[Juzefas Levinsas]

Žiobariškas tvarkymasis

Juzefas ir mokiniai sėdėjo visiškoje betvarkėje. Klasėje buvo pilna šiukšlių: įvairiausių popierėlių, plastikinių pakuočių, stiklo šukių, banano žievių ir šiaip maisto likučių. Taip pat čia mėtėsi daiktai. Drabužiai, žaislai, kosmetika ir prietaisai. Žinoma, viskas buvo žiobariška.
- Bėda ta, kad burtininkai nemoka tvarkytis rankomis, - vietoj pasisveikinimo tarė plikis. - O ką darysit, jei susituoksit su žiobaru? Kaip paaiškinsit sutuoktinio giminaičiams, jog nemokat nei rūšiuoti šiukšlių, nei lankstyti drabužių, nei tvarkingai sudėti daiktų? Todėl! - sušuko Juzefas ir atsistojo. - Todėl šiais metais! Mes! Mokysimės! Tvarkytis! - pamojo rankomis į jovalą. - Štai čia yra keturios šiukšliadėžės, - parodė į prie durų esančias jas. - Turite šiukšlę mesti į jai skirtą šiukšlių dėžę. Popierius, plastikas, stiklas ir buitinės atliekos. Kaip matote, - dabar mostelėjo į klasės galą, - čia yra ir trys didžiulės dėžės. Viena skirta drabužiams, kita - žaislams, o trečia - kosmetikai. Jūs turite viską sunešti į tam skirtas dėžes, bet ne bet kaip sumesti, ne! Drabužius privalote lankstyti, o kitus daiktus gražiai sudėti! Na, o buitinius prietaisus, apie kuriuos mokėmės praeitais metais, tai visus telefonus, kompiuterius ir taip toliau, reikia pastatyti į savo vietas, kur jie ir būna įprastai žiobarotyros klasėje. Jeigu nežinote, kur tai yra, tada neturiu apie ką su jumis kalbėtis! O dabar marš prie darbo! Ir kad man jokių kerų, viską darote žiobariškai!
Juzefas kalbėjo griežtai, bet galima buvo matyti, kad jis nėra piktas. Labiau jis atrodė drąsus ir pasitikintis savimi. Net nuotaikingas. Ir dar nesugadintais nervais, nes tik rugsėjo pradžia - pati pirma pamoka.
- Ai, o naujokams! - pridūrė plikis. - Aš profesorius Juzefas Levinsas ir per mano pamokas nekrėskit nesąmonių, nes žiobarotyra yra rimtesnis mokslas nei jūs galvojate! Ir jeigu kas nors bus neaišku, klauskite, nes geriems ir stropiems mokiniams ir aš visada esu geras! Beje, šiais metais sąsiuvinių nebus, - pasakė vyresniems mokiniams. - Nes visai nemokėjote jais naudotis.

Klasė tiesiog skendi jovale. Tarp drabužių yra ir šiukšlių, ir kosmetikos, žodžiu, visiška betvarkė. Tačiau nėra dulkių, grindys išplautos. Kokios ten konkrečios šiukšlės, drabužiai (apatinio trikotažo nėra), žaislai, kosmetika, prietaisai - sugalvokite patys. Apie dalyvavimą mano pamokose skaitykite čia. Mažiausiai trys post'ai, pamoka iki kovo 15 dienos.
Papildyta: pamoka pratęsta iki kovo 19 dienos.

[Erka Forrm]

