[Juzefas Levinsas]

Žiobariškas sportas

Rudenį vaikai mokėsi apie transporto priemones. Žiemą nagrinėjo žiobarų laisvalaikio praleidimo būdus. O su pavasariu atėjo metas prisiliesti prie žiobariško sporto.
Juzefas nutarė pradėti nuo krepšinio ir futbolo. Tad visą savaitę mokęsi apie tai teorijos mokiniai šį saulėtą, bet gana šaltą kovo pabaigos rytą stovėjo pamokai paruoštoje erdvėje iš vakaro informuoti, jog patogiai apsirengtų.
Žinoma, užsiimti tokia veikla galbūt kiek rizikinga. O jeigu kas nors susižeis? Kita vertus, kuriam nors pasiutėliui išsisukus, pavyzdžiui, ranką, klasėje kitą pamoką galbūt bus vienu nenaudėliu mažiau.
Erdvė buvo padalinta į dvi dalis. Viena dalis - tarsi kilimas nuklota trumpai pjauta žolyte bei turinti nemažai futbolo vartų. O kita dalis - dengta asfaltu ir turinti nemažai krepšių.
- Kamuoliai dėžėse! - sušuko Juzefas mokiniams ir pamojo į jas.

Galite žaisti ir po vieną, ir poromis, ir grupėmis. Nebūtina (bet, aišku, galima) laikytis krepšinio ir futbolo taisyklių, užtenka tiesiog mėtyti į krepšį, spirti į vartus arba juos ginti.
Jeigu jūsų personažas nėra atsakingas mokinys, jis gali nežinoti, kam kuris kamuolys skirtas, ką reikia daryti ir panašiai. Bet šiaip jie apie tai mokėsi visą savaitę.
Vartų ir krepšių yra daug, jie pakankamai toli vienas nuo kito, erdvė išties didelė, tad vietos turėtų užtekti visiems. Žinoma, kamuolys gali atsidurti, kur nereikia.
Nedideli konfliktai, susižeidimai yra leidžiami, tačiau nereikėtų pamiršti ir ribų.
Galite išbandyti vieną, o galite ir abu žaidimus.
Bent trys postai, pamoka iki sausio 23 dienos.

[Kristupas Danil]

Gal Kristupas ir nebuvo tas mokinys, kuris gerai jaustųsi šnekėdamas su profesoriais, ar norėtų su jais kalbėtis, bet šį kartą tiesiog nesusilaikė. Pasakė Džezefai jo palaukti, o pats priėjo prie mokytojo ir tarė:
- Profesoriau Levinsai, šiais metais jūsų pamokos nuostabios!
Tada grįžo pas geriausią draugę.
- Na, tai ką žaisim? Moku abu. - pasakė. Uhnive vasaromis su kitais kaimo berniukais žaisdavo šiuos sportinius žaidimus. Jeigu Badis išleisdavo. Nes stipriai nusikaltęs jis nebuvo išleidžiamas pas draugus. - Gal pradėkim nuo futbolo? Man jis labiau patinka. Moki žaisti? Bėgam! - riktelėjo Kristupas. Ir pasileido į futbolui skirtą erdvę.
- Oho, čia visai kitaip nei Uhnive. Ten stadione natūrali žolė, ir viename yra ir fūlė ir krepšinis. - papasakojo. Nejučiomis pavartojo pamėgtą futbolo trumpinį.

[Lilith Morgenstern]

