[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė tik spėjo pasidžiaugti, kad atrado viską, ko reikėjo. Kai prasidėjo kažkas neaiškaus. Mergaitė taip išsigando, kad vos neišvertė miltelių, kuriuos tebelaikė rankoje. JI spoksojo į Dori ir Juzefą, kuris bėrė kažkokius jai tikrai nežinomus burtažodžius. Nuo jų draugei pasidarė geriau. Tikrai, regis jai viskas buvo kuo puikiausiai. O ir Juzefas neatrodė susirūpinęs. Kalba pakrypo apie picas ir eliksyrus. Taigi buvo galima atsipalaiduoti. Bet ką tokio ji paėmė? Mergaitė tą dieną išmoko, kad burtininkų namuose geriau nekišti rankų prie neaiškių daiktų. Kažin ar ji kada būtų ką nors tokio padariusi. Bet dabar tai įsikalė galvon dar stipriau.
- Ar tau viskas gerai? - Visgi paklausė Dori. Ir pagaliau pastatė miltelius ant stalo.
Buvo labai smagu, kad Juzefas leidžia jai pačiai pabandyti gaminti eliksyrą. Ji stengėsi išmesti iš galvos tai, kas ką tik nutiko. Rudaplaukė įdėmiai išklausė tai, ką vyras pasakojo apie sudedamąsias tepalo dalis.
- Mielai pabandysiu. - Šyptelėjo paimdama knygelę su receptu.
Ji perskaitė viską atidžiai. Kaip visada darydavo. Perskaitė kelis kartus, kad viskas geriau nugultų į mintis. Tada atėjo sunkiausias etapas. Reikėjo dirbti su ugnimi. Mesti ingredientus į karštą vandenį. Jai patiko eliksirininkystė, bet kaskart juos gaminant reikėdavo perlipti per savo baimę.
Vanduo jau užvirė. Mergaitė paėmė dėželę su ežio spygliais. Ir pradėjo mesti juos į vandenį. Po du kas dvi minutes. Reikėjo sumesti dešimt. Kol kas nieko maišyti nereikėjo. Svarbiausia buvo sekti laiką. Nes jis buvo svarbus.
- Jei galimą paimk vieną bet kokią, tik neaštrią. - Pasakė greitomis. Stebėdama laiką savo telefone, kurį išsitraukė prieš pradėdama į katilą mesti spyglius.

[Juzefas Levinsas]

Regis, kad Gruodė labai stipriai neišsigando to, kas ką tik įvyko. Ji, atrodė, kelis kartus perskaitė receptą ir tada ėmėsi darbo. Levinsas stebėjo, kaip dirbo mergaitė, kol kas, regis, viskas buvo gerai.
Gruodei sumetus spyglius Juzefas prabilo:
- Dabar laikas suberti Mėnulio akmens miltelius. Jei nesupyksi, tai padarysiu aš, nes teisingai juos suberti yra gana sudėtinga, - nusišypsojo. - O paskui toliau galėsi dirbti tu.
Plikšius paėmė miltelius ir labai įdomiai, tarsi druską, ėmė juos berti į katilą. Tokių žiupsnių jis paėmė keturis, o į kiekvieno pabaigą dar tarsi kažką mostelėdavo pirštais.
- Recepte ir vadovėliuose apie tai neparašyta, - subėręs pasakė jis. - To išmokau moksluose. Na, dabar toliau gali tu. Tik kai bus laikas mesti vienaragio plauką, tai jau bus paskutinis žingsnis, jį irgi duok man, gerai? - paprašė. - Tai imk vieną aštrią, o kitą neaštrią, - atsakė į Dori klausimą.