  Erka sėdėjo žiobarotyros pamokoje. Ji neįsivaizdavo kodėl, tačiau prieš šiuos metus suprato, kad mokytis vis dėlto yra labai svarbu, net panoro pabandyti bent šiais metais ko nors pasiekti ir toje srityje, todėl šioje pamokoje sėdėjo tikrai nusteikusi rimtai padirbėti ir pasimokyti.
  Tiesa, paaiškėjo, kad tai tikrai nebus normalus padirbėjimas. Erka norėjo mokytis, o ne tvarkyti klasę. Juk akivaizdu, kad Levinsas primėtė čia šiukšlių, o dabar nori, kad mes viską sutvarkytume praktikos metu! Pagalvojo violetinplaukė.
- Profesoriau Levinsai, tikrai labai atsiprašau, kad tą sakau, tačiau negaliu ramiai gyventi. Kodėl norite, jog mes tvarkytume? Tiksliau kodėl verčiate tą daryti ir mokinius, kurie akivaizdžiai netekės už žiobaro, nes jų tieisog nekenčia? Prisiekiu, - pasakė ir uždėjo ranką ant širdies, - aš tikrai noriu ko nors išmokti, tačiau patikėkite, jog sukrauti šiukšles į šiukšlių dėžę ir kuo greičiau išmesti, kad niekas nepastebėtų, jog nerūšiavau moku. Tik pasakykite normalų argumentą ir aš sutvarkysiu visą klasę!

[Viviana Sofi Fleming]

Pirmakursė varniukė nedrąsiai stovėjo, apytiksliai, klasės gale, tyliai stebėdama aplinką bei klausydama ką aiškina profesorius Levinsas. Su žiobarais Viviana apskritai jokio ryšio nebuvo turėjusi per visą savo gyvenimą. Tad mergaitei teliko žiūrėti į visus klasėje išmėtytus daiktus su didelėmis lyg lėkštutės akimis. Viskas buvo taip nauja rudaplaukei. Jos purpurinės akys bėgiojo nuo akivaizdžių šiukšlių iki gyvenime akyse nematytų objektų. Taip, žiobatyra regis nebus pati lengviausia pamoka grynakraujai mergaitei. Atėjus laikui pradėti dirbti mergaitė visai pasimetė, net nežinojo prie ko eiti pirma. Iš absoliutaus pasimetimo ji pagriebė pirmą po ranka pasitaikiusę šiukšlę, kas buvo plastikinis vandens buteliukas, ir išmetė į plastiko šiukšlių dėžę. Tai buvo lengva. Tačiau Viviana net neįsivaizdavo ką imti toliau ir kur mesti. Atrodė, lyg iš jaudulio ji visiškai pasimetė iki visiškos logikos pametimo. Ji lyg įbesta stovėjo ties šiukšledėžėmis.

[Alanas Senkleris]

Alanas atsivilko čia kartu su Milu. Draugeliu iš Klastunyno. Paskui jį atskriejo Horas. Sakalas gal ir nesimeilino, netūpė jam ant peties, bet sekė paskui. Be to vykdė komandas.
- Rimtai? Sumanėt klasę paversti sąvartynu? - Nusivylimo kupinu tonu pasakė Milanas ir nudrožė kažkur į klasės kampą. Alanas nusekė paskui. Tvarkytis? Rimtai? Tu galvoji, kad nemokam tvarkytis? Mintyse draugui pritarė Alanas.
- Alanai, ar mamytė tave mokė lankstyti drabužėlius? - Pasakė Milas ir nusijuokė.
- Regis, kai buvau dar kokių penkerių ar panašiai. - Atsakė Alanas ir šyptelėjo. Dabar juokdavosi retai. Dažniausiai linksmumą išduodavo šiokia tokia šypsenėlė.
Abu susirado vietos ir susėdo. Regis Milanas kaip ir Alanas nei neketino liuobti šitos kiaulidės.
- Kaip sakai ar jis užkibs ant vimdomųjų pastilių? Ar išleis mus į ligoninę? - Tyliai pasiteiravo Milas.
- Nežinau. Gal ir ne. Turbūt ne.
- Tai kaip plautis iš čia?
- Sėdėk ir tiek. - Milanas atsiduso.
Po kokių penkių beverčių minučių Alanui į rankas atkeliavo raštelis.

Ei Senkleri, ar tiesa, kad pavasarį mendel tave stumdė po kiemą? Kaip dėl to jauties? Tikriausiai verkei naktį į pagalvę? O gal tebeverki?

