[Bianca Willow Sidney]

Bianca Willow Sidney ėjo į ligoninės kabinetą.
Per eleksyrų pamoką smarkiai peiliu sau prasirėžė ranką - užsižiūrėjo į draugę.
Eidama Bianca dar kažkaip bandė stabdyti kraujavimą , bet viskas veltui - ji bandė ir medžiaga aprišti ir žaiszdą užspausti- viskas per niek. Taigi profesorius išsiuntė ją  į ligoninės sparną.
Vos įžengs į kabinetą Bianca kažkaip nusiramino . Ji nemanė , kad ligoninėje gali būti taip jauku.
-Čia kitaip nei žiobarų ligoninėse - sušnabždėjo matyt, pati sau , nes madam Pomfri kabinete nebuvo.
Švilpynės mokinė pamanė , kad nieko bloga neatsitiks , jei ji prisės . Atsisėdusi ant kėdės ji dar sykį apsižvalgė.
Ligoninės kabinetas Švilpynukei pasirodė netgi gražus.Na , savotiškai......

[Andy Myracle]

Andy priejes prie durų , kur buvo užrašas Slaugė tyliai pabeldė ir atsidarė duris. Slaugė atvėrusi duris nužvelgė Andy ir pasikveitė į savo kabinetą. Andy buvo sukankinęs kojos skausmas , jis atsigulė ant vienos iš dviejų lovų , esančių kabinete ir pasiskundė slaugei , kad jam skauda koją.
     Slaugė skubiai apžiūrėjo Andy , ir pranešė, kad jam skauda koją dėl ligos , kurios ji neminėjo.
 Pomfri nuėjo iki stalo ir pasiemė keletą buteliukų, bei kažkokią keistą , Andy dar nematyta lazdelė. Kažką sumurmėjo sau po nosimi ir paprašė Andy atsistoti , bei pavaikščioti po kabinetą.
      Andy atsistojęs nuėjo į vieną kabineto galą , po to į kitą ir suprato , kad slaugė jį pagydė. Jis labai nudžiugo , ir labai atsidekojo slaugei, iš visos širdies, negailėdamas jokio žodelio. Ir pažadėjo , kad visada , ištikur kokiai nors bėdai lankysis čia, pas šią nuostabią slaugę. Dar kartą atsidekojęs Pomfri jis atsidarė duris, ir nužingsniavo į savo universitetą , kadangi tuoj prasidės paskaita, o paveluoti negalima.

[Celeste Victoria Lavenza]