[Dori Mendel]

- Viskas gerai, Gruode. Tiesiog pas Juzefą pilna neiaškių daiktų, - vis tiek bandė nusimesti kaltę nuo savęs.
Tamsiaplaukei buvo siaubingai nuobodu. Ji jau gailėjosi, kad čia atėjo. Siaubas, eliksyrų virimas laisvalaikiu, mintyse burbėjo ji. Tačiau ar mergina turėjo kitą išeitį? Juk ji pažadėjo Gruodei, kad paklaus Juzefo, ar šis galėtų padėti. Juzefas sutiko. O juk neleisi mergaitės vienos pas vyruką, kurio ji nepažįsta. Juk Gruodė ir taip yra nedrąsi.
Tad Mendel tik atsiduso. Suprato, kad teks palaukti. Televizoriaus pažiūrėti ji negalėjo, nes jiedu virė tą viralą visai ne vietoje, ekraną užstodami. Penkiolikmetė vis dar skaitinėjo, kokios yra picos, ir išrinko vieną aštrią, su jautienos kumpiu bei čili pipirais. O kitą nusižiūrėjo su vištiena ir pievagrybiais, bet nežinojo, ar Gruodė valgo grybus.
- Gruode, o tu valgai grybus? - paklausė visai nepagalvodama apie tai, jog galbūt trukdo jiems dirbti.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Tada gerai. - Tarė. Ji negalėjo suprasti kaip Dori šovė į galvą imti tuos neaiškius daiktus. Jei jau žinojo, kad pas Juzefą jų pilna. Tai kam reikėjo imti kažką, apie ką ji nieko nenutuokė? Ji dar kart pasidžiaugė, kad draugė liko sveika po tokių bandymų.
Spygliai buvo sumesti. Kai darbą perėmė Juzefas. O Gruodė stebėjo ką jis daro. Buvo įdomu. Ir jam baigus eliksyras turėjo kelias minutes tiesiog pavirti. Todėl mergaitė paklausė.
- O kodėl reikia berti būtent taip. Kodėl negalima suberti bet kaip? - Eliksyrui pavirus ji pradėjo mesti po du dantis ir vieną sparną. Tai darydama vis pamaišydavo katilą pagal laikrodžio rodyklę. Eliksyras pradėjo tirštėti. Buvo sunku jį maišyti. Bet taip ir turėjo būti. Jis pradėjo darytis lipnus ir tąsus. Galiausiai atėjo laikas vienaragio plaukui. O dar Dori paklausė apie maistą. Gruodė tik linktelėjo jai atsakydama. Grybų nemėgo. Bet jei jie būdavo ant picos kažkaip netrukdydavo. Tiesiog susiliedavo su visuma.
- Man atrodo gerai gavosi pagrindas. Dabar jau reikia mesti plauką. - Tarė. Jai buvo labai įdomu kaip specifiškai reikės tai padaryti. Nuostabu. Kaip puiku. Pasisemsiu naujų žinių. Džiūgavo.

[Juzefas Levinsas]

Gruodei sekėsi išties gerai. Viralas atrodė taip, kaip ir turėjo atrodyti.
- O tu šaunuolė, - pasakė mergaitei. - Tikriausiai mokykloje nuodai ir vaistai tau labai gerai sekasi?
Kai Gruodė uždavė klausimą apie tai, kodėl Mėnulio akmens miltelius reikia berti būtent taip, kaip bėrė Juzefas, beplaukis nusišypsojo. Dori ne kartą minėjo, jog Gruodė klausinėja labai daug klausimų, į kuriuos atsakymų niekas nežino. Sakė, kad paskui net pas susimąstai. Ir tai pasitvirtino.
- Nežinau, - pasakė plikis. - Mane taip išmokė, bet aš neklausiau, kodėl taip reikia berti. Tačiau pabrėžė, kad šiuos miltelius berti tokiu būdu reikėtų visada.
Ir galiausiai pats susidomėjo, dėl ko. Po velnių, kodėl aš nepaklausiau? Dabar ir pačiam įdomu, mintyse pagalvojo vyrukas.
Netrukus jis įdėjo į eliksyrą vienaragio plauką. Pirmiausia jį pakabino kerais ore, tada burtų lazdele perpjovė į tris dalis ir sumetė į katilą jo net nelietęs.
- Neliesti plauko reikia todėl, kad neprisotintume jo savo energija. O kodėl reikia perpjauti į tris dalis, tu neklausk, nes aš nežinau, - nusijuokė.
Turinys katile paskystėjo. Pasidarė panašus į kremą. Ėmė blizgėti.
- Nebijok, kai užsitepsi ant veido, neblizgės, - šyptelėjo.

