[Mayra Llewellyn]

 Nepatogusis klausimas itin greitai pakeitė kabinete tvyrojusią atmosferą. Šioje sunkioje tyloje galėjai girdėti ne tik garsų Quentin tėvo knarkimą, bet ir už durų aidinčius žingsnius bei juoką. Grąžinusi arbatinuką į jo vietą, Mayra vėl grįžo į savo kėdę prie stalo. Pasiėmusi šaukštelį, susimąsčiusi ji pamaišė puodelyje nuo arbatžolių tamsėjantį vandenį.
-Nesistebiu. Bus stebuklas jei aš sulauksiu trisdešimties ne ligoninėj ar Azkabane,-šaukštelis, skambiai atsitrenkęs į puodelį, išslydo iš juodaplaukės pirštų.-Hm, Quentin. Kiek žinai apie savo mamos giminę? Ypač apie savo senelį?
 Žvilgtelėjusi į prie sienos miegantį sūnėno tėvą, Mayra atsiduso. Nesiseka jų giminėje moterims su vyrais - vienam stikliukas, kitam arkliai, trečiam koks darbas... O štai jos ir tempia viską ant savo gležnų pečių kaip kokios sovietinės kolūkietės, kur visus keturis namų kampus laiko.
 Praplėšusi šokolado pakuotę, mergina išsiėmė vieną gabalėlį ir įsidėjo į burną. Mąstė, ką dar čia pasakius. Tiesą pasakius, jau buvo pamiršusi, ko čia tas girtuoklis įsiveržė į jos šventovę.
-Ehem, jums reikėjo židinį Prancūzijoje prijungti prie Anglijos tinklo? Tokiu atveju reiks dar gaut leidimą iš aukščiau, bet aš sutvarkysiu. Matau, kad tas nerastų net kelio lifto. Moki padirbti savo tėvo parašą?-šyptelėjusi, mirktelėjo ministerijos darbuotoja.

[Quentin Yann Beaux]

  Kabinetui užsipildžius nejaukia tyla, berniukas tyliai sėdėjo nuleidęs galvą ir mintyse kaltino save dėl mamos mirties. Mayrai prakalbus, Quentin nustojo apie tai mąstęs ir mintyse padėkojo savo tetai.
- Nesakyk taip, nemanau, kad taip bus. Visgi tas arklių vaikinukas yra pametęs dėl tavęs galvą ir pats greičiau galą gaus. - Ištarė pirmakursis ir trūktelėjo pečiais bei pagriebė šokolado, kurį jo teta padėjo ant stalo ir įsidėjo jį į burną. Suvalgęs šokoladą, Yann vėl prakalbo, atsakydamas į užduotą klausimą:
- Apie giminę mažai, bet apie būtent senelį kažkiek žinau. Neįsižeisk, bet tiesiai šviesiai sakant jis buvo kekšius ir turbūt turiu daug tetų, dėdžių, pusseserių ir pusbrolių ar dar nežinia ko. - Paprastai tarė grifukas ir gurkštelėjo kiek perkarštos arbatos, tuoj pat susiraukdamas nuo jos karštumo.
- Taip, Prancūzijos prie Anglijos tinklo. Lengvai jį padirbsiu. Jau įpratau prie to. - Sumurmėjo dažytų plaukų savininkas, pažvelgdamas į tamsiaplaukę merginą.

[Mayra Llewellyn]

 Iš puodelio virstantys garai švelniai kuteno Mayros veidą, kai ji pakėlė arbatą prie lūpų. Gurkštelėjusi atvėsti nespėjusio gėrimo, mergina linktelėjo, pritardama savo sūnėnui.
-Tas tiesa. Bet su tokiais žmonėmis sunku gyventi. Jie yra taip pasiruošę viską paaukoti, kad nebekovoja dėl to. Pernelyg nesavanaudiški,-nusprendusi, kad gana pirmą kartą matomam giminaičiui skųstis apie santykius, juodplaukė nutilo ir atsargiai padėjo puodelį ant stalo.
 Išgirdusi komentarą apie savo tėvą, židinių tinklo reguliuotoja pradėjo juoktis. Tiksliau, kvatotis. Gyvenime to pabaisos nematęs Quentin kuo puikiausiai apibūdino jį vienu žodžiu. Nustojusi juoktis, juodaplaukė dar atsigėrė arbatos ir šypsodamasi tarė:
-Būčiau įsižeidus, jei būtum pradėjęs jį garbinti, bet dabar tiesiog puikiai parinkai jam apibūdinimą. Žinau, kad turi bent dar vieną tetą, tik, deja, jau mokykloje nustojome bendrauti. Džiaugiuosi, kad niekada jo nesutikai. Ir kad tavo motina neslėpė tiesos nuo tavęs.
 Išgirdusi žodžius, patvirtinančius, kad viską įmanoma sutvarkyti be girtuoklio įsikišimo, Mayra baigė pildyti popierius, sudėjo antspaudus ir savo parašus, bei pakišo sūnėnui po nosimi.
-Pasirašyk čia, čia, čia ir dar čia, kur varnelės, taip pat perskaityk, ar prašymas teisingai suformuluotas,- baksnodama į įvairias lapų vietas aiškino ministerijos darbuotoja. Baigusi savo aiškinimą, parėmė galvą ranka ir paprašė:
-Papasakok apie save. Kokiam koledže mokaisi? Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Kokie mėgstamiausi tavo keksiukai? Ką nors.