Šiandien tikrai buvo jos laimingoji diena - vos įžengusią pro mokyklos duris, jau spėjusią ašaromis apsidabinti veidelį Karasuną iškart pastebėjo vienas iš niekada nepastebimų ir neregimų  mokyklos darbuotojų - tikriausiai į senatvės gniaužtus lendantis kaulėtas senolis buvo aukščiausios klasės bailys, ar bent tą sakė jo reakciją į žliumbiančią mergiotę ir pusgyvį vaikiūkštį glėbį. Net nesiklausydamas ką klastuolė teatriškai vebleno, jisai čiupo jaunesnįjį berniuką į rankas, tikriausiai dar pablogindamas jo situaciją ir pradėjo skuosti link ligoninės sparno - galiausiai, jau būnant prie pat palatų, tik tada šaižesnis ir verksmingesnis Karasunos balsas privertė jį sustoti, kol ji, braukydamasi vieną kitą netikrą ašarėlę aiškino jau seniau sukurptą istoriją.
Turbūt neturėjo būti sunku patikėti tuo, kad Hogvarsto personalas, ypač tie, kurie nesideda visažiniais profesoriais, buvo palyginti idiotiškos būtybės - net ir pats apsimesdamas galvojęs ilgai ir sunkiai, diedukas vistiek pasuko prie Pomfri kabineto, pats pasiruošęs paaiškinti visą situaciją. Ar bent norėjęs tą padaryti ligi tol, kol pati Karasuna jį išspyrė iš kabineto vos tada, kai šis vargšelio, nuostabiai įbesto į berniuko kūnelį paguldė ant vienos lovų, leidžiant madam Pomfri iškart imtis darbo.
-A-Aš.. atsiprašau, k-kad čia jį atitempiau.. Jis net nėr-nėra mokinys.. bet negalėjau j-jo i-imti ir palikti.. A-ar.. Ar nebuvo jokių pranešimų d-dėl žudikų.. kalinių.. pa-pabėgusių i-ir besibastančių aplink?- Apsivijusi save rankomis ir apsimestinai drebančią iš juntamo teroro, Karasuna nudelbė žvilgsnį žemyn, klubu atsiremdama į lovos turėklą. Net ir nedėbsodama į seselę galėjo pilnai jausti, kad šioji dirba pilnu susikaupimu - tikriausiai atvejis tikrai buvo kritiškas, kad reikėjo įdėti tiek susikaupimo, kad net negalėjo duoti vargšei, tokį subadytą berniūkštį atradusiai trečiakursei vieno kito paguodžiamo žodžio, patikinimo, ar, galų gale, net ir išklausinėjimo, kaip kas ir kur.
Kelios minutės prabėgo nešamos tik tylių, vos vos ausis pasiekiamų burtų murmėjimų garsų ir to, kaip lazdelė vis perskrosdavo orą atliekant judesį kitą. Kaip spėjo rausvaplaukė, Pomfri tikriausiai stengėsi kaip nors tvarkyti žaizdą ir gražinti prarastus kraujo - ar bent gyvybės - likučius į smulkutį kūną. Kaip tai buvo galima daryti vienu metu suprasti pilnai nėjo, bet ne veltui čia buvo burtų perpildytas pasaulis, kur paprastas dalykas kaip logika buvo neegzistuojantys.
Kažką pridirbusi, kažką sutvarkiusi, moteris pagaliau atsitraukė - raukšlės giliau įsirėžė į veidą, tikriausiai tokio nemalonumo šiandien madam nė kiek nesitikėjo ar tai laukė. Na, likimas irgi nežinomas ir nesuprantamas buvo ne veltui. Skubriais judesiais sukinėdamasi savame kabinete, moteris kažką šūktelėjo prieš išlekiant pro duris - galbūt jai reikėjo kokio daikto ar eliksyro, padėsiančio geriau pagelbėti sužeistajam, kai jau buvo išvengta kritinės būsenos, bent taip manė klastuolė, tiesiog gūžtelėdama pečiais į vos suprastą "jeigu ligonis pabus, liepk nesijudinti ir gulėti lovoje".
Pagaliau normaliai atsitiesdama, išleisdama gilų atodūsį ir nepatenkintai timptelėdama už nebetokio ir balto, kraujo persisunkusio balto dėvimo drabužio, Karasuna Mei vėl tokiu pat godžiu, meilės persisunkusiu žvilgsniu atsisuko į lovoje gulintį berniuką - jo apranga (ar verčiau skudurai), buvo dar labiau sudraskyti - tikriausiai ir žirklių kaltė, ir jau prieš tai egzistavusių skylių, ir tiesiog madam Pomfri buvo daug patogiau gydyti nuogą odą ir pačią žaizdą be papildomų ir nereikalingų sluoksnių. Pirštu perbraukdama per tą jau užtrauktą ir rausva oda kaip apsauginiu sluoksniu pasidengusią žaizdą, mergina nervingai kartą, du ir tris į šią lengvai bakstelėjo, kitos rankos rodomuoju pirštu perbraukdama per jaunesniojo lūpas.
-Pabudome ir kelkimės, negražu gi visą lovą sau užsiimti,- prilindusi kaip galima arčiau šnabžtelėjo ausin, būdama tikra, kad nesigirdi dar jokių grįžtančių madam Pomfri žingsnių. 

[Mėta Benagė]

Mėta nedrąsiai pasibeldė į duris.
- Ar galima užeiti?
- Prašom vidun, - iš už durų atsklido malonus moters balsas.
Mergaitė įžengė į seselės kabinetą. Ji droviai sustojo prie durų už nugaros slėpdama savo dešinę ranką.
- Kas nutiko, mieloji?
Mėta visa paraudo, nes jai buvo gėda pripažinti apie savo kvailumą.
- Na... Man... Ammm... Man į pirštą įkando knyga...
Mergaitė parodė savo stipriai kraujuojantį pirštą.
- Kokia knyga taip baisiai galėjo įkasti?.. - nusistebėjo Panelė Pomfri.
Ji pribėgo prie lentynėlės bei pasiėmė nedidelę vaistinėlę. Seselė grįžo su burtų lazdele dešinėje ir balta metaline dėžute kairėje rankoje.
Moteris mostelėjo burtų lazdele ir nutaikė ją į įkandimo žaizdą.
- Na, ar geriau?
- Mhm, - mergaitė linkteli galva.
Panelė Pomfri apidarė baltąją dėžutę ir iššėmė tvarsčius. Moteris  aptvarstė sužeistą Mėtos pirštą.
- Dėkui, - nusišypsojo mergaitė.
- Prašom. Po kelių dienų neliks nė žymelės.
Mėta laiminga paliko niūrių seselės kabinetą ir grįžo į Varno Nago bendrąjį kambarį. 

[Beatrice Georgiana Riddle]

Apsiašarojusi Beatričė Sandra Riddle įžengė į slaugės Madam Pomfri kabinetą. Šioji tuojau pat pakėlė galvą ir pažvelgė susirūpinusiu žvilgsniu.
-Ma-dam Pppom-fri. – pralemeno pirmakursė. – aš, man, šizofremija.
-kas? – paklausė slaugė kilstelėdama antakį.
-šizofremija, tai tokia liga, kada galvoje girdi garsus, matai vaizdus, kurių ištikrųjų nėra.
-tu matai vaizdus?
-ne. Aš girdžiu balsus. Nepaisant to, kad gebu susikalbėti su gyvatėmis. Aš girdžiu galvoje balsą, vyrišką, nuolatos mane įžeidinėjantį.
-magijos pasaulyje girdėti balsus nėra geras ženklas, tačiau tai ne šizofremija panele Riddle. Čia aš jums jau niekuo negaliu padėti, mano rankos per trumpos. Jūs arba užkeikta, arba dar koks nesuprantamas dalykas atsitikęs. Suprantu, baisu, tačiau pamėginkite jam atsispirti, nesileiskite užvaldoma, jūs galite būti apsėsta, galbūt įsikūnijo kokia nerimstanti dūšelė. Laikykitės ir vykite jį kuo toliau, rėkite mintyse ant jo ir balsas turėtų pamažėle išnykti, palikti jus ramybėje.
-ačiū Madam Pomfri. Prašau jūsų, telieka mūsų pokalbis tarp mūsų.
-žinoma. – linktelėjo slaugė ir Beatričė jau šiek tiek aprimusi  paliko ligoninės sparną.