Alanas lazdelės moju sunaikino tą raštelį. Milas spėjo perskaityti jį kol raštelį skaitė Alanas.
Vaikinas apsižvalgė po klasę ir pastebėjo besivaipantį Briusterį ir jo du nuolatinius palydovus.
Netaręs nei žodžio pasiuntė į Eriką kerus. Jie pakėlė vaikiną ir nušvilpino į šiukšlių krūvą, kur jis ir išsitėškė.
- O čia tai šūvis. - Nusivaipė Milas.
- Jeigu dar kažką iš tavęs išgirsiu Briusteri, suprasi kas yra Marso sakalo nagai tau ant veido aišku? Verčiau neprasidėk su manim. - Iškošė Alanas. Jam buvo nė motais, kad čia pat yra ir Juzefas.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Tiek maisto ji gyvenime savo akimis nematė. Po to ką jai teko išgyventi pastaruosius metus, Didžioji Salė atrodė lyg koks rojus. Kimšdama maistą ne tik burna, bet ir akimis, Kaedė vienu metu išsitraukė savo užrašinę, kurioje puikavosi dailiu raštu vakar vakare surašytas šiandienos planas. Žvilgtelėjusi kas eina po rytinės treniruotės, dušo ir pusryčių, O'Connor aptiko keistą pamoką... Žiobarotyra?! Cha. Tik pamanykit. Ko jau ko, bet šito, atkeliavusi į Magijos mokyklą, Kaedė nesitikėjo. Tai tokie (turėjo omeny burtininkus) tyrinėja... tokius? Kaedei dar nelipo ne tik Magija, bet ir žodis „žiobarai“. Jis skambėjo kažkaip... atstumiančiai. Nejau dabar jį teks vartoti vien dėl to, kad yra tokia pamoka? Nemaloniai prunkštelėjusi trumpaplaukė pastūmė užrašinę ir pasilenkusi atgal prie lėkštės nebežinojo ar laukti, ar ne savo pirmosios pamokos šioje mokykloje.
     Įžengusi į klasę Siobhána, švelniai tariant, buvo priblokšta. Ją pasitiko... betvarkė. Šiukšlynas? Mokykloje?! Perlipusi per kelias šiukšles ir vieną paspyrusi koja, žaliaakė įsispokso į priešais stovintį plikį. Dar kartą apžvelgė klasę ir įsmeigė klausimą žvilgsnį į Plikį (jau nusprendė, kad šį dėstytoją vadins taip). Jis, tipo, taip gyvena? Tokiame bardake? Keistuolis. Apsižvalgiusi po klasę, O'Connor pastebėjo, kad mokiniai sėda į kabinete stovinčius suolus. Nutarusi, kad ir jai taip reikia daryti, nužingsniavo prie vieno salo, esančio prie lango, ir klestelėjo į jį. Šalia sėdėjo kažkokia raudonplaukė, tačiau Kaedei ji rūpėjo tiek pat kiek ir už penkių šimtų metrų nuo pilies žole ropinėjantis mėšlavabalis. Ji sutelkė dėmesį į Plikį, kuris pradėjo kalbėti. Pasirodo, viskas nebuvo taip jau ir blogai - tas Plikis ne kažkoks išprotėjęs betvarkėje gyvenantis šios mokyklos pilietis, o tiesiog savo pamokai besiruošiantis profesorius.

[Nelanna Light]