  Žiobarotyrą mergaitė skaitė neutralia pamoka. Tikrai nebuvo taip, jog nepatiktų, bet kaskart einant į šią pamoką susimąstydavo, ar ji iš tikro buvo naudinga. Tačiau galiausiai Morgenstern suprato, jog žiobarotyra buvo koncentruota į burtininkų pasaulyje augančius magus, kurie žiobariškam pasauly kartas būdavo nė nesilankę. Tik tai nekeitė to fakto, kad Lilith žiobarotyros pamokos neretai nusibosdavo.
  Užtat šiandien jos laukė smagi praktika. Vos išgirdusi, kad žais krepšinį ar futbolą, vienuolikmetė šyptelėjo. Nors ir nemokėjo tikrųjų taisyklių, ji ne kartą žaidė šiuos sportinius žaidimus vaikų namuose kalėjime ir taip buvo pranašesnė už beveik visus kitus mokinius šiandien. Beliko susirasti pažįstamą veidą, su kuriuo šos pamokos metu galės užsiimti sportine veikla. Nors, tikriausiai, tai būtų galėjusi daryti ir viena, tai neskambėjo taip viliojančiai. Mergaitė tikrai nebijojo vienatvės, bet, ypatingai fiziniuose žaidimuose, tas komandinis jausmas būdavo bene geriausia žaidimo dalis. Ir nors šiandien Lilith tikrai nesitikėjo susirasti pilnos komandos, bent vienas draugas atsirasti privalėjo. Būtent tuomet Morgenstern pastebėjo šviesiaplaukę, padėjusią jai ateities būrimo pamokoje. Lilith nežymiai šyptelėjo, paėjus kelis žingsnius mostelėjo Vanessai, taip su ja pasisveikino. Galiausiai priėjo prie pažįstamos Varno Nago koledžo moksleivės ir tarė:
  - Labas! Gal šiandienos praktiką atlikime drauge? Žaidimą gali išsirinkti tu.
  Galėjo pasirodyti, kad Lilith kalba per daug nuoširdžiai, tačiau bent vienas burti mokantis draugas buvo tikras išsigelbėjimas Morgenstern atveju. Tokią draugystę reikėjo puoselėti.

[Džezefa Blek]

Džezefa per du metus, kiek geriausias draugas mokėsi Hogvartse, pirmą kartą matė, kaip jis kalba su profesoriumi.
- Aš moku tik krepšinį, jeigu kalbant apie taisykles. Futbolo nemoku žaisti. Bet galime nuo jo pradėti! - linksmai spirgėdama tarė mergaitė. Bičiulis netikėtai nuskuodė į futbolo aikštelę. - Ei, Kristupai, palauk! - sušuko Džezefa. Tada nubėgo paskui jį. Šiek tiek uždususi klausėsi, ką Kristupas pasakojo apie savo gyvenvietės stadioną.
- Eik tu sau! Kai gyvenau su mama Vilniuje, Lietuvoje, ten buvo kaip čia. Statybine guma dengta aikštelė krepšiniui, ir trumpa dirbtine žole dengtas stadionas futbolui. Aikštelė ir stadionas buvo gal penkios minutės nuo mano namų. O tau toli eiti? Beje, papasakok futbolo taisykles. - paprašė.

[Vanessa Carlier]

Vanessai žiobarotyra nebuvo reikalinga pamoka, kadangi praktiškai visą savo gyvenimą su žiobarais ir gyveno todėl viskas buvo įprasta ir nieko įdomaus. Kitu atžvilgiu, bent lengva, kadangi dauguma dalykų varniukė išmanė. O dar ir pamokos kažkokios smagios buvo. Suprato, kad žaidimus tyrinėti taip pat yra pamokos dalis, bet kokie šansai, kad tai daryti yra galima būtent tada, kai Vanessa pradėjo eiti į hogvartsą.
Šis kartas nebuvo išskirtinis, bet labai smagu. Namie su senais žiobarais draugais Carlier yra žaidusi nemažai žaidimų su kamuoliu todėl tai vėlgi nebuvo nieko naujo, bet bent smagu bus. Kadangi atėjo į pamoką viena šviesiaplaukė tikėjo, kad ir žaisti teks vienai iki tol, kol pamatė mojuojančia pažįstama Lilith, kuri netrukus priėjo ir pasiūlė žaisti kartu.
  - Labas, žinoma galim. Gal nori krepšinį ar tiesiog į krepšį pamėtyt kamuolį, kadangi tikram krepšiniui reikia daugiau žmonių, - kalbėjo pirmakursė. Abu žaidimus Vanessa yra išbandžiusi, tačiau krepšinis labiau patiko mergaitei todėl jį ir siūlė.

