[Karma Eistibus Jikiniki]

Jeigu ji nepagaus užuominos, atvirai sakant, Karma nusivils. Siaubingai, siaubingai nusivils - nors ko norėti, ji burtininkų vaikai nežinojo, kad yra telikas, o net ir jaunieji žiobarų kartos atstovai kartais būna negirdėję apie tokį dalyką - kas, atviriau sakant, varė į depresiją. Praranda vaikystę. Gerus metus. Ir nesibaigiančią Fino ir Ferbio vasarikę, dėl kurios kyla toks juodas pavydas, kad nė visų emo kartu sudėtos sielos ir depresyvi žodžiai šiam neprilygtų. Blemba, net jis pats, septyniolikmetis bernas, norėtų tokių vasarų. Ir durnų nuotykių.
Paprastai tariant - komiškasis košmaras.
-Siaubingai malonu, Daktare. Jūsų planai tokia akivaizdūs, kad norisi paimsi, išsiburti fedorą, ar mandrąją kalba kalbant, minkštą fetrinę skrybėlę, ir ne tik šios galiuką stumtelėti, bet ir suvalgyti,- o gal ir miegojo. O gal čia tas paprastas reiškinys, einantis "gavo tris minutes miego iš rekomenduojamų 8 valandų" pavadinimu. Velniai žino, atvirai.
Gavo dar vieno juoko priepuolį, parėjusį tiesiai veidan - ir ponios, ir ponai, turim tiesioginį pavyzdį, ką daro per maži miego kiekiai. Kairėje - kažko perdozavusi mergiūkštė, kuri regis, paliko šį pasaulį prieš kelias valandas; dešinėje vaikinas, kuris primena negyvėlį su (ne)madinga plaukuosena, nebežinantį ką kalba, tiesiog kalba ir viskas. Abu kiek paprotėję, smegenis palikę kitoje dimensijoje.
-Karma. Taip ta, kuri atneš tau sėkmę arba pražūtį. Ir miegas,- kelis kartus tankiai sumirksėjo, pagalvojo - užsimerkė gerai minutei, vėl atsimerkė,- Miegas yra subjektyvus dalykas, nėra žinoma, ar jis net nėra mūsų vaizduotės vaisius - galbūt tai pasiteisinimas vien tam tikslui, kad ilgiau prabuvę atsibudę mes pasiekime visokeriausio tipo nušvietimą, lydintį mus į skirtingas planetas, kur gebėsime susitikti su tikruoju Dievu - arba kaip tik pamatyti, kad toks nė neegzistuoja. Galbūt miegas yra sukurtas vien tam, kad mes apsimestinai prašvaistytume laiką ar manytumėme kažką darantys ar padarę, kad jautume pilnavertiškumą tuo atveju, jeigu ir laikas pasirodytų neegzistuojanti visatos dalelė, paremta kokiai organizacijai priklausosio šmikio, pateikusio teoriją ir visus ja įtikinus, nes žmonėms reikia laiko, kad jaustųsi visaverčiai. Tai, ar miegojau, yra priklauantis nuo požiūrio dalykas, kurio, deja, apčiuopti nepajėgia niekas, net ir apsinarkašinę alkoholikai, prisisysioję į kelnaites.
Greitkalbe viską išmetęs laukan, klastuolis vėl kelis kartus sumirksėjo, lyg nieko nė nebūtų nutikę. Dieve, miego trūkumas tikrai yra siaubingas dalykas.

+1

[Milisenta Saldžialiežuvė]

