[Nifora Mangorifort]

- Visų pirma, nežinau kodėl taip manau. Ir pati žinau, kad aš pati visko nusipelniau. O dėl Europos, manai, kad mirtis būtų buvus labiau žiauri lemtis? Tikrai? Mano galva žiauriau buvo tai, kaip jis pasielgė su ja. Vienui viena, be šeimos ar apskritai kokių artimų žmonių, nežinanti, kas ji ar iš kur. Nežinanti ar jos kas nors ieško ar apskritai buvo niekam nereikalinga ir pamesta, kaip koks šuniukas. Už tai, kaip jis su ja pasielgė negali būti nieko žiauriau.
  Nifora sudrebėjo nuo tokios minties ir įsikniaubusi sau į delnus, tyliai pravirko.
- Tai buvo bausmė man, - tyliai ištarė, kad tik nepradėtų kūkčioti, - bausmė man, kad mylėjau tave. Už tai, kad mylėjau savo vaikus, kad pabėgau nuo jo. Laiške jis parašė, kai prisipažino, ką padarė tavo seseriai, kad netekusi jūsų abiejų aš turėjau jaustis taip, kaip jis jautėsi, man pabėgus nuo jo. Jis norėjo, kad būčiau palaužta, sugniuždyta ir galiausiai sužinojusi tiesą pasijusčiau išduota.

[Europa Ziegler]

     Europa įdėmiai klausėsi Niforos ir Elijah pokalbio. Pati baltapūkė į jį nesiterpė. Tiesą sakant, nelabai ir turėjo ką šeimynėlei pasakyti, nebent pritarti, jog mirtis būtų buvusi gal šimtą kartų geriau už patekimą į tą visų užmirštą vietą. Tiesa, ketvirtakursės šviesioje galvelėje vis sukosi mintis, kodėl moteris vis kviečia savo vaikus susitikti. Nejaugi tikisi, jog šie du jai atleis ir jie visi galės tapti didele ir laiminga šeima? Cha...- mintyse nusijuokė Klastūnyno globotinė, tačiau jos išblyškusiame veide jokios emocijos matyti nebuvo.
     Visai netrukus šių ne itin didelių, tačiau jaukių namų šeimininkė įkniubo į savo delnus ir pravirko. Europa savo dideles pilkas akis nusuko į brolį, bandydama iš jo veido suprasti reakciją į motinos ašaras, bandydama suprasti, ar verksmas tikras, ar tik bandymas manipuliuoti per ketverius metus, praleistus Hogvartse, suminkštėjusia klastuolės širdimi.
-Aš irgi verkiau. Daug verkiau. Su gyvenimo neteisybėmis susitaikiau aš, susitaikysi ir tu,- šaltai tarė.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah išgirdo motinos atsakymą, tačiau nebežinojo, ką be pridurti, šokti į akis ar ne..
- Taip, nusipelnei, pati tu kalta, dėl to, kas nutiko.. - Dustelėjo vaikinukas, - nežinau kas būtų buvusi žiauri lemtis, Europa daug patyrė, tačiau aš ne ką mažiau.. - Ramiu balso tonu atsakė Elijah.. Nebežinojo nei kaip reaguoti nei ką sakyti, kažkaip čia atėjęs jis vėl tapo šaltu ir bejausmiu padaru, kuriam nerūpi jo mama.
Staiga Nifora įkniubo į delnus ir ėmė verkti, Dawson' as, kaip visad sedėjo šaltas, nereikšdamas jokių emocijų, tačiau ir viduje jis jų nejautė, jam buvo nemotais.
- Bausmė tau? - ramiai klaustelėjo Elijah, - ką tu jau tokio jam padarei, kad nusipelnei bausmės, na man tas, žinai, nelabai rūpi, tačiau keista.. - Nutęsė Grifas, - o aš neverkiau, aš tapau serijiniu žudiku, neužtektu suskaičiuoti kiek aukų jau yra mano sąraše ir kas kaltas? Ne kas kitas, o tik tu.. - Žvilgtelėdamas į motiną atsikirto vaikinukas, - be to, gali neverkti, sunku tikėti, kad tai tikros ašaros, - nors jis ir jautė savo vampyriškais instinktais, kad tai tikra ir, kad jos vidus sugniuždytas, tačiau nenorėjo suminkštėti jis pats, jam buvo smagu būti šaltakraujiu vampyru. 

[Nifora Mangorifort]

- Taip, aš daug dėl ko esu kalta. Dėl beveik visko turbūt, kas blogo jum nutiko, aš kalta. Tačiau neapsimesk, kad atsisakyti jausmų buvo ne tavo pasirinkimas. Tu pats taip nusprendei. Nueiti lengviausiu keliu, nieko nejausti, savo pyktį išlieti ant kitų. Aš tavęs nekaltinu. Myliu tave, visgi esi mano vaikas. Tačiau juk ir pats supranti...
Ji patylėjo valandėlę ir po akimirkos vėl tęsė.
- Aš viską išgyvenau. Tuo tarpu, kai tu buvai bejausmis, aš viską išgyvenau. Kiekvieną akimirką skausmo be jūsų. Nemanai, kad gal užteks mane kankinti? Jei negali man atleisti tai taip ir pasakyk, bent žinosiu ir galėsiu pradėti meginti susitaikyti su tuo.
Įsipylusi į taurę dar chereso, viską išgėrė vienu mauku. Jautėsi vis labiau sugniuždyta ir liūdna. Jai norėjosi paimti ką nors ir mesti į sieną, tačiau jautė, kad jos jausmų tai nepadėtų nuslopinti.