[Lilith Morgenstern]

  Lilitai patiko Vanessa. Mergaitė buvo draugiška, maloni ir dar nė karto nebuvo pasakiusi kažko pikto. Kartais bendrakoledžė pirmakursei pasirodydavo net per daug šilta, tartum koks angelas. Tokius žmones visuomet norėdavosi laikyti arčiau savęs. Šviesiaplaukė Lilitos draugė tikrai nebuvo išimtis.
  - Kreipšinį? - pasitikslino mergaitė, išgirdusi draugės pasiūlymą. - Na, gerai, pamėtykim tas, kaip jos... baudas! - šyptelėjo mergaitė ir nubėgo paimti vieno krepšinio kamuolio. Nors pasirinkimo buvo daug, tamsiaplaukė pasiėmė pirmą pasitaikiusį ir metė jį ant žemės, nes norėjo pažiūrėti, ar kamuolys tinkamo šoklumo. Taip išbandžiusi keletą kamuolių, Lilith išsirinko patogiausią žaidimui ir grįžo prie draugės. Tai padaryti buvo paprasčiau nei įprastai - Morgenstern galėjo lakstyti, nes profesorius Levinsas buvo užsiminęs, kad į šią pamoką reikia atvykti apsirengus patogiai. Mergaitė buvo apsiavusi baltus sportinius batus, užsidėjus patogius mėlynus džinsus ir maloniai per didelį megztinį su gobtuvu. Tokie drabužiai, lyginant su Hogvartso uniforma, buvo nuostabūs. Jie leido mergaitei jaustis laisvai ir nevaržė jos judesių. Todėl pas Vanessą Lilith atlėkė žaibo greičiu ir šiek tiek uždususi prabilo:
  - Paėmiau vieną kamuolį. Manau, pasidalinsim. Svarbiausia negaut iš kamuolio į galvą, visgi šis yra kietokas.
  Nieko nelaukusi varna pakvietė Vanessą prieiti prie vieno iš krepšių ir metė į jį krepšinio kamuolį. Šis nuskrido kairiau, tad mergaitė nulėkė jo paimti ir perdavė kamuolį draugei, taip parodydama, kad dabar - jos eilė.

[Eliotas Llewellyn]

Ar jūs juokaujate?! Futbolo teorija? Tokios nesąmonės pasaulis dar nematė, tad visą laiką, kol profesorius Levinsas plepėjo, pats berniukas aptarinėjo visus būsimus nuotykius. Ne, ne su Oliveriu. Brolį, regis, iš viso pamiršo ir dabar visą laiką leido su Džefu. Jis buvo iš žiobariškos šeimos, tad buvo tikras futbolo ekspertas. Iki šiol kartu sužaisti dar neteko, bet pagaliau pasitaikė proga. Reikėjo tik pasiimti geriausią kamuolį ir tolimiausius vartus - Eliotas visai nenorėjo, kad kas nors trukdytų. Tiesa, prisiminė pasipūtusią mergaitę, atseit žaidžiančią futbolą. Bet ne - ji šios puikios pamokos nesugadins. Ko gero, tai bus pirma pamoka, kur Eliotas iš tiesų atliks pamokos užduotį. Be jokių nesąmonių ir klausimų. O ir kam kažko klausti, kai pats tikrai daugiau išmano apie temą nei profesorius?
- Einam, - patenkintas pasakė Džefui berniukas ir pradėjo raustis dėžėse. Nemaža dalis kamuolių pasirodė esantys itin prastos kokybės, bet galiausiai pavyko rasti vieną geresnį. Draugas jau nubėgo link vartų, tad Eliotas nusekė jam iš paskos. Žinojo, kad Džefas paprastai žaidžia puolėju, tad atsistojo į vartus - tėčio dėka pamilo šią poziciją.
- Na, parodyk, ko esi vertas! - šypsodamasis sušuko, ir visai netrukus jau teko atmušti nuostabų smūgį. Džefas pagyrė vartininko sugebėjimus. Eliotas visai nekukliai atsiliepė:
- Bet ir smūgis buvo geras. Ne toks, kurį bet kas atremtų! Eime sužaisti vienas prieš vieną!
Pabėgėjęs iki kamuolio laukė, kol draugas prieis. O tada parodys, kas šioje klasėje geriausiai moka driblingą.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Geriau jau būtų regbis. Krepšinis skirtas lepšiams, futbolas - kietus vaidinantiems lepšiams. O štai regbis buvo tikrasis sportas, kurį Eion mielai praktikuotų dažniau. Kol gyveno Airijoje, nuolat užsiimdavo regbiu. Arba bent apsimesdavo, kad tą daro - kai daužaisi su kambariokais, geriau pasakyti, kad žaidi regbį, o ne šiaip negali jų pakęsti.
Bet dabar reikėjo pasirinkti vieną iš lepšiams skirtų žaidimų. Ar Eion lepšis, ar kietą vaidinantis lepšis? Na ne, kieto jis nevaidino, taigi iš dėžės išsiėmė krepšinio kamuolį. Tik ta plika makaulė galėjo sugalvoti tokią nesąmonę mintyse širdo klastuolis. Priėjo prie vieno iš krepšių, bet taip žemintis neketino. Į sportinių kelnių kišenę buvo įsidėjęs sukūrimo kerų aprašymą, tad atsisėdęs ant žemės išsitraukė tą lapelį. Kamuolį pasidėjo šalia - tegul tik pabando tas plikas kvailys kažką sakyti. Nekreipdamas dėmesio nei į nekenčiamą profesorių nei į aplinkui zujančius mokinius ėmėsi skaityti.