Nelanna Hogvartse mokėsi jau šeštus metus. Tiesa, jie tik ką buvo prasidėję, bet varniukė jau spėjo apsilankyti pamokose ir pajusti mokymosi dvasią. Per tuos šešis metus ji jau turėjo būti kažko išmokusi apie žiobarus, bet tikrai dar nesijautė tvirtai, nuėjusi į kokią nors žiobarų vietą. Kad ir tas apsilankymas su draugais boulinge. Ta išvyka parodė, jog Nelannai dar svetimas žiobarų pasaulis. Norėdama geriau pritapti jai svetimame pasaulyje, mergina buvo tvirtai pasiryžusi kaip įmanoma stropiau mokytis žiobarotyros. Jos viena geriausių draugių Gruodė - iš žiobarų šeimos, tad jei kas nors bus neaišku, jos tikrai galės pasiklausti.
Nenuostabu, kad ji pagalvojo apie Gruodę, kai kaip tik su ja ruošėsi atlikti profesoriaus pavestą praktinę užduotį.
- Negaliu patikėti, kad žiobarų namuose būna tokia netvarka, - pasiguodė Nelanna draugei. - Prašau, pasakyk, kad profesorius gerokai perdėjo pavertęs klasę į tokį šiukšlyną. Net nemiela būti čia. Teks imtis darbo, kad paverstume šią vietą į tokią, kokia ji būna visada.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas stovėjo geriausioje pamokoje. Toje į kurią eiti labiausiai ir norėjo. Net stovėti joje buvo gera. Taip, ši pamoka - tėčio. Walgunas jo pamokų visada laukdavo, o dabar džiaugėsi dar labiau, nes tėtis ir šiais metais panoro profesoriauti.
  Išgirdęs pamokos temą Walgunas pradėjo ieškoti kompanjono, nes žinojo, kad kitu atveju bus baisiai nuobodu. Taip, nenorėjo kalbėti per tėčio pamoką, tačiau nenorėjo ir baisiai nuobodžiauti. Rūšiuoti šiukšles su kokiu draugu jis tikrai norėjo.
  Staiga pamatė mergaitę, kuri atrodė maždaug pirmakursė. Ji vandens butelį metė į plastiko konteinerį, tačiau Walgunas buvo tikras, kad ant jo tikrai yra taros pridavimo ženklas.
- Labas, aš Walgunas. Walgunas Levinsas, - nusišypsojo priėjęs ir iš konteinerio ištraukė butelį. Nebuvo malonu tą daryti ranka, tačiau naudotis kerais berniukas per tėčio pamoką nelabai norėjo. Ypač kai tai net ne kokia herbologija, o mokslas, kuriams to labiausiai nereikėjo - žiobarotyra.
- Matai šitą ženklą? - paklausė parodydamas ženklelį ant butelio. - Jis reiškia, kad šį butelį galima priduoti tarai ir atgauti dalį sumokėtus sumos. Ta suma skirtingose šalyse skiriasi, tačiau tuo pačiu primokama tiek pat daugiau. Jis taip bus perdirbamas, todėl jo mesti į plastiko konteinerį nereikėtų, - nusišypsojo jis. - Taip... Reikės paklausti tėčio kur šitą dėti, - sumurmėjo, tačiau garsiau nei norėjo ir aplinkiniai vaikai tą tikrai turėjo girdėti. Tačiau dabar Walgunui į tai buvo nusispjaut. Priešingai nei praeitais metais, tačiau dabar jam tas visai nerūpėjo.

[Kaja Adams]