Milisenta, lėtai kramtydama nugvelbtą užkandį, slinko šviesių koridorių pasieniais. Šalto atspalvio šviesos vertė jaustis kaip ligoninėje, todėl mergaitė savaime įsitempė. Primerktos akys tyrinėjo kiekvieną užrašą virš besivarstančių durų, skelbiantį, kokius kerus galima rasti viduje. Kažkur už nugaros išgirdus artėjančius žmonių balsus, nieko nenorinti sutikti mergaitė nėrė pro pirmas pasitaikiusias duris. Pakėlus akis nužvelgė erdvią patalpą, palei kurios sienas buvo sustatyti keli staleliai, taip pat gale kambario buvo matyti vitrina. Vos Milisenta žengė žingsnį, po kambarį pasklido malonus moteriškas balsas, pasakojantis apie kerus, kuriuos galima čia išbandyti.
- Maloniai kviečiame įžengti į dalinės transfigūracijos kambarį. Čia galite išbandyti naujausius kerus, kuriais galima pakeisti tik dalį užkeikiamojo objekto savybių, pavyzdžiui, užkeikdami saldainį, kad jis taptų daržove, mes galime palikti jo ankstesnį skonį. Tik visada svarbu tiksliai įsivaizduoti tai, ko norite. Patį paprasčiausią konvertavimą - commercium ex parte - galite išbandyti prie pirmojo stalelio.
Mergaitė atsargiai priėjo prie artimiausio stalo, ant kurio gulėjo irisinis saldainis. Išsitraukus lazdelę, galvodama apie bjaurų rožinį ridikėlį, ja lengvai mostelėjo ištardama commercium ex parte. Net pasirodė keista, kaip lengvai įvyko virsmas. Tiesiai prieš akis irisas pavirto ridikėliu, niekad nebūtum pasakęs, kad jo skonis kaip saldainio. Tiesa, pati Milisenta dar irgi tiksliai nežinojo, galbūt ji padarė klaidą ir ridiko skonis ir bus kaip ridiko, o gal dar bjauresnis. Teko įsitikinti pačiai, tad mergaitė smarkiai abejodama paėmė daržovę ir pavartė tarp pirštų. Išvaizda visai neviliojo, beliko tikėtis, kad keras pavyko. Mergaitė giliai įkvėpė, iškart susiraukė ir nukando ridikėlio galą. "Ačiū Dievui", - pamanė ji, kai karamelės saldumas pasklido burnoje.
- Tikimės, jog kerėjimas pavyko tvarkingai ir be trukdžių. Jei ne, galite treniruotis prie šio stendo tol, kol pavyks arba pereikite prie antrojo stalelio. - vėl prabilus moteriškei Milisenta pažvelgė į kiek tolėliau esantį antrąjį siūlomą užsiėmimą ir nužingsniavo iki jo. - Čia galite išbandyti sudėtingesnius kerus - perdere extraneum. Šiais kerais galima visiškai pašalinti tam tikrą objekto savybę, tarkime, iš nuodingo gėrimo pašalinti nuodus, arba paprasčiausiai padaryti taip, kad maistas liktų absoliučiai beskonis.
Mergaitė žvelgė į priešais ją gulintį obuolį. "Kokia prasmė pašalinti maisto skonį", - prunkštelėjo, bet vėl klusniai įsivaizdavo beskonį obuolį.
- Perdere extraneum! - gal kiek per energingai ištarė Milisenta ir čiupo obuolį, norėdama suprasti, ar kerai suveikė. Šįkart jau be baimės atkando maisto, bet tarp antakių susimetė gili raukšlė. Obuolys buvo absoliučiai beskonis, tačiau tai visai nežavėjo - keistos konsistencijos košytė buvo sprangi ir ją norėjosi tuoj pat išspjaut, tad mergaitė išmetė vaisių į šalia esančią šiukšliadėžę ir nuskubėjo prie trečio stendo - vitrinos - dar nesulaukus moters pranešimo.
- Už vitrinos galite matyti žebenkštį - smulkųjį plėšrūną. Pasinaudodami kerais recensere ordinarium galite padaryti, kad šis padarėlis taptų žoleėdžiu, o jo plėšrūniški instinktai visiškai išnyktų.
Kuo daugiau Milisenta klausė, tuo labiau jos akys plėtėsi. Jai tai be galo priminė bandymus su gyvūnais, o ji prieš tai buvo kategoriškai nusistačius. Staiga toj patalpoj mergaitė pasijuto nebesaugiai, jai pradėjo trūkt oro. Ji staigiai metėsi prie durų, išbėgant dar spėjo nugirsti atsisveikinantį ir vėl sugrįžti kviečiantį moters balsą...

+1

[Lilith Toujou]

Pokšt.
Ir merginos apatinė lūpa buvo apipinta rausvos kramtomosios gumos gijomis.
Kiek delsdama, lėtokai, šioji aštriais priekiniais dantimis nugrandė masę ir, judindama žandikaulį, vėl susisiurbė ją į burną, kur ten jos laukė dar vienas mačas kramtymo, gromuliavimo ir išpūtimo. Gyvenimo ratas niekuomet nesustoja suktis.
Patogiau šonu išsitiesė per netgi tris pufus, kuriuos vos tik atvykusi privatizavo ir nusprendė pagarbinti savo nuostabiuoju moi, kuris, tiesą pasakius, niekuomet nebūdavo išvargęs, tiesiog kartais norėdavo imti ir išsitekti kuo patogesnėje vietoje. Na, žinoma, buvo dar tas faktas, jog tie pufai buvo puiki strateginė pozicija-- arti užkandžių, esanti ne per arti vidurio, iš ten puikiai matėsi projektoriaus ekranas ir dauguma mokinių. Tiesa, nei vienas iš jų nesudomino jos. Negatyvi energija jai šiuo metu buvo ne itin miela, o teigiamos buvo iki valios ir kitose vietose, todėl tiesiog dėkojo profesorei, kad bent kažkiek pasistengė sugalvoti kažką pakankamai naujoviško; taip puikiai prablaškė septintakursės nuotaiką ir kasdienybę. Patenkinta savimi Lilith pasirėmė savo galvą ranka ir su gusto tęsė savo machinacijas.

+1

[Karma Eistibus Jikiniki]