[Rosemarie Mortimer]

Niekaip neatgaudamas sąmonės, kad ir kaip keista, berniukas suvokė aplinką. Jis visuomet manė, kad jei žmogus apalpsta, jis pasineria į tamsą, tačiau mažiui visa tai nė kiek nepanašėjo į nebūtį. Priešais užmerktas ir nieko nereginčias akis sproginėjo fejerverkai bei žaibišku greičiu lėkė vaizdiniai. Visai kaip sapne, tik daug ryškesniame ir gerokai tikroviškesniame.
Matė tuos pačius bėgius, ant kurių praleido ištisą savaitę - tik šįkart, pakeisti jo karštinės apimtos vaizduotės, šie tiesė geležinius pančius ir sukosi aplink jo kojas, klupdindami bei neleisdami nė pajudėti. Į jį lekiančio garvežio švilpimas aidėjo ausyse dar ilgai po to, kai mintys peršoko prie kito vaizdinio.
Jis netgi truputį jautė ir tikrąją aplinką. Tarpuose tarp vaizdų, jautė kaip linguoja kažkieno nešamas. Tik, keista (o gal ir ne), visiškai nejautė savęs. Tarsi vienu metu ir būtų kūne, ir nebūtų. regis, dabar jis suprato, kaip jaučiasi neįgalieji. Jokio jausmo, jog galūnės būtų „pripildytos švinų“ - atrodė, kad jų tiesiog nėra. Tik žaizdos vietoje liepsnojo įsiūta ir niekaip negęstanti liepsna.
Šiaip ar tai, šis palaimingas nebūties jausmas amžinai netruko, ir pajutęs skausmingą bakstelėjimą į žaizdą, Benjaminas krūptelėjo. Iš pradžių jis neatmerkė akių, tik gulėjo trūkčiodamas ir paviršutiniškai traukdamas pro dantis orą. Tačiau kai kažkieno pirštai palietė berniuko lūpas, o šalia ausies pasigirdo šnabždami žodžiai, Benas šoktelėjo iš savo vietos.
- AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA! - atlaisvinęs kakarynę riktelėjo, nors, tiesą sakant, nežinia ar iš skausmo, ar dėl siaubo. O gal dėl abiejų dalykų vienu metu - visgi, tosios mergaitės, suvariusios į jį žirkles, greičiausiai nepamirš visą likusį gyvenimą.
Vis nenustodamas klykti, mažius pritraukė prie savęs kojas ir nepaisydamas dieglių pilve bei springdamas ašaromis, nurėpliojo kuo toliau nuo tosios mergaitės. Tik tas „kuo toliau“ nebuvo taip toli kaip jam norėtųsi, mat lovos galvūgalis, kad ir kaip gaila, nesibaigia kitame pasaulio krašte.

[Celeste Victoria Lavenza]

Tas berniukas, toks mielas ir švelnutis, kad tiesiog norėjai paimti ir į jį krimstelėti.. Galbūt tai buvo meilė? Aišku, savotiška ir susukta, nudažyta siaubingomis spalvomis, bet net ir Karasuna nesugebėjo jausmo apsakyti kuo kitu negu žodžiu "meilė". Ką jau kalbėti apie visą tą šypsenėlę jos veide, tą tikrą ir nesuvaidintą, ir tą širdies plakimą, vis greitėjantį dėl daug jaunesnio berniuko perkreipto iš skausmo veidelio ir ašarotų akių! Net ir tas jo klykimas, teturėjęs erzinti ir norėti jam gerai užvožti tedarė merginą linksmesne.
Pati pilnai užsiropšdama ant lovos ir it sliūkinantis vilkas vis artindamasi prie bandančio pabėgti berniuko, klastuolė liežuvio galiuku persibraukė sau per viršutinę lūpą. Ji jautėsi tokia laiminga! Tokia džiaugsminga! Štai ji, niekas kitas, dabar išgyveno tą visų trokštamą tobuląją gyvenimo akimirką, kur kartą patyrus niekad niekas nebebus taip pat gerai - ji buvo vienintelė, kuri to nusipelnė, ir ji buvo džiaugsmingai tuo apdovanota. Galbūt Karasunai tetrūko tik animacinių širdelių akyse, kad tą aiškiai išreikštų ir likusiai pasaulio daliai.
-Eiiii, kodėl gi tu bėgi?~ Argi aš nesu geras žmogus? Argi nepadėjau tau pakliūti į Hogvartsą, kur pilna šilumos, maisto ir švarių drapanų? Argi ne mano dėka esi čia? O tu toks nedraugiškas, nė nepadėkoji, nė vardo savo pasakai..- saldus balselis prasimušė pro nesibaigiančius riksmus, o pati mergina užspaudė vos ne perpus jaunesnį berniuką prie galvūgalio taip, kad šis negalėtų prasmukti ir kur besiskųsdamas ir beverkdamas pabėgti, visa gerkle maldaujant pagalbos. Ranka sučiupdama už abiejų jo riešų, kita lengvai, it kokia mylinti ir šimtą metų neregėjus anūkėlių bobutė įžnybdama skruostan ir prisišliedama kaip tik galima arčiau - jų nosys jau vos nesilietė, o Karasunos kūnas buvo prispaustas prie jo vis dar vaikiškų proporcijų kelių - ji toliau tęsė savo persaldintai tylias tiradas,- O tu dar ir toks meilutis ir jaunutis.. Sakyk, ar nekenti manęs? Ar jauti man neapykantą, pasišlykštėjimą, galbūt net baimę?