Kaja dėjo dideles viltis į žiobarotyros pamoką. Ji žinojo, kad tai mokslas apie žiobarus. Girdėjo, kad mokiniai ten mokosi ir apie technologijas. Tad nutuokė, jog žiobarotyros klasėje tikrai veiks telefonas ir planšetė.
Tačiau įžengusi į klasę pirmakursė apstulbo. Ten buvo baisi netvarka. Bet pirmiausia reikėjo patikrinti, tai veikia telefonas ir planšetė ar ne. Deja, rezultato nebuvo jokio. Ir net šioje klasėje nesimatė rozečių.
Netvarkoje mėtėsi kažkokie seni prietaisai, kokių Kaja niekada nebuvo naudojusi. Tad vienuolikmetė nusivylė.
- Profesoriau? - išdrįso kreiptis mergaitė. - Kodėl mano telefonas ir planšetė neveikia net čia?
Tačiau kai profesorius pasakė, ką per pamoką reikės daryti, Kaja ant jo net supyko. Iki šiol grifė stovėjo, bet dabar klestelėjo šalia kažkokios mergaitės.
- Nesąmonė. Kodėl mes turime tvarkytis? Žiobarų pasaulyje tvarkosi namų tvarkytojai, - pasakė ji. - Aš tikrai nenoriu tvarkytis, - susiraukė.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas laukė Mulungu. Norėjo įrodyti pats sau, kad jo jau nebebijo. Tačiau vaiduoklis bent kol kas nepasirodė. Gal jam kas nors atsitiko? Ar vaiduokliams gali kažkas atsitikti? Apie tai profesorius neišmanė.
Vienu metu Juzefas pajuto kažkokios mergaitės iš Klastūnyno žvilgsnį. Jos vardo ir pavardės profesorius dar nežinojo. Pasidarė šiek tiek nejauku, tačiau mėlynakis bandė save raminti, kad tai tik vaikas iš grynakraujų burtininkų šeimos, kuris dabar nesupranta, kas čia vyksta.
Netrukus prabilo Erka, o Levinsas nusišypsojo. Jis džiaugėsi, kad mergina nesiaučia. Svarstė, ar tam įtakos turėjo kelionė vasarą.
- Žiobarotyra yra mokslas apie žiobarus. Mano tikslas, jog mokėtumėte elgtis taip, kaip įprasta jiems, - atsakė profesorius. - Tikiu, kad klasėje yra mokinių, kuriems patinka žiobarai ir tikrai nemenka tikimybė, kad kas nors susituoks su žiobaru. Bet šiaip, Erka, niekada nesakyk niekada! Gyvenimo keliai nežinomi.
Juzefas trumpam susimąstė. Vaikystėje esu sau sakęs, jog niekada nebūsiu beprotis, pagalvojo mintyse. Deja... O tada suriko:
- Milanas, Alanas ir Erikas! Kelintam kurse mokotės? Pirmam? Antram? Elgiatės kaip maži vaikai! Jeigu nesiliausite, paskųsiu jus koledžo vadovams. Ir, Alanai, prašau tuojau pat išskraidinti savo sakalą iš čia. Kol dar šiukšlių neprisiėdė. Arba man teks pradanginti jį šitai pamokai. Patikėk manim, to daryti nenoriu, bet turėtum puikiai žinoti, jog į pamokas gyvūnų aš vestis neleidžiu. Jie trukdo susikaupti.
Juzefas niekada negalvojo, kad pamokose problemų kels Alanas. Mokslo metų pabaigoje vaikinukas jau pradėjo atsikalbinėti, bet plikis žinojo to priežastį. Buvo sunku, reikėjo išsilaižyti žaizdas. Levinsas žinojo, kad ir dabar grifui ne pyragai, matėsi tai jo elgesyje ir išvaizdoje. Tačiau juk Juzefas negalėjo leisti daryti nesąmonių jo pamokose.
Apsidairęs po klasę vyrukas atkreipė dėmesį, kad Nelanna ir Gruodė dirbs kartu. Profesoriaus veidas sušvelnėjo. Labai mėgo šias savo vadovaujamo koledžo merginas. Jos buvo tikras pavyzdys kitiems. Matė ir pirmakursę Vivianą, kol kas atrodė, kad mergaitė savo elgesiu taip pat pateisins Levinso lūkesčius. Žinoma, akys sustojo ties Walgunu. Dabar jau tikrai daugelis mokinių žinojo, kad jie tėvas ir sūnus. Po to karto, kai grifas netyčia pavasarį į jį taip kreipėsi.