Tikriausiai vyresnėlis nebuvo niekam apskritai minėjęs apie savo nemigos įpročius, užklumpančius iš pasalų - apie šiuos žinojo, žinoma, tik jis pats ir tie nelaimingieji, kuriems teko su tuo susidurti. Ir gerai - Dievai matė, kaip gerai buvo, kad retai su žmonėmis susitikdavo, ar juolab tai, kad neturėjo žmonių, su kuriais susimatytų, norom ar ne, tokio tipo situacijose.
Gi retas džiaugsmingai matytų 1.80 su geru pliusu ūgio vaikiną, kuris ne tik atrodė kaip savotiškas emošiknis, atsiprašant, ne tik gyvenimu nesidžiaugiantis, bet ir tą siaubingai šlykščią šukuoseną, kur pusę veido plaukai dengia, plaukuoseną mėgstąs. Dieve šventas, apsaugok ir pasigailėk vargšelio sielos, tegul dangun keliauja ši. - ir visas gailestis kilo sau iš paprasto fakto, kad tai buvo jo pačio minčių srautas.
Atvirai, Karma jau daug verčiau prisigertų - iš ne tokios malonios vienkartinės gyvenimo akimirkos sužinojo, kad alkoholis tiesiog daro jį siaubingai mieguistą kol miego trūkumas, regis, darė visai priešingą dalyką, paverčiant jį tiesiog nesigaudančia aplinkoje ir nusikalbėti mokančia beždžione.
Juodaplaukis keliskart smarkiai sumirksėjo, beviltiškai tikėdamasis, kad galbūt tai bent akimirkai šį prižadins - kas, žinoma, buvo tiesiog apgaulus "deja". Atsiprašęs iš Elnos kompanijos patraukė prie gėrimų stalelio, tikėdamasis, kad profesorė nusprendė pasirūpinti ir paprastu šaltu vandeniu, ne vien kokiomis prašmatniomis sultimis ar kolomis - kas, be jokių abejonių, ir turėjo būti stalo dalis, vos ne privalomoji. Kaži, o jeigu nueitų į tualetą, o ten tuo įprastiniu o-dieve-šventas-aš-toks-mandras-ir-toks-ale-gražus-???-todėl-turiu-apsišlakstyti-vandeniu-tarsi-tai-būtų-įprastas-dalykas-ir-tikrai-kad-neišeisiu-iš-čia-visas-šlapias-arba-raudonu-veidu dalyko atlikimu prasibudintų? Nors ir vėl - siaubingai neįtikima, kad taip būtų. Geriausias jo šansas - tikėtis iš kažko gauti į galvą ir išsijungti bent trims valandoms - pusę lūpų šyptelėjęs iš šmaikštumo, kuriuo tikrai nepasižymėjo, Karma pasiėmė stiklinę vandens, nugerdamas kelis energingus, jei dar tokį būdvardį priskirti eitų, gurkšnius.
-Ah,- garsas iš burnos išlėkė greičiau negu smegenys nusiuntė signalus, jog tiesiog derėtų praeiti pro šalį ar patraukti akis į kitą pusę - prieš save, galima taip pasakyti, pamatė besėdinčią bendrakursę, kas buvo savotiškas nuostabos reginys, ypač atsižvelgus į faktą, jog sugebėjo ją pro akis praleisti tame persikėlimo čia ratuke. Asmeniškai jos nepažinojo, tačiau praleidus visus septynis kursus drauge, norom nenorom imi pažinti ar įsiminti šalia besisukiojančius,- Galbūt ne veltui ir vyresnieji senukai esam mes, kad poilsis ir tingulys yra visa, kas mus užvaldė vos atsiradus čia.

+1

[Alisa Faun]

Švilpiukė netrukus pastebėjo savo pusseserę Claudie. Ji su savo drauge išėjo iš kambario. Kažin kur jos eina? - svarstė Švilpiukė. Ji vis tiek jau planavo kur nors eiti tai atsistojo nuo patogaus pufo ir pagriebusi dar vieną skanumyną į ranką nutipeno link durų. Mergaitę su kuria išėjo Claudie Alisa jau buvo kažkur mačiusi ankščiau. Turbūt kokioje nors pamokoje...  Alisa žvalgėsi po aplinką ir lėtai ėjo. Na, ji beeidama nepamatė nieko įdomaus. Alisa pagalvojo, kad gal jai reikėtų pasivyti einančias mergaites ir su jomis pasilabinti. Ji pagreitino šiek tiek žingsnį ir netrukus jau stovėjo šalia jų.
- Sveika, Claudie.- pasakė Faun. - ir sveika... Gal galėčiau pasitikslinti koks tavo vardas? - paklausė Claudie draugės trečiakursė. Alisa maloniai nusišypsojo ir dar kartą prabilo:
- Malonu susipažinti. O kur jūs einate?
Alisa dar kartą nusišypsojo dviem grifiukėms. Alisa tik neseniai praeitų mokslo metų gale sužinojo, kad Claudie yra jos pusseserė. Alisai labai patikdavo su ja leisti laiką. Be to, kiek Faun žinojo jos sesė irgi mokosi Hogvartse tik šį kartą jos nematė. Tai Alisa jos pasiteiravo:
- O kur tavo sesuo? Kodėl ji nevyko čia? - Alisa suprato, kad galbūt per daug klausinėja tai pagalvojo, kad reikėtų bent kiek patylėti. Na, ji buvo iš tų žmonių kurie kartais pliurpia be sustojimo.

[Claudie Amneta]