[Quentin Yann Beaux]

  Išklausęs tetos, apie gyvenimą su tokiais žmonėmis kaip jos sužadėtinis, Quentin tik trūktelėjo pečiais, taip parodydamas, kad daugiau neturėjo ką pasakyti šia tema, kadangi tokios patirties dar nebuvo turėjęs. Vaikinukas atsargiai pasiėmė puodelį į rankas ir gurkštelėjo karšto skysčio, kuris turėjo skanų aromatą ir skonį. Kadangi arbata buvo vis dar perkaršta gėrimui, Yann padėjo puodelį atgal ant stalo. Staiga išgirstas tetos juokas sukėlė šypseną ir grifuko veide. Šis taip pat tyliai nusikikeno ir pažvelgė į savo pašnekovę.
- Nėra prasmės jo garbint. Prisidarė vaikų visuose kampuose ir dingo. Kas čia gali žinoti kiek dar giminių mes turim? - Tarsi uždavė klausimą be atsakymo Beaux ir trūktelėjo pečiais. - Tai sužinojau ne iš savo mamos. Aš nesu jos matęs, kadangi ji mirė begimdydama mane. Apie tai man prasitarė tas girtuoklis. - Dar kartelį paaiškino dažytų plaukų savininkas vis dar jusdamas kaltės jausmą, bet šį kartą jo neparodydamas, o tik pasiimdamas dar gabalėlį šokolado ir jį suvalgydamas. Tuoj pat jam po akimis buvo pakištas dokumentas. Beklausydamas tetos Mayros nurodymų, Quentin pradėjo pasirašinėti tėvo vardu ir skaityti. Kai rodosi, kad viskas buvo sutvarkyta, vaikinukas ištiesė lapus juodaplaukei ir palaukė kol ji juos paims.
- Na, mano antras vardas Yann. Mokausi grifų gūžtoje, nors man rodosi, kad mane paskyrė ne ten, kur reikėjo. Esu antrakursis ir man dvylika metų. Laisvalaikiu mėgstu ištrūkti į uždraustąjį mišką, patirti nuotykių. Taip pat mėgstu būti gamtoje, erzinti mokytojus ar daryti kitas nesąmones. Mėgstu mėlynių ir karamelės skonio keksiukus. Nesu niekuo įdomus ar išskirtinis. O dabar pasakok tu, nes daugiau neturiu ką pasakyti. Jeigu nori gali ir kažko paklausti. - Šiek tiek papasakojo apie save dvylikametis, o baigęs gurkštelėjo jau kiek atvėsusios, bet vis dar šiltos arbatos bei atsisuko į tėvą, kuris begalo garsiai užknarkė. Jaunuolis pavartė akis.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra subarbeno nagais į stalą.
-Atsiprašau, nepagalvojau. Bet kaip keista. Tavo mama žinojo, kas jos tėvas. Ir apie jį kalbėjo su tavo tėvu,-nukreipusi žvilgsnį į vis dar garsiai miegantį Quentin atvedusį vyrą, tarė mergina. Jos mintys vis sugrįždavo prie Vernos ir kokioje nežinioje ji buvo. Koks gyvenimas neteisingas.
 Paėmusi jai ištiestus lapus, ministerijos darbuotoja dar kartą juos peržvelgė kartu bandydama klausytis ir to, ką sako Quentin. Susiradusi kažkaip vėl stalčiuje atsidūrusią lazdelę, juodaplaukė mostelėjo ją, popieriai susilankstė ir išskrido pro duris.
-Tikiuosi, po penkiolikos minučių atsakymas bus,-atsidususi, sumurmėjo Mayra. Ne kartą teko eiti aiškinti, kur užstrigo jos popieriai vien tik tam, kad rastų juos kurs nors numestus.
-Quentin Yann... Beaux. O kur galvoji, kad tave turėtų būti paskyrę? Esi buvęs ,,Cukriniame kiškutyje"? Pasakiški keksiukai, būtinai kada nusivesiu. O apie save galiu pasakoti daug ir nieko, tai rinkis, ką nori žinoti,-paslaptingai šyptelėjusi, Mayra vėl pakėlė puodelį prie lūpų.