Juzefas stebėjo savo vaiką ir pamatė, kad jis priėjo prie Vivianos. Ištraukęs buteliuką iš šiukšlių dėžės Walgunas kažką mergaitei draugiškai aiškino. Levinsas galėjo duoti galvą nukirsti, kad išgirdo, jog sūnus kažką pasakė apie tėtį. Viduje Juzefas pajuto pasididžiavimą. Bandė įžiūrėti, kuo buteliukas, kurį laiko sūnus, yra ypatingas. Tikriausiai tai buteliukas su priduodama tara, pamanė mėlynakis. Koks mano sūnus pastabus. Nuostabus vaikas! Tada vyras išbūrė dėžę, ant kurios buvo parašyta, jog čia reikia dėti priduodamą tarą. Prieš tai jis net nepagalvojo, kad kas nors galėtų atkreipti į tai dėmesį. O atkreipė ne kas kitas, bet jo paties sūnus.
Iš apmąstymų apie savo sūnų Juzefą pažadino kažkoks balsas. Pakelęs akis jis pamatė, kad jį kalbina stambi mergaitė, kurios vardo plikis irgi dar nežinojo. Kiek naujų mokinių.
- Hogvartse niekur neveikia jokios žiobariškos technologijos, - atsakė. - Bet, patikėk, čia dabar yra ką veikti ir be to, - pamojo ranka į betvarkę.
Matė, kad mergaitė prisėdo prie varnanagės Danielės ir kažkuo jai skundėsi. Danielė įprastai problemų nekeldavo, todėl Juzefas tikėjosi, kad ji prikalbins tą mergaitę dirbti.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė lankė žiobarotyros pamokas vis dar dėl tos pačios priežasties, dėl kurios eidavo į jas vos pradėjusi lankyti šią mokyklą. Ji norėjo žinoti kaip burtininkai supranta gyvenimą be magijos. Kas jiems atrodo svarbu ir ką pasirenka mokyti tuos, kurie nieko nežino apie žiobarų įpročius, technologijas ir kitus dalykus. Jai buvo įdomu kaip burtininkai perteikia žiobarų gyvenimą.
Šiandien klasė atrodė siaubingai. Jei mama dabar matytų šitai. Pagalvojo mergaitė. Pasibaisėtų.
- O ne, žinoma, kad ne. Nežinau kiek laiiko reiktų nesitvarkyti, kad namai virstų tokiu šiukšlynu. - Pasakė Nelannai ir nusišypsojo.
- Nebent jie tikrai netvarkomi, tada ir pasidaro tokie. Bet šiaip šito nebūna. - Gruodė net nežinojo nuo ko pradėti tvarkytis. Visgi apžvelgusi klasę nusprendė, kad reiktų pradėti rinkti atliekas, popierius, žieves, pakuotes ir panašius dalykus ir sumesti jas į šiukšlių dėžes. Tada gal reikėtų sulankstyti ir gražiai sudėti drabužius.
- Gal iš pradžių aprinkim visus tuos popierius ir panašius daiktus gerai? Mesk viską tik į reikiamas šiukšlių dėžes. - Išklojo savo planus draugei.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Didžiausia Eion svajonė atvykus į mokyklą buvo nepamatyti prakeikto škotpalaikio magiškųjų gyvūnų priežiūros profesoriaus ir profesoriaus Levinso. Tai buvo du kvailiausi mokytojai visame pasaulyje. Žinoma, ir profesorė Henderson galėjo su jais lygintis. Ir nevykęs koledžo vadovas Turner... Na, kitaip sakant, geriausia būtų, jeigu Hogvartse liktų tik profesorės Keit ir Evenstar.
Deja, atėjęs į žiobarotyros klasę gavo skaudžiai nusivilti - pamatė nemaloniai pažįstamą plikę, kuri tiko nebent dažams maišyti. Veide iš karto atsirado nieko gero nežadanti šypsenėlė. Bet nieko, tą malonumą pasiliks kitam kartui - mokslo metai pakankamai ilgi, kad Eion iš kur nors susiveiktų dažų, kuriuos būtinai išmaišys toje gyvoje paletėje. Bet jau tvarkytis jis tikrai neketino - užteko visų tų kartų, kai vyresni berniukai palikdavo kambaryje betvarkę, o jam ir kitiems mažiams tekdavo tai sutvarkyti.
- Kvailys, - burbtelėjo ir susiradęs kažkokį tuščią butelį paleido profesoriaus link. Apsižvalgė po klasę ir pastebėjo keistąją klastuolę. Matė ją koledžo bendrajame kambaryje ir galvojo, kad tai berniukas, kol ji nepastebėjo, kaip ji dingsta mergaičių miegamojo pusėje. Susirado ne itin išvaizdžią suknelę ir patėškė ją ant stalo tiesiai prieš tą mažę.
- Žiūrėk, tau puikiai tiks, - pratarė apsimestinai draugiškai nusišypsodamas.