[Rosemarie Mortimer]

Benjaminas, apimtas nevilties, dar keletą kartų pasispardė, mėgindamas bergždžiai apsiginti, tačiau galiausiai susmuko ir tik gailus sriūbavimas bei pastirusios akys išdavė, jog berniukas vis dar neužmigo amžiams. Sutirštėjęs oras prispaudė jį iš visų pusių, o su kiekvienu kūktelėjimu jam tik dar labiau degino vidurius. Sūrios ašaros, upeliais srūvančios žemyn, taip pat niekuo nepadėjo. Galbūt tik tuo, kad pro jas Benas ne taip gerai įžiūrėjo besiartinančios šviesiaplaukės veidą, tad galėjo apsimesti, kad jis vis dar namie, o toji dėmė – prieš miega atėjusi apkamšyti mama. Vis gi, ilgai šitaip savęs apgaudinėti negalėjo netgi jis.
Užpuolus šiai akimirkai, net ir skausmas pabėgo iš berniuko minčių. Visi jo jutimai pranyko, vos kūnui pajutus nepažįstamosios mergaitės prisilietimą, jos žodžius, tyliai suulbėtus ausin bei šleikščiai saldų kvapą, nežinia ar iš vis egzistuojantį. Galbūt jau mažylio protas pradėjo krėsti išdaigas, norėdamas kuo toliau atitrūkti nuo realybės, pasinerti į svajingą fantazijų pasaulį, kur neegzistuoja nei skausmas, nei stipriai spaudžiančios šios saldžialiežuvės rankos.
Iš Benjamino akių dabar nebetekėjo net ašaros. Išdžiuvo tarsi bet kokie vandens telkiniai dykumoje ir paliko tik paraudusias, surstelėjusias ir kiek šviesesnes žymes ant šaltų jo skruostų. Vaikis bandė užčiuopti savyje bent kruopelytę mergaitės išvardintų jausmų, bet nei pykčio, nei pasišlykštėjimo ar neapykantos nejautė. Nejautė nieko. Buvo tarsi išsunkta kempinė, kadaise prisunkta kvapnaus, šiluma spinduliuojančio sirupo, o dabar likusi tik su žeme kvepiančiu lietaus vandeniu, išplovusiu iš jo viską: džiaugsmą, skausmą, liūdesį, džiugius prisiminimus, užsispyrimą. Jis buvo per mažas, jog visa tai privestų prie vienintelės išvados, tad tik gulėjo subliuškęs, leisdamas pro ausis pasaldintus žodžius ir nė kiek nepraverdamas burnos, kad į juos atsakytų. Vaikui rodėsi, kad nekalbės daugiau niekad gyvenime. Jog galėtų išsikąsti liežuvį, kad tik nereiktų į pasaulį išleisti nė vieno net menkiausio garso.
Tačiau netikėtai, visoje toje spengiančioje erdvėje, sužydo pyktis. Jis buvo toks netikėtas, kad net pats Benjaminas nustebo bei pradėjo tirtėti. Žinoma, tirtėjo iš tos nevaldomos ir nežinia iš kur atsklidusios neapykantos. Juk tai toji nepažįstama mergaitė dėl visko kalta. Tik dėl to, kad sutiko ją, dabar guli prispaustas ir negalėdamas pajudinti nei rankų, nei kojų. Jei ne ji, dabar jis netgi galėjo būti patraukęs namo, kur tėvai, neabejotinai, gerai jį išbartų, bet bent jau nebūtų sutikęs šios... šios... šios raganos.
Vis dar valdomas siuto, mažasis Benas staigiai kilstelėjo galvą, vienintelę dar neprispaustą jo kūno vietą, ir iš visų turimų jėgų įkando tajai mergaitei į žandą. Šios veidas buvo visai arti jo, tad berniukui nė nereikėjo labai stengtis, kad ją pasiektų. O kad dabar jau suleido smulkius dantukus į minkštą vietą, tai visomis išgalėmis ir laikėsi.