[Dori Mendel]

Kuo toliau, tuo darėsi nuobodžiau. Gruodė linktelėjo atsakydama, kad valgo grybus, tačiau merginai nepasirodė, jog ji būtų labai apsidžiaugusi. O gal jai vienodai ta pica, juk ji verda eliksyrą savo randams, šmėstelėjo mintis galvoje. Tačiau vis dėlto Mendel nusprendė vietoj tos picos su vištiena ir pievagrybiais paimti paprastą tiesiog su kumpiu ir sūriu.
Tačiau jau ir pačiai tamsiaplaukei tos picos nebe taip rūpėjo. Tiesą pasakius, visa šita popietė ją ėmė užknisti. Dori visiškai neturėjo ką veikti. Televizoriaus žiūrėti per juos neišėjo, nieko skaityti ji nenorėjo.
Tuomet pajuto, kad akys po truputėlį ėmė merktis. Be to, kelis kartus aplankė žiovulys. Būtų taip gera nusnausti, pamanė penkiolikmetė. Ir taip po trupėlį ji galiausiai užmigo.

[Gruodė Rimeikaitė]

Pagirta mergaitė kiek užraudo ir nusišypsojusi pasakė.
- Ačių. Na, man tikrai labai įdomu. Ir sekasi visai gerai. Bet pamokas veda labai pikta profesorė. Tai man nelabai patinka. Ir dar verdant visada dega ugnis. Kartais aš visai nenoriu artintis prie katilo. Bet. Na nežinau. Man įdomu. Ir negaliu dėl savo baimės to užleisti. - Keista, kad pradėjo jam pasakotis. Bet tas žmogus tiesiog pasirodė labai malonus ir tiek.
- O kur galima rasti tokių smulkmenų apie receptus? Na recepte neparašyta kaip berti miltelius. Ar kad vienaragio plauko negalima liesti ir reikia padalyti į tris dalis. Turbūt yra daugiau tokių būdų. Gal žinot kokią knygą, kurioje jie surašyti? - Eliksyras dabar ramiai virė. Ir dar turėjo pavirti niekieno neliečiamas. Taigi ji taip ir paliko.
Dori visai nutilo. Gruodė kiek susirūpinusi dėl jos pažvelgė į draugę.
- Man atrodo, kad ji užmigo. Gal reiktų kuo užkloti? Ar tas daiktas, kurį ji palietė tikrai nepadarė kažko negero? - Juk ateidama čia Dori atrodė energinga. O dabar miegojo. Gruodė truputį nerimavo.

[Juzefas Levinsas]

Kai Gruodė pasakė apie piktą profesorę, Juzefas nusišypsojo. Ak, tos vaikiškos problemos, mintyse pagalvojo jis. Jo paties vaikystė dabar atrodė taip toli, nors plikis jautėsi jaunas. Po velnių, aš ir esu jaunas, galvoje suskambo priminimas. Bet ar aš atrodau jaunas vaikams?
Mėlynakio šypsena prislopo, kai Gruodė užsiminė apie ugnį. Jis pagalvojo apie tai, kiek daug šiai mergaitei teko iškęsti.
- Esi šaunuolė, - tarė jai. - Kad kovoji su tave kaustančiomis baimėmis.
Norėjo dar ką nors pasakyti, galbūt kažkaip padrąsinti, bet nenumanė, kaip. Todėl apsidžiaugė, jog mergaitė nukreipė temą.
- Visa tai sužinojau nuodų ir vaistų kursuose iš žmonių, kurie mane mokė. Nenutuokiu, iš kur jie tai sužinojo. Galbūt patys kažkodėl pabandė, - nusišypsojo.
Plikšius metė žvilgsnį į miegančią mergiotę.
- Ar nežinojai, kad Dori tikra miegalė? - pabandė juokais nuleisti Gruodės rūpestį, o apie tai, kad galbūt ją reikėtų kuo nors užkloti, tiesiog praleido pro ausis. - Viskas jai bus gerai, na, o mūsų eliksyras jau išvirė, - pasakė. - Dabar turi praeiti šiek tiek laiko, nes jam reikia atvėsti ir tada galėsi susipilti į buteliuką. Naudok kiekvieną kartą išeinant į lauką, jeigu šviečia saulė. Gerai?
Tuomet Levinsas burtais sutvarkė stalą. Ant jo paliko tik vėstantį katilą ir tuščią stiklinį buteliuką.
- Kelkis! - sušuko jis ant sofos miegančiai merginai. - Metas užsakinėti picas!