[Vega Dellal]

  Vega sėdėjo žiobarotyros pamokoje. Šias pamokas ji mėgo. Ne, ne dėl to, jog labai mėgo žiobarus, nors šiaip prieš juos neturėjo nieko blogo. Jai jei atrodė beveik tokie patys kaip jie. Tik be magijos. Tačiau vis tiek lygūs su burtininkais. Tačiau Vegai šios pamokos patiko dėl profesoriaus. Jis jai atrodė geras. Bent jau tokį įspūdį mergaitė buvo susidariusi per praeitus metus kuomet jis ir pradėjo mokyti.
  Išgirdusi, kad reikės tvarkytis mergaitė nelabai nudžiugo. Tvarkytis ji nemėgo, nors namuose tą darė dažnai. Tą darė tik todėl, nes už tvarkymąsi labiau nemėgo pačios betvarkės. Kai jos kambaryje būdavo betvarkė jai būdavo labai sunku rasti sau reikiamus daiktus, todėl ji priprato visada susitvarkyti kambarį.
  Apžvelgusi klasę ji pamatė daug keistų daiktų. Suprato, kad tai yra kosmetika, kurią paminėjo profesorius, tačiau kas tai neskaitant pavadinimo ji nežinojo.
- Profesoriau, o kas yra ta kosmetika? - paklausė varniukė pradėjusi tvarkytis.

[Alanas Senkleris]

Negana to, kad Briusteris pradėjo nervinti, tai aišku ir Juzefui būtinai prisireikė kištis.
- Tai gal pirmam profesoriau. - Pradėjo darkytis Milanas. Jie visi trys žinoma buvo septintame kurse.
- Kodėl ant manęs šaukėte? Aš išvis nieko nedariau. Čia šitas man grasina. - Niršo Erikas bandydamas ropštis iš šiukšlių krūvos. Bet Alanas jam taip ir neleido atsikelti. Rankoje tebeturėjo lazdelę ir mintyse vis kartojo parvertimo kerus. Ir vos Erikas pabandydavo stotis plodavosi atgal. Milas pradėjo kikenti tai matydamas. O kai Eriko draugai pabandė padėti jam atsikelti Klastuolis irgi ėmėsi tokių pat kerų ir dabar trys grifai vis griuvo ir kėlėsi. Griuvo ir kėlėsi.
- Kojos nelaiko? - Traukė per dantį trijulę Milanas.
- Ir nuo kada klasėje negali būti gyvūnų? Kuo jis konkrečiai trukdo? - Pasiteiravo Alanas vis dar nepamiršdamas kerėti, kad Erikas negalėtų atsikelti. Horas ramiai tupėjo ant palangės ir niekam nesipainiojo.
- Nei nebandyk užkerėti mano sakalo. - Pasakė. Tada padvejojo truputį ir nuėjęs atidarė langą ir išleido paukšti į lauką. Kad ir kaip norėjo maištauti prieš visą pasaulį nusprendė, kad Juzefo geriau reikėtų paklausyti. Bent jau dėl sakalo. Mat vis dar jo prisibijojo šiek tiek po to nutikimo įvykusio vasarą prieš kelerius metus. Tada sugrįžo atgal ir atsisėdo.
Žiūrėti kaip Erikas vis griuvinėja bandydamas atsikelti pabodo. Todėl pasinaudojo kerais paskutinį kartą. Kerai Eriką pakėlė į orą. Ir jis liko kaboti makaluodamas rankomis ir kojomis.
- Profesoriau Levinsai, nuleiskit mane. - Pradėjo prašyti Briusteris. Jo veidas degė raudoniu. Alanas nežinojo kodėl ar iš gėdos, kad kapstosi ore kaip už siūlų tampoma lėlė. Ar tiesiog iš pykčio. Žinojo tik tai, kad jam patinka. Kodėl seniau negalėjo duoti Erikui atkirčio? Kodėl visada elgėsi taikiai? Jis galėjo. Ir puikiai atkeršyti jam už visas organizuotas patyčias po tų nelemtų rungtynių. Už savo eskizų sąsiuvinį. Žodžiu už viską, ko tada jam pridirbo kartu su savo draugeliais. Jeigu Briusteris tikėjosi, kad ir dabar galės kabinėtis, tai labai klydo.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Pamokos tema atrodė... keistoka. Nejau tam Plikiui nepakanka to, kad mes (na, bent jau aš) ir taip kasdien tvarkomės?! Kas per nesąmonė! Suversti visą kabinetą ir paskui mums liepti tvarkyti! Tegul pats ir tvarko! Jo kabinetas, be to, pats pridirbo! Na jau ne, man pakanka ir savo rūpesčių. Kaedei ėmė kilti pyktis. Piktai spoksodama į klasės priekyje stovintį profesorių, trumpaplaukė bandė tvardyti kylantį pyktį, nes, žinodama iki kur jis gali nuvesti, O'Connor nė už ką netroško jau pirmą mokslo metų dieną pasiekti savo sunkiai tvardomo pykčio pasekmių. O tuo labiau klasėj ir prieš mokytoją. Pykčio kupinu žvilgsniu ir sugniaužtais kumščiais bei giliai kvėpuodama (taip stengdamasi nusiraminti) bespoksodama į Plikį, Siobhána netikėtai sutiko kiek išsiblaškiusį mėlynakio žvilgsnį, kas tikrai nepadėjo Kaedei pasiekti savo tikslo. Nuo akių kontakto O'Connor pyktis šoktelėjo keliomis pakopomis į viršų ir ši jau buvo besiruošianti pulti Plikį, tačiau staiga ją netikėtai išblaškė tiesiai prieš ją nudribęs kažkoks padėvėtas skuduras ir visai prie pat nuskambėjęs pašaipus (arba Kaedei jau vaidenosi dėl susikurtos įtampos) balas. Išblaškyta ir suerzinta žaliaakė visai negalvodama staigiai pakeitė pykčio nutaikytą objektą ir sugniaužtas kumštis nuskriejo į visai priešingą pusę nei turėjo - ne pas Plikį, o į kažkokį vaikėzą šviesiais plaukais. Susivokė tik kai jau buvo per vėlu. Jau ėmė gailėtis savo veiksmo, tačiau netrukus akys netyčia vėl užkliuvo už numesto ant stalo skuduro ir Siobhána pastebėjo, kad ten visai ne skuduras, o suknelė.
     - SUKNELĖ?! - pyktis akimirksniu grįžo ir įsižeidusiai Kaedei jau buvo nė motais paleistas kumštis berniukui į galvą, mielai dabar dar kartą jį pakartotų. Ji čiupo nuo stalo baisiąją suknelę ir sviedė ją atgal tam šviesiaplaukiui. - Tuoj dar pažiūrėsim kam čia labiau tinka!