[Celeste Victoria Lavenza]

Berniukas, mažas, toks trapus ir kartus it negailestingos realybės ženklas - vien tai klastuolei gniaužė širdį, gal iš laimės, gal iš skausmo, gal iš to kažko, kas ją it nesuvaldomos jūros bangos užpuolė. Ilgą laiką pragyvenus be to jausmo, be to suvokimo, ką reiškia nuostabus kito skausmas, apėmęs visą, ypač dar mažą, dar vilčių menkų turintį berniuką.. Ak, suaugusieji buvo beviltiški, dauguma paauglių dar imtų juokauti su visokeriausiais death jokes, kurie pritiko jų kartai, bet pas juos vilties žiburėlis buvo toks menkas, toks neskoningas..
Vis dėlto, šitas trapus kūnelis tikrai buvo pats geriausiais laimikis jai. Tarsi gimtadienio, Kalėdų ar Naujųjų dovanėlė, tik be kaspino.
Kiek liūdesys, kažkur giliai buvo apėmęs vien dėl to, kad taip ir nesužinojo jo vardo - berniukas? Nelaimėlis? Ne laiku ir ne vietoje atsiradęs? Mažius? Net ir toks menkas, mažutis padarėlis jos akyse - ne, kaip tik toks, o ne koks anoks - buvo nusipelnęs turėti vardą, kažką, bent kokį atminimą jam, o turėjimą ką įsirašyti į garbės sieną jai.
Karasuna, vis dar laikydama šį prispaudusi, ir vėl paskendo mintyse - vis dar juto jo žaizdą, kuri net nebuvo jos pirščiukų liečiama; jautė ją it kokią gėlę, sužydėjusią per visą bernelio kūnelį, neišraunamą ir nepanaikinamą, įleidusią šaknis taip, kad gebėtum ją pajausti iš visur. Gal tai buvo pykčio, gal nevilties, gal net mirties gėlė - kas kėlė papildomą širdies plakimo pagreitėjimą, naujai sužydėjusį džiaugsmą ir buvo viso atlikto priežastis. Ko gi daugiau merginai buvo norėti!
Gal vien dėl tos pačios priežasties jinai ne taip ir nustebo, kai buvo užpulta atgal, kai naujai pasklidę gėlės žiedlapiai sužadino jame ryžtą kovoti, net jei viltis atsikovoti gyvybę ir buvo sunkiai regima - merginai užtektų tik šiek tiek labiau prie jo žaizdos prikišti, ir jis lavonas būtų greičiau, negu spėtų sąmoningai tokią mintį užfiksuoti. Skaudėjo kaip tikras velnias, žinoma, ko buvo galima norėti - kad ir maži dantukai, dar visi pieniniai ir smulkūs buvo užtektinai stiprus ginklas, ypač būdamas išvien su pykčiu einantis.
Suėmė už gerklės vietoje to, kad bandytų plėšti šį nuo savęs - žinoma, mažis būtų galėjęs ir kitą vietą pasilikti kerštui, dabar tikriausiai ir teks vaikščioti su pleistru, gi nesugijusią žaizdą sunkiai paslėptumei su makiažu, o kruopštumo ir atsargumo, kurio reikėjo padaryti tai magijos pagalba buvo tiesiog ne jos lygio. Ar noro, koks ten skirtumas.
Pradėjusi smaugti vargšą bernelį, net ir galvą kažkuriuo metu trinktelėjus į sieną priešais jį, Karasuna kažkaip išsinėrė iš jo dantų, tik tolimiau laikydama rankas apnertas apie šio smulkutį kaklą - nebesmaugdama, na, nebent šiek tiek, bet tik prilaikydama nuo kitų išpuolių. Juto ant skruosto šlapumą, seiles ir tikriausiai kraują, nebūtų nustebusi, jeigu berniukas būtų iškabinęs šiokį anokį ir mėsos gabaliuką - apie žaizdos įkyrumą nuolat pranešinėjo ir nesustojamai veriantis dilgčiojimas ten, kur buvo įsmigę dantukai.
-Nuostabu, argi ne?- sunkiai kvėpuodama pratarė - ką gali žinoti, buvo tai nuo žaizdos ir sekusių šiokių anokių grumtynių, ar dar kažkokia durna ekstazė, kurią juto tik šita mergina,- Ką pasakytumei, jei dabar būtumei mano draugas, mano padėjėjas? Žinoma, taip grubiai su tavimi nebesielgčiau, o ir parūpinčiau visa, ko reikia.. Nes taip ar vienaip, gi puikiai žinai, kad galiu tave pat nužudyti. Ir taip pat gerai žinai, kad to nedarysiu,- akytėmis suklapsėjo, lėtai atleisdama rankas aplink šį, tada ir pati krisdama nuo lovos į kėdę, kur sėdėjo ir madam Pomfri sukiojantis aplink.