[Dori Mendel]

Ji sapnavo, kad ėjo baltais pūkiniais debesimis, o greta ant sidabrinės šluotos skrido Alanas. Vaikinas vilkėjo Klastūnyno uniformą ir džiūgavo, jog juodu dabar mokysis viename koledže. Tačiau sapne Alanas pasakė, kad kadangi jis nebėra grifas, dabar turės užsiimti juodąja magija. Tuomet jo uniforma pasikeitė į Varno Nago, ėmė keistis ir jo veidas, plaukų raudonis tamsėti, o tada... tada jis pradėjo šaukti, kad Dori keltųsi. Rankose laikė picą. Atrodė vėl kaip paprastas Alanas, vilkėjo grifų uniformą.
Asimerkusi Dori pamatė Juzefą ir Gruodę. Prasibudinusi ji atsisėdo. Apie sapną per daug negalvojo. Nesąmonė ir tiek. Matė, kad eliksyras jau išvirtas. Regis, jis vėso ant stalo.
- Taip, taip, picos, - murmtelėjo ji.
Atsistojo, nuo virtuvės spintelės, ant kurios įprastai ir būdavo mobilusis telefonas, paėmė tą žiobarišką prietaisą ir užsakė dvi picas.
- Kaip sekėsi virti? - paklausė abiejų, bet labiau Gruodės.

[Gruodė Rimeikaitė]

Šis apsilankymas pas Juzefą jai reiškė labai daug. Tikriausiai dėl to, kad virti eliksyrą teko su žmogumi, norinčiu pasidalinti savo patirtimi. Ir išmanančiu šį reikalą. O dar ir tai, kad jai pačiai sekėsi gerai. Pavyko nesuklysti. Tai tikrai pridavė pasitikėjimo savimi.
- Oho. Įdomu turbūt taip eksperimentuoti su receptais. Ir atrasti visokių naudingų gaminimo būdų. - Tada ėmė galvoti apie savo mažus bandymėlius. Pati vis mėgino sukurti tepalą, kuris padėtų nuo nubrozdinimų. Skaičiavo ir rašė formules. Kol kas vis nieko nesigaudavo. Ji kūrė pagal kitus panašius receptus. Juk tokių tepalų buvo ne vienas. Bet bandė įpinti kažko savo.
- Ar jums būtų įdomu, jei atsiųsčiau savo užrašus? Bandau sukurpti savos gamybos tepalą nuo nubrozdinimų ar mažų žaizdelių. Kelis kartus išlydžiau katilą. Netiko mano skaičiavimai. Matyt įdėjau per daug Diktonų esencijos. Todėl dabar tobulinu. Man būtų labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie mano bandymus. - Galiausiai įsidrąsinusi papasakojo apie savo eksperimentus.
Juzefas pažadino Dori. O ji užsakė picas.
- Puikiai sekėsi. O kaip tu miegojai? Sapnavai ką nors? - Ant stalo ramiai aušo eliksyras. Gruodė jautėsi tiesiog fantastiškai.