[Kristupas Danil]

Kristupas nebuvo pratęs prie tokių dalykų, apie kurios dabar pasakojo Džezefa. Jis gyveno kaime. O kaime viskas kitaip.
- Taigi, futbolo taisyklės... Gerai. Nežinau, komandos iš dviejų žaidėjų nebus, tad gal verčiau pamušinėkime baudinius. Juk profesorius sakė, kas tai. Aš pirmiausia pabūsiu vartininku, o tu paspardyk įvarčius. - Danil greitai atsistojo į vartininko poziciją. Jis buvo apsirengęs taip, kaip visada žaisdamas futbolą. Paprasti trumparankoviai marškinėliai, ant jų rudas džemperis. Kelnės juodos treniginės. Aišku, kepurė su snapeliu. Ir berniuko pasididžiavimas - lauko futbolo batai, žiobarų dar vadinami bucais. Taigi, jam tikrai nebuvo nepatogu. Stovėdamas vartuose Kristis riktelėjo draugei:
- Mušk!

[Vanessa Carlier]

Vanessa labai džiaugėsi susiradus draugę ar bent taip galvojo. Visgi į pamoką ne vieną kartu yra nuėjusios ir neblogai susibendravo. Pagaliau nebebuvo priklausoma nuo pusseserės ir pati susirado su kuo dirbti per pamokas. O ir su Lilith buvo tikrai smagu, bet deja ji labai tikėjosi, kad varniukė moka kerėti dėl ko klydo, bet dabar jos buvo žiobarotyroj, kur apie kerėjimą galima visiškai nesukti galvos.
  - Taip, krepšinį. Nežinai tokio žaidimo? - paklausė bendrakoledžės, kuri klausiamai tarė krepšinis. - Būtent baudas, - apsidžiaugė, kad žinojo kaip vadinasi tai ką ruošėsi dabar daryti.
Tuomet Lilith nubėgo paimti kamuolio, o Vanessa linksmai laukė. Pamoka rodėsi tikrai bus smagi. Šviesiaplaukei patiko tai, kad galėjo kaip nori ir laisvai apsirengti. Treningai nebuvo įprasta, tačiau šiai pamokai tikrai puiki apranga. Tamsiaplaukė ilgokai užtruko renkantis kamuolį, bet, kai grįžo greitai atbėgo.
  - Tikrai vieno kamuolio pakaks, - pritarė atbėgusiai Lilith ir nusekė link laisvo krepšio.
Tuomet ji metė kamuolį ir nepataikė į krepšį. Palaukusi, kol paims ir duos jai kamuolį Vanessa galvojo iš, kur lengviau būtų pataikyti. Grįžus paėmė kamuolį ir metė, bet kiek per stipriai, kadangi kamuolys perskriejo pro visą krepšį todėl varniukė nubėgo paimti kamuolio ir grįžusi davė tamsiaplaukei.