[Rosemarie Mortimer]

Benjaminas, be abejo, meluotų, jei sakytų, kad jo dantys mergaitės žandą perskrodė it minkštą sviesto gabalą. O ne. Tiesa, skruostas buvo minkštas, tikrai minkštas, tačiau jūs patys pabandykit pieniniais dantukais perkąsti ne tokią jau ir ploną odą.
Berniukui iš pradžių atrodė tarytum jis mėgintų perkąsti kokį nors ne vienerius metus stovėjusį guminį žaislą. Jo dantys tiks spusčiojo elastingą odą, o žandikaulį maudė nuo pastangų. Ir visgi, pats nebežinojo ar po keleto sekundžių, ar po keleto minučių, jo liežuvį galiausiai pakuteno keistas prieskonis. Jis Benui priminė vienus papildus, kurios mamytė girdydavo prieš gerus metus, ir kuriuos taip trokšdavo išspjauti lauk. Sakydavo, jog ten – geležis. O jis niekaip negalėjo suprasti, kaip tą geležį pavertė į lašelius. Pamena, kažkurią dieną, kai žaidė tėvo garaže, aptiko storų metalinių dratų, kuriuos nusprendė esant geležinius. Koks jis būtų vaikas, jei nebūti pamėginęs paskanauti, ar tikrai toks pat skonis? Tad, savaime aišku, ne itin daug apgalvojęs šią idėją, Benjaminas krimstelėjo vieną iš dratų ir, nenuostabu, tik išsilaužė dantį. Bet užtat spėjo pajusti skonį, tokį panašų į dabar juntamą burnoje.
Negi šios mergaitės gyslomis teka ta keistoji skysta geležis? – pirmąjį kartą jusdamas kraujo skonį, pamanė Benas. Naivus berniukas menkai te išmanė tokius dalykus, tuolab,jog niekad nebuvo lankęs jokios mokyklos.
Kraujo burnon nepriplūdo tiek daug, kaip kai kam galėtų pasirodyti – juk tai tik žandas, o ne gerklė – tačiau jo pakako, jog apimtas bjaurasties pradėtų springti. Prie to dar tikriausiai prisidėjo ir Benjamino kaklą vėl apglėbę liauni pirštai, vis spaudžiantys ir spaudžiantys gomurį. Nuo oro trūkumo bei į spintelės kampą trenktos galvos vaikis keletui akimirkų vėl prarado sąmonę. Akyse prašviesėjus pamatė, jog mergaitė jau spėjo išsisukti nuo jo dantų, o ant jos žando ryškėjo kruvinas apskritimas. Nors sutrenkta galva baisiausiai spengė ir jam norėjosi tučtuojau užsimerkti, tačiau Benas vis tiek it užhipnotizuotas stebeilijo jai į veidą, niekaip negalėdamas patikėti, kad tai jo (jo!) darbas. Vaikis nė nepajuto smilkiniu tekančio jo pačio kraujo, užtat vis dar puikiai juto, jau spėjusius atšalti, mergaitės kraujo lašus ant savo lūpų. Tikriausiai šią akimirką atrodė pasigailėtinai.
Mažasis Benjaminas buvo taip paskendęs tamsiose, lipniose, skausmo iškreiptose mintyse, kad neiškarto suprato, ką jam kalba toji šviesiaplaukė.
- Draugas? – silpnai išgargė pirmąjį žodį, vis dar sunkiai galėdamas kvėpuoti. Jis niekad neturėjo jokios draugės.
Berniukas sutriko ir tai tikriausiai kuo aiškiausiai atsispindėjo jo veide. Tiesa, kažkur viduje jis gerokai abejojo, kad draugystė gali gimti tokiomis aplinkybėmis – kai jam į pilvą suvaromos žirklės, o paskiau begalę kartų yra smaugiamas ir trankomas. Bet visgi, jis nenorėtų, kad taip tęstųsi ir toliau. Ji sakė, jog taip nebesielgs. Ji sakė, ji sakė... – it kokią mantrą kartojo tylomis, vis negalėdamas apsispręsti.
Išsyk su tomis jo mintimis, pirštai atgniaužė kaklą, o nepažįstamoji sukniubo kėdėje šalia jo. Ar tai reiškia, kad ji žada laikytis žodžio? Benjaminas nesuprato ir vis blaškėsi tarp į dvi puses skilusios sielos. Tačiau, regis, jo kūnas prieštaravo sveikam proto balsui ir nusprendė, kas geriau, už jį patį, tad raumenims atsipalaidavus, vaikas suglebo minkštuose pataluose.

[Celeste Victoria Lavenza]