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia jo ant stalo stovėjo paršelis ir kažkoks daiktas. Jo paskirties Elliw, kuriai ir priklausė teleskopas (ir turbūt paršelis, bet ji to neprisiminė), nė neįsivaizdavo. Neatrodė panašūs į astronomijos prietaisą, tad buvo bevertis. Ko gero, verta jį paleisti kokiai nors bjauriai mergiūkštei į galvą. Vis tik nė vienos iš jų nesimatė. Tai buvo gerai, bet netrukus velsietė to neprisiminė.
Paėmė tą keistą daiktą. Jis turėjo mygtukus, kuriuos Elliw pradėjo spaudyti. Neįsivaizdavo, kodėl tą daro, o pradėjusi groti muzika išgąsdino.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko Elliw ir padėjo daiktą atgal ant stalo. Ar jis grasino teleskopui? Turbūt, tad klastuolė iš kišenės išsitraukė lazdą, kurios paskirties vis dar nežinojo.
- Evanesco, - ištarė kažkur girdėtą žodį. Daiktas dingo. Elliw jau neprisiminė, ar norėjo, kad taip nutiktų, tačiau pasijuto patenkinta. Akivaizdu, kad Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė, Sarah ir Roma yra visai netoli. Nebuvo ko liūdėti, nors Elliw tokią galimybę jau seniai buvo pamiršusi.