[Lilith Morgenstern]

  Lilith šyptelėjo, kai bendrakoledžė pagalvojo, jog mergaitė nežino tokio žaidimo kaip kreipšinis.
  - Aišku žinau, - gūžtelėjo pečiais. - Tau labiau patinka krepšinis? Nes mano ūgio žmonėms jį žaisti fiziškai sunkiau, - nusijuokė. Tai, kad buvo žema, pripažino ir pati Morgenstern, o ir kitiems leisdavo iš to pasijuokti. Gi iš tikro, toks žemas ūgis buvo viena iš tamsiaplaukės atskiriamųjų dalių. Tačiau, na, žaidimas jau buvo išrinktas ir mergaitė tikrai neprieštaravo pamėginti žaisti būtent jį, kadangi tai nebuvo nei varžybos, nei kokios nors lenktynės... Žodžiu, pirmakursė puikiai suprato, kad pamokos praktikos užduotis tebuvo smagus laikas grynakraujams burtininkams tyrinėti žiobariškus žaidimus.
  - Klausyk, o iš kur pati žinai krepšinį? Ar gyvenai žiobariškam pasauly? - stebėdama, kaip Venessa bando mėtyti baudas, susidomėjo jaunoji burtininkė. Jai iš tikro buvo įdomu kito žmogaus gyvenimas prieš Hogvartsą, ypatingai tuomet, kai ji pati didžiąją gyvenimo dalį praleido vaikų namuose kalėjime, o iš kažkur išdygę Britta ir Tobias ją priglaudė ganėtinai neseniai. Apie savuosius įtėvius mažoji demonė dažnai nesusimąstydavo. Jie ją užknisdavo tiesiog negyvai, tad Lilitai ir buvo įdomu, ar Vanessa galėjo pasigirti spalvingesne ir džiugesne vaikyste.
  - Ką gi, tau sekasi ne ką geriau nei man, - nusijuokė Lilith. Mergaitės vis keitėsi kamuoliu ir mėtė baudas, tačiau pačiai vienuolikmetei tai greitai atsibodo, tad ji vylėsi, kad pamažu užgimsiantis pokalbis išvaikys nuobodžias ir įkyrias mintis.

[Leticija Mendel]

Leticija atėjo į lauką kartu su Lina. Diena buvo lyg ir pavasariška, bet dar vis tiek šalta.
- Ką žaidžiam? Visai nemoku žaisti futbolo. Gal pamėtom į krepšį? - Letė išties nerimo, nes artėjo atostogos ir ji nežinojo kas per jas bus. Todėl plepėjo ir stengėsi atrodyti žvalesnė, nei išties jautėsi.
Mergaitė pamatė Oliverį. Vienišą. Jo brolis jau žaidė su kitu berniuku.
- Pakviesiu Oliverį gerai? Jis mielas ir draugiškas. - Pasakė ir pagalvojo, kad tik Dabar Linai nepasirodytų, jog jam simpatizuoja ar ką. Tiesiog juk pasakė kaip yra ir viskas.
- Oliveri! Ateik pas mus. - Šūktelėjo jam. Mergaitė laikė rankose kamuolį išsitrauktą iš dėžės ir mušinėjo jį į žemę.
- Kada tavo gimtadienis Lina? - Ėmė ir užklausė. Jos pačios gimtadienis artėjo ir mergaitė galvojo ar tėvai prisimins ar ne. Norėjosi bent laišką gauti. Tiesiog žinoti, kad jie jos nepamiršo.