Kas ir kas pasakė, kad skausmu buvo galima įsiveržti į kitą žmogų ir užimti visą šio baimės jausmą buvo teisus - jautė, kaip ir nenoromis berniukas tarytumei jai pasiduoda, pasiduoda ir pačiam silpnumo pojūčiui. Jisai nieko negalėjo padaryti - tą dabar labiau patvirtino ir jo menkutis bandymas atsikovoti save sau, nenebūti apimtam jos vienos sukurtos įtakos ar net baimės jausmų.
Pirštų galais pasilietė nubėgusį žemyn skruosto kraujo lašelį - tarsi kokiame sulėtinto filmo momente, pažiūrėjo į raudoną kraują, sutepusį pirštų pagalvėlės ir dabar tekančiu žemyn ranka. Tarsi pati būtų buvusi mažas vaikas, turėjo save keiksnoti ir liepti atitraukti akis - lėtas tekėjimas žemyn savotiškai užhipnotizavo, kartu su tuo įprastu vaikišku noru jį nulaižyt.
-Draugas,- tylomis atkartojo, pati atsipeikinėdama iš savų minčių kamuoliuko. Nuleido ranką žemyn, jausdama, kaip kraujas ėmė lėtai tekėti žemyn tuo pačiu keliu, kuriuo atvingiavo. Atsisuko į berniuką, vėl grįždama į savo įprastinę šypseną ir akių kontaktą,- Taip, draugais. Gi iš manęs pats gautumei trilijonus naudų.
Neabejojo, kas jisai sutiks - o jei nesutiks, vistiek sutiks. Tokia buvo Karasunos logika, ir žinoma, kaip vyresnei, stipresnei ir gudresnei, tai buvo ir vienintelis galimas pasirinkimas, kurį turėjo jaunėlis, norėdamas bent kiek pabūti gyvųjų - arba palyginus gera sveikata besidžiaugiančių - pasaulėlyje.
Kažkur tolumoje pradėjo aidėti skubių žingsnių aidas - keista, kad Madam Pomfri taip ilgai užtruko, kai vargšas berniukas buvo skubus atvejis. Galbūt kažkas ją netyčiomis, o galbūt tyčiomis užlaikė, užkalbino, pamalonino komplimentais ar užtęsė vargšo vaikiuko kančių metą.
Nesirodė reikalinga, kad klastuolė čia pasiliktų - tektų aiškinti, kodėl jaunėlis dar didesnis negyvėlis negu prieš tai, o jinai pati irgi sužeista. Pašoko iš nepatogaus krėslo, į kurį vistiek norėjo sulįsti ir pasiilsėti - jautėsi nusipelniusi kokio didelio židinio skleidžiamos šilumos, patogaus krėslo ir didžiulės vyno taurės rankoje, kad tam priežasčių jokių ir realiai nebuvo - ir apsidairė aplink, ar nepaliko kokių per daug akivaizdžių įkalčių, vistiek numanė, kad berniukas kažką sumanys per melą, o gal net nulūš ir vėl, o atsibudęs pats retą dalyką prisimins.
-Mes būsime draugais, gerai? Labai, labai gerais draugais..,- pasilenkė šalia vaikėzo, savotiškai atsipalaidavusio, o galbūt ir merdinčio - plaukais uždengė juos nuo pašalinio žvilgsnių, o švaresne ranka švelniai perbraukė per jo skruostą, sustodama prie kažkadaise ateity turinčio iššokti ryškesnio Adomo obuolio,- Kurį laiką pabūsi čia, tada surasiu tau vietos pilyje.. Ir žiūrėk man, kad būtumei čia, kai man tavęs reikės, nejaugi leistumei sau mane taip įskaudinti ir palikti ant ledo, mh?
Išgirdo, kaip atsidarė kabineto durys - lėtai pakėlusi galvą aukštyn ir stengdamasi ilgesniam laikui nebūti vyresnės moters akiratyje, Karasuna atsuko nugarą į berniuką, kurį šiandien nukankino - pusę lūpų šyptelėdama, pati savotiškai fiziškai išvargusi, bet su džiaugsmingai plakančia vaikiška pačios širdute.
-Viso gero, Madam Pomfri. Tikiuos, kad mano draugužio per daug nenukankinsit,- nedaug trūko, kad ir nusijuoktų - greitai šmukštelėjusi pro vyriausiąją slaugę, klastuolė atmetė plaukų sruogą atgal, pati pasišalindama iš kabineto.

[Victoria Meschino]

Pasijutus blogai, Mary nutarė nueiti į slaugės Pomfri kabinetą. Dar nė kart nėra buvusi, bet yra ne kartą girdėjusi, kad tai garbaus amžiaus moteris.
Nuėjusi išvydo paprastą kabinetuką, niekuo neišsiskirianti. Pasisakiusi, kodėl Mary atėjus, ponia Pomfri pasakiusi, kad šaunu, kad nieko nelaukdama atėjus. Ji pasirodė labai rūpestinga, o ne tik tos slaugės, kurios tik atlieka savo darbą, ir tai, kaži ar gerai. Juk kai yra meilė darbui, yra ir geri rezultatai. Ponia Pomfri gydydama mane savo stebuklingomis žolelėmis susimąstė:
- Tai mano pats pirmas išradimas... Su kuriuo gydydavau vaikus jau ne nuo atmenamų laikų.
- O ar senai jūs čia?
- Oi. Nebegalėčiau susikaičiuoti kiek metų! Bet tai geriausia mano išsirinkta vieta darbui. Man tai malonumas.
Išgirdusi šiuos žodžius, Mary akivaizdžiai susimąstė, kad kaip bebūtų, bet mėgstamui darbui reikia stengtis, kad patiktų ir dar ir malonumas būtų.
- Jūs labai maloni ir rūpestinga slaugė, - tarė Mary.
- Labai tau ačiū, man tai paskatinimas ir malonumas girdėti tokius žodžius.,- atsakė.