 Taigi taigi. Claudie drauge su Žaneta jau buvo prieš kokią minutę išėjusios iš to kambarėlio. Mokinė atsargiai perbraukė per koridoriaus sieną, kuri buvo visai lygi. Jei dar gyventų be magijos, pamąstytų, kad braukiant šiuo paviršiumi susidaro nedidelė trinties jėga. Bet, kadangi jau antrus metus mokinosi Hogvartse, tai jai nebuvo svarbu. Svarbesnis buvo Žanetos užduotas klausimas, į kurį grifiukė dar neturėjo atsakymo. Jau buvo prasižiojusi sakyti, kad nieko nenutuokia, bet ją sutrugdė. Tai buvo žmogus, kurio ji nesitikėjo sutikti.
 -Alisa! Nesitikėjau tavęs čia pamatyti. Džiugu, kad esi čia,- mažoji raganiukė šyptelėjo. Džiugesys, kad pusseserė keliaus kartu suvirpino jos mažą širdelę.
 Lyg su kuo nors susitarusi, Alisa pakartojo dar visai neseniai Žanetos užduotą klausimą, į kurį dar neturėjo atsakymo. Pirma atsisuko į Žanetą. Tada į Alisą. Rodos, kad abi laukė atsakymo. Šiek tiek palenkusi galvą į grifės pusę, abejindu balsu pradėjo:
 -Na, mielos draugės,- galva galvą palenkė į kitą pusę, kur buvo Alisa.- Tiesą sakant... Aš tiksliai nežinau. Manau, kad turėtų ant durų būti kokia nors lentelė, ant kurios būtų užrašytas kambario pavadinimas. Manau, kad tikrai ką nors surasime.- Nuoširdžiai nusišypsojo.
 Aš tikrai nemelavau. Manau, jos viską suprato. Iš Alisos lūpų nuskambėjus dar vienam klausimui, mergaitę užvaldė prisiminimai. Taip. Apie seserį, kuri dabar yra pirmakursė. Apie mieląją Jasmine, kuri gan draugiškai bendravo su kiekvienu šeimos nariu. Žinoma, tai beveik melas. Diana (toks jos antrasis vardas) buvo gan keista, pasipūtusi labiau už Claudie. Ir dar- ji bandė vaidinti piktą ir šaltą. Dažnai neklausydavo tėvų, ji beveik sesers priešingybė... Bet tas, kuris sugebėdavo palenkti ją į savo pusę (tai padaryti labai labai sunku), galėjo bendrauti su miela mergaite, apie kurią jau pasakota. Iš šeimos tik Claudie su ja laisvai bendravo. Nuo mamos ji atsiskyrė gan seniai, lyg nemetoma užtvara atskyrė nuo motinos. O tėtis... Su juo ji niekada gerai nebendravo. Tiesiog nesutapo charakteriai. Mažoji Amneta- angeliukas demono veidu. Dažniausiai būna atvirkščiai, bet tokia jau ji yra. Jei reiktų rinktis, ti nė nemirktelėjusi pasirinktų blogio pusę. Tik nežinia, ar paskui pripažintų savo apsisprendimą. Gal neišsilaikytų blogio pusėje? Visa tai- Clau mintys apie seserį. Kiekvieną kartą ji galvodavo panašiai. Nors ir pripažino, kad Dianos sunkus charakteris, bet vis vien ją mylėjo. Jos lyg papildė viena kitą.
 -Na, Jasmine nenorėjo čia dalyvauti. Suprask, ji pirmakursė. Ne visi nori dalyvauti visur, kur tik įmanoma. Ji viena iš jų. Hogvartso ritmas jai dar neįprastas. Manau, kad dar tikrai turėsi daugybę progų su ja susipažinti ir pakalbėti,- žvilgtelėjusi į Žanetą pridūrė.- Žaneta, manau, kad ir tu galėtum su ja susipažinti. Nors jos charakteris keistokas,- antrakursė prikando lūpą.- Tiesą sakant labai keistas ir gali pasirodyti tragiškas, bet manau kad rasit bendrą kalbą. Juk esate vienmetės. Jums turėtų pavykti susidraugauti.
 Sumišimas mergaitės veide aiškiai matėsi. Pamanius, kad pasakė per žiauriai, atsiprašė ir ėmė sakyti, kad nėra ji tokia bloga, gal tik šiek tiek sunkokai susibendraus, bet pamėginti verta. Jau turbūt prisidirbau... Ji nėra tokia baisi, kaip pasakojau.

+1

[Žaneta Froz]

Ramiai eiti į nežinomybę nebuvo įmanoma, kaip galima ramiai eiti jei net nežinai kur eini. Paskendus savo mintyse mergaitė net nepamatė kaip prie jos ir Claudie priėjo kažkur matyta mergaitė. Toji mergaitė priėjusi arčiau pasilabino su Žanetos naująja drauge ir jau pradėjo sveikintis su ja, bet nežinodama jos vardo nutraukė savo visai sklandų pasisveikinimą.
- aš esu Žaneta,o kas tu? Jūs pažįstamos? - visai nemikčiodama ar nutraukdama mintis atsakė į klausimą mergaitė.Tuo metu kai mergaitė apžiūrinėjo Claudie draugę ji paklausė klausimą kurį visai nesenai pirmakursė uždavė pati. Sulaukusi atsakymo kuris reiškė jog Claudie net nenutuokia kur eiti mergaitę išgąsdino. Kad tik nepasiklystume.Kad tik nepasiklystume.. Naujoji mergaitė ir vėl paklausė klausimo kurio mergaitė visai nesitikėjo. Claudie turi sesę? Ir ji pirmakursė? Įdomu. Gal galėčiau su ja susidraugauti? Su ja turėčiau daug bendro/
- Claudie? Sakei turi sesę. Ar aš ne taip supratau? - pati nepajutusi pradėjo šnekėti - Gal galėtum suorganizuoti susitikimą su ja? Būtu visai įdomu turėti draugų bendraamžių...

[Klarė Konė Karter]