[Quentin Yann Beaux]

Nemalonus nagų barbenimo į stalą garsas pasiekė Quentin ausis ir šis susiraukė. Jam nustojus, vaikinukas tuoj pat nustatė normalią veido mimiką.
- Viskas gerai. Jau susitaikiau. Neturi atsiprašinėti. Tu nežinojai. - Paprastai ištarė berniūkštis ir trūktelėjo pečiais, gurkštelėdamas jau iš pustuščio arbatos puodelio. - Na, kiek tėvas pasakojo kai jis dar negirtuokliaudavo, močiūtė papasakojo mamai tiek, kiek ji pati žinojo apie senelį, o mama viską papasakojo šiam girtuokliui. Iš jo aš tai ir sužinojau. - Per daug nesureikšmindamas to, ištarė dažytų plaukų savininkas. Šio žvilgsnis smalsiai žvelgė į tetos Mayros tamsias akis. Grifukas džiaugėsi, kad turėjo progą su ja susipažinti. Vis dėl to, tai buvo vienintelė jo giminė, kuri dar nenusibaigė, negirtuokliavo ir turi noro su juo persimesti bent keliais žodžiais.
- Manau, kad aš turėjau priklausyti varno nagui arba klastunynui, bet tikrai ne grifų gūžtai. Nors nesiskundžiu, grifų gūžtoje nėra blogai. Koledžas kaip koledžas. - Pasakė savo nuomonę mokinys ir toliau gurkšnojo arbatą. - Ne, nesu ten buvęs. Bet pasitikėsiu tavim ir gal kada nors apsilankysiu. Na, o jeigu aš tau netrukdau, tada noriu žinoti daug. - Pabaigdamas skystį, kuris buvo jo puodelyje, tarė Yann. Jį džiugino ir kėlė šypseną mintis, kad šis rūpi savo tetai ir ji nori nusivesti jį keksiukų.

[Mayra Llewellyn]

 Puodelio dengiama Mayros šypsena dar paplatėjo. Vis dėlto, gyvenimas buvo keistas padaras - suvesdavo su žmonėmis, kurių verčiau nepažinotum, atimdavo pačius brangiausius vien tik tam, kad suprastum, kad tau jų taip ir nereikėjo, o galiausiai, teškia į veidą ilgai pamirštus dalykus. Kaip šeima. Kurią, teoriškai, Mayra turėjo, nors atsiminė... Nedaug. Rūsys, karštligiškai dirbantis tėvas ir motina, su kuria pirmą kartą susitiko tik ligoninėj, po keturiolikos metų gyvenimo kartu. Bet ar tai butų galima pavadinti jos gyvenimu? Ne, ta dalis priklauso kitoms Mayroms, ji čia nė prie ko.
 Tuščias puodelis trinktelėjo į lėkštutę ir ausiai nemalonus garsas kelias sekundes vis dar skambėjo merginos ausyse, nors seniai nebeegzistavo. Sunkus atodūsis paliko ministerijos darbuotojos lūpas.
-Į Kiškutį nueisim kartu. Kada nors,-juodaplaukės lūpos išsilenkė į menką šypsnį,-Kodėl sakai, kad Klastūnynui?
 Durys prasivėrė ir, nespėjus nuskambėti daugiau klausimų, ant stalo vėl nugulė nelabai tvarkinga dokumentų krūva. Greitai permetusi akimis smulkų raštą, Mayra patenkinta tarė:
-Patvirtino. Paskutiniai parašai ir vėliau prijungsiu,-ir vėl prasidėjo popierizmas su antspaudais, parašais ir varnelėm. Tada lapas vėl buvo pakištas Quentin po nosimi.
-Pasirašyk čia, čia ir čia. Ir dėl šito bus viskas.
Nusivaliusi rašaluotus pirštus į servetėlę, mergina susimąstė.
-Daug yra labai neapibrėžtas dalykas. Daug gali būti mano vardas - Mayra Wallflower. Daug gali būti ir mano batų dydis ar mėgstamiausia palangė namuose. Daug taip pat gali būti mano katinų vardų žinojimas. Daug gali būti ir žinojimas, kad mokiausi Klastūnyne, dalyvavau Burtų trikovės turnyre ir esu susižadėjusi su beveik dešimčia metų vyresniu vyru. Hm, kitiems yra daug vien tai, kad žino, kur mano kabinetas ir kad aš lygiai dvyliktą išeinu iš jo nusipirkti bandelės su karamele į valgyklą. Grįžtu beveik lygiai po pusvalandžio, bet dar penkiolika minučių nieko nepriimu, nes noriu pailsėti bei pasidaryti arbatos. O galbūt kam nors yra daug vien manęs pažinojimas, kai aš šaukiu žmogų Edvardu net nežinodama jo vardo, o galiausiai mane apima isterija. Nors galbūt daug priklauso nuo žmogaus. Tai, ką norėtum žinot?