[Mila Rozan]

Ak kaip aš sugebėjau susižeisti tiesiog eidama koridoriumi? Klausė savęs Mila ir tuo pačiu pyko ant savęs. Įėjusi į slaugės Pomfri kabinetą Mila pasijautė kažkiek nejaukiai juk pirmą kartą čia. Jos uoslę pasitiko kažkoks keistas kvapas. Gal tai vaistų dvokas? Bandė spėti Mila tačiau ji priešais save dabar pamatė žemą moterį, jos plaukai buvo surišti į tvirtą mažą kuoduką, o apranga priminė žiobarų seselių aprangą. Tai buvo slaugė Pomfri. Mila nenorėjo laukti, nes skausmas vėrė jos ranką todėl greitai išpyškino gretakalbę:
-Aš tiesiog ėjau koridoriumi kai kojos susipainiojo. Netyčia pastūmiau kitą vaiką, o jis išpylė ant grindų kažkokį eleksyrą. Pargriuvau ir pajaučiau, kad mano ranka tiesiog degte dega. Pasirodo ranką įmerkiau į tą eleksyrą. Ir patikėkite manimi dabar mano ranką taip skauda, kad vos laikausi nesurėkus.-Mila stengėsi viską aiškiai paaiškinti tačiau vis tiek suprato, jog tai ką ji pasakė skambėjo kvailai. Slaugė Pomfri tik paėmė Milos ranką ir ją įdėmiai apžiūrėjo. Pomfri nuskubėjo link savo ąžuolinės spintelės ir ištraukė iš jos kažkokį geltoną sumaišyta su mėlynu eleksyrą. Slaugė priėjo prie Milos ir vėl paėmė jos ranką. Mila pakėlė galvą ir pažvelgė į slaugę pomfri kuri įdėmiai žiūrėjo į jos ranką.
-Ąąąą!!-Mila net pašoko nuo kėdės iš skausmo. Ji pažvelgė į slaugę ir suprato, kad jai laikas eiti iš kabineto.
-Ačiū.-dar padėkojo ji nors skausmas buvo dar didesnis. Prieš išeidama iš kabineto ji apžiūrėjo savo ranką ir pamatė joje daug atsiradusių pūslių kurios buvo žalios tačiau kai susprogdavo vėl atsirasdavo normali Milos oda.

[Žaneta Froz]

Įėjus į Madam Pomfri kabinetą Žaneta nustebo. Ji tikėjosi daug magiškesnio, bet pamatė tiktais paprastą atrodantį beveik žiobariškai atrodantį kabinetą. Jai ne Madam Pomfri apsiaustas ir už sijono užkišta lazdelė mergaitė būtų pamanius, kad berniukas kuris ją pasiuntė čia pajuokavo.
-   Madam? – silpnai prabilo mergaitė
-   O sveika. – maloniai pasisveikino Madam Pomfri. – atrodai nekaip. Nu sakyk kas atsitiko?
-   Aš labai blogai j... Jau... - bandė paaiškinti mergaitė, bet jinai apalpo.
Žaneta atsibudo jau gulėdama palatoje apsuptoje užuolaidų. Kai bandė apsiversti jinai vos neatpylė pusryčių tad jai liko tik gulėti ir žiūrėti į šviestuvą palubėje. Po kelių akimirkų į palatą užėjo Madam Pomfri
-   Nu ką jau pabudai. – tarė Madam. – stenkis per daug nekalbėti per daug gali pasidaryti blogą. Šiaip tau buvo tiesiog bloga ir silpna bet paskui tu nukritai ant mano kėdės ir susitrenkėi galva todėl dabar blogai jautiesi, bet jei išgersi to gėrimo kur ant staliuko guli tai tau turėtu pasidaryti geriau jau šiandien vakare. Bet perspėju jis labai šlykštus- nusišypsojo Madam Pomfri.
Kai Madam išėjo Žaneta atsargiai įsipylė kelis lašus sau burnon ir vos neatpylė, bet užtat užmigo iki pat vakaro kai ją jau galėjo išleisti.

[Mayra Llewellyn]

Iš herbologijos pamokos, Mayra nuskubėjo tiesiai į Ligoninės sparną. Palatose ji matė du besišnekučiuojačius ir ne per geriausiai atrodančius paauglius, tad nenorėdama klausytis jų pokalbio, pasuko tiesiai į slaugės kabinėtą. O jis mergaitei priminė žiobariškos mokyklos slaugės kabinetą. Kambaryje darbavosi naujoji slaugė, kuri pakeitė panelė Pomfri. Ši pamčiusi mergaitę maloniai nusišypsojo ir paklausė:
-Tai kas tave čia atvedė tokią malonią dieną?
Juodaplaukė ištiesė delną su volančio įsiurbimo žymėmis.
-Vaje, vaje... Lygtais girdėjau, kad per herbologiją dirbsite su Mygos volančiu, bet tikėjausi, kad daugiau mokinių ateis su tokiomis žaizdomis, kaip tu.
Seselė išsitraukė lazdelę ir su burtažodžiu užgydė žaizdas.
-Dabar turėtų viskas būt gerai.
Mayra padėkojo ir išėjo.