Ankstų rytą Klarė išsikrapsčiusi iš grifų bokšto leidosi į transfigūracijos kabinetą. Laukė išvyka, ir antrakursė tikrai nenorėjo jos pražioplinti.
Trindama akis grifiukė įėjo į kabinetą. Ilgi rusvi plaukai buvo supinti į prancūzišką kasą, besidriekiančia palei stuburą žemyn, ne visiškai tvarkingą, mergaitei pritrūko laiko, o gal ankstyvas išsiritimas iš lovos vis dar veikė motoriką.
Pasisveikinusi su profesore žaliaakė stypčiojo, kol gavo nurodymus stoti į ratą. Tingiai pasikėlusi nežiūrėjo kas stovi šalia, susikibo už rankų, tarsi kokia molekulių grandinė ir buvo perkelta į šviesią patalpą.
Persikėlimai oru ar nešyklėmis blogai veikė dvylikametės pusiausvyrą. Ji niekaip negalėjo priprasti. Bijodama, jog nukris, Klarė apsižvalgė, ir pastebėjusi patogiai atrodančius pufus, nutarė šiek tiek su jais pabendrauti. Vis dar svirduliuodama dribtelėjo į vieną pufą, prigriebdama ir pleduką, kad būtų jaukiau. Šiluma veikė maloniai ir atpalaiduojančiai. Jaunoji grifiukė manė tik atgauti pusiausvyrą, tačiau įtemptas Hogvartso pamokų tvarkaraštis ir jų sukelta nemiga įveikė peraugusią antrakursę. Mergaitė užmigo.
Dažnai juodas, tamsus miegas virto sapnu. Jame žaliaakė klaidžiojo tankiu, ryškiu, tarsi paveiksle, mišku. Įvairūs, nežinia iš kur sklindantys kerai taikėsi į Klarę, kartas nuo karto paversdami ištįselę įvairiais gyviais. Ant pufo snaudžianti mergaitė muistėsi, galvoje mėgindama išvengti kerų. Galop prabudo. Kampuoti skruostai buvo pasipuošę raudoniu, smulkūs plaukeliai buvo prilipę prie kaktos, išlietos šalto prakaito lašeliais.
Kilstelėjusi galva pastebėjo, jog šviesioje erdvėje nebėra daugumos žmonių. Atmetusi greit į dalis sulenktą pleduką ant gretima esančio sėdmaišio, Klarė priėjo prie stalo ir išsirinko sausainį aplietą šokoladu, bei įsipylė arbatos.
Kadangi jautėsi apsimiegojusi, ir nelabai žinojo, nuo ko čia geriau pradėti, nusprendė negaišti laiko ir sutrukdyti profesorės ramybę.
Nervingai stypčiodama nuo kojos ant kojos mergaitė vis dėl to krenkštelėjo dar miegančias stygas ir kreipėsi į profesorę:
- Atsiprašau, kad trukdau, profesore, tačiau staigus aplinkos pakeitimas man sukelia pusiausvyros sutrikimus. Todėl teko numigti. - Gėdingai krauju nusidažius skruostams, nuleidusi akis į blausaus atspalvio grindis, kaštonplaukė tęsė savo trumpą monologą. - Dauguma mokinių išsiskirstė, gal galėtumėte patarti, nuo ko pradėti? Turiu problemą išsirinkti veiklą, kai jos tiek daug.
Štai ir prisipažinau... Galvojo jaunoji Karter, suprasdama, jog silpnybes reikia įveikti, o ne muilintis kuo greičiau į šoną.

+1

[Alisa Faun]

- Aš užmiršau prisistatyti. Esu Alisa, Alisa Faun. Na, mes su Claudie tikrai esame pažįstamos. Tiesą sakant mes esame pusseserės. Pačios tai tik neseniai sužinojome. - pasakė Alisa pažvelgusi į Žanetą maloniu žvilgsniu. Jos ėjo toliau.
- Na, man rodos, kad priekyje matau duris. - Alisa pasakė priekyje pamačiusi dideles duris ir už jų šviesą. Tačiau tos durys matėsi tik tolumoje ir dar teko paėjėti apie 50 metrų, tačiau jie neprailgo, nes mergaitės beeidamos linksmai šnekučiavosi. Netrukus Alisa pirmoji priėjusi prie durų jas atidarė ir pamatė nuostabaus gražumo kambarį, pilną pelėdų lyg kokį pelėdyną. Kambario sienos buvo rusvos, papuoštos įvairiais gyvūnų, pelėdų piešiniais. Vieta buvo labai erdvi. Jis buvo apvalus, ties lubomis pakraščiai buvo suapvalinti, kaip ir sienų kampai. Aplink visas sienas buvo medinių tačiau moderniai ir naujai atrodančių laktų ant kurių tupėjo pelėdos. Laktos buvo prikabintos įvairiame aukštyje. Taip pat šalia durų vos įėjus matosi ženklas:

SVEIKI ATVYKĘ Į PELĖDŲ KAMBARĮ! Ištarkite burtažodį owlstrut

 

[Lilith Toujou]

Gūžtelėjo pečiais ir iš burnos išsitraukė liežuvio suvoliotą gumos rutuliuką, kurį prilipdė prie prie vienos iš lėkštučių apačios-- negalėjo prabilti pilna burna, juk tai nemadangu ir negražu. Išsitiesė iš savo sėdėjimo/gulėjimo pozicijos ir neslėpdama to, nuo galvos iki kojų nuskenavo prie jos prisiartinusį vaikinuką; tiriančiu žvilgsniu įvertino šio aprangą, kuri buvo pernelyg niūri šioje optimizmu tyškančioje aplinkoje, kurioje visi buvo it laimingi vaikučiai, gavę auksinius bilietus į šokolado fabriką. Ausys sugavo ir peranalizavo kalbėjimo manierą ir žodžius; mergina mintyse persverė visus galimus atsakymus, visus už ir prieš; juk kiekvienas žmogus skirtingas ir prie kiekvieno reikia artintis skirtingai. Ak, kartais tapdavo pernelyg pakanti kitiems, pernelyg daug mąstė, kaip visiems pakelti nuotaiką ir panašiai. Žinoma, būdavo vedama savanaudiškų paskatų, tačiau šiuo metu buvo pakankamai pasisotinusi.
-Mhm, poetas?- po kelių sekundžių tylumos ištarė Lilith, šiek tiek lyg ir pašaipiai, ir šiek tiek susidomėjusi, šiek tiek gal net nustebusi ar priblokšta tam tikro vaikino žodžių sudėliojimo ir pateikimo.  -Bet taip, mūsų tiesa, - tarsi staiga susidrovėjusi šiek tiek atšlijo atgal, sunerdama pirštus ant sukryžiuotų kojų. -Kartais amžius būna tokia didelė, didelė našta, - šiek tiek nusukus galvą į šoną ir palenkus smakrą žemyn atsidusėjo; ak, tik nepradėkime apie amžių, ši tema Lilith tikrai nebuvo arti širdies.
-Tačiau, gana nemandagu vadinti moterį senute, ar mes taip nemanome? - staiga pro akies kamputį pažvelgė į pašnekovą ir tarsi įsižeidusi akimirkai patempė lūpytę, povyza parodydama tikrą sužeistos būtybės trapumą; nors žalių atšvaitėlių kaleidoskope mirgėjo žaismingumo ugnelės. - O gal galbūt mes nelabai turime patirties su moterimis, jeigu darome tokias pragaištingas klaidas?