[Elijah Chris Dawson]

- Ne, tai nebuvo mano pasirinkimas, man buvo tik septyneri, tačiau buvau ganėtinai aukštas ir subrendęs, dėl to, jog tapau vampyru, o jausmai patys dingo, nebegalėdami pernešti skausmo, kurį tu sukėlei tiek man, tiek Europai.. - Viską išdėjo Chris' as ir žvilgtelėjo į šalia sėdinčią seserį, kuri rodos visą laiką tylėjo ir nė žodžio nepratarė. 
- Tave kankinti? - Klausiamai pažvelgė į ją.. - Kas tave kankina? Aš? - Vos matomai šyptelėjo Elijah, - Klausyk, net nežinau ar tai tiesa ką tu man dabar sakai, tačiau jai nori atleisiu tau, tačiau man reiks daug laiko su tuom susitaikyti, žinau, kad esi mama, tačiau nesitikėk, kad pulsiu į glėbį.. Ne, to nebus, - išlemeno Chris' as, - tačiau jaučiu tavo baimę mūsų netekti, - be jokių jausmų, gana šaltai, burbtelėjo Chris' as, nors širdyje viskas buvo kitaip.
- Europa, nežinau kaip tu, tačiau aš jai atleidžiu, augau be mamos, išmokau būti savarankiškas, tačiau jei ji jau dabar atsirado, tai tebūnie aš jai atleidžiu, tačiau iškart sakau, - žvelgdamas į Nifora nutęsė vampyras, - man reikia DAUG laiko.

[Nifora Mangorifort]

   - Aš ir nesitikiu, kad viskas vyks greitai, - nežymiai nusišypsojo Nifora.
   Išgirsti tokius žodžius iš Elijah ji nesitikėjo, bet nežinia iš kur atėjusi, jos širdį tą akimirką užplūdo laimė ir atgaiva.
   - O aš tokia laiminga, kad visgi galėsi man atleisti. Aš neskubinu įvykių, tikrai taip nepagalvok, bet... Bet jei norėtumėt, galit likti pas mane per atostogas. Jūsų kambariai stovi įrengti. Judu jau beveik suaugę taigi jokių taisyklių neįvedinėsiu. O ir nemanau, kad turėčiau tam teisę. Na noriu pasakyti, kad jūs čia visada laukiami.
   Ji padėjo tuščią taurę ant stalelio. Visa slogi nuotaika išgaravo tarsi jos nebūtų buvę nė kvapo. Ji net nesitikėjo teigiamo atsakymo, neleido sau ko nors tikėtis, tačiau suspindusi viltis vertė ją pamėginti.

[Europa Ziegler]

    Europa beveik visą laiką tylėjo neišleisdama nė garselio. Keturiolikmetė vis bandė suvokti, kaip jaučiasi. Neapykantos ją pagimdžiusiai moteriai kaip ir nebuvo, tačiau meile taip pat toli gražu nekvepėjo. Pilkšvos klastuolės akys lakstė nuo metais vyresnio brolio prie mamos, tada prie neaiškaus gėrimo jos rankose, o po to vėl prie brolio.
-Eee...- tyliai numykė,- aš net nežinau. Visą gyvenimą augau viena, o vyresniosios klastuolės man didesnė motinos figūra nei tu,- gūžtelėjo pečiais keturiolikmetė baltapūkė.- Absoliučiai jokių piktų jausmų tau neturiu, tikrai, jau nebe,- pabandė išspausti šiokią tokią šypsenėlę.- Tačiau man prireiks laiko, kol galėsiu, jei galėsiu, įsileisti tave į savo gyvenimą.
    Europėlė nežinojo, ką daugiau pridurti, tad tiesiog atsisuko į šalia sėdėjusį Elijah ir jam menkai šyptelėjo.

[Nifora Mangorifort]

  - Suprantama, - kiek liūdnokai linktelėjo ragana dukters pusėn. - Tačiau visvien gali čia grįžti, gyventi, jei tik norėsi. Manau čia geriau nei ten kur paptrastai važiuoji per atostogas. Jei jau man atleidžiat, norėčiau būti su jumis, nusipelnyti jūsų meilės.
   Kad sulaukė vaikų atleidimo jai buvo didžiulė paguoda. Nežinojo, kiek dar laiko truks, kol jie visiškai įsileis ją į savo gyvenimą, tačiau Nifora buvo pasiryžusi viskam. Jos kantrumui ir atkaklumui nebuvo ribų, ypač kai kalba ėjo apie jos vaikus.
   - Gal išalkę? - susizgribo moteriškė, - galėčiau užburti puodą, kad ką nors išvirtų mums su Europa, o Elijah'sui tikrai turėjau kažkur irgi šio to jam tinkamo. Jau senokai čia sėdim atrodo, būtų ne pro šalį pasistiprinti.