[Quentin Yann Beaux]

  Pamažu vaikinukas jautėsi vis nepatogiau, nemaloniau, dėl to, kad nuo alkoholiko sklindantis kvapelis tikrai nebuvo malonus ir dėl to, kad turbūt kalbėdamas su Mayra, trukdė jai svarbų darbą. Nors ir ši buvo Quentin teta, bet jie šiandien susitiko pirmą kartą per jų gyvenimus, o tuo labiau, tamsiaplaukė net nežinojo apie sūnėno egzistavimą, tad ir tai nebuvo malonesnės atmosferos sudarymo priežastis.
- Tikiuosi. - Tarė Yann, per daug nedėdamas vilčių į tetos duotą pažadą, kadangi buvo pripratęs į neištesėtus pažadus. Nors mintis apie skanius keksiukus, berniuką tikrai viliojo. Šis nė neatsiminė kada buvo palepintas kokiu saldumynu, tad apie naujus daiktus nė negalvojo. Visgi, šio tėvas buvo alkoholikas, kuriam tikrai nerūpėjo sūnaus norai ar poreikiai. Jam rūpėjo tik kaip greičiau ir daugiau prisigerti. Nors Beaux nesiskundė. Visgi, jo tėvas nesmurtavo prieš jį ir šaldytuve kartais būdavo maisto.
- Oh, žinoma. - Tarė staiga tarsi pabudęs dažytų plaukų savininkas ir pradėjo pasirašinėti Mayros parodytuose vietuose. Jo veidelyje jau nebešvietė ta šypsenėlė. Nepatogumo jausmas vis labiau graužė jį.
- Norėčiau, kad pagalvotum apie tai, ką nori papasakoti apie save iki mūsų kito susitikimo, nes dabar tikrai nebenoriu trukdyti ir turiu partempti šį girtuoklį namo. Ačiū už arbatą, šokoladą ir sutvarkytus dokumentus. - Tarė grifukas, išspausdamas menkutę šypsenėlę, atsistodamas nuo kėdės, persimesdamas tėvo ranką per pečius ir šiaip ne taip pakeldamas jį nuo kėdės.
- Ate, teta. - Dar ištarė Quentin ir išsitempė tėvą pro duris, vos nenumesdamas jo ant žemės.

[Mayra Llewellyn]

 Laikrodžio išstypę kojos lėtai siūbuodamos ėjo ratu. Puodelis, netekęs savo arbatos, atvėso iki absoliutaus nulio, na, gal buvo arčiau jo nei Mayros širdis. Su neslepiamu susidomėjimus juodaplaukė stebėjo sūnėną. Kartais jai norėdavosi pasilenkti per stalą ir paliesti jo plaukus ar žnybtelėti nosį. Bet ne, ji buvo ministerijos darbuotoja, kuris nesikabinėdavo prie beveik nepažįstamų vaikų.
 Povo plunksna tragiškai skendo rašale, alkoholiko kvapas, taip sėkmingai ignoruojamas smegenų, gėrėsi į sienas ir lubas, ir stalą, ir, ir... Mayra mirktelėjo. Negi Quentin jau nori išeiti? Ji net nespėjo pasiūlyti pagalbos! Bet štai, stebėdama girtą tėvą pro kabineto duris velkantį vaikinuką mergina nežinojo, ką sakyti ir ar nori išvis tai daryti. Palenkusi galvą į šoną, ji žiūrėjo į greitai siaurėjantį plyšį tarp durų ir sienos, o tada atsargiai perbraukė per jai pateiktus dokumentus pirštais.
-Sudie, Quentin Yann Beaux. Tegul mūsų keliai dar susikerta,-tylus šnabždesys sujudino pridvisusį kabineto orą ir skambiai uždėtas antspaudas užbaigė dar vieną trumpą Mayros gyvenimo epizodą.