+1

[Karma Eistibus Jikiniki]

Negalėjo pasigirti esantis kažkuo geras žmogus - neturėjo nei siaubingai didžių meninių sugebėjimų, nebuvo nei kažkuo ypatingas, nei siaubingas geraširdis; neturėjo netgi talentų, kaip nors galinčių padėti kasdieniniame gyvenime. Galima sakyti, visiška priešingybė merginai priešais - kaip tose kvailose meilės dramose, kur visiškas gyvenimo depresyvus vaikinukas ir mergina, kažkaip angeliškai graži ir siaubingai protinga, tačiau nė velnio nepopuliari susitinka, ir pats pirmas dalykas, pastebimas ryškiausiai ir aiškiausiai - didžiausia skirtumo bedugnė, plytinti priešais.
Ačiū dievams, jog čia nebuvo kvailos meilės komedijos.
Ačiū dievams, jog visas savo minčių gijas, kurios prastų nutikimų metu kartais ir į žodžius pereina, galėjo kaltinti ant nemigos. Ir galbūt ant to, kad tiesiog nebesigaudė aplinkoje, vis retas kartas, kuomet klastuolis buvo išvarytas ne tik iš savo komforto zonos, bet ir veikėjo, kurį ir taip siaubingai prastai palaikė.
-Labiau neišsimiegojęs,- pusę lūpų šyptelėjo į merginą, pagaliau, po visų apžiūrų, veiksmų ir minčių srautų prabilusią. Tikriausiai teks pasidžiaugti bent tuo, jog šalimais buvo bendraamžė, kuri taipogi it maldą šventai mylėjo savą poilsį.
Kiek ironiška, jog žodžiuose besimaišančios prakalbos jai pasirodė kažkuo kitokios nei įprasta, ypač žiūrint į merginos kalbėsenos tipą - nors kabinėtis tikriausiai negalėjo, dar ims ir netyčia apšmeiš kokį bilijoną pragyvenusios genties kalbos manierizmą. Nenustebtų, jei tai dar pasirodytų esą pusę teisingos minties - Hogvartsas buvo perkimštas visko, išskyrus normalių žmonių su įprastais minčių srautais ir niekuo neypatingais gebėjimais.
-Net jei tokiu pat senuku užsivadinau save?- pakėlė antakį - ar bent stengėsi, tačiau Karma ir buvo tasai, be jokių talentų ir ypatumų, net jei galėjimas pakelti vieną antakį vietoje dviejų nebuvo toks kažkuo nuostabus dalykas. Tankiai keliskart sumirksėjo, norėdamas išlinkti kaip galima žvalesniu - pokalbis su bendraamže pasidarė it savotiškai smagus juoko burbulas. Pakėlė rankas priešais, tarymei gintųsi nuo jos pastabumų, tarsi pats nenorom turėtų tą pripažinti esant švenčiausia tiesa ir būtų įpusėjęs daryme to,- Jeigu prisipažinsiu, kad tava tiesa, ar nulinčiuotuoju patapsiu, ar pagalbos ranką gausiu?
Kelias akimirkas giliau įsižiūrėjo į merginos melsvai žalias akis - neatrodė, jog jo kompanijai jai atgrasi, juolab kai nenuvijo iškart po savų apžiūrų. Kad ir kokiu nedraugišku klastuolis gebėjo būti, čia, kur viskas perpildyta transfigūracijos įdomybių (gal problema ir slypėjo tik tame, jog jį domino tik nuodų ir vaistų mokslas?) ir tik kitų susidomėjimo, panašaus amžiaus personos, kuri esti tokia pat tingi žinioms, atradimas buvo svarbus. Pasikalbėjimas, kad ir laiko prastūmimui - taipogi.
-Kokie vėjai atpūtė tave čia, jeigu tinginiausi tik savame soste?- užklausė, galvą linktelėdamas į visą trejybė jos užsiimtų pufų. Buvo beveik tikras, kad klausimas bus perklaustas ir atgalios, tačiau norėjosi susižinoti, ar kėlėsi anksti taip dėl mažųjų koledžo vaikų globos, ar tiesiog norėjo pažiūrėti, kokį bufetinį stalą paruošianti profesorė von Peach.

 +1

[Kaspijanas Blekmitas]