[Juzefas Levinsas]

- Įdomu, tik, aišku, reikia elgtis atsargiai, - nusišypsojo atsakydamas Gruodei.
Tada mergaitė papasakojo apie tai, jog ir pati jau yra bandžiusi eksperimentuoti, kad kuria tepalą. Juzefas atrodė labai susidomėjęs tuo, ką kalbėjo Gruodė. Bet tik atrodė. Mokėjo plikis vaidinti, juk ir apsukęs ne vieną žmogų yra. Iš tikrųjų jam buvo visiškai neįdomu mergaitės užrašai ir bandymai sukurti tepalą. Tiesą pasakius, jis jau pavargo. Ir jam pabodo. Bet, po velnių, dėl niekam nesuprantamos priežasties Levinsas iki ausų išsišiepė ir entuziastingai sušuko:
- Žinoma! Būtinai pasiųsk man pelėdą su tais užrašais! Būtų labai įdomu juos peržiūrėti!
Idiote tu visiškas, dabar jau galvojo tik savo mintyse. Ką tu čia paistai? Juk tu pasirašei tik vienam kartui, o dabar tapsi nuodų ir vaistų mokytoju už dyką? Iš paties Juzefo veido, iš elgesio niekaip nebūtum pastebėjęs, kad kažkas ne taip. Jis tarsi degė noru pamatyti tuos užrašus, nors iš tikrųjų mintyse save keikė.
Netrukus pasigirdo beldimas į duris. Atvežė picas. Paėmęs užsakymą vyras padėjo dėžes ant stalo.
- Manau, kad jau gali susipilti eliksyrą į buteliuką, - pasakė Gruodei. - Na, čiumpam! - tarė turėdamas omenyje picas.

[Dori Mendel]

Dori kažkaip keistai jautėsi. Tuo pačiu lyg ir nepamiegojusi, bet ir persimiegojusi. Taip yra dėl to, kad tas asilas mane prižadino, pagalvojo mintyse ir pašnairavo į Juzefą.
Netrukus Gruodė ir Juzefas ėmė kalbėtis apie kažkokį jos kuriamą tepalą nuo nubrozdinimų ar mažų žaizdelių. Tai išgirdusi Mendel kilstelėjo antakius, mat Gruodė jai atrodė tokia nedrąsi, tokia maža, būtų labai keista, jeigu ji sukurtų savo tepalą.
Antakiai dar labiau pakilo tada, kai, regis, plikšius be galo susidomėjo tuo tepalu. Toks jo elgesys kažkaip nustebino penkiolikmetę. Ji nebūtų pagalvojusi, jog Juzefui būtų įdomūs vaikiški eksperimentai.
- Ai, sapnavau kažkokią nesąmonę, - atsakė Dori Gruodei.
Netrukus ant stalo jau stovėjo picų dėžės, Dori jas atidarė. Garavo pica su kumpiu ir sūriu bei aštri pica. Mendel paėmė aštrios picos gabalėlį ir netrukus švepluodama bandė išspausti, kad nerealiai aštru.
- Man atrodo, Gruode, ateityje tu būsi garsi eliksyrininkė, - vėliau valgydama jau švelnios picos gabalėlį pasakė tamsiaplaukė.

[Gruodė Rimeikaitė]