[Vanessa Carlier]

Vanessai buvo keista, kai pamanė, kad Lilith nežino kas yra krepšinis. Bet šviesiaplaukė klydo.
  - Na man irgi nelengva ir krepšinis irgi nėra labai mėgstamas, bet vis kažkaip geriau negu futbolas, - kalbėjo varniukė. Visgi ir pati buvo žema todėl ir žaisti krepšinį nesisekdavo, bet gerai, kad daug patyčių nesulaukdavo žiobariškoje mokykloje. Kaip matė to nepasitaikydavo ir čia.
Futbolo niekad Vanessa nežaisdavo nebent reikėdavo. Niekada jai šis sportas ar žaidimas nepatiko todėl verčiau rinkdavosi krepšinį.
  - Taip gyvenau su mama žiobariškame pasaulyje todėl tekdavo žaisti krepšinį, - mėtydama atsakinėjo į bendrakoledžės klausimus. Tuo pasidalinti tikrai nebijodavo ar nesigėdydavo, kadangi nemažai mokinių hogvartse taip pat yra maišyto kraujo ar žiobarai.
  - O tu iš, kur žinai? - turėdama omeny krepšinį taip pat paklausė Lilitos. Įdomu buvo irgi sužinoti kaip ji gyveno prieš hogvartsą. Pati nieko įdomaus nenuveikė vaikystėjė todėl gal naujoji draugė kuo nors pasigirs.
  - Tiesa. Man regis ne daug kas sekasi apskritai iš sporto šakų, - pasakė Vanessa, kol jos taip ir toliau mėtė baudas. Regis nesisekė labai puikiai todėl pagalvojo gal kalbant bus įdomiau, - nors tinklinis man sekasi neblogai. Ar esi kokias kitas sporto šakas bandžiusi? Kuri geriausiai sekasi neimant šių dviejų? - klausinėjo.

[Danas de Breinas]

  Danas atėjo į žiobarotyros pamoką. Pamoka pasirodė labai smagi, tokios, kai galėdavo ką nors sužinoti žaidimo formą, jį tikrai džiugindavo. Tiesa, buvo vienas bet - kadangi žaidimus jau žaisti mokėjo, žinojo, kad vienam nesmagu, o poros neturėjo.
  Tačiau tada pamatė tą patį mokinį, į kurį apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius kreipdavo pernelyg daug dėmesio, pernelyg gražiai su kitais mokiniais elgėsi. Danas judviejų ryšį vis dar bandė stebėti, tačiau per pamokas jau nebeišsišokinėdavo. Nusprendė, kad kai bus tikras tuo, gal kada ir pasakys, nes dar buvo piktas dėl to, kad ne į visus mokinius profesoriai žiūrėjo vienodai. Žinoma, Danas suvokė, kad taip daro turbūt visi profesoriai, tačiau pyko ant to, mat jį matė tą darant.
  Danas priėjo prie to bendrakoledžio. Nusprendė piktai liepti jam žaisti.
- Ei, kerėpla, gaudyk! - šūktelėjo ir paleido krepšinio kamuolį jo link.

[Lina Catamans]

Lina atėjo į pamoką kartu su Leticija. Žiobatyra visada buvo lengviau pakenčiama ir smagesnė jei ateidavo su draugais, todėl Lina buvo visai laiminga. Jos geros nuotaikos nesugriovė net ir žiobariško sporto praktika. Nors šiaip ji sporto nemėgo. Ir jis jai nesisekė gerai. Bet su drauge tai galėjo būti visai pakenčiama. Gal net smagu. Žinoma jai gyvos liksime. Su mano sportiniais įgūdžiais tai čia klausimas. Pamąstė Lina. Ji žinojo, kad tokių žaidimų nemoka, bet tikėjosi netyčia kažko nesužeisti. Tada išgirdo draugės klausimą ir atsakė:
- Aš irgi futbolo nemoku. Ir dviese nesigautų. Tai manau galim apsieiti ir be kvailoko kamuolio vaikymosi po aikštę. Manau, kad pamėtyti tikrai galime.
Atsakė draugei. Tada Leticija pasiūlė pakviesti Oliverį. Jai tai pasakius Lina irgi pastebėjo, kad berniukas dar nerado su kuo žaisti.
- Gerai kviesk. Ir taip jis išties mielas.
Mielai sutiko. Jai irgi patiko Oliveris. Tada išgirdo dar vieną jai adresuotą klausimą.
- Mano gimtadienis yra liepos trisdešimt pirmą dieną. O tavo?
Pasidomėjo.