 Diena buvo graži, bet Kasparas žinojo, kad jam metas į pamoką. Pamoka - transfigūracija. Pasiėmęs iš kambario priemones, nuskubėjo į pamoką. Mokytojai pranešus, kur vykstame, Kasparas suprato, kad bus galimybė stebėti, kaip kuriami nauji burtažodžiai.
 Atvykus ir išklausius mokytojos nurodymus, Kasparas tuoj pat nuskubėjo į eksperimentų salę. Ant įėjimo buvo užrašyta:" PRIEŠ ĮEIDAMI, SUKITE KAIRĖN". Kasparas pasižiūrėjo kairėn ir tuo pat ėmė ryškėti durų kontūrai. Už durų sėdėjo baltai apsirengęs vyras ir kažką diktavo automatinei plunksnai. Jis Kasparo paklausė vardo, pavardės ,mokyklos ir mokytojos vardo(kol klausinėjo, automatinė plunksna viską fiksavo kitapus stalo gulinčiame sąsiuvinyje). Viską plunksnai užrašius, Baltasis Žmogus kažką po nosim sumurmėjo, ir Kasparas jau stovėjo erdvioje salėje, kurios lubos ir sienos buvo padengtos juodu netašytu akmeniu, kuris( kaip Kasparas suprato) turėjo sugerti burtus. Salės viduryje stovėjo vyras. Kasparas tuoj prie jo nuskubėjo. Vyras jį pasitiko ir pasveikino. Tada Kasparas jo paklausė:
- Ką čia ruošiatės daryti? Ar tai pavojinga?- Bet vyras liepė palaukti. Ir Kasparas pamatė, kaip atsirado didelis į slibiną panašus gyvis.
- Slibinas- pagalvojo Kasparas, bet tuoj suprato, kad tai hidra. Staiga vyras ištarė: vivifica aquae auri, ir hidra virto auksine gyva būtybe. Kasparas nustėro, nes hidra ėmė riaumoti, spjaudytis ugnimi.Kasparas ir vyras ėmė bėgti. Vyras sušuko, kad Kasparas pabandytų pasitelkęs senovės keltų runas sukurti ką nors, kas sustabdytų auksinę hidrą. Kasparas bėgdamas paniškai bandė prisiminti runų pamokas nukreipęs lazdelę į hidrą sušuko:
-Scores excelsis.- Hidra ėmė lydytis ir pavirto į didelę aukso balą. Vyras apstulbo, manė,kad Kasparas nesusitvarkys ar pabėgs, bet jaunasis pirmakursis Kasparas susitvarkė, ir vyras,pribėgęs prie jo,  pasiūlė lankyti  privačias savo pamokas, bet Kasparas atsakė:
- Dėkui už pasiūlymą, bet aš turiu pačią geriausią transfigūracijos mokytoją. Taip taręs atsisveikino ir patraukė pas savo mokytoją. Kadangi mokytojos nerado, tai atsisėdo ant pufo ir ėmė gurkšnoti dar šiltą kavą.

[Skarletė Siuzana Vein]

Nuo stalo, staigiu mostu pastvėrusi moliūgų pyrago gabalėlį bei iš termoso į pilką puoduką įsipylusi karštais dūmais garuojančios arbatos, pradėjo vaikščioti po baltą patalpą. Mergina, tūkstančius kartų čia buvusi, visai neturėjo noro vaikščioti tais pačiais koridoriais iš naujo ir vėl iš naujo, tad tik pavinguriavo pasieniais, kramsnodama švelnios ugnies spalvos pyragaitį. Įkvėpusį gaivaus pavasario oro, sklindančio nuo lango pusės bei pasigrožėjui gėlių kalnais pievoje, į ją kreipėsi mergina, kurią Hannah gerai pažinojo.
-Sveika,- maloniai nusišypsojo grifei, apsidairydama ir pamatydama, kad gerokai mažiau mokinių liko miegoti,- nieko tokio, ankstyvas rytas, manau, kad tikrai buvote mieguisti, o aš nenorėjau, kad prisiminimai ir būtų pusiniai, kadangi vaikščiotumėte beveik užmerktomis akimis. Jei nori - galime pasivaikščioti kartu, aprodysiu visas įdomiausias vietas,- profesorė linktelėjo durų pusėn ir kartu su Klare, žingsnį pasuko iš patalpos lauk. Gerą gabalą koridoriaus jos ėjo tylėdamos, vėliau von Peach užgožė šią tylą, nesuvaldomai linksmu, bet graudžiais prisiminimais kvepiančiu balsu:
-Žinai, tu labai primeni mano mamą,- niekuo nesigėdydama tarė,- esi labai graži, miela, linksma, protinga ir apskritai labai panaši į ją, kartais norisi pribėgti ir apkabinti, bet tada būčiau labai suklydusi ties tuo, nes tai esi tu, o ne ji,- atrodė, kad ašaros noris smaugti mokytoją, bet ji nepasidavė, neparodė nė ženklo, liudijančio apie jos liūdnumą ir neapykantą mamos ligai. Staiga Hana ir vėl nutilo, ranka mostelėdama į pirmąsias duris, už kurių slepiasi didžiausi transfigūracijos stebuklai. Profesorė drąsinančiai šyptelėjo ištikimai jos pamokų lankytojai ir nesmarkiai stumtelėjo duris, ranka nuvydama paukštį su lapeliu, kuris skelbia kas čia per patalpa. Hannah viską žinojo, jai nereikėjo jokių užrašų, šiandien Klarei eksursiją praves ji.
-Štai čia galėsi pamatyti dešimt didžiausių transfigūracijos stebuklų, kurie buvo sukurti dar senų senovėje,- vėl plačiai nusišypsodama, leido grifiukei apsižvalgyti.

[Geiša]

Geisha pasišokinėdama ir burnoje bemakaliodama rausvos gumos gabalėlį, išpūtė didelį burbulą, susprogdino ir tik tada įėjo į klasę pilną žmonių. Užsirašydama į išvyką ji dar nežinojo kas ta transfigūracija ir ką ten veiks, bet kaip visiškai naujai magijos pasaulyje, japonę viskas domino, netgi patys nereikšmingiausi dalykai. Susikibusi su kitom dviem varnėm, pakliuvo į transfigūracijos centrą. Ji tikrai nerašo jokių skausmo ar nemalonumų dienoraščių, bet jei rašytų - keliavimas būtų primoje vietoje, nes tas tampymas iš proto "neša". Norėdama ar nenorėdama, suklupo ir pabandė prablaivyti besisukančią galvą. Kai visi blogi jausmai pasislinko į šalį, Geiša puolė prie gardėsių stalo, pačiupdama glėbį keksiukų, o gumą spjaudama šalin. Kai pilvas buvo gerokai prigrūstas, mergaitė atsikėlė nuo raudono pufo, palikdama didžiulį trupinių ženklą. Pailsėjusi ji nušuoliavo link projektoriaus, prie kurio nesiburiavo daug mokinių ir rankos mostu įsijungė pirmą pasitaikiusį žaidimą, kuris rekomendavo išbandyti Ebublio kerus. Pasirinkusi kaip atrodys jos avataras, pasirinko burtų lazdelę ir pradėjo žaidimą.