Juzefas atrodė labai entuziastingai nusiteikęs dėl jos užrašų. Ir Rimeikaitė norėjo, kad šitas žmogus būtų mokytoju vietoj tos profesorės, kuri dėstė dabar. Įdomu ar ir vėl ji grįš kitais metais? Bet aišku to negalėjo nuspėti.
- Aš labai džiaugiuosi, kad jūs sutinkat paskaityti. Ačiū. - Pasakė. Gal jis supras, ką aš ten darau ne taip. Tikriausiai supras. Juk daug žino apie eliksyrus. Gruodei taip atrodė dėl tų gaminimo būdų, kuriuos Juzefas jai parodė. Mergaitė susipylė eliksyrą į buteliuką. Ir įsidėjo jį į kuprinę.
Dabar jie valgė picas. Mergaitė valgė lėtai, užsisvajojusi apie savo ateitį. Galvojo apie tai ką veiktų, jei taip ir nebūtų gavusi laiško iš Hogvartso. Ar ir toliau slėptųsi namuose? Niekada nežinotų, kad gali gerai skraidyti. Niekada nebandytų virti eliksyrų. Niekada nebūtų susiradusi draugų. Ar viskas taip ir būtų? O gal pakryptų kažkaip kitaip.
Ji pastūmė Dori sulčių stiklinę. Kad atsigertų ir permuštų tą aštrumą.
Kai ji pasakė, kad iš Gruodės išeis garsi eliksyrininkė skruostus vėl nudažė raudonis.
- Ačiū. Man tiesiog labai patinka gaminti eliksyrus. - Šyptelėjo.
Kiek vėliau suvibravo jos telefonas. Ji gavo žinutę iš tėčio, jis rašė, kad jau pakeliui į miestą. Ir kad ji būtų pasiruošusi. Ketino ją pasiimti iš vietos, kurioje ir buvo palikęs. Paliko ją vienoje aikštėje, kur ir susitiko su Dori. O paskui jos atvyko pas Juzefą. Laiko aišku dar buvo. Tėtis jau sutvarkė savo reikalus Londone. Bet kol privažiuos tą aikštę, praeis dar laiko. Ir visgi jau reikėjo po truputį ruoštis ir eiti. Be to ji nenorėjo per ilgai įkyrėti Juzefui.
- Tėtis atvažiuoja manęs paimti. - Pasakė mergaitė Dori.
- Galėtume ir tave pavežti iki namų jei reikia. - Pridūrė.

[Dori Mendel]

Dori atsigėrė sulčių, kurias jai pastūmė Gruodė. Nors nuo jų lengviau nepasidarė.
- O man visai nesiseka su eliksyrais, - nusijuokė tamsiaplaukė. - Pamenu, kaip pirmame kurse išviriau kažką panašaus į... na, prie maisto geriau apie tai nekalbėti.
Netrukus Mendel jautėsi pavalgiusi. Dabar jau buvo kur kas linksmiau nei prieš tai, kol Juzefas ir Gruodė užsiėmė su tuo viralu. Tačiau mergaitė pasakė, kad jos jau atvažiuoja pasiimti tėtis ir pasiūlė ir Dori pavežti iki namų. Kokie ten namai, mintyse pagalvojo penkiolikmetė. Suknista vargšelių prieglauda, galvoje užbaigė mintį.
- Gerai, - sutiko. - Dar turėsiu susitikti su Alanu, bet man reikia šiek tiek laiko pasiruošti, - ėmė kvailai krizenti. - Todėl bus tas pats dabar užsukti... namo, - tariant paskutinį žodį balse pasigirdo tarsi pasibjaurėjimas.
Dori padėkojo Juzefui už pagalbą Gruodei ir už picas, atsisveikino su juo ir jos paliko plikio namus.

[Juzefas Levinsas]

- Nėra už ką, man labai įdomu, - meluodamas plačiausiai šypsojosi Juzefas, o viduje ant savęs pyko.
Ir štai, Hogvartso mokinės išėjo. Namuose liko tik jis ir Nora. Pagaliau, pamanė plikis. Kažkaip pavargo. Reikėjo šiek tiek apsitvarkyti, bet jis tą padarys vėliau. Numetęs savo kelnes ir kojines kažkur už sofos ir, žinoma, užsirakinęs duris, kad kokie nors vagys neįeitų, vyrukas tiesiu taikymu nupėdino į miegamąjį. Išsitiesė lovoje.
- Ne, vis dėlto aš tikrai negalėčiau profesoriauti, - kalbėjosi su savimi. - Nors ir kokia Gruodė gera ir gabi mergaitė, bet vis tiek galiausiai išvargau. Nesuprantu, kaip Auris susitvarko su pilna klase mokinių, o juk tikrai ne visiems sekasi mokytis ir ne visi išvis to nori. Vaikai vargina.
Galiausiai Levinsas plačiai nusižiovavo ir smigo.