne viduramžiai, kai imperatoriai ir karaliai galėjo nemokėti rašto. O dabar. Deklanas niekada nesusiras darbo, jį visi galės apmauti su pinigais ir panašiai. Jei nebus išsimokslinęs. Aš jį pamokyčiau, bet negaliu. Nes manęs jis labai nemėgsta. - Visą tai kalbėdamas jautė, kad anksčiau ar vėliau susidurti su jo gimdytojais teks. Negalės visko taip palikti. Deklanas turi mokėti tokius dalykus ir viskas. Nes kitaip jo ateitis tikrai atrodė nekokia.
- Žinoma parašysiu. - Tikėjosi, kad to niekada neteks rašyti.
Jie baigė gaminti. Paliko sumuštinnukus. Auris irgi nusiplovė rankas. Pasiėmė butelį kažkokių sulčių ir porą stiklinių.
- Einam atsisėsti?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aaronas Senkleris. Kas būtų pagalvojęs, kad praėjus tiek metų tas ožys gali atnešti pokalbiui gyvumo ir keisto smagumo? Regis, ir Auriui buvo smagu įsivaizduoti, kaip abiejų nekenčiamas žioplys gauna į skūrą.
- Va va! Labai teisingi žodžiai! - net šūktelėjo, kai draugas pakomentavo Aarono Senklerio elgesį su sūnumi. - Imperatoriai ir karaliai. Panašu, kad jis būtent tokiu save ir laiko. Turbūt dirba kokioje nusususioje parduotuviūkštėje, o galvoja esantis svarbiausias pasaulyje. Šlykštu.
Šiek tiek išsiliejęs apie tą žmogų pasijuto net kiek atsipalaidavęs. Žinoma, nepakankamai, kad eitų ant scenos ar darytų kokią panašią nesąmonę, bet dabar buvo šiek tiek geriau. Tik kad nesupjaustytų daržovių kiekis mažėjo nepadoriai greitai.
- Kaip manai, ar jis savo sūnelį nukreipė prieš tave? - dar pasidomėjo, kai draugas pasakė, kad tasai Deklanas jo nemėgsta. Bet tam vaikui nėra priežasties kabinėtis prie Dafydd mažylių. Tikrai nėra. Ir vis dėlto tai, kad Auris gali kažkiek stebėti situaciją, gerokai ramino. Eilinė kartą teko klausti savęs, ką jis darytų, jeigu neturėtų Hogvartse dirbančio draugo. Tikriausiai būtų jau seniai išprotėjęs.
- Felicija pasiims juos iš čia? - parodė į pagamintus sumuštinukus. Geriau jau taip, o ne jiems juos nešti į salę. Tai tikrai pritrauktų per daug dėmesio. Taigi Dafydd neprieštaravo eiti atsisėsti. Galbūt netgi tas koncertas nebus taip jau blogai. Jeigu tik nereikės nei šokti, nei dainuoti. Kiek sunerimęs velsietis grįžo į salę ir pamatęs porą laisvų krėslų patraukė prie jų ir atsisėdo. Mielai būtų įsitaisęs kur nors kampe, bet jau geriau salės vidurys: tai turėtų paskatinti Aurį nedaryti jokių nesąmonių ir nepatraukti aplinkinių dėmesio. Kartais draugas būdavo pernelyg entuziastingas.