[Claudie Amneta]

 Tas koridorius tęsėsi gan ilgai. Jau šiek tiek atsibodo eiti, bet laimei Alisa kažką pamatė. Linksma šypsenėlė vėl papuošė grifės veidą. Durys. Taip ilgai lauktos durys, kurios jau buvo visai netoli. Na, tuoj neliks laiko. Mes kažką veiksime. Geriau jau dabar viską paaiškinsiu Žanetai. Nurijusi seilę mokinė prabilo:
 -Taip, Žaneta. Aš turiu seserį. Žinau, ji kiek kitokia nei aš. Bet manau, kad susidraugausi. Matosi, kad esi rūpestinga ir kantri. Žinok, su ja galėsi laisvai susipykti, bet turbūt greit ją ,,perkąsi",- ore pavaizdavusi kabutes įsistebėjo į pirmakursės veidą. Rodos, kad jį buvo papuošusi šypsenėlė. Gal ir buvo, gal ir ne, Clau tiksliai nepamatė, nes priėjo tas duris.
 Alisa įėjo pirmoji. Supratusi, kad dabar jos eilė, Amneta paėmė už rankos jaunesnę grifiukę ir įsivedė į kambarį. Pamačiusi viską kelis kart tankiai sumirksėjo ir įsižnybė į ranką. Ne, viskas buvo gerai. Ji nesapnavo. Jai pasidarė šiek tiek silpna. Ne, ji nebijojo tų nuostabių pelėdų. Čia iš laimės. Ji visada svajojo pabūti tarp daugybės pelėdų. Pelėdyne buvo daug purvo ir... Kas ten buvo žino kaip nešvaru. O šis rusvas kambarys buvo tiesiog nuostabus ir švarus. Pamaniusi, kad kažkas čia ne taip, ji paklausė:
 -Hm... Ar šiandien rugsėjo dvidešimt devintoji? Ar šiandien mano gimtadienis? Man rodos, kad jis tik už pusės metų...- nesulaukusi atsakymo ji nuėjo toliau. Lentelė, kuri bylojo kambario pavadinimą jai nebuvo dingus iš atminties. Burtažodis ir visas tekstas rodos bus galvoje ilgai ilgai... Jos akys vėl nukrypo prie pelėdų. Šios gražuolės buvo įvairių veislių. Matėsi kelios laplandinė, sėdėjo trys maži liepsnotieji pelėdžiukai, dvi baltosios pelėdos tupėjo atsirėmusios viena į kitą. Tai tebuvo didžiausios. Mažesnės dėmėtosios, žvirblinės ir dar kažkokios rūšies, kurios antrakursė neatpažino tai skraidė, tai tupėjo ir rodos... Žaidė? Žinoma, juk žaidžia visi. Tiek kačiukai gaudo siūlų kamuoliukus, šuniukai vaikosi vienas kitą arba kitus gyvūnu, pavyzdžiui kates. Pelėdos strikinėjo ant šakų ir skraidė įdomiomis figūromis. Jos tokios mielos... Norisi kuo greičiau išbandyti tą burtažodį...
 -Alisa? Žaneta? Gal burtažodį išbandom visos vienu metu?- mokinė neišlaukusi draugių atsakymo išsitraukė lazdelę ir pradėjo skaičiuoti.- 5... 4... 3... 2... 1... owlstrut!
 Tas pasakiškas noras... Mokinė visa širdimi troško pamatyti ar jai pavyks ir kas nutiks panaudojus šį burtažodį. Tikiuosi, kad čia savitransfigūracija. Rodos toks žodis. Norėčiau tapti pelėda... Galiausiai atsimerkusi (iš įtampos ir noro prieš tai užsimerkė, atrodė, kad geriau pavyks) ji suūbavo. Taip! Suūbavo! Ranka nebelaikė lazdelės. Į ją įsikabinę buvo dideli nagai. Apskridusi ratą ji šiek tiek sumažino greitį ir pradėjo leistis žemyn. Iki žemės likus penkiolikai centimetrų numetė lazdelę. Ji atsargiai nukrito ir nesulūžo. Iš laimės dar sykį suūbavusi pelėdžiukė atsitūpė ant laktos ar šakos, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Apžiūrėjusi save nusprendė kokia ji yra. Aš dėmėtoji pelėda! Valio! Man labiausiai patika ši rūšis. Linksmai suūbavus ji pakilo ir nuskrido prie draugių.
 Netikėtai iš kažkur pasigirdo ūbavimas. Rodos, šnekėjosi tys liepsnotieji. Ūbavimas rodės nesuprantamas. Ach... Kad aš juos suprasčiau... Nuliūdusi pelėdžiukė nuleido slapą ir sumažėjo. Taip plunksnos susispaudžiai kai susigėsta, bijo ar užeina kitokios emocijos. Pakėlusi snapuką ji jau suprato visus pelėdų tariamus žodžius. Liepsnotieji kalbėjosi apie Clau, tiksliau dėmėtąją pelėdą ir dvi drauges. Padrąsinančiu žvilgsniu pažvelgusi į jas nusišypsojo ir pamojusi sparneliu pakilo. Po kelių sekundėlių nusileido prie tų trijų vienos rūšies atstovų.
 -Sveiki,- žinoma, ji to nepasakė žmonių kalba. Iš snapo išsklido tik keli ūbavimo garseliai. Nusprendusi, kad tegu pirma jas pastebi, mokinė (tiksliau pelėda) užčiaupė snapą.

+1